CP v2

Blog

  • Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne rastas unikalus radinys

    Vokietijos Paderborne, vykdant kasinėjimus būsimo administracinio pastato statybvietėje, archeologai aptiko itin retą viduramžių užrašų knygelę. Radinys iškeltas iš vienos iš penkių atidengtų latrinų, datuojamų XIII–XIV amžiais.

    Darbus prižiūrėjo Vestfalijos-Lipės regioninė asociacija LWL, atsakinga už kultūros paveldo tyrimus ir apsaugą. Specialistų teigimu, tokie objektai kasinėjimuose pasitaiko itin retai, ypač kai išlieka ir organinės medžiagos.

    „Kad ir kaip neįprastai skambėtų, latrinos archeologams dažnai būna ypač turtingi radinių šaltiniai“, – sakė LWL kultūros reikalų vadovė Barbara Rüschoff-Parzinger.

    Kaip atrodė viduramžių užrašai

    Maždaug 700–800 metų senumo knygelė yra nedidelė, apie 10 x 7,5 centimetro dydžio. Ji sudaryta iš medinių lentelių, padengtų vaško sluoksniu, o viską saugo odinis dėklas su įspaustu lelijos motyvu.

    Viduramžiais tokios vaško lentelės veikė kaip daugkartinio naudojimo užrašinė: specialiu rašikliu vaške įrėžiami užrašai, o vėliau paviršius galėdavo būti išlyginamas ir naudojamas dar kartą. Archeologai skaičiuoja, kad knygelėje yra dešimt puslapių, iš kurių aštuoni prirašyti abiejose pusėse.

    Kodėl latrina išsaugojo radinį

    Tekstas įrėžtas lotynų kalba, o rašysena, kaip manoma, priklauso vienam žmogui. Paderborno miesto centrinė dalis tuo laikotarpiu buvo turtingesnių miestiečių ir pirklių erdvė, o raštingumas tarp prekybininkų buvo gerokai dažnesnis nei kitose visuomenės grupėse.

    Neįprasta, bet būtent latrinos aplinka tapo „konservatoriumi“: drėgmė, sandarumas ir mažas deguonies kiekis pristabdė organinių medžiagų irimą. Dėl to išliko ne tik vaško sluoksniai, bet ir oda bei medis, kurie įprastomis sąlygomis dažniausiai suirsta.

    „Iš pradžių radinys atrodė visai neįspūdingai: jis buvo įstrigęs šlapiame žemių gumule ir beveik nebuvo atpažįstamas, kol restauravimo dirbtuvėse Miunsteryje nepradėjome valymo“, – sakė LWL konservatorė Susanne Bretzel.

    Pasak specialistų, vaško paviršius nuo purvo ir deformacijų papildomai apsaugojo tai, kad lentelės buvo stipriai suspaustos. Svarbu ir tai, kad medinės dalys nesusikraipė, todėl įrėžtas tekstas išliko įskaitomas.

    Ką dar rado ir kas bus toliau

    Toje pačioje vietoje aptikta ir šilko audinio fragmentų, kurie, archeologų spėjimu, galėjo būti naudojami higienai. Tokios detalės padeda spręsti apie latrinos naudotojų socialinį statusą, jų kasdienius įpročius ir materialines galimybes.

    Radinio konservavimas ir tyrimai, kaip nurodo LWL, gali trukti iki vienų metų. Mokslininkai analizuoja vaško sudėtį, galimas dervų priemaišas, pigmentus ir medienos rūšis, o kol vyksta procesai, organinės dalys laikomos distiliuotame vandenyje.

    Baigus laboratorinius darbus, tyrėjai planuoja iššifruoti visą lotynišką tekstą. Jei pavyks nustatyti, ar tai buvo prekybiniai užrašai, asmeniniai priminimai ar apskaita, radinys gali tapti reta kasdienybės liudytoja iš laikotarpio, iš kurio paprastai išlieka tik fragmentiški dokumentai.

  • Keiras Starmeris svarsto pasitraukimą: žiniasklaida mini terminus, spaudimas auga po rinkimų

    Keiras Starmeris svarsto pasitraukimą: žiniasklaida mini terminus, spaudimas auga po rinkimų

    Kalbos apie atsistatydinimą stiprėja

    Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris, pasak verslo sekretoriaus Peterio Kyle’o, vertina „politines realijas“ ir lygina situaciją su tuo, kas buvo prieš savaitę. Šie komentarai nuskambėjo viešojoje erdvėje sustiprėjus pranešimams, kad premjeras artimiausiomis dienomis gali paskelbti apie pasitraukimą.

