CP v2

Blog

  • Vokietijos urve rasti 40 000 metų mamuto ilties paukščiai: kodėl šis atradimas svarbus mokslui

    Vokietijos urve rasti 40 000 metų mamuto ilties paukščiai: kodėl šis atradimas svarbus mokslui

    Du miniatiūriniai dirbiniai iš mamuto ilties

    Vokietijoje, Hohle Fels urve, archeologai aptiko dvi itin mažas paukščių figūrėles, išdrožtas iš mamuto ilties. Radiniai siejami su aurinjako kultūra ir datuojami maždaug prieš 40 000 metų, kai Europoje jau plito ankstyvieji Homo sapiens.

    Figūrėlės rastos apatiniuose urvo sluoksniuose, maždaug pusantro metro atstumu viena nuo kitos. Geriau išlikęs dirbinys vaizduoja ramiai tupintį paukštį, o antrasis pavaizduotas išskleistais sparnais, tačiau vienas sparnas yra nulūžęs.

    Mažiausias ledynmečio menas regione?

    Abu dirbiniai tokie smulkūs, kad tilptų ant nago, o jų svoris siekia apie 1,3 ir 0,7 gramo. Viena figūrėlė, vos 2 centimetrų ilgio, dabar laikoma vienu mažiausių iki šiol regione aptiktų ledynmečio meno kūrinių.

    Archeologų teigimu, mamuto iltis čia panaudota ne tik supaprastintai formai sukurti: ant paviršiaus matyti smulkios linijos ir detalės, leidžiančios spręsti apie plunksnų vaizdavimą. Tokie požymiai rodo kruopštų gamtos stebėjimą ir aukštą dirbinių meistriškumą.

    „Mamuto iltis čia nebuvo naudojama vien apibendrintai paukščio formai sukurti. Gamtos detalės perkeltos į figūrėles taip tiksliai, kad net galima svarstyti, kokia rūšis pavaizduota ir ką paukštis daro“, – sakė Tiubingeno universiteto archeologas Nicholas Conard.

    Kokią rūšį vaizduoja figūrėlės?

    Mokslininkai dar nesutaria, kokios rūšies paukščiai pavaizduoti, nes miniatiūrinis mastelis ir stilizacija palieka erdvės interpretacijoms. Viena versija – tai baltosios kurapkos, kurios kaulų dažnai randama regiono priešistoriniuose radimvietėse ir kurios gerai prisitaikiusios prie šalčio.

    Kita hipotezė sieja figūrėles su stambesniais, fazanus primenančiais miško paukščiais, pavyzdžiui, kurtiniais, garsėjančiais ryškiu eksterjeru ir įmantriais poravimosi ritualais. Anot tyrėjų, kūno proporcijos, laikysena ir plunksnų užuominos leidžia lyginti su skirtingomis rūšimis, tačiau galutinė išvada kol kas neįmanoma.

    Vis dėlto bendras kontekstas aiškus: ledynmečio Europoje žmonės kūrė ne vien utilitarinius daiktus, bet ir simbolinį, stebėjimu paremtą meną. Tai stiprina įrodymus, kad vaizduojamasis menas, papuošalai ir muzikinės tradicijos regione formavosi labai anksti.

    Hohle Fels urvas priklauso Švabijos Juros urvų kompleksui, įtrauktam į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip viena svarbiausių vietų, padedančių suprasti ankstyviausio Europos meno pradžią. Čia jau anksčiau rasta ir garsi Hohle Fels Venera, laikoma vienu seniausių figūrinio meno pavyzdžių žemyne.

    Skelbiama, kad naujai aptiktos paukščių figūrėlės bus eksponuojamos priešistorės ir ledynmečio meno muziejuje Blaubeurene iki 2027 metų balandžio 4 dienos. Tyrimai tęsiami, o radiniai turėtų papildyti diskusijas apie tai, kaip ankstyvieji žmonės vaizdavo gyvūnus ir ką tokie simboliai reiškė jų bendruomenėms.

  • Europos miškų gaisrai stiprėja: Provanse degė 4 500 ha, netoli Atėnų vėjas siekė 130 km/val.

    Europos miškų gaisrai stiprėja: Provanse degė 4 500 ha, netoli Atėnų vėjas siekė 130 km/val.

    Europoje tęsiasi miškų gaisrų banga: Prancūzijos Provanse ugniagesiai šeštadienį toliau kovojo su plintančia liepsna, o Graikijoje, netoli Atėnų, gesinimą apsunkino ypač stiprūs vėjai. Pareigūnai abiejose šalyse pabrėžia, kad situaciją lemia karštis, sausra ir greitai besikeičiančios oro sąlygos.

    Prancūzijos pietryčiuose, Provanse, naktį pavyko pristabdyti gaisrą ir neleisti jam pasiekti netoliese esančių Correns ir Montfort-sur-Argens gyvenviečių. Vis dėlto ugnis vėl suaktyvėjo Gros Bessillon apylinkėse, o gelbėtojai buvo priversti sutelkti dideles pajėgas, kad liepsna neperžengtų naujų barjerų.

