CP v2

Blog

  • Ne kiekvienas tai žino: kada galite sėsti į neįgaliesiems skirtą vietą traukinyje

    Ne kiekvienas tai žino: kada galite sėsti į neįgaliesiems skirtą vietą traukinyje

    Traukiniuose šalia kai kurių sėdynių esantys piktogramos ženklai dažniausiai reiškia, kad tai pirmumo vietos žmonėms su negalia ar riboto judumo keleiviams. Svarbu suprasti, kad ribotas judumas apima ne vien turinčius oficialų neįgalumo statusą.

    Tokios vietos gali būti itin reikalingos vyresnio amžiaus žmonėms, keleiviams po traumų ar operacijų, nėščiosioms, taip pat keliaujantiems su laikinais sveikatos sutrikimais. Praktikoje tai reiškia, kad net jei žmogus neturi matomos negalios, jam gali objektyviai reikėti sėdėti ar būti arčiau durų.

    Kada kiti gali atsisėsti?

    Jei pirmumo vieta laisva, kiti keleiviai paprastai gali joje atsisėsti, tačiau tik tol, kol neatsiranda žmogus, kuriam ši vieta skirta. Tokiu atveju privaloma užleisti vietą, net jei kelionė jau įpusėjo.

    Jeigu kyla konfliktas arba žmogui sunku apginti savo teisę į pirmumą, rekomenduojama kreiptis į traukinio palydovą, konduktorių arba reisą prižiūrintį darbuotoją. Vežėjo atstovas gali padėti sureguliuoti situaciją ir užtikrinti, kad taisyklės būtų taikomos praktiškai.

    Skirtumas tarp sėdynės ir vietos vežimėliui

    Ne visi ženklinimai reiškia tą patį. Reikia atskirti sėdynę riboto judumo keleiviui nuo specialios vietos keleiviui, kuris kelionės metu lieka vežimėlyje.

    Vieta vežimėliui neretai yra ne sėdynė, o laisva erdvė šalia pritaikytų durų ir tualeto, kad būtų patogu įvažiuoti, saugiai stovėti ir judėti vagone. Tokios erdvės negalima užimti, užstatyti lagaminais ar naudoti kaip papildomos vietos daiktams.

    Rezervacija ir ženklinimas nėra tas pats

    Ženklinimas nurodo, kam vieta skirta, tačiau rezervacija priskiria konkretų numerį bilietui. Tai dvi skirtingos taisyklės, kurios veikia lygiagrečiai.

    Traukiniuose, kur vietos rezervacija nėra privaloma, keleivis dažniausiai gali sėstis į bet kurią laisvą standartinę vietą. Vis dėlto jei atvyksta keleivis, turintis rezervaciją būtent tai sėdynei, vietą reikia užleisti.

    Traukiniuose su privaloma rezervacija galioja aiški tvarka: sėdėti galima tik toje vietoje, kuri nurodyta biliete ar rezervacijos dokumente. Net jei vagono plane matote laisvą vietą, ji gali būti laikinai neprieinama, nes rezervuota konkrečiai keleivių grupei arba palikta pirmumo teisę turintiems žmonėms.

    Kaip tai taikoma PKP Intercity?

    PKP Intercity taisyklėse išskiriamos kelios situacijos. Sėdynės, skirtos žmonėms su negalia ar riboto judumo keleiviams, kurie nekeliauja vežimėlyje, iki 24 valandų prieš traukinio išvykimą iš pradinės stoties yra apsaugotos nuo bendros prekybos.

    Šiuo laikotarpiu jas gali rezervuoti tie, kam jos skirtos, taip pat jų palydovai ar vedliai, o pagal vežėjo taisykles kai kuriais atvejais numatoma galimybė rezervuoti ir nėščiosioms. Likus mažiau nei 24 valandoms iki išvykimo iš pradinės stoties, tokios vietos, jei jos nepanaudotos, gali būti atveriamos visiems keleiviams.

    Svarbi detalė ta, kad terminas skaičiuojamas nuo traukinio išvykimo iš pradinės stoties, o ne nuo to laiko, kada keleivis planuoja įlipti tarpinėje stotelėje. Dėl to sistemoje vieta gali atrodyti neprieinama net ir tada, kai traukinyje realiai dar yra laisvų sėdynių.

    Kitaip vertinamos vietos keleiviams, keliaujantiems vežimėlyje: jos paprastai lieka skirtos tik šiai grupei ir nėra parduodamos kitiems net tada, kai standartinės vietos išperkamos. Išimtis gali būti taikoma tik tam tikroms pritaikytoms miegamųjų ar gulimų vietų kategorijoms, kurios po nustatyto termino kartais atveriamos bendrai prekybai.

