CP v2

Blog

  • „Google“ „Photos“ naudotojai nusivylė: „Gemini“ sugadino paiešką, bet yra išeitis

    „Google“ „Photos“ naudotojai nusivylė: „Gemini“ sugadino paiešką, bet yra išeitis

    „Google“ nuotraukų saugyklos „Photos“ naudotojai pastaruoju metu vis dažniau skundžiasi, kad atnaujinta paieška su „Gemini“ ir funkcija Ask Photos ne tik nepadeda, bet kai kuriais atvejais apsunkina paprastus veiksmus. Vietoje įprastos paieškos pagal raktinius žodžius žmonės raginami formuluoti klausimus, tačiau rezultatai ne visada tikslūs.

    Ask Photos idėja paprasta: vietoje žodžio, pavyzdžiui, beždžionė, galima klausti „parodyk nuotraukas iš zoologijos sodo“ ar „kokius gyvūnus mačiau pernai kelionėje“. Praktikoje dalis naudotojų teigia, kad paieška veikia lėtai, o kai kuriems nepavyksta rasti net elementarių užklausų rezultatų.

    Kodėl kilo nepasitenkinimas?

    Pati „Google“ savo pagalbos puslapiuose nurodo, kad Ask Photos vis dar yra eksperimentinė funkcija, todėl gali pateikti netikėtų ar netikslių rezultatų. Tai reiškia, kad reali naudotojų patirtis gali skirtis priklausomai nuo paskyros, regiono, įrenginio ir to, kaip greitai atnaujinimai pasiekia konkrečius telefonus.

    Problema jautri ir dėl masto. „Google“ yra skelbusi, kad „Photos“ per daugiau nei 10 metų tapo viena didžiausių nuotraukų platformų, naudojama milijardų žmonių kas mėnesį. Kai paslauga tampa kasdieniu šeimos archyvu, bet koks paieškos suprastėjimas greitai virsta pasitikėjimo klausimu.

    „Google“ pripažino trūkumus

    Diskusijų bangą socialiniuose tinkluose ir forumuose sustiprino ir tai, kad „Google“ atstovai viešai pripažino problemas. Vienas iš „Google Photos“ produkto vadovų anksčiau buvo pripažinęs, kad Ask Photos dar neatitinka lūkesčių greičio, kokybės ir naudojimo patogumo prasme.

    „Ask Photos dar nėra ten, kur turi būti pagal vėlavimą, kokybę ir naudojimo patogumą“, – sakė „Google Photos“ projekto vadovas Jamie Aspinall.

    Kaip grįžti prie klasikinės paieškos?

    Reaguodama į kritiką, „Google“ įdiegė galimybę išjungti Ask Photos paiešką ir grįžti prie klasikinio veikimo. Tai aktualu tiems, kurie nori greitai rasti nuotraukas pagal vietovę, objektą ar tekstą nuotraukose, neformuluojant klausimų DI principu.

    Norint išjungti funkciją „Android“ įrenginyje, reikia atsidaryti „Google Photos“, paspausti savo paskyros piktogramą, tada eiti į Photos settings, pasirinkti Preferences, atsidaryti Gemini features in Photos ir išjungti Search with Ask Photos. Po šio pakeitimo paieška turėtų veikti senąja tvarka, jei ji jūsų paskyroje prieinama.

    Ekspertai pastebi, kad tokie atvejai atspindi platesnę tendenciją: DI diegiamas į kasdienes paslaugas greitai, tačiau vartotojai tikisi ne eksperimento, o patikimumo. Todėl „Google“ ir kitos technologijų bendrovės vis dažniau palieka pasirinkimą, leidžiantį grįžti prie anksčiau veikusių funkcijų.

  • Visi sodina tulpes, o ši gėlė sukuria mėlyną jūrą: kamasija dievina drėgną žemę

    Visi sodina tulpes, o ši gėlė sukuria mėlyną jūrą: kamasija dievina drėgną žemę

    Kamasija – dar reta, bet įspūdinga

    Kamasija (Camassia) – svogūninis daugiametis augalas iš smidrinių (Asparagaceae) šeimos, kilęs iš Šiaurės Amerikos vakarų. Natūraliai ji auga drėgnose pievose, upelių pakrantėse ir užliejamose slėnių vietose, todėl sode geriausiai jaučiasi ten, kur pavasarį ilgiau laikosi drėgmė.

    Europoje kamasija paplito dar XIX amžiuje, tačiau Lietuvoje ji vis dar laikoma retesniu pasirinkimu, palyginti su tulpėmis ar narcizais. Būtent dėl to ji gali tapti išskirtiniu akcentu, ypač natūralistiniuose gėlynuose ir prie vandens telkinių.

