Category: Sodas ir daržas

Pomidorai turi didelius mitybos poreikius, todėl per visą vegetacijos laikotarpį jiems reikalingas reguliariai papildomas maitinimas. Vis dėlto dažna klaida – pradėti intensyviai tręšti vos tik sudygus. Pirmosiomis dienomis po sudygimo daigeliai maisto medžiagas gauna iš sėklose sukauptų atsargų ir iš to, kas jau yra dirvoje.

Kada tręšti pomidorų daigus?

Kai pasirodo tikrieji lapai, pomidorų poreikis maisto medžiagoms ima augti. Tačiau tuo metu daigai paprastai pikuojami į šviežią, mineralais turtingą substratą, todėl papildomas tręšimas vis dar nebūtinas.

Trąšų verta imtis ne anksčiau kaip maždaug po 2 savaičių nuo pikavimo. Nuo tada daigus galima maitinti sistemingai kas 10–14 dienų, bet saikingai. Tręšimas turi būti apgalvotas ir atsargus – vietoje pagalbos daigams galima rimtai pakenkti. Jauniems augalams galioja taisyklė: mažiau yra daugiau, todėl ypač svarbu vengti pertręšimo.

Kuo tręšti pomidorų daigus?

Protingas tręšimas, naudojant praskiestas ir lėčiau veikiančias priemones, padeda užauginti tvirtus, sveikus pomidorų daigus. Gavę reikiamą maisto medžiagų kiekį, augalai būna kompaktiški, su storesniais ir tvirtesniais stiebais, sodriai žaliais lapais, o jų šaknys – tankesnės. Tokie daigai lengviau prigyja nuolatinėje vietoje, greičiau pasirengia derėti ir būna atsparesni ligoms, kenkėjams bei nepalankioms sąlygoms.

Daigus galima tręšti stipriai praskiestomis kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis, skirtomis pomidorams (apie 1/3 gamintojo rekomenduojamos normos arba dar mažiau). Tačiau saugesnis pasirinkimas – natūralios trąšos: jos veikia lėčiau, todėl pertręšimo rizika paprastai mažesnė.

Pomidorų daigams tinka šios priemonės:

• Biohumusas – skiedžiamas pagal gamintojo rekomendacijas (dažnai 1 dangtelis 1 l vandens) ir laistomas substratas aplink daigus.
• Kepimo mielės – 10 g šviežių mielių ištirpinama 1 l drungno vandens, paliekama apie 1 valandą, tuomet skiedžiama santykiu 1:5 ir naudojama laistymui.
• Kiaulpienių srutos – 1 kg žiedų, lapų ir stiebų užpilama 10 l vandens, laikoma šiltoje vietoje apie 2 savaites, perkošiama, skiedžiama santykiu 1:20 ir atsargiai laistomi daigai.
• Jodas – 1–2 lašai 3 l vandens laistymui. Jodas gali padėti didinti atsparumą ir skatinti augimą.
• Svogūnų lukštai – 20 g lukštų užpilama 5 l verdančio vandens ir laikoma 5 dienas, perkošiama; kiekvienas daigas patręšiamas maždaug 3 šaukštais tirpalo, siekiant sustiprinti šaknis ir stiebus.
• Medžio pelenai – 1 arbatinis šaukštelis pelenų sumaišomas su 1 l vandens, palaikoma parą ir naudojama kaip trąša.

Kokių klaidų vengti tręšiant pomidorų daigus?

Tręšiant daigus nesunku suklysti, o klaidų pasekmė – suprastėjusi augalų būklė. Naudojant namines trąšas svarbu tirpalus sunaudoti kuo greičiau: jų nereikėtų laikyti ilgiau nei 2–3 dienas. Taip pat nepatartina jų laikyti šaldytuve, nes laistant šaltu tirpalu pomidorai gali patirti temperatūrinį šoką. Geriausia, kad trąšų tirpalas būtų apie 20–22 °C.

Skystas trąšas reikėtų pilti ant lengvai drėgnos, bet ne permirkusios žemės – per didelė drėgmė skatina puvimą ir ligas. Svarbu nepadauginti azoto: pertręšti azotu daigai tampa silpni, ištįsta ir būna gležni. Reikia prisiminti, kad net daigų tarpsniu pomidorams reikalingos ir kitos medžiagos: fosforas, kalis, kalcis, geležis, magnis, boras, cinkas.

Per ankstyvas ir per dažnas tręšimas taip pat yra klaida. Jauniems augalams svarbiausia saikas, atsargumas ir kantrybė – tuomet užaugs sveiki, stiprūs pomidorai, kurie vėliau gausiai derės.

Amerikinis trimetis (Campsis radicans) – įspūdinga, egzotiškai atrodanti vijoklinė gėlė iš bignonijinių šeimos. Natūraliai ji auga Jungtinėse Valstijose, o Lietuvoje ir Lenkijoje dažnai sodinama soduose dėl spartaus augimo: per metus gali paaugti apie 2–3 metrus, o ūgliai užauga iki maždaug 10 metrų ilgio. Paprastai žydėjimas prasideda birželį ir tęsiasi iki rugsėjo.

