Category: Sveikata ir grožis

  • Žili plaukai gali jauninti: šis vienas drabužių atspalvis veikia kaip natūralus filtras

    Žili plaukai gali jauninti: šis vienas drabužių atspalvis veikia kaip natūralus filtras

    Žili plaukai nebūtinai sendina, tačiau netinkamai parinktos spalvos prie veido gali paryškinti odos pilkumą ir nuovargį. Stilistai pabrėžia, kad didžiausią skirtumą dažniausiai daro ne šukuosena ar makiažas, o drabužių atspalvis, esantis arčiausiai veido.

    Vienas iš ryškiausių sprendimų žiliems plaukams – kobalto spalva, intensyvus sodrus mėlynas tonas. Jis laikomas „švaresniu“ už tamsiai mėlyną ir ryškesniu už šviesiai melsvą, todėl prie veido suteikia daugiau šviesos ir gyvumo.

    Žili plaukai dažnai turi šaltą sidabrinį, pelenų ar plieno atspalvį, o kobaltas su tokiais tonais sukuria aiškų, gaivų kontrastą. Dėl to veidas atrodo skaistesnis, o bruožai – ryškesni, ypač dienos šviesoje.

    Ką rinktis arčiausiai veido?

    Didžiausias efektas pasiekiamas su drabužiais, kurie „įrėmina“ veidą: megztiniu, marškiniais, švarku, golfu ar skara. Nebūtina rengtis kobaltu nuo galvos iki kojų, dažnai pakanka vieno akcento viršutinėje dalyje.

    Kasdienai kobalto spalva tinka su džinsais ir sidabro atspalvio papuošalais, o oficialesniam įvaizdžiui – su balta palaidine ir tamsiomis kelnėmis. Šis atspalvis paprastai atrodo tvarkingai ir elegantiškai, todėl „nepinga“ net ir ryškesnėje versijoje.

    Ne tik kobaltas: kas dar tinka?

    Prie žilų plaukų dažniausiai dera grynos, šaltos ir sodresnės spalvos, kurios ne „užmuša“ sidabrinio tono. Dažnai pasirenkami įvairūs mėlyni tonai, sodri uogų spalvų gama, šaltesni žali atspalviai, taip pat sidabro ir šviesiai pilka.

    Su šviesiai pilkais drabužiais verta saugotis pernelyg blankaus bendro vaizdo: jei viršus ir plaukai labai panašaus tono, veidas gali prarasti kontrastą. Tokiu atveju padeda ryškesnė skara, papuošalas arba aiškesnis lūpų atspalvis.

    Kokių spalvų geriau vengti?

    Dažniausiai problemiškos būna šiltos, gelsvos ir „prigesintos“ spalvos, nes jos gali suteikti odai pavargusį atspalvį. Prie veido atsargiau derinami garstyčių, karamelės, rusvų oranžinių tonų drabužiai, taip pat labai šilti smėlio ir chaki atspalviai.

    Tai nereiškia, kad šias spalvas reikia išbraukti iš spintos: saugiau jas perkelti žemiau veido linijos. Pavyzdžiui, šiltesnių tonų kelnės, rankinė ar batai dažnai atrodo gerai, o šalikai, golfai ar marškiniai gali „prigesinti“ veidą.

    Juoda spalva taip pat gali būti klastinga: prie šviesesnės odos ir žilų plaukų ji kartais išryškina šešėlius po akimis ir smulkias raukšleles. Jei norisi juodos, ją verta sušvelninti šviesiu akcentu prie veido, o saugesne alternatyva dažnai tampa tamsiai mėlyna.

  • Gydytojai primena: šis paprastas gėrimas gali padėti kraujagyslėms ir spaudimui

    Gydytojai primena: šis paprastas gėrimas gali padėti kraujagyslėms ir spaudimui

    Širdies ir kraujagyslių sveikata dažnai siejama su vaistais ar sudėtingomis dietomis, tačiau vienas svarbiausių kasdienių veiksnių yra pakankamas skysčių vartojimas. Kai organizmui trūksta vandens, kraujas gali tapti tirštesnis, o tai apsunkina jo tekėjimą ir didina trombų susidarymo riziką.

