Blog

Senovinis prie Antikiteros nuskendęs laivas vėl atsidūrė dėmesio centre – iš jo iškelti artefaktai leidžia daryti naujas išvadas apie krovinį ir pačią katastrofą.

Nardytojai iš garsiojo Antikiteros laivo nuolaužos iškėlė daugiau kaip 50 naujų radinių. Tarp jų – ir prabangos daiktai, ir kasdienio naudojimo reikmenys, puikiai išsilaikę jūros dugne daugiau nei 2000 metų. Tyrėjai pabrėžia, kad ši nuolauža, rasta prie atokios Graikijos salos, laikoma vienu turtingiausių kada nors tirtų povandeninės archeologijos objektų.

Manoma, kad laivo katastrofa įvyko maždaug prieš 2050 metų. Dėl krovinio masto ir įvairovės nuolauža dešimtmečiais traukė archeologų dėmesį.

Per naujausią ekspediciją narai jūros dugne dirbo apie 40 valandų, pasitelkdami specialią kasinėjimų įrangą. Metalo detektoriai padėjo aptikti nemažai po nuosėdomis paslėptų daiktų aplink nuolaužą – tai patvirtino, kad reikšminga krovinio dalis vis dar guli po dumblu.

Tyrėjai nurodo, kad metalo detektoriais nustatyta radinių sklaida apėmė maždaug 40×50 metrų plotą. Tai leidžia spėti, jog prie stačių Antikiteros uolų sudužęs laivas buvo itin didelis.

Graikijos Kultūros ir sporto ministerijos Povandeninių senienų tarnybos jūrų archeologė Teotokis Teodulu aiškino:

„Mums labai pasisekė aptikti daug radinių jų natūraliame kontekste – tai leido maksimaliai išnaudoti visą archeologinę informaciją, kurią jie suteikia“, – sakė ji.

Tarp įspūdingesnių radinių – bronzinis porankis, kuris galėjo būti sosto dalis. Bendrą vaizdą papildo ir smulkesni objektai: vinys, galimas indo fragmentas bei trapi bronzinė masė, rasta šalia mėlyno karoliuko.

Taip pat aptikta mozaikinio stiklo fragmentų, skaidraus stiklo indų ir gausiai dekoruotas laginos tipo indas, naudotas kaip ąsotis.

Pasak T. Teodulu, tai, kad daiktai rasti pirminėje padėtyje, padeda geriau suprasti jų paskirtį. Kai kurie radiniai atrodo itin asmeniški – pavyzdžiui, kaulinės fleitos dalys ar stalo žaidimo figūrėlė. Tarp kitų aptiktų objektų minimas akmeninis statulėlės pagrindas ir keramika.

Iš viso 15 švino dirbinių, įskaitant didelį gelbėjimosi žiedą ir inkarų detales, buvo paimti izotopinei analizei. Mokslininkai tikisi, kad tai padės nustatyti, kur švinas buvo išgautas ir galbūt iš kur atplaukė laivas. Kartu paimti DNR mėginiai iš medinių korpuso dalių ir iš keraminių indų.

Be to, surinkti nuosėdų mėginiai krakmolo grūdelių ir fitolitų tyrimams. Nors tokios detalės gali pasirodyti menkos, jos gali atskleisti, kokias prekes gabeno laivas, ir net suteikti užuominų apie senovės mitybą.

Žuvį tešloje daugelis gamina klasikiniu būdu: miltai, kiaušinis, vanduo arba pienas. Vis dėlto vieniems apvalkalas išeina lengvas ir traškus, o kitiems – sunkus, „užmuštas“ ir greitai suminkštėjantis. Pasirodo, dažniausiai tai lemia ne patirtis, o recepto smulkmenos.

Šis tešlos apvalkalas būna švelnus viduje, maloniai traškus išorėje, nenuteka nuo žuvies ir gerai laikosi kepant.

