CP v2

Blog

  • 12 mln. eurų savivaldybės įmonėms ir skandalas: ką slepia Vilniaus rajono autobusų parkas?

    Vilniaus rajono savivaldybės valdomos įmonės kasmet administruoja reikšmingas viešąsias lėšas, todėl jų veikla turi būti ypač skaidri. Savivaldybės taryboje neseniai patvirtintas maždaug 12 mln. eurų įnašas į kelių bendrovių įstatinį kapitalą, o dalis politikų viešai kelia klausimus dėl tokių sprendimų pagrįstumo ir kontrolės.

    Daugiausia dėmesio skiriama UAB „Vilniaus rajono autobusų parkas“, taip pat UAB „Nemenčinės komunalininkas“ ir UAB „Nemėžio komunalininkas“. Kritikai akcentuoja, kad kapitalo didinimas pats savaime nėra blogis, tačiau jis turi būti paremtas aiškiais investicijų planais, tiksliais rodikliais ir atskaitomybe, kad gyventojų pinigai nebūtų naudojami ne pagal paskirtį.

    Skolos ir klausimai dėl valdymo

    Savivaldybės tarybos narių teigimu, UAB „Vilniaus rajono autobusų parkas“ finansinė padėtis per kelerius metus esą smarkiai pasikeitė. Skelbiama, kad anksčiau įmonė turėjo apie 500 000 eurų likutį sąskaitoje, o dabar minima maždaug 1 500 000 eurų skola, todėl reikalaujama detaliau paaiškinti, iš kur ji susidarė.

    Tekste taip pat nurodoma, kad dėl galimų pažeidimų į teisėsaugą kreipėsi įmonės vyriausioji buhalterė. Tokie pranešimai paprastai reiškia, kad institucijos gali vertinti ne tik finansinius rezultatus, bet ir viešųjų pirkimų, sutarčių sudarymo, vidaus kontrolės procedūrų atitikimą teisės aktams.

    Pirkimai, paslaugos ir įtarimai

    Dalis tarybos narių kelia abejones dėl bendrovės išlaidų struktūros ir pirkimų sprendimų. Minimi šeši lengvieji automobiliai ir prielaidos, kad jie galėjo būti naudojami ne tik tarnybos reikmėms, todėl, kritikuojančiųjų teigimu, būtina aiškiai pagrįsti poreikį ir naudojimo tvarką.

    Taip pat keliami klausimai dėl paslaugų pirkimo ir naujų įmonių įtraukimo į veiklą, kai dalis darbų, pavyzdžiui, techninė priežiūra ar remontas, esą galėjo būti atliekami turimais pajėgumais. Tarybos nariai ragina tikrinti, ar realiai suteiktos paslaugos atitiko apmokėtas sąskaitas ir ar buvo užtikrinta tinkama kokybės kontrolė.

    Atskirai minima, kad abejonių kelia ir teisinių paslaugų išlaidos, kai už vienkartines paslaugas, pasak teksto autorių, galėjo būti mokama po 50 000 eurų. Tokiais atvejais įprastai vertinama, ar paslaugos buvo būtinos, ar pirkimai atlikti konkurencingai, ir ar rezultatas atitiko kainą.

    Politinė įtampa ir šildymo argumentas

    Publikacijoje kritika nukreipiama ir į Vilniaus rajono merą Robertą Duchnevičių bei savivaldybės vadovybę, teigiant, kad taryboje kilę ginčai susiję su bandymu riboti kontrolę. Taip pat tvirtinama, kad meras viešai sieja vienos paskolos nepatvirtinimą UAB „Nemenčinės komunalininkas“ su galimomis šildymo užtikrinimo rizikomis.

    Tarybos nariai, kritikuojantys tokį argumentą, tikina, kad kuras šildymui jau buvo nupirktas, o papildomos lėšos, jų teigimu, buvo nukreiptos gyventojų šildymo išlaidų subsidijoms. Praktikoje savivaldybių valdomų įmonių finansavimas ir paskolos sprendimai paprastai vertinami per veiklos tęstinumo, rizikų valdymo ir biudžeto drausmės prizmę, todėl aiškūs skaičiai ir dokumentai čia yra lemiami.

    Ši istorija dar kartą parodo, kad savivaldybių įmonėms valdant milijonus eurų didžiausia vertė yra skaidrumas, o politiniai pareiškimai nepakeičia audito, viešųjų pirkimų patikros ir atsakingo valdymo. Galutinius atsakymus dėl įtarimų gali pateikti tik oficialūs tyrimai ir dokumentais pagrįstas vertinimas.

  • Vilniaus rajono įmonėms – 12 mln eurų, bet taryboje skamba įtarimai: kas vyksta?

    Vilniaus rajono savivaldybės valdomos įmonės kasmet disponuoja reikšmingomis viešosiomis lėšomis, todėl jų veikla turi būti nuolat tikrinama. Pastarajame savivaldybės tarybos posėdyje pritarta 12 mln eurų skyrimui įmonėms kaip įstatiniam kapitalui, tačiau dalis politikų ragina aiškintis, ar pinigai bus panaudoti skaidriai.