    Todėl paprastas įprotis reguliariai gerti vandenį padeda palaikyti tinkamą kraujo tūrį ir cirkuliaciją. Tai ypač aktualu žmonėms, turintiems padidėjusio kraujospūdžio, venų varikozės ar sėslaus gyvenimo būdo riziką.

    Vanduo pirmiausia, o ne mada

    Ieškant vadinamųjų supergėrimų dažnai pamirštama bazė: kasdienis vandens kiekis. Specialistai pabrėžia, kad vienkartiniai „sveikatos proveržiai“ neveikia taip, kaip nuoseklūs įpročiai, palaikomi savaites ir mėnesius.

    Praktikoje tai reiškia, kad geriausias startas kraujotakai yra paprastas: reguliariai gerti vandenį dienos eigoje, ypač esant karščiui, sportuojant ar dirbant šildomose patalpose. Taip pat svarbu stebėti, ar skysčių trūkumo neišduoda tamsesnis šlapimas, galvos skausmai ar nuovargis.

    Kuo išsiskiria granatų sultys?

    Be vandens, mokslinėje literatūroje gana dažnai minimos granatų sultys, siejamos su teigiamu poveikiu kraujagyslių būklei. Tyrimuose stebėta, kad reguliariai vartojant nedideles porcijas gali gerėti arterijų elastingumo rodikliai, o tai svarbu siekiant mažesnės aterosklerozės rizikos.

    Šis poveikis dažniausiai aiškinamas didele antioksidantų koncentracija, padedančia mažinti oksidacinį stresą ir saugoti kraujagyslių vidinį sluoksnį. Būtent jis atsakingas už tai, kaip kraujagyslės prisitaiko prie spaudimo pokyčių ir išlaiko elastingumą.

    Taip pat aptariamas galimas ryšys su kraujospūdžio kontrole, tačiau svarbu suprasti, kad efektai nėra momentiniai ir nėra garantuoti visiems. Rezultatai priklauso nuo bendros mitybos, fizinio aktyvumo, miego, streso lygio ir gretutinių ligų.

    Kiek ir kaip vartoti saugiai?

    Tyrimuose dažniau kalbama apie mažas, reguliarias sulčių porcijas, o ne didelius kiekius. Tai svarbu, nes net ir natūraliose sultyse yra cukrų, todėl persaldinti gėrimai ar didelės porcijos gali būti nepalankios, ypač turintiems antsvorio, insulino rezistenciją ar diabetą.

    Jeigu norisi išbandyti granatų sultis, verta rinktis nesaldintas, o porciją derinti prie dienos raciono. Tuo pat metu būtina nepamiršti, kad joks gėrimas nepakeičia gydytojo paskirto gydymo, o esant padidėjusiam kraujospūdžiui ar širdies ligoms svarbiausia yra nuosekli kontrolė ir individualios rekomendacijos.

    Didžiausią naudą širdies ir kraujagyslių sistemai paprastai duoda derinys: pakankamas vandens kiekis, daugiau daržovių ir skaidulų, mažiau druskos, reguliarus judėjimas ir periodiški sveikatos rodiklių patikrinimai. Tokie paprasti kasdieniai sprendimai ilgainiui lemia daugiau nei vienas „stebuklingas“ produktas.

  • Ilgaamžiškumo ekspertas įvardijo supermaistą: kasdienis įprotis gali sumažinti mirties riziką

    Ilgaamžiškumo tyrinėtojas Danas Buettneris, nagrinėjantis vadinamąsias mėlynąsias zonas, išskiria vieną kasdienį produktą, kuris, jo teigimu, dažnai tampa ilgiau gyvenančių žmonių mitybos pagrindu. Pasak specialisto, tai ne egzotiškas papildas, o paprastos ankštinės daržovės.

