CP v2

Blog

  • Instagram testuoja 90 min. horizontalius vaizdo įrašus „Features“: ar keisis įpročiai ir kūrėjų pajamos?

    „Instagram“ pradėjo testuoti naują vaizdo formatą „Features“, kuris leistų platformoje skelbti horizontalius įrašus iki 90 minučių. Pokytis reikšmingas, nes iki šiol „Instagram“ tapatintas su trumpais formatais – istorijomis ir „Reels“.

    Platformos vadovas Adamas Mosseri viešai pripažino ilgai dvejojęs, ar ilgesni įrašai nepakenks „Instagram“ socialiniam pobūdžiui. Jo teigimu, ilgas žiūrėjimas gali sumažinti kitų įrašų peržiūras, o kartu – paspaudimų, patiktukų ir pasidalijimų skaičių.

    Kaip turėtų veikti „Features“?

    „Instagram“ akcentuoja, kad naujovė nėra trumpų vaizdo įrašų atsisakymas. Idėja – kad trumpi ir ilgi formatai veiktų greta: pilnos trukmės epizodas pritrauktų auditoriją, o trumpi fragmentai taptų reklamine ištrauka, atvedančia žiūrovą prie viso įrašo.

    Kaip pavyzdžiai įvardijami tinklalaidžių epizodai ar komedijos pasirodymai, kuriuos patogu publikuoti vienu ilgu įrašu. Vėliau tą patį turinį galima suskaidyti į kelis trumpesnius klipus, kad jie pasiektų platesnę auditoriją „Reels“ sraute.

    Kodėl „Instagram“ juda link ilgo formato?

    Šis krypties keitimas siejamas su platesnėmis „Meta“ ambicijomis vaizdo srityje ir konkurencija su „YouTube“. Ilgas horizontalus formatas yra artimesnis tradicinei žiūrėjimo patirčiai, kai turinys vartojamas kaip laida ar epizodas, o ne kaip kelių sekundžių klipas.

    Papildomą kontekstą suteikia ir tai, kad 2025 metų pabaigoje „Instagram“ pradėjo plėtrą į televizorių ekranus, kur natūraliai labiau tinka ilgesnis turinys. Nors vien didesnis ekranas savaime nereiškia, kad vartotojai „Instagram“ ims rinktis vietoje „YouTube“, jis padeda keisti vartojimo scenarijus.

    Kur vyksta testai ir ko laukti toliau?

    Kol kas „Features“ testuojamas ribotai, o pirmieji bandymai vyksta Jungtinėse Valstijose ir Brazilijoje. Tai leidžia platformai įvertinti, kaip vartotojai reaguoja į ilgesnį žiūrėjimą, ir ar toks formatas neardys iki šiol dominuojančio greito naršymo įpročio.

    Lygiagrečiai „Instagram“ bando ir kitus su vaizdo įrašais susijusius sprendimus: trumpus klipus, nukreipiančius į pilną įrašą, serijų kūrimą bei patogesnį tiesioginių transliacijų atradimą. Jei bandymai pasiteisins, naujovės galėtų palaipsniui pasiekti ir kitas rinkas.

  • „Meta“ ruošia iki 55 mlrd. eurų akcijų emisiją: lėšos nukeliaus į DI ir duomenų centrus

    JAV technologijų grupė „Meta“ vertina galimybę pradėti papildomą akcijų emisijos programą, kurios vertė galėtų siekti apie 55 mlrd. eurų. Tokia informacija pateikiama dokumentuose, kuriuos bendrovė pateikė JAV Vertybinių popierių ir biržos komisijai (SEC).

    Pagrindinis tikslas – pritrauktas lėšas nukreipti į dirbtinio intelekto plėtrą ir infrastruktūrą, ypač duomenų centrus. Bendrovė yra viešai kotiruojama nuo 2012 metais, o toks kapitalo didinimas būtų vienas reikšmingiausių žingsnių per ilgą laiką.

    Kas nurodoma SEC dokumentuose?