    Diskusijų centre atsidūrė savivaldybės įmonių finansinė drausmė, pirkimų sprendimai ir valdymo praktika. Tarybos nariai akcentuoja, kad didėjant finansinei paramai turi didėti ir atsakomybė, o sprendimų pagrindimas privalo būti aiškus ne tik tarybai, bet ir gyventojams.

    Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra „Vilniaus rajono autobusų parkas“. Taryboje viešai kelti klausimai, kaip įmonės finansinė padėtis per kelerius metus galėjo pasikeisti nuo maždaug 500 000 eurų likučio iki apie 1 500 000 eurų įsiskolinimo, ir kokie sprendimai lėmė tokį pokytį.

    Taip pat keliami įtarimai dėl pirkimų tikslingumo. Tarybos nariai abejoja, ar pagrįstas sprendimas įsigyti šešis naujus lengvuosius automobilius, jei įmonė nėra didelė ir jos veiklos specifika pirmiausia susijusi su viešuoju transportu, o ne administracinių automobilių parku.

    Kritikos sulaukė ir sprendimai steigti naujas įmones paslaugoms, susijusioms su autobusų plovimu, technine priežiūra bei remontu. Skeptikai primena, kad autobusų parkas tradiciškai turi savo remonto bazę, todėl būtina įvertinti, ar paslaugų perdavimas išorėje veikiančioms bendrovėms buvo ekonomiškai naudingas ir ar paslaugos realiai buvo suteiktos.

    Atskirai minimos išlaidos teisinėms paslaugoms. Tarybos nariai tvirtina, kad vienkartinėms teisininkų paslaugoms esą buvo numatomos dešimčių tūkstančių eurų sumos, nors savivaldybė turi savo teisininkus, o įmonės kasdienėje veikloje nebūtinai susidaro tiek ginčų, kad reikėtų tokių kaštų.

    Šalia finansinių klausimų į politinių ginčų lauką pateko ir personalo sprendimai. Tekste keliami teiginiai apie vadovybės ir kontrolės grandžių pokyčius, tačiau faktinėms aplinkybėms patikrinti būtini dokumentai, oficialūs sprendimai ir institucijų vertinimai.

    Kita diskusijų tema buvo siūlytas maždaug 1 000 000 eurų kreditas „Nemenčinės komunalininkui“, kuriam posėdyje nebuvo pritarta. Dalis politikų teigė, kad skolinimosi klausimai neturi būti pristatomi kaip grėsmė gyventojų šildymui, jei kuras ar kiti būtini ištekliai jau įsigyti, o sprendimų komunikacija privalo remtis patikrinamais duomenimis.

    Ekspertai dažnai pabrėžia, kad savivaldybių valdomoms įmonėms itin svarbūs skaidrūs viešieji pirkimai, aiški akcininko lūkesčių sistema ir reguliari veiklos rezultatų peržiūra. Praktikoje tai reiškia, kad kiekvienas didesnis pirkimas, paslaugų perdavimas ar valdymo pertvarka turi būti pagrįsti skaičiais, veiklos rodikliais ir realiu poreikiu.

    Taryboje keliami klausimai dėl Vilniaus rajono savivaldybės įmonių rodo augantį politinį ir visuomeninį jautrumą tam, kaip leidžiami viešieji pinigai. Sprendžiant, ar 12 mln eurų kapitalo didinimas pasieks tikslą, esminis kriterijus bus ne deklaracijos, o audituojami rezultatai, sutartys, paslaugų faktas ir atsakomybė už priimtus sprendimus.

  • Vilniaus rajono įmonėms – 12 mln eurų: taryboje kalbos apie skaidrumą ir korupcijos šešėlį

    Vilniaus rajono savivaldybės taryboje pastaruoju metu kilo aštri diskusija dėl savivaldybei priklausančių bendrovių finansavimo ir kontrolės. Posėdyje pritarta sprendimams skirti apie 12 mln eurų įmonių įstatiniam kapitalui, tačiau dalis politikų viešai kelia klausimus dėl lėšų panaudojimo skaidrumo ir atskaitomybės.

    Daugiausia dėmesio skiriama savivaldybės valdomoms UAB „Nemenčinės komunalininkas“, UAB „Autobusų parkas“ ir UAB „Nemėžio komunalininkas“, nes jos vykdo gyventojams svarbias funkcijas. Tarybos nariai pabrėžia, kad didelės viešos investicijos turi būti lydimos aiškių rodiklių, nepriklausomo audito ir nuolatinės priežiūros.

    Įtarimai dėl finansų valdymo

    Kritikų teigimu, viena iš daugiausiai klausimų keliančių temų susijusi su UAB „Autobusų parkas“ finansine dinamika. Nurodoma, kad prieš kelerius metus įmonė turėjo apie 500 000 eurų lėšų, o vėliau, pasikeitus vadovybei, esą susidarė apie 1 500 000 eurų skola.