    Kaip atrodo ir kada žydi

    Kamasija dažniausiai žydi gegužę ir birželį, o žydėjimas trunka apie 3–4 savaites. Ant tvirtų stiebų, priklausomai nuo rūšies ir veislės, ji gali užaugti maždaug 40–120 centimetrų aukščio ir suformuoti ilgas žvaigždiškų žiedų kekes.

    Žiedai skleidžiasi palaipsniui nuo apačios į viršų, todėl vienas žiedynas išlieka dekoratyvus ilgiau. Po žydėjimo lapai ima gelsti, augalas pereina į vasaros ramybės periodą, o svogūnai „ilsisi“ iki kito sezono.

    Rūšys ir veislės, kurias verta rinktis

    Soduose dažniausiai auginamos kelios kamasijų rūšys, kurios skiriasi aukščiu, žiedų dydžiu ir atspalviais. Viena įspūdingiausių – Leichtlino kamasija, galinti užaugti iki maždaug 120 centimetrų, o jos žiedai būna balti arba ryškiai melsvi, priklausomai nuo veislės.

    Kusiko kamasija paprastai užauga iki 80–100 centimetrų ir gali suformuoti ypač gausius žiedynus iš daugybės žiedų. Žemesnės kamasijos tinka mažesniems gėlynams, o melsvi ir violetiniai atspalviai padeda sukurti vadinamąjį mėlynos pievos efektą.

    Sodinimas ir priežiūra: svarbiausia – drėgmė pavasarį

    Kamasijos svogūnus patikimiausia sodinti rudenį, dažniausiai rugsėjį ar spalį, kad iki žiemos jie spėtų įsišaknyti. Praktikoje dažnai sodinama maždaug 10–12 centimetrų gyliu, paliekant apie 15–20 centimetrų tarpus, o gražiausiai jos atrodo pasodintos grupėmis.

    Dirvai tinka derlingas, humusingas, pavasarį drėgnas priemolis ar durpingesnis substratas, geriausia silpnai rūgštus ar artimas neutraliam. Nuolatinis vandens sąstingis visus metus gali pakenkti, nes vasarą svogūnams per didelė drėgmė didina puvinių riziką.

    Vieta turėtų būti saulėta arba lengvai pritemdyta, o atvirose, kaitriose vietose augalui reikės daugiau drėgmės pavasario metu. Iki žydėjimo pabaigos dirva turėtų būti lengvai drėgna, tačiau vėliau laistymą verta riboti, nes vasarą kamasijai palankesnė sausesnė ramybė.

    Ką daryti po žydėjimo ir kaip peržiemoti

    Peržydėjusius žiedynstiebius verta nupjauti, kad augalas neeikvotų jėgų sėkloms. Lapų skubėti šalinti nereikėtų: kol jie natūraliai pagelsta ir nudžiūsta, maisto medžiagos grįžta į svogūną, o tai tiesiogiai susiję su kitų metų žydėjimo gausa.

    Kas 3–4 metus kamasijas galima dauginti atskiriant dukterinius svogūnėlius. Žiemkentiškumas priklauso nuo rūšies ir augavietės, tačiau daugeliu atvejų augalas žiemoja sėkmingai, o vėsesnėse vietose gali padėti storesnis mulčio sluoksnis.

    Kur kamasija gražiausiai atsiskleidžia

    Kamasija ypač tinka gėlynams prie tvenkinių, drėgnesnėms sodo vietoms ir natūralistiniams želdynams, kur norisi pievos įspūdžio. Aukštesnes veisles patogu sodinti gėlyno gilumoje ar prie tvoros, o žemesnes – arčiau takų.

    Ji dera su pavasariniais svogūniniais augalais ir daugiametėmis gėlėmis, o vasarą jos nunykstančius lapus gali vizualiai paslėpti vėliau sužaliuojantys augalai. Taip gėlynas išlieka tvarkingas net tada, kai kamasija ilsisi.

  • Ne tik dilgėlės: 4 natūralūs raugai ir trąšos, kurios daržą „užkuria“ geriau už pirktines

    Ne tik dilgėlės: 4 natūralūs raugai ir trąšos, kurios daržą „užkuria“ geriau už pirktines

    Natūralios trąšos vėl madingos

    Augant trąšų kainoms ir populiarėjant tvaresnei daržininkystei, vis daugiau žmonių grįžta prie naminių raugų, nuovirų ir komposto sprendimų. Tokios priemonės ne tik padeda sutaupyti, bet ir leidžia panaudoti sodo bei virtuvės atliekas.

