CP v2

Blog

  • Daugelis bijo šio derinio salotose: dietistė paaiškino, ar pomidoras su agurku kenkia

    Internete nuolat atgimsta perspėjimas, esą pomidorų ir agurkų derinys vienoje lėkštėje gali būti žalingas. Dėl šio mito kai kurie ima abejoti net klasikinių salotų, pavyzdžiui, graikiškų, verte.

    Specialistai pabrėžia, kad toks derinys nėra toksiškas ir nesukelia jokių pavojingų reakcijų organizme. Tikroji istorijos priežastis siejama ne su nuodais, o su vienos maistinės medžiagos pokyčiais.

    Mitas kilo dėl vitamino C

    Agurkuose yra fermentas askorbinazė, kuris suaktyvėja pažeidus daržovės ląsteles, pavyzdžiui, ją supjausčius. Tuomet šis fermentas gali spartinti vitamino C irimą šalia esančiuose produktuose.

    Praktikoje tai reiškia, kad sumaišius pjaustytą agurką su pjaustytu pomidoru ir palikus salotas pastovėti, vitamino C kiekis gali sumažėti greičiau nei laikant vien pomidorus. Skaičiai įvairiuose šaltiniuose skiriasi, tačiau bendra kryptis aiški: kuo ilgiau laikoma, tuo daugiau prarandama.

    „Pomidorų ir agurkų derinys nėra nei toksiškas, nei pavojingas, tačiau laikant salotas ilgiau gali mažėti vitamino C kiekis“, – sako dietistė.

    Ar tai išvis svarbu kasdienybėje?

    Svarbiausias kontekstas tas, kad pomidorai nėra vienas turtingiausių vitamino C šaltinių. Daug didesnius šio vitamino kiekius suteikia, pavyzdžiui, raudonosios paprikos, brokoliai ar špinatai.

    Todėl net jei dalis vitamino C salotose sumažėja, tai retai tampa reikšminga problema bendrai mitybai, jei žmogus kasdien valgo įvairių daržovių ir vaisių. Didesnę reikšmę sveikatai turi bendras racionas, o ne vienas konkretus derinys.

    Kaip sumažinti nuostolius

    Jei norisi išlaikyti kuo daugiau vitamino C, paprasčiausia taisyklė yra salotas ruošti prieš pat valgymą. Kuo trumpiau pjaustytos daržovės stovi, tuo mažesnė tikimybė, kad maistinės medžiagos spės reikšmingai suirti.

    Taip pat padeda rūgštesnis užpilas, nes žemesnis pH gali slopinti fermentų aktyvumą. Praktinis sprendimas virtuvėje paprastas: į salotas įpilti citrinų sulčių arba acto ir laikyti jas vėsiai, jei vis dėlto reikia trumpam atidėti.

    Galiausiai dietistai ragina nepulti į kraštutinumus: pomidorų ir agurkų salotos gali likti kasdienio stalo dalimi, ypač jei jos suvalgomos iškart po paruošimo. Kur kas svarbiau valgyti daugiau sezoninių daržovių ir įvairinti lėkštę.

  • Pasodinkite šalia agurkų šį augalą: atbaido kenkėjus ir gali padvigubinti derlių

    Pasodinkite šalia agurkų šį augalą: atbaido kenkėjus ir gali padvigubinti derlių

    Planuojant agurkų auginimą, svarbu galvoti ne tik apie laistymą ar tręšimą, bet ir apie kaimynystę darže. Tinkamai parinkti augalai gali sumažinti kenkėjų spaudimą, pagerinti apdulkinimą ir padėti agurkams stabiliau megzti vaisius.

    Viena iš dažnai rekomenduojamų palydovių agurkams yra katžolė. Šis aromatingas augalas išskiria eterinius junginius, kurių kvapas daliai vabzdžių yra nemalonus, todėl šalia augantys agurkai gali būti rečiau puolami amarų ir kitų smulkių kenkėjų.

    Kaip katžolė padeda agurkams?

    Katžolė siejama su junginiu nepetalaktonu, kuris augale susidaro natūraliai ir gali veikti kaip atbaidanti priemonė kai kuriems vabzdžiams. Praktikoje tai reiškia, kad šalia agurkų pasodinta katžolė gali padėti sumažinti lapų pažeidimus, sulėtinti amarų plitimą ir sumažinti stresą augalams.

