CP v2

Category: Sodas ir daržas

  • Liepa bukšpanams tampa lemtinga: štai kada ir kaip sustabdyti bukšpaninę ugniukę

    Liepa bukšpanams tampa lemtinga: štai kada ir kaip sustabdyti bukšpaninę ugniukę

    Bukšpaninė ugniukė, dar vadinama bukšpanine kandele, per pastarąjį dešimtmetį tapo vienu pavojingiausių bukšpanų kenkėjų Europoje. Nors suaugęs drugys augalų beveik nežaloja, didžiausią žalą daro jo lervos, galinčios krūmą nuplikyti per kelias dienas.

    Sodininkai dažniausiai didžiausią riziką patiria vasaros viduryje, kai išsirita gausesnė antroji kenkėjo karta. Po žiemojimo išlikusių lervų pavasarį būna mažiau, tačiau vasarą populiacija sparčiai didėja, nes patelės po lapais sudeda dešimtis kiaušinėlių.

    Kaip atpažinti užkratą?

    Pirmieji požymiai dažnai nepastebimi, nes jaunos lervos slepiasi krūmo viduje. Vėliau ant šakelių pasimato ploni voratinkliai, tamsios išmatų granulės ir apgraužti lapų pakraščiai, o krūmas ima ruduoti tarsi būtų nudžiūvęs.

    Dažna klaida yra laukti, kol vikšrai taps aiškiai matomi iš išorės. Tuo metu dalis žalios masės jau būna prarasta, o kenkėjų kiekis toks didelis, kad vienkartinis purškimas retai duoda apčiuopiamą rezultatą.

    Dažniausios klaidos, kurios kainuoja krūmą

    Viena didžiausių klaidų yra paviršinis purškimas, neįleidžiant priemonės į krūmo vidų. Bukšpanai yra tankūs, todėl preparatas turi pasiekti lapų apačią ir vidines šakeles, kur dažniausiai laikosi lervos ir kiaušinėliai.

    Kita klaida yra netinkamos priemonės pasirinkimas sezono metu. Atbaidančios priemonės veikia tik tada, kai drugiai dar nėra įsitvirtinę, o kai lervos jau maitinasi, svarbiausia taikyti priemones, kurios veikia lervas joms graužiant lapus.

    Ne mažiau svarbi ir disciplina: purškimą ar kitą kontrolės veiksmą reikia kartoti kas 7–9 dienas, nes dalis kiaušinėlių gali būti dar neišsiritę, o nauja lervų banga pasirodo greitai. Be pakartojimų kenkėjas dažnai sugrįžta dar tais pačiais metais.

    Ką daryti, kai bukšpanas jau apgraužtas?

    Pirmas žingsnis yra iškirpti visas pažeistas, parudavusias ir apipintas voratinkliais šakeles. Tokios dalys dažniausiai nebeatsigauna, be to, jų plyšiuose gali likti kiaušinėlių ar lėliukių, iš kurių netrukus išsirita nauji vikšrai.

    Nukirptas šakas verta nedelsiant pašalinti iš sklypo, o įrankius dezinfekuoti, kad kenkėjai nebūtų pernešami toliau. Po genėjimo krūmą naudinga išplauti stipresne vandens srove, išjudinant voratinklius ir likusias lervas iš krūmo vidaus.

    Toliau svarbu įvertinti, ar augalas dar gyvas: lengvai įbrėžus ūglį, po žieve matoma žalia spalva rodo, kad sultys teka ir krūmas gali atželti. Atsigavimą labiausiai pagreitina reguliarus laistymas per sausras, o tręšiant azotu vasaros antroje pusėje reikėtų būti atsargiems, kad augalas nespurtuotų prieš pat šaltąjį sezoną.

    Norint suvaldyti situaciją ilgesniam laikui, būtina nuosekli stebėsena visą sezoną. Praktika rodo, kad efektyviausia strategija yra reguliariai apžiūrėti krūmo vidų, laiku pastebėti pirmuosius požymius ir neatidėlioti kontrolės, kol pažeidimai dar nėra masiniai.

  • Senos kriaušių veislės grįžta į sodus: išskirtinis skonis, forma ir auginimo taisyklės

    Senos kriaušių veislės grįžta į sodus: išskirtinis skonis, forma ir auginimo taisyklės

    Senos veislės vėl madingos

    Senuosius kriaušių medžius sodininkai vis dažniau renkasi ne vien iš nostalgijos. Tokios veislės dažnai pasižymi ryškesniu aromatu, įdomesne vaisių forma ir platesnėmis panaudojimo galimybėmis virtuvėje, ypač gaminant uogienes, kompotus ar džiovinant.

    Kitas svarbus argumentas – genetinė įvairovė. Skirtingos, retesnės veislės gali padėti sodui geriau prisitaikyti prie permainingų orų, o dalis jų laikomos atsparesnėmis šalčiui ar kai kurioms ligoms, nors konkreti rizika priklauso nuo vietos ir priežiūros.

    Neįprastos kriaušės, kurios stebina

    Tarp senųjų ir neįprastų veislių dažnai minimos tokios kriaušės kaip Krvavka, Faworytka, Józefinka, Komisówka, Lukasówka, Konferencja ar Chojuro. Jų skirtumai gali būti ryškūs – nuo vaisių dydžio ir nokimo laiko iki tekstūros bei laikymo trukmės.