    Praktinė taisyklė keleiviui paprasta: jei atsisėdote pirmumo vietoje, turite būti pasirengę ją užleisti, jei atsiranda žmogus, kuriam ji reikalinga. O prieš perkant bilietą verta pasitikrinti konkretaus vežėjo tvarką, nes regioninių bendrovių taisyklės gali skirtis.

  • Prancūzės į kavą pila ne pieną: šis priedas stebina poveikiu apetitui ir pilvui

    Kas yra levandų kava?

    Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vėl išpopuliarėjo idėja kavą gardinti ne pienu, o levandomis. Dažniausiai kalbama apie levandų sirupą arba užplikytus valgomuosius levandų žiedus, kurie suteikia gėrimui švelnų aromatą ir salstelėjusį poskonį.

    Nors tokia kava dažnai pristatoma kaip prancūziškas įprotis, mitybos požiūriu tai pirmiausia yra skonio pasirinkimas. Svarbiausia suprasti, kuo skiriasi kava su sirupu ir kava, į kurią trumpam įdedama džiovintų žiedų.

    Ką žada levandos ir ką sako mokslas?

    Levandos tradiciškai siejamos su raminamuoju poveikiu, o jų eteriniai junginiai dažnai naudojami aromaterapijoje. Tyrimuose dažniau vertinamas levandų kvapas ar ekstraktai, o ne konkretus jų poveikis virškinimui, kai levandos vartojamos kaip priedas prie kavos.

    Kai kurie žmonės teigia, kad po tokio gėrimo jaučiasi lengviau, tačiau tai nebūtinai reiškia tiesioginį poveikį riebalų deginimui ar svorio mažėjimui. Svorio pokyčius dažniausiai lemia bendras kalorijų balansas, mitybos įpročiai, miego trukmė ir fizinis aktyvumas, o vienas priedas kavos puodelyje retai būna lemiamas.

    Didžiausia rizika slypi sirupe

    Levandų sirupas neretai turi daug pridėtinio cukraus, todėl toks pasirinkimas gali greitai padidinti dienos kalorijų kiekį. Jei tikslas yra lengvesnė savijauta ir mažiau saldumynų, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir rinktis mažiau saldintą ar visai nesaldintą versiją.

    Jeigu levandų kavą norite išbandyti dėl aromato, paprastesnis būdas yra į ką tik paruoštą juodą kavą trumpam įdėti nedidelį kiekį valgomųjų džiovintų levandų ir gėrimą perkošti. Taip išgaunamas kvapas, bet nepridedama papildomo cukraus.

    Kam vertėtų būti atsargesniems?

    Kava pati savaime gali dirginti skrandį, ypač jei geriama nevalgius, todėl jautresniems žmonėms bet kokie papildomi priedai ne visada pagerina savijautą. Taip pat svarbu nepersistengti su levandų kiekiu, nes per intensyvus aromatas gali erzinti ar sukelti nemalonų poskonį.

    Jei turite lėtinių virškinamojo trakto problemų, vartojate raminamuosius ar kitus vaistus, o taip pat jei esate nėščia ar žindote, prieš dažniau vartojant levandų produktus verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Tokiais atvejais saugumas svarbesnis už madingą tendenciją.

    „Levandos gali būti įdomus aromatinis priedas, tačiau svorio kontrolę daug patikimiau lemia įpročiai, o ne vienas gėrimo ingredientas“, – sako mitybos specialistai, vertindami panašias socialinių tinklų madas.

    Jeigu norite lengvesnės kavos be pieno, geras kompromisas gali būti mažiau saldūs prieskoniai, pavyzdžiui, cinamonas ar kardamonas, taip pat mažesnė porcijos apimtis ir įprotis kavą gerti po pusryčių. Tokie sprendimai dažniau padeda išvengti staigių cukraus šuolių ir diskomforto pilve.

  • Santykiai su narcizu vargina iki išsekimo: psichiatrai įspėja, šių bruožų daugėja

    Santykiai su narcizu vargina iki išsekimo: psichiatrai įspėja, šių bruožų daugėja

    Narcystyczne zaburzenia osobowości charakteryzuje potrzeba bycia podziwianym, przekonanie o ważności własnej osoby i brak empatii. Widnieją w klasyfikacji Amerykańskiego Towarzystwa Psychiatrycznego (DSM-5), która dzieli zaburzenia osobowości na osobne wiązki, oznaczone literami A, B i C. Narcyzm, wraz z osobowością borderline i antyspołeczną, zaliczamy do wiązki B. Ich wspólnym mianownikiem są: chęć zwrócenia na siebie uwagi, łatwość wdawania się w konflikty, chwiejność emocjonalna i teatralne zachowania.