    Į gaisro gesinimą buvo mesti apie 1 300 ugniagesių. Vien per parą ugnis išdegino dar maždaug 1 250 hektarų, o savaitės pabaigoje bendras paveiktas plotas, vietos valdžios vertinimu, siekė apie 4 500 hektarų.

    Dalis gyventojų vis dar negalėjo grįžti į namus: pranešta, kad apie 2 500 žmonių liko laikinai perkelti. Tokiose situacijose grįžimą dažnai riboja ne tik aktyvus gaisras, bet ir užsitęsę židiniai, dūmų tarša, nutrūkę keliai bei elektros ir ryšių sutrikimai.

    Kita didelė gaisrų židiniais tapusi zona buvo šalies pietvakariuose, netoli Bordo, kur, pasak pareigūnų, didžiausias per kelis dešimtmečius gaisras buvo suvaldytas. Vis dėlto ugniagesiai akcentavo, kad tai dar nereiškia visiško pavojaus pabaigos: teritorijoje gali išlikti aktyvių sektorių ir po žeme rusenančių karščio taškų, kurie vėl įsidega pasikeitus vėjui.

    Graikijoje gelbėtojams trukdė vėjas

    Graikijoje šimtai ugniagesių šeštadienį siekė apsaugoti pamėgtą pakrantės kurortą į šiaurės vakarus nuo Atėnų. Operacijas smarkiai apsunkino gūsingi vėjai, kurie sparčiai keitė liepsnos kryptį ir didino pavojų gyvenvietėms.

    Porto Germeno apylinkėse dirbo daugiau nei 400 ugniagesių, pasitelkta ir specializuota aviacijos technika. Pasak Nacionalinės Atėnų observatorijos meteorologų, kai kur fiksuoti iki 130 kilometrų per valandą siekę vėjo gūsiai, o tokios sąlygos gesinant dažnai lemia greitus ugnies šuolius per priešgaisrines juostas.

    Gaisras kilo penktadienį netoli pakrantės kaimo Agios Vasileios. Pranešta, kad dalis gyventojų iš pradžių delsė vykdyti civilinės saugos raginimus evakuotis, o vėliau apie 300 žmonių teko gelbėti jūra, nes keliai tapo nesaugūs arba nepravažiuojami.

    Graikijoje per savaitę gaisrai kilo ir kituose regionuose, įskaitant Kretos salą, o ugniagesių bendruomenę sukrėtė pranešimai apie žuvusius gelbėtojus. Šių metų vasaros pradžia dar kartą primena, kad Viduržemio jūros regione gaisrų sezonas ilgėja, o didžiausią riziką kelia karščio bangos, sausra ir stiprūs vėjai.

  • Psichologė Meg Josephson atskleidė tylų streso atsaką: kodėl visą gyvenimą stengiamės įtikti

    Psichologė Meg Josephson atskleidė tylų streso atsaką: kodėl visą gyvenimą stengiamės įtikti

    Apie stresą dažniausiai kalbama per tris gerai žinomus organizmo atsakus: kovą, bėgimą arba sustingimą. Vis dažniau specialistai išskiria ir ketvirtą, rečiau atpažįstamą reakciją – uleglumą, kai žmogus, pajutęs grėsmę, ima taikytis ir stengiasi įtikti. Psichologė Meg Josephson pabrėžia, kad kūnui dažnai nesvarbu, ar pavojus realus, ar tik įsivaizduojamas.

    Uleglumo esmė – ne atsitraukti nuo grėsmės, o priartėti prie jos šaltinio ir ieškoti saugumo per santykį. Tai gali reikštis perdėtu mandagumu, nuolatiniu pritarimu, pagyrimais, papildomų užduočių prisiėmimu ar bandymu numalšinti kito žmogaus nepasitenkinimą. Tokį elgesį gali suaktyvinti ir dviprasmiška žinutė ar kvietimas „pasikalbėti“, jei jis interpretuojamas kaip galimas atstūmimas.

    Pasak specialistės, šį atsaką neretai išduoda keli pasikartojantys požymiai: žmogus per daug analizuoja socialines situacijas, vengia konflikto net tada, kai jis būtinas, sunkiai pasako „ne“ ir negeba aiškiai brėžti ribų. Išoriškai tai gali atrodyti kaip geranoriškumas, tačiau ilgainiui virsta nuovargiu, vidiniu pykčiu ir jausmu, kad gyvenama ne savo gyvenimo.

    „Nesu saugi, kol neįsitikinu, kad tu mane mėgsti ir tarp mūsų viskas gerai“, – sakė Meg Josephson, aiškindama, kokia vidinė logika dažnai slypi už uleglaus elgesio.

    Uleglumas dažnai siejamas su vaikystės patirtimis, kai namų aplinka buvo nestabili: suaugusiųjų nuotaikos neprognozuojamos, vyko rėkimas, emocinis šaltumas ar vadinamasis baudimas tyla. Vaikas tokiomis sąlygomis mokosi vienaip išgyventi: būti patogus, netrukdyti, „elgtis gerai“, kad sumažintų įtampą ir išvengtų blogiausio scenarijaus. Suaugus šis modelis gali persikelti į darbą, poros santykius ar draugystes.

