CP v2

Blog

  • Užmeskite seną rankšluostį ant šluostės: šis triukas sutaupo laiką ir pinigus namuose

    Užmeskite seną rankšluostį ant šluostės: šis triukas sutaupo laiką ir pinigus namuose

    Seni rankšluosčiai dažnai metų metus guli spintose, nes gaila išmesti, bet neaišku, kur pritaikyti. Tačiau buityje jie gali tapti praktiška, daugkartine šluoste plokščiam mopui ir padėti greičiau susitvarkyti grindis.

    Rankšluosčio kilpinė medvilnė gerai sugeria drėgmę ir kartu „pagauna“ dulkes, plaukus bei smulkius trupinius. Dėl to toks audinys tinka ir sausam valymui, ir lengvai drėgnam grindų plovimui, ypač kai norisi apsieiti be vienkartinių servetėlių.

    Kaip pasigaminti be siuvimo

    Pirmiausia ant ištiesto rankšluosčio uždėkite plokščio mopo galvą ir apibrėžkite stačiakampį, palikdami papildomai maždaug 5–7 centimetrus iš kiekvienos pusės. Tuomet reikiamą gabalą iškirpkite aštriomis žirklėmis, kad kraštai mažiau irtų.

    Keturiose kampuose padarykite nedidelius įkirpimus, maždaug 2 centimetrų gylio. Mopo galvą dėkite per vidurį, užlenkite audinį per kraštus ir pritvirtinkite pagal savo mopo tvirtinimo sistemą, dažniausiai į guminius laikiklius, skirtus vienkartinėms šluostėms.

    Sausai ir drėgnai: ką svarbu žinoti

    Sausas rankšluostis veikia kaip dulkių ir plaukų surinkėjas, todėl praverčia greitam prabėgimui per grindis, ypač koridoriuje ar virtuvėje. Vos sudrėkintas jis tinka plytelėms, laminatui ar PVC, kai reikia nuvalyti nešvarumus, bet neperlieti paviršiaus.

    Medinėms grindims ir parketui svarbu vengti perteklinės drėgmės: audinys turi būti tik lengvai drėgnas, kad nepaliktų vandens. Jei rankšluostis didelis, iš jo galima išsikirpti kelias šluostes ir turėti atsargą skirtingoms patalpoms.

    Skalbimas ir ilgaamžiškumas

    Po tvarkymosi tokį užvalkalą galima skalbti ir naudoti vėl, todėl tai patogu, jei nenorite nuolat pirkti vienkartinių šluosčių. Dažnai rekomenduojama rinktis 60 laipsnių temperatūrą, jei tai leidžia audinio etiketė ir rankšluosčio sudėtis.

    Siekiant, kad šluostė geriau sugertų ir mažiau „teptų“, verta vengti audinių minkštiklio, nes jis gali sumažinti medvilnės sugeriamumą. Išdžiovintas audinys vėl paruoštas uždėti ant mopo ir naudoti kasdieniams namų darbams.

  • Varėna vėl ruošia grybautojų šturmą: 23-iasis čempionatas Žiūrų kaime ir Miško pasaka

    Varėna vėl ruošia grybautojų šturmą: 23-iasis čempionatas Žiūrų kaime ir Miško pasaka

    Rugsėjo 12 dieną Varėna vėl taps grybautojų traukos centru: mieste ir apylinkėse vyks tarptautinė Grybų šventė, šiemet pasitinkanti tema Miško pasaka. Organizatoriai tikisi, kad į Dzūkijos sostine vadinamą miestą sugrįš ne tik grybavimo aistruoliai, bet ir šeimos, norinčios patirti vietos tradicijas.

    Vienas pagrindinių šventės akcentų – 23-iasis Lietuvos grybavimo čempionatas, kurio startas bus duotas Žiūrų kaime prie Ūlos upės. Registracija dalyviams numatyta nuo 6.30 valandos, o komandos į mišką iškeliaus aštuntą ryto, siekdamos ne tik pilnų krepšių, bet ir simbolinio trofėjaus.

    Renginio organizatoriai pabrėžia, kad čempionate vertinamas ne vien surinktų grybų kiekis. Dėmesys skiriamas atsakingam elgesiui miške, pagarbai gamtai, komandinei dvasiai ir dzūkiškai bendrystei, kuri Varėnos krašte istoriškai siejama su kasdieniu gyvenimu šalia girios.

    „Miškas dzūkui visada buvo daugiau nei pragyvenimo šaltinis – tai namai ir istorijos, kuriose gyvena legendos bei paslaptingi pasakojimai“, – sakė Varėnos kultūros centro direktorė Jurgita Keršienė.

    Nuo 10 valandos šventinis šurmulys persikels į Varėnos centrą: Vytauto, J. Basanavičiaus ir M. K. Čiurlionio gatvėse veiks Didžioji mugė. Joje žadama amatininkų dirbinių, tradicinių krašto gėrybių ir dzūkiškų gardumynų, o miestas taps gyva scena visos dienos veikloms.

    Vasario 16-osios gatvėje dalį dienos veiks Žinių ir pramogų alėja, kur numatomos edukacijos ir veiklos vaikams, supažindinančios su miško pasauliu. Legendų ir padavimų parke seniūnijų kiemeliai varžysis, kaip kūrybiškai atskleisti šių metų temą, o dienos viduryje bus renkama skaniausia grybienė.