    Tarybos nariai sako siekiantys atsakymų, dėl kokių sprendimų ir kokiomis aplinkybėmis finansinė padėtis taip pasikeitė. Taip pat viešai minima, kad į teisėsaugą galėjo kreiptis įmonės finansus prižiūrėjusi darbuotoja, prašydama įvertinti galimus pažeidimus.

    Pirkimai ir paslaugos kelia klausimų

    Diskusijose akcentuojami galimai nepagrįsti pirkimai ir paslaugų užsakymai, kurie, politikų teigimu, neatitinka įmonės dydžio ar veiklos poreikių. Tarp minimų pavyzdžių įvardijamas kelių naujų lengvųjų automobilių įsigijimas ir išaugusios administracinės išlaidos.

    Taip pat keliami klausimai dėl paslaugų pirkimo per naujai įsteigtus juridinius asmenis, kai dalį darbų, kaip teigiama, įmonė galėtų atlikti turimomis pajėgomis. Kritikai ragina vertinti ne tik sutarčių kainas, bet ir realiai suteiktų paslaugų apimtį bei kokybę, remiantis dokumentais ir faktiniais rezultatais.

    Kontrolė, atsakomybė ir šildymo tema

    Atskira ginčo tema tapo savivaldybės valdomos įmonės finansavimas paskolos forma. Dalis tarybos narių teigia nepritarę sprendimui, kol nebus pateikta daugiau informacijos apie lėšų poreikį ir planuojamą grąžinimą, o viešojoje erdvėje pasirodė argumentų, esą tai gali turėti įtakos šildymo užtikrinimui.

    Oponentai tokius pareiškimus vadina bandymu nukreipti dėmesį nuo esminių finansinės drausmės klausimų ir tvirtina, kad šildymo sezonui būtini resursai esą jau suplanuoti. Jie pabrėžia, kad savivaldybės įmonių veikla turi būti vertinama pagal aiškias taisykles, o viešų pinigų kontrolė negali būti traktuojama kaip grėsmė gyventojų interesams.

    Ekspertai ir viešojo sektoriaus praktika rodo, kad savivaldybių valdomų įmonių priežiūroje svarbiausi yra interesų konfliktų valdymas, pirkimų skaidrumas, nepriklausomas auditas ir aiškiai apibrėžti veiklos tikslai. Kuo didesnės investicijos skiriamos iš biudžeto, tuo aukštesni turi būti atskaitomybės standartai ir sprendimų pagrindimas dokumentais.

  • Sodininkai smogia K. Mažeikai: krizės metu stambiųjų neužteks, yra 220 tūkst. sklypų rezervas

    Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija kritikuoja Žemės ūkio ministerijos požiūrį į pasirengimą maisto tiekimo sutrikimams. Asociacijos teigimu, planuose per daug remiamasi stambiais ūkiais, perdirbėjais ir prekybos tinklais, o smulkieji augintojai paliekami paraštėse.

    LSBA pirmininkas Juozas Ravinis pabrėžia, kad sodininkų bendrijos nėra vien poilsio teritorijos. Jose gyventojai augina daržoves, bulves, vaisius ir uogas, dalį derliaus konservuoja bei sandėliuoja, todėl tokia vietinė gamyba gali tapti svarbiu atsparumo rezervu.

    „Susidaro įspūdis, kad valstybės apsirūpinimas maistu siejamas pirmiausia su stambiomis įmonėmis. Tačiau jei krizės metu sutriktų elektra, logistika ar darbuotojų judėjimas, vien dideli pajėgumai maisto saugumo neužtikrins“, – sakė J. Ravinis.

    Decentralizuota gamyba kaip atsparumas

    Asociacija primena, kad krizinėse situacijose vienu metu gali būti paveikta energetika, transportas ir darbo rinka, todėl ilgos tiekimo grandinės tampa pažeidžiamos. Tokiais atvejais, LSBA vertinimu, didesnę reikšmę įgauna vietinė, šeimų ir bendruomenių lygmens maisto gamyba.

    Šį argumentą sodininkai sieja ir su Ukrainos patirtimi, kai karo sąlygomis daliai gyventojų savarankiškas auginimas tapo papildoma apsauga nuo trūkumo. Lietuvos kontekste tai reiškia, kad maisto saugumo planuose verta numatyti ne tik stambiųjų veiklos tęstinumą, bet ir gyventojų galimybes apsirūpinti bent dalimi maisto patiems.

    220 tūkst. sklypų, bet trūksta bazės

    LSBA teigia, kad Lietuvoje yra daugiau kaip 220 tūkstančių sodų sklypų, tačiau jų potencialą riboja infrastruktūra. Bendrijose dažnai stinga patikimo vandens tiekimo, elektros sprendimų, privažiavimo kelių ir bendrų sandėliavimo galimybių.

    Asociacijos vertinimu, tikslinės investicijos į bazinę infrastruktūrą būtų praktiškesnės nei deklaratyvūs planai, nes leistų didesnei daliai gyventojų realiai auginti ir išlaikyti derlių. Pabrėžiama, kad bendruomenės šias problemas neretai sprendžia savo lėšomis, todėl valstybės vaidmuo galėtų būti labiau apibrėžtas.