    Dar vienas pliusas – žydinti katžolė pritraukia apdulkintojus. Tai ypač aktualu agurkams, kurių derlius tiesiogiai priklauso nuo sėkmingo apdulkinimo, todėl aktyvesnis vabzdžių judėjimas lysvėje gali padėti formuotis gausesniam ir tolygesniam derliui.

    Katžolė nėra reikli: geriausiai auga saulėtoje vietoje, lengvesnėje, laidžioje dirvoje, nemėgsta užmirkimo. Sodinant šalia agurkų verta palikti maždaug 30–50 centimetrų tarpą, kad augalai nekonkuruotų dėl vietos ir būtų patogu vėdinti agurkų lapiją.

    Ką dar sodinti šalia agurkų?

    Jei norisi sustiprinti daržo ekosistemą, verta derinti kelis palydovinius augalus. Praktiškas pasirinkimas – krapai, kurie pritraukia apdulkintojus ir naudingus plėšriuosius vabzdžius, mintančius kenkėjais. Taip pat dažnai sodinami česnakai ir svogūnai, nes jų skleidžiami fitoncidai gali padėti atbaidyti dalį kenkėjų ir sumažinti kai kurių ligų riziką.

    Prie agurkų neretai sėjamos ir greitai augančios lapinės daržovės, pavyzdžiui, salotos ar špinatai: jos turi seklų šaknyną, todėl paprastai mažiau konkuruoja dėl maisto medžiagų. Šalia taip pat tinka medetkos ir serenčiai, kurie darže vertinami dėl gebėjimo atbaidyti dalį vabzdžių ir pagyvinti lysvę žydėjimu.

    Ko nepamiršti dėl derliaus?

    Net ir geriausia kaimynystė neatstos pagrindinių taisyklių: agurkams reikia šilumos, reguliaraus drėkinimo ir pastovios dirvos drėgmės, tačiau be užmirkimo. Derlių dažnai pagerina mulčiavimas, nes jis mažina drėgmės garavimą ir stabilizuoja dirvos temperatūrą.

    Taip pat svarbu tankiai neapsodinti lysvės, kad lapai greičiau džiūtų po lietaus ar laistymo. Geresnė oro cirkuliacija mažina grybelinių ligų tikimybę, o tai tiesiogiai atsispindi ir vaisių kiekyje, ir jų kokybėje.

  • Pamirškite tarką: šis triukas su blenderiu padės iškepti itin traškius bulvinius blynus

    Bulviniai blynai daugeliui asocijuojasi su varginančiu tarkavimu, tačiau tą patį rezultatą galima pasiekti greičiau. Vietoj tarkos praverčia trintuvas arba virtuvinis kombainas su smulkinimo antgaliu, o procesas tampa paprastesnis ir švaresnis.

    Svarbiausia taisyklė – bulvių nepaversti tyre. Bulves reikėtų smulkinti porcijomis, naudojant pulsinį režimą, kad masėje liktų smulkūs gabalėliai, o ne vientisa košė.

    Susmulkintas bulves verta perkelti į dubenį ir leisti masei kelias minutes pastovėti. Tuomet atsiskiria skystis, kurį reikia nupilti ne į kriauklę, o į atskirą indą, nes dugne nusėda krakmolas.

    Krakmolą reikėtų grąžinti atgal į bulvių masę, nes jis natūraliai suriša tešlą ir padeda blynams gražiau kepti. Šis žingsnis ypač naudingas naudojant trintuvą, nes smulkinant išsiskiria daugiau sulčių.

    Kepant svarbu gerai įkaitinti keptuvę, kad blynai iš karto pradėtų skrusti, o ne sugerti riebalus. Taip pat geriau formuoti plonesnius blynus ir kepti ant vidutinės kaitros, kad jie spėtų iškepti viduje ir apskrusti išorėje.

    Praktiškai patikimiausias pasirinkimas yra trintuvas su indu arba virtuvinis kombainas, nes jie leidžia tiksliau kontroliuoti smulkinimą. Rankiniu trintuvu per lengva perplakti masę, todėl ji gali tapti per skysta, o blynai praras traškumą.