    Osobowość narcystyczna najczęściej ujawnia się u młodzieży lub młodych dorosłych, których świat wewnętrzny buzuje od nadmiaru emocji i które stoją przed niespodziewanym wyzwaniem wartościowania swoich działań. Niejednokrotnie pojawia się u nich myśl: “Jestem stworzony/a do czegoś więcej” albo “Jestem ponadprzeciętny/a”. U większości, wraz z wiekiem, te przekonania ustępują, jeśli jednak zaburzają codzienne funkcjonowanie i są bardzo nasilone, warto zgłosić się do specjalisty.

    Osoby dotknięte tym zaburzeniem zdecydowanie wyróżniają się z tłumu, bardzo często irytując swoje otoczenie. Prowadzą do napięć. Po pierwsze – wyolbrzymiają swoje osiągnięcia i talenty, uważają się za lepsze i oczekują podziwu. Nie dość, że nie są w stanie zaakceptować sukcesów innych, są aroganckie i zazdrosne, to jeszcze potrafią wykorzystać nawet bliskich, by osiągnąć własne cele.

    Oto kilka cech narcyzów:

    Bycie w relacji z narcyzem jest niezmiernie trudne. Partner osoby zaburzonej bywa wpędzany w poczucie winy, czuje się kimś gorszym, doświadcza poniżania i izolowania od ludzi. Jeśli sądzisz, że żyjesz z narcyzem, zasugeruj mu wizytę u specjalisty, ale co najważniejsze – nie bój się samemu szukać dla siebie pomocy.

    W przebiegu zaburzenia mogą pojawiać się krótkie epizody psychotyczne, sprowokowane przede wszystkim różnicami między własnym przekonaniem wielkościowym a tym, jak rzeczywiście jest się odbieranym przez społeczeństwo, a także stany depresyjne, gdy potrzeba znaczenia jest niezaspokojona. Poza omawianym już narcyzmem wielkościowym, odznaczającym się brakiem zrozumienia innych, wykorzystywaniem ludzi i antagonizowaniem ich, wyszczególnia się również narcyzm wrażliwy. W tej postaci zaburzenia pacjenci co prawda wykazują klasyczne zachowania narcystyczne, ale są również wycofani, nieufni i zamknięci w sobie – takie osoby o wiele chętniej sięgają po pomoc.

    Trendy narcystyczne mogą pojawiać się w normalnym rozwoju osobowości, ale w dorosłości większość osób redukuje je w sobie na tyle, że nie są traktowane jako zaburzenie, a jedynie cecha charakteru.

    Według DSM-5 osobowość narcystyczną można zdiagnozować u osoby dorosłej, u której występuje co najmniej kilka cech narcystycznych i:

    Narcystyczne zaburzenie osobowości występuje według niektórych źródeł nawet u ok. 6 proc. populacji. Ich rozpoznaniem zajmuje się lekarz, a konkretnie psychiatra. Czynnikami ryzyka pojawienia się tej patologii są: rodzinne zaniedbania wychowawcze, zwłaszcza brak empatii u matki, dawanie do zrozumienia dziecku, że zasługuje na miłość, kiedy coś osiągnie, naprzemienne idealizowanie i ujmowanie wartości dziecka przez opiekunów.

    Osoby zgłaszające się po specjalistyczną pomoc zwykle kierowane są do psychoterapeuty, gdzie uczą się prawidłowych wzorców zachowań i relacji.

    Źródła:

  • Ar joduota druska sugadina raugintus agurkus? Mokslininkai atsakė, kas iš tikrųjų lemia rezultatą

    Ilgą laiką virtuvėse kartota, kad joduota druska esą trukdo rauginti agurkus ir dėl jos daržovės suminkštėja. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad pats jodo priedas fermentacijos nesustabdo, o sėkmę dažniau nulemia visai kiti dalykai.

    Viena iš dažniausių baimių buvo susijusi su tuo, kad jodas gali slopinti pieno rūgšties bakterijas, kurios greitai mažina sūrymo pH ir užtikrina saugią, stabilią fermentaciją. Tačiau mokslininkų atlikti bandymai parodė, kad joduota druska reikšmingai nepablogina nei fermentacijos eigos, nei skonio ar tekstūros, jei laikomasi tinkamų sąlygų.

    Kas lemia rauginimo sėkmę

    Praktikoje svarbiausias veiksnys yra druskos koncentracija sūryme. Raugintiems agurkams dažniausiai taikoma 2,5–5 proc. koncentracija, tai yra maždaug 25–50 gramų druskos 1 litrui vandens, o tiksliausia ją sverti, nes šaukštais paklaida gali būti didelė.

    Ne mažiau svarbi ir temperatūra: per šiltai laikomi stiklainiai dažniau duoda minkštus agurkus, nes fermentacija tampa per intensyvi ir išsibalansuoja mikroorganizmų veikla. Dažniausiai rekomenduojama palaikyti maždaug 21–24 laipsnių temperatūrą ir užtikrinti, kad agurkai būtų pilnai apsemti sūrymu.