    Šiuolaikinėje psichologijoje vis plačiau kalbama ir apie sudėtinę traumą, kuri nebūtinai kyla iš vieno ekstremalaus įvykio. Ji gali formuotis iš ilgalaikių, pasikartojančių patirčių, kai vaikas jaučiasi nematomas, neišklausytas ar emociškai neparemtas. Tokie išgyvenimai siejami su padidėjusiu budrumu, nerimu ir nuolatiniu bandymu „nuskenuoti“ kitų žmonių nuotaikas.

    „Būna, kad tik išėję iš tėvų namų žmonės pradeda suprasti, jog vaikystėje buvo dalykų, kurie neturėjo būti norma“, – sakė Meg Josephson, pabrėždama, kad šis suvokimas dažnai ateina vėliau, kai atsiranda daugiau autonomijos.

    Dar vienas dažnas lūžio taškas – tėvystė ar motinystė, kai augindami vaikus suaugusieji ima lyginti, kokio saugumo patys neturėjo. Tai gali iškelti ir vadinamąją gedėjimo formą – liūdesį dėl santykio ar vaikystės patirties, kurios nebuvo, net jei artimieji vis dar gyvi. Specialistų teigimu, tokios emocijos nėra silpnumo ženklas, o svarbi psichologinio gijimo proceso dalis.

    Uleglumas ypač dažnai įsijungia santykiuose su autoritetais, pavyzdžiui, vadovais, nes darbo vieta tiesiogiai susijusi su žmogaus saugumu ir pragyvenimu. Tokiose situacijose taikymasis gali maskuotis kaip ypač aukšti standartai sau, nuolatinis noras pasirodyti nepriekaištingai ir baimė nuvilti. Ilgainiui tai didina perdegimo riziką ir silpnina pasitenkinimą darbu.

    Psichologė pabrėžia, kad sprendimas dažniausiai nėra kraštutinumas – visiškas atsiribojimas nuo kitų ar nuolatinis savęs aukojimas. Tikslas yra išmokti atpažinti savo poreikius, išbūti su įtampa ir kurti santykius, kuriuose įmanoma ir artumas, ir ribos. Tam padeda paprasta praktika – pauzė prieš automatinę reakciją, kai norisi skubiai teisintis ar prašyti patvirtinimo, kad „viskas gerai“.

    „Savęs pasitikėjimas yra tarsi raumuo: jį galima treniruoti mažais žingsniais, pirmiausia paklausiant savęs, ko noriu ir ką jaučiu, o tik tada kreipiantis į kitus“, – sakė Meg Josephson.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad uleglumas gali būti sunkiai atpažįstamas, nes visuomenėje dažnai apdovanojamas kaip patogumas ir gerumas. Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje jis gali atitolinti nuo autentiškų santykių, kelti vienišumo jausmą ir skatinti nerimą. Atsakas į stresą, kuris kadaise padėjo išgyventi, suaugus gali tapti kliūtimi, jei žmogus nebeišmoksta rinktis kitaip.

  • Kvėpavimas 4-7-8 žada greitą ramybę ir miegą: ką iš tikrųjų rodo tyrimai?

    Kvėpavimas 4-7-8 žada greitą ramybę ir miegą: ką iš tikrųjų rodo tyrimai?

    Kodėl lėtas kvėpavimas ramina

    Streso metu kvėpavimas dažnai tampa greitesnis ir paviršutiniškas, o organizmas pereina į mobilizacijos režimą. Sąmoningai sulėtinus ritmą galima paskatinti priešingą reakciją ir lengviau „numušti“ įtampą.

    Moksliniuose darbuose lėtas, tolygus kvėpavimas siejamas su autonominės nervų sistemos pokyčiais ir didesniu širdies ritmo kintamumu. Tai dažniausiai aiškinama kaip didesnė parasimpatinės sistemos, susijusios su poilsiu ir atsistatymu, įtaka.

    Ką sako tyrimai apie 4-7-8

    Metodas 4-7-8 dažnai pristatomas kaip greitas būdas nusiraminti ar lengviau užmigti, tačiau jo populiarumas lenkia įrodymų kiekį. Tyrimų, kurie vertintų būtent šią tikslią seką didelėse imtyse, kol kas nedaug.

    Vis dėlto platesnių kvėpavimo pratimų tyrimai rodo, kad tokios praktikos gali vidutiniškai mažinti subjektyviai jaučiamą stresą, nerimą ir dalį depresinių simptomų. Kartu pabrėžiama, kad tyrimų kokybė nevienoda, o patikimesnėms išvadoms reikia daugiau gerai suprojektuotų studijų.

    Praktikoje stipriausi efektai dažniau siejami su reguliaria rutina, o ne vienkartiniu kelių įkvėpimų bandymu. Kvėpavimas gali padėti suvaldyti sujaudinimą, bet nėra „išjungimo mygtukas“, kuris visiems vienodai veiktų bet kokiomis aplinkybėmis.