    Mėlynosios zonos yra pasaulio regionai, kuriuose fiksuojama daugiau ilgaamžių ir mažesnis kai kurių lėtinių ligų paplitimas. Tarp dažniausiai minimų vietovių įvardijamos Okinava Japonijoje, Sardinija Italijoje, Ikaria Graikijoje, Nikojos pusiasalis Kosta Rikoje ir Loma Linda JAV.

    Analizuodamas šių bendruomenių kasdienius įpročius, Buettneris pabrėžia augalinės mitybos dominavimą ir itin mažą itin perdirbtų produktų kiekį. Vienas ryškiausių bendrų bruožų esą yra dažnas pupelių, lęšių, avinžirnių ir kitų ankštinių vartojimas.

    „Ilgaamžiai mėlynosiose zonose ankštinių suvalgo kelis kartus daugiau nei žmonės daugelyje kitų regionų. Kai kuriuose tyrimuose net ir nedidelis ankštinių kiekis siejamas su mažesne mirtingumo rizika“, – sakė Danas Buettneris.

    Eksperto pateikiama praktinė rekomendacija paprasta: kasdien suvalgyti bent pusę stiklinės virtų pupelių ar kitų ankštinių. Toks kiekis lengvai pritaikomas įvairiuose patiekaluose, nuo sriubų ir troškinių iki salotų ar užtepėlių.

    Mitybos požiūriu ankštinės vertinamos dėl baltymų ir skaidulų derinio, taip pat sudėtinių angliavandenių, kurie energiją atpalaiduoja palaipsniui. Skaidulos siejamos su geresne žarnyno veikla, ilgesniu sotumu ir palankesniais cholesterolio rodikliais, o tai svarbu vertinant širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Svarbu ir tai, kad ankštinės padeda mityboje dalį gyvūninės kilmės produktų pakeisti augaliniais, dažnai sumažinant sočiųjų riebalų kiekį. Vis dėlto specialistai pabrėžia, jog ilgaamžiškumą lemia ne vienas produktas, o visuma: judėjimas, miegas, socialiniai ryšiai, streso valdymas ir nuosekliai subalansuota mityba.

    Norint ankštines įtraukti patogiai, pravartu pradėti nuo kelių kartų per savaitę ir stebėti savijautą, ypač jei iki šiol jų buvo valgoma mažai. Dažniausiai rekomenduojama rinktis kuo paprastesnės sudėties produktus, o ruošiant riboti druskos ir riebalų perteklių.

  • Tai nustebins: vaisiai ir daržovės siejami su plaučių vėžio rizika – kaltinami pesticidai

    Plaučių vėžys ilgą laiką buvo siejamas su amžiumi ir rūkymu, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia atvejai tarp jaunesnių nerūkančių žmonių. Naujas tyrėjų aptariamas paaiškinimas nukreipia žvilgsnį į galimą, bet sunkiai pastebimą veiksnį – pesticidų likučius maiste.

    Pietų Kalifornijos universiteto Norriso kompleksinio vėžio centro mokslininkai pristatė hipotezę, kad didesnis neekologiškų vaisių, daržovių ir pilno grūdo produktų vartojimas kai kuriais atvejais gali būti susijęs su didesne plaučių vėžio rizika. Tyrėjai pabrėžia, kad svarbiausias įtariamas mechanizmas yra ilgalaikis žemų dozių pesticidų poveikis.

    „Matome augantį plaučių vėžio atvejų skaičių tarp nerūkančių jaunų žmonių, todėl ieškome aplinkos veiksnių, kurie galėtų prisidėti prie rizikos“, – sakė tyrimui vadovavęs gydytojas onkologas Jorge Nieva.

    Pasak tyrėjų, neekologiškai užaugintuose produktuose dažniau nustatomi didesni pesticidų likučių kiekiai nei kitose maisto grupėse. Tai nebūtinai reiškia, kad pats vaisių ar daržovių vartojimas yra problema, tačiau keliama prielaida, jog daliai žmonių lemiamas gali būti būtent cheminių medžiagų foninis poveikis ilgą laiką.