    Vis dėlto natūralios trąšos nėra stebuklas: jos veikia lėčiau nei mineralinės, o netinkamai naudojamos gali pakenkti augalams. Svarbiausia laikytis skiedimo, nepersistengti su dažniu ir stebėti dirvožemio reakciją.

    Pienių raugas: daugiau jėgų žydėjimui

    Pienių antžeminėje dalyje kaupiasi augalams svarbūs mikroelementai, o naminis raugas dažniausiai siejamas su kalio ir fosforo papildymu, kuris ypač reikalingas žydintiems ir derantiems augalams. Tokia priemonė dažnai naudojama uogakrūmiams ir daržovėms, kai norisi paremti žiedų bei vaisių formavimąsi.

    Raugui paprastai pasirenkami pienių lapai, stiebai ir žiedai, masę užpilant vandeniu ir laikant šiltesnėje, nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje, kol aktyvi fermentacija nurimsta. Prieš laistant svarbu skiedimas, nes koncentruotas raugas gali nudeginti šaknis ir sustiprinti nemalonų kvapą.

    Asiūklio nuoviras: profilaktika nuo ligų

    Lauko asiūklis vertinamas dėl silicio junginių: purškiant augalus nuoviru ant lapų gali susidaryti plona apsauginė plėvelė, kuri apsunkina kai kurių grybinių ligų plitimą. Dėl to asiūklio priemonės dažnai minimos kaip profilaktika soduose ir gėlynuose, ypač drėgnesniais sezonais.

    Nuovirui asiūklis užpilamas vandeniu, palaikomas, o vėliau pavirinamas ir ataušintas nukošiamas. Purškimui būtina praskiesti, o purkšti geriausia ryte, kad lapai spėtų nudžiūti ir būtų mažesnė infekcijų rizika.

    Bulvių lupenos ir kiaušinių lukštai: virtuvės likučiai, kurie praverčia

    Bulvių lupenos dažnai naudojamos kaip skysta „arbata“ laistymui, nes jose lieka dalis mineralų ir organinių medžiagų. Svarbu vengti laistyti bulvinių šeimos augalus, jei kyla rizika pernešti ligas, taip pat nepalikti mišinio per ilgai šilumoje, kad jis nepradėtų gesti.

    Kiaušinių lukštai siejami su kalcio šaltiniu, todėl jie dažniau pasirenkami ten, kur dirva rūgštesnė arba augalams reikia papildomo kalcio. Lukštus verta gerai išdžiovinti ir susmulkinti kuo smulkiau, nes stambūs gabalai dirvoje suyra lėtai, o poveikis būna menkas.

    Biohumusas: ilgalaikė investicija į dirvą

    Biohumusas, dar vadinamas sliekų perdirbtu kompostu, vertinamas dėl huminių medžiagų ir mikroorganizmų gausos. Praktikoje tai reiškia geresnę dirvos struktūrą, drėgmės išlaikymą ir tolygesnį maisto medžiagų prieinamumą, todėl jis tinka ir daržovėms, ir gėlėms, ir vazoniniams augalams.

    Namų sąlygomis biohumusą galima gaminti laikant sliekus specialioje dėžėje ir šeriant augalinėmis atliekomis, tačiau svarbu vengti mėsos, pieno produktų ir riebalų. Skystą ištrauką prieš laistymą būtina praskiesti, o pačią masę įterpti į dirvą saikingai, kad nepertręštumėte jautrių augalų.

    Norint geriausio rezultato, natūralias priemones verta derinti su pagrindinėmis dirvos priežiūros taisyklėmis: kompostu, mulčiavimu, sėjomaina ir dirvožemio rūgštingumo kontrole. Tuomet ir raugai, ir nuovirai tampa ne atsitiktiniu eksperimentu, o nuoseklios daržo priežiūros dalimi.

  • Egzotiška gėlė jūsų gėlyne: inkarvilė kasmet sugrįžta didesnė – ką padaro 1 klaida

    Egzotiška gėlė jūsų gėlyne: inkarvilė kasmet sugrįžta didesnė – ką padaro 1 klaida

    Inkarvilė (Incarvillea delavayi), dažnai vadinama sodo gloksinija, – įspūdinga daugiametė gėlė iš pietvakarių Kinijos kalnų regionų. Ji išaugina lapų skrotelę ir iki 30–60 centimetrų aukščio žiedynstiebius su dideliais, trimitą primenančiais žiedais, kurie neretai siekia iki 8 centimetrų skersmens.

    Po žeme inkarvilė formuoja sustorėjusias, gumbą primenančias šaknis, kuriose sukaupia maisto atsargas. Dėl to, jei augalas pasodintas tinkamai, jis kasmet atželia vis stipresnis ir gausiau žydi, o pats žydėjimas dažniausiai tęsiasi nuo vėlyvo pavasario iki vasaros vidurio.