    Pavyzdžiui, Krvavka siejama su itin sena kilme ir išskirtiniu minkštimo atspalviu, kuris kai kuriems vaisiams suteikia marmurinį raštą. Tuo metu Konferencja vertinama dėl stabilaus derėjimo ir populiarumo Vakarų Europoje, o Chojuro priskiriama azijinėms kriaušėms, kurių vaisiai dažnai būna traškesni.

    Kur ir kaip sodinti kriaušę?

    Kriaušėms svarbiausia šiluma ir saulė: geriausiai tinka saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta. Patyrę sodininkai pataria vengti šalnų įdubų, kur pavasarį ilgiau laikosi šaltis, nes žiedai yra jautrūs temperatūros svyravimams.

    Dirvai keliami reikalavimai gana aiškūs: ji turi būti derlinga, puri ir gerai praleidžianti vandenį. Dažniausiai rekomenduojamas silpnai rūgštus arba neutralus dirvožemis, o prieš sodinimą verta įmaišyti komposto, kad šaknys greičiau įsitvirtintų.

    Sodinti galima pavasarį arba rudenį, tačiau svarbu nepamiršti pirmųjų metų priežiūros. Jauniems medeliams ypač reikalingas laistymas sausros metu, saikingas tręšimas nuo pavasario iki vasaros pradžios ir laiku atliekamas formuojamasis genėjimas.

    Praktikoje daug problemų sukelia ligos, todėl verta stebėti lapus ir vaisius nuo pavasario. Taip pat svarbus atstumas tarp medžių ir vainiko praretinimas, nes geresnė oro cirkuliacija sumažina grybelinių ligų riziką ir padeda vaisiams tolygiau sunokti.

  • Šilauogės liepą ir rugpjūtį: keli veiksmai, kurie lemia uogų dydį ir kitų metų derlių

    Šilauogės liepą ir rugpjūtį: keli veiksmai, kurie lemia uogų dydį ir kitų metų derlių

    Kodėl vasaros vidurys toks svarbus?

    Liepą ir rugpjūtį dauguma šilauogių veislių pasiekia intensyviausią derėjimo etapą, todėl krūmai staigiai padidina vandens ir maisto medžiagų poreikį. Būtent šiuo laikotarpiu dažniausiai nulemiama, ar uogos bus stambios, sultingos ir saldžios, ar pradės smulkėti ir prastės jų skonis.

    Vasaros pabaigoje vienu metu vyksta du procesai: tęsiasi derėjimas ir formuojami žiedpumpuriai kitam sezonui. Jei krūmas patiria sausros stresą, nukenčia ne tik šių metų uogos, bet ir kitų metų derliaus potencialas.

    Laistymas: dažna klaida – per retai

    Šilauogių šaknys yra palyginti negilios, todėl jos jautriai reaguoja net į trumpalaikį dirvos perdžiūvimą. Karštomis dienomis drėgmės trūkumas greitai atsispindi uogų kokybe: jos gali smulkėti, prastėti jų sultingumas, o esant dideliems drėgmės svyravimams padidėja ir uogų trūkinėjimo rizika.

    Praktiškai svarbiausia palaikyti tolygią dirvos drėgmę: ji turi būti šiek tiek drėgna, bet ne užmirkusi. Laistyti vertėtų prie šaknų, stengiantis nešlapinti lapų ir uogų, nes drėgmė ant antžeminės dalies gali didinti grybinės kilmės ligų tikimybę.

    Laistant labai kietu vandeniu ilgainiui gali kilti dirvos reakcija, o šilauogėms reikia rūgštesnės terpės. Dėl to daugelyje sodų pasirenkamas lietaus vanduo, o dirvos būklę verta stebėti ne tik pagal paviršių, bet ir pagal drėgmę kelių centimetrų gylyje.

    Tręšimas ir priežiūra, kuri atsiperka

    Liepa dažnai laikoma paskutiniu laikotarpiu, kai azoto trąšos dar gali būti pateisinamos, tačiau vėliau jos gali skatinti pernelyg intensyvų vegetatyvinį augimą ir apsunkinti pasiruošimą žiemai. Vasaros antroje pusėje didesnis dėmesys paprastai skiriamas kalio ir fosforo mitybai, kuri siejama su uogų tvirtumu, skoniu ir augalo pasirengimu kitų metų žydėjimui.

    Trąšas svarbu naudoti pagal gamintojo rekomendacijas ir berti ant drėgnos dirvos, kad būtų mažesnė šaknų nudeginimo rizika. Jei kyla abejonių dėl tręšimo normų ar dirvos rūgštingumo, saugiausia orientuotis į specialiai šilauogėms ar rūgščią terpę mėgstantiems augalams skirtus produktus.

    Ne mažiau svarbi ir kasdienė augalo apžiūra: ant lapų atsiradus dėmėms, pakitus spalvai ar pradėjus džiūti ūglių viršūnėms, verta reaguoti iškart. Vasarą šilauoges dažniau silpnina amarai, voratinklinės erkės ir kiti kenkėjai, o šiltas ir drėgnas oras gali sudaryti palankias sąlygas grybinėms ligoms.

