CP v2

Blog

  • „Rolex“ uždirba iš naudotų laikrodžių: sertifikuota programa 2026 metais atnešė apie 340 mln. eurų

    „Rolex“ vis aktyviau paverčia antrinę laikrodžių rinką oficialiu verslu: sertifikuotų naudotų laikrodžių programa „Rolex Certified Pre-Owned“ 2026 metų pirmąjį pusmetį sugeneravo apie 340 mln. eurų pardavimų. Tai daugiau nei dvigubas augimas, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, rodo „EveryWatch“ apžvelgti rinkos duomenys.

    Šis rezultatas svarbus ne tik dėl augimo tempo. Sertifikuotų naudotų „Rolex“ pardavimai aplenkė naujų laikrodžių prekybą vadinamojoje pilkojoje rinkoje, kur 2026 metų pirmąjį pusmetį apyvarta siekė apie 296 mln. eurų ir buvo mažesnė nei metais anksčiau.

    Platesniame kontekste „Rolex“ naudotų laikrodžių rinka taip pat išlieka milžiniška: vien per 2026 metų pirmąjį pusmetį visų naudotų „Rolex“ sandorių vertė, „EveryWatch“ vertinimu, sudarė apie 3,8 mlrd. eurų. Metinė apimtis, pagal prognozes, gali perkopti maždaug 8,8 mlrd. eurų ribą.

    Kaip veikia „Certified Pre-Owned“?

    Sertifikuotos programos esmė paprasta: naudotas laikrodis parduodamas per oficialius partnerius, jam suteikiamas patikros ir autentiškumo patvirtinimas, o pirkėjui siūlomas didesnis saugumo jausmas. Tokia schema leidžia gamintojui dalį antrinės rinkos maržos perkelti į kontroliuojamą kanalą.

    Rinkos analitikai pastebi, kad sertifikavimas dažnai reiškia ir aukštesnę galutinę kainą. „WatchCharts“ skaičiavimais, priemoka už sertifikuotą „Rolex“ pas skirtingus pardavėjus gali siekti nuo maždaug 12,6 proc. iki beveik 32 proc., o vidutinė sandorio suma programoje yra didesnė nei analogiškų nesertifikuotų laikrodžių.

    Praktikoje tai reiškia, kad patyrę kolekcininkai, turintys savo laikrodininką ir gebantys patikrinti mechanizmą, ne visada bus tokios programos taikinys. Tačiau pirkėjui, kuris nori naudoto laikrodžio be rizikos ir be gilaus įsitraukimo į rinkos niuansus, papildomas mokestis gali atrodyti racionalus.

    Modelių trūkumas kuria paklausą

    Vienas ryškiausių antrinės rinkos dėsnių – kai konkretus modelis dingsta iš oficialaus katalogo, jo paklausa ir kaina neretai šokteli. „EveryWatch“ duomenys rodo, kad po raudonai mėlyno GMT-Master II, geriau žinomo kaip „Pepsi“, pasitraukimo, naudotų šios versijos laikrodžių pardavimai išaugo apie 60 proc. per metus.

    Tokios situacijos „Rolex“ leidžia uždirbti tarsi antrą kartą: pirmiausia iš naujo laikrodžio pardavimo, o vėliau – iš jo istorijos ir paklausos antrinėje rinkoje, ypač kai sandoris įvyksta per sertifikuotą kanalą.

    Jaunesni pirkėjai renkasi alternatyvas

    Vis dėlto „Rolex“ dominavimas antrinėje rinkoje nebėra toks ryškus kaip pandemijos laikotarpiu. Platformos „Chrono24“ pateikiamuose rinkos vertinimuose „Rolex“ dalis sandoriuose sumažėjo iki maždaug 30,5 proc., kai piko metu ji buvo viršijusi 44 proc. ir dabar priartėjo prie iki 2019 metų buvusio lygio.

    Įdomūs ir vartotojų įpročiai: jaunesni nei 30 metų pirkėjai, kurie anksčiau „Rolex“ skirdavo apie pusę savo laikrodžių biudžeto, pastaruoju metu didesnę dalį lėšų nukreipia į „Cartier“ ir „Patek Philippe“. Tai signalizuoja, kad prestižo rinka diversifikuojasi, o klasikinė „Rolex“ sportinė estetika nebe visiems yra vienintelis statuso pasirinkimas.

    Ekspertų vertinimu, sertifikuotų naudotų laikrodžių programos pramonėje tampa struktūriniu pokyčiu: jos mažina neaiškumą pirkėjui ir didina gamintojų kontrolę kainodaroje. „Rolex“ atvejis rodo, kad antrinė rinka iš „papildomo“ kanalo vis labiau virsta lygiaverte strategijos dalimi.