    Dokumentuose teigiama, kad „Meta“ planuoja 35 mlrd. dolerių, tai yra apie 32 mlrd. eurų, gautų iš kapitalo didinimo, skirti DI projektams. Ši suma signalizuoja, kad lenktynės dėl skaičiavimo galios ir pažangių modelių tampa tokio masto, kad vien veiklos pinigų srautų gali nepakakti.

    Taip pat numatoma platesnė akcijų emisijos programa, kurios vertė galėtų siekti 60 mlrd. dolerių, arba apie 55 mlrd. eurų. Įvardijama, kad ji galėtų startuoti vėliau, nors tiksli data dokumentuose nėra aiškiai apibrėžta.

    DI bumas kelia kartelę investicijoms

    Pastaraisiais metais didžiausios technologijų bendrovės, įskaitant „Meta“, „Microsoft“, „Amazon“ ir „Google“, DI infrastruktūrai skiria vis daugiau lėšų. Didžiausia šių investicijų dalis tenka duomenų centrams, serveriams, tinklų pajėgumams ir specializuotiems lustams, kurie reikalingi modeliams treniruoti ir aptarnauti.

    „Meta“ anksčiau yra pasitelkusi ir skolos finansavimą, įskaitant obligacijų emisijas, tačiau dabartinis planas rodo norą didinti finansinį lankstumą ir greitį. Rinkoje tai dažnai vertinama kaip signalas, kad investicijų ciklas taps ilgesnis, o kapitalo poreikis išliks aukštas.

    Remiantis bendrovės vertinimais, 2026 metais kapitalo investicijos, daugiausia susijusios su duomenų centrais, galėtų sudaryti 135–145 mlrd. dolerių, tai yra apie 124–133 mlrd. eurų. Tai vienas didžiausių planuojamų infrastruktūros biudžetų visoje technologijų rinkoje.

    SEC dokumentuose taip pat minima, kad dalimi naujai leidžiamų akcijų yra susidomėję lustų gamintojai „Nvidia“, AMD ir „Broadcom“. Nurodoma, kad jų susidomėjimas galėtų apimti iki 5 mlrd. dolerių, arba apie 4,6 mlrd. eurų, vertės akcijų paketą.

  • DI vėl pakurstė ginčą dėl „Salvator Mundi“: ar brangiausias paveikslas pasaulyje tikrai da Vinčio?

    Leonardo da Vinčiui priskiriamas „Salvator Mundi“ 2017 metais Niujorke „Christie’s“ aukcione tapo brangiausiu kada nors parduotu paveikslu. Galutinė kaina su mokesčiais siekė apie 381 000 000 eurų, o sandoris iki šiol laikomas išskirtiniu meno rinkos precedentu.

    Tuomet aukciono namai akcentavo, kad išlikę mažiau nei 20 Leonardo kūrinių, o didžioji dalis jų saugoma muziejuose. Būtent retumas ir garsus autorystės „vardas“ tapo pagrindiniais argumentais, kodėl pirkėjai buvo pasirengę mokėti šimtus milijonų.

    Kam DI priskiria autorystę?

    Pastaraisiais metais diskusiją iš naujo įkaitino tyrėjų bandymai pasitelkti dirbtinis intelektas, vertinant tapybos stilistiką ir potėpio ypatybes. Remiantis viešai aptariama analize, DI kaip labiausiai tikėtiną autorių nurodė Giovanni Antonio Boltraffio, dailininką iš Milano aplinkos, siejamos su Leonardo dirbtuve.

    Skelbiama, kad algoritmas Boltraffio autorystei priskyrė 81 proc. tikimybę. Vis dėlto tai nereiškia galutinio verdikto: pats metodas kelia klausimų, nes ne visada aišku, kokiais palyginamaisiais duomenimis ir kokio tikslumo vaizdais remtasi.

    Įdomu tai, kad Boltraffio pavardė šiame kontekste nėra naujiena. 1958 metais „Sotheby’s“ aukcione paveikslas buvo parduotas vos už maždaug 1 000 eurų (perskaičiavus iš istorinio sandorio sumos), ir tuomet jis buvo priskirtas būtent Boltraffio, o ne Leonardo.