Svarbu: prieš gaminimą žuvį reikia tinkamai atšildyti. Neatšildykite jos po tekančiu vandeniu – taip prarandamas skonis. Geriausia žuvį atitirpinti šaldytuve, o tuomet nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kad pasišalintų perteklinė drėgmė.

Pirmiausia sumaišykite visus sausus ingredientus: miltus, krakmolą, kepimo miltelius, druską ir pipirus. Tuomet supilkite alų, išmaišykite ir įpilkite mineralinio vandens – tešla turėtų būti maždaug blynų tešlos tirštumo.

Alus suteikia aromato ir padeda sukurti puresnę, oresnę plutelę. Jei nenorite jo naudoti, alų galima visiškai pakeisti mineraliniu vandeniu.

Pačią žuvį tereikia pasūdyti ir pagardinti pipirais. Filė pirmiausia apvoliokite miltuose, tuomet vieną kartą panardinkite į tešlą ir iškart dėkite į gerai įkaitintą aliejų. Svarbu kelioms sekundėms prilaikyti gabalėlį aliejuje, kad tešla „sugriebtų“, ir tik tada paleisti – taip apvalkalas išeis lygus ir traškus.

Šis produktas dažnai laikomas patogia ir neva sveikesne alternatyva šviežiems vaisiams ne sezono metu. Tačiau, pasak sveikos mitybos ekspertės Katažinos Bosackos, konservuoti persikai gali slėpti stulbinantį kiekį pridėtinio cukraus ir gerokai viršyti suaugusiajam rekomenduojamą saugią dienos normą.

Ekspertė portalui „Onet“ teigė, kad vienoje standartinėje konservuotų persikų pakuotėje cukraus kiekis gali prilygti net 23 arbatiniams šaukšteliams. Taip nutinka todėl, kad vaisiai dažnai būna mirkomi ne savo sultyse, o tirštame gliukozės–fruktozės sirupe arba sacharozės tirpale. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip įprasta vaisių porcija, tačiau iš tiesų gali virsti koncentruota kaloringa bomba.

Pasak specialistės, viena pagrindinių priežasčių, kodėl tokių vaisių reikėtų vengti kasdienėje mityboje, yra staigus gliukozės šuolis kraujyje. Organizmas į tai reaguoja intensyvia insulino gamyba, o nuolat pasikartojantys tokie svyravimai siejami su didesne atsparumo insulinui, antsvorio ir 2 tipo diabeto rizika.

Dar viena problema – skystos formos cukrus įsisavinamas greitai, todėl sotumo jausmas po tokio užkandžio trunka neilgai. Dėl to dažniau norisi papildomų užkandžių, o bendras suvartojamų kalorijų kiekis gali didėti nepastebimai.

Ekspertė taip pat atkreipė dėmesį, kad persikai sirupe paprastai turi mažesnę maistinę vertę nei švieži. Pasterizacija ir ilgas laikymas sirupe lemia, kad vaisiai netenka dalies vertingų medžiagų, ypač vitaminų C ir B grupės vitaminų, kurie jautrūs aukštai temperatūrai. Tokiu būdu vartotojas dažniau gauna produktą, kuriame dominuoja „tuščios“ kalorijos, o naudingų fermentų ir antioksidantų – gerokai mažiau.

Be to, rūgšti terpė kartu su dideliu cukraus kiekiu sudaro palankias sąlygas daugintis bakterijoms, kurios skatina ėduonį. Dėl šios priežasties toks produktas laikomas ypač nepalankiu burnos sveikatai.

Vietoj konservuotų persikų rekomenduojama rinktis šviežius persikus jų sezono metu, o ne sezono laikotarpiu – šaldytus. Šaldymas paprastai geriau išsaugo maistinę vertę ir leidžia išvengti pridėtinio cukraus.

Jei vis dėlto prireikia konservuotų vaisių, dietologai pataria ieškoti variantų savo sultyse. Taip pat verta vaisius prieš valgant perplauti sietelyje – tai gali pašalinti bent dalį sirupo.