  • Vienas incidentas – dešimtys bylų: kodėl koordinacijos stoka lėtina kovą su kibernetiniais nusikaltėliais

    Vienas kibernetinis incidentas gali virsti dešimtimis atskirų pranešimų skirtingiems policijos ir prokuratūros padaliniams. Tokia fragmentacija lėtina tyrimus, dubliuoja darbą ir suteikia nusikaltėliams laiko paslėpti pėdsakus bei išgryninti lėšas.

    Apie tai viešai kalbanti teisės ir kibernetinio saugumo ekspertė prof. Agnieszka Gryszczyńska pabrėžia, kad didžioji dalis kibernetinių nusikaltimų šiandien yra organizuotų, tarptautinių grupių darbas. Tai reiškia, kad tyrimams vis dažniau reikia ne pavienių veiksmų, o centralizuoto, greitai sujungiamo vaizdo.

    Kur dingsta laikas?

    Praktikoje tas pats nusikaltimas gali būti registruojamas kaip atskiros bylos pagal nukentėjusiųjų vietą, skirtingus pranešimus ar skirtingus epizodus. Kai tyrimai išsiskaido, pareigūnams sunkiau matyti bendrą schemą, o duomenų rinkimas ir sprendimai dėl veiksmų ima kartotis keliose institucijose.

    „Turime siekti geresnės koordinacijos pradiniame etape ir jungti procesus, kai iš esmės kalbame apie tą patį veiksmą ar tą pačią grupę“, – sakė prof. Agnieszka Gryszczyńska.

    Ekspertė atsargiai vertina planus jungti kibernetinių nusikaltimų tyrimo pajėgas su kitomis kriminalinės policijos struktūromis, jei prieš tai nėra aiškių efektyvumo vertinimų. Tuo pačiu ji akcentuoja, kad būtina stiprinti ir regioninius padalinius, nes elektroniniai įrodymai vis dažniau reikalingi net bylose, kurios nėra „grynos“ kibernetinės.

    Elektroniniai įrodymai ir pinigų pėdsakas

    Didelė dalis šiuolaikinių atakų yra orientuota į pinigus: nuo sukčiavimo iki išpirkos reikalaujančių atakų. Todėl tyrimuose itin svarbi prieiga prie elektroninių duomenų, ypač telekomunikacijų informacijos ir finansinių srautų, kurie leidžia identifikuoti tarpininkus ir galutinius gavėjus.

    „Tik laikydamiesi principo sekti pinigus galime pasiekti nusikaltėlius ir kartu susigrąžinti lėšas nukentėjusiems“, – sakė prof. Agnieszka Gryszczyńska.

    Ši kryptis glaudžiai susijusi ir su praktiniais teisėkūros klausimais: kaip greitai gauti duomenis, kaip juos apsaugoti, kaip užtikrinti jų tinkamumą teisme ir kaip standartizuoti tarpžinybinį bendradarbiavimą, kai nusikaltimas peržengia vienos savivaldybės ar net vienos valstybės ribas.

    Spoofingas ir klaidingi pranešimai

    Dar vienas iššūkis – masiniai klaidingi pranešimai ir vadinamieji kaskadiniai „aliarmai“, kai vienu metu informuojami šimtai ar tūkstančiai objektų. Tokiais atvejais esminis tikslas yra sukurti vieną koordinuojamą tyrimą, o ne šimtus atskirų procesų, kuriuose išsiskaido pajėgos.

    Ekspertė atkreipia dėmesį ir į spoofingo problemą, kai sukčiai apsimeta patikimais numeriais ar institucijomis. Nuo 2023 metais įsigaliojęs reguliavimas dėl piktnaudžiavimo elektroninių ryšių srityje numato pareigas ryšio operatoriams, įskaitant spoofingo skambučių blokavimą, tačiau praktikoje kova su šiuo reiškiniu išlieka nuolatinė lenktynė su nusikaltėlių prisitaikymu.

    Augant incidentų skaičiui, didžiausią vertę įgauna greitas epizodų sujungimas, vieninga įrodymų rinkimo taktika ir specializuotų pareigūnų pajėgumai analizuoti skaitmeninį pėdsaką. Priešingu atveju vienas nusikaltimas ir toliau virs dešimtimis bylų, o valstybės reakcija bus lėtesnė nei nusikaltėlių veiksmai.

  • Kibernusikaltėliai veikia kaip įmonės: HR skyriai, „nedarbingumai“ ir DI pigina atakas

    Kibernusikaltėliai vis rečiau primena pavienius įsilaužėlius: ekspertai vis dažniau juos apibūdina kaip struktūruotas, hierarchiškas organizacijas, turinčias aiškias roles, procesus ir net vidinę „personalo“ logiką. Tokią tendenciją konferencijoje CYBERSEC EXPO & FORUM 2026 Katovicuose akcentavo keli kibernetinio saugumo praktikai, kalbėję apie realybę, su kuria šiandien susiduria įmonės ir viešasis sektorius.