  • Juodieji serbentai derės kaip niekada: kada ir kaip genėti, kad krūmai neatželtų veltui

    Juodieji serbentai derės kaip niekada: kada ir kaip genėti, kad krūmai neatželtų veltui

    Kodėl juodieji serbentai genimi kitaip?

    Juodieji serbentai gausiausiai dera ant stiprių praėjusio sezono ūglių ir trumpų šoninių šakučių ant 2–3 metų šakų. Dėl to krūmą būtina nuolat skatinti auginti naujus ūglius, nes būtent jie kitą sezoną neša didžiausią derliaus dalį.

    Raudonieji ir baltieji serbentai geriau dera ant senesnių šakų, todėl jų genėjimo principas skiriasi. Taikant tą patį metodą juodiesiems serbentams, krūmas greitai sutankėja, ima senti, o uogos smulkėja ir jų mažėja.

    Reguliarus genėjimas svarbus ir dėl augalo sveikatos: praretintas krūmas geriau apšviečiamas, greičiau išdžiūsta po lietaus, viduje cirkuliuoja oras. Tai mažina grybelinių ligų riziką ir padeda uogoms tolygiau sunokti.

    Geriausias laikas ir taisyklės

    Pirmasis genėjimas atliekamas iškart po pasodinimo: paprastai paliekami 3–5 stipriausi ūgliai, o jie patrumpinami iki maždaug 20–30 centimetrų nuo žemės. Taip krūmas nuo pradžių formuoja tvirtą karkasą ir leidžia daugiau atžalų iš pagrindo.

    Vėliau patikimiausia laikytis dviejų etapų: po derliaus pašalinti silpnus, pažeistus, ligotus ir ant žemės gulančius ūglius, taip pat tuos, kurie užtankina krūmo vidų. Pagrindinis formuojamasis genėjimas daromas vėlyvą žiemą arba labai ankstyvą pavasarį, kol neprasidėjo aktyvi vegetacija.

    Gerai prižiūrimas krūmas dažniausiai turi apie 8–10 stiprių pagrindinių ūglių, o seniausi neturėtų būti vyresni nei 4 metų. Kasmet verta nupjauti 2–3 seniausias šakas prie pat žemės, nepaliekant kelmelių, ir jų vietoje palikti tiek pat jaunų, tvirtų ūglių iš krūmo pagrindo.

    Likusias vyresnes šakas galima sutrumpinti iki stiprių, vertikaliai augančių atsišakojimų, o plonas, besikryžiuojančias ir į krūmo vidų augančias šakeles pašalinti. Tokia struktūra leidžia augalui energiją skirti uogoms, o ne pertekliniam žalumynui.

    Genint svarbu naudoti aštrų sekatorių, o storesnes šakas šalinti sodo pjūkleliu, kad pjūvis būtų lygus. Švarūs pjūviai greičiau gyja ir mažina infekcijų tikimybę, ypač drėgnais sezonais.

    Kaip atjauninti seną krūmą?

    Jei juodųjų serbentų krūmas nebuvo genėtas kelerius metus, jį dažnai dar įmanoma atgaivinti. Augalas paprastai gerai pakelia stipresnį pavasarinį genėjimą, jeigu krūmas nėra visiškai išsekęs ir smarkiai pažeistas ligų.

    Po ryškesnio atjauninimo krūmas išleidžia daug naujų ūglių, tačiau kitą sezoną svarbu atsirinkti ir palikti maždaug 8 stipriausius, iš kurių formuojamas naujas karkasas. Dažna klaida yra metų metus palikti seniausias, patamsėjusias šakas tikintis, kad jos derės taip pat, nors juodiesiems serbentams svarbiausia nuolatinė senų ūglių kaita.

    Jeigu derlius pastebimai mažėja, o krūmo vidus tamsus ir drėgnas, tai paprastai ženklas, kad genėjimo trūksta. Laiku praretintas ir atnaujintas krūmas dažniausiai atsilygina didesnėmis, vienodesnėmis uogomis ir mažesniais priežiūros rūpesčiais vasarą.

