CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Šis vaisius gali padėti smegenims: mokslininkai aiškinasi, kodėl granatą verta valgyti dažniau

    Šis vaisius gali padėti smegenims: mokslininkai aiškinasi, kodėl granatą verta valgyti dažniau

    Granatas vis dažniau minimas kaip vaisius, kuriame gausu biologiškai aktyvių junginių, ypač polifenolių. Tyrėjai daugiausia dėmesio skiria punikalaginams, antocianinams ir kitiems fenoliniams junginiams, kurie siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

    Mokslininkų susidomėjimas siejamas su tuo, kad smegenų senėjimo procesuose svarbų vaidmenį turi oksidacinis stresas ir lėtinis uždegimas. Oksidacinis stresas vystosi tuomet, kai organizme susidaro daugiau reaktyviųjų deguonies formų, nei organizmas pajėgia neutralizuoti, o tai ilgainiui gali veikti nervų sistemą.

    Kas žinoma iš klinikinių tyrimų?

    Granato poveikis vertinamas ne tik laboratorijose, bet ir klinikiniuose tyrimuose su žmonėmis. Viename 12 mėnesių trukmės tyrime vidutinio ir vyresnio amžiaus dalyviams kasdien buvo duodama apie 236 mililitrus granatų sulčių arba placebo gėrimas, o tyrime dalyvavo 261 asmuo, kurių amžius siekė 50–75 metus.

    Vertinant atminties ir pažinimo funkcijas, viename vizualinės atminties teste granatų sultis vartojusių dalyvių mokymosi gebėjimas išliko stabilesnis, tuo metu placebo grupėje fiksuotas prastėjimas. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad ne visuose testuose skirtumai buvo vienodai ryškūs, todėl rezultatų nereikėtų vertinti kaip universalaus sprendimo.

    Nauda priklauso ir nuo to, kaip vartojate

    Kasdienėje mityboje paprasčiausias pasirinkimas yra šviežias vaisius, nes jis suteikia ne tik bioaktyvių medžiagų, bet ir skaidulų. Granato sėklas patogu berti į košę, jogurtą, salotas ar glotnučius, taip padidinant skaidulų ir augalinių junginių kiekį racione.

    Granatų sultys taip pat gali būti pasirinkimas, tačiau jose paprastai yra gerokai mažiau skaidulų nei vaisiuje, o priklausomai nuo produkto gali būti ir pridėtinio cukraus. Renkantis gėrimą verta tikrinti sudėtį ir teikti pirmenybę sultims be papildomų saldiklių.

    Kuo granatas vertingas mitybiškai?

    Maistinės vertės požiūriu granatas laikomas santykinai nekaloringu vaisiumi: 100 gramų valgomosios dalies suteikia apie 83 kilokalorijas. Tame kiekyje būna maždaug 18–19 gramų angliavandenių ir apie 4 gramai skaidulų.

    Granate randama vitamino C, vitamino K ir folatų, o mažesniais kiekiais ir vitamino E bei kai kurių B grupės vitaminų. Taip pat jis suteikia kalio, vario ir mangano, tačiau didžiausia jo vertė siejama būtent su polifenoliais, antocianinais ir elagitaninais.

    Mitybos specialistai primena, kad smegenų sveikatą geriausiai palaiko ne vienas produktas, o bendra mitybos kryptis. Praktikoje tai reiškia dažnesnį įvairių vaisių ir daržovių, pilno grūdo produktų, riešutų, sėklų ir sveikųjų riebalų įtraukimą, o granatas gali tapti viena iš šios visumos dalių.

  • Valgote sveikai, bet skaidulų vis tiek trūksta? Šis fibermaxxing triukas užkariauja tinklus

    Valgote sveikai, bet skaidulų vis tiek trūksta? Šis fibermaxxing triukas užkariauja tinklus

    Skaidulos, dar vadinamos maistinėmis skaidulomis, yra augalinės kilmės angliavandeniai, kurių žmogaus plonoji žarna nesuvirškina. Jos pasiekia storąją žarną, kur dalis skaidulų tampa maistu žarnyno mikrobiotai ir prisideda prie virškinimo sistemos pusiausvyros.

    Praktiškai dažniausiai kalbama apie tirpias ir netirpias skaidulas, tačiau moksliškai svarbios ir kitos jų savybės, pavyzdžiui, klampumas, gebėjimas sulaikyti vandenį ir fermentuojamumas. Būtent nuo to priklauso, kaip skaidulos veikia sotumą, tuštinimąsi ir medžiagų apykaitą.

    Netirpios skaidulos dažniau aptinkamos pilno grūdo produktuose, sėlenose, rupiose kruopose, taip pat daržovių ir vaisių luobelėse. Jos didina išmatų tūrį ir padeda palaikyti reguliarų tuštinimąsi, todėl dažnai rekomenduojamos, kai vargina užkietėjimas.

    Tirpios skaidulos gausios avižose, miežiuose, ankštinėse daržovėse, dalyje vaisių ir daržovių, taip pat linų sėmenyse ir balkšvojo gysločio luobelėse. Šios skaidulos žarnyne sudaro gelio pavidalo masę, kuri gali padėti lėčiau įsisavinti cukrų ir daliai žmonių prisidėti prie palankesnio cholesterolio rodiklių profilio.

    Kodėl skaidulos siejamos su sveikata?

    Fermentuojamos skaidulos storajame žarnyne gali virsti trumpųjų grandinių riebalų rūgštimis, kurios siejamos su žarnyno barjero funkcija ir uždegiminių procesų reguliacija. Dėl šios priežasties skaidulos laikomos viena svarbiausių mitybos grandžių, kai kalbama apie mikrobiotos įvairovę.

    Didelės apimties apžvalginiai tyrimai rodo, kad didesnis skaidulų vartojimas statistiškai siejamas su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, antro tipo cukrinio diabeto, nutukimo ir dalies onkologinių ligų, ypač storosios žarnos vėžio, rizika. Vis dėlto svarbu akcentuoti, kad naudą lemia ne vien gramų skaičius, o bendra mitybos kokybė ir ilgalaikiai įpročiai.