    Tyrime taip pat atkreiptas dėmesys į profesinę riziką: žmonės, kurie dirba žemės ūkyje ar kituose sektoriuose ir reguliariai kontaktuoja su pesticidais, kai kuriuose ankstesniuose stebėjimuose turėjo didesnius plaučių vėžio rodiklius. Tyrėjai tai vertina kaip papildomą argumentą, kad pesticidų poveikis gali būti vienas iš veiksnių, vertų gilesnio nagrinėjimo.

    Atskira tyrimo dalis pabrėžia lyčių skirtumus: nerūkančioms moterims plaučių vėžys nustatomas dažniau nei to paties amžiaus vyrams. Tyrėjai pažymi, kad analizuotoje imtyje moterys vidutiniškai vartojo daugiau vaisių ir daržovių, tačiau tai savaime dar neįrodo priežastinio ryšio.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kol kas kalbama apie galimą sąsają, o ne įrodytą priežastį. Kad ryšys būtų patikimai patvirtintas, reikalingi išsamesni tyrimai, įskaitant tiesioginį pesticidų poveikio vertinimą žmonėms, pavyzdžiui, matuojant metabolitų ar kitų žymenų kiekius kraujo ar šlapimo mėginiuose.

  • Šie alkoholiniai gėrimai labiausiai niokoja skrandį: gydytojai įspėja apie riziką

    Gydytojai pabrėžia, kad didžiausią žalą skrandžiui dažniausiai sukelia stiprieji alkoholiniai gėrimai, nes didelė etanolio koncentracija veikia kaip cheminis dirgiklis. Jis silpnina apsauginį gleivinės barjerą, didina uždegimo riziką ir ilgainiui gali paskatinti gastrito ar opų vystymąsi.

    Stiprieji gėrimai, tokie kaip degtinė, viskis ar romas, ypač greitai pažeidžia skrandžio gleivinę, nes audiniai tiesiogiai kontaktuoja su didelio laipsnio alkoholiu. Kuo didesnis alkoholio stiprumas, tuo ryškesnis dirginimas ir didesnė tikimybė, kad pasireikš skausmas, deginimas ar pykinimas.

    Kodėl „kanda“ stiprieji gėrimai?

    Etanolis ardo gleivinės ląsteles ir mažina apsauginių gleivių gamybą, todėl skrandis tampa jautresnis savo paties rūgščiai. Dėl to kai kuriems žmonėms net ir trumpalaikis vartojimas gali sukelti ūmų gleivinės sudirginimą, o reguliarus vartojimas siejamas su lėtiniu uždegimu.

    Alkoholio skaidymo metu organizme susidaro acetaldehidas – toksiška medžiaga, kuri gali stiprinti uždegiminius procesus. Be to, alkoholis gali trikdyti normalią virškinimo fermentų veiklą, todėl maistas skrandyje užsibūna ilgiau, o nemalonūs pojūčiai sustiprėja.

    Gazuoti ir saldūs kokteiliai – klastingi?

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad gazuoti alkoholiniai gėrimai, pavyzdžiui, putojantis vynas ar kokteiliai su gazuota baze, gali pagreitinti alkoholio pasisavinimą. Anglies dioksidas didina spaudimą skrandyje, todėl alkoholis greičiau patenka į kraują, o gleivinės dirginimas kai kuriems žmonėms jaučiamas stipriau.

    Ne mažiau reikšmingas veiksnys – saldūs, aromatizuoti gėrimai ir likeriai, kuriuose neretai būna daug cukraus bei įvairių priedų. Toks derinys kai kuriems žmonėms gali skatinti rėmenį, refliuksą ir stiprinti diskomfortą, ypač jei gėrimai vartojami nevalgant.

    Kas didina opų ir refliukso riziką?

