Category: Sodas ir daržas

Prieš sodinant daugelį daržo kultūrų svarbu įsitikinti, ar dirva jau pakankamai įšilusi. Jei žemė bus per šalta ir augalų šaknys patirs stresą, daržovės gali sustoti augti ar net visai sunykti. Kaip temperatūrą patikrinti tiksliai?

Žinoma, parduotuvėse galima rasti įvairių dirvožemio termometrų, tačiau jų kaina neretai būna nemaža, o prietaiso dažniausiai prireikia tik kelis kartus per metus.

Dalis daržininkų, nenorėdami išlaidauti, temperatūrą bando nustatyti „iš akies“ arba ranka: iškasa duobutę, prideda delną ir, jei jaučia malonią šilumą, nusprendžia, kad sodinti galima. Vis dėlto tai klaidingas būdas, nes žmogaus odos temperatūra siekia apie 36 laipsnius, todėl net augalams per šalta, pavyzdžiui, 10 laipsnių dirva mums atrodys tik „vėsoka“.

Patikimiausia temperatūrą pamatuoti termometru, ir tam nebūtina pirkti brangaus specializuoto įrenginio. Tiks ir paprastas termometras, kurį galima įsigyti ūkinių prekių parduotuvėse ar turguje.

Temperatūrą geriausia tikrinti ryte, apie 8–9 valandą, kol saulė dar nespėjo įkaitinti tik viršutinio dirvos sluoksnio. Pasirinkite vietą ne atviroje saulėje, nes ten rodmenys gali būti per dideli ir klaidinantys, o pavėsyje. Termometrą įkiškite į 10–15 centimetrų gylį, palikite 10 minučių ir tik tada įvertinkite rezultatą – tai ir bus reali jūsų dirvos temperatūra.

Yra dvi kultūros, kurios ypač jautriai reaguoja į sodinimą į šaltą žemę – paprikos ir agurkai. Jei su pomidorais kai kurie daržininkai dar rizikuoja, tai šie du augalai augimą gali visiškai sustabdyti, jeigu dirvos temperatūra bus žemesnė nei 14–15 laipsnių.

Paprikos šaltyje gali mesti lapus arba pradėti sirgti, o agurkai neįšilusiame dirvožemyje yra itin linkę į šaknų puvinį. Net jei netrukus atšils, augalui atsigauti gali prireikti dvigubai daugiau laiko, kurį palankiomis sąlygomis jis būtų skyręs augimui.

Šiame straipsnyje patyrę agronomai dalijasi, kuo balandį patariama patręšti česnakus, kad jie augintų sodriai žalius laiškus ir sukrautų dideles galvas.

Tinkamas tręšimas balandį yra ypač svarbus, jei siekiama stambių česnako galvų. Pavasarį, augalui pabudus, žieminiai česnakai intensyviai augina laiškus, o vasariniai daugiausia dėmesio skiria šaknų sistemai. Pradžioje augalui būtinas azotas: maisto medžiagų trūkumas gali lemti lapų geltimą, silpnesnį laiškų augimą ir sumažėjusį atsparumą, o tai neigiamai atsiliepia visam derliui.

Agronomų teigimu, pirmąjį tręšimą verta atlikti iškart nutirpus sniegui, kai dirva sušyla iki maždaug +6 laipsnių. Tam gali tikti amonio salietra, karbamidas, perpuvęs mėšlas, medžio pelenai ir kitos priemonės.

Mineralinės trąšos padeda greitai ir efektyviai papildyti maisto medžiagų atsargas. Galimi variantai (normos – 10 litrų vandens): amonio salietra – 25–30 gramų; nitroamofoska – 60 gramų; kalio sulfatas – 40 gramų; superfosfatas – 60 gramų; kalcio salietra – 25–30 gramų.

Lysves rekomenduojama laistyti vakare arba anksti ryte, ant iš anksto sudrėkintos dirvos. Darbinį tirpalą patariama sunaudoti iškart po paruošimo.