    Praktikoje problema ta, kad nemaža dalis žmonių skaidulų vis dar suvalgo per mažai, ypač kai racione dominuoja rafinuoti grūdai, mažai daržovių ir ankštinių. Dėl to ir atsirado socialiniuose tinkluose išpopuliarėjęs trendas, vadinamas fibermaxxing.

    Kas yra fibermaxxing ir kur slypi rizika?

    Fibermaxxing reiškia sąmoningą pastangą didinti skaidulų kiekį, kartais keliant tikslą iki 30, 40 ar dar daugiau gramų per dieną. Dažniausiai tai daroma „pripildant“ racioną ankštinėmis daržovėmis, pilno grūdo produktais, daržovėmis, vaisiais, sėklomis, riešutais ir sėlenomis.

    Tačiau staigus šuolis gali sukelti nemalonių pojūčių: pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi, spazmus, vidurių užkietėjimą arba viduriavimą. Tai ypač tikėtina, jei kartu geriama per mažai skysčių, nes skaidulos suriša vandenį ir keičia žarnyno turinio tūrį.

    „Greitas skaidulų didinimas dažnai baigiasi tuo, kad žmogus nusivilia ir grįžta prie senų įpročių, todėl svarbiausia yra nuoseklumas, o ne rekordai“, – pabrėžia dietologai, vertindami socialinių tinklų iššūkius.

    Atsargiau skaidulas didinti reikėtų žmonėms, kurie turi dirgliosios žarnos sindromą ar kitų lėtinių virškinimo sutrikimų. Jiems reikšmę turi ne tik kiekis, bet ir skaidulų tipas bei konkretūs produktai, kurie gali būti toleruojami labai skirtingai.

    Kaip didinti skaidulas protingai?

    Praktiškiausia strategija yra palaipsnis pokytis per 1–2 savaites, skaidulas paskirstant per visus dienos valgymus. Vietoj vieno itin skaidulingo patiekalo geriau rinktis nuoseklius papildymus: daržoves pietums ir vakarienei, vaisių užkandžiui, pilno grūdo produktus pusryčiams.

    Didinant skaidulų kiekį būtina prisiminti skysčius, nes kitu atveju vietoje geresnio tuštinimosi gali atsirasti priešingas efektas. Taip pat verta stebėti organizmo signalus ir prireikus sulėtinti tempą, ypač jei diskomfortas ryškus arba užsitęsia.

    Galiausiai, skaidulos neturėtų tapti vieninteliu tikslu: daug skaidulų turintys produktai dažnai kartu suteikia vitaminų, mineralų ir kitų bioaktyvių medžiagų. Todėl tvaresnis kelias yra didinti augalinio maisto įvairovę, o ne vaikytis vien tik skaičiaus dienos suvestinėje.

    Ekspertai taip pat primena, kad kai kurie skaidulų šaltiniai, pavyzdžiui, pilni grūdai ir ankštiniai, turi fitatų, kurie gali mažinti dalies mineralų pasisavinimą. Vis dėlto tai nereiškia, kad šiuos produktus reikėtų eliminuoti: subalansuotoje mityboje svarbiausi yra įvairovė, tinkamas paruošimas ir ilgalaikė visuma.

  • Harvardo gydytojai atskleidė, kaip lėtinti senėjimą: vienos stebuklingos dietos nėra

    Harvardo gydytojai atskleidė, kaip lėtinti senėjimą: vienos stebuklingos dietos nėra

    Vis dažniau kalbant apie ilgaamžiškumą, ekspertai pabrėžia paprastą tiesą: senėjimo proceso neįmanoma sustabdyti vienu universaliu mitybos planu. Harvardo medicinos krypties gydytojų ir sveikos gyvensenos tyrėjų įžvalgos sutampa su naujausiomis rekomendacijomis – mitybą ir fizinį krūvį verta derinti prie amžiaus, sveikatos būklės ir rizikos veiksnių.

    Gydytojas ir knygos „Eat Your Age“ autorius Ianas K. Smithas akcentuoja, kad skirtingais gyvenimo dešimtmečiais keičiasi energijos poreikis, raumenų masė, kaulų tankis ir lėtinių ligų rizika. Tai nereiškia, kad po kiekvieno gimtadienio reikia naujos dietos, tačiau būtina nuolat vertinti, kas kūnui svarbiausia dabar.

    Mityba: mažiau perdirbta, daugiau įvairovės

    Patikimiausi įrodymai sieja geresnę sveikatą su mityba, paremta mažai perdirbtais produktais. Dažnai kaip pavyzdys minima Viduržemio jūros regiono mityba, kurioje vyrauja daržovės, vaisiai, ankštiniai, pilno grūdo produktai, riešutai, sėklos ir alyvuogių aliejus.

    Toks modelis daugelyje tyrimų siejamas su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų bei 2 tipo diabeto rizika, taip pat palankesniais kraujospūdžio ir lipidų rodikliais. Specialistai pabrėžia ir praktinį principą: kuo daugiau spalvų lėkštėje ir kuo mažiau itin perdirbtų užkandžių, tuo lengviau laikytis ilgalaikės rutinos.

    Ypatingas dėmesys skiriamas omega-3 riebalų rūgščių šaltiniams, pakankamam skaidulų kiekiui ir pridėtinio cukraus ribojimui. Nors socialiniuose tinkluose dažnai ieškoma vieno produkto, kuris esą veikia kaip jaunystės eliksyras, ekspertai primena, kad sveikatą lemia visuma – nuoseklūs kasdieniai pasirinkimai.

    Raumenys ir kaulai: kodėl bėgant metams tai tampa kritiška

    Su amžiumi raumenų masė ir jėga natūraliai mažėja, todėl baltymai ir jėgos pratimai tampa ypač svarbūs. Pakankamas baltymų kiekis mityboje padeda palaikyti raumenis, o tai tiesiogiai susiję su mobilumu, pusiausvyra ir savarankiškumu.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems įtraukti raumenis stiprinančią veiklą bent 2 kartus per savaitę, o šalia jos – reguliarią aerobinio krūvio rutiną. Tai gali būti greitas ėjimas, važiavimas dviračiu ar plaukimas, svarbiausia – pastovumas ir saugus intensyvumas.

