CP v2

Blog

  • Viena stiklinė per dieną: šis gėrimas gali mažinti kraujospūdį ir gerinti ištvermę, bet tinka ne visiems

    Burokėlių sultys pastaraisiais metais dažnai pristatomos kaip natūrali priemonė širdžiai ir kraujagyslėms. Tyrimai rodo, kad jose esantys neorganiniai nitratai organizme virsta azoto oksidu, kuris plečia kraujagysles ir gali prisidėti prie kraujospūdžio mažėjimo.

    Specialistai pabrėžia, kad poveikis paprastai nėra momentinis ir priklauso nuo žmogaus mitybos, fizinio aktyvumo bei bendros sveikatos. Daliai žmonių kraujospūdis gali sumažėti labiau, kitiems pokytis būna menkas, todėl tai nėra vaistų pakaitalas.

    Burokėlių sultys vertinamos ir sporto mityboje, nes geresnė kraujotaka gali padėti efektyviau aprūpinti raumenis deguonimi. Dėl to kai kurie tyrimai fiksuoja ištvermės rodiklių pagerėjimą, o regeneracija po krūvio kai kuriems sportuojantiems gali būti lengvesnė.

    Dažniausiai rekomenduojama sultis vartoti likus maždaug 2–3 valandoms iki treniruotės, kad nitratai spėtų virsti azoto oksidu. Jei burokėlių sulčių iki šiol nevartojote, verta pradėti nuo mažesnės porcijos, pavyzdžiui, apie 50 mililitrų, ir stebėti savijautą.

    Maistinė vertė taip pat svarbi: burokėliuose yra folio rūgšties, taip pat geležies, o vitaminas C gali padėti geriau įsisavinti geležį iš maisto. Be to, sultyse aptinkami antioksidantai, tokie kaip betalainai ir polifenoliai, siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Vis dėlto šis gėrimas tinka ne visiems. Burokėliai turi oksalatų, todėl žmonėms, linkusiems į inkstų akmenligę, dažnesnis vartojimas gali būti rizikingas, o sergantiems žemu kraujospūdžiu jis gali dar labiau sumažėti ir sukelti silpnumą ar galvos svaigimą.

    Dar viena svarbi detalė yra natūraliai esantys cukrūs, todėl sergantiems diabetu ar turintiems gliukozės kontrolės problemų verta tartis su gydytoju ar dietologu. Jei vartojate kraujospūdį mažinančius vaistus, turite virškinamojo trakto jautrumą ar lėtinių ligų, saugiausia dėl įpročio kasdien gerti burokėlių sultis pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Įmeskite indaplovės tabletę į orkaitę: riebalai ir įsisenėję nešvarumai nuslys patys

    Įmeskite indaplovės tabletę į orkaitę: riebalai ir įsisenėję nešvarumai nuslys patys

    Orkaitė daugeliui namų ūkių yra vienas svarbiausių virtuvės prietaisų, tačiau būtent joje greičiausiai kaupiasi pridegę riebalai ir maisto likučiai. Ilgainiui jie ima skleisti kvapą, dūmyti kaitinant ir apsunkina tolygų kepimą, ypač jei nešvarumai prilimpa prie sienelių ir durelių stiklo.

    Viena iš paprastų namų gudrybių, kurią žmonės taiko vietoje agresyvių valiklių, yra indaplovės tabletė. Joje esantys riebalus skaidantys komponentai ir paviršinio aktyvumo medžiagos sukurtos nešvarumams tirpdyti karštame vandenyje, todėl jos kartais pasitelkiamos ir orkaitės vidui atmirkyti.

    Kaip saugiai pritaikyti metodą

    Pirmiausia išimkite groteles ir skardas, nes jas patogiausia valyti atskirai. Jei jos stipriai apsinešusios, dažniausiai pakanka pamirkyti karštame vandenyje su indų plovikliu, o po kurio laiko nešvarumus nuvalyti minkšta kempine.

    Orkaitės vidui dažniausiai padeda šiluma ir drėgmė, todėl tabletę verta naudoti tik taip, kad ji ištirptų karštame vandenyje, o ne tiesiogiai liestų kaitinimo elementus. Praktikoje tai reiškia, kad tabletė dedama į karščiui atsparų indą su karštu vandeniu, o orkaitė trumpai pašildoma, kad garai suminkštintų riebalus ir pridegimus.

    Po atmirkinimo sieneles ir dugną geriausia valyti nebraižančia šluoste ar kempine, ypatingą dėmesį skiriant kampams ir tarpinėms. Pabaigoje paviršius būtina pervalyti švariu vandeniu kelis kartus, kad neliktų valymo priemonių likučių, o tuomet gerai išvėdinti orkaitę.

    Stiklas, grotelės ir „sunkūs“ atvejai

    Vidinis durelių stiklas paprastai nusivalo lengviau, tačiau problemų kyla, kai nešvarumai patenka tarp stiklo sluoksnių. Tokiu atveju verta pasitikrinti konkretaus modelio instrukciją, nes kai kurių orkaičių stiklas nusiima paprastai, o kitų konstrukcija reikalauja atsargumo ir tinkamų įrankių.