    Kur inkarvilė auga geriausiai

    Šiam augalui svarbiausia sąlyga – laidus, greitai po lietaus pradžiūstantis dirvožemis. Inkarvilė geriausiai jaučiasi derlingoje, humusingoje žemėje, kai vanduo neužsistovi ties šaknimis, o vieta yra šilta ir apsaugota nuo stiprių vėjų.

    Rinkitės saulėtą arba lengvai pritemdytą vietą, nes pavasarį saulė padeda greičiau sušilti dirvai ir pažadina gumbus. Sunkesnę, molingą žemę verta pagerinti kompostu ir rupesniu smėliu, o sodinimo duobės apačioje įrengti drenažą iš žvyro.

    Sodinimas ir priežiūra per sezoną

    Inkarvilę saugiausia sodinti, kai sumažėja vėlyvų šalnų rizika, o dirva jau būna sušilusi. Gumbus įprasta įleisti maždaug 5–7 centimetrų gyliu, paliekant tarp augalų 25–40 centimetrų atstumus, kad kerai turėtų vietos stiprėti.

    Vegetacijos metu augalą laistykite saikingai: žemė turi būti drėgna, bet ne permirkusi. Per sausras geriau palaistyti rečiau, bet gausiau, o nuo vasaros antros pusės laistymą mažinti, kad gumbai prieš ramybės laikotarpį neatsidurtų nuolat šlapiame dirvožemyje.

    Pavasarį tinka kompostas ar gerai perpuvęs mėšlas, o žydėjimo metu galima papildomai tręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis kas 3–4 savaites. Vėliau tręšimą verta nutraukti, kad augalas natūraliai pereitų į ramybės fazę.

    Žiemojimas: svarbiausia ne šaltis

    Didžiausias inkarvilės priešas dažniausiai yra ne temperatūra, o žiemos drėgmė ir užmirkusi dirva. Kai šaknys per ramybės laikotarpį ilgai būna šlapios, padidėja puvinio rizika, todėl rudenį svarbu įvertinti, ar vietoje nesikaupia vanduo.

    Švelnesnėse, sausesnėse vietose inkarvilė gali peržiemoti dirvoje, jei ją vėlyvą rudenį pridengsite storesniu mulčio sluoksniu. Ten, kur žiemos permainingos ir drėgnos, gumbus patikimiau iškasti po pirmųjų šalnų, nusausinti, nenuplauti ir laikyti tamsioje patalpoje apie 5–8 laipsnių temperatūroje.

    Ligos, kenkėjai ir sodinimo kaimynai

    Inkarvilė laikoma gana atsparia, tačiau pavasarį ją neretai apgraužia šliužai, o gumbus gali pažeisti graužikai. Dažniausios bėdos kyla tada, kai dirva per šlapia, todėl prevencija paprasta: drenažas, saikingas laistymas ir vandens ribojimas vasaros pabaigoje.

    Planuojant gėlyną verta prisiminti, kad antroje vasaros pusėje antžeminė dalis gali nunykti, todėl šalia tinka augalai, kurie vėliau uždengia atsirandančias tuštumas. Dėl panašių poreikių inkarvilė dažnai sėkmingai auginama kartu su sausiau dirvai pakantesniais daugiamečiais augalais, ypač alpinariumuose ar pakeltose lysvėse.

  • Ekologiškos serbentų auginimo gudrybės: kaip išvengti amarų ir surinkti gausų derlių

    Ekologiškos serbentų auginimo gudrybės: kaip išvengti amarų ir surinkti gausų derlių

    Kur prasideda sveikas serbentynas

    Gausus serbentų derlius dažniausiai prasideda ne nuo purškimų, o nuo tinkamos vietos ir priežiūros. Saulėta, nuo stipraus vėjo kiek apsaugota vieta ir puri, derlinga dirva padeda krūmams lengviau atlaikyti kenkėjus bei ligas.

    Serbentams paprastai tinka silpnai rūgšti ar artima neutraliai dirva, o sunkesnę molingą žemę verta pagerinti kompostu. Sodinant svarbu palikti pakankamus atstumus, kad krūmai gerai vėdintųsi, nes tankmėse kenkėjai plinta greičiau.

    Vaisių mezgimo ir nokimo metu serbentams kritiškai svarbi drėgmė, ypač sausringomis savaitėmis. Mulčio sluoksnis iš šiaudų, nupjautos žolės ar susmulkintų lapų padeda išlaikyti drėgmę, slopina piktžoles ir gerina dirvos būklę.

