Category: Sodas ir daržas

Norite itin derlingo daržo ir purios, lengvai įdirbamos žemės, neperkant brangių parduotuvinių trąšų? Patyrę sodininkai dalijasi paprastu, nebrangiu triuku, kuris, anot jų, gali greitai pagerinti dirvos struktūrą ir vaisingumą.

Dalis daržininkų įsitikinę, kad ryškiai padidinti dirvos derlingumą įmanoma tik naudojant brangias mineralines trąšas ar įvairią „chemiją“. Tačiau praktika rodo, kad kartais pakanka paprasto maisto produkto, kurį daugelis turi namuose.

Patyrę sodininkai teigia, kad viena kruopa gali padėti net skurdžią dirvą paversti panašesne į juodžemį. Žemiau – kaip tai daroma ir į ką atkreipti dėmesį.

Kokia kruopa, anot sodininkų, didina dirvos derlingumą?

Kalbama apie miežines kruopas. Teigiama, kad jos yra įvairių naudingų junginių šaltinis, o taip pat turi mikroelementų, kurių reikia daržo ir sodo augalams.

Kaip naudoti miežines kruopas lysvėse?

Pirmiausia rekomenduojama išravėti lysves, pašalinti piktžoles ir supurenti žemę.

Tuomet miežines kruopas reikėtų tolygiai išbarstyti ant dirvos paviršiaus, stengiantis, kad produktas pasiskirstytų kuo vienodžiau.

Po to dirvą patariama įterpti maždaug iki 5 cm gylio – tam tinka grėblys arba kastuvas. Galiausiai lysves reikėtų palaistyti.

Didžiausia klaida auginant šilauoges – po krūmais berti medžio pelenus arba kalkes. Šios medžiagos greitai pakelia dirvožemio pH, o šilauogėms būtinas aiškiai rūgštus substratas – dažniausiai apie pH 4,5–5,5. Kai reakcija pasikeičia, šaknys prasčiau pasisavina maisto medžiagas: net ir derlinga žemė augalui tampa „nevalgoma“, o mikroelementai, ypač geležis, tampa sunkiai prieinami.

Medžio pelenai veikia ypač stipriai, nes yra šarminiai ir neutralizuoja rūgščią terpę aplink šaknis. Tuomet lapai ima šviesėti, pasirodo būdingas geltonavimas, kai gyslos išlieka žalios, o nauji ūgliai auga silpnesni ir trumpesni. Ilgainiui krūmas prasčiau dera ir blogiau pasiruošia žiemai, todėl kitą sezoną startuoja gerokai silpniau.

Panašiai veikia ir kalkės. Nors daugeliui augalų jos padeda, šilauogėms toks „pagerinimas“ dažnai reiškia greitą būklės prastėjimą. Problemą gali dar labiau sustiprinti ir kiti netikslumai: netinkamos reakcijos mėšlas, per vėlai sezono metu duodamas azotas ar prastos kokybės universalios trąšos. Tokie sprendimai išbalansuoja augimą ir vietoj gausesnio derėjimo silpnina krūmą.

Kuo tręšti šilauoges pavasarį?

Pavasarinį šilauogių tręšimą reikėtų grįsti azotu tokia forma, kuri nedidina dirvos pH, o geriausia – dar ir šiek tiek jį mažina. Dėl to dažniausiai rekomenduojamas amonio sulfatas. Pirmoji norma paprastai beriama balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, kai prasideda vegetacija ir formuojasi pumpurai, antroji – birželio pradžioje, trečioji – birželio pabaigoje, kai baigiasi intensyvus uogų augimas.

Svarbu azoto nebeduoti per vėlai: tręšimą šiuo elementu reikėtų užbaigti ne vėliau kaip pirmoje liepos pusėje. Pavėluotas azotas skatina tolesnį augimą, ūgliai nespėja sumedėti, todėl žiemą padidėja pašalimo ir pažeidimų rizika.

Praktiškas sprendimas – specialios trąšos šilauogėms arba rūgščiamėgiams augalams. Jose, be azoto, paprastai būna kalio, fosforo ir mikroelementų, tokių kaip geležis ar manganas, reikalingų normaliam augimui ir derėjimui.

Papildomai gali padėti ir paprasti, natūralesni būdai: mulčiavimas pušų žieve, spygliais ar rūgščiomis durpėmis. Kai kurie sodininkai saikingai naudoja ir kavos tirščius – kaip lengvą azoto šaltinį bei priemonę, padedančią palaikyti rūgštesnę dirvos reakciją. Saugiausia laikytis principo: reguliariai pasitikrinti pH, tręšti drėgną dirvą anksti pavasarį, pakartoti normą uogoms augant, o vėliau pereiti prie medžiagų, kurios padeda augalui subręsti ir pasiruošti žiemai.

Kaip šilauogės parodo, ko joms trūksta?