    Stiklui dažniausiai pakanka indų ploviklio ir šilto vandens, o skaidrumui atkurti galima užbaigti valymą langų valikliu. Svarbiausia nenaudoti šiurkščių šveistukų ar priemonių su abrazyvais, nes jie subraižo stiklą ir emalį, o vėliau nešvarumai kimba dar greičiau.

    Kada geriau rinktis kitą sprendimą

    Indaplovės tabletės nėra oficialiai skirtos orkaičių vidui, todėl jautriems paviršiams ar specifinėms dangoms saugiausia rinktis gamintojo rekomenduojamas priemones. Taip pat būtina vengti, kad koncentruotas tirpalas patektų ant kaitinimo elementų ar ventiliatoriaus zonos, o po valymo orkaitę gerai praskalauti ir išdžiovinti.

    Jei orkaitėje naudojama pirolizės ar garinio valymo programa, dažnai efektyviausia pasinaudoti būtent ja, nes ji pritaikyta prietaiso konstrukcijai. Reguliarus lengvas valymas po kepimo, kai prietaisas atvėsęs, paprastai leidžia išvengti situacijų, kai riebalus tenka gramdyti nuo sienelių.

  • Kurczak ar kalakutas: dietologai atsakė, kuris iš tiesų sveikesnis ir kodėl kainos skiriasi

    Kurczak ar kalakutas: dietologai atsakė, kuris iš tiesų sveikesnis ir kodėl kainos skiriasi

    Vištiena daugelį metų išlieka vienu populiariausių pasirinkimų, nes yra lengvai paruošiama ir dažnai pigesnė. Tačiau dalį pirkėjų nuo jos atbaido kalbos apie intensyvią pramoninę paukštininkystę, todėl vis dažniau pasirenkama kalakutiena.

    Dietologai pabrėžia, kad tiek vištiena, tiek kalakutiena gali būti sveikos mitybos dalis, jei renkamasi tinkama mėsa ir ji ruošiama be perteklinių riebalų. Esminis skirtumas dažniausiai slypi ne pačiame paukštyje, o mėsingumo dalyje, odelėje, apdorojime ir porcijos dydyje.

    Maistinė vertė: kur daugiau naudos

    Abi rūšys yra kokybiškas baltymų šaltinis, todėl tinka svorio kontrolei ir raumenų masei palaikyti. Renkantis liesą filė, dažnai gaunama daug baltymų ir palyginti nedaug riebalų, ypač jei pašalinama odelė.

    Kalakutiena dažnai minima kaip kiek turtingesnė B grupės vitaminų, seleno ir cinko šaltiniu, nors skirtumai paprastai nėra drastiški. Praktikoje didesnę įtaką sveikatai turi bendras racionas, o ne vienas produktas, todėl verta žiūrėti į visą dienos mitybą.

    Kalorijų skirtumai tarp liesos vištienos ir kalakutienos paprastai nėra dideli, tačiau jie gali išaugti, jei pasirenkama riebesnė dalis ar kepama daug riebalų. Dėl to dietologai pataria rinktis filė, virimą, troškinimą ar kepimą orkaitėje, o ne gruzdinimą.

    Antibiotikai ir hormonai: kas yra mitas, o kas svarbu

    Dažnas mitas, kad paukštiena auginama su hormonais, tačiau Europos Sąjungoje augimo hormonų naudojimas gyvūnams yra draudžiamas. Didžiausias realus klausimas, į kurį atkreipia dėmesį sveikatos specialistai, yra atsakingas antimikrobinių vaistų naudojimas ir bendra ūkio kontrolė.

    Ekspertai taip pat primena, kad saugą lemia higiena virtuvėje: žalia mėsa neturi liestis su gatavais produktais, būtina plauti rankas ir įrankius, o mėsą iškepti iki saugios vidaus temperatūros. Taip sumažinama maisto kilmės infekcijų rizika, nepriklausomai nuo to, ar pasirinkta vištiena, ar kalakutiena.

    Kodėl kalakutiena dažnai brangesnė

    Kaina dažnai skiriasi dėl auginimo ypatumų, skerdenos išeigos ir paklausos. Kalakutai užauga didesni, tačiau jų auginimas ir skerdimo logistika gali būti sudėtingesni, o rinkoje kalakutiena neretai pozicionuojama kaip aukštesnės kokybės pasirinkimas.

    Jei biudžetas ribotas, vištienos filė gali būti visiškai racionalus sprendimas, ypač renkantis patikimo gamintojo produkciją. Tuo tarpu norint įvairesnių skonių, kalakutiena dažnai pasiūlo ryškesnį, švelniai salstelėjusį poskonį ir tinka tiems patiems patiekalams kaip vištiena.

    Virtuvėje abi mėsos rūšys yra universalios: tinka kepsniams, maltinukams, troškiniams, su daržovėmis ir kruopomis, taip pat salotoms ar makaronų patiekalams. Sveikesnis pasirinkimas dažniausiai bus tas, kuris yra liesesnis, mažiau perdirbtas ir paruoštas paprasčiau.