    Kaip atpažinti amarus ant serbentų

    Amarai ant serbentų dažnai pasirodo pavasarį, o pirmi požymiai matomi greičiau nei patys vabzdžiai. Ant lapų viršaus atsiranda iškilimai, paraudimai ar pageltimai, vėliau lapai ima raitotis, o jaunų ūglių augimas sulėtėja.

    Patikrinti lengviausia apžiūrint lapų apačią: ten dažniausiai matosi smulkūs žalsvi ar gelsvi vabzdžiai ir lipnios išskyros. Reguliari apžiūra kas kelias dienas pavasarį leidžia sureaguoti anksti ir dažnai išvengti agresyvių priemonių.

    Prie amarų protrūkių neretai prisideda ir skruzdėlės, kurios minta lipniomis išskyromis ir saugo kolonijas. Todėl pastebėjus skruzdėlių takus ant krūmų, verta ieškoti ir amarų židinių.

    Natūralios priemonės ir purškimas

    Vienas dažniausiai minimų naminių būdų yra purškimas vandeniu su ūkišku muilu ir actu. Muilo tirpalas padeda nuplauti ir susilpninti amarus, o actas suteikia papildomą atbaidantį poveikį, tačiau priemonę būtina naudoti atsargiai.

    Praktiškai dažniausiai ruošiama taip: nedidelis kiekis smulkiai sutarkuoto ūkiško muilo ištirpinamas šiltame vandenyje, o atvėsus įmaišomas acto tirpalas. Purškiant svarbiausia pataikyti į lapų apačią ir ūglių viršūnes, o procedūrą pakartoti po kelių dienų, jei amarai vis dar matomi.

    Purškimus geriausia atlikti anksti ryte arba vakare, kai nėra kaitrios saulės, kad nenukentėtų lapai. Taip pat reikėtų vengti purkšti žydėjimo metu, kad nebūtų trikdomi apdulkintojai, o uogas prieš vartojimą visuomet kruopščiai nuplauti.

    Natūralūs amarų priešai ir tręšimas

    Ilgalaikėje perspektyvoje efektyviausia strategija yra sudaryti sąlygas natūraliems amarų priešams. Boružės, auksaakės ir žiedmusės minta amarais, todėl sodui naudinga augalų įvairovė ir mažiau plataus veikimo purškimų.

    Šalia serbentų augančios medingesnės ir nektaringos rūšys pritraukia naudingus vabzdžius, o nedidelė laukinė zona sode padeda jiems peržiemoti. Kuo daugiau biologinės pusiausvyros, tuo rečiau amarų bangos virsta nekontroliuojama invazija.

    Tręšimas taip pat svarbus, tačiau per didelis azoto kiekis gali paskatinti pernelyg sultingus, amarams patrauklius ūglius. Pavasarį dažniau akcentuojamas azotas, o po žydėjimo verta pereiti prie kalio ir fosforo, kurie siejami su uogų mezgimu ir tvirtumu.

  • Dubajaus ikona „Burj Al Arab“ užveria duris 18 mėn.: kas laukia prabangaus viešbučio

    Dubajaus ikona „Burj Al Arab“ užveria duris 18 mėn.: kas laukia prabangaus viešbučio

    „Burj Al Arab“ jau seniai tapo neatsiejama Dubajaus panoramos dalimi. Burės formos pastatas matomas visur – nuo suvenyrinių sniego rutulių iki šaldytuvo magnetukų, o vienintelė kita bokšto tipo ikona, galinti varžytis savo žinomumu, yra „Burj Khalifa“ – aukščiausias pasaulio pastatas.

    Dabar itin prabangus viešbutis pirmą kartą per daugiau nei ketvirtį amžiaus laikinai užsidarys. Planuojama, kad 18 mėnesių truksiantis restauravimo projektas apims tiek atnaujinimą, tiek išskirtinių interjero detalių išsaugojimą.

    198 numerių apartamentų viešbutį valdo Dubajuje įsikūręs viešbučių tinklas „Jumeirah“. Šis objektas garsėja prabanga: interjeruose panaudota 86 500 rankomis tvirtintų „Swarovski“ kristalų, daugiau nei 30 rūšių „Statuario“ marmuro, taip pat apie 1 790 kvadratinių metrų 24 karatų aukso lapelių.

    Restauravimo darbai patikėti interjero architektui Tristanui Aueriui. Skelbiama, kad atnaujinimas bus atliekamas taip, jog išskirtinis interjeras būtų dar labiau sustiprintas, tačiau kartu išlaikant tokią pat kruopščią pagarbą detalėms, kaip saugant meno kūrinį.