    Vyresniame amžiuje didėja ir kritimų rizika, todėl greta jėgos pratimų verta skirti dėmesio pusiausvyrai, koordinacijai ir lankstumui. Tokios treniruotės mažina traumų tikimybę ir padeda išlaikyti kasdienę funkciją, pavyzdžiui, lengviau lipti laiptais ar atsistoti nuo kėdės.

    Profilaktika ir papildai: ką verta prisiminti

    Ekspertai primena, kad sveikas senėjimas nesibaigia virtuvėje ar sporto salėje. Reguliarūs kraujospūdžio matavimai, gliukozės ir lipidų tyrimai, taip pat amžiui tinkamos patikros leidžia anksčiau pastebėti problemas, kurios ilgai gali nesukelti aiškių simptomų.

    Kalbant apie vitaminą D ar kalcį, vieno sprendimo visiems nėra: papildų poreikį geriausia vertinti pagal mitybą, tyrimų rezultatus ir gydytojo rekomendacijas. Bendras principas paprastas – didžiausią naudą dažniausiai duoda ne brangios programos, o nuoseklus derinys: subalansuota mityba, judėjimas, kokybiškas miegas ir profilaktika.

  • Mokslininkai rado uždegimo pėdsaką širdyje: šis rodiklis siejasi su 43 proc. didesne rizika

    Mokslininkai rado uždegimo pėdsaką širdyje: šis rodiklis siejasi su 43 proc. didesne rizika

    Lėtinis uždegimas ir širdies pokyčiai

    Naujas didelės apimties tyrimas rodo, kad padidėję lėtinio uždegimo žymenys siejasi ne tik su didesne infarkto ar insulto rizika, bet ir su apčiuopiamais širdies sandaros bei veiklos pokyčiais. Tyrėjai analizavo, kaip uždegimas susijęs su širdies kamerų dydžiais, sienelės storiu ir gebėjimu efektyviai prisipildyti krauju.

    Darbas atliktas pasitelkus UK Biobank duomenis, apimančius beveik 490 000 žmonių. Lėtinio uždegimo lygis vertintas pagal GlycA biomarkerį, atspindintį bendrą organizmo uždegiminį foną, o daliai dalyvių rezultatai susieti su širdies magnetinio rezonanso tyrimų duomenimis.

    Ką parodė širdies vaizdiniai tyrimai

    Analizė parodė aiškią tendenciją: kuo aukštesnis GlycA, tuo mažesni atskirų širdies kamerų tūriai, įskaitant kairįjį skilvelį. Kartu fiksuota storesnė kairiojo skilvelio sienelė ir prastesni rodikliai, susiję su diastoline funkcija, kai širdis turi atsipalaiduoti ir prisipildyti krauju.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad aukštesnis GlycA siejosi su mažesniu kraujo kiekiu, išstumiamu per vieną susitraukimą, ir dažnesniu širdies ritmu. Autoriai šį vaizdą apibūdino kaip širdies persitvarkymą į labiau restrikcinį darbo modelį, kai širdžiai sunkiau efektyviai prisipildyti.

    Rizika ir kas su ja susiję

    Vertinant realius širdies ir kraujagyslių įvykius, aukščiausioje GlycA grupėje esantys žmonės turėjo 43 proc. didesnę sunkių įvykių riziką nei žemiausioje grupėje. Į šiuos įvykius pateko infarktas, insultas, širdies nepakankamumas, staigus kraujotakos sustojimas ir mirtis dėl širdies bei kraujagyslių priežasčių.

    Tyrėjai papildomai išnagrinėjo, su kokiais gyvenimo būdo ir aplinkos veiksniais siejasi aukštesnis GlycA. Buvo įvertinta 177 skirtingi veiksniai, o statistiškai reikšmingos sąsajos nustatytos net 166 atvejais.

    Stipriausiai su GlycA koreliavo riebalinio audinio kiekis ir pasiskirstymas, ypač riebalų masė liemens srityje, visceraliniai riebalai ir riebalų infiltracija raumenyse. Tarp ryškiausių sąsajų išsiskyrė ir rūkymas, didesnis stresas bei prastesnė socioekonominė padėtis.

    Svarbiu veiksniu tapo ir miegas: tyrimas fiksavo ryšius su nepalankia miego trukme, nuovargiu bei dienos mieguistumu, įskaitant snaudimą dieną. Taip pat dažniau minėti sėdimas gyvenimo būdas, finansiniai sunkumai, prastesnės gyvenimo sąlygos ir psichologinė įtampa, nors tai nereiškia, kad kiekvienas veiksnys atskirai sukelia uždegimą.

    Kai 25 stipriausiai su GlycA susiję veiksniai buvo sujungti į vieną modelį, jie paaiškino 18,6 proc. šio žymens kitimo. Didžiausią dalį sudarė su antsvoriu ir kūno „otėnėjimu“ susiję rodikliai, o toliau rikiavosi miego ir socioekonominiai veiksniai.

    Tuo pačiu tyrėjai pastebėjo, kad didesnis fizinis aktyvumas ir sveikesnė mityba statistiškai siejosi su žemesniu GlycA. Tai dera su platesnėmis prevencinės kardiologijos gairėmis, kuriose pabrėžiama svorio kontrolė, rūkymo atsisakymas, judėjimas ir miego higiena kaip pagrindinės širdies rizikos mažinimo kryptys.

    Įdomi tyrimo dalis buvo genų ir aplinkos sąveikų analizė. Nustatyta daugiau nei 100 atvejų, kai genetiniai skirtumai keitė organizmo reakciją į aplinkos veiksnius, vadinasi, panašiomis sąlygomis skirtingi žmonės gali turėti nevienodą uždegiminį atsaką.

    Tyrėjai taip pat išskyrė uždegimo baltymus, susijusius su interleukino-1 ir TNF sistemomis, kurios jau seniai siejamos su ateroskleroze ir širdies ligų progresavimu. Vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl GlycA siejasi su kairiojo skilvelio funkcija, gali būti interleukino-1 receptoriaus antagonisto IL-1Ra vaidmuo uždegiminiame kelyje.