    Derlių didina ir paprastos, bet nuoseklios priemonės: ravėjimas, nes piktžolės konkuruoja dėl vandens, bei mulčio sluoksnio priežiūra. Pušų žievės ar pjuvenų mulčias padeda stabilizuoti drėgmę, mažina dirvos perkaitimą, slopina piktžoles ir prisideda prie tinkamesnės dirvos reakcijos palaikymo.

    Didžiausia vasaros klaida dažniausiai būna ne viena atskira priemonė, o režimo nestabilumas: ilgas perdžiūvimas, po kurio seka gausus laistymas, arba tręšimas neįvertinus dirvos drėgmės. Nuoseklus laistymas, saikingas tręšimas ir reguliarus stebėjimas paprastai duoda dvigubą naudą: geresnes šių metų uogas ir stipresnius kitų metų žiedpumpurius.

  • Pomidorus puola bulvių maras: šis naminis purškalas padeda, kai mielės jau bejėgės

    Pomidorus puola bulvių maras: šis naminis purškalas padeda, kai mielės jau bejėgės

    Vasarą, kai karštį keičia vėsesnės naktys ir dažni lietūs, pomidorai tampa itin pažeidžiami bulvių marui. Šią ligą sukelia mikroorganizmas Phytophthora infestans, kuris greitai plinta drėgnomis sąlygomis ir gali per trumpą laiką sunaikinti didelę dalį derliaus.

    Didžiausia rizika kyla, kai oro drėgnumas ilgiau laikosi virš 90 proc., o temperatūra svyruoja maždaug nuo 15 iki 21 laipsnio. Ligos plitimui ypač palanku, jei ant lapų ir stiebų vandens lašeliai išsilaiko 6 valandas ar ilgiau, nes taip sporos lengviau patenka į augalo audinius.

    Kaip atpažinti pirmuosius ženklus?

    Bulvių maro pradžia dažniausiai pastebima ant lapų: atsiranda netaisyklingos, pilkšvai rusvos dėmės, o esant didelei drėgmei lapų apačioje gali matytis šviesesnis apnašas. Vėliau tamsėja stiebai, o ant vaisių formuojasi kietos, rusvos dėmės, pomidorai pradeda pūti.

    Vien mielių tirpalai, kuriuos sodininkai neretai naudoja profilaktikai, tokiomis sąlygomis ne visada spėja „suvaldyti“ situaciją. Todėl dažnai ieškoma priemonių, kurios geriau veiktų kaip barjeras ir padėtų pristabdyti ligos įsitvirtinimą.

    Naminis IF tirpalas: kada jis naudingas?

    Sodininkų bendruomenėse aptariamas vadinamasis IF tirpalas, gaminamas iš krakmolo, acto ir jodo tirpalo, skiedžiant vandeniu. Tokie mišiniai dažniausiai minimi kaip profilaktinė priemonė, kuri sudaro ploną apsauginę plėvelę ant lapų, o jodas prisideda dezinfekuojančiu poveikiu.

    Svarbu suprasti ribas: tai nėra gydymas, kuris „atšaukia“ jau pažengusią ligą. Jei ant augalų matomi ryškūs maro židiniai, pažeisti lapai ir vaisiai, praktikoje pirmiausia šalinamos užkrėstos dalys ir stiprinama higiena šiltnamyje ar lysvėje, o purškimai veikia tik kaip pagalbinė priemonė.

    Ką dar verta daryti, kad maras neįsisiautėtų?

    Efektyviausia apsauga prasideda nuo priežiūros: pomidorus verta retinti, kad oras lengviau cirkuliuotų, o lapija po lietaus ar laistymo greičiau džiūtų. Taip pat rekomenduojama laistyti prie šaknų, vengiant šlapinti lapus, ypač vakare, kai drėgmė laikosi ilgiau.

    Taip pat padeda paprasta disciplina: reguliariai apžiūrėti augalus, nedelsiant pašalinti įtartinus lapus, o darbo įrankius ir rankas po kontakto su pažeistais augalais nuplauti. Jei tirpalas gaminamas su jodu, jį pravartu naudoti iškart, nes laikant ilgiau veikliosios savybės silpnėja.

    Purškimus įprasta atlikti ryte arba vakare, kai nėra kaitrios saulės, o augalai nepatiria papildomo streso. Didžiausio pavojaus laikotarpiu profilaktiniai purškimai paprastai kartojami kelis kartus, paliekant maždaug savaitės pertrauką, tačiau rezultatas vis tiek labiausiai priklauso nuo oro ir bendros priežiūros.

  • Po karščių smogia šis kenkėjas: kaip išgelbėti agurkus nuo tripsų nepakenkiant derliui

    Po karščių smogia šis kenkėjas: kaip išgelbėti agurkus nuo tripsų nepakenkiant derliui

    Kas yra tripsai ir kodėl suaktyvėja

    Po karščių ir sausringų periodų agurkus dažnai ima silpninti tripsai – smulkūs, pailgo kūno vabzdžiai, mintantys augalų sultimis. Šiluma spartina jų vystymąsi, o išsausėję augalai tampa lengvesniu taikiniu, todėl žala gali išryškėti staiga.