  • Atostogos prie Baltijos senjorams: 7 būdai sutaupyti kelionei, nakvynei ir maistui

    Atostogos prie Baltijos senjorams: 7 būdai sutaupyti kelionei, nakvynei ir maistui

    Oprac.: Gabriela Kurcz

    Wakacje nad polskim morzem to opcja, z której korzystają nie tylko rodziny z dziećmi, ale także seniorzy. Część z nich przyjeżdża nad Bałtyk w ramach pobytów w sanatoriach, inni decydują się na krótszy, wakacyjny urlop. Polskie morze jest jednak coraz droższe i starsze osoby szukają sposobów na tani pobyt. Jak go zaplanować?

    Tekst jest częścią cyklu “Mały budżet-wielka podróż” – wakacyjnej akcji redakcji lifestyle Interii, w ramach której co tydzień radzimy jak zorganizować niedrogie wakacje w popularnych miejscach. Zabierzemy Was nad Bałtyk, w góry, do Chorwacji, Grecji, Turcji i w wiele innych miejsc. Zaproponujemy atrakcje dla aktywnych i dla tych, którzy lubią poleniuchować. A to wszystko, bez zaciskania pasa. Bądźcie z nami przez całe lato!

    Planowanie tanich wakacji nad polskim morzem dla seniora warto zacząć od wyboru właściwego terminu. Idealny przypada poza szczytem sezonu (maj – czerwiec lub wrzesień – październik) – nad Bałtykiem jest wtedy zdecydowanie taniej, a przy tym także spokojniej. Nie bez znaczenia jest też oczywiście pogoda – w tym terminie seniorom nie grożą upały, a temperatura jest bardzo przyjemna. Według ekspertów, podróżowanie “poza sezonem” pozwala zaoszczędzić nawet do kilkudziesięciu procent na kosztach noclegu i transportu!

    Planując wakacje nad Bałtykiem warto zrezygnować z drogich hoteli i ośrodków SPA, a zamiast tego zaznajomić się z ofertą lokalnych pensjonatów i mniejszych hoteli, w których ceny są dużo niższe. Przy okazji, warto sprawdzić portale turystyczne, które oferują nierzadko specjalne pakiety oraz zniżki, wynikające choćby z programu “Ogólnopolska Karta Seniora” lub legitymacji emeryta. Niektóre pensjonaty i ośrodki wypoczynkowe przygotowują specjalne pakiety dla osób 60 plus, obejmujące wyżywienie, zajęcia ruchowe i opiekę instruktora. Ceny takich turnusów bywają zaskakująco przystępne, zwłaszcza poza sezonem.

    Dobrym rozwiązaniem jest także wynajęcie prywatnego mieszkania lub apartamentu – na platformie Booking znajdziemy mnóstwo ofert “na każą kieszeń”, zarówno w dużych ośrodkach jak i małych miejscowościach.

    Osoby posiadające orzeczenie o niepełnosprawności mogą ubiegać się o dopłaty na turnusy rehabilitacyjne z PFRON. Emeryci zatrudnieni na etacie mogą też skorzystać z corocznego świadczenia “wczasy pod gruszą” od swojego pracodawcy.

    Seniorzy mogą poczynić pewne oszczędności już przy wyborze transportu nad polskie morze. Najwygodniejszy będzie oczywiście samochód, ale taka wyprawa nie będzie należeć do najtańszych. Dużo bardziej opłaci się transport publiczny – podróż pociągiem lub autobusem. Nad Bałtyk możemy się także dostać samolotem (np. do Gdańska), ale większość starszych osób woli transport lądowy.

    Osoby, które ukończyły 60 lat, bez względu na swój status zawodowy czy emerytalny, mogą skorzystać z oferty “Bilet Seniora”, który zapewnia 30-procentowy rabat na przejazdy pociągami PKP Intercity. Osoby posiadające legitymację emeryta – rencisty mają prawo do ustawowej ulgi wynoszącej 37 procent, lecz jedynie na dwa przejazdy w roku.

    Podróżny korzystający z ustawowej ulgi musi posiadać przy sobie nie tylko ważny bilet, ale również dokument potwierdzający prawo do zniżki. W przypadku “Biletu Seniora” wystarczy dowód osobisty lub inny dokument potwierdzający wiek.

    W tym miejscu warto przypomnieć, że legitymacja emeryta-rencisty oferuje dużo więcej ulg i przywilejów. Emeryci i renciści skorzystać mogą z licznych zniżek na wypoczynek czy rekreację. Czekają one na nich w hotelach i pensjonatach, ale także teatrach, kinach, muzeach, ogrodach botanicznych czy zoologicznych. Wynoszą one zazwyczaj 30 – 50 proc.

    To jednak nie wszystko! Seniorzy, którzy nie mają jeszcze legitymacji emeryta-rencisty, ale skończyli już 60 lat, mogą starać się o Ogólnopolską Kartę Seniora, wydawaną przez stowarzyszenie MANKO. Karta upoważnia do zniżek w ponad trzech tysiącach punktów na terenie całej Polski – można z niej korzystać między innymi w restauracjach, obiektach sportowych oraz sanatoriach. Lista punktów honorujących Ogólnopolską Kartę Seniora dostępna jest w sieci.