    Šventėje planuojama ir pažintinė dalis: grybų parodoje numatyti susitikimai su mikologais, taip pat bus pristatomi su grybų tema susiję fotografijos darbai. Kultūros programą papildys filmo seansai ir parodos, o vakare Didžiojoje scenoje skambės koncertai, kuriuose pasirodys Petunija, grupė „Sisters On Wire“, „Žemaitukai“ ir Jovani.

    Organizatoriai primena, kad komandos į čempionatą registruojamos iki rugsėjo 9 dienos, o visa renginio programa ir praktinė informacija skelbiama Varėnos kultūros centro kanalais. Šventė kasmet sutraukia tūkstančius lankytojų ir tampa ne tik pramoga, bet ir Dzūkijos tapatybę stiprinančiu įvykiu.

  • Nauja tvarka sklypų riboms: VTPSI nebetikrins riboženklių, ką tai reiškia savininkams?

    Kas pasikeitė nuo liepos 1 dienos

    Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) praneša, kad nuo liepos 1 dienos ji nebevykdo funkcijos tikrinti, ar žemės savininkai ir kiti naudotojai ėmėsi priemonių sunaikintiems ar sugadintiems sklypų riboženkliams atkurti. Tai reiškia, kad dėl tokių situacijų pateikti skundai VTPSI nebebus nagrinėjami.

    Pokytis susijęs su įsigaliojusiais Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo pakeitimais ir atnaujinta priežiūros tvarka. Praktikoje sklypo savininkas nuo šiol gali pats apsispręsti, ar jo sklypo ribos vietovėje bus ženklinamos fiziniais riboženkliais.

    Riboženkliai tampa pasirinkimu

    Pagal naująją tvarką sprendimas atsisakyti riboženklių įforminamas žemės sklypo ribų paženklinimo ir parodymo akte. Šį aktą surašo matininkas, kai atliekami žemės sklypo kadastriniai matavimai.

    Šie pakeitimai ypač aktualūs žmonėms, kurie formuoja naujus sklypus, tikslina ribas ar užsako kadastrinius matavimus. Taip pat tai svarbu ūkininkams ir kitiems žemės naudotojams, kurių veikloje riboženkliai neretai būna sugadinami ar sunaikinami, pavyzdžiui, atliekant žemės ūkio darbus.

    Kas lieka svarbiausia nustatant ribas

    VTPSI pabrėžia, kad teisinį aiškumą dėl sklypo ribų užtikrina ne fiziniai ženklai, o Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruoti duomenys. Kadastrinių matavimų metu nustatytos ribų posūkio taškų koordinatės valstybinėje koordinačių sistemoje laikomos stabiliomis, o matavimų rezultatai turi atitikti teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus.

    Taip pat akcentuojama, kad riboženklis yra standartizuotas ženklas, žymintis sklypo ribas vietovėje, o jo įrengimo taisykles ir standartus nustato aplinkos ministras. Nors iki šiol ženklinimas daugeliu atvejų buvo privalomas, dabar tai tampa savininko pasirinkimu, kuris turi būti sąmoningas ir pagrįstas konkrečia situacija.

    Kur kreiptis, jei riboženkliai sunaikinami

    Nuo liepos 1 dienos taip pat panaikintos Administracinių nusižengimų kodekso nuostatos, kurios buvo tiesiogiai susijusios su nesiėmimu priemonių atkurti sugadintus riboženklius ir riboženklio pakeitimu. Nuo šiol tokie atvejai dažniau vertinami kaip civilinio pobūdžio turto sugadinimo ar sunaikinimo situacijos, o ginčai dėl žalos gali būti sprendžiami teisme civiline tvarka.

    Dėl riboženklių tyčinio sugadinimo ar sunaikinimo gyventojai gali kreiptis į policiją pagal taikytinas administracinių nusižengimų nuostatas, kai kalbama apie svetimo turto sugadinimą ar savavaldžiavimą. Kiekvienu atveju svarbu fiksuoti aplinkybes ir turėti dokumentus, kurie pagrindžia ribų nustatymą.

    Nepainiokite riboženklių su geodeziniais ženklais

    VTPSI atkreipia dėmesį, kad sklypų riboženkliai neturėtų būti painiojami su valstybiniais geodeziniais ženklais. Geodeziniai ženklai yra specialūs vietovėje įtvirtinti inžineriniai įrenginiai, žymintys tikslias valstybinio geodezinio tinklo koordinates ir aukščius, o jų apsauga ir administravimas yra atskira sritis.

    Tokie ženklai gali būti įbetonuoti į gruntą arba įtvirtinti pastatų konstrukcijose, jiems taikomos apsaugos zonos. Dėl jų apsaugos klausimų taikomos kitos taisyklės nei įprastiems sklypų riboženkliams.

    Kada riboženklių atsisakyti nereikėtų

    Nors riboženklių atsisakymas pats savaime nesumažina teisinio aiškumo, VTPSI ragina neskubėti priimti tokio sprendimo. Didesnė rizika kyla urbanizuotose teritorijose, kai planuojamos statybos, tvoros įrengimas ar kiti darbai, kuriems būtinas itin tikslus ribų nustatymas vietoje.