    Kodėl sūrymas kartais drumstėja

    Jei sūrymas tampa drumstas arba atsiranda nuosėdų, tai ne visada reiškia, kad kažkas nepavyko. Dažna priežastis yra kai kuriose valgomosiose druskose esantys priešsukibimo priedai, taip pat natūralūs fermentacijos produktai, kurie gali sudaryti lengvą sedimentą.

    Dėl to patikimiausiu pasirinkimu dažnai laikoma druska, skirta konservavimui, arba gryna valgomoji akmens druska be priedų. Vis dėlto joduota druska taip pat gali būti naudojama, tik verta atidžiai įvertinti sudėtį ir rinktis kuo paprastesnį produktą.

    Kaip išvengti minkštų ir tuščiavidurių agurkų

    Traškumą dažniausiai praranda agurkai, kurie buvo per ilgai laikyti iki rauginimo, yra pažeisti, peraugę arba rauginti per silpname sūryme. Kuo agurkai šviežesni, mažesni ir kietesni, tuo didesnė tikimybė, kad jie išliks stangrūs.

    Tuščiaviduriai agurkai dažniau pasitaiko didesniems, pernokusiems egzemplioriams, kurių audiniai prie sėklų kameros būna laisvesni. Fermentacijos metu susidarantis anglies dioksidas nepalankiomis sąlygomis gali kauptis minkštesnėje struktūroje, todėl svarbu laikytis tinkamos temperatūros ir druskos koncentracijos bei nepalikti daržovių virš sūrymo paviršiaus.

  • Vandeninga uogienė sugadino derlių? 2 šaukštai šio priedo dažnai išgelbsti konsistenciją

    Uogienė, kuri po atvėsimo lieka vandeninga, dažniausiai rodo ne nesėkmę, o netiksliai susidėjusias pagrindines sąlygas: pektino, cukraus ir rūgšties pusiausvyrą. Pektinas yra natūralus vaisiuose esantis junginys, kuris, esant tinkamam cukraus ir rūgšties kiekiui, sudaro gelį ir „suriša“ vandenį.

    Daugiausia pektino turi obuoliai, svarainiai, agrastai, serbentai, slyvos ir citrusinių vaisių žievelės. Mažiau jo būna braškėse, avietėse, persikuose, trešnėse ir pernokusiame derliuje, todėl būtent braškių ar aviečių uogienė dažniau išeina skystesnė.

    Prieš „gelbėjimą“ verta prisiminti, kad karšta uogienė visada atrodo skystesnė, o tikroji konsistencija išryškėja atvėsus. Patikimas būdas įvertinti rezultatą – šaukštelį masės užlašinti ant šalto lėkštutės ir palaukti: jei ji bėga kaip sultys, tirštinimo tikrai prireiks.

    Kas dažniausiai padaro uogienę skystą?

    Viena dažniausių priežasčių – per trumpas virimas arba virimas siaurame puode, kai skystis garuoja lėčiau. Taip pat įtakos turi labai sultingi ar pernokę vaisiai, mažesnis cukraus kiekis ir per mažas rūgšties kiekis, ypač verdant saldžias uogas.

    Svarbu ir tai, kad per ilgas kaitinimas gali pabloginti rezultatą: nublanksta spalva, dingsta šviežesnis aromatas, o per didelė temperatūra ilgainiui silpnina pektino gebėjimą formuoti gelį. Dėl to geriau virti trumpiau, bet intensyviau, plačiame inde.

    2 šaukštai, kurie dažnai padeda

    Vienas paprasčiausių būdų greitai sutirštinti masę – smulkiai sumalti kokosų drožles ir įmaišyti į uogienę virimo pabaigoje. Pradžiai dažniausiai pakanka 2 nubrauktų šaukštų maždaug 500–700 gramų uogienės, tada masę dar kelias minutes pakaitinant ir gerai išmaišant.

    Kokosas sugeria dalį skysčio, o vėsdamas tirštinimo efektą dar sustiprina, todėl konsistenciją verta vertinti tik visiškai atvėsus. Reikia turėti omenyje, kad didesnis kiekis gali šiek tiek pakeisti skonį, pašviesinti spalvą ir suteikti vos juntamą grūdėtumą.

    Alternatyvos, jei norite neutralaus skonio

    Jei norisi tirštinti be kokosinio poskonio, praktiškas sprendimas – rūgštesnis obuolys, nes jame natūraliai daug pektino, ypač šiek tiek neprinokusiuose vaisiuose, žievelėje ir aplink sėklalizdį. Į maždaug 1 kilogramą vaisių masės galima įtarkuoti vieną obuolį su žieve ir pavirti, kol jis visiškai sukris.

    Kitas paprastas priedas – citrinos sultys: jos tiesiogiai nesisemia vandens, bet suteikia rūgšties, kuri padeda pektinui sustingti, subalansuoja saldumą ir padeda išlaikyti ryškesnę spalvą. Dažnai pakanka 1–2 šaukštų citrinos sulčių 1 kilogramui vaisių, tačiau persistengti nereikėtų, nes per didelis rūgštingumas gali pabloginti tekstūrą.