    Autoriai pabrėžė, kad nustatytos sąsajos pačios savaime neįrodo priežastinio ryšio kiekvienam atskiram veiksniui, nes daug kas tarpusavyje persidengia. Vis dėlto didelė imtis ir širdies vaizdiniai tyrimai rodo, kad lėtinis uždegimas gali būti glaudžiai susijęs su širdies persitvarkymu ir didesne sunkių įvykių rizika.

    Praktikoje tai reiškia, kad prevencijai ypač svarbūs modifikuojami rizikos veiksniai, pirmiausia kūno riebalų perteklius, rūkymas, miego sutrikimai, mažas fizinis aktyvumas ir ilgalaikis stresas. Jei žmogus turi kelių rizikos veiksnių derinį ar jaučia širdies simptomus, medikai rekomenduoja individualų įvertinimą, o ne savarankiškas išvadas iš vieno biomarkerio.

  • Mezomorfo „dieta“ – mitas? Ką iš tiesų sako mokslas apie baltymus ir treniruotes

    Mezomorfo „dieta“ – mitas? Ką iš tiesų sako mokslas apie baltymus ir treniruotes

    Kas yra somatotipas?

    Klasikinė somatotipų sistema kūno sudėjimą apibūdina trimis komponentais: endomorfija, mezomorfija ir ektomorfija. Mezomorfiškas sudėjimas paprastai siejamas su didesne raumenų mase ir atletiškesne figūra.

    Moksliniuose tyrimuose dažniau taikoma Heath-Carter metodika, kai somatotipas nustatomas pagal antropometrinius matavimus: odos riebalų raukšlių storį, apimtis ir kaulų skersmenis. Rezultatas pateikiamas trimis skaičiais, atitinkančiais kiekvieną komponentą.

    Kodėl mezomorfo „dietos“ dažnai klaidina?

    Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo patarimai valgyti pagal somatotipą, tačiau tai dažnai būna pernelyg supaprastinta. Vien tai, kad žmogui labiau būdingas mezomorfijos komponentas, nepasako, kiek jam reikia kalorijų ar kokios turėtų būti baltymų, riebalų ir angliavandenių proporcijos.

    Praktiškesni rodikliai yra kūno masė, kasdienio aktyvumo lygis, treniruočių tikslas, bendras energijos poreikis ir konkreti fizinio krūvio rūšis. Būtent šie veiksniai realiai padeda planuoti mitybą ir treniruotes, o ne etiketė mezomorfas.

    Baltymai: kiek jų iš tikrųjų reikia?

    Vienas dažniausių klausimų, ypač raumenis auginantiems ar formą palaikyti siekiantiems žmonėms, yra baltymų kiekis. International Society of Sports Nutrition pozicijoje nurodoma, kad daugeliui fiziškai aktyvių žmonių tinkamas baltymų kiekis dažniausiai patenka į 1,4–2,0 gramo kilogramui kūno masės per dieną intervalą.

    Mažinant svorį, ypač jei žmogus yra gerai treniruotas ir siekia išsaugoti raumenų masę, baltymų poreikis gali būti didesnis. Vis dėlto sprendimą verta grįsti ne somatotipu, o tikslu, krūviu ir realiais kūno sudėties pokyčiais.

    Renkantis baltymų šaltinius, esminis principas paprastas: reguliarumas ir kokybė. Praktikoje tam tinka žuvis, kiaušiniai, pieno produktai, liesa mėsa, ankštiniai, tofu ir kiti sojų produktai, o likusią raciono dalį turėtų sudaryti daržovės, vaisiai, grūdiniai produktai bei vertingi riebalų šaltiniai.

    Angliavandeniai ir energija: kodėl jų nereikia bijoti?

    Šiuolaikinėse dietų madose neretai siūloma didinti baltymų kiekį angliavandenių sąskaita, tačiau tai ne visada yra geriausias sprendimas. Angliavandeniai yra svarbus energijos šaltinis, ypač intensyviai sportuojant, todėl jų kiekį prasminga derinti prie treniruočių pobūdžio, intensyvumo ir tikslų.

    Raumenų auginimui, kūno riebalų mažinimui ar esamos formos palaikymui reikalingi skirtingi energijos režimai. Jei ilgą laiką suvartojama daugiau energijos, nei jos išnaudojama, kūno masė gali augti nepriklausomai nuo to, ar žmogus save laiko mezomorfu, ar ne.

    Treniruotės: kas iš tiesų veikia?

    Jei mezomorfą laikytume žmogumi, kuris natūraliai turi daugiau raumenų masės, logiška bazė būtų jėgos treniruotės. Svarbiausias jų elementas, kai norima auginti jėgą ir raumenis, yra treniruočių progresija: laipsniškas krūvio didinimas, pakartojimų ar bendros apimties korekcijos ir technikos gerinimas.

    Šiuolaikinės rekomendacijos pabrėžia pasipriešinimo treniruočių naudą raumenų funkcijai, hipertrofijai ir bendrai fizinei formai sveikiems suaugusiesiems. Vis dėlto tai nereiškia, kad būtina treniruotis kasdien: daugeliui žmonių pakanka kelių jėgos treniruočių per savaitę, papildant jas aerobine veikla, vaikščiojimu ir kokybiška regeneracija.

    Skirtingų sporto šakų atletų sudėjimas labai skiriasi: sprinterių profilis dažnai neprimena maratonininkų, o kovos sportų atletai paprastai turi kitokias kūno proporcijas nei gimnastai ar tenisininkai. Todėl vienas universalus mezomorfo planas realybėje tiesiog neveikia.

    Ką stebėti vietoj somatotipo?

    Norint objektyviai vertinti progresą, prasmingiau sekti kūno masę, apimtis, jėgos ir ištvermės rodiklius, savijautą bei miego kokybę. Prireikus galima įtraukti ir kūno sudėties vertinimą, tačiau svarbiausia išlaikyti nuoseklumą ir vertinti pokyčius laike.