    T. Aueris anksčiau dirbo su tokiais objektais kaip „Hôtel de Crillon“ ir „Les Bains Douches“ Paryžiuje. Jo darbai yra sulaukę tarptautinio pripažinimo, o 2017 m. jis buvo išrinktas metų dizaineriu „Maison&Objet“ apdovanojimuose.

    Apie uždarymą paskelbta netrukus po to, kai kovo 1 d. viešbutį pasiekė nuolaužos, likusios po Irano drono perėmimo. Dubajaus žiniasklaidos biuro teigimu, incidentas „sukėlė ribotą gaisrą išorinėje fasado dalyje“.

    „„Jumeirah Burj Al Arab“ yra kur kas daugiau nei architektūros simbolis – tai ambicijų, meistrystės ir ilgalaikio tobulumo ženklas“, – sakė „Jumeirah“ generalinis direktorius Thomas B. Meier.

    „Pastaruosius 27 metus šis išskirtinis objektas priėmė svečius su tuo pačiu atsidavimu ir pasaulinio lygio standartais, kurie jį išskiria iš bet kurio kito viešbučio pasaulyje.

    Ši restauravimo programa žymi naują „Jumeirah Burj Al Arab“ istorijos etapą – tokį, kuris atidžiai išsaugos paveldą to, kas šiuo metu yra vienintelis objektas mūsų „Jumeirah“ riboto leidimo kolekcijoje, vienijančioje ikoniškus adresus, apibrėžtus išskirtiniu dizainu ir prestižu“, – pridūrė jis.

    Kodėl „Burj Al Arab“ toks garsus?

    Nors šiandien Dubajus pilnas architektūrinių ikonų – tokių kaip Ateities muziejus, Dubajaus rėmas ar „Atlantis The Palm“ – 1999 m. žemų pastatų mieste „Burj Al Arab“ atrodė stulbinamai ir akimirksniu tapo išskirtiniu orientyru.

    Teigiama, kad jau pačioje pradžioje vienas žurnalistas, sužavėtas viešbučio įspūdžio, pasiūlė jį vertinti ne penkiomis, o net septyniomis žvaigždėmis. Šis pasakojimas tapo savotiška legenda, dar labiau sustiprinusia objekto mitą.

    Ne mažiau garsios ir paslaugos. Kiekvieniems apartamentams priskiriamas liokajus, galintis pasirūpinti praktiškai bet kokiu svečio poreikiu, o taip pat siūloma galimybė užsisakyti „Rolls-Royce“ automobilį valandomis.

    Viešbutyje įsikūrę ir itin aukšto lygio restoranai: tarp jų – „Michelin“ žvaigžde įvertintas „Al Muntaha“ bei „Ristorante L’Olivo at Al Mahara“, kurį supa įspūdingas akvariumas.

    „Burj Al Arab“ ne kartą tapo ir įspūdingų rinkodaros triukų scena. 2005 m. ant viešbučio sraigtasparnių aikštelės, maždaug 210 metrų aukštyje, tenisą žaidė Rogeris Federeris ir Andre Agassi. 2013 m. toje pačioje vietoje Davidas Coulthardas su „Formulės 1“ bolidu atliko vadinamuosius „donuts“ manevrus.

    Naujesnis pavyzdys – 2023 m., kai pilotas Luke’as Czepiela nutupdė lėktuvą ant sraigtasparnių aikštelės, kurios skersmuo siekia vos 27 metrus. Skrydis buvo atliktas kaip „Red Bull“ projektas.

  • Bulgarų pusryčių hitas: kiaušiniai, pomidorai ir sūris viename inde – kartosi dar ir dar

    Bulgarų pusryčių hitas: kiaušiniai, pomidorai ir sūris viename inde – kartosi dar ir dar

    Lenkai vis drąsiau eksperimentuoja virtuvėje ir į kasdienį meniu įtraukia receptus iš įvairių Europos šalių bei tolimesnių pasaulio kampelių. Pastaruoju metu tikru internetu plintančiu hitu tapo ir bulgariška virtuvė. Vienas populiariausių atradimų – sirene po šopski, dar vadinamas šopski sūriu: sotus, kvapnus ir paruošiamas itin paprastai patiekalas, puikiai tinkantis pusryčiams, vakarienei ar net pietums.

    Sirene po šopski – kas tai per patiekalas?

    Sirene po šopski (šopski sūris) – tradicinis bulgariškas patiekalas, dažnai lyginamas su šakšuka. Visgi šis variantas paprastai būna ryškesnio skonio ir dar sotesnis.

    Paprasčiausiai tariant, tai sūrus baltas sūris, užkeptas su pomidorais, (aštria) paprika ir kiaušiniais. Didžiausias šio patiekalo privalumas – jis gaminamas greitai, nereikalauja sudėtingų įgūdžių ir beveik „pasigamina pats“ orkaitėje.