Žiedai formuojasi ant vienmečių ūglių. Jie yra vamzdelio (trimito) formos, susitelkę į didesnes kekes ir labai puošnūs. Spalvos gali būti įvairios – nuo kremiškų ir geltonų iki oranžinių bei raudonų, nors šviesių, kremiškų atspalvių veislės sutinkamos rečiau. Po žydėjimo augalas gali subrandinti ankštis primenančius vaisius, tačiau mūsų klimato sąlygomis tai įvyksta nedažnai.

Šis vijoklis prastai apsivynioja aplink atramas, nes jo ūgliai gana stori ir ne itin lankstūs. Jis lipa prisitvirtindamas orinėmis prisitvirtinimo šaknelėmis, kurios geriausiai sukimba su lygiomis ir tvirtomis dangomis, pavyzdžiui, pastatų sienomis ar medžių kamienais.

Ne tik žiedai, bet ir lapija dekoratyvi: tamsiai žali, šiek tiek dantytais kraštais lapai gali siekti iki 35 cm ilgį, o rudenį nusidažo geltonai ir raudonai. Auginama nemažai veislių, tarp populiaresnių minimos:

• „Flamenco“ – ryškiai raudonai oranžiniais žiedais, užauga maždaug iki 6–10 m;
• „Judy“ – itin gausiai žydinti geltonais žiedais;
• „Flava“ – geltonžiedė veislė, dažniausiai pasiekianti apie 5–8 m;
• „Ursynów“ – lenkiška veislė su raudonai oranžiniais žiedais, pasižyminti geru atsparumu;
• „Gabor“ – veislė su plytų raudonumo žiedais.

Sodinimas ir auginimas

Planuojant auginti amerikinį trimetį, verta žinoti, kad jis mėgsta derlingą dirvą su molio ir humuso priemaiša, o tinkamiausias pH – apie 6,5–7,2. Vis dėlto augalas gana pakantus ir gali augti ne tik idealiomis sąlygomis. Svarbiausia – palaikyti tolygią, vidutinę dirvos drėgmę.

Vijokliui patinka saulė, todėl dažniausiai jis sodinamas pavasarį (balandį–gegužę) arba vasaros pabaigoje (rugpjūtį–rugsėjį). Jauniems sodinukams reikia reguliaraus, bet saikingo laistymo, o įsitvirtinę augalai paprastai geriau ištveria trumpesnes sausras. Drėgmę dirvoje padeda išlaikyti mulčiavimas.

Tręšimą rekomenduojama pradėti gegužę ir tęsti birželį bei liepą. Dažniausiai pakanka 2–3 tręšimų per sezoną. Persistengus augalas gali pernelyg suvešėti, o ūgliai nespėja sumedėti iki žiemos, todėl padidėja apšalimo rizika. Pirmą kartą tręšti verta gegužės viduryje, o paskutinį – ne vėliau kaip antroje liepos pusėje.

Svarbus priežiūros darbas – genėjimas, atliekamas kovą. Tuomet pašalinami pažeisti, apšalę ir nulūžę ūgliai, dažnai iškerpami ir tie, kurie žydėjo praėjusiais metais. Tai skatina augalą geriau šakotis ir gausiau krauti žiedus.

Amerikinis trimetis laikomas gana atspariu šalčiui: dauguma ūglių spėja sumedėti iki pirmųjų šalnų, nors dalis gali apšalti. Pavasarį apšalusias dalis paprastai pakanka išgenėti. Jaunesnius augalus verta papildomai apsaugoti nuo šalčio, ypač prie šaknų kaklelio, o senesni dažniausiai sėkmingai peržiemoja ir be sudėtingos apsaugos.

Kur jis geriausiai praverčia sode

Dažniausiai amerikinis trimetis sodinamas tam, kad apželtų tvoras, pergoles, pavėsines, sienas ar specialiai įrengtas atramas. Jis puikiai tinka uždengti mažiau patrauklias sodo vietas. Vis dėlto verta prisiminti, kad prie tinklų jis kimba prasčiau, o aplink plonus elementus paprastai nesivynioja.

Tankūs lapai sudaro savotišką žalią sieną, kuri gali saugoti nuo vėjo ir kaitrios saulės, todėl šį vijoklį verta sodinti šalia poilsio zonų. Kartais jis naudojamas ir miesto erdvėse, pavyzdžiui, apželdinant triukšmą slopinančias užtvaras, taip pat puošiant įėjimus į sodus ar parkus.

Skruzdėlės pačios savaime augalams paprastai didelės žalos nepadaro. Rausdamos tunelius dirvoje jos ją purena ir aeruoja. Tačiau problema prasideda tuomet, kai vabzdžiai įsikuria ties vienu konkrečiu augalu: išraustos ertmės gali atskirti šaknis nuo žemės, vandens ir maisto medžiagų, todėl augalas ima silpti ir gali pamažu nunykti. Ypač didelė rizika kyla auginant augalus vazonuose.

Nors skruzdėlės dažniausiai minta kitų vabzdžių lervomis, jos kartais neatsisako ir saldesnių uogų, jaunų ūglių ar net augalų šaknų. Vis dėlto didžiausią grėsmę darže dažnai kelia ne jos pačios, o amarai, kurių antplūdis neretai sutampa su skruzdėlių gausa.