    Diskusijoje pabrėžta, kad nusikaltėlių grupuotės profesionalėja ne tik technologiškai, bet ir organizaciškai: atsiranda atrankos, mokymų, užduočių skirstymo bei veiklos tęstinumo elementai. Kitaip tariant, tai tampa ne atsitiktinių atakų serija, o nuoseklus „verslo modelis“, orientuotas į pelną ir mastelį.

    DI mažina atakų slenkstį

    Ekspertai atkreipė dėmesį, kad dirbtinis intelektas mažina „įėjimo“ į kibernusikaltimus barjerą, todėl atakų skaičius auga. DI įrankiai leidžia greičiau kurti įtikinamus sukčiavimo laiškus, suasmeninti žinutes, imituoti komunikacijos stilių ir automatizuoti įvairias atakų grandis.

    Tai ypač matoma finansų sektoriuje, kur tradiciškai vienas dažniausių taikinių yra bankų klientai. Sukčiavimo kampanijos orientuojasi į prisijungimų prie elektroninės bankininkystės perėmimą, mokėjimo kortelių duomenų išviliojimą ar aukos įtikinimą pačiai patvirtinti pervedimą.

    „Sukčiavimo kampanijos rodo, kad atakų šaknyje dažnai yra žmogaus pažeidžiamumas socialinei inžinerijai ir manipuliacijai“, – sakė kibernetinių grėsmių žvalgybos ekspertė Agata Ślusarek.

    Ne vien reglamentai lemia saugumą

    Diskusijoje nuskambėjo mintis, kad kibernetinį atsparumą dažnai didina ne vien taisyklės ar teisės aktai, o pati grėsmių dinamika. Kitaip tariant, organizacijos investuoja į saugumą tada, kai realiai pajunta spaudimą: patiria incidentus, mato atakų suaktyvėjimą savo sektoriuje arba gauna įspėjimus iš partnerių bei tiekėjų.

    Pažymėta, kad energetikos, finansų ir telekomunikacijų sritys jau seniai remiasi rizikos vertinimu ir praktiniais scenarijais, o ne vien formaliu atitikties „uždėjimu“. Šiuose sektoriuose įprasta nuolat testuoti incidentų valdymą, stebėti infrastruktūrą ir griežčiau valdyti prieigas.

    Silpnesnė grandis – mažesnės įstaigos

    Didelės organizacijos, turinčios resursų ir specialistų, dažniausiai pajėgia suvaldyti kibernetines rizikas, tačiau daug sudėtingiau tai padaryti mažesniems viešojo sektoriaus subjektams. Konferencijoje akcentuota, kad savivaldybės, biudžetinės įstaigos ar mažesnės gydymo įstaigos neretai susiduria su finansavimo, specialistų pritraukimo ir bazinių procesų trūkumo problema.

    Primenami ir viešai aptarinėti audito rezultatai, kai dalyje organizacijų stokojama veiklos tęstinumo planų, atkūrimo scenarijų, o atsarginių kopijų kūrimas ir testavimas nėra nuoseklus. Tokie trūkumai kibernetinio incidento metu dažnai lemia ne tik duomenų praradimą, bet ir ilgalaikį paslaugų sutrikimą gyventojams.

    „Kai kalbame apie paslaugas žmonėms, bet koks incidentas greitai virsta pasitikėjimo krize. Dezinformacijos ir DI naudojimo manipuliacijai aplinkoje visi esame atsakingi už kibernetinį saugumą“, – sakė Agnieszka Jankowska.

    Esminis klausimas – koordinacija

    Pasak dalies diskusijos dalyvių, Europoje jau netrūksta kibernetinio saugumo reguliavimo, įskaitant NIS2 kryptį, tačiau vien teisinių rėmų nepakanka. Didžiausia spraga dažnai yra koordinacija tarp sektorių, institucijų ir atskirų „silosų“, kai informacija apie incidentus, pažeidžiamumus ar atakų metodus juda per lėtai.

    „Tikroji spraga dažnai yra ne teisės aktuose, o koordinacijoje tarp sektorių. Vietoje naujų taisyklių gali labiau reikėti auditų, aiškios atsakomybės ir nuoseklaus rizikos valdymo“, – teigė kibernetinio saugumo ekspertas Miroslav Čačík.

    Planavimas prasideda nuo klausimo kada

    Kritinės infrastruktūros valdytojai vis dažniau remiasi principu, kad klausimas yra ne ar įvyks ataka, o kada ji įvyks. Energetikos, vandens ir šilumos sektoriuose pabrėžiamas ir fizinio saugumo bei IT susiliejimas: sabotažas gali būti tiek kibernetinės atakos dalis, tiek jos pasekmė.

    Tokiose organizacijose atsparumas kuriamas plačiai: nuo prieigų kontrolės ir tinklų segmentavimo iki incidentų pratybų, atsarginių kopijų strategijos ir tiekimo grandinės rizikų vertinimo. Augant DI panaudojimui, papildomu iššūkiu tampa greitai besikeičiantys sukčiavimo scenarijai, kuriuose melaginga komunikacija vis sunkiau atskiriama nuo tikros.

