Category: Sodas ir daržas

Prieš griebiantis komposto ar kitų priedų, verta išsiaiškinti, kokia dirva yra jūsų darže. Tai galima padaryti dviem paprastais būdais, nesiunčiant mėginių į laboratoriją.

Dirvos struktūros testas pavasarį: purenti ar stiprinti?

Pirmasis – delno testas. Paimkite saują drėgnos žemės iš maždaug 15 cm gylio ir stipriai suspauskite kumštyje. Smėlinga dirva, atgniaužus delną, iškart subyrės – ji per laisva, prasčiau sulaiko vandenį ir maisto medžiagas. Molinga dirva suformuos kietą, lipnų gumulą, kuris nenorės irti – tokia žemė yra sunki, prastai praleidžia vandenį ir orą.

Pabandykite iš mėginio suformuoti ploną „volelio“ formos juostelę: jeigu ją galima susukti į žiedą ir ji netrūkinėja, dirva yra labai sunki ir molinga. Ideali daržo žemė šiek tiek sutepa pirštus, tačiau suspausta subyra į kelis stambesnius gabalėlius.

Antrasis – stiklainio testas. Į litrinį stiklainį įberkite maždaug trečdalį daržo žemės, užpilkite vandeniu beveik iki viršaus ir energingai supurtykite. Palikite parai, o tada įvertinkite, kuri sluoksnio dalis dominuoja:

• apačioje nusės smėlis (dažniausiai per kelias minutes) – jei jis sudaro daugiau nei pusę nuosėdų, dirva per lengva ir per laisva;
• aukščiau, per kelias valandas, nusės dulkės ir smulkiausios molio dalelės – jeigu šis sluoksnis storiausias, dirva sunki, molinga;
• vandens paviršiuje gali plūduriuoti organinių liekanų.

Smėlingai dirvai dažniausiai reikia daugiau organinės medžiagos, kad ji geriau sulaikytų drėgmę ir maisto medžiagas. Molingai – geresnio laidumo ir oro. Abiem atvejais naudingi du sprendimai: kompostas ir bazalto miltai.

Kompostas ir bazalto miltai – idealus duetas ekologiškam daržui

Subrendęs kompostas gerina bet kurio tipo dirvos struktūrą: smėlingai suteikia rišlumo ir padeda kaupti vandenį, o molingai grąžina purumą ir pagerina aeraciją. Kompostą paskleiskite lysvėse tolygiai, maždaug 3–5 kg vienam kv. m, ir negiliai įmaišykite į viršutinį žemės sluoksnį. Geriausia tai daryti likus 2–3 savaitėms iki sėjos, kad mikroorganizmai spėtų „įsikurti“ dirvoje ir prasidėtų humuso formavimosi procesai.

Puikus komposto papildymas – bazalto miltai, t. y. smulkinta vulkaninė uoliena, kurioje gausu silicio, magnio, kalcio, geležies ir kitų mikroelementų. Jie padeda formuotis grumstelinei dirvos struktūrai: silicio junginiai susijungia su dirvos dalelėmis ir sudaro stabilesnius agregatus, todėl žemė geriau praleidžia orą ir vandenį. Bazalto miltų pH yra apie 7,6, todėl jie ypač tinka silpnai rūgščioms dirvoms, kurios pasitaiko dažniausiai.

Kaip darže naudoti bazalto miltus?

Mažiau derlingai dirvai pirmą kartą rekomenduojama išbarstyti apie 1,5–3 kg bazalto miltų 10 kv. m ir įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Jei tręšiate kasmet, pakanka mažesnių normų – apie 2–3 kg 100 kv. m.

Bazalto miltus galima naudoti ištisus metus, tačiau patogiausias laikas – ankstyvas pavasaris, vos tik atitirpsta žemė. Tuomet veikliosios medžiagos spėja ištirpti iki vegetacijos pradžios.