    Kodėl kūrinys susietas su Leonardo?

    Situacija pasikeitė po to, kai kūrinys 2005 metais buvo vėl „atrastas“ Jungtinėse Valstijose ir perduotas restauruoti. Konservavimo metu nuėmus dalį vėlesnių perdažymų, specialistams atsivėrė detalės, kurios anksčiau buvo beveik nematomos, ir tai sustiprino argumentus apie galimą Leonardo dalyvavimą.

    Tarp dažniausiai minimų požymių nurodomi kūrybiniai pataisymai tapybos procese, kai dailininkas keitė kompozicijos elementus darbo eigoje. Tokie sprendimai meno istorijoje neretai laikomi svarbiu meistro įsikišimo ženklu, nors dirbtuvių praktikoje korekcijos galėjo atsirasti ir prižiūrint mokiniams.

    2011 metais „Salvator Mundi“ buvo eksponuotas Londono National Gallery parodoje, skirtoje Leonardo kūrybai. Tačiau net ir po šio pristatymo dalis ekspertų liko skeptiški, pabrėždami, kad Renesanso dirbtuvėse kūriniai dažnai būdavo kuriami kolektyviai, o meistras galėjo prisidėti tik prie dalies kompozicijos.

    Kodėl DI išvados nepadeda taško?

    Vienas esminių priekaištų DI analizei yra nepakankamas skaidrumas: jei nėra pilnos metodikos, nepriklausomi tyrėjai negali atkartoti testo ir patikrinti, ar rezultatai stabilūs. Meno rinkoje tai ypač svarbu, nes autorystės priskyrimas tiesiogiai lemia vertę ir teisinę atsakomybę.

    Kita problema yra pati kūrinio būklė ir istorija. „Salvator Mundi“ per dešimtmečius buvo ne kartą restauruotas, vietomis perdažytas, todėl nustatyti, kurios tapybos dalys priklauso pirminiam autoriui, o kurios yra vėlesnės intervencijos, yra sudėtinga net laboratoriniais metodais.

    „Patikima DI analizė gali būti naudinga, tačiau ji neišspręs visų autorystės priskyrimo problemų“, – sakė prof. Frankas Zöllneris.

    Kai kurie tyrėjai taip pat pabrėžia, kad net jei DI labiau atpažįsta Boltraffio braižą, tai nebūtinai paneigia Leonardo vaidmenį. Galimas ir tarpinis scenarijus: kūrinys galėjo būti nutapytas dirbtuvėje, o Leonardo galėjo prisidėti prie svarbiausių fragmentų arba atlikti kūrybinę priežiūrą.

    Ginčas dėl „Salvator Mundi“ autorystės kol kas lieka atviras, o kartu išlieka ir pagrindinis paradoksas: kūrinys, kadaise parduotas už simbolinę sumą, XXI amžiuje pasiekė maždaug 381 000 000 eurų kainą. Kuo daugiau atsiranda naujų vertinimų, tuo aiškiau, kad šio paveikslo istorija dar ilgai išliks meno pasaulio dėmesio centre.

  • Anglis ir dirbtinis intelektas: kodėl JAV mato kurą duomenų centrams, o Europa dvejoja

    Duomenų centrų plėtra ir spartėjantis dirbtinio intelekto diegimas vėl kelia seną klausimą: iš kur paimti patikimos elektros, kai paklausa auga greičiau nei spėjama statyti naujus pajėgumus. Energetikai ir pramonės atstovai vis dažniau pripažįsta, kad šiame kontekste anglis kai kuriose šalyse vėl vertinama kaip stabilus rezervas, nors ilgą laiką buvo laikoma praeities kuru.

    Tokį posūkį ypač ryškiai mato JAV, kur diskusijose apie energetinį saugumą ir pramonės konkurencingumą vis dažniau akcentuojamas bazinės generacijos vaidmuo. Logika paprasta: duomenų centrai veikia visą parą, o jų apkrovos šuoliai reikalauja tinklų lankstumo ir greitai pasiekiamos galios.

    Kas keičia energijos paklausą?