    P. Kyle’as interviu BBC teigė, kad vyriausybė sieks, jog procesas, kad ir kaip klostytųsi, išliktų „funkcionalus“. Tai vertinama kaip bandymas mažinti įtampą, kol Dauningo gatvė susiduria su augančiu politiniu spaudimu.

    „Jis skiria laiko įvertinti, kokios šiandien yra politinės realijos, palyginti su praeita savaite“, – sakė Peteris Kyle’as.

    Kas didina spaudimą Starmeriui?

    Didžiosios Britanijos žiniasklaida skelbė, kad Keiras Starmeris gali pranešti apie atsistatydinimą ir pateikti pasitraukimo grafiką jau artimiausiu metu. Nors oficialaus patvirtinimo nebuvo, tokie pranešimai paprastai rodo, kad partijos viduje vyksta intensyvios derybos dėl tolesnės krypties.

    Premjeras pastarosiomis savaitėmis patiria spaudimą po prastų leiboristų rezultatų vietos rinkimuose gegužę. Tokie signalai ypač svarbūs, nes vietos rinkimai Jungtinėje Karalystėje dažnai tampa visuomenės nuotaikų barometru prieš nacionalinius sprendimus ir testuoja partijos lyderystės patikimumą.

    Lyderystės kova ir galimi įpėdiniai

    Papildomu smūgiu laikoma Andy Burnhamo pergalė svarbiuose papildomuose rinkimuose Makerfilde. A. Burnhamas laikomas vienu ryškiausių leiboristų veidų, o jo sugrįžimas į parlamentinę politiką sustiprino kalbas apie galimą lyderystės permainą.

    Makerfilde A. Burnhamas surinko 24 927 balsus, apie 55 proc. visų balsų. Antroje vietoje liko „Reform UK“ kandidatas Robertas Kenyonas su 15 696 balsais, trečioje – „Restore Britain“ kandidatė Rebecca Shepherd su 3 111.

    „Tai paskutinis šansas pasikeisti. Antro šanso nebus“, – sakė Andy Burnhamas.

    Viešai skelbiama, kad tiek A. Burnhamas, tiek buvęs sveikatos sekretorius Wesas Streetingas svarstytų dalyvauti lyderio rinkimuose, jei jie būtų paskelbti. Tuo pat metu leiboristų vadovybei tenka užduotis suvaldyti vidinę konkurenciją ir atsakyti į augantį Nigelo Farage’o vadovaujamos „Reform UK“ iššūkį.

    Papildomos įtampos įnešė ir JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimai socialiniuose tinkluose, kuriuose jis tvirtino, esą britų premjeras „atsistatydins“, kritikuodamas jo politiką migracijos ir energetikos srityse. Vis dėlto tokie pasisakymai labiau vertinami kaip reakcija į žiniasklaidos pranešimus, o ne kaip informacija iš JK vyriausybės vidaus.

  • Portugalijoje dronų šou su 3 097 aparatais pasiekė „Guinness“ rekordą ir sutraukė tūkstančius

    Portugalijoje dronų šou su 3 097 aparatais pasiekė „Guinness“ rekordą ir sutraukė tūkstančius

    Portugalijos Matosinjušo mieste birželio 19 dieną įvyko dronų šviesų šou, kuris pateko į „Guinness“ rekordų knygą. Organizatorių teigimu, vienu metu sinchroniškai skrido 3 097 dronai, o pasirodymą stebėti į Titano paplūdimį susirinko tūkstančiai žmonių.

    Rekordas buvo fiksuotas per renginių ciklą „Air Invictus“, vykusį Porto regione. Festivalis truko tris dienas ir apėmė įvairias aviacijos programas virš Porto, Gajos ir Matosinjušo, taip pat parodas bei edukacines veiklas.

    Kaip buvo įtvirtintas rekordas

    „Guinness“ atstovas rezultatą patvirtino vietoje, o rekordas įvardytas kaip didžiausia frazė, suformuota 3 097 dronais. Taip pat nurodyta, kad tai didžiausias dronų šviesų šou Europoje, aplenkęs ankstesnį 3 050 dronų pasiekimą.

    Dronų pasirodymą kūrė Katalonijos studija „Flock Drone Art“, o festivalį organizavo „Air Invictus“. Šou vizualuose buvo pagerbta Portugalija ir Porto, dar vadinamas nenugalėtu miestu, o danguje atsirado su miesto istorija siejami motyvai ir siluetai.

    Dronų šou bumas Europoje

    Tokie pasirodymai pastaraisiais metais sparčiai populiarėja, nes leidžia kurti didelio masto reginius su tiksliu sinchronizavimu ir mažesne gaisrų rizika nei tradiciniai fejerverkai. Dėl to vis daugiau miestų dronų šou renkasi kaip alternatyvą didžiosioms šventėms ir turizmo sezonui atidaryti.