Iš organinių trąšų ypač tinka pelenai. Sausus pelenus galima berti po 300 gramų 1 kvadratiniam metrui. Norint pasigaminti užpilą, 200 gramų pelenų įpilama į 10 litrų karšto vandens, išmaišoma ir paliekama nusistovėti vienai parai. Įprasta norma – apie 3 litrai 1 kvadratiniam metrui.

Dar viena veiksminga priemonė – perpuvęs mėšlas. Jam paruošti siūloma 200 gramų perpuvusio galvijų mėšlo sumaišyti su 1 litru šilto vandens. Indą reikėtų uždengti ir laikyti šiltoje vietoje apie 10–14 dienų. Gautą koncentratą patariama praskiesti vandeniu santykiu 1:10 ir laistyti po šaknimi.

Daržininkai pasidalijo, kaip atpažinti, kada baklažanų daigai jau pasiruošę persodinimui į atvirą gruntą. Vien tik vadovautis orų prognoze ar kaimynų patirtimi ne visada patikima – daugiausia gali pasakyti patys augalai.

Su baklažanais daugelis sodininkų kasmet kartoja tas pačias klaidas. Agurkus ar pomidorus auginti atrodo paprasčiau, o „mėlynieji“ dažnai kelia papildomų klausimų: kaip nepažeisti augalo, kaip užtikrinti gerą derlių ir į ką atkreipti dėmesį, ypač neturint patirties.

Pirmiausia svarbu įvertinti daigų amžių. Optimalu baklažanus sodinti praėjus maždaug 60–70 dienų nuo sudygimo. Per jauni daigai dar nebūna pakankamai sustiprėję – jų šaknų sistema silpna, todėl persodinimo stresas gali juos smarkiai pristabdyti. Peraugę daigai taip pat nėra geras pasirinkimas: jie prasčiau prisitaiko prie naujų sąlygų ir po persodinimo dažniau ilgiau „serga“.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į augalo išvaizdą: tinkamas sodinimui baklažanas paprastai būna apie 20–25 cm aukščio ir turi 6–8 tikruosius lapus. Daigas turėtų būti kompaktiškas, su tvirtu stiebu, o ne ištįsęs ir svyrantis. Ištįsimas dažniausiai rodo šviesos trūkumą, todėl atvirame grunte augalui gali būti sunkiau prigyti. Lapai turėtų būti tamsiai žali ir tvirti – blyški ar gelsva spalva dažnai signalizuoja, kad augalui kažko trūksta.

Ne mažiau svarbi ir šaknų būklė. Pažvelkite į vazono drenažo skylutes: jei šaknys jau matosi arba žemių gumulas visiškai apraizgytas šaknimis, daigą jau galima sodinti. Per ilgai laikant ankštame vazone, baklažanas nebeturi kur augti ir pradeda eikvoti jėgas veltui.

Likusią svarbią dalį sudaro grūdinimas. Likus maždaug 7–10 dienų iki sodinimo, daigus reikėtų kasdien išnešti į lauką: pradžioje valandai į pavėsį, vėliau laiką ilginti ir pamažu pratinti prie saulės. Be grūdinimo augalas patiria stiprų stresą – tarsi iš šilumos staiga patektų į šaltį – ir pirmąsias savaites dažniau ne auga, o tiesiog bando išgyventi. Grūdinti daigai prigyja greičiau ir lengviau pradeda augti.

Taisyklė, kada tiksliai persodinti daigus, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista. Tačiau nuo pasirinkto laiko priklauso, kaip greitai augalai prigis ir koks bus būsimas derlius.

Momentas, kai palangės pagaliau ištuštėja nuo dėžių su daigais, o pomidorai ruošiasi keliauti į atvirą gruntą, dažnai lydi lengvas jaudulys. Galima išsirinkti tinkamą veislę, paruošti gerą dirvą ir kruopščiai auginti daigus, tačiau viską sugadinti per vieną valandą sodinant. Pagrindinė dilema tokiu metu būna ne tik kur sodinti, bet ir kada tai daryti.

Jei tenka rinktis tarp ankstaus ryto ir vakaro po 18 val., patyrę daržininkai dažniausiai vieningai renkasi antrąjį variantą. Vakarinis sodinimas – ne vien patogumas tam, kas dirba su kastuvu, o apgalvotas sprendimas, suteikiantis pomidorams apie 10–12 valandų ramesnei adaptacijai.