Šilauogės gana greitai signalizuoja ne tik maisto medžiagų trūkumą, bet ir sutrikusį jų pasisavinimą. Dėl to lapų būklės ir augimo tempo stebėjimas dažnai yra naudingesnis už aklą tręšimo kalendoriaus laikymąsi. Įvertinus augalo išvaizdą galima greičiau sureaguoti ir nepadaryti dar vienos klaidos – papildomai berti trąšų, kurios esant netinkamoms sąlygoms vis tiek nebus panaudotos.

Įspėjamieji požymiai, kad augalui gali trūkti tam tikrų medžiagų:

• Jaunų lapų geltonavimas, kai gyslos lieka žalios – dažniausiai tai rodo sutrikusį geležies pasisavinimą dėl per aukšto dirvos pH. Tokiu atveju svarbiausia rūgštinti substratą, o ne didinti trąšų normas.
• Smulkūs, pablyškę lapai ir silpni pavasariniai prieaugiai – būdingas azoto trūkumo signalas, ypač sezono pradžioje, kai augalas intensyviai augina naujus ūglius. Reikia ankstyvos azoto normos, pritaikytos rūgščiamėgiams augalams.
• Ruduojantys lapų pakraščiai ir besisukantys lapai – gali reikšti kalio trūkumą ar drėgmės problemas, tačiau kartais tai būna ir šaknų pažeidimo pasekmė, kai trąšos išbertos ant sausos žemės. Tuomet verta dažniau laistyti ir sumažinti tręšimą.

Veiksminga šilauogių priežiūra – tai tręšimo derinimas su nuolatine krūmo būklės stebėsena. Daugeliu atvejų pakanka patikrinti dirvos pH, drėgmę ir mulčio sluoksnį, kad problema būtų išspręsta nedidinant trąšų kiekių, kurie netinkamomis sąlygomis augalui vis tiek nebus naudingi.

Norint, kad vasarą vyšnių šakos linktų nuo saldžių vaisių, būtina pasirūpinti tinkamu pavasariniu tręšimu. Būtent pavasarį medžiai pradeda intensyviai augti, todėl jiems reikia papildomų maisto medžiagų. Tręšimo tikslas – ne tik sustiprinti būsimą derėjimą, bet ir pagerinti bendrą medžio būklę.

Jei vyšnios pavasarį negauna trąšų, jų atsparumas ligoms ir kenkėjams mažėja. Toks aplaidumas dažnai baigiasi silpnesniu derliumi ir prastesnės kokybės vaisiais.

Vis dėlto svarbu nepersistengti. Perteklinis tręšimas gali pakenkti: per daug azoto pavasarį trikdo kitų elementų pasisavinimą ir gali sukelti lapų chlorozę, o per didelis kalio kiekis apsunkina kalcio įsisavinimą. Dėl to gali kristi žiediniai pumpurai ir pradėti džiūti jauni ūgliai.

Pavasarį vyšnioms labiausiai reikia šių pagrindinių elementų:

• azoto, būtino ūglių ir lapų augimui;
• fosforo, svarbaus šaknų sistemos vystymuisi;
• kalio, dalyvaujančio vaisių brendimo procesuose;
• taip pat magnio, kalcio, cinko, boro, geležies ir sieros.

Pavasarinį tręšimą patogu suskirstyti į tris etapus:

• pirmą kartą tręšiama kovo ir balandžio sandūroje, dar prieš pumpurams pradėjus brinkti;
• antrą kartą – prieš pat žydėjimą (dažniausiai balandį);
• trečią kartą – pasibaigus žydėjimui (gegužę).

Taip medis gauna pagalbą svarbiausiais vegetacijos momentais.

Tręšimo pradžią verta derinti ir prie vyšnios amžiaus. Pirmaisiais metais po pasodinimo jauniems medeliams dažniausiai papildomų trąšų nereikia – sodinant jie paprastai gauna pakankamai maisto medžiagų. Nuo 2–3 metų, kai medis dar gali nederėti, taip pat vyresnėms vyšnioms dažniausiai praverčia ir organinės, ir mineralinės trąšos – tuomet užtikrinamas platesnis reikalingų elementų spektras.

Pavasarį vyšnias rekomenduojama tręšti kompleksinėmis trąšomis, skirtomis vaismedžiams – jose dažnai būna ir šioms kultūroms svarbaus magnio. Trąšas naudokite pagal gamintojo nurodytas normas. Jas berkite aplink kamieną, laikydamiesi maždaug 20–50 cm atstumo (kuo medis vyresnis, tuo platesnis ratas). Prieš tręšiant dirvą verta lengvai supurenti ir palaistyti.