    Dažniausiai daržuose ir šiltnamiuose aptinkamos kelios tripsų rūšys, plintančios ant įvairių daržovių ir dekoratyvinių augalų. Kenkia ir suaugėliai, ir lervos, o dalis rūšių gali prisidėti prie augalų virusinių ligų plitimo, todėl delsimas kainuoja derlių.

    Kaip atpažinti, kad kenkia tripsai

    Tripsų pažeidimai pirmiausia pastebimi ant lapų: atsiranda šviesėjančių, gelsvų ar sidabriškai blizgančių dėmių, lapai ima raitotis, augimas lėtėja. Ant pažeistų vietų neretai matyti smulkūs tamsūs taškeliai – kenkėjų išskyros.

    Tripsai dažniausiai slepiasi apatinėje lapų pusėje ir augalo tankmėje, todėl agurkus verta apžiūrėti iš arti. Jei dėmės plinta greitai, o lapai praranda stangrumą net po laistymo, tikimybė, kad tai tripsai, gerokai padidėja.

    Ką daryti, kad nepakenktumėte derliui

    Jei kenkėjų nedaug, pirmiausia verta rinktis švelnesnes priemones. Praktikoje dažnai naudojamas vandens ir ūkiško muilo tirpalas, kuriuo apipurškiami lapai, ypač jų apatinė pusė, nes tirpalas apsunkina kenkėjų judėjimą ir maitinimąsi.

    Taip pat taikomi česnako užpilai, o kai kurie sodininkai renkasi neem aliejų, kuris naudojamas kaip atbaidanti ir kenkėjų gausą mažinanti priemonė. Purškimą svarbu atlikti vakare arba anksti ryte, kad nenudegtų lapai ir nepatirtų streso apdulkintojai.

    Šiltnamiuose vis dažniau pasirenkama biologinė kontrolė, kai įleidžiami naudingi plėšrūs erkės ar kiti entomofagai, mintantys tripsais. Šis kelias ypač patrauklus tiems, kurie nori išvengti stiprių cheminių priemonių ir išlaikyti stabilų derlių.

    Jei tripsų labai daug, o augalai akivaizdžiai nyksta, gali prireikti registruotų augalų apsaugos produktų. Tokiu atveju būtina laikytis etiketėje nurodytų normų, laukimo termino iki derliaus ir purškimo laiko, nes tai tiesiogiai susiję su maisto sauga.

    Profilaktikai verta mažinti stresą augalams: užtikrinti tolygų drėkinimą, vėdinti šiltnamį, nepertręšti azotu ir šalinti smarkiai pažeistus lapus. Pasibaigus sezonui būtina surinkti augalines liekanas, nes jose kenkėjai gali išlikti ir kitam sezonui.

  • Šliužai kasmet nusiaubia daržą? 12 augalų, kurie gali apsaugoti gėles ir daržoves

    Šliužai kasmet nusiaubia daržą? 12 augalų, kurie gali apsaugoti gėles ir daržoves

    Šliužai ir sraigės kasmet tampa vienu didžiausių sodų ir daržų galvos skausmų, ypač kai pavasaris ir vasara būna drėgni. Daugiausia žalos paprastai pridaro be kiauto gyvenantys šliužai: jie aktyvūs naktį, slepiasi mulče ir tankiuose augaluose, o per kelias dienas gali suniokoti daigus ir lapines daržoves.

    Nors moliuskai yra ekosistemos dalis ir dalis rūšių minta yrancia organika, daržuose problema kyla tada, kai jų gausumas išauga. Tuomet labiausiai nukenčia salotos, kopūstai, braškės, cukinijos, moliūgai, taip pat dekoratyviniai augalai, pavyzdžiui, melsvės ir jaunų ūglių turintys daugiamečiai.

    Kurie šliužai pavojingiausi?

    Soduose sutinkami ir sraigės su kiautais, ir be kiauto gyvenantys šliužai. Pastarieji dažniau laikomi pavojingesniais, nes greitai plinta, yra itin ėdrūs ir lengvai pasislepia drėgnose vietose, po lentomis, akmenimis ar tankiu augalų danga.

    Praktikoje šliužų gausą stipriai padidina netinkamos sąlygos sklype: per tankus mulčias, nuolatinė dirvos drėgmė, gausūs užkaboriai slėptuvėms ir vakarinis laistymas. Jei vakare sudrėkinama žemė, šliužai gauna idealias sąlygas judėti ir maitintis, todėl didžiausi pažeidimai dažnai pastebimi rytais.

    „Vakarinis laistymas šliužams dažnai tampa tarsi kvietimas į vakarienę: drėgnoje dirvoje jiems lengviau judėti, todėl laistau ryte, kad žemė iki vakaro spėtų apdžiūti“, – sakė sodininkystės entuziastė Ewa Leśniewska.

    12 augalų, kurie padeda atbaidyti

    Vienas tvaresnių sprendimų yra ne tik naikinti, bet ir keisti sodo aplinką, kad ji būtų mažiau patraukli šliužams. Tam gali padėti augalai, kurių kvapas, lapų tekstūra ar sultys šiems kenkėjams yra nemalonūs, todėl jie tampa savotiška natūralia apsaugine juosta.