  • Kreivi agurkai darže išduoda bėdą: vienas ženklas, kad laistymas ir trąšos nebetinka

    Kreivi agurkai darže išduoda bėdą: vienas ženklas, kad laistymas ir trąšos nebetinka

    Tiesūs, standūs ir tolygiai užaugę agurkai dažniausiai rodo, kad augalas auga stabiliose sąlygose. Tačiau vos tik vaisiai ima riestis, siaurėti ar netolygiai storėti, tai dažnai būna ankstyvas signalas, kad agurkai patiria stresą. Vien iš formos tikslios diagnozės nustatyti nepavyks, bet ji padeda laiku pastebėti problemą.

    Agurkams ypač svarbi pastovi dirvos drėgmė viso sezono metu. Kai dirva tai perdžiūsta, tai staiga gausiai palaistoma, vaisius auga netolygiai ir gali susiformuoti vadinamas kabliuko efektas. Panašiai veikia ir staigūs temperatūros šuoliai, ypač per karščius arba vėsesnes naktis, kai augalas intensyviai augina vaisius.

    Ką reiškia kabliukas ir C forma?

    Agurkas, užsilenkęs į kabliuką, dažniausiai siejamas su nereguliariu laistymu ir drėgmės svyravimais. Jei vaisiai dažnai būna C arba S formos, priežasčių gali būti daugiau: nuo netolygaus vandens tiekimo iki trumpalaikių augimo sutrikimų. Kartais formą pakeičia ir laistymas labai šaltu vandeniu, ypač jei jis pilamas ant įkaitusios dirvos.

    Kita dažna priežastis yra prastesnis žiedų apdulkinimas, kai šiltnamyje ar lauke sumažėja vabzdžių aktyvumas, o oras būna vėsus ar lietingas. Tuomet vaisius gali vystytis netolygiai, nes sėklos užsimezga ne visose vietose. Dėl to agurkas tarsi „tempiasi“ nevienodai ir išsikraipo.

    Kai vaisius storas prie kotelio

    Jei agurkas ryškiai storesnis prie kotelio, o gale smarkiai susiaurėja, dažnai įtariamas mitybos disbalansas. Praktikoje tai neretai siejama su kalio trūkumu, nes būtent šis elementas svarbus vaisių formavimuisi ir vandens apykaitai augale. Panašiai gali atrodyti ir vaisiai, kai dirva ilgiau būna perdžiūvusi arba drėgmė nuolat šokinėja.

    Jeigu kartu matyti šviesesnės dėmelės, viršūnė prastėja ar vaisiai auga nelygūs, verta įvertinti ir kalcio pasisavinimą bei dirvos rūgštingumą. Kai kuriuos trūkumus sustiprina ne pats elementų stygius, o tai, kad dėl netolygaus laistymo šaknys jų nebesugeba stabiliai paimti. Todėl vien trąšų padidinimas ne visada išsprendžia problemą.

    Žiūrėkite ne tik į agurką

    Vieno keisto vaisiaus dar nereikia sureikšminti, ypač jei likusi derliaus dalis normali. Tačiau kai deformacijos kartojasi, svarbu vienu metu įvertinti ir dirvos drėgmę, laistymo reguliarumą, temperatūrų svyravimus bei tręšimo režimą. Agurkai dažnai „pasako“ apie stresą anksčiau, nei lapai pradeda gelsti ar vysti.

    Naudingiausia stebėti ir lapus: ar neatsiranda geltonavimo tarp gyslų, ar lapai neišblyškę, ar augimas nesulėtėjęs. Stabilus laistymas šiltoku vandeniu, mulčiavimas ir saikingas, subalansuotas tręšimas dažniausiai padeda greičiausiai grąžinti augalą į ritmą. Tuomet kiti vaisiai paprastai vėl pradeda augti taisyklingesni.

  • Telefoną įkrausite be laido: viena detalė nulemia, ar belaidis įkrovimas veiks greitai

    Telefoną įkrausite be laido: viena detalė nulemia, ar belaidis įkrovimas veiks greitai

    Belaidis telefono įkrovimas daugeliui tapo kasdienybe: pakanka padėti išmanųjį ant specialaus padėklo, o baterija ima pildytis. Ši technologija remiasi elektromagnetine indukcija, todėl svarbiausia ne tik pats įkroviklis, bet ir tai, kaip tiksliai telefonas ant jo padėtas.