    Kaip atlikti ir kada atsargiai

    Atliekant 4-7-8 patariama patogiai atsisėsti arba atsigulti, įkvėpti per nosį skaičiuojant iki keturių, sulaikyti kvėpavimą iki septynių ir iškvėpti apie aštuonias sekundes. Pradžioje seką dažnai siūloma kartoti kelis kartus, tačiau svarbiausia yra ramus tempas ir ilgesnis iškvėpimas nei įkvėpimas.

    Jei sulaikymas sukelia diskomfortą, galima trumpinti laikus išlaikant proporciją, pavyzdžiui, įkvėpti 2 sekundes, sulaikyti 3–4 ir iškvėpti 4. Tikslas nėra „išlaikyti sekundes“, o sukurti švelnų, stabilų ritmą ir išvengti hiperventiliacijos.

    Alternatyva yra vadinamasis kvėpavimas „dėžute“, kai įkvėpimas, sulaikymas, iškvėpimas ir pauzė trunka vienodai. Kitiems paprasčiausias startas būna diafragminis kvėpavimas, kai kvėpuojama taip, kad švelniai kilnotųsi pilvas, o ne įsitemptų krūtinė ir pečiai.

    Jei pratimų metu atsiranda galvos svaigimas, dilgčiojimas, dusulys ar didėjantis nerimas, pratimą reikėtų nutraukti ir grįžti prie natūralaus kvėpavimo. Ilgai trunkanti nemiga, panikos priepuoliai, stiprėjantis nerimas, krūtinės skausmas ar pasikartojantis dusulys yra signalai pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Ledų kaušelis Europoje pabrango: kur už jį dirbti tenka ilgiausiai ir ką rodo Lietuva

    Ledų kaušelis Europoje pabrango: kur už jį dirbti tenka ilgiausiai ir ką rodo Lietuva

    Ledų kainos Europoje išlieka jautrus pragyvenimo kainų barometras: nors bendras maisto infliacijos spaudimas pastaruoju metu silpnėja, atostogų sezonu populiariausių desertų kainos turistinėse vietose vis dar šauna į viršų. „Euronews“ palyginimas, apėmęs 10 šalių, parodė, kad vieno kaušelio kaina svyravo maždaug nuo 1,15 iki 4,10 euro.

    Tyrimas rėmėsi žurnalistų surinktomis kainomis ir naujausiomis rinkos apklausomis, todėl tai nėra oficiali nacionalinė statistika. Vis dėlto skaičiai leidžia palyginti tendencijas ir suprasti, kodėl tas pats produktas skirtingose šalyse kainuoja labai nevienodai.

    Kodėl kainos taip skiriasi?

    Kainų skirtumus lemia ne tik valstybės, bet ir labai konkrečios aplinkybės: vieta, nuomos kaštai, porcijos dydis, skoniai ir net valiutų svyravimai, kai kainos perskaičiuojamos į eurus. Pavyzdžiui, įprastose vietose Graikijoje kaušelis kainuoja apie 2,60 euro, tačiau turistinėse salose kaina gali pakilti iki 4–6 eurų.

    Turistiniuose Turkijos kurortuose kainos taip pat padidėjo: palyginime minėta, kad kaušelis gali kainuoti apie 1,85–2,20 euro, nors įprastesnėse Stambulo vietose vidutinė kaina buvo mažesnė. Jungtinėje Karalystėje tiesioginis palyginimas sudėtingesnis, nes dažnesnis pasirinkimas yra minkšti ledai ragelyje arba fasuoti gaminiai, o ne atskiri kaušeliai ledainėse.

    Kiek darbo minučių kainuoja kaušelis?

    Vien tik eurais išreikšta kaina neparodo, kiek ledai iš tiesų „kainuoja“ vietos gyventojui. Todėl „Euronews“ skaičiavo, kiek gryno darbo laiko reikia vienam kaušeliui įpirkti, palyginimo kainas sugretinę su atlygio po mokesčių ir darbo valandų duomenimis.

    Rezultatas išryškino didžiausią kontrastą tarp Graikijos ir Vokietijos. Vokietijoje vienam kaušeliui, pagal taikytas prielaidas, pakanka apie 7,4 minutės gryno darbo laiko, o Graikijoje – apie 20,9 minutės, tai yra beveik tris kartus daugiau.

    Kitose šalyse rodikliai išsidėstė tarp šių kraštutinumų: Jungtinėje Karalystėje apie 9,3 minutės, Belgijoje 11,4 minutės, Italijoje 13,2 minutės, Prancūzijoje 14,5 minutės. Turkija, Lenkija ir Ispanija buvo arti 15 minučių, Portugalija – apie 16,6 minutės.

    Infliacija lėtėja, bet kainos nebegrįžta

    Ledų kainas ypač stipriai veikė pastarųjų metų energijos ir gamybos sąnaudų šuoliai. Graikijoje vietos rinkos atstovai žiniasklaidai yra minėję, kad nuo 2020 metų kainos galėjo būti pakilusios apie 20 proc., daugiausia dėl energijos kaštų sukaupto poveikio, o didesnė dalis naujausių brangimų teko 2025 metams.