    Tradiciškai sirene po šopski kepamas moliniuose indeliuose su dangteliu, tačiau puikiai tiks bet koks mažesnis karščiui atsparus indas. Jei nepavyksta rasti bulgariško sūrio, drąsiai rinkitės fetą arba bundzą.

    Sirene po šopski – receptas žingsnis po žingsnio

    Produktų šiam patiekalui rasite daugelyje parduotuvių – prireiks vos kelių ingredientų.

    Ingredientai

    • 2 kiaušiniai
    • 1 vidutinio dydžio, prinokęs pomidoras
    • 150 g bulgariško sūrio (arba fetos, arba bundzo)
    • 1 valgomasis šaukštas lydyto sviesto
    • saldžiosios ir aitriosios paprikos miltelių

    Gaminimas

    1. Pomidorą nuplikykite, nulupkite odelę ir supjaustykite kubeliais.

    2. Į mažo karščiui atsparaus indo dugną dėkite lydytą sviestą ir suberkite supjaustytą pomidorą.

    3. Sūrį sutrupinkite ir užberkite ant pomidoro.

    4. Indą uždenkite dangteliu ir dėkite į iki 190 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepkite apie 20 minučių. Tuomet nuimkite dangtelį, įmuškite kiaušinius ir pagardinkite saldžiosios bei aitriosios paprikos milteliais.

    5. Vėl dėkite indą į orkaitę ir kepkite 200 laipsnių temperatūroje, kol kiaušiniai sutvirtės. Išėmę, jei reikia, papildomai pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Patiekalą galima pabarstyti šviežiomis kapotomis petražolėmis arba svogūnų laiškais.

    Skanaus!

  • Pomidorų sriubą pamirškite: šis aksominis kremas su netikėtu priedu sužavės visus

    Pomidorų sriubą pamirškite: šis aksominis kremas su netikėtu priedu sužavės visus

    Pomidorų sriuba – tikras klasikas, turintis daugybę gerbėjų. Vis dėlto kartais tradicinį variantą verta pakeisti sodraus skonio, aksominiu pomidorų kremu. Šis receptas patiks visai šeimai, o vienas ingredientas suteiks ypatingą poskonį.

    Pomidorai yra nekaloringos, naudingos daržovės, kuriose gausu vitaminų ir mineralų. Juose randama vitamino A, B grupės vitaminų, vitaminų C, E ir K, taip pat kalio, kalcio, magnio, geležies, vario, skaidulų, likopeno ir antioksidantų.

    Tyrimai rodo, kad pomidorai gali teigiamai veikti savijautą ir išvaizdą: palaiko širdies veiklą, imunitetą ir nervų sistemą, padeda reguliuoti kraujospūdį, o antioksidantai siejami su priešuždegiminiu ir organizmą saugančiu poveikiu. Dėl mažo kaloringumo ir žemo glikeminio indekso pomidorai dažnai įtraukiami į subalansuotą mitybą, taip pat gali tikti ir sergant diabetu.

    Pomidoruose daug vandens ir skaidulų, todėl jie suteikia sotumo jausmą ir gali padėti žarnyno veiklai. Be to, juose esantis vitaminas C prisideda prie organizmo atsparumo infekcijoms.

    Įdomus faktas: džiovintuose ir perdirbtuose pomidoruose dažnai būna didesnė kai kurių maistinių medžiagų koncentracija ir daugiau pasisavinamo likopeno nei šviežiuose.

    Daugumai žmonių pomidorai yra saugūs ir gali būti valgomi be didesnių apribojimų. Išimtis – turintys gastroezofaginį refliuksą ar besilaikantys autoimuninės mitybos principų, kai pomidorų vartojimas kartais ribojamas individualiai.

    Vienas skaniausių būdų pasinaudoti pomidorų nauda – išsivirti kremišką sriubą. Šįkart siūlomas pomidorų kremas su netikėtu akcentu: jis gardinamas tarkuotu geltonuoju sūriu.

    Pomidorų kremas „patobulinta“ versija

    Ingredientai:

    • 4 raudonosios paprikos
    • 1 sultiniui skirta mėsos porcija
    • 1 svogūnas
    • 2 morkos
    • 1 petražolės šaknis
    • 1/2 saliero gumbų
    • 5 dideli pomidorai
    • 2 česnako skiltelės
    • 100 g geltonojo sūrio
    • druska ir pipirai pagal skonį
    • šiek tiek cukraus
    • bazilikas

    Gaminimas:

    1. Paprikas nuplaukite ir nusausinkite. Sudėkite ant skardos, išklotos kepimo popieriumi, ir kepkite apie 20 min. 180 laipsnių temperatūroje. Išėmę sudėkite į plastikinį maišelį ir palikite, kad atvėstų.