Iš pirmo žvilgsnio rytas atrodo idealus metas: oras gaivus, saulė dar nekepina, o prieš akis – visa diena. Vis dėlto ką tik persodintiems daigams toks scenarijus gali tapti papildomu išbandymu.

Saulė pakilus aukščiau ima intensyviai garinti drėgmę iš lapų. Kadangi šaknys dar nespėja įsitvirtinti naujoje dirvoje ir efektyviai aprūpinti augalo vandeniu, stiebas greitai praranda turgorą, augalas vysta ir gali prigulti prie žemės.

Tuomet augalas visas jėgas skiria išgyvenimui, o ne naujų šaknelių formavimui. Dėl to ryte pasodinti pomidorai neretai „serga“ kelias savaites, kol galiausiai vėl sustiprėja.

Vakare, kai karštis atslūgsta, susidaro švelnesnis pereinamasis laikotarpis. Po 18 val. saulė būna mažiau agresyvi, o daigams prasideda ramesnė naktis. Naktį dirva ilgiau išlieka drėgna, o vėsesnis oras padeda augalui nukreipti daugiau resursų į šaknų sistemą. Per maždaug 10–12 valandų iki kito saulėtekio smulkūs šaknų pažeidimai spėja užsitraukti, todėl ryte augalas pasitinka dieną būdamas geriau pasiruošęs.

Grikiai – ne tik skanios ir vertingos kruopos. Pasirodo, jie gali tapti netikėtu pagalbininku darže: padeda kovoti su piktžolėmis, gerina dirvos struktūrą ir saugo drėgmę. Patyrę sodininkai pasidalijo paprastu būdu, kaip grikius panaudoti itin praktiškai.

Pavasarį daugelis daržininkų susiduria su tais pačiais iššūkiais: piktžolės ima augti pirmos, dirva greitai perdžiūsta, sukietėja, o lysvių priežiūra pareikalauja daug laiko ir jėgų.

Pasak patyrusių sodininkų, jau seniai egzistuoja paprastas ir labai prieinamas sprendimas – paprastųjų grikių sėja.

Vos nutirpus sniegui, grikių kruopas siūloma tolygiai išbarstyti ant lysvių, takelių ir laisvų žemės plotų. Žemės kasti ar perkasėti nereikia.

Grikiai greitai sudygsta ir suformuoja tankų žalią kilimą, kuris:

• slopina piktžolių augimą, nes atima iš jų šviesą ir erdvę;
• gerina dirvos struktūrą dėl šaknų sistemos poveikio;
• padeda išlaikyti drėgmę, todėl žemė mažiau perdžiūsta ir trūkinėja.

Maždaug po 2–3 savaičių, kai žalioji masė paauga, ją rekomenduojama nupjauti ir palikti ant lysvės. Taip susidaro natūralus mulčio sluoksnis ir papildoma organinė trąša.

Kad metodas būtų veiksmingas, sodininkai išskiria kelias pagrindines taisykles:

• naudoti nesmulkintus grikius (kruopas);
• sėti ant drėgnos dirvos iškart po sniego nutirpimo;
• grikių neužkasti ir žemės neperkasėti;
• žaliąją masę nupjauti dar iki brandos pradžios.

Teigiama, kad toks kompleksinis sprendimas padeda sumažinti piktžolių kiekį, pagerinti dirvos būklę ir sumažinti darbo sąnaudas sklype.

Prieš imdamiesi balinti sodo medžius, atkreipkite dėmesį į vieną svarbiausią dalyką: orientuotis reikėtų ne į kalendorių ar kritulius, o į oro temperatūrą.

Daugelis sodininkų kasmet pavasarį laukia „tinkamo oro“, kad pagaliau nubalintų medžių kamienus. Tačiau yra aiški taisyklė: balinimą reikėtų atlikti tuomet, kai oro temperatūra dar nėra pakilusi aukščiau nei 5–7 laipsniai ir dar neprasidėjo aktyvus sulų tekėjimas.