Mineralinį tręšimą galima papildyti natūraliomis priemonėmis:

• kompostu – po medžiu paskleidžiant 2–5 cm sluoksnį;
• granuliuotu mėšlu – apie 250 g įmaišoma į 10 l vandens, palaikoma 2–3 valandas, išmaišoma ir naudojama laistymui;
• vištų mėšlo raugu su kiaušinių lukštais – apie 2 kg vištų mėšlo ir sauja susmulkintų lukštų užpilama 10 l vandens, laikoma 7–10 dienų pavėsyje kasdien pamaišant; vėliau perkošiama ir skiedžiama santykiu 1:15 (senesniems medžiams) arba 1:20 (jaunesnėms vyšnioms);
• žaliąja trąša – pavasarį po vyšnia galima pasėti baltuosius dobilus, avižas ar kitus tinkamus augalus, o jiems paaugus nupjauti ir įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį;
• medžio pelenais – jaunus medžius galima pabarstyti 2–3 stiklinėmis, o vyresnius – maždaug puse 10 l kibiro; tuomet užberti plonu žemių sluoksniu ir palaistyti. Pelenų nereikėtų naudoti, jei dirvos pH yra aukštas (didesnis nei 7,0).

Žydėjimo pradžioje kai kas papildomai purškia vyšnias medaus tirpalu (1 valgomasis šaukštas 10 l vandens), kad pritrauktų bites ir pagerintų apdulkinimą. Taip pat kartais naudojamas boro rūgšties tirpalas – paprastai 5 g priemonės 10 l vandens, ypač jei orai žydėjimui nepalankūs.

Tinkamai atliktas pavasarinis tręšimas padeda vyšnioms stipriai startuoti sezoną: medis gausiau žydi, o vasarą gali džiuginti didesniu saldžių ir sultingų vaisių derliumi.

Kardeliai (Gladiolus), dar vadinami gladiolėmis, – populiarūs svogūniniai augalai su įspūdingais, aukštais žiedynais. Kadangi jie nėra atsparūs šalčiui, į dirvą paprastai sodinami kasmet iš naujo.

Kada sodinti kardelius: kodėl kalendoriaus neužtenka

Dažniausiai kardeliai sodinami nuo balandžio antrosios pusės iki gegužės pradžios. Vis dėlto renkantis tikslią dieną verta vadovautis ne tik kalendoriumi, bet ir realiomis sąlygomis sklype.

Kardeliai jautrūs šalčiui, todėl sodinti reikėtų tik tada, kai dirvos temperatūra pasiekia apie 10 °C ir žemė nėra pernirkusi. Skirtingose vietose dirvos šiluma ir drėgnumas gali skirtis, o tai tiesiogiai veikia augalų startą ir vėlesnį augimą.

Per daug drėgna, molinga ar prastai vėdinama dirva gali greitai paskatinti gumbasvogūnių puvimą. Prieš sodinimą dirvą verta pagerinti įmaišant smėlio ar perlito, o prireikus – ir komposto (apie 10 l 1 m²). Kardeliams labiausiai tinka derlinga, bet laidi dirva, kurios pH – maždaug 6,5–7.

Gumbasvogūnių paruošimas prieš sodinimą

Prieš sodinimą naudinga atlikti apsauginį paruošimą, kuris sumažina riziką gumbasvogūniams užsikrėsti grybais ar kitais patogenais. Paruošimas gali būti atliekamas dviem būdais, tačiau prieš tai rekomenduojama nuimti sausas dengiamąsias luobeles.

• gumbasvogūnius apvolioti apsauginiame fungicide (sausasis būdas);
• gumbasvogūnius pamirkyti vandeniniame fungicido tirpale (šlapiasis būdas).

Visada laikykitės konkretaus preparato gamintojo instrukcijų. Po paruošimo gumbasvogūnius geriausia sodinti iš karto – tuomet procedūra būna veiksmingiausia.

Kaip giliai sodinti kardelius: 3 kartų taisyklė

Kardeliai yra gana aukšti augalai – priklausomai nuo veislės, jų stiebai gali užaugti iki 80–120 cm. Dėl to dažna problema – augalų išgulimas ar išvertimas, ypač pučiant stipresniam vėjui. To išvengti padeda tinkamas sodinimo gylis.

Rekomenduojama laikytis taisyklės: sodinimo gylis turėtų būti lygus trigubam gumbasvogūnio aukščiui. Pavyzdžiui, jei gumbasvogūnis yra 5 cm aukščio, duobutę reikėtų kasti maždaug 15 cm gylio.

„Mūsų patarimas: itin aukštoms kardelių veislėms gali prireikti papildomos atramos – kuoliukus verta įsmeigti jau sodinant gumbasvogūnius“, – patariama straipsnyje.

Prieš sodinimą dirvą pravartu supurenti maždaug iki 30 cm gylio. Atstumai tarp gumbasvogūnių turėtų būti ne mažesni kaip 15 cm. Į duobutę gumbasvogūnį dėkite augimo kūgeliu (smailesne dalimi) į viršų. Kardelius galima sodinti netaisyklingomis grupėmis po kelis ar keliolika augalų.

Paprastai kardeliai pražysta po 80–130 dienų nuo pasodinimo, o pirmųjų žiedų dažniausiai sulaukiama liepą.