    „Mes nesakome, kad sodininkai gali pakeisti stambiąją maisto pramonę. Tačiau valstybė neturi būti priklausoma vien nuo kelių didelių tiekimo grandinių“, – sakė J. Ravinis.

    Ką siūlo sodininkų atstovai

    LSBA ragina Žemės ūkio ministeriją ir savivaldybes oficialiai įtraukti sodininkų bendrijas į maisto saugumo ir civilinės parengties planavimą. Pasak asociacijos, tai apimtų aiškesnį bendrijų vaidmenį krizės metu ir konkrečias priemones, kurios leistų joms veikti ne tik kaip gyvenamosios teritorijos, bet ir kaip vietinės maisto gamybos tinklas.

    Asociacija taip pat akcentuoja, kad sprendimai turėtų būti orientuoti į praktinius dalykus: vandens prieinamumą, elektros patikimumą, derliaus laikymo sąlygas ir bendruomeninius projektus, kurie stiprintų vietinį apsirūpinimą. LSBA teigimu, toks požiūris didintų atsparumą, kai sutrinka įprasti tiekimo keliai.

  • Tyrimas atskleidė skaičių, kuris merams padeda laimėti: štai kodėl juos taip sunku nuversti

    Tiesioginiuose merų rinkimuose pareigas einantys vadovai Lietuvoje turi apčiuopiamą pranašumą, tačiau pergalę lemia ne vien ūkio rodikliai. Kauno technologijos universiteto politologo dr. Audrio Narbuto analizė rodo, kad svarbiausi veiksniai susiję su matomumu, konkurentų stiprumu ir reputacija.

    Tyrimas apėmė visus iki šiol vykusius tiesioginius merų rinkimus ir lygino tas pačias rinkimų apylinkes skirtinguose cikluose, kai kandidatas iš pradžių dar nebuvo meras, o vėliau jau siekė perrinkimo. Taip siekta atskirti paties posto poveikį nuo asmeninių kandidato savybių ar savivaldybės specifikos.

    Skaičiai rodo, kad vien dėl užimamų pareigų meras vidutiniškai surenka apie 23,37 proc. daugiau balsų nuo galiojančių biuletenių. Vis dėlto tai nereiškia automatinės pergalės kiekvienoje apylinkėje, nes vietos faktoriai ir kandidato ryšys su bendruomene gali stipriai keisti rezultatą.

    Pareigos padeda, bet negarantuoja

    Anot politologo, mero pranašumas dažniausiai susijęs su didesniu žinomumu, instituciniu matomumu ir galimybe nuolat komunikuoti apie darbus. Net ir be išskirtinių kampanijos sprendimų pareigų faktas rinkėjams tampa signalu apie patirtį ir stabilumą.

    „Gali pasitaikyti situacijų, kai meras laimi visus rinkimus, bet pirmame ture konkrečioje apylinkėje nusileidžia konkurentui, pavyzdžiui, todėl, kad šis yra vietos kraštietis“, – sakė A. Narbutas.

    Tyrime pabrėžiama, kad statistinis efektas turi ribotumų, nes savivaldos rinkimuose labai svarbi kandidatų sudėtis ir vietos politinė struktūra. Tačiau bendra kryptis išlieka stabili: pareigas einantys merai linkę gauti papildomų balsų vien dėl to, kad jau yra poste.

    Lietuva primena Pietų Korėją

    Vienas įdomiausių tyrimo pastebėjimų yra tai, kad Lietuva pagal perrinkimo dėsningumus labiau panaši į Pietų Korėją nei į daugumą artimesnių Europos valstybių. Tai reiškia, kad savivaldos lygmeniu incumbento pranašumas ryškus, o nacionaliniu lygmeniu rinkėjai dažniau linkę keisti valdžią.

    „Yra šalių, kur pareigas einantys politikai turi pranašumą, bet yra ir tokių, kur rinkėjai linkę juos bausti ir rinktis naujus lyderius. Lietuva patenka į trečią grupę, kur savivaldoje perrinkimas dažnas, o nacionaliniu lygmeniu vaizdas kitoks“, – sakė A. Narbutas.

    Toks modelis aiškinamas tuo, kad savivaldoje rinkėjai dažniau sprendžia pagal konkrečius darbus, asmeninį pažįstamumą ir vietos lyderystę. Nacionalinėje politikoje stipresnį vaidmenį vaidina bendras pasitenkinimas valdžia, krizės ir ideologinės takoskyros.

    Gyvenimo kokybė ne visada padeda

    Tyrime savivaldybės situacija vertinta remiantis Finansų ministerijos skelbiamu gyvenimo kokybės indeksu, tačiau vien gerėjantys rodikliai mero pergalės neužtikrina. Lemiamu faktoriumi tampa tai, ar atsiranda stiprus konkurentas, galintis pasiūlyti aiškią alternatyvą.