Vadinasi, svarbu suspėti iki pumpurų brinkimo – dažniausiai tai būna kovą arba pačioje balandžio pradžioje. Vėlyvas balinimas gali pakenkti, ir tam yra paprastas paaiškinimas.

Kai saulė jau gerokai kaitina, kalkės neretai sukelia žievės, kuri jau „prabudo“, nudegimus. Medžiai balinami ne dėl grožio: balta spalva atspindi saulės spindulius ir padeda apsaugoti kamieną nuo perkaitimo. Be to, tai viena iš apsaugos priemonių nuo kenkėjų, kurie žiemojo žievėje.

Jei to padaryti anksčiau nespėjote ir kalendoriuje jau balandžio vidurys, elkitės atsargiai. Pasirinkite pagal prognozę kuo vėsesnę dieną ir dirbkite vakare, saulei jau nusileidus.

Ruošiant mišinį svarbiausia laikytis pagrindinės sąlygos – tepti tik plonu sluoksniu. Šiltu oru storas sluoksnis gali užblokuoti deguonies patekimą: žievė nustoja „kvėpuoti“, o medis ima sirgti. Jei medžiai visai jauni, o tinkamas laikas jau praleistas, geriau balinimą atidėti iki rudens.

Vietoj balinimo galima kamienus apvynioti šviesia agroplėvele. Nuo kenkėjų galima rinktis specialius tirpalus, parduodamus žemės ūkio prekių parduotuvėse – kai kuriuos jų leidžiama naudoti ir balandį.

Prisiminkite vieną svarbią taisyklę sodo darbuose: geriau kažko nepadaryti iki galo, nei persistengti ir padaryti nepataisomą žalą.

Sodininkai jau žvilgčioja į kalendorių, rinkdamiesi dieną, kada pagaliau būtų galima persodinti daigus į atvirą gruntą. Vis dėlto patyrę daržininkai primena: svarbiausia orientuotis ne į datą ar kaimynų pavyzdį, o į vieną aiškų kriterijų.

Dažniausiai paprikų daigai į lysves sodinami gegužės viduryje, tačiau neretai paskubama vien todėl, kad taip daro kiti. Paprika yra gana lepus augalas, todėl pagrindinis rodiklis, į kurį verta atsižvelgti pirmiausia, yra dirvos temperatūra.

Gausų būsimą derlių lemia ne brangios trąšos ir ne „palanki“ mėnulio kalendoriaus diena, o tai, ar žemė pakankamai įšilusi. Jei dirva per šalta, daigai arba visai neprigis, arba augs silpni.

Paprikų daigų nereikėtų sodinti, kai žemės temperatūra yra žemesnė nei 12 laipsnių, o idealiu atveju – bent 15 laipsnių. Dažna klaida manyti, kad dienos saulė jau viską sušildė ir galima imtis darbo. Pavasarį naktys dar būna vėsios, todėl per naktį dirva spėja gerokai atvėsti.

Prieš sodinimą būtina pamatuoti dirvos temperatūrą. Geriausia tai daryti ryte, iki pietų – būtent tuomet žemė parodo tikrąją temperatūrą po nakties.

Tam tiks net paprastas virtuvinis termometras: įkiškite jį į 10–15 centimetrų gylį. Jei termometras rodo tik 10–11 laipsnių, verta palaukti bent savaitę. Geriau tegu daigai kiek ilgiau pabūna vazonėliuose, nei kad nušaltų pasodinti per anksti.

Sodinimas į neįšilusią dirvą yra didelis stresas šaknų sistemai. Šaltyje šaknys praktiškai nustoja pasisavinti drėgmę ir maisto medžiagas, augalas „sustingsta“ ir gali neaugti ištisas savaites, prarasdamas brangų laiką. Be to, šaltame ir drėgname grunte daigai tampa itin pažeidžiami puvinių bei įvairių ligų, kurios gali juos sunaikinti per kelias dienas.

Todėl svarbiausia – kantrybė: palaukite, kol įsivyraus stabilus šiltesnis oras ir dirva nuolat išliks pakankamai įšilusi.

Atsibodo amarai ir miltligė, gadinantys derlių ir nervus? Dalijamės paprastais, bet veiksmingais augalų priežiūros būdais, kurie padės apsaugoti sodą nekenkiant naudingiems vabzdžiams.