  • Įmonėms tai tampa nauju standartu: kibernetinė higiena kaip BHP ir ką keičia DI banga

    Skaitmenizacija, automatizacija ir dirbtinis intelektas vis dažniau tampa ne papildomu pranašumu, o būtina sąlyga įmonėms, norinčioms išlikti konkurencingoms. Kartu auga ir kita realybė: net pažangiausios technologijos neatsveria silpnos kibernetinės higienos, kai klaidos prasideda nuo kasdienių darbuotojų įpročių.

    Ši tema vis garsiau skamba ir verslo, ir viešojo sektoriaus diskusijose, nes kibernetinės atakos brangsta, o jų poveikis tampa platesnis. Nuo sukčiavimo laiškų iki išpirkos reikalaujančių atakų ar tiekimo grandinės incidentų – rizika tiesiogiai paliečia pajamas, reputaciją ir net veiklos tęstinumą.

    Paramos logika keičiasi

    Katovicuose veikianti Katovicų specialioji ekonominė zona pabrėžia, kad technologinė transformacija neturėtų apsiriboti vien įrangos pirkimu ar pavieniais IT projektais. Vertinant investicijas vis dažniau akcentuojama, ar įmonė numato robotizaciją, automatizaciją ir procesų skaitmeninimą taip, kad tai duotų pamatuojamą ekonominį efektą.

    Praktinis iššūkis ypač ryškus mažesnėms įmonėms, kurios dažnai neturi atskiros kibernetinio saugumo komandos ir priverstos rinktis tarp gamybos, pardavimų ir saugumo biudžetų. Todėl įvairios konsultavimo, brandos įsivertinimo ir diegimo programos tampa būdu sumažinti barjerą pradžiai, ypač kai reikia apsispręsti, nuo ko pradėti ir kokias priemones rinktis.

    Kibernetinė higiena kaip darbo sauga

    Verslui vis aiškiau, kad kibernetinis saugumas nebėra vien IT skyriaus rūpestis, o organizacinės kultūros dalis. Kibernetinė higiena šiandien lyginama su BHP: tai taisyklių ir įpročių rinkinys, kuris mažina incidentų tikimybę, net kai įmonė naudoja pažangias sistemas.

    „Kibernetinis saugumas ir kibernetinė higiena turėtų tapti tokia pat normali darbo BHP dalimi“, – sakė Katovicų specialiosios ekonominės zonos vadovas Rafałas Żelazny.

    Šis požiūris ypač svarbus dėl to, kad DI įrankiai didina produktyvumą, bet kartu suteikia ir naujų galimybių piktavaliams. Dalis atakų tampa labiau personalizuotos, greičiau parengiamos, o socialinė inžinerija taikosi į žmones, kurie skuba, nesilaiko slaptažodžių tvarkos ar patvirtina prašymus be papildomo patikrinimo.

    Rizikos valdymo praktika taip pat skiriasi pagal sektorių: IT ir skaitmeninių paslaugų bendrovėms dažniausiai keliami griežtesni reikalavimai nei, pavyzdžiui, maisto pramonės įmonėms. Vis dėlto net ir tradiciniuose sektoriuose kibernetinės grėsmės auga, nes daugėja nuotolinės prieigos, debesijos paslaugų, automatizuotų gamybos linijų ir išorinių tiekėjų.

    Ką rodo įmonių duomenys

    Europos statistikos duomenys ir nacionaliniai tyrimai nuosekliai rodo tą pačią tendenciją: didesnės įmonės dažniau taiko formalias kibernetinio saugumo priemones ir investuoja į darbuotojų mokymus. Mažesnės bendrovės dažniau atsiremia į minimalius sprendimus, o pagrindinė kliūtis joms išlieka finansai ir kompetencijų trūkumas.

    Ilgainiui tai kuria rizikingą atotrūkį, nes tiekimo grandinėse silpniausia grandis gali tapti įėjimo tašku į didesnę organizaciją. Todėl vis daugiau partnerių ir užsakovų prašo įrodymų, kad tiekėjas laikosi bazinių saugumo reikalavimų, turi incidentų valdymo tvarką ir reguliariai moko darbuotojus.

    „Kibernetinė higiena turėtų būti tokia natūrali kaip durų užrakinimas – tai kasdieniai įpročiai, kuriuos turime išsiugdyti darbe ir namuose“, – sakė Rafałas Żelazny.

    Ekspertai pabrėžia, kad tvariausi pokyčiai prasideda nuo elementarių praktikų: saugių prisijungimų, atnaujinimų, atsarginių kopijų, aiškių teisių valdymo taisyklių ir nuoseklių mokymų. Kai tai tampa rutina, technologinės investicijos į automatizaciją ir DI duoda daugiau naudos, nes rizika valdoma ne tik įrankiais, bet ir žmonių elgsena.