    Pasak politologo, mero pozicijas silpnina didelė konkurencija, aiškiai matomi reputaciniai smūgiai ir nepalankus politinis fonas. Net augant ekonomikai ar gerėjant paslaugoms, skandalai ir pasitikėjimo krizė gali nulemti pralaimėjimą, jei rinkėjai turi realų pasirinkimą.

    „Nėra vienos priežasties, kuri savaime lemtų mero perrinkimą. Skirtingose savivaldybėse veikia skirtingi priežasčių deriniai“, – sakė A. Narbutas.

    Tyrimas taip pat išskiria partijų ir politinių komitetų reikšmę. Nors tiesioginiuose rinkimuose asmenybė tampa pagrindiniu veidu, kandidato politinė priklausomybė gali padėti arba pakenkti, ypač jei partija nacionaliniu lygmeniu susiduria su neigiamomis nuotaikomis.

    Politinių komitetų pranašumas siejamas su nepartiškumo įspūdžiu ir mažesniu neigiamu emociniu fonu. Tai ypač svarbu antrajame ture, kai dalis rinkėjų balsą atiduoda ne už savo favoritą, o prieš nemėgstamą politinę jėgą.

    Žvelgiant į 2027 metų savivaldos rinkimus, didžiausių staigmenų galima tikėtis ten, kur nesivaržys pareigas einantys merai arba kur vietos politinis laukas persigrupuoja. Tokiose savivaldybėse dažniausiai atsiveria erdvė naujiems lyderiams ir naujiems rinkėjų koalicijų scenarijams.

    Po 2023 metais įsigaliojusių pokyčių, išplėtusių merų vykdomosios valdžios galias, jų atsakomybės svoris visuomenės akyse dar labiau išaugo. Tyrėjas pabrėžia, kad rinkėjai merą ir anksčiau laikė centrine savivaldos figūra, todėl realų pokytį lems tai, kaip naują galių balansą jie įvertins praktikoje.

  • Kuršėnuose atidaryta šviesuolių lauko galerija: istorijos atgyja per QR kodus

    Kuršėnuose, prie Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos, atidaryta Šiaulių rajono šviesuolių lauko galerija „Šviesa, kuri lieka, jungia ir kalba“. Atidarymas tapo bibliotekos 75-mečiui skirto renginių ciklo akcentu ir nauja viešąja erdve miestui.

    Galerijoje įamžinti žmonės, kurių darbai ir idėjos paliko ryškų pėdsaką rajono istorijoje. Tarp jų – Vaclovas Dambrauskas, Eugenija Dragūnienė, Elvyra Kairiūkštytė, Jurgis Gruževskis, Romualdas Ozolas, Kazimieras Pakalniškis, Birutė Stumbrienė, Leontina ir Petras Valskiai, Tomas Algirdas Zauka bei Zubovų šeima.

    Kiekvienai asmenybei skirta atskira vizualinė istorija, o šalia įrengti QR kodai leidžia išmaniuoju telefonu pasiekti tekstinę ir garsinę informaciją. Tokie sprendimai vis dažniau pasirenkami viešosiose erdvėse, nes padeda trumpą stendų informaciją papildyti platesniu pasakojimu ir padaryti jį prieinamą skirtingoms auditorijoms.

    Galeriją atidengė bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė ir Šiaulių rajono savivaldybės vicemeras Mindaugas Sadauskas. Ceremonijoje dalyvavo bibliotekos bendruomenė, savivaldybės atstovai, svečiai ir įamžintų asmenybių artimieji.

    Renginio metu skambėjo mintys apie tai, kad pagarba krašto istorijai padeda išsaugoti vertybes ateities kartoms. Akcentuota, jog viešas įamžinimas ne tik primena praeitį, bet ir stiprina šiandienos bendruomenės tapatybę, skatindamas domėtis savo miesto ir rajono žmonėmis.

    Po atidarymo renginys persikėlė į bibliotekos Žiniasklaidos skaityklą, kur vyko pokalbis apie istorijos išsaugojimą ir pačios bibliotekos kelią. Buvusios darbuotojos dalijosi prisiminimais apie veiklos pokyčius, o šventinę nuotaiką kūrė muzikinė programa.

    Galerija įrengta įgyvendinant projektą „Šiaulių rajono šviesuolių lauko galerija, II etapas“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, o partnerė buvo Šiaulių rajono savivaldybė. Idėja vystoma etapais: pirmajame etape visuomenė teikė kandidatūras, komisija atrinko dešimt asmenybių, o vėliau gyventojai buvo įtraukti balsuojant dėl vizualinių sprendimų.

    Pasak organizatorių, ši erdvė bus nuolatinė ir atvira tiek Kuršėnų gyventojams, tiek miesto svečiams. Tikimasi, kad ateityje šviesuolių įamžinimo iniciatyvos plėsis ir kitose Šiaulių rajono gyvenvietėse, o sukaupta medžiaga taps dar vienu patikimu vietos atminties šaltiniu.