    Somatotipas gali būti patogus terminas kūno sudėjimui apibūdinti, tačiau jo neverta laikyti organizmo instrukcija. Efektyviausia strategija yra ne valgyti ir sportuoti kaip mezomorfas, o susidaryti planą pagal savo tikslus, krūvį, realų energijos poreikį ir gyvenimo režimą.

    „Nevalgyk ir nesportuok kaip mezomorfas. Valgyk ir sportuok pagal savo tikslą ir realius kūno poreikius“, – teigiama šiuolaikiniuose sporto mitybos principuose, kuriuose akcentuojamas individualizavimas.

  • Mokslininkai: aspirinas kai kuriems senjorams demencijos riziką mažina iki 70 proc., bet yra niuansas

    Nauja analizė rodo, kad kasdien vartojamas mažų dozių aspirinas gali būti siejamas su gerokai mažesne demencijos rizika, tačiau šis poveikis tikėtinas ne visiems. Tyrėjai nustatė, kad ryškiausia nauda matoma tik tam tikroje žmonių grupėje, kurią išskiria genetiniai rodikliai, susiję su trombocitų kiekiu kraujyje.

    Rezultatai gauti nagrinėjant didelio masto tyrimo ASPREE duomenis. Jame dalyvavo vyresnio amžiaus žmonės, o tyrimo tikslas buvo įvertinti, kaip mažų dozių aspirinas veikia sveikatą, įskaitant širdies ir kraujagyslių įvykius bei ilgalaikes baigtis.

    Ką parodė ASPREE duomenys?

    Mokslininkai išanalizavo daugiau nei 13 500 dalyvių informaciją ir atskirai įvertino grupę, kuri pateko į viršutinius 20 proc. pagal genetinį rodiklį, siejamą su trombocitų kiekiu. Šioje grupėje demencija išsivystė maždaug 3,3 proc. dalyvių, gavusių placebą.

    Tarp tų pačių genetinių ypatybių turėjusių dalyvių, kurie vartojo mažą aspirino dozę, demencija nustatyta apie 1 proc. atvejų. Skaičiuojant santykinę riziką, tai atitinka maždaug iki 70 proc. mažesnę demencijos riziką, tačiau tai nėra garantuota apsauga kiekvienam žmogui.

    Svarbu ir tai, kad ankstesnės ASPREE išvados apskritai nerodė, jog mažų dozių aspirinas visiems vyresniems žmonėms sumažintų demencijos ar kognityvinių sutrikimų tikimybę. Kitaip tariant, bendras efektas populiacijoje gali būti neutralus, o skirtumai išryškėja tik tam tikruose pogrupiuose.

    Didžiausia problema – kraujavimo rizika

    Tame pačiame genetiniame pogrupyje tyrėjai fiksavo ir reikšmingą nepageidaujamą reiškinį. Dideli kraujavimai aspirino grupėje pasitaikė maždaug dukart dažniau nei placebo grupėje.

    Skaičiai šiame pogrupyje buvo maždaug 4,4 proc. vartojusių aspiriną ir apie 2,1 proc. gavusių placebą. Tai primena pagrindinę klinikinę taisyklę: aspirinas gali mažinti krešulių susidarymą, bet kartu didina kraujavimo tikimybę, ypač vyresniame amžiuje.

    Kodėl poveikis priklauso nuo genetikos?

    Tikslaus mechanizmo autoriai dar neįvardija, tačiau spėja, kad svarbų vaidmenį gali turėti trombocitų biologija. Trombocitai dalyvauja ne tik kraujo krešėjime, bet ir uždegiminiuose procesuose, o uždegimas laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie neurodegeneracinių ligų raidos.

    Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie personalizuotą mediciną, kai prevencija ir gydymas derinami pagal žmogaus rizikos profilį, gretutines ligas, vartojamus vaistus ir genetinius požymius. Ši aspirino analizė dera prie tendencijos, kad tas pats vaistas skirtingiems žmonėms gali būti ir naudingas, ir žalingas.

    Specialistai pabrėžia, kad šie rezultatai dar turi būti patvirtinti kituose tyrimuose ir neturėtų tapti priežastimi savarankiškai pradėti vartoti aspiriną demencijos prevencijai. Dėl realios rimto kraujavimo rizikos sprendimą dėl ilgalaikio vartojimo būtina aptarti su gydytoju, įvertinus individualią naudą ir riziką.

  • Šaukštelis medaus kasdien: gydytojai paaiškino, kas iš tiesų vyksta organizme

    Šaukštelis medaus kasdien: gydytojai paaiškino, kas iš tiesų vyksta organizme

    Šaukštelis medaus dažnai pristatomas kaip natūralus būdas sustiprinti organizmą, tačiau moksliškai tai nėra stebuklingas vaistas. Medaus pagrindą sudaro gliukozė ir fruktozė, todėl jis pirmiausia veikia kaip greitai pasisavinamas energijos šaltinis, panašiai kaip ir kiti paprastieji cukrūs.

    Svarbus niuansas tas, kad Pasaulio sveikatos organizacija meduje esančius cukrus priskiria vadinamiesiems laisviesiems cukrams. Tai reiškia, kad net ir natūralūs saldikliai turėtų būti vartojami saikingai, ypač jei racione netrūksta saldumynų ar saldintų gėrimų.

    Kuo medus skiriasi nuo cukraus?

    Nors kalorijų ir cukrų prasme medus nėra kardinaliai kitoks nei cukrus, jis turi ir papildomų medžiagų. Meduje aptinkama nedideli kiekiai aminorūgščių, fermentų bei fenolinių junginių, siejamų su antioksidaciniu poveikiu.

    Šių medžiagų kiekis skiriasi priklausomai nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, taip pat nuo apdorojimo ir laikymo. Dėl to vieno medaus poveikis gali būti kitoks nei kito, o reklaminiai pažadai dažnai pernelyg apibendrinti.