Ypač gerų rezultatų duoda komposto ir bazalto miltų derinys. Į kompostą įmaišyti bazalto miltai gali paspartinti organinių medžiagų skaidymąsi, skatinti aerobinių bakterijų veiklą ir mažinti nemalonius kvapus. Į kompostinę dažnai beriama maždaug 5–7 kg bazalto miltų 100 kg komposto – taip gaunamas mikroelementais turtingesnis mišinys.

Mulčiavimas: kaip sulaikyti drėgmę ir pristabdyti piktžoles

Panaudoję kompostą ir bazalto miltus, lysves verta užmulčiuoti organinės medžiagos sluoksniu. 5–8 cm storio mulčas gerokai sumažina vandens garavimą, todėl laistyti tenka rečiau. Be to, jis slopina piktžolių dygimą – sėklos, negaudamos šviesos, sunkiau sudygsta.

Darže dažniausiai pasiteisina:

• šiaudai (ypač po pomidorais, agurkais ir braškėmis);
• nupjauta ir šiek tiek pradžiūvusi žolė;
• susmulkinti lapai;
• smulkintos šakelės.

Nerekomenduojama mulčiuoti sergančių augalų liekanomis – ligų sukėlėjai gali išlikti organinėje medžiagoje ir vėliau užkrėsti naujus augalus.

Mulčas, pamažu irdamas, grąžina į dirvą maisto medžiagas ir maitina sliekus bei dirvos bakterijas. Būtent jie padeda formuotis grumstelinei struktūrai – kuo daugiau sliekų darže, tuo žemė paprastai būna puresnė ir geriau vėdinama.

Taip pat venkite šviežios spygliuočių žievės ant daržovių lysvių: ji gali rūgštinti dirvą, o irimo metu „suriša“ azotą, kurio daržovėms reikia augimui.

Pavasarinis veiksmų planas daržui

Dirvos atgaivinimui nereikia nei brangių preparatų, nei sudėtingų procedūrų – pakanka paprasto plano kelioms savaitėms.

Iškart po to, kai žemė atitirpsta, atlikite delno arba stiklainio testą ir nuspręskite, ko dirvai labiausiai trūksta. Tuomet išbarstykite kompostą ir bazalto miltus, negiliai įmaišykite į viršutinį sluoksnį ir palaukite 2–3 savaites. Kai dirva sušyla ir artėja sėja, lysves užmulčiuokite pasirinkta organine medžiaga.

Venkite gilaus daržo kasimo. Apverčiant dirvos sluoksnius ardoma grumstelinė struktūra ir nukenčia ją kuriantys organizmai. Dažniausiai geriau apsiriboti negiliu purenimu šakėmis ar grėbliu. Tokia kasmetinė rutina ilgainiui daro dirvą vis derlingesnę, o daržovės atsilygina sveikesniu augimu ir gausesniu derliumi.

Pędrakai – tai dirvoje gyvenančios vabalų lervos (tarp jų ir grambuolio). Dažniausiai jos būna stambios, 3–5 cm ilgio, baltu kūnu, išlinkusiu tarsi pasaga. Lervos turi rudą galvą su graužiamuoju burnos aparatu ir tvirtas kojeles prie priekinės kūno dalies. Jos minta ne tik yrancia organine medžiaga, bet ir augalų šaknimis, įskaitant veją.

Kadangi veja paprastai nėra reguliariai perkasama kaip daržo lysvės, pędrakams tai tampa patogia vieta maitintis. Ramiai grauždami žolių šaknis, jie gali padaryti didelę žalą.

Požymiai, kad vejoje gali būti pędrakų:

• geltonėjanti, ruduojanti ir nykstanti velėna;
• sulėtėjęs žolės augimas;
• velėna lengvai atsiskiria nuo žemės;
• į veją dažnai lesa paukščiai, ieškodami lervų;
• dirvoje randamos būdingos lervos.

Vis dėlto prastesnė vejos būklė gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių, todėl verta įsitikinti. Patogiausia atkelti pažeistos, nudžiūvusios velėnos gabalą ir patikrinti, ar atidengtoje dirvoje nėra lervų.