    Mažiau cukraus turinčioms, greitam vartojimui skirtoms uogienėms tinka ir chia ar maltas sėmenų priedas, nes kontaktuodami su skysčiu jie sudaro gelį. Vis dėlto tokie tirštinimo būdai dažniau pasirenkami laikymui šaldytuve ar šaldiklyje, o ne ilgalaikiam sandėliavimui kambario temperatūroje.

    Jei uogienė ruošta žiemai, saugiausia korekcija paprastai yra pakartotinis trumpas pavirinimas mažesnėmis porcijomis, kad vanduo greičiau nugaruotų ir būtų lengviau suvaldyti tirštumą. Prireikus galima naudoti ir pektiną ar agarą, tačiau jų kiekį verta derinti pagal konkretaus produkto instrukcijas, kad uogienė nevirstų per kieta žele.

  • Ar verta šaldyti duoną? Gydytoja atskleidė poveikį cukraus šuoliams ir skonio klaidas

    Duonos šaldymas daugeliui yra paprastas būdas sumažinti maisto švaistymą ir ilgiau išlaikyti kepinius tinkamus vartoti. Tai ypač praverčia, kai po švenčių ar savaitgalio lieka daugiau kepinių, nei spėjama suvalgyti per kelias dienas.

    Tačiau šaldymas svarbus ne tik patogumui. Mitybos specialistai ir moksliniai tyrimai rodo, kad atvėsinus ar užšaldžius krakmolingus produktus, tarp jų ir duoną, dalis krakmolo gali virsti atspariuoju krakmolu, kuris virškinamas lėčiau.

    „Atšaldžius ar užšaldžius duoną dalis krakmolo pasikeičia taip, kad organizmas jį įsisavina lėčiau“, – aiškina gydytoja Gina Szymańska.

    Dėl to kai kuriems žmonėms po tokios duonos gali būti mažesni gliukozės šuoliai kraujyje, palyginti su ką tik iškepta ar šviežia duona. Vis dėlto tai nereiškia, kad šaldyta duona automatiškai tampa dietiniu produktu, nes bendras angliavandenių kiekis iš esmės nesikeičia.

    Kad duona po atšildymo neprarastų skonio ir tekstūros, svarbiausia jos nešaldyti dar šiltos. Šiltame kepinyje esanti drėgmė šaldiklyje virsta ledo kristalais, o atšildžius minkštimas gali tapti guminis, o pluta prarasti traškumą.

    Geriausia duoną šaldyti riekelėmis, kad vėliau būtų galima išsiimti tik tiek, kiek reikia vienam kartui. Riekeles verta sandariai supakuoti, kad sumažėtų sąlytis su oru ir neatsirastų vadinamasis šaldiklio kvapas bei išdžiūvimas.

    Praktinis patarimas – ant pakuotės pasižymėti šaldymo datą ir duoną suvartoti per maždaug 3 mėnesius. Ilgesnis laikymas dažniau reiškia ne saugumo problemą, o prastėjantį skonį ir tekstūrą, nes riebalai bei aromatinės medžiagos palaipsniui oksiduojasi.

    Ruginė, pilno grūdo ar rauginta duona dažnai geriau ištveria šaldymą nei labai minkšta balta kvietinė duona. Tokie kepiniai paprastai turi daugiau skaidulų ir tvirtesnę struktūrą, todėl po atšildymo mažiau praranda vientisumą.

    Atšildant svarbu pasirinkti būdą, kuris grąžina traškumą. Patogiausia riekeles dėti tiesiai į skrudintuvą ar orkaitę, o norint atkurti plutą, galima duoną lengvai apipurkšti vandeniu ir kelioms minutėms pašauti į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę.

    Dar viena taisyklė – kartą atšildytos duonos geriau nebeužšaldyti iš naujo. Dažnas temperatūrų kaita blogina kokybę ir gali didinti mikrobiologinę riziką, jei duona ilgiau laikoma šiltoje aplinkoje.

  • Po 85 metų atskleidė Baltijos paslaptį: netoli Ustkos rado nacių povandeninį laivą U-583

    Po 85 metų atskleidė Baltijos paslaptį: netoli Ustkos rado nacių povandeninį laivą U-583

    Baltijos jūros dugne, maždaug 50 jūrmylių į šiaurę nuo Ustkos, aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių povandeninio laivo U-583 vrakas. Skaičiuojama, kad jis guli apie 70 metrų gylyje, o jo paieškos užtruko dešimtmečius dėl netikslių istorinių koordinačių.