    Wydanie Ogólnopolskiej Karty Seniora na rok kosztuje jedynie 35 zł, a w wielu regionach Polski dokument jest bezpłatny.

    Na uwagę zasługują również ulgi dla seniorów w komunikacji miejskiej i w pociągach. Dla seniorów od 60. roku życia zniżka wynosi od 1 do 50 procent na przejazdy pociągami POLREGIO, Łódzką Koleją Aglomeracyjną, Kolejami Dolnośląskimi oraz SKM w Trójmieście.

    W przypadku transportu lokalnego zasady przyznawania ulg różnią się w zależności od miasta – niektóre samorządy oferują seniorom jedynie częściowe obniżki, inne wprowadzają całkowicie darmowe przejazdy po osiągnięciu określonego wieku.

    Nad polskie morze seniorzy mogą się także dostać za pomocą BlaBlaCar, popularnej, międzynarodowej platformy i aplikacji, która umożliwia wspólne podróżowanie osobom zmierzającym w tym samym kierunku. Pasażerowie dzielą się kosztami paliwa, zyskując tańszy i wygodny transport. BlaBlaCar to rozwiązanie szczególnie atrakcyjne dla seniorów mieszkających poza dużymi miastami, w których dostęp do transportu publicznego może być mocno ograniczony. Przed podróżą warto sprawdzić warunki ubezpieczenia oraz profil kierowcy – wtedy podróż będzie bezpieczna i komfortowa.

    Zobacz również: Tu senior naprawdę odetchnie. Najspokojniejsze miejsca na wypoczynek w Polsce

    Spora część seniorów decyduje się na urlop w ośrodkach, gwarantujących wyżywienie. Przy braku takiej opcji, emeryci nie są jednak skazani jedynie na luksusowe, drogie restauracje. Nad Bałtykiem można zjeść smacznie i tanio, decydując się choćby na posiłki w barach mlecznych, stołówkach pracowniczych, smażalniach ryb z wagowym systemem sprzedaży czy małych, tańszych jadłodajniach. 

    Szukając miejsca na posiłek, warto omijać główne turystyczne deptaki – jest tam zdecydowanie drożej niż w niej popularnych regionach miejscowości. Lokalne targi, małe rodzinne knajpki i wspomniane bary mleczne mogą obniżyć budżet na wyżywienie nawet o połowę! W smażalniach warto pytać o ryby na wagę, wybierać gatunki z Bałtyku (flądra, okoń czy śledź) oraz szukać gastronomicznych “polecajek” wśród mieszkańców i w sieci.

    Przed wyjazdem na urlop warto też zadbać o zdrowie – zrobić wszystkie zaległe badania, uzupełnić apteczkę i wzmocnić organizm. Ostrzejszy klimat nad polskim morzem może obniżyć naszą odporność, a choroba na urlopie – zwiększyć wakacyjne wydatki. Lepiej więc zawczasu jej zapobiec!

    Zobacz również: Jeden z najspokojniejszych regionów w Polsce. Idealny na odpoczynek po 60. roku życia

    Nie musisz jechać daleko, by poczuć klimat przygody! Zobacz, dokąd warto wybrać się w weekend lub na wakacje. Więcej inspiracji znajdziesz na kobieta.interia.pl/podróże


  • Įmeskite po hortenzijomis šią virtuvės atlieką: žydės įspūdingai, bet yra svarbi sąlyga

    Įmeskite po hortenzijomis šią virtuvės atlieką: žydės įspūdingai, bet yra svarbi sąlyga

    Užuot išmetus sudžiūvusią duoną, ją galima panaudoti kaip paprastą namų trąšą hortenzijoms. Sodininkai dažnai pabrėžia, kad šiems krūmams svarbi dirvos reakcija, todėl fermentuotas duonos užpilas gali padėti palaikyti joms palankesnes augimo sąlygas. Vis dėlto šis būdas tinka ne visais atvejais ir reikalauja atsargumo.

    Hortenzijos geriausiai auga šiek tiek rūgštesnėje, organinėmis medžiagomis turtingoje dirvoje, o žydėjimo gausą lemia ne vien trąšos. Fermentuojant duoną vandenyje, suaktyvėja mielės ir bakterijos, o tirpalas gali lengvai parūgštinti substratą. Dėl to kai kuriuose soduose hortenzijos, laistomos tokiu praskiestu užpilu, žydi ryškiau, tačiau rezultatas priklauso nuo pradinės dirvos pH ir priežiūros.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama rinktis paprastą, nesaldintą ruginę ar raugintą duoną ir vengti bandelių, skrebučių duonos bei kepinių su daug priedų. Duona užpilama drungnu vandeniu ir paliekama kelioms dienoms šiltesnėje, bet nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje, kol pradeda vykti aiški fermentacija. Gautas skystis perkošiamas, kad neliktų trupinių, kurie vėliau gali privilioti kenkėjus.