Skruzdėlės mėgsta amarų išskiriamą lipnų skystį – medaus rasą. Dėl to jos amarus tarsi „augina“ ir saugo nuo natūralių priešų, pavyzdžiui, boružių. Ten, kur įsikuria skruzdėlės, amarai paprastai pasirodo labai greitai, o jų kolonijos gali smarkiai pakenkti pomidorams, agurkams ar dekoratyviniams augalams, nes šie kenkėjai siurbia augalų sultis iš lapų ir stiebų. Todėl skruzdėlių atsikratymas gali padėti sumažinti ir amarų invazijos riziką.

Cheminių priemonių nuo skruzdėlių yra daug, tačiau jų naudojimas darže ar šiltnamyje dažnai ribotas. Tokie preparatai gali pakenkti auginamiems augalams, o veikliosios medžiagos kartais gali patekti ir į derlių. Dėl šios priežasties daugelis daržininkų renkasi namines, švelnesnes priemones: kvapnius augalus, tokius kaip mėta ar levandos, taip pat prieskonius. Kai kurie naudoja sodą ar druską, tačiau šias medžiagas reikėtų berti atsargiai ir tik ten, kur jos nepakenks augalams. Yra ir dar vienas paprastas, natūralus būdas, laikomas saugiu auginamiems augalams.

Kaip manų kruopos veikia skruzdėles?

Manų kruopos (iš kviečių ar manų kruopoms naudojamos kvietinės kruopos) yra labai smulkios, tačiau turi vieną svarbią savybę – jos puikiai sugeria drėgmę ir išbrinksta, gerokai padidindamos savo tūrį. Skruzdėlės kruopų grūdelius neretai nusineša į lizdą ir dalį jų suėda. Drėgnoje aplinkoje išbrinkusios kruopos gali užkimšti skruzdėlyno takus, o suėstos – pakenkti pačioms skruzdėlėms.

Šis būdas laikomas natūraliu ir gana greitai duodančiu rezultatų – po kruopų pabėrimo skruzdėlių aktyvumas dažnai sumažėja per trumpą laiką. Kartu sumažėja ir tikimybė, kad sode įsiveis amarai.

Kaip teisingai naudoti manų kruopas šiltnamyje ir lysvėse?

Naudoti manų kruopas paprasta, greita ir nebrangu – jų galima įsigyti bet kurioje maisto prekių parduotuvėje. Galima rinktis smulkesnes kruopas iš įprastų kviečių: sugėrusios vandenį jos tampa lipnesnės, primena tirštą gelį. Šiek tiek stambesnės kruopos, gaminamos iš semolinos, po sudrėkimo gali išlikti birios, tačiau taip pat brinksta.

Kruopas rekomenduojama berti gausiai ten, kur skruzdėlės dažniausiai vaikšto: ant jų takų, aplink puolamą augalą ir prie pat skruzdėlyno. Taip padidėja tikimybė, kad vabzdžiai kruopas suės ir nusineš į lizdą.

Svarbu, kad kruopos būtų sausos. Jų nevertėtų berti iškart po laistymo ant šlapios žemės, taip pat nerekomenduojama laistyti iškart po pabėrimo – priešingu atveju kruopos išbrinks per greitai ir skruzdėlės nespės jų nusinešti į skruzdėlyną.

Gausus pomidorų derlius prasideda gerokai anksčiau nei pasirodo pirmieji žiedai – nuo tvirtos ir gerai išsivysčiusios daigo šaknų sistemos. Kai šaknys auga taisyklingai, augalas greičiau stiprėja, lengviau ištveria sausrą ir užmezga daugiau vaisių.

Kaip prižiūrėti pomidorų daigus, kad jie gerai derėtų?

Pomidorų daigams geriausiai tinka lengva, puri ir vandeniui laidi dirva: ji sulaiko drėgmę, bet kartu leidžia orui pasiekti šaknis. Šaknys taip pat „kvėpuoja“, todėl suslėgta, nuolat permirkusi žemė trukdo jų vystymuisi ir lėtina viso augalo augimą.

Svarbus ir dirvos rūgštingumas (pH). Pomidorai geriausiai vystosi, kai pH siekia 6,0–6,8. Tokiomis sąlygomis kalcis, fosforas ir magnis lengviau ištirpsta vandenyje, todėl šaknys juos paprasčiau pasisavina.

Ne mažiau svarbi laistymo technika. Daigus geriau laistyti rečiau, bet gausiau – tuomet šaknys ieško vandens giliau, ilgėja ir stiprėja. Dėl to pomidorai geriau atlaiko karščius ir iš dirvos pasiima daugiau maisto medžiagų.

Šaknų zonai būtinas deguonis, todėl suslėgta arba nuolat šlapia dirva silpnina šaknų veiklą. Būtent šaknų aplinkoje augalai „bendradarbiauja“ su dirvožemio mikroorganizmais, kurie padeda efektyviau panaudoti maisto medžiagas ir stiprina natūralų atsparumą dirvos ligoms.

Pomidorams taip pat reikia daug šviesos – mažiausiai 6–8 valandų saulės per dieną. Prieš sodinant į lauką daigus verta kelias dienas grūdinti, kasdien išnešant į lauką vis ilgesniam laikui. Taip paruošti augalai lengviau prisitaiko ir greičiau atnaujina augimą persodinus.