  • Kokius DI sprendimus naudoja valdininkai: iki 2027 metų žadamas viešas registras ir aiškios žymos

    Lenkijos Skaitmenizacijos ministerija žada iki 2027 metų lapkričio mėnesio paskelbti viešą sąrašą, kokie dirbtinio intelekto sprendimai naudojami viešajame sektoriuje. Pasak viceministro Dariuszo Standerskio, prieš tai planuojamos konsultacijos su nevyriausybinėmis organizacijomis, kad būtų sutarta dėl registro apimties.

    Iniciatyva siejama su pilietinės kontrolės organizacijos Watchdog Polska raginimais didinti skaidrumą. Organizacija akcentuoja, kad gyventojai turi teisę žinoti, ar DI dalyvavo rengiant dokumentą, analizę, rekomendaciją ar sprendimą, susijusį su jų byla.

    Kas atsirastų registre?

    Ministerija svarsto, kad registras galėtų apsiriboti vien sistemų pavadinimais, tačiau neatmetama ir išsamesnė forma. Joje būtų nurodoma, kokia sprendimo versija naudojama, kokiu mastu ji taikoma ir kokioms funkcijoms konkrečioje institucijoje pasitelkiamas DI.

    Watchdog Polska siūlo, kad registre būtų fiksuojami visi atvejai, kai DI daro įtaką administracinei procedūrai. Tai apimtų situacijas, kai sistema analizuoja duomenis, rūšiuoja informaciją, rekomenduoja sprendimus, atlieka pirminę atranką, nustato prioritetus ar vertina riziką.

    Organizacija taip pat ragina įtvirtinti nuostatą, kad neatskleistas DI naudojimas sprendimų priėmimo procese būtų laikomas neteisėtu. Tokia taisyklė, jų teigimu, užkirstų kelią „nematomam“ automatizuotam vertinimui, kurio piliečiai negalėtų patikrinti.

    Žymėjimas dokumentuose ir atsakomybė

    Vienas esminių siūlymų yra privalomas dokumentų žymėjimas, jei jų parengime dalyvavo DI. Watchdog Polska pabrėžia, kad nepakaktų bendros frazės apie pagalbą DI ar vien logotipo, nes žmogui turi būti aišku, kur konkrečiai tai atsispindi.

    „Dokumente turėtų būti aiški ir lengvai pastebima nuoroda į atitinkamą įrašą viešame DI taikymo registre“, – sakė Watchdog Polska atstovai, komentuodami savo siūlymus.

    Viceministras teigia, kad valstybės institucijos judės link aiškaus informavimo, kada ir kokiu mastu procese dalyvavo DI. Kartu pabrėžiama atsakomybės logika: už galutinį sprendimą visada atsakytų pareigūnas, pasirašęs dokumentą, o ne technologija.

    PLLuM plėtra: diegimai ir bandymai

    Viešajame sektoriuje vis dažniau minima ir Lenkijoje sukurta didžioji kalbos modelių šeima PLLuM. Skelbiama, kad pilni diegimai jau įvyko kai kuriose savivaldybėse, o atskiri sprendimai, tokie kaip virtualus tarnautojo asistentas, testuojami centrinėse institucijose.

    Ministerija nurodo, kad centralizuoto PLLuM diegimų sąrašo neveda, nes modelis platinamas atvira licencija ir gali būti įsidiegtas savarankiškai. Dėl to apie realius panaudojimo atvejus dažniausiai sužinoma iš pačių institucijų viešų pranešimų arba tiesioginio kontakto.

    Kontekstas svarbus ir dėl Europos Sąjungos DI reglamento, kuris numato rizikų vertinimą bei skaidrumo pareigas, ypač kai sistemos gali daryti įtaką žmonių teisėms. Watchdog Polska savo analizėse akcentuoja, kad praktikoje institucijoms dažnai trūksta vidinių taisyklių, aiškaus rizikos kvalifikavimo ir nuoseklaus poveikio vertinimo.

  • „Nvidia“ taikosi į „Hugging Face“: rinkoje kalbama apie beveik 12 mlrd. eurų vertės sandorį

    JAV lustų gamintoja „Nvidia“ esą derasi dėl dirbtinio intelekto platformos „Hugging Face“ įsigijimo. Apie tai pranešė „Reuters“, remdamasi „The Information“ informacija, o rinkos dalyviai vertina, kad sandoris galėtų būti užbaigtas artimiausiu metu.

    Minima kaina siekia apie 11,9 mlrd. eurų, jei būtų patvirtinti viešojoje erdvėje skelbiami skaičiai. Nei „Nvidia“, nei „Hugging Face“ šių pranešimų oficialiai nekomentavo, todėl galutinės sąlygos ir terminas kol kas nėra aiškūs.

    Kodėl „Hugging Face“ svarbi?

