Category: Sodas ir daržas

Žiema medžiams – tikras išbandymas: juos veikia ne tik vėjas ir speigas, bet ir ryški saulė. Kartais pakanka vienos nakties, kai temperatūra smarkiai nukrenta žemiau nulio, ir ant kamieno atsiveria ilga įduba ar plyšys. Nors tokia žaizda atrodo grėsmingai, medis nėra bejėgis – jis geba atsinaujinti. Svarbiausia jam laiku padėti.

Kaip atsiranda šalčio įtrūkimai?

Šalčio įtrūkimai dažniausiai susiformuoja dėl staigių temperatūros svyravimų. Saulėtą dieną toje kamieno pusėje, kurią šildo saulė, žievė gali įkaisti net iki kelių laipsnių šilumos. Audiniai tarsi „suaktyvėja“, sultys ima pamažu cirkuliuoti. Tačiau naktį, kai temperatūra staigiai krenta, viskas greitai užšąla.

Mediena ir žievė traukiasi, bet ne visada vienodai. Susidariusi įtampa tampa per didelė, todėl žievė neatlaiko ir plyšta.

Kitas scenarijus – stiprūs ir ilgai trunkantys šalčiai. Audiniuose esantis vanduo sušąla ir, didėdamas tūriu, veikia panašiai kaip pleištas, skeliantis medienos struktūrą iš vidaus. Rizika didėja, jei medis jaunas, turi ploną žievę arba prieš žiemą buvo nusilpęs dėl sausros ar ligų. Dažniausiai nukenčia vaismedžiai ir šalčiui jautresnės rūšys.

Svarbu suprasti, kad įtrūkimai – ne vien estetinė problema. Tai atviri vartai grybams ir bakterijoms, todėl delsimas gali kainuoti dar daugiau.

Kaip gydyti šalčio pažeidimus ant medžių?

Pirmiausia įvertinkite pažeidimo mastą. Jei žievė atšokusi, ją reikėtų atsargiai priglausti atgal. Atsiknojusius ar jau apmirusius fragmentus galima itin atsargiai pašalinti dezinfekuotu peiliu, suformuojant lygius žaizdos kraštus. Medžiui lengviau užgydyti lygų pažeidimą nei suplėšytą, todėl tikslas – pašalinti tai, kas nebegrįžtamai pažeista.

Kitas žingsnis – žaizdos apsauga. Veiksmingiausia išeitis – pažeistą vietą patepti sodo tepalu, geriausia su fungicidiniu priedu. Toks „tvarstis“ saugo nuo drėgmės, ligų sukėlėjų ir padeda greičiau formuotis naujam audiniui. Nors daugelis sodininkų nerimauja, medis iš tiesų gali sėkmingai atsinaujinti, jei jam sudaromos tinkamos sąlygos.

Kaip apsisaugoti, kad medžiai neskiltų?

Kaip ir medicinoje, taip ir sode – geriau užkirsti kelią nei vėliau taisyti pasekmes. Medžių profilaktika prasideda dar rudenį.

Vienas paprasčiausių būdų – kamienų balinimas kalkėmis. Šviesus paviršius atspindi saulės spindulius ir mažina žievės įšilimą saulėtomis dienomis. Dėl to temperatūros skirtumai tarp dienos ir nakties būna mažesni, o įtrūkimų rizika sumažėja.

Taip pat verta visą sezoną rūpintis medžių būkle: per sausras juos laistyti, tręšti saikingai ir vengti per vėlyvo rudeninio genėjimo. Tuomet augalas į žiemą įžengia stipresnis. Labiausiai pažeidžiamus kamienus galima papildomai apsaugoti šiaudinių demblių ar kitomis apvyniojimo priemonėmis.

Nors plyšiai ant kamienų kartais atrodo dramatiškai, medžiai yra gyvi organizmai, turintys gerą regeneracijos potencialą. Svarbiausia – pastebėti problemą laiku ir reaguoti: nuvalyti, patepti, apsaugoti, kitaip tariant, suteikti medžiui reikiamą pagalbą.