Mielės ir medžio pelenai – duetas stiprioms šaknims ir greitesniam augimui

Kepimo mielės ir medžio pelenai pomidorus veikia skirtingai, bet vienas kitą papildo. Mielės suaktyvina dirvožemio mikroorganizmus, kurie skaido organines medžiagas – dėl to azotas ir fosforas šaknims tampa lengviau pasiekiami. Be to, mielėse esantys augimo reguliatoriai skatina šaknų ląstelių dalijimąsi ir ilgėjimą, todėl daigai greičiau įsišaknija, o stiebai ankstyvuoju laikotarpiu sustorėja ir tampa tvirtesni.

Medžio pelenai yra kalio ir kalcio šaltinis. Šie elementai svarbūs vandens apykaitai ir ląstelių sienelių tvirtumui, o jų pakankamas kiekis mažina viršūninio puvinio riziką.

Praktikoje dažnai naudojamas toks tirpalas: 10 g mielių ir viena stiklinė persijotų pelenų ištirpinami 10 litrų šilto vandens. Tokiu mišiniu laistoma maždaug kas 2–3 savaites – tai skatina spartesnį šaknų augimą ir padeda stiebui tvirtėti.

Jodas – atsparumui ir greitesniam vaisių nokimui

Mažais kiekiais naudojamas jodas gali paskatinti augalo medžiagų apykaitą ir vaisių nokimą. Jis siejamas su efektyvesne fotosinteze ir stipresnėmis augalo apsauginėmis reakcijomis, ypač kai augalas patiria stresą, pavyzdžiui, dėl drėgmės trūkumo.

Paprastai pakanka labai mažos koncentracijos: 1 lašas jodo preparato 1 litrui vandens. Tirpalą galima naudoti tiek purškiant ant lapų, tiek laistant, maždaug kas 10–14 dienų. Toks kiekis veikia fermentų aktyvumą ir padeda reguliuoti augalo augimo procesus, o dalis jodo gali patekti ir į vaisius.

Kaip ir kada naudoti namines trąšas?

Naminės priemonės geriausiai veikia tada, kai naudojamos tinkamu augalo augimo etapu – pomidorams pavasarį, prieš žydėjimą ir vaisių mezgimo metu reikia skirtingų medžiagų.

Gegužė – šaknų ir lapų augimas. Pirmosiomis savaitėmis po sudygimo ir netrukus po pasodinimo į dirvą augalas intensyviai augina šaknis ir lapų masę. Šiuo metu jam ypač svarbus azotas, todėl verta rinktis priemones, kurios aktyvina dirvožemio gyvybingumą – pavyzdžiui, mielių tirpalą. Jį patogu pradėti naudoti praėjus 7–10 dienų po pikuotės arba maždaug po savaitės nuo pasodinimo į dirvą. Laistoma kas 14 dienų, bet iki žydėjimo – ne daugiau kaip 2–3 kartus.

Birželis – adaptacija po persodinimo. Po pasodinimo pomidorai patiria temperatūros ir drėgmės pokyčių stresą, dažniau puola kenkėjai. Šiuo laikotarpiu gali praversti svogūnų ar česnakų nuoviras: juose esančios fitoncidinės medžiagos padeda atbaidyti dalį kenkėjų ir palaiko augalo atsparumą.

Prieš žydėjimą – žiedpumpurių formavimasis. Artėjant žydėjimui augalo poreikiai pamažu keičiasi: mažiau svarbus azotas, o daugiau reikšmės įgauna kalis ir kalcis. Likus maždaug 7–10 dienų iki pirmųjų žiedų, galima pirmą kartą panaudoti medžio pelenus kaip šių elementų šaltinį – tai padeda pasiruošti žydėjimui ir mažina viršūninio puvinio riziką.

Žydėjimas – vaisių mezgimas. Pasirodžius pirmiesiems žiedams, galima pradėti naudoti jodo tirpalą. Šiuo metu augalas daugiau energijos skiria vaisiams formuoti, o jodas siejamas su geresne fotosinteze ir tolygesniu nokimu. Naudojimas: 1 lašas 1 litrui vandens kas 10–14 dienų.

Vaisių auginimas – apsauga nuo ligų. Derėjimo metu kai kurie augintojai naudoja pieno arba išrūgų purškalus, skiestus vandeniu santykiu nuo 1:4 iki 1:9. Ant lapų susidaro plona apsauginė plėvelė, kuri gali apsunkinti grybinių ligų sporų prisitvirtinimą.

Tinkamai parinktas laikas leidžia pradžioje sustiprinti šaknis, vėliau palaikyti žydėjimą ir vaisių mezgimą, o sezono pabaigoje – padėti augalui išlikti sveikesniam iki derliaus.

Amarai, kartu su šliužais, yra vieni labiausiai sodininkus varginančių kenkėjų. Pavasarį jie dažnai užpuola vaismedžius – obelis, kriaušes, slyvas ar vyšnias. Didelėmis kolonijomis besimaitindami jie siurbia sultis iš jaunų lapų ir minkštų ūglių viršūnių, todėl augalai silpsta, o derlius prastėja.

Šie kenkėjai palieka lipčią, saldžią išskyrą – lipčių, kuri itin vilioja skruzdėles. Mainais už šį „maistą“ skruzdėlės amarus saugo nuo boružių ir kitų natūralių priešų, be to, perneša juos į naujas vietas, kur šie gali maitintis. Dėl to veiksmingos kovos pagrindas – užkirsti skruzdėlėms kelią į medžio lają.