    Kartu auga ir technologinė kartelė: žiūrovų lūkesčius kelia didesnis dronų skaičius, ryškesni šviesos efektai, sudėtingesnės figūros ir realiu laiku valdoma choreografija. Matosinjušo rekordas rodo, kad konkurencija tarp Europos renginių organizatorių persikelia ir į dangų.

  • Tai chi po 50-ies: paprastas judesys, galintis sumažinti kritimų riziką ir stresą

    Tai chi po 50-ies: paprastas judesys, galintis sumažinti kritimų riziką ir stresą

    Tai chi – iš tradicinių Kinijos kovos menų kilusi lėto judesio praktika, šiandien dažnai apibūdinama kaip meditacija judesyje. Ji jungia švelnias, tolygias judesių sekas, sąmoningą kvėpavimą ir dėmesio sutelkimą, todėl tinka ir tiems, kurie vengia intensyvių treniruočių.

    Istoriškai tai chi siejamas su XVII amžiumi ir Chen šeimos tradicija, iš kurios vėliau išsivystė skirtingos kryptys, tokios kaip Yang ar Sun. Nors stiliai skiriasi, pagrindas panašus: laikysena, judesių tęstinumas, kūno svorio perkėlimas ir vidinė ramybė, kurią stiprina ritmingas kvėpavimas.

    Pastaraisiais metais tai chi vis dažniau integruojamas į sveikatinimo ir reabilitacijos programas, nes tai mažos apkrovos aktyvumas, lavinantis pusiausvyrą ir koordinaciją. Mokslinėse apžvalgose pabrėžiama, kad vyresniame amžiuje pusiausvyros treniravimas yra viena svarbiausių priemonių mažinant kritimų tikimybę ir su jais susijusių traumų riziką.

    Praktikoje daug judesių atliekama lengvai sulenkus kelius, kontroliuojant liemens padėtį ir sklandžiai perkeliant kūno svorį. Toks „lėtas darbas“ verčia tiksliau jausti kūno padėtį erdvėje, stiprina raumenų ištvermę ir judesių stabilumą, o tai ypač aktualu sulaukus 50 metų ir vyresniame amžiuje.

    Ne mažiau svarbi tai chi nauda siejama su psichologine savijauta: reguliarus ritmiškas judėjimas kartu su kvėpavimo kontrole gali padėti mažinti įtampą ir gerinti miego kokybę. Tyrimuose nagrinėjamas ir poveikis nerimo bei streso simptomams, o specialistai pabrėžia, kad nuoseklumas čia dažnai svarbesnis už treniruotės intensyvumą.

    Norint pradėti, nereikia nei specialios įrangos, nei sporto salės – užtenka patogios aprangos, stabilaus pagrindo ir kelių metrų laisvos erdvės. Svarbiausia rinktis lėtą tempą, vengti skausmą sukeliančių judesių ir, jei yra lėtinių ligų ar pusiausvyros sutrikimų, pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

  • Šiaurės jūros vėjo parkas tapo menkių prieglobsčiu, bet vėliau jame įsisuko netikėti plėšrūnai

    Šiaurės jūros vėjo parkas tapo menkių prieglobsčiu, bet vėliau jame įsisuko netikėti plėšrūnai

    Nyderlandų Šiaurės jūroje esantis Borssele I ir II jūrinio vėjo parkas parodė, kad energetikos infrastruktūra gali pakeisti ekosistemas greičiau, nei tikėtasi. Aplink turbinų pamatus įrengtos akmenų ir vamzdžių konstrukcijos suformavo naujas buveines ten, kur anksčiau dominavo plokščias smėlingas dugnas.

    Tokios dirbtinės struktūros veikia kaip rifai: suteikia slėptuvių, keičia srovių dinamiką ir pritraukia smulkesnius organizmus, kuriais minta žuvys. Dėl to vėjo parko teritorijoje pastebėtas ryškus vietinis biologinės įvairovės suaktyvėjimas, o menkės čia rado palankias sąlygas maitintis ir slėptis.

    Mokslininkai, stebėję Atlanto menkes akustiniais siųstuvais ir imtuvų tinklu, fiksavo stiprų prisirišimą prie vietos. Dalis žuvų mėnesių mėnesius laikėsi vėjo parko ribose, o dienos ir nakties elgsena skyrėsi: dieną jos laikėsi arčiau konstrukcijų, o aktyvesnis judėjimas dažniau fiksuotas tamsiuoju paros metu.