    Šį koncentratą svarbu visada praskiesti, nes per stiprus tirpalas gali pernelyg pakeisti dirvos reakciją ir išbalansuoti maisto medžiagų pasisavinimą. Dažniausiai pasirenkamas santykis viena dalis užpilo ir trys dalys vandens, o laistoma ne dažniau kaip kas dvi savaites pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje. Vėliau, artėjant rudeniui, azoto ir intensyvaus tręšimo paprastai vengiama, kad augalas ruoštųsi poilsiui.

    Svarbiausia sąlyga, apie kurią įspėja ir patyrę sodininkai, yra pelėsio rizika. Net menkiausias pelėsio židinys duonoje reiškia, kad tokios žaliavos naudoti negalima, nes į dirvą galima pernešti nepageidaujamus mikroorganizmus ir sukelti šaknų ar stiebų problemas. Taip pat nereikėtų palikti duonos likučių po krūmu, nes jie greitai privilioja šliužus, skruzdėles ar graužikus.

    Net ir pasirinkus tinkamą trąšą, hortenzijoms lemiamas veiksnys yra drėgmė. Dėl palyginti negilios šaknų sistemos jos jautriai reaguoja į perdžiūvimą, o karštomis dienomis gali prireikti laistyti dažnai, kartais ir kasdien. Geriausiai jos jaučiasi pusiau pavėsyje, kur nėra svilinančios vidurdienio saulės, o mulčias padeda ilgiau išlaikyti drėgmę.

    Dar viena klaidų priežastis yra netinkamas genėjimas, nes skirtingos hortenzijų grupės žydi ant skirtingų ūglių. Šluotelinės hortenzijos dažniau genimos stipriau anksti pavasarį, o darželinėms dažnai pakanka po žiemos pašalinti peržydėjusius žiedynus. Jei kyla abejonių dėl veislės, saugiau pradėti nuo minimalaus genėjimo, kad netyčia nenukirptumėte būsimų žiedų.

  • Atostogos prie Baltijos? Šių žuvų venkite, jei norite šviežumo ir nenorite permokėti

    Atostogos prie Baltijos? Šių žuvų venkite, jei norite šviežumo ir nenorite permokėti

    Žuvis pajūryje daugeliui yra privalomas vasaros pasirinkimas, tačiau turistų pamėgtose kepyklėlėse neretai slypi nusivylimo rizika. Dalis vietų siūlo ne vietinį laimikį, o atšildytą produkciją, kuri su Baltija neturi nieko bendra. Dar nemalonesnė staigmena gali laukti atsiskaitant, kai kaina pasirodo gerokai didesnė, nei atrodė meniu.

    Didžiausias pavojaus signalas yra meniu pateikiamos žuvys, kurios Baltijos jūroje natūraliai negaudomos. Į šią grupę dažnai patenka panga, tilapija, mintajas, jūrinė lydeka, jūrų liežuvis, taip pat daugelyje vietų siūlomas halibutas ar ūkiuose auginta lašiša. Tokia žuvis paprastai būna atgabenta iš toli, todėl beveik visada yra šaldyta, o pajūryje už ją neretai sumokama kaip už šviežią laimikį.

    Jei norisi didžiausios tikimybės gauti ką tik sugautą žuvį, verta rinktis vietines ir sezoniškas rūšis. Dažnai patikimesnis pasirinkimas būna plekšnė, šprotai ar šviežiai kepta silkė, nes šių žuvų šaldymas ir ilgas transportavimas tiesiog mažiau apsimoka. Atsargiau reikėtų vertinti meniu dažnai minimą menkę, nes dėl žvejybos ribojimų Baltijoje šviežios menkės pasiūla gali būti ribota, o dalyje vietų pateikiama atšildyta žuvis.

    Vertinant kainą svarbiausia nepasikliauti vien skaičiumi meniu. Pajūryje gana dažnai kaina nurodoma už 100 gramų, o didesnė porcija gali sverti 400–600 gramų, todėl galutinė suma išauga kelis kartus. Kad išvengtumėte nemalonaus siurprizo, prieš užsakydami paprašykite pasakyti bendrą patiekalo kainą už visą porciją ir pasitikslinti, kokiu svoriu ji skaičiuojama.

    Šviežumą dažniausiai išduoda ne reklaminės frazės, o elementarūs požymiai. Jei matote žuvį vitrine, verta atkreipti dėmesį, kad akys būtų skaidrios ir iškilios, o žiaunos ryškios, nepapilkėjusios. Paruoštoje porcijoje mėsa turėtų būti tvirta, elastinga, ne vandeninga ir ne guminė, o stiprus pašalinis kvapas dažniau signalizuoja apie prastesnę kokybę.

    Dar vienas praktiškas būdas sumažinti riziką yra rinktis paprastesnį paruošimą. Žuvis, kepta orkaitėje arba lengvai apvoliota miltuose, dažniausiai leidžia geriau pajusti tekstūrą ir kokybę nei storu sluoksniu apkepta paniruotė. Jei kyla abejonių, visada verta paklausti, iš kur žuvis atvežta ir ar ji buvo šaldyta.