Norint sulaukti gausaus derliaus, itin svarbu tinkamai prižiūrėti augalus: laiku juos laistyti ir tręšti, saugoti nuo kenkėjų, pavyzdžiui, amarų, ir neleisti plisti ligoms, tarp jų – miltligei.

Amarai – labai smulkūs geltonos, žalios, juodos arba raudonos spalvos vabzdžiai. Jie kolonijomis įsikuria ant įvairių augalų: žolės, obelų, kopūstų ar burokėlių. Maitindamiesi lapais, amarai silpnina augalus ir mažina derlių.

Dažniausiai šie parazitai jautriai reaguoja į staigius temperatūros pokyčius – tiek į atšalimą, tiek į netikėtą kaitrą. Patyrę daržininkai ir sodininkai teigia, kad neretai pakanka lapus apipurkšti šilto vandens ir ūkiško ar degutinio muilo tirpalu arba vandens užpilu su medžio pelenais.

Miltligė – liga, kurią sukelia miltligės grybai, mintantys augalų sąskaita. Pažeisti augalai praranda maistines medžiagas, sutrinka augimui svarbūs procesai, pavyzdžiui, fotosintezė. Vis dėlto pašalinus pažeistus lapus ir ūglius galima sumažinti riziką, kad liga toliau plis.

„Sterilus“ sodas dar nereiškia, kad jis yra visiškai sveikas. Naudojant ypač stiprų insekticidą, amarų galima atsikratyti, tačiau kartu iš sodo dažnai dingsta ir naudingi vabzdžiai, pavyzdžiui, boružės ir žiedmusės.

Svarbu nepamiršti, kad viena suaugusi boružė per gyvenimą sunaikina apie 5000 amarų, todėl kovos priemonės turėtų būti saikingos.

Specialistai pabrėžia, kad miltligės atsiradimą skatina per tankiai susodinti augalai ir prastas dirvos pradžiūvimas. Sodinimo atstumus reikėtų planuoti pagal suaugusio krūmo dydį. Pavyzdžiui, jei etiketėje nurodyta, kad augalo skersmuo – 70 centimetrų, tuomet atstumas tarp dviejų augalų centrų turėtų būti ne mažesnis nei 70, o dar geriau – apie 80 centimetrų.

Be to, grybelis gali atsirasti ir dėl vakarinių laistymų. Todėl patyrę daržininkai rekomenduoja laistyti ryte ir vandenį pilti į šaknų zoną.

Purpurinis rodochitonas (Rhodochiton atrosanguineus) – dar retai Lietuvos soduose auginamas vijoklis, nors savo išvaizda jis tikrai vertas daugiau dėmesio. Augalas priklauso gysločių (Plantaginaceae) šeimai ir yra kilęs iš Meksikos, kur auga kaip daugiametis. Mūsų vėsesniame klimate rodochitonas dažniausiai auginamas kaip vienmetis, nes nėra atsparus šalčiui. Vis dėlto, tinkamai prižiūrint, jį galima peržiemoti ir džiaugtis kelis sezonus.

Kaip atrodo purpurinis rodochitonas?

Rodochitonas auga vešliai ir palankiomis sąlygomis sode gali pasiekti 150–200 cm aukštį (natūralioje aplinkoje užauga ir iki 300 cm). Jis kyla į viršų apsivyniodamas lapkočiais aplink atramas, o jei atramos nėra, dekoratyviai svyra iš vazonų ar pakabinamų krepšių.

Ypatingą žavesį suteikia širdiški lapai: viršutinė jų pusė – žalia su karmino atspalvio apvadu, o apatinė – tamsiai rausva.

Daugiausia susižavėjimo rodochitonas sulaukia žydėjimo metu, kuris trunka itin ilgai – nuo birželio iki spalio. Jei ruduo vėsus ir temperatūra nukrenta žemiau 5 °C, žydėjimas gali baigtis jau rugsėjį. Žiedai primena tamsiai rožinius varpelius ant ilgų žiedkočių, o kiekvieno žiedo centre matyti purpurinė vamzdelio formos dalis, sukurianti itin efektingą vaizdą.