    Indukcinio įkroviklio viduje yra ritė, kuria tekanti srovė sukuria kintamą elektromagnetinį lauką. Telefonui turint belaidžio įkrovimo modulį, jo ritė perima energiją ir paverčia ją elektros srove, kuria įkraunamas akumuliatorius. Kadangi energija perduodama per labai mažą atstumą, net nedidelis poslinkis gali sumažinti efektyvumą.

    Padėtis ir dėklas svarbiausia

    Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai įkroviklio ir telefono ritės sutampa kuo tiksliau. Dėl to kai kurie padėklai turi pažymėtą centrą, o dalis gamintojų naudoja magnetus, padedančius išlaikyti tinkamą padėtį ir sumažinti įkrovimo nutrūkimų riziką.

    Įtakos turi ir dėklas. Storas, ypač metalinių detalių turintis dėklas gali pastebimai sulėtinti įkrovimą arba visai neleisti jam prasidėti, o plonesni silikoniniai ar plastikiniai dažniausiai netrukdo. Taip pat verta patikrinti, kad tarp telefono ir padėklo nebūtų monetų, raktų ar kitų metalinių daiktų.

    Patogu, bet ne visada efektyviausia

    Pagrindinis belaidžio įkrovimo privalumas yra patogumas: nereikia nuolat jungti ir atjungti laido, mažiau dėvisi telefono įkrovimo lizdas. Tai ypač patogu ant darbo stalo, prie lovos ar automobilyje, kai telefoną norisi tiesiog padėti ir pamiršti.

    Vis dėlto indukcinis įkrovimas paprastai yra mažiau efektyvus už laidinį, nes dalis energijos prarandama perdavimo metu. Dėl to įkroviklis ir telefonas gali šilti, o naudojantis telefonu įkrovimo metu procesas dažnai dar labiau pailgėja, ypač jei vienu metu aktyviai veikia ryšys ar ekranas.

    Ne kiekvienas telefonas įsikraus

    Belaidis įkrovimas veikia tik tada, kai pats telefonas palaiko šią funkciją. Daugelyje naujesnių aukštesnės klasės modelių ji įdiegta gamykloje, tačiau dalis pigesnių ar senesnių įrenginių belaidžio įkrovimo modulio neturi, todėl vien įsigyti padėklą nepakaks.

    Prieš perkant verta pasitikrinti suderinamumą ir maksimalią palaikomą įkrovimo galią, nes nuo jos priklauso realus greitis. Tinkamai parinktas įkroviklis leis išnaudoti telefono galimybes, užtikrins stabilesnį įkrovimą ir padės išvengti situacijų, kai baterija pildosi lėtai arba procesas vis nutrūksta.

  • Nepastebimas kenkėjas jau lenda į pastatus: drėgmė jį vilioja, o nukentėti gali maistas ir knygos

    Nepastebimas kenkėjas jau lenda į pastatus: drėgmė jį vilioja, o nukentėti gali maistas ir knygos

    Iš pirmo žvilgsnio tai menkas, lengvai nepastebimas vabalas, tačiau patekęs į sandėliukus, rūsius ar palėpes gali pridaryti realios žalos. Kalbama apie vadinamąjį „pustosz kradnik“ – sandėliuose ir drėgnose patalpose aptinkamą vabzdį, kurio lervos minta įvairiomis organinėmis medžiagomis.

    Svarbiausia žinia gyventojams – šis kenkėjas paprastai nėra pavojingas žmonėms ir nenaikina pastatų konstrukcijų taip, kaip kartais bandoma gąsdinti antraštėse. Vis dėlto jo pasirodymas dažnai signalizuoja kitą problemą: per didelę drėgmę, prastą vėdinimą ar net paslėptą vandens patekimą į patalpas.

    Kas tai per vabalas?

    Suaugėliai dažniausiai būna nedideli, todėl juos lengva supainioti su kitais smulkiais vabzdžiais. Dažniau dėmesį patraukia ne patys vabalai, o jų paliekami pėdsakai: pažeistos kruopos, prieskoniai, džiovintos žolelės, taip pat apgraužtas popierius ar natūralūs audiniai.