    Duomenys rodė, kad dirbtinės rifų tipo buveinės gali veikti kaip laikinas prieglobstis ir sustiprinti vietinę menkių gausą. Kai kuriais vertinimais, per kelerius metus populiacijos rodikliai šioje teritorijoje išaugo keliasdešimt kartų, o tai paskatino diskusijas, ar jūriniai vėjo parkai gali prisidėti prie žuvų išteklių atkūrimo.

    Tačiau vėliau tyrėjai susidūrė su staigiu lūžiu: dalies pažymėtų menkių signalai netikėtai dingo, o kai kurių siųstuvų judėjimas ėmė rodyti netipiškus modelius. Tai reiškė, kad žuvys ne šiaip išplaukė į kitą teritoriją, o greičiausiai pateko į plėšrūnų grandinę.

    Analizuojant laiką ir aplinkybes, ryškiausias sutapimas siejosi su rudens sezonu, kai į teritoriją dažniau užklysta jūriniai žinduoliai. Tyrėjai išskyrė ruonius ir jūrines kiaules kaip tikėtinus plėšrūnus, kurie galėjo „atrasti“ patogią medžioklės vietą ten, kur menkės buvo susitelkusios aplink konstrukcijas.

    Ši istorija išryškina svarbią dilemą: tai, kas vienai rūšiai tampa saugia buveine, kitai gali būti patogi medžioklės aikštelė. Ekologijoje toks reiškinys siejamas su vadinamaisiais ekologiniais spąstais, kai patraukli aplinka netikėtai padidina žūties riziką.

    Jūrinių vėjo parkų plėtra Europoje spartėja, todėl vis dažniau keliami klausimai, kaip projektuoti pamatus ir apsaugines konstrukcijas, kad jos ne tik kauptų biomasę, bet ir nemažintų išlikimo tikimybės. Specialistai pabrėžia ilgalaikių stebėsenos programų svarbą, nes poveikis gali pasikeisti, kai į naujai susiformavusią ekosistemą įsitraukia aukštesnio lygmens plėšrūnai.

    Borssele atvejis rodo, kad jūrinė energetika ir gamtosauga gali turėti bendrų tikslų, bet rezultatai ne visada būna tiesūs. Norint išvengti netikėtų pasekmių, vien dirbtinių rifų sukūrimo neužtenka: būtina vertinti visą mitybos tinklą, sezoninę migraciją ir plėšrūnų elgseną.

  • Mokslininkai sukūrė saulės panelę, kuri gėlina jūros vandenį ir vietoj sūrymo palieka druską

    Mokslininkai sukūrė saulės panelę, kuri gėlina jūros vandenį ir vietoj sūrymo palieka druską

    Pasaulyje geriamojo vandens trūkumas išlieka viena didžiausių XXI amžiaus problemų: Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad daugiau nei 2 milijardai žmonių neturi saugiai tvarkomo geriamojo vandens. Dėl to vis daugiau dėmesio sulaukia technologijos, galinčios gėlinti jūros vandenį pigiau ir švariau.

    Ročesterio universiteto (JAV) tyrėjai pristatė plonos, juodos metalo panelės prototipą, kuris, naudodamas vien saulės energiją, gali paversti jūros vandenį gėlu. Svarbiausia, kad procesas nepalieka įprasto taršaus sūrymo, o atskirta druska surenkama kaip kieta medžiaga.

    Kas blogai su įprastu gėlinimu?

    Šiandien plačiausiai naudojamas gėlinimo būdas yra atvirkštinis osmosas: vanduo per membranas spaudžiamas dideliu slėgiu, todėl procesas yra energijai imlus ir brangus. Be to, reikšminga dalis įrenginio paimto vandens virsta itin sūriu likučiu.

    Tas likutis, vadinamas sūrymu, dažnai išleidžiamas atgal į jūrą. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad lokalus druskingumo didėjimas ir mažesnis ištirpusio deguonies kiekis gali bloginti pakrančių ekosistemų būklę, ypač jautriose vietose.

    Kaip veikia saulės panelė?

    Ročesterio universiteto komanda sukūrė lazeriu suformuotą metalinį paviršių, kuris beveik visą krintančią saulės šviesą paverčia šiluma ir kartu „pritraukia“ vandenį. Ant panelės susidaro plona jūros vandens plėvelė, kuri kapiliariniu efektu kyla aukštyn net prieš gravitaciją.

    Saulėje vanduo nuo paviršiaus intensyviai garuoja, o garai vėliau gali būti kondensuojami į gėlą vandenį. Druskos ir kiti tirpūs junginiai lieka ant panelės ir, kaip teigia tyrėjai, yra nukreipiami į kraštus, kad aktyvi zona neužsikimštų.