Kaip sukurti barjerą skruzdėlėms ir kartu sumažinti amarų plitimą? Vienas paprasčiausių sprendimų – entomologiniai klijai, kuriuos galima įsigyti sodininkystės prekių parduotuvėse. Tai lipni, dažniausiai bespalvė ir netoksiška medžiaga, kuri vabzdžiams tampa sunkiai įveikiama kliūtimi: patekę ant klijų, jie prilimpa ir nebegali užropoti kamienu aukštyn.

Nors ši priemonė laikoma gana ekologiška ir atspari orui (savybių paprastai nepraranda visą sezoną net po lietaus ar kaitros), ją naudojant gali kilti ir keblumų.

Atrodo, kad viskas paprasta: klijus tereikia teptuku užtepti ant kamieno, suformuojant maždaug 10 cm pločio juostą. Vis dėlto sodininkystės ekspertas Tomasz Wodziński atkreipia dėmesį, kad ilgiau naudojant klijus tiesiai ant kamieno kai kurių medžių, pavyzdžiui, vyšnių, žievė gali pradėti luptis ar net trūkinėti. Be to, ši priemonė nėra selektyvi – prie lipnaus paviršiaus gali netyčia prilipti ir apdulkintojai, o kartais – net paukščiai.

Norint klijus naudoti saugiau, pirmiausia rekomenduojama kamieną sandariai apvynioti maistine plėvele. Klijai tepami ant šio apsauginio sluoksnio, o ne tiesiai ant žievės – taip sumažinama žievės pažeidimo rizika. Barjerą verta įrengti žemai, maždaug 15 cm aukštyje nuo žemės paviršiaus, kad tikimybė pakenkti paukščiams ar apdulkintojams būtų kuo mažesnė. Pasibaigus sezonui apsauginę plėvelę būtina nuimti.

Ekspertas taip pat siūlo aplink kamieną įkalti tris atramas ir prie jų pritvirtinti smulkių akučių tinklelį iki viršutinės klijų juostos ribos. Toks sprendimas papildomai atitveria lipnų paviršių. Svarbu, kad naudojamos medžiagos nesiliestų prie žievės – kitaip skruzdėlės gali pasinaudoti jomis kaip patogiu „tiltu“ į medžio lają.

Morkų ir petražolių derlių neretai sugadina kenkėjai bei ligos. Visgi dalį problemų galima suvaldyti paprastomis profilaktikos priemonėmis ir natūraliais purškalais. Toliau – kaip atpažinti dažniausius pavojus ir ką daryti, kad šaknys augtų sveikos.

Morkinė muselė: kaip apsaugoti morkas nuo pavojingo kenkėjo?

Morkinė muselė – smulki, tamsi 4–5 mm ilgio muselė su gelsvomis kojelėmis ir blizgiu kūnu. Gegužę ji deda kiaušinėlius šalia morkų šaknų, o išsiritusios lervos iškart pradeda graužti daržovę. Kenkėjas puola ne tik morkas, bet ir petražoles, salierus, pastarnokus bei kitus salierinių šeimos augalus.

Pažeidimus išduoda pakitusi lapų spalva: iš pradžių jie parausta, vėliau pagelsta. Šaknyse atsiranda rausvai rudi, išgraužti takai, o pats derlius praranda kokybę.

Norint, kad kenkėjas apskritai nepatektų į lysves, verta imtis prevencijos. Vienas patikimiausių būdų – nuo sudygimo iki pat derliaus nuėmimo lysves dengti smulkiu tinkleliu arba balta agroplėvele. Patogiausia tam pasigaminti ar įsirengti lankus (stelažus), kad danga nesiliestų prie augalų ir sudarytų fizinį barjerą.

Dar vienas būdas – mišrus auginimas, kai šalia sodinami augalai, kurių kvapas atbaido kenkėjus. Morkoms ypač tinka kaimynystė su svogūnais arba česnakais – morkinė muselė nemėgsta jų aromato, todėl laikosi atokiau.

Papildomai gali padėti ir veislės pasirinkimas: verta sėti atsparesnes veisles arba tas, kurios turi trumpesnį vegetacijos laiką. Taip pat galima rinktis ankstyvą sėją kovą arba vėlyvą – po birželio 15 dienos. Tokiu būdu sumažinama rizika, kad jautriausiu metu augalai sutaps su didžiausiu kenkėjų aktyvumu.

Natūralūs būdai nuo grambuolių lervų, spragšių ir nematodų

Morkų auginimą kartais apsunkina ir kiti dirvos kenkėjai – grambuolių lervos, spragšių lervos bei nematodai. Jiems pasirodžius, delsti neverta. Viena iš priemonių – biologiniai preparatai, kuriuos galima įsigyti sodininkystės prekių parduotuvėse. Juos būtina naudoti tiksliai pagal gamintojo instrukcijas: vieni būna skysti, kiti – granuliuoti, skirti išbarstyti prieš sėją ir įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį.

Prie natūralesnių sprendimų priskiriamas ir bitkrėslės (paprastosios bitkrėslės) ištraukos naudojimas – ji gali padėti nuo spragšių lervų ir kitų sodo kenkėjų. Ištrauką galima įsigyti, tačiau ją nesunku pasigaminti ir patiems: 300 g šviežios žolės arba 75 g džiovintos žaliavos užpilkite 10 l vandens ir palikite 24 valandoms, kartkartėmis pamaišydami. Tuomet tirpalą praskieskite santykiu 1:2 (1 dalis ištraukos ir 2 dalys vandens) ir nedelsdami palaistykite lysves.