Pędrakų naikinimas vejoje – nelengvas uždavinys. Veiksmų geriau imtis kuo greičiau, nes šie kenkėjai dirvoje gali gyventi net iki 3 metų ir plisti į greta esančius plotus. Jų gausą padeda mažinti reguliari vejos vertikuliacija, taip pat gali būti naudojami įvairūs biologiniai sprendimai.

Mažiau žinomas, bet veiksmingas būdas – amoniakas, kurio pędrakai netoleruoja. Didesnis azoto kiekis ir dirginantis poveikis gali priversti lervas kilti į paviršių, kur jos tampa lengvu grobiu paukščiams ir kitiems natūraliems priešams.

Tačiau amoniaką būtina naudoti atsargiai ir tik mažos koncentracijos, nes per didelis kiekis vietoje naudos gali pakenkti vejai.

Kaip pasigaminti tirpalą? Į kibirą įpilkite 10 l vandens ir įmaišykite 2 šaukštus 10 proc. amoniako (amoniakinio vandens). Šiuo mišiniu palaistykite vietas, kur matyti sausi, pageltę plotai. Po to perlietekite tas pačias vietas švariu vandeniu, kad priemonė nuo žolės stiebelių nubėgtų į dirvą. Procedūrą geriausia atlikti ryte arba vakare, apsiniaukusią dieną. Darbus atlikite dėvėdami apsauginę kaukę.

Amoniakas gali ne tik sumažinti pędrakų kiekį, bet ir papildomai pamaitinti veją azotu. Vis dėlto jį reikėtų naudoti saikingai ir ne dažniau kaip 2 kartus per sezoną, darant kelių mėnesių pertrauką.

Našlaitės geriausiai auga saulėtoje vietoje ir laidžioje žemėje – puikiai tinka universali žemė balkoninėms gėlėms. Jei substratas prastesnis ir jame mažai maistinių medžiagų, verta jį papildyti, kad našlaitės žydėtų ilgai, gausiai, atrodytų sveikos ir būtų tvirtos.

Sodininkystėje dažnai naudojamos mielės tinka ir našlaitėms. Tokia natūrali trąša yra turtinga B grupės vitaminais bei augalų vystymuisi svarbiais mikroelementais, pavyzdžiui, cinku, selenu, geležimi ir chromu. Mielėse taip pat yra aminorūgščių, reikalingų baltymams formuotis. Šios medžiagos teigiamai veikia šaknų sistemą ir bendrą augalo būklę.

Mielių tirpalas augalus stiprina ir didina jų atsparumą ligoms, taip pat padeda geriau pakelti oro sąlygų sukeltą stresą. Geriausia našlaites laistyti mielių trąša intensyvaus augimo laikotarpiu – pavasarį ir vasarą. Ypač naudinga ją taikyti vegetacijos metu, kai siekiama paskatinti augimą, ir žydėjimo laikotarpiu, kai augalams reikia daugiausia maistinių medžiagų.

Kaip pasigaminti mielių trąšą žingsnis po žingsnio

Trąšą pasigaminti paprasta. Tiks įprastos kepimo mielės, tačiau prieš naudojant būtina įsitikinti, kad jos nėra pasibaigusio galiojimo.

• Pusę šviežių mielių kubelio sumaišykite su 1 valgomuoju šaukštu cukraus.
• Mišinį užpilkite 1 litru šilto vandens.
• Palikite pastovėti apie 1 valandą šiltoje vietoje.
• Po to įpilkite dar 4 litrus vandens ir gerai išmaišykite.

Trąša paruošta naudoti. Ją rekomenduojama naudoti kas 2–3 savaites, laistant našlaites. Taip galima prailginti jų žydėjimą ir pagerinti bendrą augalų išvaizdą.

Našlaičių priežiūra nuo pavasario iki rudens: ką dar verta prisiminti

Vien tręšimo nepakanka – labai svarbus ir tinkamas laistymas. Žemė, kurioje auga našlaitės, turėtų būti nuolat šiek tiek drėgna, tačiau būtina vengti vandens sąstovio. Tai galioja ir laistant mielių tirpalu: jo nereikėtų naudoti dažniau, nei rekomenduojama. Taip pat stenkitės nešlapinti lapų ir žiedų, nes jie gali pradėti pūti. Geriausia laistyti ryte arba vakare, pilant vandenį į padėkliuką arba tiesiai ant substrato.