JAV Gynybos departamentas vis aktyviau remiasi privačiu kosmoso sektoriumi, siekdamas paspartinti hipergarsinių ginklų kūrimą ir bandymus.

Kovo 18 d. bendrovė „Rocket Lab“ pranešė sudariusi apie 176 mln. eurų vertės sutartį, pagal kurią per artimiausius ketverius metus vykdys hipergarsinių sistemų bandymų misijas JAV Gynybos departamentui.

Bandomoji transporto priemonė vadinama HASTE – tai angliško pavadinimo Hypersonic Accelerator Suborbital Test Electron santrumpa. Ji sukurta remiantis „Rocket Lab“ raketa „Electron“: atsisakoma dalių, reikalingų išėjimui į orbitą, o likusi konstrukcija pritaikoma skrydžiui per viršutinius atmosferos sluoksnius hipergarsiniu greičiu – didesniu nei 5 Machai.

Nauja sutartis HASTE paverčia pagrindine paleidimų platforma programai MACH-TB 2.0 (Multi-Service Advanced Capability Hypersonic Test Bed), kuri skirta pažangių hipergarsinių pajėgumų bandymams, pasitelkiant skirtingas JAV ginkluotąsias pajėgas.

„Rocket Lab“ HASTE jau buvo paleidusi septynis kartus nuo sistemos debiuto. Beveik kiekviena misija buvo vykdoma JAV vyriausybės užsakymu, o dauguma techninių detalių išlieka įslaptintos. Naujas susitarimas apima 20 tikslinių skrydžių ir yra didžiausia vienkartinė „Rocket Lab“ paleidimų sutartis bendrovės istorijoje.

HASTE iš esmės perima „Electron“ konstrukciją: anglies pluošto kompozito korpusą bei 3D spausdinimu gaminamus skysto kuro variklius „Rutherford“. Pagrindinis skirtumas – perdaryta viršutinė pakopa, skirta ne kelti krovinį į orbitą, o nukreipti jį į hipergarsinių bandymų skrydžio koridorius.

Atlikti pakeitimai leidžia HASTE gabenti iki 700 kilogramų naudingosios apkrovos ir vykdyti skrydžius individualiomis trajektorijomis, kurios tinka aerodinamikos bandymams. Prireikus gali būti montuojami ir didesni aptakai, jei naudingajai apkrovai reikia daugiau vietos. Paleidimai vykdomi iš „Rocket Lab“ starto komplekso Nr. 2 Wallopso saloje, Virdžinijoje, kuris priklauso NASA Wallopso skrydžių centrui.

Suborbitinis bandymų modelis laikomas svarbiu todėl, kad tradiciniai hipergarsiniai bandymai dažnai remiasi perdirbta raketine įranga arba didelėmis meteorologinėmis raketomis – abu variantai yra riboto prieinamumo ir brangūs. HASTE siūlo mažesnę, dažniau naudojamą alternatyvą, kuri gali būti integruota į esamas komercinių paleidimų praktikas.

MACH-TB programa iš pradžių nebuvo kuriama vien su „Rocket Lab“. 2022 m. spalį Naval Surface Warfare Center Crane pirminę sutartį dėl bandymų platformos sukūrimo skyrė bendrovei „Dynetics“, kuri yra „Leidos“ dukterinė įmonė. „Dynetics“ užduotis buvo sujungti komercinius paleidimų paslaugų teikėjus, nacionalines laboratorijas ir gynybos rangovus į vieną koordinuotą tinklą.

Tuo metu „Dynetics“ įvardijo daugiau nei 20 partnerių, tarp kurių buvo „Kratos Defense“, „Stratolaunch“, Sandijos nacionalinės laboratorijos, Oak Ridžo nacionalinė laboratorija bei „Rocket Lab“ padalinys „National Security“. Nauja maždaug 176 mln. eurų vertės sutartis iš esmės keičia „Rocket Lab“ vaidmenį – nuo vieno iš partnerių iki pagrindinio programos skrydžių tiekėjo.