Vynuogių genėjimas reikalauja suprasti, kokie ūgliai ir medienos dalys atlieka skirtingas funkcijas. Tai ypač svarbu renkantis formavimo būdą ir sprendžiant, ką pašalinti, o ką palikti, kad krūmas derėtų ir būtų sveikas.

Prieš imantis genėti – trumpas sąvokų žodynėlis

Genint vynmedį būtina atskirti kelis pagrindinius ūglių tipus:

• Vaisinė vytelė – sumedėjęs praėjusio sezono ūglis, iš kurio kitais metais augs derantys ūgliai.

• Žalias ūglis – šių metų prieaugis.

• Pažastinis ūglis – plonas šoninis ūglis, augantis lapų pažastyse; jis tankina krūmą ir silpnina augalą.

• Pakeitimo spurga – trumpai (iki 2 pumpurų) patrumpinta vaisinė vytelė, iš kurios kitais metais išaugs naujos vytelės derėjimui.

Derėjimo grandis (dar vadinama derančiąja grandimi) – tai pora: deranti vaisinė vytelė ir pakeitimo spurga. Būtent aplink šią grandį sukasi dauguma genėjimo sistemų.

Šių elementų supratimas reikalingas nepriklausomai nuo pasirinkto formavimo būdo. To neįsisavinus lengva supainioti ūglius, kuriuos reikia šalinti, su tais, kurie turi likti ant krūmo.

Vynuogių genėjimas – svarbiausios taisyklės

Nepriklausomai nuo to, kokiu būdu formuojate vynmedžius, verta laikytis kelių universalių principų.

Žiemos genėjimą derėjimui atlikite vasario pabaigoje arba kovo pradžioje – kai jau pasibaigę stiprūs šalčiai, bet vegetacija dar neprasidėjusi. Per anksti genint atidengiami pumpurai gali nušalti, o per vėlai – žaizdos ima gausiai „verkti“ (iš jų intensyviai teka sultys), ir tai silpnina augalą.

Ūglius kirpkite įstrižai, nuo viršutinio pumpuro priešinga kryptimi, maždaug 1,5 cm aukščiau jo. Taip sultys nenutekės ant pumpuro ir neskatins puvinio. Naudokite aštrius, dezinfekuotus įrankius – švarų sekatorių, o storesniems ūgliams – dviračius sodo žirklius.

Krūmo apkrovą parinkite pagal veislę ir amžių. Dažnai optimaliu laikoma 4–6 pumpurai 1 kv. m ploto derlingoms veislėms ir 10–12 pumpurų mažiau derlingoms. Jaunų krūmų pirmaisiais derėjimo metais palikite maždaug pusę planuojamo pumpurų skaičiaus, kad augalas galėtų sustiprinti šaknų sistemą.

Nepamirškite ir vasarinio (žaliojo) genėjimo. Vegetacijos metu pažastinius ūglius trumpinkite palikdami du lapus, pašalinkite perteklinius žalius ūglius. Rugpjūčio pabaigoje patrumpinkite ūglių viršūnes taip, kad virš paskutinės kekės liktų apie 10 lapų – tuomet vytelės geriau sumedės, o uogos sunoks greičiau.

Guyot genėjimas – forma su kasmet keičiamu „petimi“

Guyot (viengubas arba dvigubas) – viena populiariausių vynmedžių formavimo sistemų. Krūmą sudaro trumpas kamienas, derėjimo grandis ir horizontaliai išguldomas derantis „petys“, kuris kasmet pakeičiamas nauju.

Kaip tai atliekama? Trečiųjų metų pavasarį, pasibaigus sezonui ir pradėjus formuoti derėjimą, palikite dvi iš pakeitimo spurgos išaugusias vyteles. Stipresnę patrumpinkite palikdami 6–9 pumpurus – tai bus būsimas derantis „petys“. Silpnesnę sutrumpinkite iki 2 pumpurų – ji taps nauja pakeitimo spurga. Ilgąją vytelę švelniai nulenkite iki horizontalios padėties ir pririškite prie vielos ar atramos.