Reguliariai pašalinkite nužydėjusius žiedus – jie gali tapti ligų ir kenkėjų židiniu, be to, toks genėjimas skatina augalą formuoti naujus žiedus. Parinkite ir tinkamą vietą: per stipri saulė gali išsausinti ūglius, o per daug pavėsio pastebimai susilpnina žydėjimą.

Šiltnamis – nepakeičiamas pagalbininkas kiekvienam daržininkui. Tačiau po žiemos jame neretai prisikaupia kenkėjų, ligų sukėlėjų ir augalinių liekanų. Pateikiame paprastus, bet veiksmingus žingsnius, kaip paruošti šiltnamį naujam sezonui.

Jeigu rudenį šiltnamio neapdorojote nuo kenkėjų ir ligų, pavasaris – tinkamiausias metas tai padaryti. Patyrę daržininkai pataria pradėti nuo pagrindų: pirmiausia pašalinti visas augalų liekanas ir kitas šiukšles, jei to nespėjote padaryti dar rudenį.

Kad šiltnamis geriau praleistų šviesą ir būtų tinkamai dezinfekuotas, rekomenduojama kruopščiai nuplauti sienas ir karkasą tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Tam tinka karštas vanduo su 72 proc. ūkiniu muilu arba bet kuri valymo priemonė, pagaminta iš natūralių sudedamųjų dalių. Patogiausia naudoti kempinę, šluostę ir šepetį su minkštais šereliais.

Efektyviai dezinfekcijai galima naudoti 3 proc. vario sulfatą arba specialias tam skirtas priemones. Svarbiausia – griežtai laikytis gamintojo nurodymų ir instrukcijų, pateiktų ant pasirinkto produkto pakuotės.

Taip pat patariama pakeisti viršutinį dirvos sluoksnį. Jei praėjusį sezoną augalai smarkiai nukentėjo nuo ligų ar kenkėjų, dažniausiai rekomenduojama nuimti apie 15–20 centimetrų dirvos. Papildomai dirvą galima perlieti verdančiu vandeniu – tai gali padėti nuo kai kurių nematodų ir grybelinių ligų.

Norint sustiprinti dirvos būklę ir atkurti mikroflorą, galima naudoti biologinius preparatus, pavyzdžiui, fitosporiną, trichodermą ar „Baikal-EM“, taip pat kitas patikimas priemones, kuriomis įprastai naudojatės.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus žingsnis – šiltnamio fumigacija dūmine arba tabako šaške. Ji padeda sumažinti kenkėjų ir ligų sukėlėjų kiekį, ypač jei šiltnamyje problemos kartojasi kasmet.

Norite gausaus, didelio ir sveiko svogūnų derliaus be kenkėjų ir nereikalingo vargo? Patyrę agronomai dalijasi patarimais, kaip pavasarį tinkamai paruošti ir pasodinti šią kultūrą.

Svogūnų sodinimas pavasarį reikalauja atsakingumo. Praleidus bent vieną svarbų etapą, augalus gali aktyviai pulti įvairūs kenkėjai, o derlius užauga silpnesnis.

Specialistai rekomenduoja prieš sodinimą svogūnėlius pamirkyti „Fitoverm“. Tai stipraus poveikio insekticidas, padedantis atbaidyti vabzdžius ir sumažinti užkrato riziką.

Sodinant svogūnėlius į duobutes patariama papildomai įberti biohumuso, garstyčių išspaudų (išspaudų likučio po aliejaus spaudimo), taip pat smėlio, sumaišyto su degutu. Toks mišinys ne tik pagerina mitybą, bet ir sustiprina apsaugą nuo pavojingų kenkėjų.