Bandymų platforma skirta aptarnauti kelias pajėgų rūšis. Duomenimis iš MACH-TB skrydžių naudojasi JAV karinio jūrų laivyno konvencinio greitojo smūgio programos, JAV sausumos pajėgų tolimojo nuotolio hipergarsinio ginklo projektai, Priešraketinės gynybos agentūra bei JAV karinių oro pajėgų hipergarsiniai tyrimai. Modulinis eksperimentinis sklendžiantis blokas leidžia skirtingoms komandoms integruoti savo jutiklius, medžiagas ar įrangą, neperprojektuojant visos sistemos kiekvieną kartą.

„Rocket Lab“ darbas hipergarsinių sistemų srityje neapsiriboja MACH-TB. JAV Gynybos inovacijų padalinys (Defense Innovation Unit) atskirai pasitelkė bendrovę savo bandymų programai HyCAT, kuri orientuota į hipergarsinių ir didelio dažnio pajėgumų tikrinimą. Ši kryptis daugiausia dėmesio skiria skrydžiams, kuriuose HASTE gabena naudingąsias apkrovas su tiesioginio srauto reaktyviniais varikliais (scramjet).

Vienas iš kandidatų tokiems skrydžiams – australiškos bendrovės „Hypersonix“ aparatas DART AE. Pavadinime esanti santrumpa siejama su Additive Engineering – nuoroda į adityviosios gamybos (3D spausdinimo) metodus, taikytus kuriant šį sprendimą. Tiesioginio srauto varikliai hipergarsiniame režime naudoja įsiurbiamą orą, todėl nereikia gabenti sunkių oksidatoriaus bakų, tačiau tokios koncepcijos veiksmingumas patikimai įrodoma tik realaus skrydžio sąlygomis. Bendradarbiavimas su Defense Innovation Unit suteikia galimybę bet kuriai JAV Gynybos departamento organizacijai užsakyti HASTE paleidimus per padalinio internetinį katalogą.

Priešraketinės gynybos agentūra taip pat užbaigė tyrimą kartu su „Rocket Lab“, vertindama galimybes vykdyti skrydžius su savo naudingųjų apkrovų konfigūracijomis HASTE platformoje. Tai gali tapti pagrindu būsimoms misijoms priešraketinės gynybos tikslams, nors apie papildomas sutartis kol kas neskelbiama.

„Rocket Lab“ paleidimų planas šiuo metu viršija 70 misijų – tiek orbitinių, tiek suborbitinių. Bendrovė per pirmuosius tris 2026 m. mėnesius paleido tris „Electron“ raketas. HASTE misija su DART AE naudingąja apkrova startavo vasario 25 d.

Hipergarsiniai aparatai sukuria perėmimo sunkumų, kurių neturi lėtesni taikiniai. Greitis, viršijantis 5 Machus, smarkiai sutrumpina gynėjų sprendimų priėmimo laiką, kartu apsunkina sekimą ir taikymą. Dėl to JAV Gynybos departamentas didina skrydžių bandymų dažnį, siekdamas kuo greičiau turėti operacinių ginklų, galinčių nenuspėjamai manevruoti hipergarsiniu režimu.

Telefoniniai sukčiai tampa vis išradingesni, tačiau juos vis dar galima atpažinti pagal kelis būdingus požymius. Žinodami, į ką atkreipti dėmesį, apsaugosite ir save, ir artimuosius.

Pirmasis signalas – netikėtas skambutis iš nepažįstamo numerio, ypač jei pokalbis pradedamas nerimą keliančiomis žinutėmis, pavyzdžiui, kad „jūsų kortelė užblokuota“, „jau imama paskola“ ar „užfiksuota įtartina operacija“. Sukčiai beveik visada siekia sukelti skubos ir panikos jausmą, kad žmogus nespėtų ramiai įvertinti situacijos ir imtų veikti impulsyviai.