Sezono metu iš pumpurų ant derančio „pečio“ išaugs žali ūgliai su kekėmis – juos veskit vertikaliai į viršų. Tuo pat metu iš pakeitimo spurgos išaugs dvi naujos vytelės, kurios kitą pavasarį leis pakartoti ciklą. Kitais metais seną derantį „petį“ pašalinkite, o iš dviejų naujų vytelių suformuokite naują „petį“ ir naują pakeitimo spurgą.

Guyot ypač tinka veislėms, kurių geriausiai išsivystę ir derlingi pumpurai yra tarp 6 ir 12 akelės ant vytelės. Horizontalus „pečio“ išdėstymas užtikrina tolygesnį ūglių pasiskirstymą, pagerina vėdinimą ir apšvietimą, o tai mažina grybelinių ligų riziką.

Casenave genėjimas – forma su pastoviu „petimi“

Casenave (pastovus kordonas) remiasi kita logika. Krūmas turi kamieną ir daugiametį, pastovų „petį“, vedamą išilgai vielos. Ant šio „pečio“ išdėstomos derėjimo grandys: kiekvieną sudaro deranti vytelė, patrumpinta iki 6–8 pumpurų, ir pakeitimo spurga, patrumpinta iki 2 pumpurų.

Skirtumas tas, kad „petys“ kasmet nekeičiamas – jis lieka daug metų. Kasmet atnaujinamos tik vytelės derėjimo grandyse.

Casenave forma dažnai reiškia ilgesnes derančias vyteles ir mažesnį derėjimo grandžių skaičių. Todėl ji ypač tinkama veislėms, kurios nederi iš pirmųjų pumpurų ir reikalauja ilgesnio genėjimo.

Šios formos kūrimas trunka ilgiau nei Guyot, nes reikia kantriai formuoti mazgus ant „pečio“. Pirmaisiais metais žalių ūglių skaičių verta riboti – per didelė žalioji masė, kai šaknys dar silpnos, lemia prastą sumedėjimą ir didesnę nušalimo riziką žiemą.

Vynmedžių priežiūra po genėjimo

Baigę žiemos genėjimą, patikrinkite atramų būklę ir sutvarkykite atsilaisvinusias vielas dar prieš pradėdami rišti vyteles. Derantį „petį“ prie vielos lenkite švelniu lanku – staigus užlaužimas gali nulaužti vytelę ties mazgu.

Kai pumpurai pradeda brinkti ir skleistis, atlikite „plaunamąjį“ purškimą vario preparatu. Tai vienas pirmųjų sezono apsaugos darbų, padedantis riboti ant žievės peržiemojančių grybų plitimą.

Gegužę, kai praeina šalnų rizika, atlikite ūglių atranką: pašalinkite nereikalingus ir silpnus, palikite tik tuos, kurie reikalingi derėjimui ir būsimos formos kūrimui.

Artėjant pomidorų sezonui verta iš anksto suplanuoti darbus ir pasirinkti veisles, kurios padėtų užauginti gausų derlių be papildomų išlaidų.

Pomidorus, skirtus auginti atvirame grunte, sėti reikėtų neskubant. Dažniausiai patariama sėklas sėti kovo pabaigoje – tuomet iki sodinimo užaugs tvirti, maždaug 45–50 dienų amžiaus daigai, o naktinių šalnų rizika jau būna gerokai mažesnė.

Žemiau – 10 patikimų veislių, kurios savo savybėmis neretai pranoksta brangius hibridus. Veislinių pomidorų privalumas – ne tik mažesnė kaina, bet ir galimybė sėklas pasiruošti patiems kitam sezonui.