    Didelio masto skaičiavimai, kurių reikia DI modelių mokymui ir veikimui, yra itin energijai imlūs. Prie to prisideda ir vėsinimo poreikiai, ypač tankiuose serverių ūkiuose, todėl net moderniausi duomenų centrai išlieka reikšmingi elektros vartotojai.

    Prognozėse, kurias viešai skelbia Europos tinklų ir energetikos institucijos, matyti bendra tendencija: didėjant duomenų centrų skaičiui, jų suvartojamos elektros dalis nacionaliniuose balansuose gali pastebimai išaugti. Tai verčia politikus ir operatorius vienu metu spręsti dvi užduotis: kaip greitai didinti generaciją ir kaip išlaikyti sistemos patikimumą.

    Kodėl anglis vėl minima JAV?

    JAV diskusijose anglis dažniausiai įvardijama kaip stabilios, nuo oro sąlygų mažiau priklausomos generacijos šaltinis. Argumentuojama, kad kurą galima kaupti šalia elektrinių, o tiekimo grandinės rizika kai kuriais atvejais mažesnė nei importuojamų energijos išteklių.

    „Pakanka pažvelgti į JAV: anglis vertinama kaip stabilus energijos šaltinis, ir tai ten aiškiai matoma. Abejoju, ar daug kas mūsų regione į anglį žiūri per duomenų centrų ir skaitmeninės ekonomikos poreikių prizmę“, – sakė energetikos sektoriaus atstovas.

    Europa: tarp pragmatizmo ir tikslų

    Europoje, įskaitant Lenkiją ir Baltijos regioną, anglies vaidmuo vis dažniau vertinamas per klimato politikos ir taršos mažinimo tikslus, todėl grįžimas prie šio kuro susiduria su politiniais ir ekonominiais ribojimais. Didėjant elektros poreikiui, akcentuojamos alternatyvos: tinklų plėtra, energijos kaupimas, branduolinė energetika, dujų elektrinių lankstumas ir spartesnis atsinaujinančių išteklių integravimas.

    Vis dėlto realybė rodo, kad pereinamuoju laikotarpiu svarbiausia tampa ne vien pigiausia kilovatvalandė, o patikimas tiekimas ir sistemos atsparumas. Todėl energetikos strategijose vis dažniau girdimas pragmatiškas klausimas: kaip užtikrinti, kad skaitmeninė ekonomika, įskaitant DI, turėtų pakankamai galios ne tik po dešimtmečio, bet ir artimiausiais metais.

  • 2026 metų spalio 27 dienos naujienų archyvas: svarbiausios temos ir įvykiai viename puslapyje

    2026 metų spalio 27 dienos naujienų archyvas padeda greitai peržvelgti tą dieną publikuotas temas, pranešimus ir atnaujinimus. Tokie archyviniai puslapiai dažniausiai naudojami patogiai paieškai pagal datą ir greitam grįžimui prie anksčiau skaitytų publikacijų.

    Naujienų portalai archyvus formuoja automatiškai, todėl vienoje vietoje galima rasti skirtingų rubrikų turinį: politiką, ekonomiką, karą Ukrainoje, tarptautines aktualijas, visuomenę ir kitas temas. Skaitytojams tai ypač naudinga, kai norima atsekti įvykių chronologiją ar patikrinti, kaip keitėsi situacija per dieną.

    Tokio tipo puslapiuose dažnai pateikiami ir techniniai elementai, skirti srauto analitikai bei auditorijos matavimui. Jie reikalingi redakcijoms įvertinti, kokios temos sulaukia didžiausio dėmesio, ir atitinkamai planuoti turinio pateikimą.

    Jei ieškote konkrečios publikacijos iš 2026 metų spalio 27 dienos, patogiausia naudotis paieška portale arba filtrais pagal rubriką. Taip greičiau rasite norimą tekstą, net jei tą dieną buvo paskelbta daug naujienų.