Ekologiški purškalai nuo ligų ir amarų

Daržą dažnai puola amarai, o drėgnesniais laikotarpiais suaktyvėja ir įvairios grybinės ligos. Kaip profilaktinė priemonė kartais naudojamas vadinamasis IF preparatas – paviršinio poveikio mišinys, kurį galima pasigaminti namuose iš jodo, krakmolo ir acto rūgšties.

Gaminimas:

• Paruoškite krakmolą: užvirkite 0,5 litro vandens.
• Nedideliame kiekyje šalto vandens ištirpinkite 1–2 šaukštus bulvių krakmolo ir gerai išmaišykite.
• Gautą mišinį, nuolat maišydami, supilkite į verdantį vandenį. Kai susidarys tirštas, skaidrus krakmolas, atvėsinkite.
• Į 1 litro talpos butelį įpilkite 250 ml vandens (geriausia – lietaus).
• Įpilkite 100 ml paruošto krakmolo, 5 ml 6 proc. acto ir 2 ml jodo tirpalo.
• Papildykite vandeniu iki 1 litro ir viską kruopščiai suplakite.

Šis tirpalas sudaro barjerą, kuris gali apsunkinti grybinių sporų vystymąsi ant augalo paviršiaus. Purškimą patariama kartoti kas 5–7 dienas, atsižvelgiant į orus, nes priemonę gali nuplauti lietus. Svarbu padengti abi lapų puses, ypač naujus ūglius.

Ciemerikai (Helleborus) – vienos ankstyviausių sodo gėlių, pražystančių dar žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį. Šie augalai gerai pakelia vėsesnius orus, yra ilgaamžiai, tačiau po žiemos jiems verta skirti šiek tiek dėmesio. Keli paprasti priežiūros darbai padės sustiprinti kerus, paskatins žiedpumpurių skleidimąsi ir sumažins ligų riziką.

Kaip prižiūrėti ciemerikus po žiemos? Senų lapų pašalinimas

Svarbiausias ankstyvo pavasario darbas – iškirpti senus, pernykščius lapus. Jie dažnai trukdo augti naujiems ūgliams, užstoja šviesą žiedams ir blogina oro cirkuliaciją kerelio viduje.

Senus lapus reikėtų pašalinti kuo arčiau augalo pagrindo. Tai padeda pumpurams greičiau vystytis, o pats augalas geriau vėdinasi. Net jei dalis pernykščių lapų dar žali, jų pašalinimas gali būti naudingas – nauji žiedai turės daugiau vietos, o kartu sumažės grybinių infekcijų tikimybė.

Perteklinė drėgmė – ciemerikų priešas ir puvimo priežastis

Nors ciemerikai atsparūs šalčiui, jie prastai toleruoja užsistovinčią drėgmę dirvoje. Per didelė drėgmė silpnina šaknų sistemą ir sudaro palankias sąlygas grybinėms ligoms.

Po žiemos verta apžiūrėti dirvą aplink augalus. Jei ji sunki ir suslėgta, ją švelniai supurenkite, kad pagerėtų vandens nutekėjimas ir oro patekimas prie šaknų. Taip pat svarbu pašalinti aplink kerus susikaupusias augalines liekanas – jos sulaiko drėgmę ir didina infekcijų riziką. Ciemerikų lapai po žiemos turėtų kuo greičiau išdžiūti, todėl drėgmės perteklius trukdo atsinaujinimui.

Kas sustiprina ciemerikus po žiemos?

Pavasarį verta pasirūpinti tinkama dirvos reakcija. Ciemerikai geriausiai auga neutralioje arba silpnai šarminėje dirvoje, todėl kartą per metus aplink kerus galima pabarstyti dolomito miltų arba bazalto miltelių.

Naudinga ir mulčiuoti – kompostu, sausais lapais ar šiaudais. Mulčias padeda palaikyti tolygesnę drėgmę, gerina dirvos struktūrą ir sudaro palankesnes augimo sąlygas.

Pavasarinis ciemerikų tręšimas – būdas greičiau sulaukti žiedų

Vienas svarbiausių priežiūros elementų – pavasarinis tręšimas. Dažniausiai tinka šie sprendimai:

• kompostas – pirmąją dozę verta duoti anksti pavasarį, pasibaigus žydėjimui;
• granuliuotas mėšlas – gerina dirvos struktūrą ir aprūpina augalą maisto medžiagomis; svarbu naudoti saikingai;
• trąšos, turinčios daugiau fosforo ir kalio – skatina gausesnį žydėjimą ir stiprina šaknų sistemą; tręšti galima 2–3 kartus per sezoną: anksti pavasarį ir vasarą.

Reguliarus, bet saikingas papildomas maitinimas pagerina augalų būklę, sustiprina juos ir gali paspartinti žydėjimą.

Ciemerikų pavasarinė priežiūra nėra sudėtinga, tačiau turi didelę įtaką jų sveikatai ir žydėjimui. Senų lapų pašalinimas, drėgmės kontrolė ir lengvas tręšimas padeda greičiau formuotis pumpurams bei mažina grybinių ligų riziką. Dėl šių paprastų darbų ciemerikai sparčiau atsigauna po žiemos ir sezono pradžioje gali tapti viena ryškiausių sodo puošmenų.