    Atradimą siejama su Lenkijos narų ir tyrėjų komanda, dirbusia kartu su hidrografijos specialistais. Prieš ekspediciją buvo kelis mėnesius iš naujo analizuojami archyviniai dokumentai ir karo laikų pranešimai, nes ankstesnėse ataskaitose nurodyta vieta, kaip įtarta, galėjo būti klaidinga.

    Paieškose lemiamą vaidmenį suvaidino moderni jūros dugno kartografavimo įranga, įskaitant daugiaspindulį sonarą, leidžiantį detaliai atvaizduoti reljefą. Būtent tokios technologijos šiandien vis dažniau tampa pagrindiniu įrankiu identifikuojant istorinius objektus, kai vien archyvų informacijos nepakanka.

    Pirminiai skenavimai rodo, kad korpusas gali būti išlikęs stebėtinai gerai. Tai siejama su specifinėmis Baltijos jūros sąlygomis gilesniuose sluoksniuose, kur mažesnis druskingumas, ribotas deguonies kiekis ir menkesnė biologinė veikla dažnai lėtina metalo irimą, palyginti su atviresniais vandenynais.

    U-583 buvo VIIC tipo Kriegsmarine povandeninis laivas, pradėtas statyti 1940 metais Hamburgo „Blohm & Voss“ laivų statykloje. Į tarnybą jis priimtas 1941 metais ir daugiausia naudotas kaip mokomasis laivas Baltijoje, nespėjęs atlikti kovinių patrulių.

    Laivo istorija baigėsi 1941 metų lapkričio 15 dieną vakare per pratybas, kai įvyko susidūrimas su kitu vokiečių povandeniniu laivu U-153. U-583 nuskendo kartu su visa 45 žmonių įgula, išgyvenusių nebuvo, o tikroji katastrofos vieta ilgai išliko neaiški.

    Tyrėjai teigia planuojantys bendradarbiauti su jūrinėmis institucijomis, kad vieta būtų apsaugota nuo neleistinos veiklos. Neatmetama, jog vėliau gali būti rengiamos papildomos ekspedicijos su nuotoliniu būdu valdomais povandeniniais aparatais, kurie padėtų tiksliau dokumentuoti būklę ir patikslinti nelaimės aplinkybes.

  • Mokslininką pritrenkė: paprastas miško augalas siunčia signalus, primenančius smegenų veiklą

    Mokslininką pritrenkė: paprastas miško augalas siunčia signalus, primenančius smegenų veiklą

    Nepastebimas miško paklotės augalas – samanos – mokslininkams pateikė netikėtą mįslę: laboratorijoje užfiksuoti jų elektriniai signalai pasirodė esantys ne atsitiktinis triukšmas, o pasikartojantys impulsai ir lėtos bangos. Tyrimą atlikęs Vakarų Anglijos universiteto Bristolio profesorius Andrew Adamatzky teigia, kad kai kurie dėsningumai primena tai, kaip signalai sklinda neuronų tinkluose.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Royal Society Open Science. Jame analizuota samanų rūšis Brachythecium rutabulum, dažnai sudaranti žalias pagalvėles miškuose, ant medžių kamienų ir drėgnų paviršių. Svarbu pabrėžti: tai nereiškia, kad samanos turi smegenis ar geba mąstyti, tačiau rodo sudėtingesnę jų vidinę signalų dinamiką, nei įprastai tikėtasi.

    Kas tiksliai užfiksuota laboratorijoje?

    Eksperimento metu į samanų mėginius buvo įterpti elektrodai, o įtampos pokyčiai registruoti kelias dienas. Užfiksuoti reguliarūs impulsai ir lėtos, per audinius plintančios bangos, leidusios įtarti, kad signalai gali būti koordinuoti visos kerpės ar kupsto mastu, o ne atsirandantys pavienių ląstelių lygiu.

    Mokslininkų dėmesį patraukė ne vien pats elektrinis aktyvumas, bet ir jo struktūra. Tyrime aprašoma, kad signalai pasireiškė skirtingomis laiko skalėmis, o jų pasikartojimas kai kuriais aspektais priminė dėsningumus, matomus biologinėse tinklinėse sistemose, įskaitant nervinių ląstelių aktyvumą.

    Kodėl tai nereiškia, kad samanos mąsto?

    Augalai neturi neuronų ir neturi gyvūnams būdingos nervų sistemos, todėl jų signalai kyla ir sklinda kitais mechanizmais. Augaluose elektriniai impulsai dažnai siejami su jonų srautais ląstelių membranose, vandens balanso pokyčiais ir biocheminių reakcijų grandinėmis, kurios padeda koordinuoti atsaką į aplinką.

    Elektriniai signalai augaluose nėra naujiena: mokslinėje literatūroje seniai aprašoma, kad jie gali būti susiję su reakcija į pažeidimą, kenkėjų poveikį, temperatūros svyravimus ar drėgmės stygių. Tačiau samanų atveju tyrėjai akcentuoja mastą ir dėsningumų sudėtingumą, nes signalai gali apimti visą kupstą kaip vieną funkcinę sistemą.