    Reguliarus alkoholio vartojimas siejamas su didesne skrandžio ir stemplės pažeidimų rizika, nes silpnėja apsauginiai mechanizmai ir lengviau išsivysto refliuksas. Kai skrandžio rūgštis dažniau patenka į stemplę, atsiranda deginimas, kartumas burnoje, o ilgainiui gali progresuoti gleivinės pažeidimai.

    Gydytojai primena, kad rizika didėja, jei alkoholis vartojamas dideliais kiekiais, dažnai, kartu su rūkymu, miego stoka ar labai riebiu maistu. Jei po alkoholio vartojimo kartojasi skrandžio skausmai, kraujavimo požymiai, juodos išmatos ar stiprus silpnumas, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į medikus.

  • Valgomi žiedai užkariavo virtuves: štai kokias gėles rinktis ir kurių vengti

    Valgomi žiedai užkariavo virtuves: štai kokias gėles rinktis ir kurių vengti

    Kodėl valgomi žiedai vėl madingi?

    Ilgą laiką gėlės virtuvėje buvo laikomos tik dekoracija, tačiau pastaraisiais metais jos vis dažniau vertinamos ir dėl skonio bei maistinės vertės. Specialistai pabrėžia, kad kai kurių valgomų žiedų sudėtyje yra biologiškai aktyvių junginių, kurie papildo kasdienę mitybą.

    Valgomų gėlių populiarumą augina ir sezoninė virtuvė, ir noras valgyti įvairesnį, mažiau apdorotą maistą. Restoranai bei namų kulinarai žiedus naudoja salotoms, desertams, gėrimams, o kai kuriais atvejais ir pagrindiniams patiekalams.

    Kokios gėlės dažniausiai atsiduria lėkštėje?

    Dažnai minimos našlaitės, nes jos lengvai randamos, yra švelnaus skonio ir tinka tiek saldžiuose, tiek sūriuose patiekaluose. Jų žiedlapiai dažnai pasirenkami salotoms, varškės užtepėlėms ar desertų puošybai, kai norisi ne tik spalvos, bet ir subtilaus aromato.

    Prie populiarių pasirinkimų priskiriamos ir ramunės bei medetkos, kurios gali suteikti žolelių natų ar švelnaus kartumo. Taip pat vartojamos rožių žiedlapiai, kurie dažniau siejami su desertais, sirupais ar arbatomis, o jų kvapas lemia, kad užtenka mažo kiekio.

    Virtuvėje vis dažniau pasirodo ir cukinijų bei moliūgų žiedai, ypač Viduržemio jūros regiono įkvėptuose patiekaluose. Juos mėgstama įdaryti švelniais sūriais, žolelėmis arba trumpai apkepti tešloje, tačiau svarbu rinktis šviežius, tvirtus žiedus.

    Maistinė vertė ir atsargumo taisyklės

    Valgomos gėlės dažniausiai nėra pagrindinis vitaminų ar mineralų šaltinis, tačiau gali papildyti racioną antioksidantais, įskaitant polifenolius ir karotenoidus. Pastebima tendencija, kad intensyvesnės spalvos žiedlapiai neretai siejami su didesne kai kurių bioaktyvių medžiagų koncentracija.

    Vis dėlto svarbiausia tema kalbant apie valgomas gėles yra saugumas. Ne visos gėlės tinka vartoti, o net ir valgomos gali tapti rizika, jei buvo purkštos augalų apsaugos produktais arba augo šalia taršos šaltinių.

    Gėlių iš įprastų gėlių parduotuvių geriau nekelti į lėkštę, nes jos dažnai auginamos dekoratyvinei paskirčiai ir gali būti apdorotos chemikalais. Saugiausia rinktis valgomoms gėlėms skirtas ekologines augintojų produkcijas arba auginti pačiam, o prieš vartojant būtina tiksliai atpažinti rūšį.

    Įtraukiant žiedus į mitybą verta pradėti nuo mažų kiekių ir stebėti organizmo reakciją, ypač jei žmogus linkęs į alergijas. Gėlės turėtų papildyti, o ne pakeisti daržoves ir vaisius, tačiau jos gali tapti paprastu būdu paįvairinti kasdienius patiekalus.