Serbentai daugeliui atrodo idealūs krūmai, nes nėra itin reiklūs. Vis dėlto tinkamai parinktas tręšimas gali pastebimai pagerinti jų derėjimą. Vienas netikėtas, tačiau dažnai pasiteisinantis būdas – panaudoti bulvių lupenas. Išmintingai panaudotos jos praturtina dirvą ir padeda krūmams augti stipriau.

Bulvių lupenos – tai yranti organinė medžiaga, kuri tampa maistu dirvožemio mikroorganizmams. Suaktyvėjusi mikroorganizmų veikla gerina žemės struktūrą, didina jos purumą ir derlingumą, o tai sudaro palankesnes sąlygas šaknims. Serbentai geriausiai auga purioje, humusingoje, maistingų medžiagų turtingoje dirvoje, todėl organinės atliekos, naudojamos saikingai, gali būti naudingos.

Lupenos pačios savaime turi nemažai augalams svarbių medžiagų: kalio, magnio, fosforo, kalcio, taip pat mikroelementų – geležies, cinko, mangano ir vario. Jose yra ir vitamino C, B grupės vitaminų, antioksidantų, polifenolių, o svarbiausia – krakmolo ir skaidulų. Dėl šių savybių krūmai gali formuoti vešlesnius lapus ir geriau megzti uogas. Krakmolas taip pat padeda dirvai geriau sulaikyti drėgmę, todėl ji lėčiau išdžiūsta.

Svarbu suprasti, kad bulvių lupenos neveikia taip, kaip cheminės trąšos. Tai švelnus, natūralus ir aplinkai draugiškas būdas palaikyti augalus, kartu panaudojant virtuvės atliekas, kurios dažniausiai būtų išmetamos.

Kaip tinkamai naudoti bulvių lupenas?

Prieš naudojant lysvėse ar po krūmais, lupenas verta pradžiovinti, nors galima naudoti ir šviežias. Svarbiausia, kad jos nebūtų supelijusios ir nebūtų pažaliavusios. Lupenas galima paskleisti aplink serbentų krūmą, tačiau sluoksnis neturi būti storas – per didelis kiekis gali pradėti pūti, skleisti nemalonų kvapą ir privilioti kenkėjus.

Praktiškiausia lupenas naudoti kaip kompostą: lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį nedideliame gylyje. Taip jos greičiau skaidysis, mažės rizika, kad atliekos pradės rūgti ar taps lengvu grobiu gyvūnams.

Galima pasiruošti ir skystą trąšą. Tam surinktas lupenas užpilkite vandeniu ir palikite kelioms dienoms pastovėti. Vėliau gautu tirpalu laistykite serbentus. Profilaktiškai patartina tirpalą dar šiek tiek praskiesti vandeniu ir stebėti, kaip krūmai reaguoja.

Kada lupenos gali pakenkti?

Naudojant namines trąšas verta laikytis kelių paprastų taisyklių. Niekada nenaudokite pažaliavusių lupenų – jose gali būti augalams pavojingų medžiagų. Taip pat nerekomenduojama berti didesnio kiekio organikos tuo metu, kai serbentai (ar kiti uogakrūmiai) pradeda žydėti. Tinkamesnis laikas – ankstyvas pavasaris arba laikotarpis po žydėjimo.

Net jei matote teigiamą poveikį, kiekio didinti nereikėtų. Storas lupenų sluoksnis skyla lėtai ir gali virsti pūvančia, rūgštėjančia mase, kurioje lengviau dauginasi bakterijos ir grybeliai. Tai didina ligų riziką. Be to, ant dirvos paviršiaus paliktos lupenos vilioja graužikus – jie gali pažeisti krūmų žievę, o vėliau imti gadinti ir uogas.

Dekoratyvinis česnakas priklauso česnakinių (Alliaceae) šeimai, kuriai priskiriami ir gerai žinomi augalai – svogūnai, porai bei meškinis česnakas. Greta valgomų rūšių egzistuoja gausi dekoratyvinių česnakų grupė, auginama vien dėl įspūdingų žiedynų ir dailios augalo formos.

Dažniausiai soduose auginamos dekoratyvinio česnako veislės

Daugiausia dėmesio sulaukia aukštos veislės su dideliais, taisyklingais rutuliškais žiedynais – jos gėlyne atrodo tarsi sodo skulptūros. Prekyboje galima rasti daug veislių, besiskiriančių žiedų forma ir žydėjimo laiku, todėl jas nesunku pritaikyti skirtingoms želdynų kompozicijoms.

Ypač dekoratyvios laikomos šios rūšys ir veislės:

• Milžiniškasis česnakas (Allium giganteum) – užauga iki 150 cm ir suformuoja didelius, rutuliškus žiedynus, kurie gali siekti iki 20 cm skersmens. Tai vienas ryškiausių akcentų gėlyne.