Vienas dažnai minimų favoritų – „Trufelis juodasis“. Jis laikomas labai derlingu, pasižymi išraiškingu skoniu ir gerai pasiduoda krūmo formavimui. Ne mažiau dėmesio verta ir veislė „Trufelis rožinis“, kuri savybėmis nenusileidžia tamsiajam „giminaičiui“.

Klasiką ir atsparumą vertinantiems dažnai rekomenduojamas „Volgogradskij“ – mėsingas, skanus, pakankamai anksti derantis pomidoras. Taip pat dažnai giriamas „Rio Grande“: raudoni, pailgi vaisiai gausiai dera ir puikiai tinka konservavimui bei rauginimui. Kad išvengtumėte ligų, svarbu laiku atlikti profilaktiką nuo fitoftorozės.

Pradedantiesiems naudinga atkreipti dėmesį į Tarasenko selekcijos veisles, pavyzdžiui, „Legenda Tarasenko“ arba „Tarasenko rožinis“. Jos vertinamos dėl ištvermingumo ir stabilaus derėjimo.

Saldžių ir sultingų pomidorų mėgėjams dažnai siūlomi „Mikado“ (geltonas arba juodas) bei „Batja“. Tiesa, auginant „Batja“ pravartu iš anksto pasirūpinti tvirtomis atramomis – dėl gausaus ir sunkaus derliaus krūmai gali lūžti.

Salotiniams patiekalams tinka „Jaučio širdis“ ir „Juodasis princas“. Pastaroji veislė vertinama dėl desertinio skonio, tačiau vėsesniuose regionuose jai gali prireikti daugiau dėmesio ir apsaugos nuo drėgmės.

Galiausiai, nepamirškite laiko patikrintų „De Barao“ bei žemaūgės, nereiklios veislės „Vidimo-nevidimo“. Rinkitės patikimas veisles, sėkite atsakingai ir derlius atsidėkos gausa bei skoniu.

Šiandien – apie neįprastą augalų tręšimo būdą, kurį naudoja ne visi, tačiau jis gali duoti pastebimą rezultatą. Svarbiausia – laikytis proporcijų ir nepersistengti.

Pirmiausia pasiruoškite indą ir įpilkite apie 300 ml kambario temperatūros vandens. Tuomet įdėkite dvi pilnas valgomasis šaukštus jogurto ir gerai išmaišykite, kol jis visiškai ištirps. Skystis gali tapti šiek tiek drumstas, įgauti pieno atspalvį – tai normalu.

Tada pereikite prie kito žingsnio. Į gautą mišinį įdėkite kelis paprastus degtukus, galvutėmis žemyn, ir palikite maždaug 10 minučių. Kartkartėmis atsargiai pamaišykite. Po kurio laiko pastebėsite, kad vanduo šiek tiek keičia spalvą – tai ženklas, jog dalis medžiagų iš degtukų galvučių patenka į tirpalą.

Praėjus laikui, degtukus išimkite. Paruošto skysčio nenaudokite neskiesto. Supilkite jį į didesnį indą ir praskieskite maždaug dviem litrais vandens. Tik tuomet tirpalas bus tinkamas naudoti.

Šiuo mišiniu galima laistyti augalus – tiek daržo daržoves, tiek kambarines gėles, ypač jei jos atrodo nusilpusios ar auga lėčiau nei įprastai. Nedideliems augalams paprastai užtenka apie 100–150 ml tirpalo, didesniems – maždaug 200 ml.

Laistykite tiesiai prie šaknų. Šio būdo nerekomenduojama taikyti labai jaunai daigų stadijai, taip pat nenaudokite jo kaitrioje saulėje ir tą pačią dieną nemaišykite su stipriomis trąšomis.

Tirpalą naudokite retai – maždaug kartą per 3–4 savaites. Tai nėra universali priemonė, tačiau kai kuriais atvejais ji gali padėti augalams greičiau atsigauti ir aktyviau augti.