  • Azovo jūros sūrumas auga: mokslininkai aiškina, kodėl vis dažniau fiksuojami katranai ir kas laukia toliau

    Azovo jūroje vis dažniau aptariami pranešimai apie ryklius, tačiau mokslininkai pabrėžia: kalbama apie katraną – nedidelį, Juodosios ir Azovo jūrų baseinui būdingą ryklį. Ši rūšis regione fiksuota ir anksčiau, o jos pasirodymas savaime nereiškia staigaus ar neįprasto ekologinio lūžio.

    Didžiausias pokytis, kurį dabar išskiria tyrėjai, yra ilgalaikė Azovo jūros druskingumo didėjimo tendencija. Azovo jūra yra sekli, todėl vanduo greičiau įšyla, o šiltesnėmis sąlygomis intensyvėja garavimas, natūraliai keliantis druskingumą.

    Viena esminių priežasčių siejama su klimato šiltėjimu ir dažnesniais sausringais laikotarpiais, kai į jūrą patenka mažiau gėlo vandens, o garavimo poveikis tampa ryškesnis. Sekliose akvatorijose tokie svyravimai paprastai pasireiškia greičiau nei gilesnėse jūrose.

    Kita svarbi priežastis yra pakitęs upių, ypač Dono ir Kubanės, nuotėkis į jūrą. Istoriškai hidrotechniniai projektai, užtvankos ir vandens išteklių reguliavimas mažina gėlo vandens prietaką, o tai ilgainiui prisideda prie didesnio druskingumo ir kintančios ekosistemos.

    „Azovo jūra tikrai tampa sūresnė, o tai susiję ir su natūraliais procesais, ir su ilgalaikiais žmogaus veiklos padariniais, kurie keitė upių nuotėkį“, – sakė hidrologijos ir hidrochemijos srityje dirbantys mokslininkai.

    Dėl ribotų tyrimų galimybių karo sąlygomis tikslius dabartinius vidurkius nustatyti sudėtinga, be to, druskingumas skirtingose jūros vietose gali gerokai skirtis. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad druskingumo augimas jau daro poveikį biologinei įvairovei ir žuvų ištekliams.

    Mokslininkai aiškina, kad katranas nėra invazinė rūšis, o natūrali regiono ekosistemos dalis. Katranai dažniausiai minta smulkiomis žuvimis, todėl jų pasirodymas gali būti susijęs su maisto baze ir sezonine migracija, o ne su staigiu populiacijos sprogimu.

    „Katranas nėra naujokas Azovo jūroje, o jo gausėjimą, jei jis iš tiesų vyksta, galima patikimai įvertinti tik atlikus sistemingus tyrimus“, – sakė biologijos srities ekspertai.

    Svarbus veiksnys yra ir katranų biologija: tai lėčiau besidauginanti rūšis, vėliau pasiekianti lytinę brandą, o jauniklių vystymasis trunka ilgai. Dėl to spartus jų pagausėjimas vien dėl dauginimosi paprastai nėra tikėtinas, dažniau skaičius kinta dėl migracijos iš Juodosios jūros.

    Ilgalaikėje perspektyvoje druskingumo didėjimas gali keisti Azovo jūros rūšinę sudėtį: dalis gėlavandenių ar mažesnį druskingumą mėgstančių organizmų trauksis, o prisitaikiusios rūšys įgaus pranašumą. Tokie pokyčiai paprastai reiškia ir žvejybos struktūros pokyčius, kai tradicines rūšis pakeičia kitos.

    Mokslininkai primena, kad druskingumo augimas nėra vienadienis reiškinys: tai lėtas procesas, kuriame persipina klimato kaita, hidrologinis režimas ir žmogaus veikla. Tuo pat metu tiesioginę grėsmę ekosistemai gali didinti tarša, karo veiksmai jūroje ir su tuo susiję incidentai, kurie pirmiausia veikia biologinę įvairovę.

    Nors viešojoje erdvėje kartais keliama versija, kad tolimoje ateityje Azovo jūra galėtų virsti druskos telkiniu, ekspertai tokius scenarijus sieja su geologiniais laikotarpiais. Artimiausiais dešimtmečiais realistiškiau kalbėti apie prisitaikymo priemones, žuvininkystės pertvarką ir būtinybę atkurti mokslinių stebėsenų tęstinumą, kai tik tai bus įmanoma.