    Druska vietoj atliekų ir potenciali nauda

    Daugelis saulės gėlinimo prototipų realiomis sąlygomis stringa dėl nuosėdų: jūros vandenyje esantys kalcio ir magnio junginiai linkę sudaryti kietą apnašą. Ši apnaša uždengia darbinį paviršių ir mažina našumą, todėl ilgaamžiškumas tampa viena didžiausių kliūčių.

    Šio sprendimo idėja yra savotiškas „savaiminis nusivalymas“: suformuotos vagelės ir paviršiaus struktūra padeda druskoms ir nuosėdoms pasitraukti iš aktyvios zonos. Tokiu būdu vietoj taršaus skysčio lieka kieta druska, kurią teoriškai būtų galima surinkti ir panaudoti.

    Tyrėjai taip pat nagrinėja galimybę tą patį principą pritaikyti mineralų išgavimui iš labai sūrių vandenų, pavyzdžiui, ličio junginių. Litis yra kritiškai svarbi žaliava akumuliatoriams, todėl technologijos, galinčios mažinti kasybos poreikį ir kartu spręsti vandens trūkumą, sulaukia didelio pramonės susidomėjimo.

    Kas dar neaišku?

    Kol kas tai yra laboratorinis prototipas, o svarbiausias klausimas yra mastelio didinimas: ar lazeriu apdorotus metalinius paviršius įmanoma gaminti pakankamai pigiai ir dideliais kiekiais. Ne mažiau svarbu, kaip tokios panelės veiktų ilgą laiką skirtingose pakrančių sąlygose, kur vandens sudėtis ir užterštumas smarkiai skiriasi.

    Vis dėlto kryptis aiški: pasauliui ieškant mažiau taršių gėlinimo sprendimų, technologijos, kurios vietoj sūrymo sukuria panaudojamą kietą produktą, gali pakeisti požiūrį į jūros vandens pavertimą geriamuoju. Jei prototipas pasiteisins realiomis sąlygomis, tai galėtų tapti alternatyva vietovėms, kuriose elektros energija brangi arba sunkiai prieinama.

  • Kalifornijos dykumoje saulės parkai vilioja paukščius tarsi ežeras: nauji duomenys keičia priežastį

    Kalifornijos dykumoje saulės parkai vilioja paukščius tarsi ežeras: nauji duomenys keičia priežastį

    Saulės parkai iš oro primena vandenį

    Kalifornijos dykumose, tokiose kaip Ivanpah slėnis, tūkstančiai hektarų saulės elektrinių iš viršaus blizga lyg vandens telkiniai. Migruojantys paukščiai, ypač vandens paukščiai, gali leistis žemyn ieškodami poilsio ar vandens, tačiau vietoje jo randa įkaitusį stiklą ir metalą.

    Ilgą laiką vyravo vadinamojo ežero efekto hipotezė: esą paukščiai supainioja atspindinčius fotovoltinius modulius su ežeru ir, nerdami žemyn, susiduria su konstrukcijomis. Ši prielaida tapo pagrindu daliai aplinkosauginių rekomendacijų, tačiau naujausi matavimai rodo, kad vaizdas sudėtingesnis.

    Ką rodo nauji stebėjimai?

    Naujesniuose tyrimuose pasitelkiami paukščių radarai, termovizoriai ir sistemingos gaišenų paieškos saulės parkų teritorijose. Surinkti duomenys kai kuriose vietose fiksuoja, kad nemaža dalis paukščių saulės modulių išvis vengia arba praskrenda virš jų nesikeisdami krypties.

    Dar svarbiau, kad žuvusių paukščių radiniuose aptinkama ne vien vandens paukščių. Tarp jų pasitaiko ir vietinių giesmininkų bei kitų dykumų rūšių, o sužalojimai ne visuomet atitinka smūgio į paneles scenarijų.

    Ne tik susidūrimai: plėšrūnai, karštis ir infrastruktūra

    Lauko duomenys rodo, kad dalis radinių yra tik išsklaidytos plunksnos, kas dažnai siejama su natūralia plėšrūnų medžiokle. Tai leidžia manyti, kad saulės parkų aplinka kai kuriais atvejais tampa vieta, kur paukščiai labiau pažeidžiami plėšrūnams, o ne būtinai žūsta nuo tiesioginio smūgio į modulius.

    Kita reikšminga rizika yra ne pačios panelės, o šalia esanti infrastruktūra, pavyzdžiui, laidai ir kiti antžeminiai objektai, į kuriuos paukščiai gali atsitrenkti skrydžio metu. Tokie susidūrimai plačiai žinomi kaip dažna paukščių žūties priežastis įvairiose teritorijose, todėl saulės parkai vertinami kaip platesnio infrastruktūrinio poveikio dalis.