Apie tai, kaip paprastai ir prieinamai apsaugoti daržą nuo sraigių, verta pagalvoti iš anksto. Šie kenkėjai per vieną naktį gali smarkiai apgadinti augalus, o dažniausiai tai pastebima tik tada, kai situacija jau tampa kritinė.

Ryte neretai galima pamatyti apgraužtus lapus, dingusius jaunus daigus ir būdingas gleivių žymes. Todėl svarbu veikti laiku ir rinktis veiksmingus, bet augalams bei aplinkai saugesnius sprendimus.

Galite pasigaminti natūralią priemonę, kuri atbaido ne tik sraiges, bet ir kitus dažniau pasitaikančius kenkėjus. Paimkite 0,5 l šilto vandens ir įmaišykite 1 valgomąjį šaukštą kavos arba kavos tirščių. Kofeinas sraigėms yra nemalonus, todėl jos linkusios pasitraukti iš apdorotos vietos.

Tuomet įdėkite 1 valgomąjį šaukštą maltų raudonųjų pipirų. Jų aktyviosios medžiagos sukelia dirginimą, kurio sraigės vengia, todėl tirpalo poveikis tampa stipresnis.

Galiausiai smulkiai supjaustykite česnaką ir taip pat įmaišykite į mišinį. Aitrus kvapas ir česnako sudėtyje esančios medžiagos kenkėjams itin nepatinka, todėl priemonė tampa dar veiksmingesnė.

Palikite mišinį pritraukti kelias valandas, tada nukoškite ir praskieskite dar 0,5 l vandens. Paruoštu tirpalu apipurkškite dirvą aplink augalus, o prireikus – ir pačius augalus.

Apdorojimą atlikite ryte arba vakare, kai nėra tiesioginių saulės spindulių. Taip sumažinsite lapų pažeidimo riziką ir padidinsite priemonės efektyvumą.

Dar geresniam rezultatui pasiekti žemę aplink augalus papildomai pabarstykite medžio pelenais arba smulkinta kiaušinių lukštų mase. Tokia danga sukuria barjerą, kuris apsunkina sraigių judėjimą.

Šis metodas paprastas, nereikalauja brangių priemonių, o reguliariai taikant gali padėti pastebimai sumažinti kenkėjų kiekį ir išlaikyti augalus sveikus.

Kas bent kartą susidūrė su šia problema, tas žino: geriau skirti vieną dieną tinkamam apdorojimui, nei vėliau matyti tuščias šakas vietoj būsimo derliaus.

Kuo anksčiau pastebimas kenkėjas ir atliekamas purškimas, tuo didesnė tikimybė išsaugoti žiedus ir būsimą derlių. Vis dėlto apdorojimą svarbu atlikti tinkamu metu – kai pumpurai jau visiškai prasiskleidę ir pasirodę pirmieji švelnūs lapeliai bei žiediniai pumpurai. Jei purškiama per anksti, preparatas gali nesuveikti taip, kaip turėtų.

Plaukuotasis auksavabalis (dar vadinamas bronzvabaliu) – vienas nemaloniausių pavasarinių sodo kenkėjų. Šis didelis, blizgus vabalas pasirodo būtent žydėjimo laikotarpiu. Jis aktyviai graužia žiedlapius, kuokelius ir piesteles, todėl užuomazgos arba visai nesusiformuoja, arba vėliau nukrenta.

Ypač nukenčia abrikosai, persikai, trešnės, vyšnios, slyvos ir obelys. Per kelias dienas didelis vabalų antplūdis gali smarkiai apgadinti viso medžio žydėjimą ir palikti sodininką be derliaus.

Naminės priemonės – muilo tirpalai, česnako, tabako ar garstyčių užpilai – prieš plaukuotąjį auksavabalį, deja, dažniausiai beveik neveiksmingos. Vabalas turi tvirtą chitininį šarvą ir yra gana atsparus kontaktinio veikimo priemonėms.