  • Polesėje pasislėpęs miško ežeras prie Juzefo vienuolyno: legenda apie ąžuolu klotą dugną

    Polesės regiono miškuose, Rovno srityje, netoli Juzefo (Juzeffin) urono, yra vieta, kur gamtos peizažai susipina su istorija ir vietos pasakojimais. Šalia moterų vienuolyno, skirto Dievo Motinos Iverijos ikonai, lankytojus traukia nedidelis miško ežeras, apie kurį iki šiol sklando legendos.

    Vietovė yra nacionalinio gamtos parko Pusčia Radzivila teritorijoje, todėl čia vyrauja saugomoms teritorijoms būdingas kraštovaizdis ir ramybė. Miško tankmėje pasislėpęs vandens telkinys dažnai įvardijamas kaip viena iš ryškiausių Juzefo apylinkių detalių.

    Vietos šaltinių teigimu, moterų vienuolynas įkurtas 1990-ųjų pabaigoje, o jo architektūroje sąmoningai remtasi Polesės medinės statybos tradicijomis. Dėl to ansamblis vizualiai dera su aplinkiniu pušynu ir neatrodo svetimkūnis miško erdvėje.

    Atokumas nuo didesnių gyvenviečių čia kuria savotišką tylos zoną, kurią lankytojai sieja su susikaupimu ir malda. Pats vienuolynas dedikuotas Iverijos ikonai, kuri stačiatikių tradicijoje laikoma viena labiausiai gerbiamų ir siejama su Athoso kalno vienuolynų istorija.

    „Tarp aukštų pušų tvyro ypatinga vienumos atmosfera, o miško tyla sukuria sąlygas susikaupimui“, – sakoma vietos pasakojimuose apie šią vietą.

    Nacionalinio parko pateikiamoje informacijoje Juzefo vietovės istorija siejama su XVIII–XIX amžiais, kai čia galėjo būti dvarininkų sodyba. Vis dėlto pabrėžiama, kad daliai detalių prireiktų atskiro istorinio patvirtinimo, nes kai kurie pasakojimai remiasi fragmentiškais šaltiniais ir vietos atmintimi.

    Šiandien Juzefo apylinkės dažniau minimos kaip skirtingų laikotarpių sankirta: miško kraštovaizdis, šiuolaikinis vienuolynas ir išlikę senesnių epochų pėdsakai, kuriuos žmonės bando perskaityti per vietovardžius ir legendas.

    Didžiausia intriga siejama su šalia vienuolyno esančiu miško ežeru. Pasakojama, kad vandens telkinio dugnas esą kadaise buvo išklotas ąžuolo lentomis ar rąstais, kad prie vandens būtų patogiau patekti dvaro panelėms.

    Legenda aiškina, jog medinė danga ilgainiui galėjo nugrimzti ir pasislėpti po dumblu, lapais bei natūraliomis nuosėdomis. Tačiau patikimų duomenų, kurie patvirtintų, kad ežero dugne tikrai yra išlikusių ąžuolo konstrukcijų, viešai nepateikiama.

    „Istorija apie dugne buvusį medinį paklotą iki šiol išlieka vietos padavimu, suteikiančiu ežerui paslaptingumo“, – teigiama aprašymuose apie šią vietą.

    Tokie pasakojimai Polesėje nėra reti: regionas garsėja uronais, miškų masyvais ir žodinėmis tradicijomis, kurios neretai papildo oficialiai žinomą istoriją. Dėl to Juzefo apylinkės įdomios ne tik tikintiesiems, bet ir keliautojams, ieškantiems mažiau žinomų gamtos kampelių, kur praeitis ir dabartis susitinka tyloje.

  • McAvoy grįžta į mokslinę fantastiką: naujas filmas apie DI kopiją žada ir juoką, ir ašaras

    Aktorius Jamesas McAvoy, ne kartą vaidinęs mokslinės fantastikos projektuose, prisijungia prie naujo žanro filmo „Almost You“ komandos. Projektas pristatomas kaip mokslinės fantastikos ir komedijos derinys, turintis emocinį užtaisą ir šiuolaikinę temą.