    Eurostat harmonizuotas ledų, valgomųjų ledų ir šerbetų kainų indeksas rodo, kad spaudimas ėmė slūgti: per metus iki 2026 metų birželio Europos Sąjungoje indeksas sumenko 0,4 proc., euro zonoje – 0,2 proc. Vis dėlto tai nereiškia, kad kainos grįžo į ikipandeminį lygį, o tik tai, kad jos buvo mažesnės nei prieš metus.

    Skirtumai tarp valstybių išlieka ryškūs: kai kur fiksuotas kainų kritimas, o kitur – augimas. Tarp labiausiai išsiskiriančių augimo atvejų „Euronews“ pateiktuose duomenyse minima Lietuva, kur šioje kategorijoje per metus užfiksuotas 7,9 proc. padidėjimas, nusileidęs tik kelioms kitoms šalims.

    Praktikoje tai reiškia, kad vartotojai, net ir girdėdami apie lėtėjančią infliaciją, vis tiek gali jausti, jog vasaros išlaidos nesumažėjo. Ypač ten, kur kainas dar labiau kelia sezoniškumas, didelis turistų srautas ir brangios komercinių patalpų nuomos.

  • Ceutoje apsisuko 60 000 migrantų banga: žuvo 67, Ispanija skubiai stato barjerą jūroje

    Ceutoje apsisuko 60 000 migrantų banga: žuvo 67, Ispanija skubiai stato barjerą jūroje

    Ispanijos pareigūnai pranešė, kad beveik visi iš maždaug 60 000 žmonių, pastarosiomis dienomis patekę į Ispanijai priklausantį Ceutos anklavą, jau grįžo į Maroką. Anot Madrido, padėtis per trumpą laiką iš esmės stabilizuota, tačiau krizė pareikalavo dešimčių gyvybių.

    Vidaus reikalų ministras Fernando Grande-Marlaska teigė, kad bandant kirsti sieną žuvo mažiausiai 67 žmonės. Dalis jų nuskendo, kiti, pasak ministro, žuvo per spūstį ties bangolaužiu ir pasienio barjerais.

    „Situacija buvo beveik visiškai atkurta“, – sakė Fernando Grande-Marlaska.

    Šeštadienio rytą paskutiniai išsekę žmonės, pasiekę Ceutos Tarajal paplūdimį, buvo pasitikti kariškių ir policijos, o vėliau palydėti atgal į sieną. Dalis migrantų į anklavą pateko apiplaukdami nedidelę užtvarą, įsikišančią į Viduržemio jūrą.

    Barjeras jūroje ir saugumo klausimai

    Ispanija paskelbė įrengsianti maždaug 500 metrų ilgio sulaikymo barjerą jūros ruože tarp Ceutos ir Maroko. Tokia priemonė pasirinkta reaguojant į tai, kad dalis žmonių sieną kirto ne per oficialius punktus, o plaukdami palei pakrantę.

    Ceuta yra 18,5 kvadratinio kilometro teritorija Šiaurės Afrikoje, kartu su Melilija sudaranti vieninteles Europos Sąjungos sausumos sienas su Afrika. Nuo Ispanijos žemyninės dalies ją skiria maždaug 25 kilometrai jūros, todėl šis pasienis nuolat atsiduria tiek migracijos, tiek dvišalių santykių su Maroku darbotvarkėje.

    Kodėl kilo antplūdis?

    Tikslios antplūdžio priežastys oficialiai neįvardytos, tačiau tyrėjai atkreipė dėmesį į socialiniuose tinkluose plitusius raginimus vykti į Ceutą dar prieš prasidedant masinei migracijai. Skelbimuose, kaip nurodoma, dalintasi praktiniais patarimais, kaip pasiekti anklavą ir ką sakyti siekiant padidinti galimybes likti Ispanijoje.

    Pasak migracijos politikos tyrėjų, dalis žmonių mėgina kirsti šį pasienį ne pirmą kartą, o bandymus kartoja metų metus, tikėdamiesi darbo, didesnių pajamų ar galimybės susijungti su artimaisiais. Vienas iš Maroko atvykęs 42 metų vyras aiškino, kad pagrindinis motyvas jam buvo noras aplankyti Madride gyvenančią sergančią mamą, net jei tam tektų rizikuoti gyvybe.

    Ispanijos ir Maroko santykiai

    Ispanijos vidaus reikalų ministras akcentavo, kad krizės suvaldymui itin svarbus bendradarbiavimas su Maroku, kuris, pasak jo, padėjo per 24 valandas grąžinti padėtį į labiau kontroliuojamas vėžes. Tuo pačiu jis pripažino, kad įvykiai reikalauja bendro Ispanijos ir Maroko vertinimo, ypač kalbant apie žmonių saugumą pasienyje.

    Ceuta jau anksčiau buvo tapusi staigių migracijos bangų epicentru, ypač kai tarp Madrido ir Rabato kilo politinė įtampa. Ankstesni panašūs antplūdžiai parodė, kad pasienio kontrolė čia priklauso ne tik nuo fizinių užtvarų, bet ir nuo platesnių regiono politinių bei socialinių veiksnių.