    Vandens paukščiams problema gali kilti ir nusileidus ant žemės. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, kragai, sunkiai pakyla nuo sausumos, nes joms reikia ilgo įsibėgėjimo vandeniu, todėl net ir saugiai nutūpę jos gali likti įstrigusios.

    Kaip keičiasi apsaugos priemonės?

    Kadangi dalis duomenų silpnina paprastą paaiškinimą, jog paukščiai masiškai neria į tariamą ežerą, siūlomos priemonės taip pat keičiasi. Didesnis dėmesys skiriamas tam, kas realiai pritraukia paukščius į teritoriją, ir kas juos ten pražudo.

    Praktikoje tai gali reikšti apšvietimo valdymą tamsiuoju paros metu, nes šviesos traukia vabzdžius, o paskui juos atskrenda vabzdžiais mintantys paukščiai. Taip pat taikomos priemonės plėšrūnams atgrasyti, pavyzdžiui, aptvėrimai ar kiti saugūs atbaidymo sprendimai, bei infrastruktūros korekcijos, mažinančios susidūrimų riziką.

    Saulės energetika išlieka svarbi siekiant mažinti iškastinio kuro naudojimą ir užtikrinti elektros tiekimą, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad plėtra turi būti derinama su realiais, duomenimis grįstais laukinės gyvūnijos apsaugos sprendimais. Kuo tiksliau nustatomos žūties priežastys, tuo efektyviau galima pritaikyti priemones, kurios mažina žalą nepakenkiant švarios energijos tikslams.

  • Kalifornijos saulės parke įsikūrė nykstanti San Chuakino lapė: GPS sekimas atskleidė netikėtą kainą

    Kalifornijos saulės parke įsikūrė nykstanti San Chuakino lapė: GPS sekimas atskleidė netikėtą kainą

    Kalifornijoje viena rečiausių JAV lapių rūšių, San Chuakino mažoji lapė, rado prieglobstį ten, kur jo mažiausiai tikėtasi – didelėje saulės elektrinėje. Iš pirmo žvilgsnio metalo konstrukcijų ir aptvertos teritorijos derinys atrodo visiškai netinkamas laukinei gamtai.

    Vis dėlto mokslininkų stebėjimai parodė, kad dalis lapių ne tik užklysta į tokius objektus, bet ir juose įsikuria: kasa urvus po panelių eilėmis, medžioja graužikus ir augina jauniklius. Tačiau sėkmės istorija nebuvo vien atsitiktinumas – ją nulėmė kryptingi sprendimai.

    Kodėl saulės parkas tapo buveine

    Saulės elektrinės statomos elektros gamybai, o ne gyvūnų apsaugai, tačiau po statybų pabaigos jose dažnai sumažėja žmogaus trikdymas. Ilgą laiką išliekanti tyla, ribotas eismas ir retesnė veikla sudaro sąlygas atsikurti augalijai, o kartu atsiranda ir maisto grandinės pagrindas.

    Po panelėmis susidarančios pavėsio juostos per karščius atvėsina žemę, o žolės ir žemi augalai suteikia priedangą vabzdžiams bei smulkiems žinduoliams. Ten, kur atsiranda graužikų, atsiranda ir plėšrūnų, o nykstančioms lapėms tai reiškia realią galimybę maitintis.

    Ką parodė GPS antkakliai

    Tyrėjai dalį lapių aprūpino GPS antkakliais ir lygino jų elgseną dviejose saulės elektrinėse su lapėmis gretimose natūraliose teritorijose. Duomenys parodė, kad gyvūnai ne vengė infrastruktūros, o aktyviai judėjo į panelių masyvus ir aplink juos.

    Reikšmingiausia dalis buvo jauniklių auginimas: saulės parkuose stebėta reprodukcinė sėkmė buvo panaši į natūralių teritorijų rodiklius ir siekė apie 87 proc. Taip pat fiksuota, kad lapių naudojamos teritorijos dydis iš esmės nesiskyrė, o dalis patinų saulės parke buvo net kiek stambesni.

    Kur slypi sėkmės kaina

    Paviršutiniškai tai gali atrodyti kaip įrodymas, jog saulės elektrinės automatiškai yra palankios laukinei gamtai. Tačiau mokslininkai pabrėžė, kad šis rezultatas pasiektas dėl sąmoningai įdiegtų priemonių, be kurių tokia vieta galėjo tapti spąstais.

    Vienas svarbiausių sprendimų buvo tvora: ji suprojektuota taip, kad mažoji lapė galėtų praslysti pro specialiai paliktus tarpus, o didesni plėšrūnai ar grėsmę keliantys gyvūnai patektų sunkiau. Taip pat buvo įrengiami dirbtiniai pabėgimo urvai, paliekami judėjimo koridoriai ir prižiūrima augalija, kad būtų palaikoma tinkama buveinė grobiui.