  • Dažnas išrauna kaip piktžolę: šis augalas sultiniui suteikia netikėtą skonio gylį

    Dažnas išrauna kaip piktžolę: šis augalas sultiniui suteikia netikėtą skonio gylį

    Vištienos ar jautienos sultinys daugeliui siejasi su klasika: morkomis, salieru, svogūnu ir sauja petražolių. Tačiau vis dažniau į virtuvę grįžta senieji žolynai, kuriuos kadaise naudojo ir mūsų seneliai. Vienas jų – paprastoji tramažolė, dar vadinama glechoma (Glechoma hederacea).

    Nors daržuose ji neretai laikoma piktžole, kulinarijoje šis augalas turi senas tradicijas. Lapai turi eterinių aliejų, todėl šildant atsiskleidžia ryškus aromatas, kuris gali sustiprinti ilgai virto sultinio skonį. Švelniausiai jis dera su paukštiena ir jautiena, ypač kai sultinyje yra šakninių daržovių.

    Skonio profilis nėra toks pats kaip įprasto baltežiedžio lubistoko ar petražolių. Tramažolė dažnai apibūdinama kaip sudėtingesnio, žolelių mišinį primenančio skonio prieskonis, kuriame galima užčiuopti mėtų, čiobrelių ir šalavijų natų. Būtent dėl to ji sultiniui suteikia gilesnį, kiek pikantiškesnį charakterį.

    Kad aromatas neišgaruotų, šio augalo geriausia nevirti nuo pat pradžių. Praktika paprasta: į puodą įmeskite kelis šviežius lapus likus maždaug 10–15 minučių iki virimo pabaigos, o prieš pat patiekimą galite jais ir pabarstyti. Tinka ir džiovinta žolė, tačiau su ja lengviau persistengti, todėl pradėkite nuo mažesnio kiekio.

    Tramažolė plačiai paplitusi pievose, pamiškėse, parkuose, soduose ir kiemuose, greitai plečiasi ir sudaro tankius kupstus. Dėl to ją mėgstantys tvarką sodininkai dažnai skuba rauti, nors iš tiesų tai lengvai pasiekiamas prieskoninis augalas. Jei renkatės patys, svarbiausia rinkti švariose vietose, toliau nuo intensyvaus eismo ir nenaudojamų chemikalų plotų.

    Be kulinarijos, augalas minimas ir žolynų tradicijose: jame aptinkama eterinių aliejų, flavonoidų, rauginių medžiagų, taip pat vitamino C. Liaudies vartosenoje jis sietas su virškinimo palengvinimu ir bendru savijautos stiprinimu, tačiau tai nėra vaistas ir nepakeičia gydytojo rekomendacijų. Virtuvėje jis vertingiausias kaip subtilus, bet išraiškingas akcentas pažįstamam sultiniui.

  • Balkonas skęs žieduose iki rudens: diaskija grįžta į madą – kaip ją prižiūrėti teisingai

    Balkonas skęs žieduose iki rudens: diaskija grįžta į madą – kaip ją prižiūrėti teisingai

    Diaskija – gausiai ir ilgai žydinti dekoratyvinė gėlė, pastaraisiais metais vėl atrandama balkonams ir terasoms. Ji vertinama dėl švelnių, bet ryškių atspalvių žiedų ir svyrančių ūglių, kurie ypač gražiai atrodo loveliuose ar pakabinamuose vazonuose.

    Botaniškai diaskija (Diascia) kilusi iš Pietų Afrikos, o gentis apima kelias dešimtis rūšių. Auginimui dažniausiai pasirenkamos veislės, kurios formuoja kompaktiškus, maždaug 30–50 centimetrų aukščio kerelius, o žiedus krauna nuo pavasario pabaigos iki rudens, jei sąlygos tinkamos.

    Kur geriausiai auga diaskija?

    Geriausiai diaskija jaučiasi šviesioje, šiltoje vietoje, kur gauna daug saulės, tačiau yra apsaugota nuo stipraus vėjo. Skersvėjai ir gūsingas vėjas gali lengvai pažeisti trapesnius ūglius, todėl balkonui verta rinktis užuovėją arba augalą statyti arčiau sienos.

    Karštomis dienomis diaskija gali trumpam apvysti net ir laistoma, tačiau vakare dažniausiai atsigauna. Jei karštis užsitęsia, naudinga stebėti, ar vazonas neperkaista, nes įkaitusi žemė greitai netenka drėgmės.

    Žemė, drenažas ir laistymas

    Diaskijai tinka derlingas, purus ir gerai vandeniui laidus substratas. Auginant loveliuose ar vazonuose būtinas drenažo sluoksnis, kad vanduo neužsistovėtų ir neprasidėtų šaknų puvinys.

    Laistyti reikėtų reguliariai, kad žemė būtų nuolat lengvai drėgna, tačiau ne šlapia. Per karščius laistymo dažnis paprastai didėja, o vėsesniu laikotarpiu svarbiausia neperlaistyti, nes tai viena dažniausių nesėkmių priežasčių auginant konteineriuose.