    Filmo centre atsidurs talentinga robotikos inžinierė Fibi, išgyvenanti jaunesniosios sesers netektį. Nepaisydama savo technologijų bendrovės taisyklių, ji pasitelkia žinutes, vaizdo įrašus ir socialinių tinklų turinį, kad sukurtų tikrovišką mirusios sesers skaitmeninę kopiją.

    Iš pradžių ši kopija tampa paguoda, tačiau ilgainiui heroję ima graužti abejonės dėl etikos, privatumo ir to, ar toks sprendimas iš tiesų padeda išgyventi gedulą. Pastaraisiais metais panašios idėjos vis dažniau aptariamos ir realiame gyvenime, nes generatyvinis DI leidžia atkurti balsą, vaizdą ar rašymo stilių iš skaitmeninių pėdsakų.

    Pagrindinį vaidmenį atliks Juno Temple, geriausiai žinoma iš serialo „Ted Lasso“, o seserį Edę įkūnys Joey King. McAvoy vaidmuo kol kas neatskleidžiamas, tačiau jo pavardė projekto aktorių sąraše iškart kelia lūkesčius ir praplečia filmo auditoriją.

    Filmą režisuos Mattas Lipsey, dirbęs prie „Ted Lasso“ epizodų, todėl kūrėjai pabrėžia šiltesnį, žmogišką toną net ir kalbant apie technologijas. Pasak režisieriaus, sumanymas gimė kaip pasakojimas apie ateitį, tačiau netikėtai tapo istorija apie dabartį.

    „Niekada nebuvo filmo, kurį reikėtų sukurti labiau nei šį. Galvojome, kad pasakojame apie ateitį, bet paaiškėjo, jog tai istorija apie šiandieną“, – sakė Mattas Lipsey.

    Tematiškai „Almost You“ įsilieja į vis ryškesnę kino ir televizijos kryptį, kai nagrinėjama skaitmeninė tapatybė, netekties patirtis ir ribos tarp žmogaus bei technologijos. Pastaruoju metu visuomenėje daugėja diskusijų, ar dera kurti mirusių žmonių skaitmenines versijas, kas valdo jų duomenis ir kaip užtikrinamas artimųjų sutikimas.

    Kol kas filmo premjeros data neskelbiama, tačiau tarptautinei platinimo rinkai projektą pristato „Bankside Films“, užsitikrinusi pasaulines pardavimo teises. Kūrėjai tikisi, kad emocinis pasakojimas ir aktuali DI tema leis filmui išsiskirti iš kitų mokslinės fantastikos projektų.

  • Ryanas Goslingas grįžta į muziką po 17 metų: prieš Heloviną pristatė naują dainą

    Holivudo žvaigždė Ryanas Goslingas po 17 metų pertraukos netikėtai sugrįžo į muziką ir prieš Heloviną pristatė naują kūrinį. Naujoji daina „Lost in the Night“ išleista kartu su grupe „Dead Man’s Bones“, su kuria aktorius muzikavo dar prieš įsibėgėjant jo kino karjerai.

    „Dead Man’s Bones“ Ryanas Goslingas įkūrė 2007 metais kartu su prodiuseriu Zachu Shieldsu. Grupė dėmesį patraukė tamsesne, gotikine estetika ir polinkiu į siaubo pasakojimus, o 2009 metais išleistas bendravardis albumas tapo kultiniu tarp alternatyvios muzikos gerbėjų.

    Naujajame single atsisakyta ankstesniam skambesiui būdingo vaikų choro, o vietoje jo pasirinkti retro sintezatoriai ir kino atmosferą kurianti aranžuotė. Kūrinys sąmoningai taikosi į Helovino nuotaiką, išlaikydamas romantikos ir paslapties derinį, kuriuo grupė išsiskyrė ir anksčiau.

    Kartu su daina pasirodė ir muzikinis vaizdo klipas, kuriame vaidina kylantys aktoriai Noah Jupe ir Rain Spencer. Nespalvotu formatu nufilmuotas vaizdas primena trumpametražį filmą: jauna pora išeina iš kapinių ir klaidžioja mieste, o vizualinė stilistika sąmoningai artima klasikiniam siaubo kinui.