    Humanitarinės organizacijos primena, kad tokiose situacijose didžiausia rizika tenka pažeidžiamiausiems, įskaitant nepilnamečius, o bandymai kirsti jūrą dažnai baigiasi nelaimėmis. Todėl sprendimai, kuriuos priima Ispanija ir Marokas, turės įtakos ne tik sienos kontrolei, bet ir tam, kiek saugiai bus valdoma migracija šiame itin jautriame Europos Sąjungos pasienyje.

  • Ceuta krizė įkaitino ES: 22 lyderiai prašo skubių derybų, kalbama ir apie sienų kontrolę

    Ceuta krizė įkaitino ES: 22 lyderiai prašo skubių derybų, kalbama ir apie sienų kontrolę

    22 Europos Sąjungos valstybių lyderiai paragino surengti skubų posėdį dėl bendrijos atsako į staigiai išaugusius migrantų srautus į Ispanijai priklausantį Šiaurės Afrikos anklavą Seutą. Iniciatyva siejama su Italijos ir Danijos pastangomis kuo greičiau suderinti veiksmus, kai į teritoriją atvyko dešimtys tūkstančių žmonių.

    Laiške siūloma organizuoti neeilinę vidaus reikalų ministrų vaizdo konferenciją ir parengti bendrą situacijos vertinimą. Signatarai pabrėžė, kad reikalingas koordinuotas europinis atsakas, nes tokie epizodai turi poveikį ne tik pasienio valstybėms, bet ir visai Šengeno erdvei.

    Madridei teigiant, kad didžioji dalis maždaug 50 000 į Seutą patekusių migrantų jau grąžinti, dalis ES šalių išreiškė rimtą susirūpinimą dėl kontrolės praradimo rizikų. Laiške akcentuota, kad masiniai nekontroliuojami kirtimai ir migracijos naudojimas politiniam spaudimui gali tapti hibridinių grėsmių forma.

    „Negalime leisti, kad nekontroliuojami masiniai kirtimai ar migracijos instrumentalizavimas kurtų įspūdį, jog neteisėtas patekimas į ES yra įmanomas“, – teigiama lyderių kreipimesi.

    Dokumente taip pat užsimenama, kad kai kurios nacionalinės priemonės, pavyzdžiui, dalies neteisėtai atvykusių asmenų statuso sureguliavimas, gali būti vertinamos kaip traukos veiksnys. Ispanijos valdžia tokį aiškinimą ginčija ir pabrėžia, kad sprendimai dėl statuso taikomi pagal aiškias teisines procedūras, o ne kaip reakcija į konkrečią krizę.

    Ne visi ES lyderiai prisidėjo prie laiško: tarp nepasirašiusiųjų minimi Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Portugalijos ministras pirmininkas Luísas Montenegro ir Liuksemburgo vadovas Lucas Friedenas. Kreipimasis adresuotas Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen, Europos Vadovų Tarybos pirmininkui António Costa ir Airijos ministrui pirmininkui Micheálui Martinui, nes Airija nuo liepos perėmė ES Tarybos pirmininkavimą.

    Sánchez priekaištai dėl solidarumo

    Krizės fone Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchez savo ruožtu sukritikavo dalį ES narių dėl, jo vertinimu, nevienodo solidarumo. Jis teigė, kad dauguma valstybių pasiūlė paramą ir pagalbą, tačiau kai kurios pasirinko politinę kritiką ir spaudimą.

    „Dauguma parodė paramą ir solidarumą, pasiūlė pagalbą. Tačiau kiti pasirinko pulti Ispaniją ir raginti laikinai ją pašalinti iš Šengeno erdvės“, – rašė Pedro Sánchez.

    Šengeno taisyklės leidžia laikinai atkurti vidaus sienų kontrolę išimtinėmis aplinkybėmis, tačiau tai laikoma kraštutine priemone, kuri gali turėti ekonominių ir socialinių pasekmių. Pastaraisiais metais dalis ES valstybių periodiškai taikė tokią kontrolę dėl saugumo ar migracijos spaudimo, todėl Seutos atvejis atgaivino seną diskusiją, kur baigiasi nacionalinė atsakomybė ir prasideda bendras europinis įsipareigojimas.

    Kodėl Seuta tokia jautri?

    Seuta ir Melilja yra dvi Ispanijai priklausančios teritorijos Šiaurės Afrikoje, kurios kartu yra ir ES išorinės sienos. Dėl geografinės padėties jos nuolat atsiduria migracijos maršrutų sankirtoje, o staigūs srautų šuoliai dažnai tampa ir diplomatinių įtampų su Maroku lakmuso popierėliu.

    Šįkart įtampa sustiprėjo dėl masto: dešimtys tūkstančių atvykusių per trumpą laiką išbandė vietos infrastruktūrą, apgyvendinimo ir registracijos pajėgumus. ES lygmeniu tai vėl kelia klausimą, kaip realiai veikia bendras prieglobsčio ir migracijos valdymas, kai vienai valstybei tenka neproporcinga našta.