Kitas aiškus požymis – bandymas išgauti asmens ar prisijungimo duomenis. Tikros finansų įstaigos ir oficialios institucijos telefonu neprašo pasakyti PIN kodo, CVV kodo nuo banko kortelės, slaptažodžių iš SMS žinučių ar pateikti pilnų asmens dokumento duomenų. Bet koks toks prašymas yra rimtas signalas, kad bandoma apgauti.

Sukčiai dažnai prisistato banko, policijos ar „saugumo tarnybos“ darbuotojais ir stengiasi kalbėti užtikrintai, kartais net agresyviai. Jie gali grasinti sąskaitų blokavimu ar teisėsaugos veiksmais, siekdami dar labiau spausti žmogų.

Tokiose situacijose svarbiausia taisyklė – neatskleisti jokios konfidencialios informacijos. Negalima diktuoti SMS kodų, kortelės duomenų, prisijungimo vardų ar slaptažodžių, taip pat patvirtinti operacijų, kurių patys nepradėjote.

Be to, įtartino skambučio metu geriau vengti net ir paprastų patvirtinimų, tokių kaip „taip“ ar „sutinku“, jei nesate tikri, su kuo kalbate.

Ukrainoje sukčiai dažniausiai naudojasi fiksuoto ryšio Kijevo numeriais, apsimesdami bankais, pavyzdžiui, +38 (044)…. Taip pat jie neretai skambina per susirašinėjimo programėles, tokias kaip „Viber“ ar „Telegram“, nes taip paprasčiau paslėpti tikrą numerį ir išvengti blokavimo.

Skirtingos pieno rūšys nevienodai keičia kavos kaloringumą ir maistinę vertę. Viskas priklauso nuo jūsų tikslo – ar norite sumažinti kalorijų kiekį, ilgiau jaustis sotiems, ar siekiate didesnio virškinimo komforto.

Vieno „sveikiausio“ pieno kavai nėra – pasirinkimas turėtų priklausyti nuo individualių poreikių. Liesas pienas turi mažiau riebalų ir kalorijų, tačiau kava su juo būna mažiau kremiška. Pilno riebumo pienas suteikia sodresnį skonį ir gali ilgiau išlaikyti sotumo jausmą, bet kartu padidina gėrimo kaloringumą.

Augaliniai pieno pakaitalai tarpusavyje labai skiriasi sudėtimi. Avižų gėrimas dažnai būna kremiškas ir švelniai saldus, tačiau paprastai turi daugiau angliavandenių. Migdolų gėrimas – vienas mažiausiai kaloringų pasirinkimų, tačiau jame paprastai būna mažai baltymų. Sojų gėrimas savo savybėmis dažniausiai artimiausias įprastam pienui – jame daugiau baltymų, o kaloringumas vidutinis.

Pieno pasirinkimas gali turėti įtakos ir savijautai. Įprastame piene yra laktozės, kuri daliai žmonių sukelia nemalonius pojūčius, tokius kaip pilvo pūtimas ar diskomfortas. Tuo tarpu kai kurie augaliniai gėrimai, priklausomai nuo sudėties ir pridėtinių cukrų, gali labiau kelti gliukozės (cukraus) kiekį kraujyje.

Skiriasi ir sotumas. Pilno riebumo pienas bei avižų gėrimas dažniausiai kavą padaro „sotesnę“, o liesas pienas ir migdolų gėrimas – lengvesnę.

Renkantis verta įvertinti ir kiekį: nedidelis pieno kiekis kavos puodelyje kaloringumą pakeičia nežymiai, tačiau didelis pieno gėrimas, pavyzdžiui, didelis latte, bendrą kalorijų kiekį gali gerokai padidinti.

Išvada paprasta: geriausias pasirinkimas yra tas, kuris atitinka jūsų tikslus, skonį ir individualią organizmo reakciją.

Moskvoje dirbanti būrėja teigia pastebinti neįprastą rusų karių susidomėjimo magija ir ekstrasensų paslaugomis augimą. Apie tai praneša „Reuters“.