• Puikusis česnakas „Purple Sensation“ – apie 100 cm aukščio, išsiskiria intensyviai purpuriniais violetiniais žiedų rutuliais, gražiai kontrastuojančiais su daugiamečių augalų žaluma.

• Šuberto česnakas (Allium schubertii) – žiedynai netaisyklingi, spinduliškai išsiskleidžiantys, primenantys fejerverkų pliūpsnį, todėl puikiai papildo išraiškingas sodo kompozicijas.

• Krisčiofo česnakas (Allium cristophii) – formuoja plačius, tarsi ažūrinius žiedynus iš žvaigždiškų žiedų; net ir nužydėję žiedynai ilgai išlieka dekoratyvūs.

• Karatauvo česnakas (Allium karataviense) – žemesnė rūšis su plačiais, dekoratyviais lapais ir šviesiai violetiniais rutuliškais žiedais; tinka gėlyno priekinei daliai.

• Milžiniškasis česnakas „Globemaster“ – suformuoja labai didelius, tankius violetinius žiedynus, kurių skersmuo gali siekti apie 25 cm. Dažniausiai žydi nuo gegužės iki birželio ir kelias savaites išlaiko ryškų dekoratyvumą.

Kaip sodinti ir prižiūrėti dekoratyvinį česnaką? Svarbiausios taisyklės

Dekoratyvinį česnaką auginti nesudėtinga – jis gerai žiemoja dirvoje, o priežiūra nereikalauja daug laiko. Svarbiausia tinkamai parinkti svogūnėlių sodinimo laiką: jie sodinami rudenį, nuo rugsėjo iki spalio. Per šį laikotarpį augalai spėja įsišaknyti iki žiemos, o pavasarį pradeda intensyviai augti.

Geriausiai dekoratyvinis česnakas auga saulėtoje arba lengvai pusiau pavėsingoje vietoje. Jam tinka derlinga, laidi ir vidutiniškai drėgna dirva. Per sunki ir užmirkstanti žemė skatina svogūnėlių puvimą.

Svogūnėliai sodinami į dirvą tokiu gyliu, kuris atitinka du ar tris svogūnėlio aukščius. Atstumai priklauso nuo veislės, tačiau dažniausiai paliekama 10–30 cm. Augalų nereikia dažnai laistyti – papildomas laistymas reikalingas tik užsitęsus sausroms. Po žydėjimo lapų neskubėkite šalinti: jie turi natūraliai nudžiūti, kad svogūnėlis sukauptų atsargų kitam sezonui.

Kodėl verta sode auginti dekoratyvinį česnaką?

Dekoratyvinis česnakas sode atlieka ne tik puošybos funkciją – tai ir praktiškas augalas. Jo svogūnėliai skleidžia kvapą, kuris gali atbaidyti kai kuriuos sodo kenkėjus, todėl česnakai neretai sodinami kaip natūrali gėlynų apsauga. Žiedai vilioja apdulkintojus, ypač bites ir drugelius, o pats augalas paprastai retai serga ir gerai peržiemoja.

Rutuliški žiedynai įspūdingiausiai atrodo pasodinti didesnėmis grupėmis. Keli ar keliolika kartu pasodintų svogūnėlių sukuria ryškų kompozicinį ritmą ir sustiprina „violetinių fejerverkų“ efektą virš gėlyno.

Dekoratyvinis česnakas – vienas iš tų augalų, kuris atrodo įspūdingai, tačiau nereikalauja sudėtingos priežiūros.

Tamarilas (Solanum betaceum), anksčiau dažnai vadintas storialape cifomandra, kilęs iš Andų regionų Pietų Amerikoje. Natūralioje aplinkoje šis augalas auga daugiau nei 2000–3000 m aukštyje virš jūros lygio, todėl yra prisitaikęs prie didelių temperatūrų svyravimų tarp dienos ir nakties. Dėl to tamarilas paprastai geriau pakelia vėsesnius orų epizodus nei daugelis tropinių vaisinių augalų, o auginant terasoje ar namuose vasarą pasitaikantys atvėsimai jam būna mažiau pavojingi.

Tamarilas auga kaip nedidelis medelis arba stipriai išsišakojęs krūmas. Gamtoje jis gali viršyti 5 m, tačiau auginant vazone dažniausiai pasiekia 1,5–3 m, tad tinka balkonams, žiemos sodams ar šiltnamiams. Augalas formuoja vieną kamieną, jo struktūra minkšta, pusiau sumedėjusi, o laja gana plati. Vaisiai mezgasi ant jaunų, vienmečių ūglių, todėl reguliarus genėjimas skatina naujų šakų augimą ir padeda sulaukti gausesnio derliaus kitą sezoną.