    Taip pat atsargumas svarbus, kai sklypas ribojasi su valstybine žeme, kai gretimo sklypo ribos kadastro žemėlapyje pažymėtos kaip taisytinos, arba kai formuojami valstybinės žemės sklypai. Tokiais atvejais fizinis ribų pažymėjimas gali padėti išvengti nesusipratimų ir brangių ginčų ateityje.

    VTPSI rekomenduoja kilus neaiškumams kreiptis į matininką dėl tikslaus ribų paženklinimo ir parodymo. Tai ypač aktualu, jei riboženkliai nebuvo įrengti, neišliko, kyla konfliktas su kaimynais arba prieš pradedant darbus šalia ribos, pavyzdžiui, statant tvorą ar sodinant želdinius.

  • Meškinį česnaką pasisodinsite rudenį ir pavasarį skinsite kibirais: svarbiausia viena klaida

    Meškinį česnaką pasisodinsite rudenį ir pavasarį skinsite kibirais: svarbiausia viena klaida

    Kas yra meškinis česnakas

    Meškinis česnakas (Allium ursinum) – ankstyvas daugiametis augalas, natūraliai augantis lapuočių miškuose, kur vyrauja pavėsis, puri humusinga dirva ir pastovi drėgmė. Virtuvėje vertingiausi jo lapai, turintys švelnesnį, tačiau aiškiai česnaką primenantį aromatą.

    Sode šis augalas dažnai pasirenkamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl praktiškumo: jis greitai suformuoja tankesnes kupstas ir gali „uždengti“ pavėsingas vietas, kur kitos prieskoninės žolės auga prasčiau. Vis dėlto, norint gero derliaus, svarbu neperlaistyti ir nepasodinti atviroje saulėje.

    Kur sodinti ir kokios žemės reikia

    Geriausia vieta meškiniam česnakui – pavėsis arba pusiau pavėsis, pavyzdžiui, po lapuočiais medžiais ar šiaurinėje pastato pusėje. Tiesioginė, ilga saulė dažniausiai silpnina lapų augimą ir trumpina vegetacijos laiką, todėl pavasarinis derlius būna menkesnis.

    Dirvai svarbiausia du dalykai: ji turi būti humusinga ir nuolat lengvai drėgna, bet ne šlapia. Užmirkusioje žemėje svogūnėliai greičiau pūva, todėl verta vengti įdubų, kur kaupiasi vanduo, o dirvą pagerinti kompostu ir lapų žeme.

    Kada ir kaip sodinti rudenį

    Rudeninis sodinimas dažniausiai laikomas patogiausiu, nes svogūnėliai spėja įsišaknyti iki šalčių ir pavasarį startuoja greičiau. Praktikoje tai reiškia ankstesnį lapų augimą ir solidesnį pirmąjį derlių, ypač jei pavasaris būna sausas.

    Sodinant svogūnėlius, juos verta įterpti maždaug 5–8 centimetrų gylyje, paliekant apie 10–15 centimetrų tarpus. Pasodinus naudinga lengvai mulčiuoti, kad dirva ilgiau išlaikytų drėgmę ir imituotų miško paklotę.

    Meškinį česnaką galima auginti ir iš sėklų, tačiau tai lėtesnis kelias: daigai pasirodo ne iš karto, o gausesnio lapų derliaus kartais tenka palaukti kelerius metus. Dėl to dauguma sodininkų renkasi svogūnėlius, nes rezultatas būna greitesnis ir prognozuojamesnis.

    Kaip nesupainioti su nuodingu augalu

    Didžiausia rizika meškiniam česnakui – supainiojimas su pakalnute, kurios lapai gali būti panašūs, o pati pakalnutė yra nuodinga. Saugiausias atpažinimo būdas – kvapas: švelniai patrynus lapą tarp pirštų, meškinis česnakas aiškiai kvepia česnaku.

    Skiriasi ir lapų augimas: meškinio česnako lapai dažniau kyla atskirai, su savitais lapkočiais, o pakalnutės dažnai auga poromis. Vis dėlto pavasarį, kol augalai dar nežydi, vien vizualiai suklysti lengva, todėl patikimiausia auginti iš patikimos kilmės sodinamosios medžiagos savo lysvėje.

    Kodėl verta auginti ir kaip prižiūrėti

    Meškinio česnako lapai virtuvėje naudojami švieži: tinka salotoms, varškei, sumuštiniams, sriuboms ar pesto, o skonis paprastai būna švelnesnis nei įprasto česnako. Daugiausia aromato ir maistinių medžiagų lapai turi ankstyvą pavasarį, kai yra jauni ir sultingi.

    Įsitvirtinęs augalas dažniausiai nereikalauja sudėtingos priežiūros, tačiau per sausras jam praverčia reguliarus laistymas, kad lapai nesustotų augti. Taip pat verta stebėti, ar kerai nepernelyg išplito, nes tinkamomis sąlygomis meškinis česnakas kasmet plečiasi ir gali užimti didesnį plotą.