    Klinikinių tyrimų apžvalgos rodo, kad medaus vartojimas kai kuriuose tyrimuose buvo siejamas su nedideliais pokyčiais: mažesne gliukozės koncentracija nevalgius, mažesniu bendrojo ir MTL cholesterolio bei trigliceridų kiekiu, o DTL cholesterolio rodikliai kai kada didėjo. Vis dėlto daliai išvadų įrodymų patikimumas vertinamas kaip žemas, todėl medaus nereikėtų laikyti gydymo priemone.

    Ar medus padeda žarnynui?

    Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama medaus ir žarnyno mikrobiotos sąsajoms. Viename 2024 metais publikuotame tyrime nustatyta, kad pridėjus medaus į jogurtą su Bifidobacterium animalis, šių bakterijų aptikta daugiau virškinamajame trakte.

    Tačiau toks pokytis ne visada reiškia aiškiai juntamą naudą: tame pačiame tyrimų kontekste nebuvo įtikinamai parodyta ryški žarnyno veiklos, savijautos ar pažintinių funkcijų gerėjimo nauda. Kitaip tariant, mikrobiotos pokyčiai nebūtinai automatiškai virsta apčiuopiamu rezultatu kasdienybėje.

    Karšta arbata ir medus: ar jis tampa cukrumi?

    Gana dažnai kartojamas teiginys, kad virš 40 laipsnių medus esą tampa paprastu cukrumi ir praranda visas savybes. Toks aiškinimas yra per daug supaprastintas, nes temperatūra skirtingas medžiagas veikia nevienodai.

    Šiluma gali mažinti kai kurių fermentų aktyvumą ir silpninti antibakterines savybes, ypač jei medus ilgai ir stipriai kaitinamas. Kita vertus, tai nereiškia, kad įdėjus medaus į šiltą gėrimą visi naudingi junginiai iš karto išnyksta, nes poveikis priklauso ir nuo temperatūros, ir nuo kaitinimo trukmės, ir nuo medaus rūšies.

    Jei tikslas yra kuo labiau išsaugoti natūralias medaus savybes, praktiškiausia palaukti, kol gėrimas šiek tiek pravės, ir tik tada jį saldinti. Taip sumažinama tikimybė, kad jautresni junginiai bus paveikti stipriau.

    Kiek medaus yra per daug?

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad laisvieji cukrūs sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai naudos gali duoti riba iki 5 proc. Į šį skaičiavimą patenka ir meduje esantys cukrūs, todėl svarbiausia yra bendras dienos kontekstas.

    Sveikam žmogui viena ar dvi arbatiniai šaukšteliai gali būti suderinti su subalansuota mityba, ypač jei medus pakeičia kitą saldiklį, o ne tampa papildomu saldžiu priedu. Daugiausia problemų kyla tuomet, kai medus įtraukiamas ne vietoj, o kartu su kitais cukraus šaltiniais.

    Didesnio atsargumo turėtų laikytis žmonės, sergantys cukriniu diabetu ar turintys angliavandenių apykaitos sutrikimų, nes medus gali kelti gliukozės šuolius. Taip pat medaus negalima duoti kūdikiams iki 12 mėnesių amžiaus dėl kūdikių botulizmo rizikos.

  • Menopauzė be hormonų? Specialistai atskleidė naujus būdus mažinti karščio bangas

    Menopauzė be hormonų? Specialistai atskleidė naujus būdus mažinti karščio bangas

    Menopauzės metu varginančios karščio bangos ir naktinis prakaitavimas daugeliui moterų tampa kasdienybe, o iki šiol efektyviausiu gydymu vidutiniams ir sunkiems simptomams dažniausiai laikyta menopauzės hormonų terapija. Vis dėlto naujausiose ekspertų rekomendacijose pabrėžiama, kad svarbiausia yra individuali rizikos ir naudos pusiausvyra, o vieno universalaus sprendimo nėra.

    Pastaraisiais metais keitėsi ir rizikos komunikavimas: JAV Maisto ir vaistų administracija peržiūrėjo dalies hormonų terapijos preparatų ženklinimą, siekdama, kad įspėjimai tiksliau atspindėtų skirtingas pacienčių situacijas. Tai nereiškia, kad hormonai staiga tapo saugūs visoms, tačiau akcentuojama, kad amžius, sveikatos būklė, gretutinės ligos ir šeimos istorija gali iš esmės pakeisti sprendimą.

    Kas keičiasi hormonų terapijoje?

    Šiandien gydytojai vis dažniau renkasi ne tik tabletes, bet ir per odą skiriamus estrogenų preparatus, pavyzdžiui, pleistrus ar gelius. Toks vartojimo būdas leidžia apeiti vadinamąjį pirmojo prasiskverbimo per kepenis efektą, todėl kai kurioms pacientėms tai gali būti svarbu vertinant trombozių riziką ir kitus nepageidaujamus reiškinius.

    Ekspertai pabrėžia, kad hormonų terapija turėtų būti parenkama kuo mažesne veiksminga doze ir tiek laiko, kiek realiai reikia simptomams suvaldyti. Praktikoje vis dažniau keliami klausimai ne ar taikyti hormonų terapiją, o kuriai pacientei, kada, kokia forma ir kokiomis sąlygomis ji tinkamiausia.

    Nauji nehormoniniai vaistai

    Ieškant alternatyvų, sparčiai daugėja duomenų apie nehormoninius vaistus, veikiančius karščio bangų neurologinį mechanizmą. Mokslininkai nustatė, kad termoreguliacijoje svarbų vaidmenį atlieka pagumburio neuronai ir neurokininų signaliniai keliai, todėl atsirado vaistų, nukreiptų į NK3 receptorius.

    Tarp daugiausiai aptariamų naujos kartos preparatų minimi vaistai, kurių veiksmingumas vertintas didelės apimties klinikiniuose tyrimuose. Tyrimų duomenys rodo, kad daliai pacienčių reikšmingai mažėja karščio bangų dažnis ir intensyvumas, o kartu gali gerėti miego kokybė ir bendra savijauta.

    „Tikslinis poveikis mechanizmui, kuris sukelia karščio bangas, gali tapti svarbia alternatyva toms moterims, kurios nenori arba negali vartoti hormonų“, – sakė menopauzės gydymo tyrimuose dalyvaujanti akušerijos ir ginekologijos profesorė JoAnn V. Pinkerton.