  • Valgote šiuos riešutus kasdien? Užtenka 5 – bet yra svarbi taisyklė dėl seleno

    Valgote šiuos riešutus kasdien? Užtenka 5 – bet yra svarbi taisyklė dėl seleno

    Braziliški riešutai dažnai vadinami vienu maistingiausių pasirinkimų tarp riešutų: juose gausu nesočiųjų riebalų, vitamino E, magnio, kalio ir kitų mikroelementų. Vis dėlto labiausiai jie išsiskiria ypač dideliu seleno kiekiu, todėl su porcija svarbu nepersistengti.

    Šiuose riešutuose esantys riebalai daugiausia yra nesočiosios riebalų rūgštys, siejamos su palankesniu širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių profiliu. Mitybos tyrimuose riešutų vartojimas dažnai siejamas su geresniais kraujo lipidų rodikliais, įskaitant mažesnį mažo tankio cholesterolio kiekį.

    Selenas yra būtinas skydliaukės hormonų apykaitai ir antioksidacinei organizmo apsaugai, tačiau tarp naudos ir rizikos čia labai plona riba. Braziliški riešutai gali suteikti didelę šio mikroelemento dozę, todėl kasdienė saugi porcija paprastai turėtų būti nedidelė.

    Specialistai pabrėžia, kad seleno perteklius ilgainiui gali sukelti nepageidaujamus simptomus, todėl svarbu vertinti visą mitybą, o ne vieną produktą. Jei seleną vartojate ir su papildais, braziliškų riešutų kiekį verta dar labiau riboti arba jų atsisakyti.

    Maistingumo požiūriu tai kaloringas užkandis: 100 gramų braziliškų riešutų turi apie 659 kilokalorijas, todėl net ir sveiki produktai gali trukdyti siekiant kontroliuoti svorį. Praktikoje dažnai siūloma orientuotis į kelis riešutus per dieną, pavyzdžiui, apie 5, ir stebėti, kaip jie įsilieja į bendrą dienos racioną.

    Braziliški riešutai tinka kaip alternatyva sūriems užkandžiams, juos patogu dėti į salotas, košes ar kokteilius. Tačiau geriausias efektas pasiekiamas tada, kai jie yra dalis subalansuotos mitybos, kurioje netrūksta daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų ir kokybiškų baltymų šaltinių.

  • Ne vaistai, o paprastas obuolys: vakare suvalgomas produktas gali padėti mažinti cholesterolį

    Socialiniuose tinkluose ir sveikatos portaluose vis dažniau kartojama žinia, kad cholesterolį esą galima sumažinti be vaistų, tereikia vakare suvalgyti konkretų produktą. Nors tokie teiginiai dažnai skamba per drąsiai, mitybos kryptis iš tiesų gali turėti apčiuopiamą įtaką kraujo riebalų rodikliams.

    Dažniausiai minima priemonė yra obuolys, ypač rūgštesni ir kietesni senesnių veislių vaisiai, kuriuose paprastai būna daugiau skaidulų. Viena iš tokių veislių Europoje laikoma „Sira reneta“, išsiskirianti rūgštesniu skoniu ir tvirta tekstūra.

    Kodėl obuolys siejamas su cholesteroliu?

    Obuoliuose esanti tirpioji ląsteliena, ypač pektinas, gali prisidėti prie mažesnio mažo tankio lipoproteinų, vadinamojo blogojo cholesterolio, kiekio. Tirpios skaidulos virškinamajame trakte suriša dalį tulžies rūgščių, o organizmas, jas atkurdamas, gali sunaudoti daugiau cholesterolio.

    Kitas svarbus aspektas yra polifenoliai, augalinės kilmės antioksidantai, kurių daugiau randama obuolio žievėje. Jie siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir gali būti naudingi širdies bei kraujagyslių sveikatai, ypač kai tai yra bendro mitybos modelio dalis.