    Dar vienas praktinis argumentas – saugumas ir atsakomybė: laukinėje gamtoje meškinio česnako rinkimas daug kur ribojamas, todėl auginimas savo sklype yra tvaresnis ir leidžia tiksliai žinoti, ką skinate. Be to, savo lysvėje gerokai mažesnė tikimybė supainioti lapus su nuodingais augalais.

  • Rugpjūčio pabaigos genėjimas: ką dar galite kirpti, o kur užteks vienos klaidos

    Rugpjūčio pabaigos genėjimas: ką dar galite kirpti, o kur užteks vienos klaidos

    Rugpjūčio pabaigoje sode prasideda jautrus laikotarpis: dalis augalų dar gali būti tvarkomi, tačiau kiti jau ruošiasi žiemai ir bet koks skubotas genėjimas kainuoja kitų metų žydėjimą. Specialistai pabrėžia, kad šiuo metu svarbiausia ne sutrumpinti viską iš eilės, o suprasti, ant kokių ūglių augalas krauna žiedinius pumpurus.

    Vijokliniams augalams, pavyzdžiui, glicinijai, vasaros pabaigos korekcija dažnai būna būtina, nes per sezoną ji išaugina ilgus, lanksčius ūglius. Paprastai trumpinami tik šių metų šoniniai ūgliai, paliekant kelis lapus, o pagrindinis augalo karkasas neliečiamas, kad nebūtų sutrikdyta forma ir augimas.

    Levandoms po žydėjimo tinka lengvas formavimo genėjimas, tačiau yra viena taisyklė, kurios laužyti neverta: nekirpti iki senos, sumedėjusios dalies. Nukirpus per žemai, levanda dažnai sunkiai atželia, krūmas išretėja, o susiformavusios tuštumos gali likti ilgam.

    Rambler tipo vijoklinės rožės po žydėjimo gali būti praretinamos, kad atsirastų vietos naujiems ūgliams, ant kurių žydės kitą sezoną. Dažniausiai pašalinami vienas ar du patys seniausi stiebai prie pat žemės, o jauni, stiprūs ūgliai pririšami prie atramų, kad rožė augtų tvarkingai.

    Gyvatvorėms rugpjūčio pabaiga dažnai yra paskutinė proga atlikti kosmetinį sulyginimą, bet ne atjauninantį pjūvį. Lengvas viršūnių ir išsikišusių šakelių pakoregavimas padeda išlaikyti formą, o šonai paprastai formuojami taip, kad apačia būtų platesnė už viršų, tuomet šviesa pasiekia ir apatines šakas.

    Daugelį daugiamečių, pavyzdžiui, kai kuriuos snapučius, po pirmo žydėjimo galima nukirpti žemai, jei lapija pageltusi ar išgulusi. Po tokio atnaujinimo augalas dažnai išleidžia naują, tvarkingą lapų kerą, o kai kurios veislės spėja dar kartą pražysti iki rudens.

    Vasarą žydintis jazminas po žydėjimo taip pat tvarkomas, tačiau čia svarbu nepersistengti su senomis, sumedėjusiomis šakomis. Paprastai pašalinami žydėję, silpni ar susipynę ūgliai, o jauni, stiprūs ūgliai išdėstomi ant atramos, kad kitą sezoną žydėjimas būtų gausesnis.

    Vaismedžiams, ypač obelims ir kriaušėms, rugpjūčio pabaigoje kartais taikomas saikingas vasarinis genėjimas, kai išpjaunama dalis stačių, stiprių ūglių, vadinamų vilkūgliais. Tikslas yra praretinti lają ir pagerinti šviesos patekimą prie vaisių, bet ne „nukarpyti“ visą jauną augimą, nes dalis ūglių vėliau tampa derančiomis šakomis.

    Didžiausia klaida šiuo metu yra elgtis taip, lyg tai būtų antra pavasario pradžia. Vėlyvas, stiprus genėjimas gali paskatinti naują augimą, kuris nespės subręsti iki šalnų, o kartu gali būti pašalinti jau suformuoti žiediniai pumpurai.

    Rugpjūčio pabaigoje ypač rizikinga karpyti anksti pavasarį žydinčius krūmus, tokius kaip alyvos ar forsitijos, nes jie žiedinius pumpurus paprastai susiformuoja iš anksto. Panašiai ir kai kurios hortenzijos, kurios žydi ant senų ūglių, netoleruoja vėlyvo stipraus trumpinimo, nes taip netyčia „nukerpami“ kitų metų žiedai.

    Dekoratyvinės žolės vasaros pabaigoje paprastai nekerpamos, nes jų stiebai ir lapai rudenį bei žiemą tampa natūralia kerų apsauga. Tokie augalai dažniausiai tvarkomi pavasarį, prieš prasidedant naujam augimui.

    Praktikoje šio laikotarpio genėjimo sėkmę lemia ir technika: aštrūs, švarūs įrankiai palieka lygią žaizdą, kuri greičiau gyja ir rečiau tampa infekcijų vartais. Darbams geriausia rinktis sausą dieną, o po genėjimo vengti azoto gausių trąšų, nes jos skatina augimą, kurio vasaros pabaigoje jau nebereikia.