    Kokie scenarijai svarstomi?

    Laiške signatarai užsimena apie galimybę stiprinti arba laikinai atkurti vidaus sienų kontrolę, jei situacija blogėtų. Praktikoje tai galėtų reikšti griežtesnius patikrinimus Šengeno erdvėje, tačiau toks žingsnis paprastai sutinkamas prieštaringai, nes kerta per laisvą judėjimą ir verslą.

    Kartu ES institucijoms tai signalas, kad vien pasienio priemonių gali nepakakti: ilgalaikiam stabilumui reikalingas ir veiksmingas bendradarbiavimas su kilmės bei tranzito šalimis, greitesnės prieglobsčio procedūros, aiškios grąžinimo taisyklės ir krizinių situacijų valdymo mechanizmai. Sprendimų paieškos tikėtina persikels į politinį lygmenį artimiausiomis dienomis, jei bus pritarta skubiam ministrų susitikimui.

  • Von der Leyen apie 60 000 migrantų antplūdį Seutoje: nė vienas nepasiekė žemyninės Ispanijos

    Von der Leyen apie 60 000 migrantų antplūdį Seutoje: nė vienas nepasiekė žemyninės Ispanijos

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, reaguodama į staigų migrantų antplūdį Ispanijai priklausančiame Seutos anklave Šiaurės Afrikoje, pareiškė, kad dauguma neteisėtai atvykusiųjų jau grąžinti į Maroką. Pasak jos, dėl Ispanijos ir Maroko teisėsaugos veiksmų „nė vienas žmogus nepasiekė žemyninės Ispanijos ar likusios Europos Sąjungos“.

    Ši reakcija nuskambėjo po to, kai, Ispanijos institucijų vertinimu, į Seutą per kelias dienas pateko apie 60 000 žmonių. Migruojantys asmenys į anklavą bandė patekti sausuma ir jūra, o situacija sukėlė spaudimą vietos pajėgumams ir privertė Madridą stiprinti sienų kontrolę.

    „Dėl efektyvaus Ispanijos ir Maroko teisėsaugos darbo nė vienas žmogus nepasiekė žemyninės Ispanijos ar likusios Europos Sąjungos“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Europos Komisijos vadovė nurodė, kad su už migraciją ir vidaus reikalus atsakingais eurokomisarais aptarė veiksmus, kuriais siekiama stabilizuoti padėtį. Pasak jos, dabar būtina ne tik suvaldyti momentinę krizę, bet ir įvertinti, kokių pamokų reikia ateičiai, kad Europos Sąjunga greičiau reaguotų į staigius migracijos srautų šuolius.

    Tuo metu dalis Europos Sąjungos valstybių lyderių paragino skubiai šaukti vidaus reikalų ministrų vaizdo posėdį, kad būtų sutarta dėl koordinuotų priemonių ir išvengta nekontroliuojamų kirtimų. Toks formatas paprastai pasirenkamas tada, kai situacija vienoje iš išorės sienų atkarpų rizikuoja išplisti į platesnį regioną.

    Ispanijos vidaus reikalų ministerija pranešė, kad beveik visi per pastarąsias dienas į Seutą patekę migrantai jau paliko anklavą, o padėtis vietoje beveik sugrįžo į įprastas vėžes. Kartu pabrėžiama, kad tokie epizodai išlieka jautrūs dėl Seutos geografinės padėties ir to, kad anklavas yra viena iš Europos Sąjungos išorės sienos atkarpų Afrikos žemyne.

    Seuta ir Melilija yra vienintelės sausumos Europos Sąjungos sienos su Afrika, todėl jos nuolat atsiduria migracijos politikos ir sienų apsaugos diskusijų centre. Ekspertai pabrėžia, kad staigūs srautų šuoliai dažnai susiję ne tik su žmonių judėjimu, bet ir su platesniais regioniniais veiksniais, įskaitant dvišalius politinius santykius, saugumo situaciją ir kontrabandininkų maršrutų pokyčius.

  • Tragedija Pakistane: per laviną žuvo alpinistas Nirmal Purja ir visa 10 žmonių ekspedicija

    Tragedija Pakistane: per laviną žuvo alpinistas Nirmal Purja ir visa 10 žmonių ekspedicija

    <p]Pakistano šiaurėje, Karakorumo kalnuose, per galingą laviną žuvo garsus britų ir Nepalo alpinistas Nirmal Purja. Jo žūtį socialiniuose tinkluose patvirtino ekspedicijas organizuojanti bendrovė „Elite Expeditions“, pranešusi, kad neišgyveno ir kiti komandos nariai.

    <p]Nelaimė įvyko Broad Peak kalne, kurio aukštis siekia 8 047 metrus, kai tarptautinė grupė kopė į viršūnę. Ryšys su ekspedicija nutrūko ketvirtadienį, o paiešką komplikavo aukštikalnių oras, sudėtingas reljefas ir ribotas sraigtasparnių darbas dideliame aukštyje.