    Praktikoje tai reiškia ir nuolatinę tvarką teritorijoje: ribojamas greitis, valdoma tarša, šiukšlinimas, kontroliuojami nuodai bei kiti pavojai. Tyrėjų vertinimu, būtent šios priemonės leido išvengti išmatuojamos žalos ir išlaikyti palankias sąlygas lapių populiacijai.

    Ką tai reiškia energetikai ir gamtosaugai

    Istorija dažnai pateikiama kaip „žalios“ energetikos ir gamtos draugystės pavyzdys, tačiau išvada yra atsargesnė: saulės parkas gali būti suderinamas su gyvūnų poreikiais tik tada, kai tai suplanuojama nuo pradžių. Kitaip tariant, poveikį lemia ne vien technologija, o projektavimo ir eksploatacijos standartai.

    Mokslininkai kartu akcentuoja ir ribą: naujų saulės elektrinių nereikėtų statyti pačiose vertingiausiose likusiose šios rūšies natūraliose buveinėse. Tvarkoma infrastruktūros teritorija gali padėti, bet ji nėra pakaitalas laukinei gamtai, ypač kai populiacija jau praradusi didžiąją dalį istorinio arealo.

    Šis atvejis rodo platesnę tendenciją, su kuria susiduria daugelis šalių sparčiai plečiant atsinaujinančią energetiką: vertinant projektus būtina skaičiuoti ne tik anglies dvideginio mažinimą, bet ir žemės naudojimo kainą. Kai gamtosauga įtraukiama į projektą kaip privaloma dalis, energetikos infrastruktūra gali palikti erdvės gyvybei, o ne ją išstumti.

  • Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje pakeitė omarų populiaciją: tyrimas rodo „prieglobsčio efektą“

    Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje pakeitė omarų populiaciją: tyrimas rodo „prieglobsčio efektą“

    Kas pasikeitė po vandeniu

    Šiaurės jūroje, prie Jorkšyro krantų, įrengti jūriniai vėjo jėgainių parkai ilgai kėlė nerimą vietos žvejams, baiminusiesiems, kad statybos ir ribojamos zonos pakenks tradicinėms žvejybvietėms. Tačiau kelerius metus trukęs stebėjimas parodė netikėtą kryptį: europinių omarų populiacija vėjo parko teritorijoje išliko atspari, o kai kuriais atvejais fiksuotas ir augimas.

    Pagrindinis pokytis siejamas ne tik su pačiomis turbinomis, bet ir su jų įrengimui būtinais sprendimais jūros dugne. Aplink turbinų pamatus įrengiama akmenų danga, skirta apsaugai nuo dugno erozijos, kartu sukuria sudėtingą, stabilų reljefą, primenantį dirbtinį rifą.

    Kaip atliktas tyrimas

    Vėjo jėgainių parkas „Westermost Rough“, kurį vystė „Ørsted“, pradėtas eksploatuoti 2015 metais. Siekiant įvertinti realų poveikį, mokslininkai ir žvejybos sektoriaus atstovai kelis metus rinko duomenis prieš statybas, jų metu ir jau parkui veikiant.

    Vertinimui taikytas praktinis metodas: duomenys rinkti iš komercinių laivų, o omarai ir krabai stebėti naudojant ženklinimo ir paleidimo protokolus. Svarbu tai, kad vėjo parko zona buvo lyginama su netoliese esančiomis kontrolinėmis vietomis, kuriose aktyviai vykdyta žvejyba.

    Kodėl omarai tapo didesni

    Tyrimo rezultatai parodė, kad vėjo parko teritorijoje omarai ne tik išsilaikė, bet ir buvo fiksuojami didesni individai. Aiškinama, jog tam įtakos turėjo vadinamasis prieglobsčio efektas: tam tikrais etapais teritorija buvo ribojama komercinei žvejybai, todėl dalis gyvūnų išgyveno ilgiau.

    Ilgesnis išgyvenamumas reiškia daugiau šėrimosi ciklų, o tai tiesiogiai susiję su omarų dydžio didėjimu. Prie to prisidėjo ir naujai susiformavusios buveinės: akmenų apsauga prie turbinų pamatų suteikė daugiau slėptuvių ir maitinimosi vietų, todėl sąlygos omarams tapo palankesnės.

    Tuo pat metu rudojo krabo laimikiai vėjo parko teritorijoje kai kur mažėjo, o tai siejama su pakitusiu buveinių konkurencingumu ir rūšių tarpusavio sąveika. Kitaip tariant, naudą galėjo gauti ne visos komercinės rūšys vienodai, todėl rezultatą reikia vertinti kompleksiškai.