Žiniasklaidos teigimu, karo Ukrainoje fone tarp Rusijos kariškių užfiksuotas anomalus domėjimosi okultizmu ir įvairiomis „dvasinėmis“ praktikomis šuolis. Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro duomenimis, net 85 proc. šalies gyventojų teigia turėję su tuo susijusios patirties.

Sociologai aiškina, kad geopolitiniai sukrėtimai ir karinės grėsmės daliai visuomenės tikėjimą antgamtiniais reiškiniais paverčia savotišku psichologinės savisaugos instrumentu. Skelbiama, jog per kelerius metus žmonių, tikinčių magiškomis galiomis, dalis esą išaugo nuo maždaug trečdalio 2019 m. iki beveik pusės 2026 m.

Save ragana vadinanti Natalija Malinovskaja, priimanti klientus Maskvoje, sako, kad iš karių sulaukia daug užklausų. Pasak jos, karius domina ne tik klausimai apie išlikimą, bet ir asmeninis gyvenimas, ypač partnerių ištikimybė, kol jie yra fronte.

„Jie su manimi susisiekia, ir jų yra daug. Neįmanoma atlikti ritualo fronte. Kur ten kas galėtų deginti žvakes ir kaip aš apskritai galėčiau jiems tai nusiųsti?“ – teigė N. Malinovskaja, pridurdama, kad apeigas atlieka tik per karių atostogas.

Taip pat nurodoma, kad okultinių prekių rinka išgyvena pakilimą. Tuo metu Rusijos stačiatikių bažnyčia tokias praktikas griežtai smerkia. Patriarchas Kirilas būrimus yra pavadinęs „velniška jėga“ ir išreiškęs paramą idėjai uždrausti okultinių paslaugų reklamą.

„Būrimuose yra tamsi jėga. Jei stebuklai susiję su dieviškąja galia ir malone, tai būrimai turi velnišką jėgą“, – jis sakė interviu agentūrai „TASS“.

Anksčiau žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimų, kad Rusijos stačiatikių bažnyčioje žuvę kariai kai kuriais atvejais vaizduojami kaip išskirtinės pagarbos verti asmenys. Skelbta, kad vienas Pskovo srities gubernatorius „Telegram“ platformoje publikavo vaizdo įrašą su naujais atvaizdais, kuriuose pavaizduoti žuvę Rusijos kariuomenės 76-osios desanto divizijos kariai. Teigta, kad tai – 2023 m. Ukrainoje žuvę kariškiai, o jų atvaizdai buvo oficialiai patalpinti vienos stačiatikių bažnyčios viduje.

Žuvis kasdienėje mityboje vertinama dėl didelio omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D ir jodo kiekio. Vis dėlto, pasak ekspertų, norint maksimaliai pasinaudoti jos nauda, svarbu rinktis rūšis, kuriose mažiausiai susikaupia sunkiųjų metalų – gyvsidabrio, kadmio ir švino.

Specialistai pabrėžia, kad saugiausias pasirinkimas dažnai yra mažesnės žuvys, kurių gyvenimo ciklas trumpesnis. Tokios žuvys paprastai nespėja sukaupti toksinų tiek, kiek didelės ir ilgai gyvenančios rūšys.

„Kad sumažintumėte riziką suvartoti gyvsidabrio, kadmio ar švino, geriausia rinktis smulkesnes, trumpiau gyvenančias žuvis, pavyzdžiui, silkes, šprotus ar sardines“, – teigiama publikacijoje.

Taip pat kaip geras pasirinkimas įvardijama balta žuvis – menkė, polokas ir jūrinė lydeka. Šios rūšys laikomos saugiu baltymų šaltiniu ir dažnai rekomenduojamos kaip alternatyva riebesnėms ar didesnėms žuvims.