    Didžiausią riziką paprastai kelia lervos, nes jų mityba gerokai platesnė. Jos gali pažeisti grūdinius produktus, įvairius sandėliuojamus maisto likučius, o taip pat organines medžiagas, pavyzdžiui, popierių, knygų lapus, odą, vilną ar plunksnas.

    Ar jis tikrai pavojingas pastatams?

    Nors pasitaiko teiginių, kad kenkėjas esą gali „sugriauti namus“, toks vertinimas dažniausiai yra perdėtas. Lervos kartais pragraužia smulkius kanalėlius medienoje ar kai kuriose izoliacinėse medžiagose, tačiau dažniausiai tai susiję su slėptuvės paieška prieš virtimą suaugėliu.

    Praktiškai dažniau nukenčia sandėliuojami daiktai ir atsargos, o ne konstrukcinė mediena. Jei namuose randama daugybė skylučių gegnėse, balkiuose ar masyviose medinėse detalėse, verta svarstyti ir kitus kenkėjus bei kreiptis į specialistus tiksliam nustatymui.

    Kaip suvaldyti problemą ir kodėl svarbiausia drėgmė?

    Šio vabzdžio gausėjimą dažniausiai skatina drėgnos, prastai vėdinamos vietos: rūsiai, sandėliukai, ūkiniai pastatai, palėpės, taip pat patalpos, kur laikomi birūs maisto produktai. Todėl pirmas žingsnis – pašalinti drėgmės šaltinį: patikrinti, ar nėra pratekėjimų, kondensato, pelėsio židinių, įvertinti ventiliacijos būklę.

    Kartu svarbu peržiūrėti maisto laikymą: kruopas, miltus, prieskonius ir džiovintas žoleles laikyti sandariuose induose, reguliariai tikrinti atsargas, o įtartinus produktus nedelsiant išmesti. Jei kenkėjų daug, gali prireikti profesionalios dezinfekcijos, tačiau dažnai efektyviausia priemonė būna ne chemija, o patalpų išsausininimas ir higiena.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie kenkėjai yra tarsi indikatorius: jei jie atsirado, verta spręsti priežastį, o ne tik pasekmę. Kai drėgmė sumažinama ir maisto atsargos tvarkingai izoliuojamos, problema dažniausiai slopsta gerokai greičiau.

  • Naujasis Džeimsas Bondas paaiškės dar šiemet: prodiuserė atskleidė, kada laukti 007 vardo

    Naujasis Džeimsas Bondas paaiškės dar šiemet: prodiuserė atskleidė, kada laukti 007 vardo

    Kas perims 007 estafetę po Danielio Craigo, turėtų paaiškėti dar šiais metais. Tokią užuominą interviu metu pateikė prodiuserė Amy Pascal, dirbanti prie būsimo Džeimso Bondo filmo.

    Jos teigimu, kūrėjų komanda naujojo aktoriaus paiešką vykdo itin metodiškai, o sprendimas neturėtų būti skubinamas. Tai reikštų, kad oficialus pranešimas gali pasirodyti artėjant metų pabaigai.

    „Sakyčiau, kad metų pabaiga yra visai tikėtinas variantas. Mes dirbame labai metodiškai“, – sakė Amy Pascal.

    Džeimso Bondo pasirinkimas laikomas vienu svarbiausių sprendimų visoje franšizėje, nes tai nulemia ne tik vieno filmo sėkmę, bet ir kelių ateinančių metų kryptį. Danielis Craigas Bondą vaidino 15 metų, o 2021 metais filmas Mirtis palauks užbaigė jo etapą, todėl kartelė naujajam 007 bus ypač aukšta.

    Per pastaruosius metus franšizėje įvyko ir didelis verslo posūkis: teises bei kūrybinę kontrolę perėmė „Amazon MGM Studios“. Tai reiškia, kad naujojo Bondo filmo strategiją ir tempo didinimą gali lemti ne vien tradiciniai serijos prodiuseriai, bet ir studijos planai, susiję su platesne turinio plėtra.

    Kol kas viešojoje erdvėje nuolat minimos skirtingos pavardės, o lažybų rinkos ir gerbėjų spėlionės įkaito dar po to, kai buvo pranešta, kad atrankos procesas artėja prie finalinių etapų. Vis dėlto Bondo atrankų istorija rodo, kad garsiausiai aptarinėjami kandidatai ne visada tampa galutiniu pasirinkimu.