    Į daržo pakraščius ir gėlynus dažniausiai rekomenduojama sodinti augalus kietais, šiurkščiais ar dygiais lapais, taip pat intensyvaus aromato rūšis. Praktikoje kaip atbaidančios dažnai minimos šios 12 rūšių: melsvasis zunda, dvimetė nakviša, paprastoji kraujažolė, šluotelinė flioksė, rutulinis ežiuolis, nasturtė, mirtalapis karpažolė, astrancija, stambiažiedė platycodon, darželinė helenija, darželinė aquilegia ir minkštasis rasakila.

    Svarbu suprasti, kad nė vienas augalas neužtikrina šimto proc. apsaugos, ypač kai šliužų labai daug. Tačiau derinant kelias priemones rezultatai paprastai būna geresni: ryto laistymas, slėptuvių mažinimas, tvarkingas mulčiavimas ir augalų juostos, kurios šliužams nepatrauklios.

    Ką dar verta žinoti šį sezoną?

    Šliužų kontrolėje vis dažniau akcentuojamas integruotas požiūris, kai pirmenybė teikiama prevencijai ir biologinei pusiausvyrai. Sodininkai stengiasi skatinti natūralius šliužų priešus, palaikyti įvairesnę aplinką ir rinktis sprendimus, kurie nekenkia kitiems sodo gyventojams.

    Jeigu šliužų darže ypač daug, vien augalų gali nepakakti, todėl tenka derinti skirtingas priemones ir stebėti situaciją po lietingų periodų. Pastebėjus pirmuosius apgraužtus lapus, verta reaguoti iškart, nes šliužai dauginasi greitai, o žala jauniems augalams būna didžiausia.

  • Pavėsyje klestinti liežuviuotė stebina iki rudens: kur sodinti, kad žydėtų ilgiau ir vešliau

    Pavėsyje klestinti liežuviuotė stebina iki rudens: kur sodinti, kad žydėtų ilgiau ir vešliau

    Liežuviuotė (lot. Ligularia) – daugiametė dekoratyvinė gėlė, kuri ypač vertinama dėl gebėjimo augti pavėsyje ir puošti lysves tuomet, kai dalis vasarinių augalų jau ima skursti. Ji dažniausiai žydi nuo birželio ar liepos iki ankstyvo rudens, o ryškūs geltoni ar oranžiniai žiedynai išryškėja didelių lapų fone.

    Ši gentis apima daug rūšių, natūraliai paplitusių Azijoje ir Europoje, o sodybose liežuviuotės dažniausiai auginamos dėl ilgesnio dekoratyvumo ir lapijos formų įvairovės. Priklausomai nuo veislės, lapai gali būti širdiški, inkstiški ar trikampiai, kartais su purpuriniu atspalviu, todėl augalas dekoratyvus ir nežydėdamas.

    Įspūdingiausios rūšys ir veislės

    Soduose dažnai sutinkama dantytoji liežuviuotė (Ligularia dentata), užauganti maždaug iki 1 metro, o palankiomis sąlygomis – ir aukštesnė. Ji išaugina tvirtus žiedynstiebius su geltonai oranžiniais, į ramunes panašiais žiedais, kurie paprastai pasirodo vasaros viduryje ir išsilaiko iki rugsėjo.

    Norint aukštesnio akcento, pasirenkama siauragalvė liežuviuotė (Ligularia stenocephala), galinti užaugti iki maždaug 1,8 metro. Ji formuoja siauresnius, statmenus žiedynus ir gerai tinka gėlyno fonui, ypač kai siekiama vertikalios struktūros pavėsingose vietose.

    Tarp mėgstamų augintojų pasirinkimų minima ir Prževalskio liežuviuotė (Ligularia przewalskii), kuri išsiskiria giliai karpytais lapais ir grakščiais, į viršų kylančiais žiedynais. Žydėjimas dažnai tęsiasi nuo liepos iki rugsėjo, jei augalui netrūksta drėgmės.

    Kaip prižiūrėti, kad nevyttų

    Didžiausia liežuviuotės sėkmės paslaptis – tinkama vieta: ji geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje arba pavėsyje, nes tiesioginė kaitri saulė gali paskatinti lapų džiūvimą. Dirvai reikėtų rinktis derlingą, humusingą ir tolygiai drėgną, o sausros laikotarpiu laistymas tampa būtinas.

    Jauni augalai jautresni drėgmės svyravimams, todėl pirmus sezonus pravartu ypač stebėti dirvos būklę. Sodinant verta palikti apie 40 centimetrų tarpus, tačiau konkretus atstumas priklauso nuo pasirinktos rūšies ir numatomo kerų dydžio.

    Liežuviuotės paprastai laikomos gana atspariomis šalčiui, tačiau pirmaisiais metais jas dažnai rekomenduojama pridengti, kad šaknynas lengviau įsitvirtintų. Dauginti patogiausia kerų dalijimu, o sėkloms dažniausiai reikia šalčio periodo, kad sudygtų tolygiau.

    Norint ilgesnio dekoratyvumo, naudinga mulčiuoti: taip sumažinamas vandens garavimas ir slopinamos piktžolės. Taip pat galima pašalinti peržydėjusius žiedynus – tai padeda augalui ilgiau išlaikyti tvarkingą išvaizdą ir neretai prailgina žydėjimo įspūdį.