Patyrę sodininkai dažnai rekomenduoja naudoti sisteminį insekticidą „Biscaya“. Kad priemonė geriau priliptų ir efektyviau prasiskverbtų, papildomai naudojamas „Adjuvant A“ (arba kitas kokybiškas prilipiklis). Toks derinys, teigiama, leidžia pasiekti greitą ir patikimą rezultatą.

Preparatas priskiriamas prie tokių, kurie tinkamai naudojami yra saugūs bitėms: purkšti patariama anksti ryte arba vėlai vakare, kai bitės neskraido.

Laiku pastebėjus plaukuotąjį auksavabalį ir purškiant teisingai, per 1–2 dienas vabalai paprastai išnyksta, o žydėjimas tęsiasi be didesnių nuostolių.

Daržininkai nuolat ieško būdų, kaip darbus atlikti greičiau ir paprasčiau. Svogūnų sėjinukų sodinimas – vienas iš tų etapų, kuriame svarbios smulkmenos: nuo atrankos iki paruošimo prieš keliaujant į lysvę. Yra senas, laiko patikrintas metodas su paprastu daržovių tinkliuku, kuris padeda patogiai paruošti didesnį kiekį svogūnėlių ir palengvina visą procesą.

Pirmiausia svogūnų sėjinukus reikia kruopščiai perrinkti. Pažeistus, suminkštėjusius, turinčius puvinio požymių ar jau ryškiai sudygusius svogūnėlius atidėkite į šalį. Sodinimui palikite tik sveikus, tvirtus ir sausokus svogūnėlius.

Atrinktus svogūnėlius suberkite į paprastą tinkliuką (pavyzdžiui, nuo bulvių ar kitų daržovių). Tinkliukas patogus tuo, kad svogūnėliai neišbyra, jį lengva pernešti, o paruošimo procedūras galima atlikti vienu metu visai partijai.

Toliau į didelį dubenį ar kibirą įpilkite šilto vandens ir ištirpinkite jame valgomąją sodą – maždaug 1 valgomasis šaukštas 5 litrams vandens. Tinkliuką su svogūnėliais visiškai panardinkite į tirpalą ir palikite apie 6 valandas. Toks mirkymas padeda dezinfekuoti sodinamąją medžiagą, „pažadina“ svogūnėlius ir gali sustiprinti jų atsparumą ligoms.

Praėjus nustatytam laikui, tinkliuką išimkite, leiskite vandeniui nuvarvėti ir pakabinkite pavėsyje 30–40 minučių, kad svogūnėliai apdžiūtų.

Paruoštoje lysvėje padarykite maždaug 5 cm gylio duobutes, palikdami apie 10 cm tarpus tarp augalų. Tarp eilučių rekomenduojama palikti apie 20 cm. Į kiekvieną duobutę įberkite po mažą žiupsnelį medžio pelenų – jie gali būti natūralus papildomas maisto šaltinis ir apsauga nuo puvimo.

Sodinkite taip, kad svogūnėlio viršūnėlė (kaklelis) liktų ties dirvos paviršiumi arba vos kyšotų. Per giliai pasodinus svogūnėliai neretai prasčiau vystosi ir gali pradėti pūti.

Baigus sodinimą, lysvę gausiai palaistykite ir lengvai pabarstykite plonu medžio pelenų sluoksniu.

Senas daržininkų metodas primena paprastą tiesą: kartais užtenka pakoreguoti vos kelis sodinimo etapo dalykus, kad rezultatas džiugintų akį ir užtikrintų gausų žalumynų derlių.

Šis būdas iš tiesų veiksmingas ir ypač patrauklus tuo, kad padeda išvengti bereikalingo vargo lysvėje. Jis sujungia išankstinį auginimą namuose ir taisyklingą persodinimą į atvirą gruntą, todėl petražolės užauga tvirtais, vešliais kerais ir jų vėliau nereikia retinti.

Žiemą petražolės sėjamos į paprastus gėlių vazonus ar dėžutes ant palangės. Sėklos beriamos tankiai, tačiau ne per giliai. Daigai auga kompaktiški ir tvirti, o iki pavasario spėja suformuoti gerai išsivysčiusią šaknų sistemą ir kelis tikruosius lapelius.