    Pasak kino industrijos logikos, „Amazon MGM Studios“ gali rinktis ne tik jau labai žinomą vardą, bet ir mažiau plačiajai auditorijai matytą aktorių, kuris galėtų su franšize augti kelerius filmus iš eilės. Tokia kryptis leistų kurti naują, ilgalaikį 007 įvaizdį ir sumažinti riziką, kad aktoriaus grafikas ar honorarai taps kliūtimi tęstinumui.

    Žinoma ir tai, kas formuos kūrybinį būsimo filmo stuburą: režisuoti turėtų Denis Villeneuve, o scenarijų rašyti Stevenas Knightas. Prognozuojama, kad filmavimo darbai startuos 2027 metais, o premjera planuojama 2028 metais.

  • Mažai kas žino šią levandų trąšą: viena dozė ir krūmeliai sužydi gerokai gausiau

    Mažai kas žino šią levandų trąšą: viena dozė ir krūmeliai sužydi gerokai gausiau

    Levandos vertinamos dėl kvapo, ilgo žydėjimo ir to, kad pritraukia bites bei drugelius. Tačiau gausus žiedų kiekis priklauso ne tik nuo saulėtos vietos, bet ir nuo to, ar augalas gauna maisto medžiagų tada, kai jų labiausiai reikia.

    Skirtingai nei daugelis gėlių, levandos nemėgsta intensyvaus tręšimo ir per daug azoto. Pertręšus krūmeliai dažniau augina lapus, tampa vešlūs, bet žydi kukliau, o drėgnesnėje dirvoje didėja ir šaknų pažeidimų rizika.

    Kas yra žuvų miltai?

    Viena iš natūralių priemonių, kurią sodininkai naudoja vis dažniau, yra žuvų miltai. Tai organinė trąša, gaminama iš smulkintų žuvų ir jų perdirbimo likučių, todėl maisto medžiagos į dirvą patenka palaipsniui.

    Žuvų miltai paprastai turi azoto, fosforo ir kalio, taip pat kalcio, magnio ir kitų mikroelementų. Lėtas skaidymasis reiškia, kad trąša veikia ilgiau ir mažėja tikimybė vienu kartu augalą „permaitinti“.

    Kaip tręšti, kad nepakenktumėte?

    Praktiškiausias būdas yra nedidelį kiekį trąšos paskleisti aplink krūmelį ir lengvai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį. Taip maisto medžiagos pamažu pasiekia šaknų zoną ir neatsiduria giliai, kur levandos jų nepasiektų.

    Kitas variantas yra skystas tirpalas, kai trąša išmaišoma vandenyje ir laistoma aplink augalo pagrindą. Dozė priklauso nuo produkto sudėties ir krūmelio dydžio, todėl saugiausia vadovautis gamintojo instrukcija, o ne tręšti iš akies.

    Kada duoti vieną ar dvi dozes?

    Levandoms svarbiausias metas yra pavasaris, kai jos pradeda aktyviai augti po žiemos. Tuomet vienas saikingas tręšimas gali padėti suformuoti stipresnę augalo masę ir pasiruošti žydėjimui.

    Jei dirva skurdesnė, antroji nedidelė dozė tinka vasaros viduryje, kai žydėjimas tęsiasi. Vis dėlto per vėlai tręšti nerekomenduojama, kad augalas nespurtuotų prieš rudenį ir geriau pasirengtų žiemojimui.

    Vien trąšų nepakanka, jei levandos auga netinkamoje vietoje. Geriausiai jos jaučiasi saulėkaitoje, lengvoje, laidžioje dirvoje, kur neužsistovi vanduo, o reguliarus nužydėjusių žiedynų šalinimas padeda ilgiau išlaikyti tvarkingą formą.

    Natūralus, saikingas tręšimas kartu su tinkamu genėjimu ir tinkama dirva dažniausiai duoda geriausią rezultatą. Tuomet levandos ilgiau išlieka sveikos ir žydi gausiau, o priežiūra netampa nuolatiniu trąšų „grafiku“.

  • Mokslininkai perspėja: ultraperdirbtas maistas kenkia ne tik pilvui – kas vyksta raumenyse?