    Praktikoje dažnos problemos – šliužai, ypač drėgnose ir tankiai apsodintose vietose, nes jie mėgsta sultingus lapus. Sausomis ir karštomis vasaromis kartais pasirodo ir voratinklinės erkės, todėl pravartu reguliariai apžiūrėti lapų apatinę pusę.

    Kur sodinti, kad atrodytų įspūdingai

    Liežuviuotės itin tinka drėgnesnėms sodo vietoms, pavyzdžiui, šalia tvenkinio, vandens telkinio ar ten, kur dirva ilgiau išlaiko drėgmę. Jos gerai auga ir po medžiais ar krūmais, taip pat prie šiaurinių pastatų sienų, kur saulė būna trumpai.

    Kompozicijose liežuviuotė dažnai derinama su panašių poreikių augalais, tokiais kaip melsvės, paparčiai, astilbės ar miškinių daugiamečių augalų grupės. Dėl aukščio ir stambių lapų ją paprastai verta sodinti gėlyno gale arba kaip dominuojantį akcentą didesnėse grupėse.

    Vengti reikėtų kaimynystės su sausamėgiais augalais, nes jų laistymo ir dirvos režimas kardinaliai skiriasi. Jei šalia auga levandos, šalavijai ar šilokai, vienai augalų grupei beveik visada bus per sausa arba per šlapia, todėl gėlynas praras dekoratyvumą.

  • Mrūrių invazija sode? 7 namų būdai, kurie padeda ir prieš amarus – ką sako specialistai

    Mrūrių invazija sode? 7 namų būdai, kurie padeda ir prieš amarus – ką sako specialistai

    Mrūrys sode dažnai laikomos naudingomis: jos purena dirvą, perneša organines liekanas, minta kai kuriais kenkėjais. Tačiau problema prasideda tada, kai kolonijos išplinta, o vabzdžiai ima „ūkininkauti“ su amarais ir saugoti juos nuo natūralių priešų.

    Amarai išskiria lipnų saldų skystį, vadinamą medunešiu, kuris mrūrėms yra maisto šaltinis. Mainais mrūrys gina amarų kolonijas, perneša jas ant jaunų ūglių ir net slepia lizduose, todėl augalų apsauga tampa gerokai sudėtingesnė.

    Dar vienas signalas imtis priemonių – kai mrūrys supila kauburius vejoje, ardo šaknų zoną šiltnamyje ar darže, o takeliai ir terasos virsta nuolatinėmis jų magistralėmis. Tokiais atvejais verta mažinti populiaciją ir kartu spręsti amarų problemą.

    Kaip naikinti, bet nepakenkti?

    Pradėti verta nuo paprasčiausio principo: naikinti ne pavienius vabzdžius, o trukdyti jų maršrutams ir prieigai prie maisto. Jei sode daug amarų, pirmiausia reikėtų silpninti būtent šį ryšį, nes kitaip mrūrys greitai grįš.

    Praktiškas ir augalams palyginti saugus sprendimas – kvapų barjerai. Mrūrys orientuojasi kvapais, todėl stiprūs aromatai gali sutrikdyti jų takus ir atbaidyti nuo konkrečių vietų, pavyzdžiui, lysvių, šiltnamio durų ar terasos kraštų.

    Tam dažniausiai naudojamas cinamonas, malti juodieji pipirai ar nesaldintos kavos tirščiai, pabarstyti ten, kur matyti aktyviausi takai. Priemonę tenka atnaujinti po lietaus, nes drėgmė sumažina kvapo intensyvumą.

    Kitas būdas – purškalai su aštresniais kvapais, kurie gali būti naudojami ant takų ir aplink lizdą, tačiau su augalais reikia atsargumo. Dažnai maišomi svogūno ir česnako užpilai, o geresniam sukibimui kartais pridedama švelnaus muilo tirpalo.

    Purškiant svarbu rinktis vėsesnį paros laiką ir nepersistengti su koncentracija, kad nenudegtų lapai. Jei augalai jautrūs, pirmiausia verta išbandyti mažame plote ir stebėti reakciją 24–48 valandas.

    Spąstai ir kolonijos perkėlimas

    Jeigu norisi sprendimo be cheminių priemonių, gali padėti spąstai, skirti kolonijai „persikelti“. Apverstas vazonas, pripildytas pjuvenų ar medžio vilnos, pastatytas šalia aktyvaus lizdo, kartais tampa patrauklia nauja vieta.

    Tuomet visą turinį galima išnešti toliau nuo sklypo, kur mrūrys netrukdys augalams. Vis dėlto tai ne visada suveikia iš pirmo karto, todėl reikia kantrybės ir kelių bandymų, ypač jei kolonija didelė.

    Kai kur naudojami ir masalai, pavyzdžiui, kukurūzų miltai, tačiau jų veiksmingumas priklauso nuo rūšies ir sąlygų. Be to, verta įvertinti, ar masalas nepritrauks kitų gyvūnų, todėl jį geriau naudoti tik ten, kur nėra rizikos vaikams ar augintiniams.

    Prevencija: ką verta pasodinti?

    Ilgalaikėje perspektyvoje padeda ne vienkartinis naikinimas, o prevencija ir aplinkos „sutvarkymas“, kad lizdams būtų mažiau patrauklu. Viena kryptis – aromatingi augalai, kurių kvapas gali atgrasyti mrūres nuo dažniausiai pasirenkamų vietų.