Nuo kovo iki gegužės vidurio, kai dirva pakankamai sušyla, daigai persodinami į daržą kartu su žemių gumulėliu. Tai esminis žingsnis, padedantis augalams išvengti streso.

Prieš sodinant dirva turėtų būti labai puri ir gerai sudrėkinta. Toks paruošimas leidžia šaknims greitai prisitaikyti naujoje vietoje be papildomo „šoko“. Pasodinus žemę aplink kiekvieną augalą gausiai pabarsto medžio pelenais. Pelenai ne tik papildo dirvą kaliu, bet ir gali padėti apsaugoti nuo įvairių ligų.

Kai augalai gerai prigyja (maždaug po 10–14 dienų nuo persodinimo), juos pradeda laistyti dilgėlių užpilu. Tam šviežios dilgėlės užpilamos vandeniu, palaikomos 3–5 dienas, tuomet nukošiamos ir praskiedžiamos santykiu 1:10. Toks natūralus užpilas skatina aktyvų žalumos augimą, o lapai tampa sodresni ir aromatingesni.

Pasitelkus šias tris paprastas gudrybes petražolės auga tankiais, vešliais kerais, kurių nebereikia retinti. Lapai būna sultingi, švelnūs ir ryškaus skonio viso sezono metu.

Šiandien – netikėtas, tačiau daugeliui daržininkų pasiteisinęs būdas, galintis pastebimai padidinti braškių derlių. Tam prireikia tik vienos nedidelės priemonės iš vaistinės, kuri, tinkamai panaudota, padeda augalams geriau pasiruošti sezonui.

Šį metodą geriausia taikyti iš anksto – kol braškių kerai dar nepradėję žydėti. Laiku atliktas purškimas padeda augalams lengviau pereiti į vaisių mezgimo etapą ir dažnai duoda apčiuopiamesnį rezultatą: susiformuoja daugiau užuomazgų, o uogos būna stambesnės ir saldesnės.

Kaip teigiama, nedidelėmis dozėmis aspirinas (acetilsalicilo rūgštis) gali veikti kaip natūralus augalų stimuliatorius. Jis padeda braškėms lengviau ištverti pavasario temperatūrų svyravimus, drėgmės trūkumą ir kitas stresines situacijas. Dėl to augalai aktyviau mezga uogas, o derlius gali tapti gausesnis.

Minima, kad panašus purškimas gali turėti teigiamą poveikį ne tik braškėms. Jis kartais taikomas ir pomidorams, agurkams, paprikoms bei net rožėms – siekiant padidinti jų atsparumą ir derlingumą.

Tirpalui paruošti reikia laikytis aiškios proporcijos: 1 tabletė 1 litrui vandens.

Tabletę būtina kruopščiai sutrinti į miltelius, kad ji visiškai ištirptų. Tada užpilkite šiltu (ne karštu) vandeniu ir gerai išmaišykite, kol neliks nuosėdų. Paruoštą tirpalą supilkite į purkštuvą.

Purškiant braškių kerus tirpalą paskirstykite tolygiai, stengdamiesi apipurkšti lapus iš abiejų pusių. Geriausia tai daryti anksti ryte arba vakare, kai saulė neaktyvi.

Svarbu nepažeisti proporcijų. Per stiprus tirpalas gali nudeginti lapus, o per silpnas – neduoti norimo efekto. Būtent todėl rekomenduojama griežtai laikytis santykio: 1 tabletė 1 litrui vandens.

Purškimą siūloma kartoti 1 kartą kas 10–14 dienų iki žydėjimo pradžios. Kai braškės pražysta, tokią procedūrą reikėtų nutraukti.

Teigiama, kad šis prieinamas ir nebrangus būdas jau ne vienus metus padeda daržininkams išauginti išties gausų braškių derlių.