Tuo pačiu įspėjama itin atsargiai vertinti dideles plėšriąsias žuvis, esančias maisto grandinės viršūnėje. Tokios žuvys kaip tunas, kardžuvė ar ryklys dėl mitybos ir ilgesnio gyvenimo dažniau sukaupia didžiausias kenksmingų medžiagų koncentracijas.

Ekspertai taip pat nerekomenduoja dažnai rinktis pangasijų ir tilapijų. Teigiama, kad jos neretai atkeliauja iš masinių ūkių užterštuose Azijos regionuose ir pasižymi mažesne maistine verte.

Pasak specialistų, viena geriausių strategijų – mitybos įvairovė ir patikimų šaltinių pasirinkimas. Ypatingas dėmesys rekomenduojamas žuviai iš Atlanto vandenyno vandenų, nes tokiose zonose dažnai fiksuojami geresni švaros ir maistinės vertės rodikliai.

Publikacijoje primenama, kad sunkieji metalai žuvų mėsoje gali kelti rimtą grėsmę sveikatai, nes šios medžiagos linkusios kauptis organizme ir jų poveikis dažnai pasireiškia tik po daugelio metų.

„Vienas pavojingiausių elementų yra gyvsidabris, ypač jo organinė forma, kuri pasižymi stipriu neurotoksiniu poveikiu ir gali sukelti ilgalaikius nervų sistemos pažeidimus, koordinacijos sutrikimus bei pažintinių funkcijų silpnėjimą. Tai ypač kritiška vaisiaus vystymosi laikotarpiu ir mažiems vaikams“, – pažymima publikacijoje.

Taip pat akcentuojama švino žala – jis neigiamai veikia kraujotakos sistemą ir inkstus, gali prisidėti prie hipertenzijos, mažakraujystės, taip pat dėmesio ir atminties problemų.

„Savo ruožtu ilgalaikis kadmio poveikis pirmiausia siejamas su inkstų pažeidimo rizika ir kaulų struktūros silpnėjimu, dėl ko jie tampa trapesni. Be to, šis elementas laikomas turinčiu galimą kancerogeninį poveikį“, – rašoma straipsnyje.

Ekspertai pabrėžia, kad šių medžiagų poveikis klastingas: neigiamos pasekmės dažnai nepastebimos iš karto, o išryškėja tik po ilgesnio laiko, kai teršalai sistemingai patenka į organizmą su užterštu maistu.

Alavijas (alojė) – nereiklus sukulentas, kuriam dažnas laistymas dažniausiai tik kenkia. Specialistai pabrėžia, kad šį augalą paprasčiau perlaistyti nei perdžiovinti, todėl svarbiausia – ne skubėti ir stebėti žemės drėgmę.

Dažniausiai alaviją pakanka laistyti maždaug kartą per mėnesį, tačiau tik tuomet, kai substratas visiškai išdžiūsta. Laistymo dažnumas priklauso nuo aplinkos sąlygų: kuo daugiau šviesos gauna augalas, tuo greičiau džiūsta žemė ir tuo dažniau gali prireikti vandens. Žiemą laistyti reikėtų rečiau, nes dienos trumpesnės, o augimas sulėtėja.

Norint išvengti problemų, svarbu parinkti tinkamą žemę ir vazoną. Geriausiai tinka laidus, gerai drenuojamas substratas ir vazonas su skylėmis dugne. Dažnai rekomenduojami terakotiniai vazonai, nes jie padeda greičiau išgarinti drėgmės perteklių.

Patikimiausias alavijo laistymo būdas – „perliek ir išdžiovink“ principas: augalą reikia palaistyti gausiau, o po to leisti žemei visiškai išdžiūti iki kito laistymo. Galima laistyti ir per padėklą iš apačios, tačiau laistant iš viršaus paprasčiau kontroliuoti, kiek vandens iš tiesų patenka į substratą.