  • Kalia sode sprogo visomis spalvomis: 7 klaidos, dėl kurių ji nežydi ir sunyksta

    Kalia sode sprogo visomis spalvomis: 7 klaidos, dėl kurių ji nežydi ir sunyksta

    Kuo išskirtinė kalia

    Kalia, dar vadinama zantedeskija (Zantedeschia), yra dekoratyvus augalas, vertinamas dėl ryškių, taureles primenančių žiedynų ir tvirtų, blizgių lapų. Dažniausiai auginamos sodo formos yra hibridai, kurie iš požeminės dalies formuoja mėsingus gumbus ar šakniastiebius.

    Paprastai augalas užauga apie 50–70 centimetrų, o žiedų spalvos gali būti nuo baltos ir geltonos iki rožinės, raudonos, violetinės ar labai tamsios. Kalia dažnai auginama gėlynuose, dideliuose vazonuose terasoje, taip pat pjaunama puokštėms, nes ilgai išsilaiko vazoje.

    Vieta, žemė ir laistymas

    Kalia geriausiai jaučiasi šviesioje vietoje, tačiau kaitriausia visos dienos saulė gali ją silpninti, ypač vazonuose. Patikimiausias pasirinkimas yra saulėta arba lengvai pritemdyta vieta, apsaugota nuo stipraus vėjo.

    Dirva turi būti derlinga, puri ir laidi vandeniui, bet augimo bei žydėjimo metu negali išdžiūti iki kietos plutelės. Praktikoje tai reiškia nuolat lengvai drėgną substratą ir atsargumą, kad vanduo neužsistovėtų, nes tuomet didėja šaknų ir gumbų puvinio rizika.

    Dažna nesėkmės priežastis yra kraštutinumai: arba per sausas gruntas, kai augalas numeta lapus ir užmezga mažiau žiedų, arba per šlapias, kai pradeda vysti dėl pažeistos šaknų sistemos. Patogus orientyras yra laistyti tada, kai viršutinis kelių centimetrų sluoksnis pradeda džiūti, bet žemė vazono gilumoje dar išlieka drėgna.

    Sodinimas, tręšimas ir poilsio periodas

    Gumbus patogiausia sodinti pavasarį, o norint ankstesnio žydėjimo, kalią galima pradėti auginti vazone ir į lauką perkelti tik tada, kai nebegresia šalnos. Staigus išnešimas iš šilto kambario į tiesioginę saulę augalui dažnai sukelia stresą, todėl verta jį kelias dienas palaipsniui pratinti.

    Žydėjimo metu kaliai padeda reguliarus tręšimas žydintiems augalams skirtomis trąšomis, tačiau svarbu nepadauginti azoto, nes tuomet auga lapai, o žiedų mažėja. Tręšti tikslingiausia aktyvaus augimo laikotarpiu nuo pavasario iki vasaros vidurio ar pabaigos, stebint augalo reakciją ir dirvos drėgmę.

    Pasibaigus žydėjimui nereikėtų skubėti nupjauti visų lapų, jei jie dar žali. Lapai kaupia maisto medžiagas, kurios vėliau sukaupiamos gumbuose ir lemia kito sezono startą, todėl laistymas mažinamas palaipsniui, kai lapai natūraliai pradeda gelsti ir džiūti.

    Kaip peržiemoti gumbus

    Daugelis sodo kalių veislių nėra atsparios šalčiui, todėl paliktos dirvoje per žiemą dažnai nušąla. Net jei rudenį augalas dar atrodo gyvybingas, saugiausia prieš pirmesnes rimtesnes šalnas pasirūpinti požemine dalimi.

    Gumbus rekomenduojama iškasti tuomet, kai didžioji dalis lapų jau paruduoja ir nudžiūsta, nes taip augalas spėja sukaupti atsargas. Iškasus gumbus verta juos trumpai apdžiovinti, švelniai nuvalyti žemės likučius ir pašalinti sudžiūvusias antžemines dalis.

    Žiemai tinka vėsi, sausa, nuo šalčio apsaugota vieta, kur temperatūra laikosi maždaug 5–10 laipsnių. Gumbus galima laikyti sausame substrate, o per žiemą jų nelaistyti, nes perteklinė drėgmė yra viena dažniausių gedimo priežasčių.

    Laikymo metu pravartu periodiškai patikrinti, ar neatsirado puvinio židinių, ir pažeistus gumbus atskirti. Auginant vazone, augalą galima perkelti į vėsesnę patalpą ir, jam perėjus į ramybės būseną, laistymą visiškai nutraukti, o pavasarį patikrinti gumbą ir prireikus persodinti į šviežią žemę.

    Pavasarį, kai kalia vėl pradeda augti, didesnius gumbus galima dalyti ir taip dauginti augalą. Vis dėlto po padalijimo kaliai dažnai reikia laiko sustiprėti, todėl gausaus žydėjimo galima tikėtis ne visada iš karto.

  • Dabar pats laikas morkoms: 3 klaidos rugpjūčio pabaigoje, kurios sugadina derlių

    Dabar pats laikas morkoms: 3 klaidos rugpjūčio pabaigoje, kurios sugadina derlių

    Morkoms svarbiausia – vandens režimas

    Rugpjūčio pabaigoje morkos dažnai jau būna suformavusios didžiąją šakniavaisio dalį, todėl svarbiausia nebe „auginti lapus“, o išlaikyti tolygų brendimą. Per dažnas laistymas šiuo metu gali lemti minkštesnę struktūrą ir prastesnį laikymą per žiemą, ypač jei orai atvėsta ir dirva ilgiau išlieka šlapia.