    Mokslininkai perspėja: ultraperdirbtas maistas kenkia ne tik pilvui – kas vyksta raumenyse?

    Ultraperdirbtas maistas jau seniai siejamas su didesne nutukimo, 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Naujesni duomenys rodo, kad žala gali būti platesnė: prastėja ir raumenų kokybė, net jei suvartojamų kalorijų kiekis panašus.

    Kalifornijos universiteto San Franciske tyrėjai nustatė, kad žmonės, dažniau valgantys ultraperdirbtus produktus, turėjo daugiau riebalų sankaupų šlaunų raumenyse. Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Radiology“ ir išliko reikšmingi įvertinus amžių, lytį, fizinį aktyvumą bei kūno masės indeksą.

    Riebalai kaupiasi ne tik po oda

    Dažniausiai kūno riebalus siejame su pilvo ar klubų sritimi, tačiau jie gali kauptis ir raumenyse. Šis reiškinys vadinamas riebalų įsiskverbimu į raumeninį audinį, kai riebalinės ląstelės ima užimti vietą, kur įprastai dominuoja raumenų skaidulos.

    Tokie pokyčiai nėra vien kosmetiniai. Didėjant riebalų kiekiui raumenyse, raumuo gali tapti mažiau efektyvus, silpnėti, o bendra judėjimo funkcija prastėti, ypač vyresniame amžiuje.

    Ką parodė daugiau nei 600 žmonių duomenys

    Tyrėjai analizavo daugiau nei 600 vidutinio amžiaus žmonių duomenis iš JAV projekto Osteoarthritis Initiative. Į tyrimą įtraukti dalyviai buvo didesnės kelio sąnario osteoartrito rizikos grupėje, tačiau tyrimo pradžioje liga jiems dar nebuvo diagnozuota.

    Dalyviai pildė išsamius mitybos klausimynus, o vėliau jiems atliktas šlaunų raumenų magnetinio rezonanso tyrimas. Tokiu būdu buvo galima tiksliai įvertinti, kiek riebalų yra susikaupę raumenų viduje.

    Analizė parodė aiškią sąsają: kuo daugiau ultraperdirbtų produktų racione, tuo didesnis riebalų kiekis raumenyse. Svarbu tai, kad ryšys išliko ir tuomet, kai bendra paros energinė vertė, riebalų kiekis dietoje bei socialiniai ir ekonominiai veiksniai buvo panašūs.

    Kodėl tai gali būti svarbu keliams ir judėjimui

    Riebalų perteklius raumenyse siejamas su prastesne raumenų funkcija ir mažesniu fiziniu pajėgumu. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tai gali būti reikšminga ir sąnariams, nes raumenys yra viena pagrindinių struktūrų, stabilizuojančių kelius.

    „Per kelis dešimtmečius matome lygiagrečiai augantį nutukimo ir kelio sąnario osteoartrito paplitimą, o racione mažėjo natūralių, mažai apdorotų produktų ir daugėjo pramoniniu būdu pagaminto ultraperdirbto maisto“, – sakė dr. Zehra Akkaya iš Kalifornijos universiteto San Franciske.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad dar negalima teigti, jog ultraperdirbtas maistas tiesiogiai sukelia riebalų kaupimąsi raumenyse, nes tyrimas buvo stebimasis. Vis dėlto ryšys pakankamai nuoseklus, kad būtų pagrindas tolesniems, intervenciniams tyrimams.

    Galimi paaiškinimai siejami su ultraperdirbtuose produktuose dažnesniais pridėtiniais cukrais, rafinuotais angliavandeniais, didesniu druskos kiekiu ir technologiniais priedais, taip pat mažesniu skaidulų, mikroelementų ir antioksidantų kiekiu. Tokia mityba gali skatinti lėtinį uždegimą ir medžiagų apykaitos sutrikimus, kurie ilgainiui veikia ir raumeninį audinį.

    Praktinė išvada paprasta: reikšmę gali turėti ne tik suvalgytų kalorijų skaičius, bet ir maisto kokybė. Jei racione dažnai dominuoja ultraperdirbti produktai, organizmo sudėtis ir raumenų būklė gali prastėti net ir neviršijant įprasto kalorijų kiekio.