    Prie tokių augalų dažnai priskiriama siauralapė levanda, medetkos, mėta, čiobreliai, mairūnas, taip pat dalijos, kurios tinka kaip dekoratyvus sprendimas probleminėse rabatų vietose. Toks pasirinkimas ypač patogus, kai norisi mažiau intervencijų darže.

    Jeigu sode įsitvirtinę amarai, kartu verta stiprinti natūralią jų kontrolę, kad mrūrėms nebeliktų „saldžios priežasties“ sugrįžti. Padeda augalų stebėsena, laiku nuplaunami ūgliai vandens srove ir sąlygų sudarymas naudingiems vabzdžiams.

    Radikalesnės priemonės, tokios kaip lizdų užpylimas verdančiu vandeniu, gali greitai sumažinti populiaciją, bet kartu rizikuoja pažeisti augalų šaknis ir dirvos mikroorganizmų pusiausvyrą. Dėl to jas verta rinktis tik kraštutiniu atveju ir tik ten, kur nėra vertingų augalų.

    Jei mrūrys plinta į namus, o įkandimai sukelia stiprią alerginę reakciją ar sode pastebimos ypač agresyvios rūšys, saugiausia kreiptis į kenkėjų kontrolės specialistus. Tai ypač aktualu, kai lizdai įsikuria prie pamatų ar terasos konstrukcijų.

  • Hibisko žiedai bus kaip lėkštės: liepos klaida kainuoja žydėjimą, štai ką būtina padaryti

    Hibisko žiedai bus kaip lėkštės: liepos klaida kainuoja žydėjimą, štai ką būtina padaryti

    Pelkinis hibiskas, dar vadinamas daugiamete ketmija (Hibiscus moscheutos), vasarą gali sukrauti įspūdingus, iki maždaug 25 centimetrų skersmens žiedus. Tačiau būtent liepa dažnai nulemia, ar augalas žydės gausiai, ar pumpurai pradės smulkėti ir kristi.

    Šis augalas vertinamas dėl ilgo žydėjimo sezono, kuris paprastai tęsiasi nuo vasaros vidurio iki rudens. Kad hibiskas išlaikytų tempą, jam reikia saulėtos, nuo vėjų apsaugotos vietos ir nuolat šiek tiek drėgnos, humusingos dirvos, kuri nebūtų suslėgta.

    Kas svarbiausia liepą?

    Karščio bangų metu didžiausias pavojus hibiskui yra užsitęsusios sausros. Kai dirva išdžiūsta, augalas patiria stresą ir pirmiausia taupo jėgas, todėl trumpėja žydėjimas, o dalis pumpurų taip ir neatsiveria.

    Laistymas liepą tampa pagrindiniu darbu, nes drėgmę mėgstantis hibiskas karštyje vandenį išnaudoja greičiau nei daugelis kitų daugiamečių gėlių. Stabilus drėgmės režimas ypač svarbus pumpurų formavimosi ir žydėjimo laikotarpiu.

    Kaip laistyti, kad žiedai didėtų?

    Per kaitrą hibiską dažnai tenka laistyti kasdien, o vėsesnėmis savaitėmis paprastai pakanka 2–3 kartų per savaitę. Esmė ne vien dažnis, o tai, kad šaknų zona niekada visiškai neišdžiūtų.

    Laistant verta siekti, kad vanduo pasiektų gilesnius dirvos sluoksnius, o ne tik sudrėkintų paviršių. Jeigu dirva tampa kieta ir suslėgta, augalas prasčiau pasisavina ne tik vandenį, bet ir maisto medžiagas.

    Tręšimas ir mulčiavimas: ką dar padaryti?

    Liepos mėnesį hibiskui naudinga papildoma mityba, ypač fosforu ir kaliu, kurie padeda krauti pumpurus ir palaikyti žydėjimą. Tam tinka ir organinės priemonės, ir subalansuotos trąšos žydintiems augalams, jei jos naudojamos saikingai pagal gamintojo rekomendacijas.

    Ne mažiau svarbus žingsnis yra mulčiavimas, nes jis padeda ilgiau išlaikyti drėgmę ir saugo dirvą nuo perkaitimo. Tam tinka subrendęs kompostas ar pušų žievė, o mulčio sluoksnį verta palaikyti tokį, kad jis nedengtų augalo stiebo pagrindo.

    Jei hibiskas auga, bet žydi silpnai, dažniausios priežastys būna per mažai saulės arba per sausa, nederlinga dirva. Reikėtų įvertinti ir amžių: kai kurie augalai gausiausiai pradeda žydėti tik po kelių sezonų, kai sutvirtėja šaknynas.

  • Rabarbarų stiebai plonėja? Šio laiko ženklas ir paprastas sprendimas po paskutinio derliaus

    Rabarbarų stiebai plonėja? Šio laiko ženklas ir paprastas sprendimas po paskutinio derliaus

    Spis treści:

    1. Kiedy jest ostateczny termin na zbiór rabarbaru?
    2. Co się stanie, jeśli będziemy rwać rabarbar zbyt długo?
    3. Jak pielęgnować rabarbar po ostatnim ścięciu?