    „Hugging Face“ laikoma vienu svarbiausių atvirojo kodo dirbtinio intelekto ekosistemos centrų: platformoje talpinami dideli kalbos modeliai, mokymui skirti duomenų rinkiniai ir įrankiai, leidžiantys kūrėjams bei įmonėms greitai diegti DI sprendimus.

    Toks „Nvidia“ žingsnis logiškai įsipaišytų į platesnę bendrovės strategiją parduoti ne tik lustus, bet ir visą infrastruktūros grandinę: nuo programinės įrangos iki sprendimų, skirtų DI kūrimui, diegimui ir valdymui duomenų centruose.

    Rinka: apetitas DI infrastruktūrai nemažėja

    „Nvidia“ pastaraisiais ketvirčiais nuosekliai pabrėžia, kad paklausa skaičiavimo ištekliams, reikalingiems DI modelių mokymui ir veikimui, išlieka itin aukšta. Bendrovė taip pat yra paskelbusi apie reikšmingas kapitalo investicijas, kurios rodo, jog duomenų centrų plėtra laikoma ilgalaike tendencija, o ne trumpu technologijų ciklu.

    Pranešimuose primenama, kad „Nvidia“ jau anksčiau buvo tarp „Hugging Face“ investuotojų. 2023 metais „Hugging Face“ finansavimo etape dalyvavo ir kiti stambūs rinkos žaidėjai, o tuo metu įmonė buvo vertinama maždaug 4,1 mlrd. eurų suma.

    Jei įsigijimas įvyktų, tai būtų vienas ryškiausių pastarojo meto sandorių, atspindinčių kovą dėl DI ekosistemos kontrolės: kas valdys ne tik skaičiavimo galią, bet ir įrankius bei bendruomenes, kurios kuria modelius ir juos paverčia produktais.

  • Černobylio rezervate nufilmuota usūrinė mangutė: kodėl šis gyvūnas drąsiai kerta vandens telkinius

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate darbuotojai užfiksavo neįprastą kadrą: per vandens telkinį plaukiančią usūrinę mangutę, dar vadinamą usūrine lape ar mangutu. Vaizdo įrašas greitai išplito socialiniuose tinkluose, o specialistai paaiškino, kad šiam šuninių šeimos gyvūnui vanduo nėra rimta kliūtis.

    Rezervato atstovų teigimu, mangutė gerai jaučiasi vandenyje ir kelionių metu gali įveikti upes bei kitus vandens barjerus. Tokie plaukimai dažniausiai susiję su maisto paieška, naujų teritorijų žvalgymu arba judėjimu įprastais maršrutais.

    Usūrinė mangutė yra prisitaikiusi gyventi drėgnose buveinėse: užliejamose pievose, šlapiuose miškuose, pelkėse ir vandens telkinių pakrantėse. Dėl to jos kasdienybėje nemažai kontaktų su vandeniu, o plaukimas laikomas natūralia elgsena, padedančia išvengti kliūčių ir taupyti laiką.

    Specialistai primena, kad šis gyvūnas dažniausiai aktyvus prieblandoje ir naktį. Dieną jis linkęs slapstytis, o pavojaus atveju renkasi pasyvią gynybą: traukiasi į tankmę, o kartais sustingsta ir apsimeta negyvas.

    Suaugusios mangutės kūno ilgis gali siekti iki maždaug 80 centimetrų, uodega dažniausiai būna 15–25 centimetrų, o svoris skiriasi pagal sezoną. Vasarą gyvūnas neretai sveria apie 4–6 kilogramus, o žiemą, priklausomai nuo sukauptų atsargų, gali priaugti iki maždaug 10 kilogramų.

    Mangutė turi tvirtą kūną, trumpas kojas ir nedidelę galvą su trumpu snukiu, o ilgesni šonų plaukai sukuria būdingą „žandų“ įspūdį. Nors bėga lėtai ir giliame sniege dėl trumpų kojų gali greitai pavargti, vandenyje ji dažnai pasirodo esanti gerokai vikresnė.

    „Plaukimas jam nėra niekuo išskirtinis: vandenyje jis jaučiasi užtikrintai ir keliaudamas gali įveikti upes bei kitas vandens kliūtis“, – teigė rezervato specialistai.

    Šis gyvūnas yra visaėdis, todėl jo mityba labai plati: nuo smulkių graužikų, varliagyvių ir žuvų iki vabzdžių, moliuskų, uogų bei vaisių. Būtent toks lankstumas leidžia mangutei prisitaikyti prie skirtingų sąlygų ir rasti maisto įvairiose vietose.

    Gyvenamąją vietą mangutė dažnai renkasi pragmatiškai: gali apsigyventi kitų gyvūnų urvuose, natūraliose slėptuvėse tarp šaknų ar sąvartyne, o kartais pasinaudoja ir žmonių paliktais statiniais. Černobylio zonoje, kur dalis teritorijų yra menkai trikdomos žmogaus veiklos, tokiems gyvūnams susidaro palankesnės sąlygos ramiai judėti ir daugintis.