Svogūnams sudygus verta mulčiuoti lysves. Taip kenkėjams tampa sunkiau pasiekti šaknų zoną, o dirva ilgiau išlaiko drėgmę.

Papildomai apsaugai nuo svogūninės musės sezono metu agronomai pataria lysves apdulkinti tabako dulkėmis, laistyti pelenų užpilu ir, prireikus, apdoroti deguto tirpalu.

Laikantis šių paprastų, bet veiksmingų patarimų, svogūnus galima apsaugoti nuo kenkėjų ir užsiauginti gerokai gausesnį derlių.

Patyrę sodininkai sako, kad cinamonas jiems tapo tokia pat nepakeičiama priemone, kaip kulinarams virtuvėje. Tik jie šį prieskonį naudoja ne receptams, o sode ir darže.

Smulkios ir didesnės skruzdėlės aptinkamos beveik kiekviename sode – tai natūrali ekosistemos dalis. Pačios jos dažniausiai nėra didžiausia problema, tačiau yra kita bėda: skruzdėlės „perneša“ amarus, o šie gali smarkiai pakenkti kultūriniams augalams. Dėl to, siekiant apsaugoti daržą, dažnai tenka galvoti apie priemones, kurios veiktų abu kenkėjus.

Nors cheminės priemonės paprastai būna veiksmingos, ne visada norisi purkšti daržoves insekticidais, ypač kai derlių valgo visa šeima. Cinamonas šiuo atveju gali tapti švelnesne alternatyva: jis skruzdėlių nenaikina, bet jas atbaido.

Cinamone esančios medžiagos pasižymi ryškiu, specifiniu kvapu, kuris skruzdėlėms tampa rimta kliūtimi. Skruzdėlės orientuojasi pagal feromonų takus, o cinamono aromatas tuos takus užgožia. Dėl to jos praranda orientaciją, neberanda įprastų maršrutų ir ieško vietų, kur nėra stipraus kvapo.

Dažniausiai rekomenduojama tiesiog pabarstyti malto cinamono aplink skruzdėlyną arba palei lysvės perimetrą. Plona ištisinė juosta sukuria barjerą, kurio skruzdėlės vengia. Taip pat galima pabarstyti cinamonu žiedą aplink medžių kamienus – tuomet skruzdėlėms sunkiau užlipti į lają ir „užnešti“ amarus ant šakų.

Tiesa, yra vienas minusas: po lietaus cinamono sluoksnį nuplauna, todėl barjerą reikia atnaujinti kaskart po gausesnių kritulių.

Skruzdėlynui galima paruošti ir tirpalą: 1 arbatinį šaukštelį malto cinamono ištirpinti 1 litre šilto vandens, gerai išmaišyti ir supilti į skruzdėlyno angas arba palaistyti žemę aplink. Vanduo įsiskverbia giliau, todėl poveikis paprastai trunka kiek ilgiau nei nuo vien tik miltelių ant paviršiaus.

Dar vienas būdas – suvilgyti skudurėlį cinamono tirpalu ir padėti šalia skruzdėlyno. Kvapas gali išsilaikyti kelias dienas ar net iki savaitės.

Jei skruzdėlynas didelis, vienkartinio pabarstymo ar vieno laistymo gali nepakakti. Tokiu atveju priemonę tenka kartoti, o rezultatas dažniausiai pasiekiamas per laiką. Kadangi cinamonas kainuoja palyginti nedaug, jo galima įsigyti daugiau ir turėti visam sezonui.

Ką daryti su narcizais, kai visi žiedai jau nužydėjo? Patyrę sodininkai turi aiškų veiksmų planą ir pabrėžia: jei viską atliksite teisingai, kitą pavasarį galite tikėtis kur kas gausesnio ir vešlesnio žydėjimo.

Kai ryškiai geltoni narcizų žiedai ima svirti žemyn (jie žydi tik kelias savaites), daugelis daržininkų ir sodininkų padaro tą pačią klaidą – viską nupjauna iki pat pagrindo. Taip daryti nereikėtų, nes būtent po žydėjimo augalas kaupia jėgas kitam sezonui.