Vienas didžiausių tamarilo privalumų – palyginti ankstyvas derėjimo pradėjimas. Palankiomis sąlygomis pirmieji pavieniai vaisiai gali pasirodyti praėjus 10–18 mėnesių nuo sėjos, tačiau namuose dažniausiai reguliariai žydi ir dera antrais arba trečiais metais, o pilną derėjimą pasiekia dar vėliau. Vaisiai gali užaugti iki 10 cm ilgio, noksta svyrančiomis kekėmis, primenančiomis slyvų grupes. Plona, lygi odelė slepia sultingą, šiek tiek želė primenantį minkštimą su smulkiomis sėklomis.

Įdomu ir tai, kad tamarilo lapai dideli, širdiški, patrinti skleidžia intensyvų, kiek žemišką aromatą. Augalo audiniuose esantys kvapieji junginiai gali sumažinti kai kurių smulkių kenkėjų aktyvumą, todėl sode ar terasoje tamarilą neretai puola mažiau vabzdžių nei įprastus lauko pomidorus. Be to, tai daugiametis augalas – dažniausiai gyvena 5–12 metų ir didžiąją šio laikotarpio dalį gali reguliariai derėti.

Tamarilo auginimas vazone: svarbiausi reikalavimai

Auginimą paprasčiausia pradėti iš subrendusio vaisiaus išimtų sėklų. Geriausia jas sėti iškart, nes ilgainiui sėklų luobelė prasčiau sugeria vandenį. Taip pat galima dauginti ir ūgliais – stiebo auginiai drėgname substrate paprastai lengvai įsišaknija.

Substratas, sėja ir vieta

Sėklos sėjamos į lengvą, durpinį substratą maždaug 1 cm gyliu ir švelniai palaistomos. Esant 20–25 °C temperatūrai, pirmieji daigai paprastai pasirodo po 7–10 dienų. Jauni augalai auga sparčiai, todėl juos reikėtų pikuoti vos pasirodžius pirmiesiems tikriesiems lapeliams – vėliau persodinimas gali būti sudėtingesnis dėl greitai stiprėjančios šaknų sistemos.

Tamarilo ūgliai gana trapūs, todėl vazoną verta statyti nuo stipraus vėjo apsaugotoje vietoje arba pasirūpinti atramomis.

Augalas šaknijasi gana sekliai, todėl jam reikia lengvos, laidžios, bet drėgmę išlaikančios žemės. Auginimas vazone tai palengvina, tačiau kartu reiškia, kad drėgmės stygių tamarilas pajunta greitai. Labai svarbu, kad vandens perteklius galėtų laisvai nutekėti – užmirkimas skatina šaknų puvimą ir stabdo augimą. Vazoną rekomenduojama didinti kas 12–18 mėnesių, nes ribota erdvė šaknims dažnai lemia silpnesnį žydėjimą.

Šviesa ir žiemojimas

Tamarilas geriausiai auga šilumoje ir pilnoje saulėje. Trūkstant šviesos, ūgliai ištįsta, o augalas praranda kompaktišką formą. Rudenį jį būtina įnešti į patalpą dar prieš šalnas, nes temperatūra apie 0 °C jauniems augalams gali būti pražūtinga.

Žiemą tamarilui reikia šviesios vietos ir maždaug 12–15 °C temperatūros. Dažniausia problema – šviesos trūkumas, dėl kurio augalas ima mesti lapus ir silpsta. Per šiltose, centrinio šildymo patalpose tamarilas gali augti ir toliau, tačiau dažnai ištįsta ir tampa jautresnis ligoms, todėl praktiškai neretai taikomas papildomas apšvietimas LED lempomis nuo lapkričio iki vasario.

Žiemojimo metu augalą verta reguliariai apžiūrėti – šiuo laikotarpiu jis gali būti jautresnis amarams, todėl pirmuosius kenkėjų požymius svarbu pastebėti laiku.

Laistymas, tręšimas ir genėjimas

Vasarą tamarilas sunaudoja daug vandens, nes dideli lapai intensyviai garina drėgmę. Reguliarus laistymas padeda formuotis mėsingiems vaisiams, tačiau tarp laistymų substratas turėtų šiek tiek pradžiūti.

Tręšimas pomidorams skirtais mišiniais padeda augalui formuoti žiedus ir vaisius. Ankstyvą pavasarį atliekamas genėjimas skatina šakojimąsi ir didina būsimų užuomazgų skaičių. Negeniant tamarilas linkęs augti stačiai ir mažiau derėti, o po genėjimo jį lengviau formuoti kaip terasai tinkamą vaismedį.

Kaip valgyti tamarilo vaisius: skonis, maistinė vertė ir panaudojimas virtuvėje

Perpjovus vaisių matyti, kad tamarilo odelė gana stora ir kartoka, todėl dažniausiai nevalgoma. Vertingiausia dalis – sultingas minkštimas, kurio skonis primena pomidoro, pasifloros ir slyvos derinį su lengva rūgštele. Paprasčiausias būdas – perpjauti vaisių pusiau ir išvalgyti minkštimą šaukšteliu, panašiai kaip kivį.