    <p]Regiono valdžia nurodė, kad iki šiol rasti trijų alpinistų palaikai, kurie sraigtasparniu pergabenti į ligoninę formaliam tapatybės nustatymui. Tarp jų, kaip skelbta, yra Jungtinių Valstijų pilietė, Omano pilietė ir Nepalo pilietis, o paieškos darbai tęsiami antrą dieną.

    <h2]Kas žinoma apie nelaimę?

    <p]Vietos institucijų teigimu, lavina nusirito ekspedicijai kylant maždaug 6 600 metrų aukštyje. Operacijoje dalyvauja Pakistano kariuomenė, vietos gelbėtojai ir aukštikalnių nešikai, o komandai teko stabdyti darbus dėl oro sąlygų.

    <p]Pakistano Alpių klubo atstovai anksčiau skelbė, kad Broad Peak maršrutuose riziką didina staigūs orų pokyčiai, sniego sankaupos ir didelės nuolydžių atkarpos. Tokiose sąlygose lavinų pavojus gali kisti per kelias valandas, ypač po snygio ar smarkaus vėjo.

    <h2]Kodėl Broad Peak laikomas itin pavojingu?

    <p]Broad Peak yra dvyliktas pagal aukštį pasaulio kalnas ir vienas techniškai sudėtingiausių daugiau nei 8 000 metrų viršukalnių. Dėl didelio aukščio, šalčio, vėjo ir ilgų atkarpų virš vadinamosios mirties zonos net ir patyrusioms komandoms čia kyla itin didelė išsekimo bei nelaimių rizika.

    <p]Tokiose ekspedicijose sprendimus apsunkina ir tai, kad gelbėjimo galimybės ribotos: dideliame aukštyje sraigtasparniai ne visada gali saugiai pasiekti incidento vietą, o paieška ant sniego ir ledo dažnai priklauso nuo vietos komandų, kurios dirba ekstremaliomis sąlygomis.

    <h2]Nirmal Purja pasiekimai

    <p]Nirmal Purja plačiai išgarsėjo po rekordinio projekto, kai 2019 metais per 6 mėnesius ir 6 dienas įkopė į visas 14 daugiau nei 8 000 metrų viršūnių. Pastarosiomis dienomis jis viešai rašė siekiantis tapti pirmuoju žmogumi, dukart įkopusiu į visas vadinamąsias superviršūnes be papildomo deguonies.

    <p]Nepalo ministras pirmininkas Balendra Shah pareiškė užuojautą dėl tragiškos alpinisto ir kitų ekspedicijos narių žūties. Jo teigimu, nors jų kelionė nutrūko, drąsa ir indėlis į alpinizmą liks įkvepiantis pavyzdys.

  • Prie Šveicarijos ir Prancūzijos sienos išseko Lac de Brenets: karščio bangos stabdo turizmą

    Prie Šveicarijos ir Prancūzijos sienos esantis Lac de Brenets ežeras šią vasarą beveik ištuštėjo: po kelių mėnesių sausros ir kelių karščio bangų vandens lygis nusmuko iki rekordinių žemumų. Vietovė, kuri įprastai traukia poilsiautojus vaizdingais krantais ir galimybėmis plaukioti, dabar kai kur primena atidengtą dumblėtą dugną.

    Ežerą maitinančios Doubs upės debitas smarkiai sumažėjo, todėl dalis valtelių ir katerių liko įstrigę seklumoje. Vietos turizmo paslaugų teikėjai kalba apie sutrumpintą sezoną, mažesnius užsakymus ir būtinybę riboti darbuotojų skaičių, nes maršrutai vandeniu tapo sunkiai įgyvendinami.

    Šveicarijos meteorologijos tarnybos duomenimis, nuo pavasario kritulių regione iškrito gerokai mažiau nei įprastai, o ilgalaikės prognozės reikšmingo lietaus artimiausiu metu nežada. Specialistai pabrėžia, kad tokie laikotarpiai vis dažniau sutampa su užsitęsusiomis karščio fazėmis, kai vanduo intensyviai garuoja, o dirvožemis ir upės nespėja atsigauti.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad ežeras pastebimai pasikeitė: likęs vanduo kai kur patamsėjęs, susiaurėjęs iki juostos, o įprasti vaizdai, dėl kurių čia atvykdavo fotografai ir poilsiautojai, tapo retenybe. Sumenkęs vandens kiekis veikia ir aplinkines gamtines vietas, nes vandens kaskados ir kriokliai, priklausantys nuo ežero ir upės režimo, taip pat silpsta.

    „Kai čia yra vandens, tai išties pasakiška vieta. Labai liūdna matyti ją tokią“, – sakė vietos gyventojas Marcial Beieler.

    Lac de Brenets situacija įsilieja į platesnį Europos kontekstą: pastaraisiais metais karščio bangos tampa ilgesnės, o sausros epizodai dažnėja, ypač vasaros sezono metu. Tai reiškia ne tik nepatogumus turizmui, bet ir didesnę įtampą vandens ištekliams, upių laivybai, ekosistemoms bei vietos ekonomikai, kuri priklauso nuo vasaros srautų.