  • Jaunimas iš regionų kelia problemas Seime: štai ko prašo Raseinių rajono moksleiviai

    Seime spalio 28 dieną vyks konferencija apie jaunimo gyvenimą regionuose, kurioje bus pristatytos Raseinių rajono jaunuolių patirtys ir siūlymai sprendimų priėmėjams. Renginys numatytas Seimo III rūmų Konferencijų salėje, jame dalyvaus jaunimo politikos, savivaldos ir parlamento atstovai.

    Konferencijoje bus apžvelgti projekto „Savivaldus Raseinių rajono jaunimas“ rezultatai, sukaupti per metus trukusias veiklas. Projekto metu jauni žmonės dalyvavo mokymuose, diskusijose, stovykloje ir idėjų kūrimo renginiuose, kuriuose įvardijo kasdienes problemas ir siūlė sprendimus.

    Viena ryškiausių išsakytų temų yra emocinė gerovė ir mokyklos mikroklimatas. Jaunuoliai akcentuoja, kad pagalbos poreikis auga, tačiau regionuose ją gauti neretai sunkiau dėl ribotų specialistų pajėgumų ir ilgesnių laukimo eilių.

    Ne mažiau svarbus klausimas yra jaunimo laisvalaikio ir susibūrimo erdvės, taip pat sporto infrastruktūra. Pasak jaunuolių, kai veiklų pasirinkimas mažas, o alternatyvų po pamokų trūksta, didėja atskirties jausmas ir silpnėja motyvacija likti gyventi gimtajame krašte.

    Praktiniai kasdienybės iššūkiai regionuose dažnai siejami su susisiekimu ir paslaugų pasiekiamumu. Jaunimas pabrėžia viešojo transporto svarbą tarp gyvenviečių, nes nuo maršrutų ir jų dažnio tiesiogiai priklauso galimybės mokytis, dirbti, dalyvauti neformaliame ugdyme ar būreliuose.

    Konferencijoje bus aptarti ir jaunimo pasiūlymai dėl įtraukimo į mokyklų sprendimus, vasaros užimtumo bei darbo galimybių plėtros. Tokie sprendimai siejami su jaunų žmonių savarankiškumu, ankstyva darbo patirtimi ir didesniu pasitikėjimu vietos bendruomene.

    „Jaunimo balsas turi būti girdimas ne tik apklausose ar renginiuose, bet ir priimant sprendimus, kurie keičia kasdienybę mokykloje bei savivaldybėje“, – sakė vienas iš renginio dalyvių.

    Diskusijoje apie tai, kaip jaunuolių įžvalgas paversti konkrečiais sprendimais nacionaliniu ir savivaldos lygmeniu, dalyvaus Seimo nariai, Jaunimo reikalų agentūros ir Raseinių rajono savivaldybės atstovai. Taip pat bus pristatyti Raseinių rajono planai ruošiantis Lietuvos jaunimo sostinės 2027 metais iniciatyvai.

    Renginio iniciatoriumi įvardijamas Seimo narys Matas Skamarakas, o tarp numatomų dalyvių minimas Raseinių rajono meras Arvydas Nekrošius ir Jaunimo reikalų agentūros direktorė Olga Polevikova. Konferenciją moderuos Nerijus Miginis, o organizacinį įgyvendinimą koordinuoja VšĮ „Ariogalos tėkmė“, bendradarbiaujant su savivaldybės administracija.

    Konferencija bus transliuojama internetu Seimo „YouTube“ kanale „Atviras Seimas“. Organizatoriai pabrėžia, kad viešumas ir galimybė stebėti renginį nuotoliu padeda įtraukti daugiau regionų jaunimo ir bendruomenių, kurioms aktualūs tie patys klausimai.

    Projektas „Savivaldus Raseinių rajono jaunimas“ finansuojamas iš Europos Sąjungos programos „Erasmus+“ lėšų. Renginio medžiagoje akcentuojama, kad pateikiamos įžvalgos atspindi projekto dalyvių požiūrį ir nebūtinai sutampa su finansuotojų pozicija.

  • Trakų bitynas keičia likimus: medus su sertifikatu, o svarbiausia – žmonių savarankiškumas

    Trakų neįgaliųjų užimtumo centro bityne medus yra tik dalis istorijos. Čia kasdien ugdomi darbo įgūdžiai, atsakomybė ir pasitikėjimas savimi, o veikla padeda žmonėms su negalia įsitraukti į realų, apčiuopiamą darbą. Šios iniciatyvos pradžia siejama su inžinieriumi Juozu Norinkevičiumi, prieš daugiau nei du dešimtmečius pasiūliusiu bitininkystę kaip prasmingą užimtumą.

    Centro bitynas augo nuo pirmųjų kelių dešimčių bičių šeimų iki socialinių dirbtuvių modelio, kuriame užduotys pritaikomos pagal kiekvieno dalyvio galimybes. Dalis žmonių prisideda prie avilių ir rėmelių priežiūros, kiti mokosi dirbti su įrankiais, stebi bičių šeimų būklę, padeda ruošiant produkciją. Taip formuojamas įprotis dirbti nuosekliai ir komandoje, o rezultatas matomas labai konkrečiai.