    Jei vyrauja sausesnis laikotarpis, laistyti verta rečiau, bet gausiau, kad vanduo pasiektų gilesnius dirvos sluoksnius. Kai po sausros morkos staiga gauna daug drėgmės, šakniavaisiai neretai sutrūkinėja, o per įtrūkimus lengviau patenka ligų sukėlėjai.

    Tręšimas: mažiau azoto, daugiau kalio

    Vėlyvą vasarą morkoms nebetinka azotu gausios trąšos, nes jos skatina vešlią lapiją šakniavaisio sąskaita. Praktikoje tai reiškia mažesnį, prastesnės formos derlių ir didesnę riziką, kad šakniavaisiai bus vandeningi.

    Šiuo laikotarpiu dažniau akcentuojamas kalis, kuris siejamas su geresniu šakniavaisių tvirtumu ir kokybe, taip pat fosforas, svarbus šaknų sistemai. Jei renkatės organines priemones, tinka gerai perpuvęs kompostas, naudojamas plonai, kad nepertręštumėte ir neprovokuotumėte pernelyg intensyvaus augimo.

    Daržininkai kartais naudoja ir medžio pelenus, tačiau svarbu jų nepadauginti, nes jie kelia dirvos pH ir gali išbalansuoti maisto medžiagų pasisavinimą. Pelenai turi būti iš švarios, nedažytos medienos, o prieš naudojant pravartu įvertinti, ar dirva nėra linkusi į šarmingumą.

    Ar verta trumpinti lapus?

    Viena diskutuojamiausių praktikų sezono pabaigoje – morkų lapų trumpinimas. Idėja paprasta: sumažinus žaliosios masės poreikius, augalas esą daugiau energijos nukreipia į šakniavaisį, todėl šis greičiau bręsta ir užauga stambesnis.

    Vis dėlto per stipriai nukirpus lapus galima susilpninti fotosintezę ir gauti priešingą rezultatą. Jei lapija labai tanki ir ilgai laikosi drėgmė, saikingas praretinimas ar šoninių ūglių patrumpinimas gali pagerinti oro cirkuliaciją ir sumažinti palankias sąlygas ligoms, tačiau radikaliai nupjauti lapų paprastai nereikia.

    Artėjant rugsėjui geltonuojanti lapija nebūtinai reiškia, kad morkoms trūksta vandens. Dažnai tai natūralus signalas, kad augalas artėja prie brandos, todėl svarbiausia išlaikyti stabilias sąlygas ir neskubėti „gelbėti“ papildomu laistymu ar trąšomis.

  • Obuoliai pūva dar ant šakų? Sodininkai atskleidė, ką būtina daryti visą sezoną

    Obuoliai pūva dar ant šakų? Sodininkai atskleidė, ką būtina daryti visą sezoną

    Kodėl vaisiai ima pūti?

    Situacija, kai obuoliai pradeda ruduoti ir pūti dar ant medžio, dažniausiai susijusi su grybinėmis ligomis ir drėgmės pertekliumi lajoje. Šiltas ir lietingas oras sudaro palankias sąlygas sporoms plisti, o infekcija greitai „pereina“ nuo vieno vaisiaus prie kito.

    Dažniausi kaltininkai yra rudasis puvinys, taip pat kiti vaismedžių grybiniai sukėlėjai, kuriuos sustiprina bendras medžio nusilpimas. Problemą paaštrina tai, kad užkratas gali išlikti per žiemą ant vadinamųjų mumifikuotų vaisių ir pavasarį vėl pradėti naują infekcijos bangą.

    Ne mažiau svarbūs ir kenkėjai, ypač vaisėdžiai vikšrai, kurie pažeidžia vaisiaus odelę ir minkštimą. Tokios žaizdos tampa atvirais vartais puvinį sukeliantiems patogenams, todėl net nedidelis pažeidimas gali baigtis greitu obuolio irimu.

    Klaidos, kurios padidina riziką

    Pūvimą dažnai išprovokuoja ir mechaniniai pažeidimai, atsiradę po krušos, nuo paukščių snapų ar neatsargiai skinant ir retinant vaisius. Kuo daugiau įdrėskimų ant odelės, tuo lengviau infekcija įsitvirtina, ypač kai naktimis laikosi rasa, o dienomis būna šilta.

    Dar viena dažna priežastis yra nesubalansuotas tręšimas: per daug azoto skatina gausų, tankų augimą ir sultingus audinius, o tai pailgina drėgmės laikymąsi lajoje. Tuo pat metu kalcio trūkumas silpnina vaisių audinius ir didina skilinėjimo bei puvimo tikimybę, ypač greitai augant derliui.

    Kas padeda, jei obuoliai pūva?

    Pirmas žingsnis yra higiena sode: nuo šakų ir nuo žemės būtina reguliariai surinkti pažeistus, pūvančius ir mumifikuotus vaisius. Jų nereikėtų kompostuoti, nes taip užkratas gali sugrįžti į sodą per kompostą arba išplisti aplinkoje.