Šilauogės yra vieni reikliausių uogakrūmių – gerų rezultatų galima tikėtis tik tada, kai joms sudaromos tinkamos dirvos sąlygos. Joms reikia purios, laidžios, humusingos ir, svarbiausia, labai rūgščios žemės. Optimalus dirvos rūgštingumas šilauogėms – pH 3,8–4,8. Įprasta sodo žemė dažnai būna per mažai rūgšti, todėl krūmai auga lėčiau, silpniau dera, o lapai gali pradėti gelsti dėl chlorozės.

Jei svarstote, kaip parūgštinti dirvą ir kartu pamaitinti augalus, vienas praktiškiausių sprendimų yra amonio sulfatas. Tai mineralinės trąšos, ypač tinkamos pavasariniam rūgščią dirvą mėgstančių augalų tręšimui. Pagrindiniai jų privalumai – gebėjimas rūgštinti dirvą ir aprūpinti šilauoges lengvai įsisavinamu azotu bei siera.

Amonio sulfatas šilauogėms naudingas dėl kelių priežasčių:

• parūgština dirvą;
• skatina intensyvesnį augimą;
• padeda išvengti chlorozės;
• gerina krūmų bendrą būklę;
• padeda formuoti gausesnį derlių.

Vis dėlto svarbu nepamiršti ir trūkumų. Amonio sulfatas nepakeičia visavertės mitybos, nes jame nėra kitų šilauogėms būtinių elementų, pavyzdžiui, kalio, fosforo, magnio, cinko ar boro – juos reikia papildyti kitomis trąšomis. Taip pat per didelės normos gali lemti pertręšimą azotu. Be to, kaip mineralinės trąšos, jis neprideda dirvai organinės medžiagos, todėl humusą verta užtikrinti atskirai, pavyzdžiui, mulčiuojant natūraliomis medžiagomis.

Amonio sulfatas ypač gerai tinka pavasariniam tręšimui: jis padeda parūgštinti substratą ir duoda šilauogėms reikalingą „startą“ per azotą. Rekomenduojama šias trąšas naudoti tris kartus per sezoną:

• nuo kovo pabaigos iki balandžio pradžios;
• gegužės viduryje;
• birželio pabaigoje.

Tręšti reikėtų ne vėliau kaip iki liepos vidurio. Vėliau panaudotas azotas gali paskatinti per vėlyvą ūglių augimą, todėl jie nespės sumedėti ir žiemą gali nukentėti nuo šalčio.

Kaip teisingai tręšti šilauoges amonio sulfatu? Pirmiausia pašalinkite seną mulčą. Trąšas tolygiai paskleiskite po krūmo laja, palikdami maždaug 15–20 cm atstumą nuo ūglių. Laikykitės gamintojo nurodytų normų ant pakuotės – orientacinė norma dažnai siekia apie 30 g/kv. m. Granules lengvai įmaišykite į viršutinį dirvos sluoksnį, saugodami paviršiuje esančias šilauogių šaknis. Tuomet gausiai palaistykite (geriausia lietaus vandeniu) ir uždėkite naują mulčą.

Mulčiui tinka pušų žievė, perpuvusios pjuvenos, kankorėžiai, rūgštus kompostas arba spygliai – tai padeda išlaikyti drėgmę ir palaikyti šilauogėms palankų dirvos rūgštingumą.

Amonio sulfatas, naudojamas saikingai ir apgalvotai, gali reikšmingai pagerinti šilauogių augimo sąlygas. Tačiau norint gausaus derliaus, būtina pasirūpinti ir kitomis maisto medžiagomis, todėl verta derinti skirtingas trąšas pagal augalo poreikius.

Balandis – pats tinkamiausias metas sodinti svogūnus. Tai nesudėtinga net pradedantiesiems, tačiau pirmiausia verta išsirinkti tinkamus svogūnėlius, kurie keliaus į lysves. Didelę reikšmę turi jų dydis: nuo jo priklauso, ar augalas užaugins sveiką laišką ir stambią galvą.

Mažesni svogūnėliai dažniausiai auga tolygiau, todėl sodinimui dažniau rekomenduojama rinktis mažus arba vidutinio dydžio sodinukus. Iš jų užaugę svogūnai paprastai būna stambesni ir geriau laikosi per žiemą. O didesnes galvutes verta sodinti tiems, kuriems svarbiausia – gausus laiškų derlius.

Prieš sodinimą svogūnėlius naudinga ir „užgrūdinti“, t. y. paruošti lauko sąlygoms. Tam jie džiovinami, kad nepradėtų formuoti žiedinių stiebų, arba dezinfekuojami. Dezinfekavimo atveju svogūnėliai pamirkomi specialiuose tirpaluose – tai padeda sumažinti grybelinių ligų riziką ir pristabdyti kenkėjų plitimą. Net ir po mirkymo svogūnėlius būtina gerai išdžiovinti – tik tuomet juos galima sodinti.