    Kur tai gali nuvesti: nuo biologijos iki skaičiavimo?

    Andrew Adamatzky siūlo interpretaciją, kad samanų kupstas tam tikra prasme gali veikti kaip išsklaidyta, labai lėta informacijos apykaitos sistema. Tokia idėja artima biokompiutingo krypčiai, kur ieškoma, kaip biologiniai dariniai gali įkvėpti naujus, netradicinius skaičiavimo ir signalų apdorojimo modelius.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia vadinamasis netradicinis skaičiavimas, kai informacijos apdorojimo analogų ieškoma ne tik silicio lustuose, bet ir gyvuose ar gyvybę imituojančiuose tinkluose. Vis dėlto kol kas tai pirmiausia fundamentinis mokslas: tyrimas praplečia supratimą apie tai, kaip net paprasti, nervų sistemos neturintys organizmai gali koordinuoti procesus per elektrinių signalų dinamiką.

    „Tai nėra įrodymas, kad samanos turi smegenis, tačiau tai rodo, jog jų elektrinis aktyvumas gali būti daugiasluoksnis ir dėsningas“, – sakė Andrew Adamatzky.

  • Sacharoje aptiktas akmenų ratas glumina mokslininkus: senesnis už Stounhendžą ir su žvaigždėmis

    Sacharoje aptiktas akmenų ratas glumina mokslininkus: senesnis už Stounhendžą ir su žvaigždėmis

    Atokiame pietų Egipto dykumos regione esanti Nabta Plaja šiandien atrodo kaip negyva Sacharos dalis, tačiau prieš maždaug 7 000 metų čia plytėjo visai kitoks kraštovaizdis. Neolito laikotarpiu vadinamojoje Žaliojoje Sacharoje buvo daugiau kritulių, telkšojo ežerai, o savanos sudarė sąlygas žmonėms gyventi ir laikyti gyvulius.

    Būtent šiame kontekste atsirado vienas mįslingiausių Afrikos priešistorės objektų – akmenų ratas, kurio amžius laikomas gerokai didesniu nei Stounhendžo. Tyrinėtojai pabrėžia, kad tai nėra atsitiktinė riedulių sankaupa: dalis akmenų buvo atgabenti ir pastatyti sąmoningai, o jų padėtis rodo apgalvotą planą.

    Atradimas, pakeitęs požiūrį

    Nabta Plajos tyrimai intensyviau prasidėjo 20 amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai archeologai ieškojo užuominų apie ankstyvuosius procesus, lėmusius civilizacijos raidą Nilo regione. Iš pradžių daugiausia rasta akmens įrankių, keramikos, puošybos detalių iš stručio kiaušinių lukštų, gyvūnų kaulų ir laužaviečių pėdsakų, rodančių ilgalaikį žmonių buvimą.

    1973 metais ekspedicija, padedama vietinio vedlio, pasiekė išdžiūvusį senovinio ežero dugną, kuriame pastebėti vertikaliai pastatyti akmenys. Iš pradžių jie galėjo priminti natūralias uolienas, tačiau vėlesnė analizė leido daryti išvadą, kad formacijos buvo sukurtos žmogaus rankomis, o ne atsirado dėl gamtinių procesų.

    Ryšys su dangumi ir metų laikais

    Vėlesni kasinėjimai atskleidė, kad akmenų ratas sudarytas ne atsitiktinai: atskiri elementai orientuoti taip, kad galėtų žymėti kryptis, siejamas su vasaros saulėgrįža. Taip pat aptariama hipotezė, jog dalis akmenų galėjo būti suderinti su ryškiausių žvaigždžių padėtimis danguje, matomomis prieš tūkstantmečius.

    Tokios žinios neolito bendruomenėms galėjo būti praktiškai svarbios. Jei žmonės gebėjo numatyti, kada artėja lietingasis sezonas, tai didino šansus išgyventi aplinkoje, kur vanduo buvo lemiamas išteklius tiek kelionėms, tiek gyvulių ganymui.

    Gyvulių kultas ir klimato lūžis

    Archeologai taip pat aptiko pilkapių ir kapaviečių, kuriose rasta galvijų liekanų, o vienoje vietoje – beveik vientisas gyvulio skeletas, interpretuojamas kaip aukojimo pėdsakas. Dalis tyrėjų tai sieja su galvijų svarba to meto bendruomenėms ir tikėtinais ritualais, kurie galėjo būti skirti prašyti lietaus sausros metu.

    Maždaug prieš 5 000 metų regiono klimatas ėmė sparčiai sausėti: kritulių mažėjo, ežerai traukėsi, o savanos pamažu virto dykuma. Tai galėjo paskatinti žmones persikelti arčiau Nilo, o kai kurie mokslininkai svarsto, kad kartu galėjo keliauti ir sukauptos žinios bei tradicijos, vėliau tapusios platesnių kultūrinių procesų dalimi.