    Vakarais valgomas vaisius nepakeičia gydymo

    Svarbu suprasti, kad nė vienas produktas neveikia kaip tiesioginis vaistas, o cholesterolio rodikliai paprastai gerėja ne per dienas, o per savaites ar mėnesius. Didesnį poveikį lemia visuma: mažiau sočiųjų riebalų ir itin perdirbtų produktų, daugiau daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų ir skaidulų.

    Jei cholesterolio kiekis labai padidėjęs arba yra papildomų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, aukštas kraujospūdis, diabetas ar buvę širdies ir kraujagyslių įvykiai, gydytojo paskirtų vaistų atsisakyti nevalia. Mityba tokiais atvejais yra svarbi pagalba, bet ne pakaitalas.

    Kaip valgyti, kad nauda būtų didžiausia?

    Didžiausia nauda siejama su visu obuoliu ir žievele, todėl vaisių verta kruopščiai nuplauti ir suvalgyti neperdirbtą. Sultys ar trintos tyrelės dažniausiai turi mažiau skaidulų ir greičiau pakelia gliukozės kiekį kraujyje, todėl poveikis sotumui ir lipidų balansui gali būti silpnesnis.

    Praktiškas pasirinkimas yra obuolį valgyti kaip užkandį vietoje saldumynų, o vakare derinti su baltymais ar natūraliu jogurtu be pridėtinio cukraus. Tokia kombinacija padeda ilgiau jaustis sočiai ir sumažina tikimybę vėliau užkandžiauti kaloringais produktais.

    „Pats produktas problemos neišsprendžia, tačiau reguliarus skaidulų kiekio didinimas ir mažiau perdirbtas racionas dažnai yra pirmas žingsnis, nuo kurio prasideda geresni kraujo tyrimų rezultatai“, – pabrėžia kardiologai ir mitybos specialistai, kalbėdami apie gyvenimo būdo korekcijas.

  • Medikai įspėja: ši popietinė miego rutina vyresniems gali signalizuoti rimtą ligą

    Naujas JAV mokslininkų tyrimas atkreipė dėmesį į netikėtą ryšį tarp dienos miego ir vyresnių nei 55 metų žmonių sveikatos rodiklių. Tyrėjai nustatė, kad tam tikri popietinio poilsio įpročiai gali būti ne tik nekalta rutina, bet ir signalas, jog organizme vyksta nepageidaujami pokyčiai.

    Specialistai primena, kad trumpas dienos miegas daugeliui žmonių gali būti naudingas: padeda atgauti energiją, gerina dėmesio sutelkimą ir reakcijos greitį. Kai kuriais atvejais jis laikinai kompensuoja naktinio miego trūkumą ir gali palaikyti atmintį bei kitas kognityvines funkcijas.

    Vis dėlto nauji duomenys rodo, kad vyresniame amžiuje dažnas ar užsitęsęs mieguistumas dieną gali turėti kitą prasmę. Tyrime didesnė rizika buvo siejama su pasikartojančiais epizodais, kai žmogus reguliariai užmiega dieną, ypač ankstesnėmis valandomis, o toks įprotis ilgainiui tampa įprastas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nebūtinai reiškia, jog dienos miegas yra žalingas savaime. Dažniau keliama hipotezė, kad ryškėjantis poreikis miegoti dieną gali būti pasekmė, o ne priežastis, tai yra ankstyvas paslėptų sveikatos problemų požymis.

    „Mūsų tyrimas rodo, kad objektyvus dienos miego modelių stebėjimas gali turėti reikšmingą klinikinę vertę, padedant anksčiau pastebėti sveikatos problemas“, – sakė tyrimo autorė Chenlu Gao iš Mass General Brigham.

    Pasak ekspertų, tokie pokyčiai gali sutapti su įvairiais sutrikimais, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, neurologiniais pokyčiais ar kitomis lėtinėmis būklėmis. Ankstesni moksliniai darbai dienos miegą taip pat buvo sieję su aukštu kraujospūdžiu ir insulto rizika, nors aiškūs priežasties ir pasekmės ryšiai dar nėra galutinai įrodyti.