    Grupės sugrįžimas sutapo su itin įtemptu abiejų kūrėjų darbų grafiku kine. Ryanas Goslingas pastaraisiais metais dar labiau išplėtė savo auditoriją po pasirodymo filme „Barbė“, kur jo atliktas muzikinis numeris „I’m Just Ken“ tapo vienu ryškiausių projekto akcentų ir sustiprino aktoriaus, kaip atlikėjo, įvaizdį.

    Šįkart studijoje Goslingas ėmėsi ne tik vokalo, bet ir grojo pianinu bei bosine gitara, o Zachas Shieldsas rūpinosi būgnais ir gitara. Muzikos industrijoje vis dažniau matomi aktorių sugrįžimai į įrašus ar koncertinę veiklą, tačiau „Dead Man’s Bones“ atvejis išsiskiria tuo, kad tai ne vienkartinis projektas, o seniai puoselėtas kūrybinis tandemas, dabar vėl atgaivintas naujam etapui.

  • „Universal“ tyli, bet užuominos aiškios: paaiškėjo, kas stabdo trečią Mario filmą

    Aktorė Anya Taylor-Joy pastaruoju metu tapo viena ryškiausių animacinių kino hitų veidų, o jos įgarsinta Princesė Peach sugrįžo tęsinyje The Super Mario Galaxy Movie. Du pirmieji „Universal“ ir „Nintendo“ filmai kartu pasaulyje uždirbo apie 2,1 mlrd. eurų, todėl kalbos apie trečią dalį netyla.

    Vis dėlto oficialaus patvirtinimo, kad kuriamas trečias filmas apie Mario, kol kas nėra. Į šias diskusijas netiesiogiai įsitraukė ir vienas pagrindinių franšizės balsų Chrisas Prattas, įgarsinantis Mario, pateikęs situacijos atnaujinimą.

    „Dar nepradėjau įrašų, bet kai tik komanda bus pasiruošusi, aš būsiu pasiruošęs grįžti. Panašu, kad jie dabar dėlioja, kaip turėtų atrodyti istorija“, – sakė Chrisas Prattas.

    Tokie aktoriaus žodžiai leidžia suprasti, kad kūrybinėje virtuvėje dar vyksta ankstyvas scenarijaus ir krypties derinimas. Animacinių filmų gamyba dažnai trunka kelerius metus, nes paraleliai vyksta scenarijaus redakcijos, vizualų kūrimas, animavimas, garso takelio ir įgarsinimo darbai.

    Antrosios dalies pabaiga paliko aiškių užuominų, kur istorija galėtų judėti toliau. Po titrų parodyta scena sufleravo apie Princesės Daisy atsiradimą, o tai atvertų erdvės naujiems personažų ryšiams ir žaidimų gerbėjams pažįstamoms siužeto linijoms.

    Viešojoje erdvėje aptarinėjama ir kita detalė: „Universal“ buvo paskelbusi 2028 metų balandžio 12 dieną suplanuotą dar neįvardytą „Illumination“ ir „Nintendo“ projektą. Nors studija oficialiai nepatvirtino, kad tai būtent trečias Mario filmas, tokia data kursto spėliones, jog darbai gali būti planuojami ilgesniam laikui į priekį.

    Tuo pat metu kino industrijoje ryškėja aiški tendencija stiprinti vaizdo žaidimų ekranizacijų strategiją ir kurti ne pavienius filmus, o nuoseklias franšizes. Mario visata tam ypač patogi, nes leidžia plėsti personažų ratą, jungti atskiras istorijas ir, jei studijos nuspręstų, ateityje judėti ir link didesnių susikirtimų su kitomis „Nintendo“ serijomis.

    Kol kas aišku viena: trečiai daliai trukdo ne aktorių grafikai, o istorijos formavimas. Jei „Universal“ apsispręs kurti trilogiją, lemiamas signalas bus ne gandai, o oficialus projektų kalendorius ir kūrybinės komandos patvirtinimai.