    Nuo idėjos iki bityno

    Kaip pasakoja iniciatoriai, sprendimas pradėti veiklą gimė iš paprasto poreikio rasti darbą, kuriame žmogus galėtų ne tik dalyvauti, bet ir kurti vertę. Bitininkystė tam ypač tinkama, nes apima ir gamybą, ir priežiūrą, ir sezoniškumą, kuris padeda planuoti darbus bei atsakomybes. Ilgainiui veikla tapo ne vien užimtumu, bet ir socialine dirbtuve.

    „Pasiūliau užsiimti bitininkyste, nes čia labai plati veikla: galima gaminti rėmelius, dirbti su mediena, daryti avilius, prižiūrėti bites, sukti medų ir jį parduoti“, – sakė Juozas Norinkevičius.

    Bitininkystė reikalauja režimo ir dėmesio: bičių šeimų poreikiai neprisitaiko prie žmogaus nuotaikos ar dienotvarkės. Dėl to ši veikla dažnai įvardijama kaip natūrali disciplina, ugdanti kruopštumą, higienos įpročius ir pareigos jausmą. Centro darbuotojų teigimu, būtent šie kasdieniai įgūdžiai vėliau padeda ir kitose gyvenimo srityse.

    Ką reiškia kokybės sertifikatas

    2012 metais centro medui suteiktas nacionalinės maisto kokybės sistemos sertifikatas. Vartotojams tai svarbus signalas, kad produktas gaminamas laikantis papildomų reikalavimų, o jų laikymasis tikrinamas nepriklausomai. Toks sertifikavimas skiriasi nuo ekologinio, todėl pirkėjui padeda aiškiau suprasti, kokią kokybės sistemą atitinka įsigyjamas medus.

    Kartu šis medus įgauna ir socialinę vertę. Pirkdamas produktą žmogus prisideda prie socialinių dirbtuvių tęstinumo, o tai reiškia realias galimybes dalyviams mokytis, užsidirbti ir jaustis reikalingiems. Praktika rodo, kad būtent pastovi, apmokama veikla dažnai tampa esminiu žingsniu savarankiškesnio gyvenimo link.

    Pinigai kaip savarankiškumo ženklas

    Uždirbtos pajamos dalyviams svarbios ne tik finansiškai. Jos suteikia pasirinkimo laisvę ir patirtį, kai žmogus gali pats spręsti, kur išleisti savo uždirbtus pinigus. Centro bendruomenė akcentuoja, kad tokie, iš pažiūros paprasti sprendimai, stiprina savivertę ir motyvaciją tęsti veiklą.

    Bitininkystės socialinės dirbtuvės Trakuose taip pat tapo edukacijų erdve: čia su bičių gyvenimu supažindinami moksleiviai ir bendruomenės nariai. Be to, ilgesnį laiką centre buvo vykdomas ir profesinis mokymas, kurio metu bitininkystės pagrindų išmoko beveik šimtas žmonių. Dalis jų šią veiklą tęsia iki šiol, o tai rodo, kad įgyti įgūdžiai gali tapti ilgalaikiu užimtumu.

    Šios iniciatyvos patirtis dažnai įvardijama kaip išskirtinė dėl to, kad socialinė pagalba čia siejama su konkrečiu amatu ir realia rinka. Tokie modeliai Europoje vis dažniau laikomi veiksmingais, kai siekiama ne vien užimtumo, bet ir tvarių įgūdžių, kurie padėtų žmogui jaustis visuomenės dalimi.

  • Skutimosi putos tualetei? Netikėtas triukas, kuris gali padėti panaikinti geltonas dėmes

    Norint palaikyti švarą tualete, nebūtina kaskart griebtis brangių priemonių. Socialiniuose tinkluose ir buities patarimų portaluose vis dažniau minimas neįprastas sprendimas: ant tualeto sėdynės ar dangčio užpurkšti skutimosi putų.

    Idėja paprasta: putos dėl savo sudėties gali padėti atkelti kasdienius nešvarumus ir riebalines apnašas, o tiršta konsistencija leidžia priemonei ilgiau išlikti ant paviršiaus. Vis dėlto svarbu suprasti ribas, nes skutimosi putos nėra skirtos tualetui dezinfekuoti ar kalkėms tirpdyti.

    Kaip naudoti skutimosi putas?

    Ant nešvarios tualeto sėdynės ar dangčio užpurkškite storą skutimosi putų sluoksnį. Palikite maždaug 10 minučių, o jei dėmės įsisenėjusios, laiką galima pailginti iki 30 minučių.

    Tuomet paviršių gerai nuvalykite kempine ar šluoste ir perbraukite švaria, vandeniu sudrėkinta šluoste, kad neliktų priemonės likučių. Pabaigoje leiskite paviršiui visiškai išdžiūti.

    Valant verta mūvėti pirštines, ypač jei turite jautrią odą arba naudojate papildomas priemones. Taip pat pravartu pirmiausia išbandyti putų poveikį mažiau matomoje vietoje, nes skirtingi plastikai ir dangos gali reaguoti nevienodai.