    Gamtoje Černobylio apylinkėse neretai fiksuojami ir kiti gyvūnai, įveikiantys vandens kliūtis. Tyrėjai yra užfiksavę, kad šernai taip pat gali perplaukti plačias upes, kai ieško maisto ar keliasi į naujas teritorijas.

  • Arktis kaista keturis kartus greičiau: Aliaskos tundroje kyla iki kelių siekiančios „džiunglės“

    Arktis šyla maždaug keturis kartus greičiau nei likusi planeta, o tai ypač aiškiai matyti Aliaskos Šiaurės šlaite. Vietovė, kuri daugeliui atrodo plika ir atšiauri, vis dažniau stebina tankėjančia augalija: krūmai ir žemaūgiai medžiai auga aukštesni, o tundra ryškėja žaluma.

    Mokslininkai šį procesą sieja su greitai kintančiomis klimato sąlygomis, kurios anksčiau ribojo augalų augimą ir palaikė būdingą žemą tundros „profilį“. Dabar, silpnėjant šalčiui ir ilgėjant vegetacijos sezonui, augalai turi daugiau laiko ir palankesnes sąlygas stiebtis į viršų.

    Daugelį šimtmečių Arkties šaltis veikė kaip natūralus stabdis: augalai likdavo žemi, nes aukščiau iš sniego kyšantys stiebai labiau nukenčia nuo vėjo, šalčio ir išdžiūvimo. Be to, įšalas ribodavo šaknų gylį, o plonas sniego sluoksnis ne visada apsaugodavo nuo ekstremalių žiemos sąlygų.

    Šylant klimatui, šie ribojimai silpnėja. Aliaskoje stebimas krūmų tankėjimas ir aukštėjimas, o tamsesnė augalija vis dažniau dominuoja ten, kur anksčiau didžiąją metų dalį vyraudavo šviesus sniego fonas.

    „Jei pasižiūrite iš arti, tundra iš tiesų primena savotiškas džiungles“, – sakė augalų biologiją tiriantis studentas Adamas Blumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad krūmų plėtra gali veikti kaip grįžtamasis ryšys, dar labiau skatinantis šilimą. Tamsesni krūmai sugeria daugiau saulės energijos nei sniegas, kuris paprastai daug šviesos atspindi atgal į atmosferą.

    Kartu krūmai gali sulaikyti daugiau sniego, o storesnė sniego danga veikia kaip izoliacija: žiemą dirvožemis po ja būna šiltesnis. Šiltesnės sąlygos gali didinti mikroorganizmų aktyvumą ir prisidėti prie didesnių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, įskaitant metaną, emisijų.

    „Tai vienas ryškiausių pokyčių ženklų, kurį galime pamatyti savo akimis“, – sakė ekologė Sarah Elmendorf.

    Aukštėjantys krūmai keičia ne tik vaizdą, bet ir vietos ekosistemų „taisykles“. Didesnė augalijos masė suteikia daugiau pavėsio upeliams ir ežerų pakrantėms, todėl kinta vandens temperatūra, maistinių medžiagų apykaita ir sąlygos vabzdžiams, žuvims bei paukščiams.

    Mokslininkai taip pat vertina ir galimą „kompensacinį“ efektą: vešlesnė augalija sugeria daugiau anglies dioksido. Tačiau kiek tai atsveria papildomą šilimą, priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant dirvožemio procesus, gaisrų riziką ir metano išsiskyrimą.

    Aliaskoje, Toolik lauko tyrimų stotyje, mokslininkai stebi, kaip augalai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų ir ar jų tarpusavio santykiai labiau paremti konkurencija, ar padėjimu vieni kitiems. Viena iš nagrinėjamų temų – ar kai kurios rūšys, net ir laikomos parazitinėmis, gali netiesiogiai padėti aplinkiniams augalams, pavyzdžiui, pritraukdamos apdulkintojus.

    „Maži pokyčiai šiose mažose džiunglėse turi didelę reikšmę“, – sakė profesorius Jake’as Francis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Arktis tampa vienu svarbiausių regionų suprasti, kaip klimato kaita perrašo gamtos dėsningumus. Tai, kas tundroje vyksta dabar, leidžia iš anksto įvertinti, kaip greitai gali keistis ekosistemos ir kokių pasekmių tai turės tiek vietos gamtai, tiek globaliam klimatui.

  • Volynės Šacko parke fotospąstai užfiksavo itin retą lūšį: kodėl ją pamatyti beveik neįmanoma

    Volynės srityje esančiame Šacko nacionaliniame gamtos parke fotospąstai užfiksavo retą plėšrūną – Eurazijos lūšį. Parko specialistai sako, kad tokie kadrai yra svarbūs ne tik smalsuoliams, bet ir ilgalaikei gamtos būklės stebėsenai.

