Pomidorai – šilumą mėgstantys augalai, jautrūs šalnoms ir pertekliniam drėgniui. Auginimas šiltnamyje ar po plėvelės tuneliu leidžia sukurti sąlygas, artimas idealioms: galima geriau kontroliuoti temperatūrą, oro drėgmę ir šviesos kiekį. Tai tiesiogiai atsispindi augalų sveikatoje ir vaisių kokybėje.
Pomidorų auginimas po danga: privalumai ir trūkumai
Vienas didžiausių privalumų – pailgėjęs sezonas. Daigus į šiltnamį ar tunelį dažnai galima perkelti jau balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, nelaukiant, kol visiškai praeis vėlyvų šalnų grėsmė. Pirmieji vaisiai paprastai sunoksta liepos pradžioje, o lauke jų tenka laukti bent keliomis savaitėmis ilgiau.
Dangą turintys statiniai taip pat riboja tiesioginį kontaktą su lietumi, todėl sumažėja bulvių maro – vienos pavojingiausių pomidorų ligų – rizika.
Vis dėlto toks auginimas turi ir minusų. Pomidorus reikia reguliariai laistyti patiems, nes augalai negauna natūralių kritulių. Kita problema – padidėjusi oro drėgmė, kuri skatina grybelinių ligų, pavyzdžiui, pilkojo puvinio ar tikrosios miltligės, plitimą. Dėl to būtina nuolat vėdinti šiltnamį ar tunelį.
Ligos ir kenkėjai, dažniausi po šiltnamio danga
Nors danga apsaugo nuo dalies išorinių grėsmių, šiltnamiuose ir tuneliuose susidarantis mikroklimatas neretai palankus kitoms problemoms. Aukšta temperatūra ir drėgmė – itin tinkamos sąlygos grybams ir kenkėjams.
Pilkuoju puviniu dažniausiai užsikrečiama dėl grybo Botrytis cinerea. Jis sparčiai vystosi esant 14–15 °C ir oro drėgmei, viršijančiai 95 proc. Ant lapų ir stiebų atsiranda pilkšvai žalsvų dėmių su pūkuotu apnašu, o vaisiai suminkštėja ir pradeda pūti. Veiksmingiausia prevencija – drėgmės mažinimas ir reguliarus vėdinimas.
Rudąją lapų dėmėtligę sukelia grybas Cladosporium fulvum; ši liga beveik visada pasireiškia būtent auginant po danga. Jai palanki 20–25 °C temperatūra ir drėgnas oras. Viršutinėje lapų pusėje matomos gelsvos dėmės, o apatinėje – alyvuogių rudos apnašos. Kadangi grybas gali peržiemoti ant konstrukcijų, po sezono verta dezinfekuoti šiltnamio ar tunelio elementus.
Tikroji pomidorų miltligė – dar viena dažna problema šiltnamiuose. Ant lapų atsiranda baltas, miltus primenantis apnašas, kuris greitai plinta po visą augalą. Ligos ciklas gali trukti vos 4–5 dienas, todėl delsti pavojinga.
Iš kenkėjų tuneliuose ir šiltnamiuose dažniausiai pasitaiko amarai, voratinklinės erkės ir šiltnaminiai baltasparniai. Amarai siurbia augalų sultis, silpnina augalus ir perneša virusus. Erkės ypač greitai dauginasi sausame ir karštame ore, dėl jų lapai gelsta ir džiūsta. Šiltnaminio baltasparnio lervos siurbia sultis, o jų išskiriama lipni medžiaga sudaro sąlygas vystytis grybams.
Vis dažniau šiltnamiuose grėsmę kelia ir virusai, ypač pomidorų vaisių rudojo raukšlėtumo virusas (ToBRFV). Cheminių priemonių nuo virusų nėra, todėl apsauga remiasi profilaktika: įrankių dezinfekcija, sveikų daigų pasirinkimu ir atsparių veislių auginimu.
Geriausios veislės auginimui po danga: atsparesnės ligoms ir kenkėjams
Veislės pasirinkimas – vienas svarbiausių sprendimų planuojant derlių po danga.
Tarp stambiavaisių avietinių pomidorų dažnai rekomenduojami Honey Moon F1 ir Tomimaru Muchoo F1. Honey Moon vertinama dėl atsparumo bulvių marui ir saldesnio skonio, tačiau svarbu pasirūpinti papildomu kalciu, kad neatsirastų vaisių viršūnių sausasis puvinys. Tomimaru Muchoo laikoma patikimu pasirinkimu profesionaliose šiltnamių sistemose – ši veislė duoda skanius vaisius ir gerai pakelia vėsesnes, mažiau palankias sąlygas.
Iš naujesnių veislių išsiskiria Kornati F1 (selekcijos „Enza Zaden“). Ji pasižymi plačiu atsparumų spektru, įskaitant atsparumą ToBRFV. Vaisiai apvalūs, šiek tiek suplokštėję, mažiau linkę į viršūnių puvinį ir saulės nudegimus.
Kokteilinių ir vyšninio tipo pomidorų grupėje dažnai pasiteisina Sungold F1 ir Odat F1. Sungold – ankstyva veislė: pirmieji vaisiai pasirodo maždaug po 55–65 dienų nuo daigų pasodinimo. Odat dera pailgesniais, tamsiai oranžiniais, saldaus skonio vaisiais, kurie noksta tolygiai. Abi veislės pasižymi neblogu atsparumu – Sungold atsparesnė, be kita ko, fuzariozei ir verticiliozei, o Odat geriau prisitaiko prie mažiau palankių sąlygų.
Ieškantiems universalesnio varianto, tinkamo ir po danga, ir lauke, verta apsvarstyti Barona F1 – ankstyvą, derlingą ir ligoms atsparesnę veislę. Auginimui tuneliuose dažnai rekomenduojama ir Pelikan F1, kuri gerai mezga vaisius net tada, kai šviesos kiekis mažesnis.
Kaip sumažinti ligų ir kenkėjų riziką auginant po danga
Reguliariai vėdinkite šiltnamį ar tunelį, ypač šiltomis dienomis. Patartina siekti, kad oro drėgmė neviršytų 65–70 proc., nes pakilus virš šios ribos grybinių ligų rizika smarkiai išauga.
Laistykite tiesiai prie šaknų, stenkitės nešlapinti lapų. Laikykitės tinkamų atstumų: maždaug 50–60 cm tarp augalų eilėje ir 70–100 cm tarp eilių, kad būtų užtikrinta oro cirkuliacija. Pašalinkite apatinius lapus, besiliečiančius su žeme, ir reguliariai apžiūrėkite augalus – kuo anksčiau pastebėsite ligos požymius, tuo lengviau ją suvaldysite.
Pasibaigus sezonui dezinfekuokite substratą, įrankius ir konstrukcijų dalis. Kovoje su kenkėjais vis populiaresnis biologinis metodas – naudingų organizmų įvedimas, pavyzdžiui, parazitinių vapsvelių, kurios naikina baltasparnių lervas. Taip pat naudinga laikytis sėjomainos ir nesodinti pomidorų toje pačioje vietoje bent 3–4 metus.