Didžiausia priežiūros klaida – per didelė drėgmė. Kad alavijas perlaistytas, dažniausiai išduoda suminkštėję lapai, jų gelsvumas, kartais tamsėjantys šaknų audiniai ir nuolat drėgna žemė. Tuo metu vandens trūkumą rodo plonėjantys, susiraukšlėję lapai, kurie gali pradėti džiūti pakraščiuose.

Kalis svarbus tuo, kad palaiko širdies veiklą ir padeda reguliuoti kraujospūdį.

Vienas dažnai nuvertinamų maistingųjų medžiagų šaltinių – baltoji pupelė. Nors ji dažnai siejama su sočiais naminiais patiekalais, iš tiesų išsiskiria dideliu augalinių baltymų, skaidulų ir vertingų mineralų kiekiu. Kaip rašo „Planeta“, kalio baltosiose pupelėse gali būti net daugiau nei bananuose.

Skaičiuojama, kad 100 g bananų yra apie 350–400 mg kalio, o 100 g virtų baltųjų pupelių – maždaug 400–600 mg. Kalis svarbus tuo, kad palaiko širdies veiklą ir padeda reguliuoti kraujospūdį.

Dėl gausaus augalinių baltymų kiekio pupelės gali tapti puikia mėsos alternatyva, ypač laikantis veganiškos mitybos. Be to, jos prisideda prie raumenų auginimo ir regeneracijos.

Pupelėse esanti skaidulinė medžiaga padeda palaikyti virškinimą, gerina žarnyno veiklą, gali mažinti vidurių užkietėjimo riziką, palaikyti sveiką žarnyno mikroflorą ir prisidėti prie mažesnio blogojo cholesterolio kiekio.

Leidinio duomenimis, pupelės yra ir vertingų mineralų šaltinis: jose yra geležies, padedančios mažinti mažakraujystės riziką, magnio, svarbaus nervų sistemai, bei kalcio, reikalingo kaulams.

Taip pat teigiama, kad pupelės gali padėti stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje, nes energija iš jų išsiskiria lėčiau, todėl sumažėja staigių gliukozės šuolių tikimybė. Jos gali prisidėti ir prie svorio kontrolės, nes ilgiau išlaikomas sotumo jausmas, o taip pat turi antioksidacinių savybių – jose esančios augalinės medžiagos padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

Geriausia pupeles vartoti termiškai apdorotas ir įtraukti į kasdienius patiekalus. Jos tinka sriuboms, salotoms su alyvuogių aliejumi ir daržovėmis, taip pat gali būti naudojamos kaip užtepėlės pagrindas – pupeles galima sutrinti ir sumaišyti su česnaku, citrina bei prieskoniais, rašoma „Planeta“.

Be to, pupelės dera su tokiais patiekalais kaip troškiniai ar lečo, nes padidina jų sotumą ir maistinę vertę. Jas galima lengvai apkepinti keptuvėje su žolelėmis arba dėti į ryžių ar perlines kruopas turinčius patiekalus.

Žmonėms, kurie anksčiau pupelių beveik nevartojo, patariama pradėti nuo mažų porcijų ir didinti jas palaipsniui, kad organizmas spėtų prisitaikyti. Šis produktas kai kuriems gali sukelti pilvo pūtimą ar virškinimo diskomfortą.

„Vertėtų pradėti nuo mažų porcijų ir prieš gaminimą pupeles kruopščiai pamirkyti (geriausia per naktį), vandenį nupilant. Taip pat jas visada būtina gerai išvirti, nes žaliose ar nepakankamai termiškai apdorotose pupelėse yra antimaistinių medžiagų, kurios gali būti kenksmingos“, – rašoma publikacijoje.

Leidinys rekomenduoja žmonėms, kurių virškinimo sistema jautri, stebėti organizmo reakciją, o turintiems žarnyno problemų ar sunkumų virškinant pupeles – būti itin atsargiems.

Taip pat pabrėžiama, kad dėl didesnio kalio kiekio žmonėms, sergantiems inkstų ligomis, prieš dažniau vartojant pupeles verta pasitarti su gydytoju.