Nokę vaisiai įgauna ryškiai oranžiškai raudoną spalvą ir išraiškingesnį aromatą. Skoniui įtakos turi ir auginimo sąlygos: šiek tiek ribojant laistymą, minkštimas gali tapti intensyvesnis ir subtiliai pikantiškas.

Tamarilo vaisiuose yra vitaminų A ir C, β-karoteno bei maistinių skaidulų. Taip pat aptinkama flavonoidų, karotenoidų ir antocianinų, kurie siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

Virtuvėje tamarilas gali būti naudojamas ir kaip vaisius, ir kaip daržovė. Žalias tinka salotoms, desertams ar sumuštiniams vietoje įprasto pomidoro. Termiškai apdorotas jis įgauna gilesnį, kiek vyninį aromatą ir dera su mėsos ar žuvies patiekalais. Dažnai iš jo gaminami padažai, čatniai ir marinatai, taip pat galima troškinti su čili, imbieru ar česnaku – tuomet vaisius tampa natūraliu patiekalų parūgštintoju. Dėl pektinų tamarilas gali padėti sutirštinti padažus ar uogienes be miltų ar krakmolo.

Neužmirštuolė (Myosotis) – tai agurklinių (Boraginaceae) šeimos augalų gentis, apimanti daugybę rūšių. Dažniausiai soduose auginama miškinė neužmirštuolė (Myosotis sylvatica) – dvimetė daugiametė gėlė, užauganti maždaug iki 20–30 cm aukščio ir suformuojanti purias, šiek tiek krūmiškas kupstines kereles.

Jau vasaros pradžioje augalas pasipuošia smulkiais, šviesiai mėlynais žiedeliais su geltonu „akute“. Dėl plonų žiedynkočių neužmirštuolės kartais lengvai išgula, tačiau tai nė kiek nemažina jų dekoratyvumo – priešingai, suteikia natūralumo ir jaukumo įspūdį.

Neužmirštuolė kaip gyvas mulčias

Neužmirštuolė puikiai tinka kaip vadinamasis „gyvas mulčias“. Tai viena dėkingiausių gėlių, kai norisi natūraliai užpildyti tuščias vietas gėlynuose ar po krūmais. Nors atrodo itin trapi, iš tiesų tai atsparus ir nereiklus augalas.

Neužmirštuolės greitai plečiasi, suformuoja žydinčius kilimus, uždengiančius dirvą. Tokia danga padeda sumažinti vandens garavimą, saugo žemę nuo išdžiūvimo ir kartu slopina piktžolių augimą.

Geriausiai neužmirštuolės auga pusiau pavėsyje, drėgnesnėje ir derlingoje dirvoje. Dėl šios priežasties jos ypač tinka apatiniam gėlyno „aukštui“ po tokiais krūmais kaip rododendrai, azalijos, forsitijos, o taip pat po žemaūgiais, prie žemės besidriekinčiais spygliuočiais ar dekoratyviniais krūmais. Suteikus šiek tiek laisvės, augalas pats greitai užpildo tarpus, nes lengvai pasisėja.

Įdomesnės veislės – ne tik mėlynos

Nors miškinė neužmirštuolė dažniausiai siejama su šviesiai mėlynais žiedais, šiandien galima rasti ir kitų spalvų veislių. Populiaresnės ir dekoratyvios formos:

• Rosylva – rožiniais, nuo švelnių iki sodresnių atspalvių žiedais, užauga iki maždaug 30 cm, tinka gėlynams ir apvadams.
• Nina Rosea – žemaūgė (iki apie 5 cm), gausiai žydinti rožiniais žiedais pavasarį.
• Snowsylva – baltais žiedais su subtiliu geltonu viduriuku, formuoja tankesnes kereles, užauga iki 20–30 cm, tinka kaip žema danga pusiau pavėsyje.
• Nina Blue – nykštukinė forma su smulkiais, šviesiai mėlynais, ryškiau kvepiančiais žiedais; ypač tinkama alpinariumams ir auginimui induose, užauga iki maždaug 5 cm.

Auginimas: ką verta žinoti

Neužmirštuolės laikomos itin nereikliomis, todėl jų auginimas paprastai nesukelia rūpesčių. Geriausiai jos jaučiasi pavėsingesnėse vietose, kur dirva drėgna, bet kartu pralaidi. Vis dėlto skirtingos rūšys gali turėti kiek kitokius poreikius: pavyzdžiui, pelkinė neužmirštuolė (Myosotis scorpioides) geriau pakelia sunkesnes, molingesnes dirvas, o alpinė neužmirštuolė (Myosotis alpestris) dažniau auginama saulėtesnėse vietose.

Norint gausaus žydėjimo, svarbu, kad dirvoje netrūktų humuso. Dėl to labiau tinka organinis tręšimas – paprastai pakanka kartą per metus papildyti dirvą kompostu. Jei neužmirštuolės auga tinkamoje vietoje, pusiau pavėsyje ir derlingoje dirvoje, papildomai laistyti dažnai nereikia – paprastai pakanka natūralių kritulių.