    Miegas, psichologinė pagalba ir gyvenimo būdas

    Menopauzės metu miego sutrikimai dažnai susiję ne vien su naktiniu prakaitavimu: prisideda nerimas, nuotaikos svyravimai, besikeičiantys įpročiai ir kiti veiksniai. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama kompleksiniam vertinimui ir tiksliniam nemigos gydymui, kai reikia, pasitelkiant ir medikamentines, ir nemedikamentines priemones.

    Tarp veiksmingų nemedikamentinių metodų dažnai minima kognityvinė elgesio terapija, kuri kai kurioms pacientėms padeda geriau valdyti nemigą, stresą ir subjektyvų simptomų išgyvenimą. Klinikinėje praktikoje tai papildo bendrą strategiją, kai siekiama ne tik sumažinti epizodų skaičių, bet ir atkurti kasdienę funkciją.

    Ne mažiau svarbus ir fizinis aktyvumas: menopauzė siejama su spartesniu kaulų masės mažėjimu ir raumenų nykimu, todėl specialistai dažnai rekomenduoja jėgos pratimus ir raumenis apkraunančią veiklą. Tyrimai rodo, kad apčiuopiami kaulų pokyčiai gali reikalauti ilgesnio, nuoseklaus darbo, tačiau raumenų jėga, ištvermė ir kūno sudėtis gali gerėti greičiau.

    Mitybos srityje daugėja diskusijų apie augalinę mitybą, sojos produktus ir riebalų kiekio mažinimą, tačiau ekspertai pabrėžia, kad nėra vienos dietos, tinkančios visoms. Dažniausiai akcentuojamas bendras modelis: pakankamai baltymų, skaidulų, kokybiškų riebalų, mažiau alkoholio, gera miego higiena ir svorio kontrolė gali prisidėti prie geresnės savijautos.

    Atsargiau vertinami papildai, nes jų sudėtis ir dozės rinkoje gali skirtis, o mokslinių įrodymų kokybė ne visada pakankama. Dėl to rekomenduojama sprendimus dėl papildų priimti tik pasitarus su gydytoju, ypač jei vartojami kiti vaistai ar yra lėtinių ligų.

    Kalbant apie urogenitalinius simptomus, tokius kaip makšties sausumas, deginimas ar skausmas lytinių santykių metu, vis dažniau pasirenkamos vietinės terapijos. Kai kuriais atvejais aptariami vietiškai vartojami hormoniniai ar nehormoniniai sprendimai, nes taip siekiama poveikio konkrečioje vietoje, mažinant sisteminę organizmo ekspoziciją.

    Bendra kryptis aiški: menopauzės simptomų gydymas vis labiau juda personalizuotos medicinos link, kai sprendimai parenkami pagal vyraujančius nusiskundimus ir individualų rizikos profilį. Daliai moterų geriausias pasirinkimas gali būti hormonų terapija, kitoms nehormoniniai vaistai, o dar kitoms didžiausią naudą duos miego sutrikimų gydymas, psichologinė pagalba ir gyvenimo būdo korekcijos.

  • Mokslininkai ištyrė avinžirnius ir juodąsias pupeles: vienas pokytis nustebino

    Mokslininkai ištyrė avinžirnius ir juodąsias pupeles: vienas pokytis nustebino

    Vienas paprastas įprotis kasdienėje mityboje gali turėti apčiuopiamą poveikį sveikatai, ypač jei gresia 2 tipo diabetas. Ilinojaus technologijos instituto mokslininkai 2025 metais paskelbė 12 savaičių tyrimo rezultatus, kuriame vertino, kaip ankštiniai veikia su priešdiabetu susijusius rodiklius.

    Tyrime dalyvavo 72 suaugusieji, turintys priešdiabetą. Jie buvo suskirstyti į tris grupes: viena kasdien suvalgydavo puodelio dydžio avinžirnių porciją, kita tiek pat juodųjų pupelių, o kontrolinė grupė valgė ryžius.

    Ką parodė 12 savaičių tyrimas

    Mokslininkai stebėjo bendrą cholesterolį, gliukozės apykaitos rodiklius ir su uždegimu susijusius žymenis. Rezultatai parodė, kad skirtingi ankštiniai neveikia identiškai, nors abu laikomi vertinga augalinės mitybos dalimi.

    Avinžirnių grupėje bendras cholesterolio kiekis per 12 savaičių sumažėjo nuo maždaug 200,4 iki 185,8 miligramo decilitre. Tyrėjai taip pat fiksavo palankius lipidų profilio pokyčius, tačiau pabrėžė, kad tai nėra gydymo pakaitalas žmonėms, kuriems reikalingi vaistai.

    Juodųjų pupelių grupėje ryškiausias pokytis sietas su uždegimu. Per 12 savaičių sumažėjo interleukino 6 rodiklis, dažnai naudojamas kaip vienas iš organizmo uždegiminių procesų žymenų.

    Kodėl tai svarbu priešdiabetui

    Nors tyrime dalyvavo priešdiabetą turintys žmonės, reikšmingo gliukozės kontrolės pagerėjimo nepastebėta. Tai reiškia, kad ankštinių nereikėtų pristatyti kaip greito būdo „numušti cukrų“, tačiau jie gali prisidėti prie bendros širdies ir kraujagyslių rizikos mažinimo per kitus mechanizmus.

    Mitybos gairėse ankštiniai dažnai siejami su širdžiai palankia mityba, nes tai augalinių baltymų ir skaidulų šaltinis, turintis mažai sočiųjų riebalų. Skaidulos, ypač tirpios, gali prisidėti prie palankesnio cholesterolio profilio, o baltymai ir skaidulos kartu padeda ilgiau išlikti sotiems.

    Be to, ankštiniuose esanti atspari krakmolo dalis ir bioaktyvūs augaliniai junginiai siejami su žarnyno mikrobiotos įvairove. Pastaraisiais metais tai vis dažniau aptariama kaip vienas iš veiksnių, galinčių daryti įtaką kardiometabolinei sveikatai.