Kaip auginti purpurinį rodochitoną?

Lengviausia rodochitoną auginti iš įsigytų daigų, kurių galima rasti medelynuose ir sodo centruose. Galima augalą užsiauginti ir iš sėklų: jas patariama sėti po priedanga vasarį arba kovą. Reikia kantrybės, nes sėklos dygsta lėtai.

Rodochitonui dygstant reikalinga šviesa, todėl sėklų geriau neužberti žemėmis. Į nuolatinę vietą daigai sodinami antroje gegužės pusėje, kai praeina pavasarinių šalnų rizika.

Praktiniai patarimai, kokių sąlygų rodochitonas labiausiai mėgsta:

• Dirva turėtų būti derlinga, humusinga, vidutiniškai drėgna ir silpnai rūgšti.
• Vieta geriausia šilta, nuo vėjo apsaugota, saulėta. Lengvame pavėsyje žydėjimas silpnėja.
• Laistyti reikia taip, kad substratas visiškai neišdžiūtų. Per karščius, ypač auginant vazonuose, gali tekti laistyti net kas antrą dieną.
• Tręšti rekomenduojama kas 1–2 savaites viso vegetacijos sezono metu, naudojant kompleksines trąšas žydintiems augalams.
• Jei augalas menkai šakojasi, galima nugnybti ūglių viršūnes, kad skatintų naujų ūglių augimą.
• Žiemai rodochitonas lauke neišsilaiko. Norint jį išsaugoti, prieš šalnas augalą vazone reikėtų perkelti į šviesią, vėsią patalpą, kur temperatūra siekia 5–12 °C. Žiemojimo metu laistoma saikingai, netręšiama. Į lauką grąžinamas antroje gegužės pusėje.

Kur rodochitoną geriausia pritaikyti sode?

Šį vijoklį galima auginti tiek grunte, tiek įvairiuose induose. Jis puikiai tinka sodinti prie atramų, kuriomis galėtų lipti: pergolų, pavėsinių, grotelių ar tvoros tinklo. Jei atramos neranda, rodochitonas dailiai svyra, todėl gali tapti ryškia balkono ar terasos puošmena pakabinamuose krepšiuose bei vazonuose.

Deriniuose jis gražiai atrodo šalia kitų dekoratyvių vijoklių, pavyzdžiui, raganės ar tunbergijos.

Balandį sode prasideda vienas svarbiausių darbų – medžių ir krūmų genėjimas. Tačiau ne visus augalus šiuo metu verta trumpinti: vieniems genėjimas padeda suvešėti ir gausiau žydėti, kitiems – gali pakenkti. Kad darbai nenueitų perniek, svarbu žinoti, ką kirpti dabar, o su kuo geriau palaukti.

Svarbiausias vasarą žydinčių krūmų genėjimas

Balandį galima drąsiai imtis vasarą žydinčių krūmų. Šių augalų žiedai formuojasi ant vienmečių ūglių, kurie išauga pavasarį, todėl tinkamai patrumpinus šakas krūmai skatinami auginti daugiau naujų ūglių ir vėliau gausiau žydi. Prie tokių augalų priskiriamos rožės, šluotelinės ir medlievinės hortenzijos, Dovydo budlėjos bei sidabražolės.

Kai kurie krūmai balandį jau baigia žydėti – tai tinkamas metas juos apgenėti. Šakas, ant kurių buvo žiedai, įprastai trumpina maždaug trečdaliu, o kartais net per pusę. Toks genėjimas tinka forsitijoms, kraujinėms serbentoms ir ant kamieno skiepytoms gluosnių formoms – gluosnius dažniausiai galima kirpti stipriau.

Rožėms genėjimas yra viena svarbiausių priežiūros procedūrų. Visų pirma pašalinami nulūžę, sergantys ir vienas į kitą besitrinantys ūgliai. Pjūvis daromas tiesus, maždaug 0,5–0,8 cm nuo paskutinio sveiko pumpuro. Svarbu, kad paskutinis pumpuras būtų nukreiptas į krūmo išorę – tuomet nauji ūgliai augs į šonus, o krūmas geriau vėdinsis.