    Nabta Plaja ir šiandien išlieka mokslinių diskusijų objektu: vieni tyrėjai akcentuoja astronominę orientaciją, kiti ragina atsargiai vertinti tikslias interpretacijas ir pabrėžia platesnį ritualinį bei socialinį šios vietos vaidmenį. Vis dėlto dėl vieno sutariama: tai vienas įspūdingiausių liudijimų apie sudėtingą priešistorės bendruomenių gyvenimą dar gerokai prieš faraonų laikus.

  • Rusija ruošia netikėtą ginklą fronte: jūrinę A-192M patranką kelia ant puspriekabės

    Rusija ruošia netikėtą ginklą fronte: jūrinę A-192M patranką kelia ant puspriekabės

    Rusijoje paviešintas patentas rodo planus jūrinę artilerijos sistemą perkelti į sausumos platformą. Dokumentuose aprašoma, kaip laivams skirta 130 milimetrų patranka A-192M galėtų būti naudojama iš puspriekabės tipo važiuoklės, pritaikytos šaudyti nuo žemės.

    Sprendinys siejamas su Rusijos gamintoju „Arsenal“, kuris anksčiau kūrė ir tiekė kelias laivų artilerijos sistemas, naudojamas kariniame jūrų laivyne. Patento tikslas – sukurti mobilią, keliuose ir dalinai bekelėje perdislokuojamą ugnies priemonę, galinčią veikti nepririšta prie laivo.

    Nuo denio iki puspriekabės

    Pagal schemose aprašytą koncepciją, pabūklo bokštelis montuojamas ant puspriekabės platformos su sukamąja atrama ir apsaugomis įgulai. Numatoma galimybė šaudyti pilnu horizontaliu sektoriumi, o atvykus į poziciją platforma stabilizuojama keturiomis atramomis.

    Dvi iš atramų, sprendžiant iš aprašymo, turi ratų mazgus, kurie palengvina komplekso pertempimą ne tik asfaltu, bet ir prastesniais keliais. Tokia logika panaši į kai kurių velkamų ar pusiau mobilių artilerijos sistemų sprendimus, kai ugnies pozicija keičiama kuo greičiau.

    Kas išskiria šį projektą

    Vienas ryškiausių elementų patente – automatizuota amunicijos padavimo schema. Paruoštų šaudmenų dėtuvė aprašoma kaip uždara kreipiančiųjų kilpa, primenanti vikšrą, įrengta už pabūklo ant sukančios platformos.

    Šaudmenys į užtaisymo mechanizmą būtų tiekiami svyruojančiu transporteriu, judančiu kartu su pabūklo pakėlimo kampu. Numatyti specialūs griebtuvai, kurie paima šaudmenis iš dėtuvės ir perduoda juos užtaisymo sistemai, taip mažinant rankinio darbo poreikį.

    Ką tai gali reikšti kare

    A-192M laikoma lengvesne už kai kurias senesnes sovietines laivų artilerijos sistemas: viešuose aprašymuose nurodoma apie 25 tonų masė. Taip pat minima, kad ji gali pasiekti maždaug 23 kilometrų nuotolį prieš antvandeninius taikinius, tačiau sausumoje realų efektyvumą lemtų šaudmenų tipai, taikinių žvalgyba ir ugnies korekcija.

    Pačios idėjos laivų pabūklus pritaikyti sausumoje istorijoje pasitaikė ne kartą, tačiau šiuolaikinėse kovos sąlygose tokiems sprendimams keliami griežti reikalavimai. Ilgo nuotolio artilerija vis dažniau remiasi tiksliųjų smūgių grandine, kur didelę reikšmę turi dronų žvalgyba, kontrbaterinė kova ir greitas pozicijų keitimas.

    Kariniai analitikai šį patentą linkę vertinti atsargiai: jis nebūtinai reiškia, kad sistema artimiausiu metu bus gaminama ar masiškai diegiama. Tikėtina ir versija, kad „Arsenal“ taip ieško papildomos rinkos jau gaminamam jūriniam pabūklui, siūlydamas sausumos variantą, ypač jei karinis užsakymų portfelis jūrų kryptyje stringa.

    Patente aprašyti sprendiniai taip pat siejami su platesnėmis Rusijos bandymų unifikuoti artilerijos technologijas idėjomis, kurios viešojoje erdvėje minimos jau ne vienus metus. Praktinis rezultatas priklausytų nuo to, ar pavyks suderinti mobilumą, šaudmenų tiekimą, įgulos apsaugą ir integraciją į ugnies valdymo grandinę, kuri šiandien be DI ir dronų duomenų tampa vis mažiau efektyvi.