Pirmas žingsnis – atsargiai pašalinti nužydėjusias, sudžiūvusias žiedų galvutes. Taip augalas nustoja eikvoti energiją sėklų formavimui, o sukauptos maisto medžiagos nukreipiamos į svogūnėlį. Šis paprastas veiksmas padeda užtikrinti, kad kitais metais žiedai būtų didesni, o pats augalas nesilpnėtų dėl nereikalingų procesų.

Nors pageltę, į šonus išsikraipę lapai dažnam atrodo neestetiškai, specialistai pataria jų neliesti mažiausiai šešias savaites po žydėjimo pabaigos. Lapai turi nunykti natūraliai, nes per juos svogūnėlis „kvėpuoja“ ir kaupia saulės energiją. Jei lapus nukirpsite per anksti, narcizai negaus pakankamai maisto medžiagų, todėl kitą pavasarį vietoje gausių žiedų gali pasirodyti tik silpni ūgliai arba gėlynas išvis likti tuščias.

Laistymo režime svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Kol pavasarį saulė šildo, o dirva greitai džiūsta, narcizus verta laistyti reguliariai, kad lapai kuo ilgiau išliktų gyvybingi ir atliktų savo funkciją. Tačiau kai žaluma pradeda vysti ir augalas pereina į ramybės periodą, laistymą reikėtų palaipsniui mažinti ir galiausiai nutraukti.

Praėjus maždaug trims–penkeriems metams, narcizai dažnai ima augti per tankiai: svogūnėliai ima stumti vienas kitą, o žiedai smulkėja. Tai tinkamiausias metas kerus iškasti ir atsargiai padalyti, kad augalai vėl turėtų daugiau erdvės ir jėgų gausiam žydėjimui.

Yra paprastas būdas įvertinti dirvos derlingumą ir tai, kiek joje aktyvūs naudingi mikroorganizmai. Šį metodą naudoja nemažai Europos ūkininkų, nes jis padeda greitai suprasti, ar žemė „gyva“ ir pasirengusi auginti stiprius augalus.

Metodo esmė labai paprasta: paimkite medvilninę medžiagą arba seną natūralaus pluošto skudurėlį ir užkaskite jį maždaug 15 cm gylyje. Rekomenduojama pasirinkti vietą arčiau sklypo centro, kad rezultatas būtų kuo objektyvesnis. Skudurėlį žemėje palikite apie du mėnesius.

Tokį testą geriausia atlikti šiltuoju metų laiku, kai mikroorganizmai yra aktyviausi. Būtent jie skaido organines medžiagas ir formuoja derlingą dirvos sluoksnį. Kad vėliau lengvai rastumėte vietą, kur užkasėte skudurėlį, ją pažymėkite jums patogiu būdu.

Praėjus nustatytam laikui, skudurėlį iškaskite ir atidžiai įvertinkite jo būklę. Jei audinys beveik visiškai suiręs ir likę tik pavieniai fragmentai, tai rodo, kad dirvoje gausu naudingų mikroorganizmų. Tokia žemė laikoma derlinga ir tinkama augalams auginti.

Jei skudurėlis beveik nepakitęs arba tik nežymiai pažeistas, tai signalas, jog dirvai trūksta biologinio aktyvumo. Priežastys gali būti cheminės medžiagos likučiai arba organinių medžiagų stoka. Tokiu atveju verta pagalvoti apie dirvos gerinimą, pavyzdžiui, papildant ją kompostu ar natūraliomis trąšomis.

Kartais rezultatas būna tarpinis: audinys apiręs tik iš dalies. Tai reiškia, kad dirva turi potencialo, tačiau jai reikia daugiau priežiūros. Reguliarus organinių medžiagų įterpimas ir tinkamas dirvos įdirbimas ilgainiui pagerins situaciją.

Išbandykite šį testą savo sklype: jis paprastas, nereikalauja sudėtingų priemonių, o rezultatas aiškiai parodo, kokia yra dirvos būklė ir ko jai labiausiai reikia, kad taptų derlingesnė ir sveikesnė.