Hortenzijoms taip pat reikia dėmesio: jaunesni ūgliai dažniausiai patrumpinami iki 20–30 cm nuo žemės, o seni, kurie jau nebesukrauna žiedinių pumpurų, gali būti pašalinami visai prie žemės, kad atsirastų vietos naujiems, stipriems ūgliams.

Gyvatvorių formavimas ir lapuočių krūmų atjauninimas

Pavasarį verta tvarkyti gyvatvores. Formuojamos gyvatvorės, kurių šonai ir viršus išlaikomi lygūs, turi būti reguliariai kerpamos, kad neprarastų formos. Dažniausiai tam pasirenkamos eglės, bukai, skroblai, buksmedžiai, ligustrai ir kukmedžiai.

Neformuojamos gyvatvorės dažnai genimos rečiau, tačiau kovo pabaigoje ar balandį pravartu išpjauti sausas, nulūžusias, ligų pažeistas ar susikryžiavusias šakas. Tai padeda augalams augti sveikiau. Tokios priežiūros ypač naudinga mahonijoms, japoniniams svarainiams, baltiesiems sedulams, kaulenėms, japoninėms lanksvoms, jazminams ir gudobelėms.

„Mūsų patarimas: jei lapuočiai krūmai pavasarį pasodinti formuojamai gyvatvorei, juos taip pat reikia apgenėti. Mažiau išsišakojusius sodinukus galima patrumpinti net iki 10–20 cm virš žemės“, – patariama sodininkams.

Gyvatvorių kirpimas yra bazinis priežiūros darbas: jis ne tik gerina vaizdą, bet ir stiprina augalus bei padeda atjauninti jų išvaizdą. Reguliariai trumpinami lapuočiai krūmai tankėja tolygiau, o augimas tampa lengviau kontroliuojamas – augalai mažiau „išsiveržia“ už sklypo ribų ar neperauga tvorų.

Genint svarbu vengti darbo per didelę sausrą arba per smarkias liūtis, nes taip augalai patiria papildomą stresą. Norint išlaikyti tiesias linijas formuojamoje gyvatvorėje, galima įtempti virvelę ties viršutine krūmų riba. Kirpimą patogu pradėti nuo viršaus, kur patenka daugiau šviesos, o vėliau lyginti šonus. Rekomenduojama gyvatvorei suteikti trapecijos formą, kai šonai šiek tiek pasvirę – taip apatinė dalis gauna daugiau šviesos ir geriau tankėja.

Ko balandį geriau nekirpti?

Kai kurie krūmai prastai toleruoja stiprų pavasarinį formuojamą genėjimą. Dažniausiai tai augalai, kurie žiedinius pumpurus sukrauna ant pernykščių ūglių, pavyzdžiui, darželinės hortenzijos. Tokius augalus patariama tvarkyti tik po žydėjimo: tuomet pašalinami seni žiedynai, pažeistos ar nudžiūvusios šakos. Senesniems krūmams galima išpjauti ir kelias senas šakas, kad augalas atsinaujintų.

Panašiai reikėtų elgtis ir su paprastąja alyva: gegužę, kai ji peržydi, verta pašalinti nužydėjusius žiedynus – tai skatina gausesnį žydėjimą ateityje. Japoninių svarainių balandį dažniausiai genėti nereikia, nebent prieš žydėjimą norima išpjauti šakas, kurios neturi žiedinių pumpurų. Dekoratyviniai krūmai ir vijokliai, tokie kaip glicinijos, rododendrai ir azalijos, į ūglių trumpinimą prieš žydėjimą reaguoja prastai.

Taip pat vertėtų susilaikyti nuo kai kurių medžių genėjimo. Dalis rūšių pavasarį intensyviai leidžia sultis, todėl po pjūvių gali „verkti“. Tai būdinga klevams, beržams, graikiniams riešutmedžiams ir vynmedžiams. Šiuos augalus geriausia genėti tada, kai sultys dar necirkuliuoja – dažniausiai vasarį ar kovą. O vyšnias ir trešnes patartina trumpinti po derliaus nuėmimo, vasarą.