Šios gėlės yra atsparios šalčiui, todėl žiemai jų dengti paprastai nereikia.

Kiekvienas sodininkas žino: šliužai, nors ir tylūs, gali pridaryti milžiniškos žalos daržui. Dažniausiai jie išlenda naktį arba po lietaus, o per kelias valandas gali taip „praeiti“ per lysves, kad ryte nebeatpažinsite nei kopūstų, nei salotų, nei daigų.

Su šiais kenkėjais kovojama įvairiai, tačiau daugeliui maloniausia rinktis nebrangias ir augalams saugesnes priemones. Patyrę daržininkai dalijasi paprastu tirpalu, kurį galima paruošti vos per minutę ir kuris nereikalauja brangios chemijos.

Į dubenį ar kibirą vandens iš čiaupo įpilkite amoniako (vadinamojo našatyrinio spirito) – maždaug 2–3 valgomuosius šaukštus 10 litrų vandens. Papildomai galima įlašinti šiek tiek skysto muilo, kad tirpalas ne taip greitai nubėgtų į dirvą, o ilgiau išsilaikytų ant lapų kaip apsauginis sluoksnis.

Augalus rekomenduojama purkšti tik vakare, kai jau nėra tiesioginės saulės. Būtent tuomet šliužai pradeda „medžioklę“, o aitrus amoniako kvapas jiems tampa stipriu atbaidymo signalu. Kenkėjams toks kvapas itin nemalonus, todėl jie linkę trauktis ir ieškoti maisto kitur.

Teigiama, kad patiems augalams šis tirpalas neturėtų pakenkti. Be to, amoniake yra azoto, kurį lapai iš dalies gali pasisavinti per paviršių. Taigi, pasak daržininkų, gaunama dviguba nauda: šliužai atbaidomi, o augalai kartu šiek tiek pamaitinami.

Purškimą verta kartoti maždaug kartą per savaitę. Jei palyja, procedūrą geriau pakartoti jau kitą vakarą, nes lietus tirpalą nuplauna nuo lapų ir apsauginis poveikis susilpnėja.

Ypač aktualu lysves prižiūrėti vasaros pabaigoje, kai dėl šilumos ir drėgmės šliužai būna aktyviausi. Dažniausiai nuo jų nukenčia kopūstai, salotos, jauni daigai ir braškės – šias kultūras siūloma apdoroti pirmiausia.

Daugelį sodininkų petunijos žavi ryškiu žydėjimu ir veislių įvairove. Vis dėlto ne vienas ieško alternatyvos – augalo, kuris būtų mažiau reiklus, bet vasarą taip pat gausiai puoštų gėlyną.

Patyrę gėlininkai kaip vieną geriausių pasirinkimų vietoje petunijų įvardija bakopą. Tai svyrantis krūmelis, kurio ilgi stiebai gali užaugti iki 70 cm. Jie apaugę smulkiais, ovaliais, dantytais, ryškiai žaliais lapeliais.

Bakopa žydi nedideliais, apie 2 cm skersmens žiedais – baltais, rožiniais, mėlynais arba violetiniais. Nužydėjus vieniems žiedams, jų vietoje greitai formuojasi nauji, todėl augalas gali džiuginti beveik nepertraukiamu žydėjimu.

Šį augalą rekomenduojama sodinti į silpnai rūgštų dirvožemį. Ruošiant substratą daigams, patariama sumaišyti 1 dalį lapinės žemės, 1 dalį durpių, 2 dalis upės smėlio ir 2 dalis humuso.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad bakopos sėklos sėjamos ant paviršiaus – jų neužberiant žeme. Daigeliai būna itin smulkūs, todėl laistyti reikia labai atsargiai, pavyzdžiui, švirkštu ar kitu tiksliu laistymo būdu. Daigai paprastai pasirodo po 10–12 dienų, o pikuoti rekomenduojama, kai išauga 3–4 tikrieji lapeliai.

Į atvirą gruntą bakopą geriausia sodinti saulėtoje, nuo skersvėjų apsaugotoje vietoje. Šviesos trūkumas gali lemti silpnesnį žydėjimą. Atstumas tarp sodinukų priklauso nuo veislės, tačiau dažniausiai paliekama apie 15–25 cm.

Taip pat verta prisiminti, kad bakopa mėgsta drėgmę, todėl ją reikia dažnai ir pakankamai gausiai laistyti. Karštomis dienomis augalui naudinga ir papildoma lapų dulksna.

Per sezoną bakopą patariama patręšti ne mažiau kaip 4 kartus, naudojant kompleksines trąšas žydintiems augalams. Kai ūgliai užauga ilgesni nei 50 cm, juos rekomenduojama nugnybti – taip krūmelis gražiau šakojasi ir lengviau suformuoja dailią, apvalesnę formą.