    Ne mažiau svarbu formuoti retesnę, gerai vėdinamą lają, kad po lietaus ji greičiau išdžiūtų. Vasarinis ir rudeninis genėjimas, atliekamas pagal medžio būklę, mažina drėgmės „kišenes“ ir tiesiogiai sumažina palankias sąlygas grybams.

    Prie profilaktikos prisideda ir švaros palaikymas po medžiu: kritę lapai bei vaisių liekanos turi būti surenkami, nes ant jų gali išlikti ligų sukėlėjai. Praktikoje tai viena efektyviausių priemonių mažesniuose soduose, kur užkratas dažnai „sukasi“ toje pačioje vietoje.

    Jei problema kartojasi kasmet, verta suvaldyti ir kenkėjus, nes būtent jų padaryti pažeidimai dažnai „užkuria“ puvinį. Sodininkai naudoja gaudomuosius diržus, feromonines priemones ir kitus sprendimus, o paukščių daromai žalai mažinti praverčia apsauginiai tinklai.

    Natūraliai atsparumą galima stiprinti ir augaliniais nuovirais, pavyzdžiui, iš asiūklio, kurie tradiciškai naudojami kaip papildoma profilaktika. Vis dėlto, jei infekcija plinta masiškai ir oras išlieka drėgnas, gali prireikti augalų apsaugos priemonių, parinktų pagal vaismedžių ligas ir naudojimo instrukcijas.

  • Ką sėti rugsėjį darže, kad derlius džiugintų iki šalnų: šie augalai spėja užaugti

    Ką sėti rugsėjį darže, kad derlius džiugintų iki šalnų: šie augalai spėja užaugti

    Rugsėjis darže – antras šansas

    Rugsėjis dar nėra sezono pabaiga: šiltesni rudens periodai leidžia darže dar kartą išnaudoti lysves. Vis dėlto dienos trumpėja, todėl svarbiausia rinktis augalus, kuriems reikia nedaug laiko iki derliaus arba kurie gali peržiemoti.

    Prieš sėją verta pašalinti augalų liekanas, supurenti dirvą ir papildyti ją kompostu. Drėgmė rudenį dažnai svyruoja, tad pasėlius naudinga palaistyti ir, jei naktimis vėsu, pridengti agroplėvele.

    Greitam rudeniniam derliui

    Rugsėjo pradžioje patikimiausi yra trumpą vegetaciją turintys lapiniai ir šakniavaisiai. Tokie augalai spėja sudygti ir užaugti net tada, kai temperatūros svyruoja, o kenkėjų aktyvumas paprastai jau mažesnis nei vasarą.

    Dažnas pasirinkimas yra ridikėliai: sėklas įprasta berti negiliai, o derlius dažnai nuimamas per kelias savaites, priklausomai nuo veislės ir oro. Taip pat tinka gražgarstės, įvairios azijinės salotos, tokios kaip mizuna ar komatsuna, kurios greitai suformuoja valgomuosius lapus.

    Jei daržininkaujate balkone ar terasoje, dalį šių augalų galima sėti ir į vazonus, svarbu užtikrinti šviesią vietą. Rudenį didžiausias iššūkis būna ne karštis, o šviesos trūkumas, todėl pavėsis gali pastebimai sulėtinti augimą.

    Žieminiai pasėliai ankstyvam pavasariui

    Rugsėjis tinka ir vadinamiesiems žieminiams pasėliams, kurie žiemą ištveria dirvoje, o pavasarį startuoja anksčiau. Tai ypač aktualu norint ankstyvo žalumynų ar prieskoninių derliaus, kai kiti augalai dar tik pradedami sėti.

    Į dirvą galima sodinti žieminį česnaką, kuris pavasarį suformuoja derlių, jei parinkta tinkama veislė. Taip pat sėjami špinatai, kurių tikslas – kad jie nespurtuotų per greitai prieš šalčius, todėl sėjos laikas turėtų būti derinamas su realiomis orų prognozėmis.

    Dar vienas praktiškas pasirinkimas yra avinžirninė salota, dažniau vadinama daržine žiemine salota, arba lauko salotos. Ji gali duoti derlių vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį, o vėsesniu metu pravartu pasėlius pridengti, kad apsaugotų nuo stipresnių šalnų.

    Gėlės ir svogūniniai augalai pavasario spalvoms

    Rudens pradžia tinka ne tik daržovėms: rugsėjį galima sėti dalį dekoratyvinių augalų, kurie sustiprėja iki žiemos arba sėkmingai peržiemoja ir pražysta pavasarį. Tai patogu, nes pavasarį gėlynas startuoja anksčiau ir reikalauja mažiau skubos.

    Taip pat tai vienas geriausių laikų sodinti svogūnines gėles, kurios iki šalčių spėja įsišaknyti. Dažniausiai sodinami tulpės, hiacintai, krokai, scylės, snieguolės ir dekoratyviniai česnakai, o sodinimo gylis paprastai pritaikomas pagal svogūnėlio dydį.

    Rugsėjį dar patogu ir peržvelgti daugiamečius augalus, kuriuos galima dalyti ir atnaujinti, jei kerai per tankūs. Toks darbas rudenį dažnai būna sėkmingesnis, nes dirva dar šilta, o drėgmės paprastai daugiau nei vasaros viduryje.