Norite itin gausaus vyšnių derliaus? Pavasarinis tręšimas gali padėti sustiprinti medžio gyvybingumą, paskatinti augimą ir kasmet užauginti sultingas, skanias uogas.

Ilgametė praktika rodo, kad pavasarį tręšti vyšnias ir kitus kaulavaisius yra ypač svarbu. Toks papildomas maitinimas padeda augalui greičiau atsigauti po žiemos, stiprina jo atsparumą ir sudaro sąlygas gausesniam derliui.

Patyrę sodininkai dalijasi paprastais žingsniais, kaip pavasarį pasirūpinti vyšniomis.

Pirmiausia rekomenduojama sudrėkinti dirvą po medžiu ir pabarstyti ją sausais medžio pelenais. Tai padeda papildyti dirvą medžiagomis, kurios svarbios aktyviam lapijos formavimuisi.

Kitas žingsnis – paruošti trąšų tirpalą. Į 10 litrų vandens siūloma įmaišyti 1 valgomąjį šaukštą šlapalo ir 2 valgomuosius šaukštus kalio trąšų be chloro. Tirpalą reikia gerai išmaišyti ir supilti po augalu. Suaugusiam medžiui dažniausiai prireikia apie 30–40 litrų tokio mišinio.

Taip pat pabrėžiama, kad vyšnioms maistinių medžiagų reikia ir sezono pabaigoje. Rudeniniam tręšimui rekomenduojama į 10 litrų vandens įmaišyti 1 šaukštą kalio trąšų ir 2 šaukštus granuliuoto superfosfato. Toks tirpalas padeda sustiprinti medžio atsparumą ir geriau pasiruošti šaltesniam laikotarpiui.

Apibendrinant, pavasarinis tręšimas – vienas svarbiausių žingsnių siekiant sveiko medžio ir gausaus derliaus. Sudrėkinta dirva, pelenai, šlapalas ir kalis prisideda prie lapijos bei vaisių formavimosi, o rudeninis maitinimas padeda medžiui sėkmingai peržiemoti.

Jei bulves verdate salotoms, košei ar vakarienei, neskubėkite jų nuoviro išpilti į kanalizaciją. Šis vanduo gali tapti vertinga, beveik nieko nekainuojančia trąša daržui ar net kambarinėms gėlėms, tereikia pridėti vieną paprastą ingredientą.

Dažnai po maisto gaminimo vanduo nuo bulvių laikomas atliekomis, kurios iškart išpilamos į kriauklę ar klozetą. Tačiau patyrę daržininkai primena, kad bulvių nuovire lieka nemažai krakmolo, kalio ir kitų naudingų medžiagų, kurios išsiskiria virimo metu.

Kad nuoviras taptų tinkamas augalams, būtina laikytis vienos taisyklės: bulves reikia virti be druskos, aliejaus ir prieskonių. Druska dirvožemiui kenkia, todėl jos nedėkite nė truputėlio — bulves pasūdykite jau atskirai, kai nupilstysite nuovirą.

Trąšos paruošimas paprastas. Į 2 litrus dar šilto bulvių nuoviro suberkite 1 stiklinę medžio pelenų. Viską gerai išmaišykite ir palikite per naktį pastovėti vėsioje vietoje. Per tą laiką pelenai atiduos nuovirui mikroelementus, o krakmolas taps maistu naudingosioms dirvožemio bakterijoms.

Ryte koncentratą dar kartą išmaišykite ir praskieskite 10 litrų švaraus vandens. Gautu tirpalu galima laistyti įvairius augalus: pomidorus, agurkus, uogakrūmius, taip pat kambario gėles.

Teigiama, kad tokia trąša stiprina šaknų sistemą, padeda augalams greičiau auginti lapiją, o vaisiai gali tapti saldesni. Be to, kalis prisideda prie geresnio augalų atsparumo sausrai ir ligoms. Tad vietoje brangių trąšų kartais užtenka panaudoti tai, ką jau turite namuose.