Svogūnėlių apdorojimas – natūrali apsauga nuo kenkėjų ir pelėsių

Net pradedantieji daržininkai gali išbandyti svogūnėlių apdorojimą prieš sodinimą: tai sustiprina augalų atsparumą ir padeda apsisaugoti nuo ligų. Pats procesas paprastas – pakanka paruošti švelnų tirpalą pagal pasirinktą receptą, svogūnėlius jame pamirkyti ir po to gerai nusausinti.

Yra keli dažnai naudojami naminiai būdai. Vienas populiariausių – medžio anglies pelenai. Pirmiausia svogūnėliai užpilami vandeniu ir paliekami 1–2 valandoms, vėliau išimami ir apvoliojami pelenuose (arba bazalto miltuose). Tačiau tai – ne vienintelė išeitis.

Taip pat galima naudoti ramunėlių nuovirą, pasukas arba valgomosios sodos tirpalą. Kai kurie svogūnėlius po mirkymo vandenyje apvolioja cinamone. Dažniausiai svogūnėliai pasirinktoje priemonėje laikomi apie 30 minučių ir tik tuomet sodinami.

Toks apdorojimas pirmiausia padeda riboti grybelines ligas ir kenkėjų atakas, o tai skatina geresnį šaknų vystymąsi ir bendrą augalo augimą. Dėl to svogūnai dažniausiai būna sveikesni, derlius – tolygesnis ir skanesnis.

Kada sodinti svogūnus į dirvą, kaip tai daryti ir ką įdėti į duobutę

Prieš sodindami parinkite tinkamą vietą. Ji turėtų būti saulėta, o dirva – lengva, derlinga ir laidi vandeniui, geriausia neutrali arba silpnai rūgšti. Lysvę galima iš anksto praturtinti kompostu arba medžio pelenais, kuriuose gausu kalio ir fosforo – šie elementai svarbūs derliaus dydžiui.

Pelenai ne tik pamaitina dirvą, bet ir šiek tiek ją dezinfekuoja, todėl mažėja svogūnų puvimo rizika. Į kiekvieną sodinimo duobutę galima įberti maždaug po 1 valgomąjį šaukštą pelenų ir lengvai sumaišyti su viršutiniu dirvos sluoksniu. Kai kurie dar naudoja valgomąją druską, kuri gali atbaidyti svogūninę musę, tačiau čia būtinas saikas: pakanka vos žiupsnelio į vieną duobutę arba itin plono sluoksnio palei eilutę, kad nebūtų pažeista dirvos struktūra.

Jei dirva sunki ir molinga, praverčia drenažo sluoksnis, pavyzdžiui, smėlis. Taip pat galima panaudoti svogūnų lukštus arba sutrintas kiaušinių lukštų atliekas: kiaušinių lukštai praturtina dirvą kalciu ir šiek tiek mažina rūgštingumą, o svogūnų lukštai veikia kaip natūrali antiseptinė priemonė ir gali padėti riboti grybelines ligas. Drenažas ypač svarbus, nes svogūnai blogai pakelia vandens užsistovėjimą.

Svogūnai sodinami negiliai – maždaug 4 cm gylio duobutėse, paliekant 5–8 cm tarpus tarp svogūnėlių, o tarp eilių – apie 15 cm.

Patyrę daržininkai žino, kaip be cheminių priemonių pasirūpinti, kad bulvių derlius būtų sveikas ir nepažeistas. Spygliuočių šakos ir spygliai – dalykas, kurį daugelis nuvertina, nors jų panaudojimas lysvėse turi didelį potencialą.

Jei pavargote nuolat pirkti preparatus nuo kolorado vabalų, grambuolių lervų, drotinukų ir kitų kenkėjų, kurie taikosi į bulvių derlių, verta išbandyti paprastą sprendimą. Vis dažniau daržininkai tarp bulvių eilučių kloja spygliuočių šakas ar spyglius ir taip mažina drotinukų daromą žalą.

Spygliuočių kvapas ir sakai laikomi natūralia priemone, atbaidančia kenkėjus. Be to, spygliai pasižymi antibakterinėmis savybėmis, todėl gali papildomai prisidėti prie apsaugos nuo bulvių rauplių. Naudojant spyglius kaip mulčią, dirva ilgiau išlaiko drėgmę, o vasarą tai gali tapti svarbia pagalba derliui.

Spyglius rekomenduojama dėti į tarpueilius po bulvių pasodinimo arba per pirmąjį kaupimą. Sluoksnis turėtų būti pakankamai tankus. Manoma, kad kenkėjui bandant judėti po žeme nuo vieno kerelio prie kito, jis susiduria su spygliuočių sakais prisotinta zona ir pasitraukia. Toks „barjeras“ tarp eilučių gali veikti visą sezoną.

Taip pat pabrėžiama, kad nereikėtų per daug baimintis dėl dirvos rūgštėjimo. Jei spyglius dėsite tik tarpueiliuose, o rudenį, nuėmę derlių, likučius pašalinsite arba perkasite dirvą papildydami nedideliu kiekiu pelenų, pastebimų rūgštingumo pokyčių dažniausiai neatsiranda. Užtat bulvės gali būti švaresnės, šviesesnės ir be tamsių landų.

Šis būdas ypač praverčia sklypuose, kur gausu varpučio, nes jo šaknyse drotinukai jaučiasi itin gerai. Kasmet kartojant spyglių mulčiavimą tarpueiliuose, kenkėjų populiacija, tikėtina, gali palaipsniui mažėti.