  • Wrzosų kilimas sode: svarbiausios klaidos sodinant ir kaip jas ištaisyti, kad sužydėtų

    Wrzosų kilimas sode: svarbiausios klaidos sodinant ir kaip jas ištaisyti, kad sužydėtų

    Kur įrengti viržyną

    Viržynas bus sėkmingas tik tada, jei jam parinksite saulėtą, šiltą ir nuo vėjų apsaugotą vietą. Daug šviesos lemia gausesnį žydėjimą, ryškesnę lapijos spalvą ir kompaktiškesnį krūmelių augimą.

    Gilaus šešėlio verta vengti: ūgliai ištįsta, kerelio vidus praretėja, žiedų būna mažiau. Taip pat nepatartina sodinti šalia didelių medžių, kurie konkuruoja dėl vandens, o laja užstoja saulę.

    Geriausiai tinka lengvas šlaitas, nedidelis pakilimas ar plati juosta prie tako. Žemumose, kur po lietaus kaupiasi vanduo, viržiai dažnai nusilpsta, nes jų smulkios šaknys nepakenčia ilgalaikio užmirkimo.

    Kokios žemės reikia viržiams

    Prieš darbus verta keliuose vietos taškuose pamatuoti dirvos pH. Paprastasis viržis geriausiai auga lengvoje, humusingoje, laidžioje ir rūgščioje žemėje, dažniausiai pH apie 4,5–5,5.

    Kalkingas ar aiškiai šarminis dirvožemis trukdo pasisavinti maisto medžiagas, todėl augalai pradeda blukti ir praranda gyvybingumą. Viržiai prisitaikę prie skurdesnių dirvų, o jų šaknims svarbi mikorizė, padedanti „dirbti“ rūgščioje terpėje.

    Rūgštaus substrato negalima supilti tik į mažas duobutes, nes sunkioje dirvoje susiformuoja vandens „kišenės“. Praktikoje patikimiausia paruošti visą plotą, o molingose ar drėgnose vietose suformuoti pakeltą 15–25 centimetrų lysvę.

    Sodinimas ir priežiūra visais metais

    Dažniausiai viename kvadratiniame metre sodinama apie 6–10 augalų, paliekant 25–45 centimetrų tarpus, priklausomai nuo veislės. Į gruntą konteineriuose auginti viržiai perkeliami didelę sezono dalį, tačiau lengviausiai įsišaknija pavasarį ir ankstyvą rudenį.

    Prieš sodinant svarbu patikrinti šaknis: sveikas augalas turi daug šviesių šaknelių, o substratas neturi skleisti užsistovėjusio kvapo. Jei šaknys tamsios ir minkštos, o ūgliai vietomis ruduojantys, tai gali rodyti puvinį.

    Pasodinus dirvą verta mulčiuoti 3–5 centimetrų perpušusios pušų žievės sluoksniu. Mulčias slopina piktžoles, lėtina drėgmės garavimą ir saugo paviršines šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų.

    Laistant svarbiausia išlaikyti lengvai drėgną, bet ne šlapią dirvą: prieš pilant vandenį pravartu patikrinti 3–5 centimetrų gylį. Geriau laistyti rečiau, bet gausiau, vandenį nukreipiant prie šaknų, o ne tik sudrėkinant paviršių.

    Tręšti viržius reikia saikingai, nes per didelis azoto kiekis skatina minkštus ūglius, kurie prasčiau pasiruošia žiemai. Dažniausiai pakanka pavasarį po lengvo genėjimo panaudoti nedidelę normą trąšų, skirtų rūgščią dirvą mėgstantiems augalams, o vėliau tręšimą nutraukti iki vasaros vidurio.

    Genėjimo laikas priklauso nuo augalo žydėjimo: vėlai vasarą ir rudenį žydinčius viržius dažniausiai kerpame pavasarį, pašalindami pernykščius žiedynus. Svarbu nekirpti giliai į sumedėjusią, be lapų dalį, nes viržiai iš jos atželia silpnai.

    Žiemą pagrindinė rizika dažnai būna ne šaltis, o fiziologinė sausra, kai visžaliai ūgliai praranda vandenį, o šaknys iš įšalusios žemės jo nepasiima. Po sauso rudens viržyną verta gausiai palaistyti prieš įšalą, o jaunus sodinius pridengti eglišakėmis ar šviesia žiemine agroplėvele.

    Jei viržiai ruduoja ir džiūsta, vienos priežasties paprastai nebūna: taip gali atrodyti ir perdžiūvimas, ir užmirkimas, ir pašalimas, ir šaknų ligos. Pirmiausia verta įvertinti dirvos drėgmę, šaknų būklę ir vietą, nuo kurios prasidėjo nykimas, o pažeistą augalą pašalinti kartu su žemių gumulu.

    Planuojant kompozicijas naudinga derinti skirtingo žydėjimo laikų augalus: žiemą ir ankstyvą pavasarį žydi erikos, o viržiai dažniausiai puošia nuo vasaros pabaigos iki rudens. Dėl to tinkamai parinkus rūšis ir veisles spalvą sode galima išlaikyti daugelį mėnesių.