    Kaip išlaikyti žydėjimą kuo ilgiau?

    Kad diaskija žydėtų ilgai ir gausiai, ją verta tręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis, kuriose daugiau fosforo ir kalio. Praktikoje dažnai pakanka tręšti kas maždaug dvi savaites per aktyvų žydėjimą, ypač jei augalas auga ribotame žemės kiekyje.

    Dar vienas paprastas triukas – lengvas ūglių patrumpinimas po pirmosios gausesnės žydėjimo bangos. Nukirpus kelis centimetrus ir pašalinus nužydėjusius žiedus, augalas dažnai suformuoja naujus ūglius ir po kelių savaičių vėl apsipila žiedais.

    Derinant su kitais balkoniniais augalais, diaskija gerai atrodo šalia petunijų, lobelijų ar pelargonijų, jei visiems parenkamos panašios sąlygos. Svarbiausia neperkrauti vazono, kad augalai nekonkuruotų dėl vandens ir maisto medžiagų.

  • Atrodo švarios, bet tikrovė šokiruoja: sienose kaupiasi riebalai, dulkės ir net pelėsis

    Atrodo švarios, bet tikrovė šokiruoja: sienose kaupiasi riebalai, dulkės ir net pelėsis

    Net ir kruopščiai prižiūrimuose namuose sienos dažnai lieka nepastebėtos per ilgus mėnesius ar net metus. Iš pirmo žvilgsnio jos gali atrodyti švarios, tačiau ant paviršiaus pamažu kaupiasi dulkės, riebalų plėvelė, žiedadulkės, dūmų dalelės ir rankų palikti pėdsakai.

    Tokia tarša ypač greitai susidaro virtuvėje ir prie dažniausiai liečiamų vietų, pavyzdžiui, šalia jungiklių, durų angų ar koridoriuose. Drėgnesnėse patalpose, tokiose kaip vonia, papildoma rizika yra pelėsis, kuris formuojasi ten, kur prastesnė ventiliacija ir nuolat laikosi kondensatas.

    Kaip pasiruošti sienų plovimui

    Prieš pradedant valyti, verta atitraukti baldus ir apsaugoti grindis, kad neatsirastų drėgmės dėmių ar valiklių pėdsakų. Tuomet sienas būtina nusiurbti minkštu šepečiu arba nuvalyti dulkių šluoste, kad vėliau neatsirastų pilkų dryžių.

    Šis žingsnis dažnai praleidžiamas, bet būtent jis lemia rezultatą: jei pradėsite nuo šlapio valymo, dulkės susimaišo su vandeniu ir tampa tarsi purvo plėvele. Ypač svarbu švelniai elgtis su kampais ir reljefiniais paviršiais, kur nešvarumai kaupiasi greičiausiai.

    Kokius būdus rinktis pagal sienų tipą

    Dažytoms, plaunamoms sienoms dažniausiai pakanka drungno vandens ir nedidelio kiekio švelnaus indų ploviklio. Šluostę ar kempinę reikia gerai nuspausti, kad vanduo nevarvėtų, o sienas valyti nuo viršaus į apačią, po nedidelį plotą.

    Vietinėms dėmėms, pavyzdžiui, nuo pirštų ar batų, dažnai padeda melamino kempinė, sudrėkinta vandeniu. Vis dėlto ją reikėtų naudoti atsargiai, nes ji veikia kaip labai smulki abrazyvinė priemonė ir kai kuriems dažams ar matinėms dangoms gali palikti blizgesio žymių.

    Su tapetais būtinas didesnis atsargumas: vinilinius ir plaunamus tapetus paprastai galima švelniai perbraukti vos drėgna šluoste. Popierinių tapetų mirkyti negalima, todėl saugiau rinktis sausą valymo kempinę arba itin švelnų dulkių nusiurbimą.

    Virtuvė ir vonia: daugiausia rizikų

    Virtuvėje pagrindinis priešas yra riebalų plėvelė, kuri susidaro net tada, kai maistas gaminamas tvarkingai. Aplink viryklę ir darbastalį dažnai reikia riebalus tirpdančios priemonės, tačiau ją verta rinktis kuo švelnesnę ir pirmiausia išbandyti mažai matomoje vietoje.

    Vonioje dažniausiai tenka spręsti muilo apnašų ir nuolatinės drėgmės pasekmes. Jei matote patamsėjimus kampuose ar prie siūlių, pirmiausia reikėtų įvertinti, ar tai nėra pelėsis, o prieš naudojant stipresnius valiklius pravartu atlikti bandymą mažame plote, kad neatsirastų dėmių ar nublukimų.

    Norint, kad sienos ilgiau išliktų švarios, svarbu ne tik jas nuplauti, bet ir sumažinti priežastis, dėl kurių jos greitai apsineša. Reguliarus vėdinimas, gartraukio naudojimas virtuvėje ir drėgmės kontrolė vonioje dažnai duoda ne mažiau naudos nei pats valymas.