    „Duomenys rodo, kad tam tikromis sąlygomis vėjo jėgainių parkai gali veikti kaip laikinos apsaugos zonos, keičiančios kai kurių rūšių dydžio struktūrą ir gausą“, – teigiama tyrimo išvadų esmę apibendrinančioje interpretacijoje.

    Ši istorija svarbi platesniame kontekste: jūrinės energetikos plėtra Europoje spartėja, o kartu auga ir poreikis pagrįsti, kaip tokia infrastruktūra veikia ekosistemas bei vietos ekonomiką. Vėjo parkų planavime vis dažniau akcentuojamas bendradarbiavimas su bendruomenėmis, aiškesnės kompensavimo taisyklės ir mokslu grįstos priemonės, padedančios suderinti energetikos tikslus su žvejybos interesais.

    Nors vienas atvejis nėra universalus atsakymas visoms jūroms, jis rodo, kad tinkamai parinktos apsaugos priemonės, monitoringas ir laikini ribojimai gali turėti netikėtą ekologinę naudą. Tęstinis stebėjimas išlieka būtinas, nes ilgalaikis poveikis gali kisti priklausomai nuo žvejybos intensyvumo, buveinių tipo ir klimato sąlygų.

  • Kiek braškių galima suvalgyti per dieną: riba aiški, bet vienai grupei reikia ypač saugotis

    Kiek braškių galima suvalgyti per dieną: riba aiški, bet vienai grupei reikia ypač saugotis

    Braškės dėl saldaus skonio ir palyginti mažo kaloringumo yra vienas dažniausių sezono pasirinkimų, tačiau svarbiausia išlieka porcija. Mitybos rekomendacijose viena vaisių porcija dažniausiai siejama su maždaug 80–100 gramų kiekiu, o tai braškėms dažnai atitinka gerą saują.

    Kasdienai daugeliui žmonių įprastai tinka 1–2 porcijos, tai yra apie 150–200 gramų braškių per dieną. Toks kiekis leidžia gauti naudingų medžiagų ir dažniausiai nesukelia diskomforto virškinimui, jei mityba apskritai yra įvairi.

    Braškės vertinamos dėl vitamino C, folatų, kalio ir antioksidantų, o skaidulos padeda ilgiau jaustis sotiems. Vis dėlto dubuo braškių neturėtų tapti kitų vaisių, daržovių ar baltymų šaltinių pakaitalu, nes organizmui svarbi įvairovė.

    Vienkartinė didesnė porcija daugeliui sveikų žmonių problemų nesukelia, bet kasdienis persivalgymas gali baigtis pilvo pūtimu, skausmu ar viduriavimu. Taip nutinka todėl, kad didesnis skaidulų ir vaisių rūgščių kiekis daliai žmonių dirgina virškinamąjį traktą, ypač jei įprastai skaidulų vartojama mažai.

    Jautresnį skrandį turintiems žmonėms ar patiriantiems refliuksą didelė porcija gali sustiprinti rėmenį ar deginimo pojūtį. Tokiu atveju praktiškiau rinktis mažesnius kiekius ir braškes valgyti ne tuščiu skrandžiu, stebint individualią organizmo reakciją.

    Nors braškės turi palyginti žemą glikeminį indeksą, lemiamas veiksnys vis tiek yra porcija ir tai, su kuo jos valgomos. Jei braškes derinsite su natūraliu jogurtu, kefyru, varške ar riešutais, užkandis dažniausiai būna sotesnis ir švelnesnis cukraus kiekiui kraujyje nei didelė vien vaisių porcija.

    Asmenims, turintiems cukrinį diabetą ar insulino rezistenciją, vertėtų laikytis individualių gydytojo ar dietologo rekomendacijų. Reakcija į tuos pačius vaisius gali skirtis, todėl saugiausia orientuotis į savo tikslus, gydymo planą ir gliukozės matavimus.

    Dar viena svarbi tema yra alerginės reakcijos arba padidėjęs jautrumas. Jei suvalgius braškių atsiranda burnos niežėjimas, bėrimas, dilgėlinė, lūpų patinimas ar ryškesni kvėpavimo takų simptomai, situacijos nereikėtų ignoruoti ir verta pasitarti su specialistu.

    Galiausiai braškių nauda dažnai prapuola, kai jos virsta cukrumi, sirupais ar riebiais priedais apkrautu desertu. Sveikiausia rinktis šviežias, gerai nuplautas braškes be papildomo saldinimo, o jei norisi deserto, geriau rinktis natūralius pieno produktus ar košes vietoj cukraus ir saldžių padažų.