    Kodėl tai gali suveikti?

    Daugelio skutimosi putų sudėtyje yra paviršiaus aktyviųjų medžiagų, kurios padeda atskirti nešvarumus nuo paviršiaus. Praktikoje tai gali pasiteisinti šalinant kasdienį purvą, odos riebalus, kosmetikos likučius ar gelsvas dėmes, atsirandančias nuo reguliaraus naudojimo.

    Kita vertus, jei geltonumą sukelia mineralinės nuosėdos iš vandens, priemonė gali būti per silpna. Tokiais atvejais dažniau prireikia specialių kalkių nuosėdas tirpdančių valiklių, pritaikytų vonios kambario paviršiams.

    Ko tikėtis ir ko ne?

    Šį metodą tikslinga vertinti kaip pagalbinį kasdienei priežiūrai, kai norisi greitai atgaivinti sėdynės ar dangčio išvaizdą. Tačiau jis nepakeičia tualeto valymo ir dezinfekcijos priemonių, ypač jei namuose yra vaikų, sergančiųjų ar tualetu naudojasi daugiau žmonių.

    Jei kvapas, dėmės ar apnašos greitai grįžta, verta peržiūrėti valymo rutiną ir dažnį, o taip pat patikrinti, ar nėra vietų, kuriose kaupiasi drėgmė ir nešvarumai. Reguliari priežiūra ir paviršiui tinkamos priemonės paprastai duoda stabilesnį rezultatą nei vienkartiniai triukai.

  • Kroku nuo finišo S7 žiede: netrukus baigiamas Mistrzejowice mazgas keis eismą prie Krokuvos

    Tiksli 18 kilometrų ilgio S7 atkarpos nuo Widomos iki Krokuvos pabaigos data dar nepaskelbta, tačiau pastarosiomis savaitėmis vis dažniau fiksuojami eismo organizavimo pokyčiai rodo, kad darbai artėja prie finišo. Vietos žiniasklaida praneša, jog vairuotojai jau netrukus pamatys daugiau atveriamų jungčių prie Mistrzejowice mazgo.

    Generalinė kelių ir automagistralių direkcija (GDDKiA) pastaruoju metu į objektą įsileido žurnalistus, kurie apžiūrėjo estakadas ir mazgo konstrukcijas. Tokie vizitai paprastai rengiami tuomet, kai projektas pereina į baigiamąją stadiją, o svarbiausia tampa saugūs bandymai ir etapinis eismo paleidimas.

    Eismo pakeitimai Mistrzejowice rajone

    Skelbiama, kad Mistrzejowice II mazgo prieigose numatomi tolesni eismo pakeitimai, kurie leis patogiau paskirstyti vietinį transportą ir paruošti infrastruktūrą didesniems srautams. Vairuotojams turėtų tapti lengviau pasiekti pagrindinius vietinius kelius ir perskirstyti srautą aplink statybos zonas.

    Vietos žiniasklaida svarsto, kad dalis sprendimų gali būti įgyvendinti dar prieš lapkričio pradžios šventinį eismo piką, tačiau oficialiai didesnių atidarymų terminai siejami su vėlesniu etapu. GDDKiA anksčiau nurodė, kad reikšmingas darbų etapas planuojamas lapkričio ir gruodžio sandūroje, kai turėtų būti sujungtos likusios jungtys, siejančios S7 su S52.

    Ką tai reikš vairuotojams ir miestui

    Užbaigus pagrindines jungtis, daliai vairuotojų atsivers patogesnė galimybė apvažiuoti Krokuvą ne tik pietuose, kur svarbiausią vaidmenį atlieka A4, bet ir šiaurinėje pusėje, pasitelkiant S52 ir S7. Toks sprendinys iš esmės stiprina žiedinį tranzito maršrutą ir mažina poreikį kirsti miesto gatves.

    Numatoma, kad vėlesniame etape bus atveriami įvažiavimai ir išvažiavimai, kurie tiesiogiai susies Mistrzejowice mazgą su vietinių kelių tinklu, įskaitant Petofiego ir Okulickio gatves. Tai turėtų būti baigiamasis minėtos 18 kilometrų S7 atkarpos įgyvendinimo žingsnis.

    Likusi silpnoji grandis

    Net ir užbaigus mazgą, didžiausiu iššūkiu regione išliks S7 tęsinys nuo Krokuvos link Myślenic. Šiai krypčiai dar vyksta projektavimo darbai, o procesą apsunkina gyventojų prieštaravimai dėl planuojamos ekspreskelio kaimynystėje, todėl realūs terminai gali nusikelti.

    Dėl to Mistrzejowice mazgo užbaigimas bus svarbus, bet ne galutinis žingsnis siekiant sklandaus S7 koridoriaus per Mažosios Lenkijos regioną. Vis dėlto trumpuoju laikotarpiu būtent šis atidarymas gali labiausiai pakeisti kasdienius maršrutus aplink Krokuvą ir tranzito logiką.