    Kaip įtraukti į racioną saugiai

    Kasdien suvalgyti porcija nebūtinai reiškia sudėtingus patiekalus. Avinžirniai tinka salotoms, sriuboms, troškiniams ar užtepėlėms, o juodosios pupelės dažnai naudojamos sriubose, troškiniuose ir patiekaluose su daržovėmis.

    Patogus pasirinkimas gali būti konservuoti ankštiniai, tačiau verta rinktis variantus su mažiau druskos. Jei iki šiol ankštinių valgėte retai, porcijas geriau didinti palaipsniui, nes didesnis skaidulų kiekis pradžioje kai kuriems žmonėms sukelia pilvo pūtimą.

    Svarbu ir kontekstas: didžiausia nauda paprastai pasireiškia tada, kai ankštiniai pakeičia mažiau palankius produktus ir tampa širdžiai palankios mitybos dalimi. Žmonėms, turintiems priešdiabetą, gydytojai taip pat rekomenduoja derinti mitybą su fiziniu aktyvumu, miego režimu ir, jei reikia, gydymu.

  • Geležies trūkumas išduoda save: šie ženklai ant odos ir nagų, o sprendimas dažnai paprastas

    Geležies trūkumas išduoda save: šie ženklai ant odos ir nagų, o sprendimas dažnai paprastas

    Geležies trūkumas dažnai prasideda tyliai ir ilgai maskuojasi kaip įprastas nuovargis, mieguistumas ar suprastėjęs susikaupimas. Nors daug kas tai nurašo stresui, geležis būtina ne tik kraujui, bet ir raumenims, smegenims bei ląstelių energijos apykaitai.

    Vėliau simptomai tampa labiau matomi: gali sausėti oda, skilinėti lūpų kampučiai, dažnėti plaukų slinkimas. Kai kuriems žmonėms pakinta nagai, jie plonėja, tampa trapūs, kartais įgauna įgaubtą, šaukštelį primenančią formą.

    Dar vienas signalas, apie kurį kalbama vis dažniau, yra neramių kojų sindromui būdingas nemalonus pojūtis ir noras judinti kojas ramybės metu. Pasitaiko ir neįprastas potraukis valgyti ne maistą, pavyzdžiui, ledą, nors tai nėra dažnas, bet gydytojams gerai žinomas geležies stokos požymis.

    Kodėl geležies ima trūkti

    Dažniausi mechanizmai yra trys: netenkama kraujo, su maistu gaunama per mažai geležies arba ji prastai pasisavinama. Praktikoje neretai susideda keli veiksniai, todėl svarbu ne tik papildyti atsargas, bet ir rasti priežastį.

    Didesnę riziką patiria vaisingo amžiaus moterys dėl gausių menstruacijų, taip pat nėščiosios, nes nėštumo metu geležies poreikis reikšmingai išauga. Kraujavimo rizika didėja ir esant paslėptiems virškinamojo trakto kraujavimams, kurie kartais siejami su ilgalaikiu tam tikrų vaistų vartojimu.

    Pasisavinimas blogėja sergant celiakija, uždegiminėmis žarnyno ligomis, esant skrandžio gleivinės atrofijai ar po bariatrinių operacijų. Geležies apykaita gali sutrikti ir sergant lėtinėmis ligomis, kai organizme vyksta uždegiminiai procesai.

    Kokie tyrimai iš tiesų svarbūs

    Vien geležies kiekis kraujyje ne visada atspindi realią situaciją, nes gali svyruoti priklausomai nuo mitybos ar uždegiminių būklių. Patikimesnis rodiklis vertinant atsargas yra feritinas, kuris parodo, kiek geležies sukaupta audiniuose.

    Vis dėlto feritino interpretaciją gali komplikuoti infekcijos ir uždegimas, nes jis priskiriamas ūmios fazės baltymams ir tokiomis būklėmis didėja. Todėl gydytojas, atsižvelgęs į simptomus ir kitus tyrimus, gali papildomai vertinti transferrino įsotinimą, transferrino kiekį ar bendrą geležies surišimo gebą.

    Nustačius mažą feritino kiekį, paprastai akcentuojama, kad diagnozė neturi baigtis vien papildų paskyrimu. Reikia aiškintis, ar nėra lėtinio kraujavimo, virškinamojo trakto sutrikimų, celiakijos požymių ar mitybos klaidų.

    Kaip pagerinti pasisavinimą kasdien

    Geležis maiste būna dviejų pagrindinių formų, o ypač svarbu žinoti, kad augalinės kilmės geležis pasisavinama prasčiau. Pasisavinimą galima pastebimai pagerinti tame pačiame valgyme derinant geležies šaltinius su vitaminu C, pavyzdžiui, pridedant paprikos, brokolių, citrusinių vaisių ar žalumynų.

    Reikšmės turi ir maisto paruošimas, nes ankštinių bei grūdų mirkymas, daiginimas ar fermentacija mažina medžiagų, trukdančių įsisavinimui, kiekį. Tai ypač aktualu žmonėms, kurių mityboje vyrauja augaliniai produktai.

    Dažna klaida yra geležies turtingą maistą užsigerti kava, arbata ar kakava, nes jose esantys polifenoliai mažina pasisavinimą. Panašiai veikia ir kalcis, todėl praktiškas sprendimas yra šiuos produktus vartoti kitu metu, o ne kartu su geležies šaltiniais.

    Jei trūkumas jau pažengęs arba išsivystė mažakraujystė, vien mitybos korekcijų gali nepakakti. Tokiais atvejais gydytojas parenka geriamuosius preparatus, o kai pasisavinimas prastas arba vaistai netoleruojami, gali būti skiriama gydymo į veną taktika.

    Negydomas ryškus geležies trūkumas paveikia visą organizmą: silpnėja imunitetas, ilgėja atsistatymas po infekcijų, blogėja fizinis pajėgumas. Sunkesniais atvejais dėl sumažėjusio hemoglobino audiniai prasčiau aprūpinami deguonimi, todėl širdis dirba intensyviau, o nėštumo metu didėja komplikacijų rizika.