  • Sanatorija užsienyje su kompensacija? Štai ką iš tikro apmoka Nacionalinis sveikatos fondas

    Sanatorija užsienyje su kompensacija? Štai ką iš tikro apmoka Nacionalinis sveikatos fondas

    Norint išvykti į sanatoriją užsienyje su kompensacija, svarbiausia žinoti vieną dalyką: Nacionalinis sveikatos fondas nefinansuoja poilsinių kelionių ar gydomojo poilsio pagal asmeninį norą. Kompensavimas galimas tik tada, kai kalbama apie konkrečias sveikatos priežiūros paslaugas, kurios atitinka viešai apmokamas paslaugas Lenkijoje.

    Lenkijoje sanatorinis gydymas pagal Nacionalinį sveikatos fondą paprastai vyksta aiškia tvarka: gydytojas išrašo siuntimą, dokumentus įvertina atitinkamas fondo padalinys ir tuomet skiriama gydymo vieta bei terminas. Įprastas suaugusiųjų gydymas sanatorijoje dažniausiai trunka apie 21 dieną, tačiau dalis išlaidų gali tekti pačiam pacientui.

    Problemos prasideda tada, kai žmogus mano, kad pakanka turėti siuntimą ir primokėti skirtumą, o sanatoriją užsienyje galima pasirinkti laisvai. Praktikoje taip neveikia: nėra mechanizmo, kuris automatiškai nukreiptų pacientus į užsienio kurortus tokiomis pačiomis taisyklėmis kaip į vietinius.

    Du keliai: išankstinis leidimas arba grąžinimas

    Realiai egzistuoja du pagrindiniai keliai, kuriais gali būti kompensuojamas gydymas užsienyje. Pirmuoju atveju reikia gauti išankstinį Nacionalinio sveikatos fondo sutikimą dar prieš pradedant gydymą, o antruoju atveju pacientas dažniausiai pirmiausia sumoka pats ir tik vėliau prašo kompensacijos.

    Išankstinis sutikimas paprastai siejamas su planiniu gydymu, kai būtina pagrįsti medicinines ir teisines priežastis, kodėl paslauga turi būti suteikta už Lenkijos ribų. Pavyzdžiui, kai laukimo laikas Lenkijoje būtų per ilgas, atsižvelgiant į paciento sveikatos būklę, arba kai konkrečios paslaugos šalyje objektyviai nėra.

    Vien geresnės sąlygos, palankesnis klimatas ar geresni atsiliepimai nėra argumentai, kurie savaime atvertų kelią finansavimui. Sprendimas priklauso nuo dokumentų, medicininio pagrindimo ir to, ar prašoma paslauga patenka į viešai apmokamų paslaugų apimtį.

    Ką iš tikro gali kompensuoti fondas?

    Kompensuojamos gali būti tik tos paslaugos, kurios laikomos garantuotomis, tai yra tokios, už kurias viešai mokama ir Lenkijoje. Dėl to nebus kompensuojamas bet koks viešnagės paketas su procedūromis viešbutyje, SPA centre ar privačiame kurorte, net jei jame siūlomos inhaliacijos, masažai ar gydomosios vonios.

    Net ir tais atvejais, kai paslauga užsienyje teoriškai atitinka kompensuojamą paslaugą Lenkijoje, grąžinama suma gali būti ribota. Dažniausiai kompensuojama ne pagal užsienio įkainius, o pagal tai, kiek tokia paslauga kainuotų pagal Lenkijos apmokėjimo taisykles, o skirtumą turi padengti pacientas.

    Dar viena dažna klaida yra tikėtis, kad bus apmokėta visa kelionė, apgyvendinimas ir maitinimas. Praktikoje tokios išlaidos kaip transportas, nakvynė, maistas ar aukštesnis kambario standartas dažnai lieka paciento atsakomybe, net jei pati medicininė paslauga gali būti iš dalies kompensuojama.

    EKUZ kortelė nepadės planiniam gydymui

    Planuojamą gydymą svarbu atskirti nuo situacijų, kai naudojama EKUZ kortelė. EKUZ skirta būtinosios medicinos pagalbos paslaugoms laikino buvimo metu, o ne planiniam sanatoriniam gydymui, kurį žmogus nori susiorganizuoti pats.

    Prieš priimant sprendimą dėl kelionės verta iš anksto išsiaiškinti, ar norimas gydymas užsienyje atitinka garantuotą paslaugą Lenkijoje, ir kuri procedūra būtų taikoma konkrečiu atveju: išankstinis leidimas ar vėlesnis išlaidų grąžinimas. Taip pat būtina pasiruošti medicininius dokumentus, siuntimą ir planuojamų išlaidų pagrindimą.

    Nors kai kuriems pacientams gydymas užsienyje gali sutrumpinti laukimą ar padėti gauti specifinę paslaugą, finansinė rizika dažnai būna didesnė, nei tikimasi. Todėl prieš planuojant sanatoriją užsienyje svarbiausia yra ne pažadas apie kompensaciją, o tikslus atsakymas, už ką ir kokia apimtimi fondas iš tiesų gali sumokėti.