    Przycinanie rabarbaru przez całe lato prowadzi do osłabienia karpy i zwiększa ryzyko chorób grzybowych. Zbiory rabarbaru najlepiej zakończyć na początku lipca, aby roślina zdążyła się zregenerować przed zimą. Po zakończeniu zbiorów ważne jest regularne podlewanie, usuwanie pędów kwiatostanowych oraz nawożenie rabarbaru.

    Kiedy jest ostateczny termin na zbiór rabarbaru?

    Zazwyczaj zbiory rabarbaru nie trwają zbyt długo, bo jedynie 8-10 tygodni, choć teoretycznie łodygi można zbierać przez cały sezon. Lepiej jednak zakończyć je na początku lipca – w ten sposób dasz swoim roślinom czas na regenerację przed zimą i kolejnymi zbiorami w przyszłym roku, dlatego termin zakończenia zbiorów ma ogromne znaczenie dla całej uprawy.

    Jednym z największych błędów jest zbieranie łodyg tak długo, jak długo roślina je wytwarza. Taka praktyka może nawet prowadzić do całkowitego zaniku rabarbaru. Idealny okres zbiorów przypada na późną wiosnę i wczesne lato. Później roślina przeprowadza fotosyntezę i gromadzi zapasy w korzeniach, dzięki czemu kolejnej wiosny ponownie intensywnie rośnie.

    Zobacz również:

    Oprysk z liści rabarbaru chroni cebule przed groźnym szkodnikiem.
    Porady ogrodnicze

    Nie wyrzucaj liści rabarbaru. Zrób z nich potężny, darmowy oprysk na najgroźniejsze szkodniki

    Iwona Adamek

    Iwona Adamek

    Co się stanie, jeśli będziemy rwać rabarbar zbyt długo?

    Zbyt długie zbieranie rabarbaru ma poważne konsekwencje, bo roślina magazynuje zapasy w korzeniach i karpach, a częste zbiory sprawiają, że liście mają mniej czasu na fotosyntezę. Ponadto przy regularnych zbiorach przez całe lato łodygi stają się coraz cieńsze i słabsze, co wpływa również na plonowanie w kolejnym sezonie. W skrajnych przypadkach rabarbar może całkowicie zaniknąć już po kilku latach.

    Problemem jest również zimowanie. Jeśli zbierasz łodygi aż do końca lata, roślina ma niewiele czasu, aby przygotować się do zimy. W efekcie jest bardziej narażona na działanie niskich temperatur. Osłabiony rabarbar staje się też bardziej podatny na choroby grzybowe oraz gnicie karp.

    Rozłożysta kępa rabarbaru z dużymi, zielonymi liśćmi i czerwonymi, mięsistymi łodygami rosnąca na grządce w ogrodzie.

    Zbiory rabarbaru należy zakończyć na początku lipcadaseafordCanva Pro

    Uniwersytet Minnesoty (University of Minnesota) opublikował artykuł dotyczący zbiorów rabarbaru. Jego autorka, Jill McKenzie, podkreśla, że warzywo sadzone z karpy można zbierać dopiero w drugim roku uprawy, natomiast rabarbar uprawiany z nasion – dopiero w trzecim. Pisze również, że zbiory najlepiej zakończyć pod koniec czerwca. Istnieje też popularny mit, że po 24 czerwca łodygi stają się trujące. Artykuł obala tę tezę, choć potwierdza, że zebrany później rabarbar może być bardziej włóknisty i mniej smaczny.

    Jak pielęgnować rabarbar po ostatnim ścięciu?

    Po zakończeniu zbiorów bardzo ważne jest regularne podlewanie karp, zwłaszcza podczas suszy. Latem warto podlewać rabarbar raz w tygodniu, tak aby gleba była wilgotna na głębokości co najmniej 2,5 cm. Niedobory wody prowadzą do zaburzeń rozwoju systemu korzeniowego. Bardzo istotne jest także usuwanie pędów kwiatostanowych, gdy tylko się pojawią. Kwitnienie niepotrzebnie zużywa energię rośliny i dodatkowo ją osłabia. Po wystąpieniu pierwszych przymrozków usuń uszkodzone oraz zeschnięte liście.

    Latem warto również wzmocnić rabarbar za pomocą nawozów, zwłaszcza że ma on wysokie wymagania pokarmowe. Wokół karp rabarbaru można rozłożyć kompost lub dobrze przefermentowany obornik. Takie nawozy nie tylko dokarmiają rabarbar, ale także wzbogacają glebę i poprawiają jej strukturę.

    Wielu ogrodników poleca również stosowanie nawozu do pomidorów. Zawiera on zwykle spore ilości potasu, który korzystnie wpływa na ogólną kondycję roślin. Jednocześnie takie mieszanki mają umiarkowaną zawartość azotu, dzięki czemu nie pobudzają nadmiernego wzrostu liści pod koniec sezonu.

    Źródło: deccoria.pl

    Zobacz również:

    Języczki najpiękniej kwitną w cieniu.
    Porady ogrodnicze

    Tam, gdzie inne byliny marnieją, ona zachwyca. Języczka zdobi ogród od lata do jesieni

    Izabela Weśniuk

    Izabela Weśniuk


    Najlepsze nawozy dla pomidorówDeccoria.pl