    Lūšis yra vienas slapčiausių Europos miškų plėšrūnų, todėl ją pamatyti gyvai pasitaiko itin retai. Ji dažniausiai juda viena, turi didelę individualią teritoriją ir paprastai vengia žmonių bei triukšmingų vietų.

    „Įprasto patruliavimo metu pamatyti lūšį beveik neįmanoma, nes ji gyvena labai slapta ir vengia kontakto su žmogumi“, – teigė Šacko nacionalinio gamtos parko atstovai.

    Fotospąstai leidžia stebėti laukinius gyvūnus jų netrikdant ir nekeičiant elgsenos. Kartotiniai to paties gyvūno užfiksavimai skirtingu laiku padeda suprasti, kokiais maršrutais jis juda, kur dažniau lankosi ir kaip naudojasi parko teritorija.

    Gamtininkams tokie duomenys ypač vertingi vertinant, ar teritorijoje išlieka tinkamos buveinės ir pakankamas maisto kiekis, taip pat stebint, ar populiacija regione yra stabili. Lūšių buvimas dažnai laikomas ženklu, kad miško ekosistema išsaugojusi natūralią pusiausvyrą, nes tokie plėšrūnai jautriai reaguoja į žmogaus trikdymą.

    Lygiagrečiai su stebėsena parko apsaugos tarnyba tęsia reidus, skirtus gamtosaugos taisyklių laikymuisi užtikrinti. Per pastarąją savaitę pareigūnai patruliavo saugomose teritorijose ir tikrino, ar nėra naudojami draudžiami žvejybos įrankiai.

    Pranešama, kad reidų metu aptikti ir paimti 10 draudžiamų įrankių: aštuoni neteisėtai pastatyti žvejybos tinklai ir du žeberklai. Dėl vieno pažeidėjo papildomai surašytas administracinis protokolas už šiurkštų žvejybos taisyklių pažeidimą.

    Parko atstovų teigimu, tokios priemonės yra nuolatinės kontrolės dalis, padedanti saugoti tiek retus gyvūnus, tiek pačias buveines. Specialistai pabrėžia, kad fotospąstų duomenys ir aktyvi apsauga kartu leidžia tiksliau suprasti, kas vyksta parko ekosistemose ir kaip keičiasi laukinės faunos situacija.

  • Prieglaudos šuo Kobi po 120 dienų laukimo nustojo stengtis: vaizdo įrašas sujaudino tūkstančius

    JAV gyvūnų prieglaudoje nufilmuotas šuo vardu Kobi per trumpą laiką tapo socialinių tinklų sensacija. Vaizdo įraše matyti, kaip augintinis, kuris anksčiau stengdavosi atkreipti žmonių dėmesį, šįkart tik trumpam pakelia galvą ir vėl nusisuka, tarsi būtų praradęs viltį.

    Prieglaudos istorija paprasta, bet smogianti: Kobi naujų šeimininkų laukia jau apie 120 dienų. Įrašo autoriai šią būseną apibūdino kaip momentą, kai matai, kad visi kiti iškeliauja namo, ir nustoji bandyti patikti, nes jėgų vis mažiau.

    Kobi yra 4 metų, jo svoris siekia apie 33 kilogramus. Prieglaudos pateikiamoje informacijoje nurodoma, kad šuo gerai vaikšto su pavadėliu, yra švelnus su žmonėmis ir mėgsta dėmesį, ypač kai kas nors paglosto pilvą.

    Taip pat teigiama, kad Kobi sutaria su kitais šunimis ir vaikais, o svarbiausia daugeliui šeimų buityje – yra pratintas prie tualeto. Vis dėlto, nepaisant šių savybių, iki šiol jam nepavyko rasti namų.

    Gyvūnų elgesio specialistai ne kartą atkreipė dėmesį, kad prieglaudoje užsitęsęs laukimas gali pakeisti šuns reakcijas į žmones. Ramus, apatiškas elgesys neretai klaidingai palaikomas abejingumu, nors iš tiesų tai gali būti streso, pervargimo ar vadinamojo išmokto bejėgiškumo požymiai.

    Tokie atvejai primena ir apie „tyliuosius“ prieglaudų gyventojus: ne visi šunys loja ar energingai bėga prie grotų, todėl jų šansai būti pastebėti gali sumažėti. Dalis prieglaudų dėl to vis dažniau skatina potencialius šeimininkus vertinti ne vien pirmą įspūdį voljere, bet ir elgesį pasivaikščiojimo metu ar ramesnėje aplinkoje.

    Vaizdo įrašas su Kobi sparčiai išplito, o komentarų skiltyse žmonės dalijosi panašiomis patirtimis ir ragino prieglaudoms suteikti daugiau pagalbos. Prieglaudos darbuotojai pabrėžia, kad tokie pasidalijimai kartais tampa lemtingi – būtent viešumas padeda gyvūnui greičiau sulaukti žmogaus, kuris jį pasiims namo.