    Gydytojai pataria vertinti ne vien patį faktą, kad žmogus nusnūsta, o visą situacijos kontekstą: ar pastaruoju metu pasikeitė nakties miegas, ar dieną atsirado naujas, neįprastas nuovargis, ar juntamas dusulys, širdies permušimai, galvos svaigimas, atminties suprastėjimas. Jei mieguistumas dieną stiprėja, trukdo įprastai veiklai arba atsiranda staiga, verta pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ir aptarti galimus tyrimus.

  • Gydytojas įvardijo 5 produktus, galinčius mažinti vėžio riziką ir uždegimą

    Sveikatos tyrėjai vis dažniau pabrėžia, kad kasdienė mityba gali daryti įtaką lėtiniam uždegimui, o šis siejamas su didesne įvairių ligų, įskaitant dalį onkologinių susirgimų, rizika. Gydytojas ir mokslininkas Williamas Li, nagrinėjantis ryšį tarp mitybos ir sveikatos, išskyrė kelis produktus, kurių verta dažniau įtraukti į racioną.

    Specialistas akcentuoja, kad organizme nuolat atsiranda pakitusių ląstelių, tačiau daugeliu atvejų jas suvaldo natūralūs apsauginiai mechanizmai. Kai šie mechanizmai silpnėja, o audiniuose ilgiau išlieka uždegimas, sudaromos palankesnės sąlygos ligoms progresuoti.

    „Vėžio prevencija nėra vienas stebuklingas produktas ar papildas, o kasdieniai sprendimai, kurie padeda organizmui geriau susitvarkyti su uždegimu ir žala“, – sakė Williamas Li.

    Vienu iš dažniausiai minimų pasirinkimų jis įvardija sojos produktus, pavyzdžiui, tofu, edamames ar sojų gėrimus. Kai kuriuose stebėjimo tyrimuose didesnis sojos vartojimas siejamas su mažesniu mirtingumu nuo krūties vėžio, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia tiesioginio priežastinio ryšio ir rezultatams įtakos gali turėti bendra mityba bei gyvenimo būdas.

    Į kasdienį meniu gydytojas ragina įtraukti ir pomidorus, ypač termiškai apdorotus, nes juose esantis likopenas geriau pasisavinamas su riebalais. Likopenas ir kiti antioksidantai siejami su uždegimo mažinimu, o dalis tyrimų rodo ryšį su mažesne kai kurių vėžio formų rizika, nors poveikis priklauso nuo daugelio veiksnių.

    Tarp siūlomų produktų minimi ir obuoliai, vertinami dėl skaidulų ir polifenolių, įskaitant chlorogeno rūgštį. Didesnis skaidulų kiekis mityboje siejamas su geresne žarnyno mikrobiotos būkle ir mažesniais uždegimo rodikliais, o tai laikoma svarbia prevencijos grandimi.

    Dar viena grupė – uogos, tokios kaip mėlynės, avietės, braškės ar gervuogės, kuriose gausu antocianinų ir kitų antioksidantų. Jos siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos nauda, o tyrimuose taip pat nagrinėjamas jų galimas vaidmuo mažinant oksidacinį stresą bei uždegimines reakcijas.

    Galiausiai gydytojas išskiria arbatą ir kavą, kuriose yra polifenolių ir kitų biologiškai aktyvių junginių. Tyrimai rodo, kad saikingas kavos ir arbatos vartojimas gali būti siejamas su mažesne kai kurių ligų rizika, tačiau svarbu atsižvelgti į individualų jautrumą kofeinui, miego kokybę ir bendrą mitybos balansą.

    Medikai primena, kad mityba yra tik viena prevencijos dalis: reikšmę turi normalus kūno svoris, reguliarus fizinis aktyvumas, nerūkymas, ribojamas alkoholio vartojimas ir dalyvavimas patikros programose. Pajutus neįprastus simptomus ar turint didesnę paveldimą riziką, rekomenduojama pasitarti su šeimos gydytoju.