    2. Nuplautą mėsos porciją sudėkite į puodą, užpilkite 2 l vandens, įberkite maždaug 1/2 šaukštelio druskos. Užvirkite ir įdėkite nuluptą bei ant liepsnos lengvai apkeptą svogūną.

    3. Morkas nuvalykite, nuplaukite, supjaustykite griežinėliais ir sudėkite į verdantį sultinį. Įdėkite nuluptą petražolės šaknį ir salierą. Virkite ant silpnos ugnies, pridengę, apie 30 min.

    4. Pomidorus dėkite į sietelį, nuplikykite verdančiu vandeniu, tuomet perpilkite šaltu vandeniu. Nulupkite odelę, pašalinkite sėklalizdžius. Minkštimą supjaustykite ir sudėkite į puodą. Atvėsusias paprikas nulupkite, pašalinkite sėklas ir taip pat sudėkite į sultinį. Virkite dar apie 15 min.

    5. Išimkite iš puodo petražolės šaknį, salierą ir svogūną. Sriubą sutrinkite iki vientiso kremo ir dar trumpai pavirkite. Pagardinkite druska, pipirais, trupučiu cukraus ir česnaku. Patiekdami pabarstykite tarkuotu sūriu ir baziliko lapeliais.

    Skanaus!

  • Ne matcha: į kavines veržiasi ube latte – purpurinis gėrimas be kofeino užkariauja socialinius tinklus

    Ne matcha: į kavines veržiasi ube latte – purpurinis gėrimas be kofeino užkariauja socialinius tinklus

    Pastaruosius sezonus kavinėse karaliavo žalia matcha – žemiško skonio ir dėl sveikatai priskiriamų savybių pamėgtas gėrimas. Tačiau kulinarinių madų pasaulis nestovi vietoje: į sceną žengia naujas favoritas – ube latte. Ryškiai violetinis gėrimas traukia akį, o skonis daugeliui tampa malonia staigmena. Jei dar neragavote, gali būti, kad netrukus jis taps jūsų nauju įpročiu.

    Filipinų skanėstas: kas yra ube?

    Nors pavadinimas ube Lietuvoje vis dar skamba egzotiškai, Filipinuose tai – seniai žinomas klasikinis ingredientas. Ube – violetinis jamas (dažnai vadinamas violetiniu batatu), šimtmečius naudojamas desertams, ledams, džemams ir kepiniams.

    Iš išorės jis primena paprastą gumbavaisį su tamsesne odele, tačiau perpjovus atsiveria intensyviai violetinis, net neoninis minkštimas. Būtent natūralus pigmentas ir daro ube latte tokiu fotogenišku – nenuostabu, kad šis gėrimas greitai išpopuliarėjo „Instagram“ ir „TikTok“.

    Skonis, kuris nustebina nuo pirmo gurkšnio

    Gėrimas iš saldžios bulvės gali skambėti neįtikinamai, tačiau ube skonis visai nepanašus į daržovę iš pietų lėkštės. Jis subtilus, švelnus ir gana kompleksiškas: dažnai apibūdinamas kaip turintis vanilės, baltosios šokolado ar net pistacijų natų, kurias papildo lengvas riešutinis aromatas.

    Sumaišytas su kremišku pienu, ypač augaliniu (avižų ar kokosų), ube latte tampa natūraliai saldokas, „desertinis“ ir jaukus gėrimas. Skirtingai nei matcha, kuri daliai žmonių atrodo pernelyg aitri ar „žolinė“, ube dažniau patinka tiems, kurie vertina švelnius, saldžius skonius.

    Violetinė nauda puodelyje

    Ube latte žavi ne tik išvaizda ir skoniu. Intensyvią spalvą suteikia antocianinai – stiprūs antioksidantai, randami ir uogose, aronijose ar raudonuosiuose kopūstuose. Jie siejami su apsauga nuo laisvųjų radikalų, organizmo senėjimo procesų lėtinimu ir imuninės sistemos palaikymu.

    Be to, violetinis batatas yra vitamino C, kalio ir skaidulų šaltinis. Svarbus privalumas jautresniems kofeinui: klasikinis ube latte paprastai jo neturi, todėl gali būti patraukli alternatyva kavai, ypač vakarais.

    Kaip pasigaminti ube latte namuose?

    Norint paragauti ube latte, nebūtina eiti į kavinę – jį lengvai pasigaminsite namuose. Prireiks ube ekstrakto (jo galima rasti azijietiško maisto parduotuvėse) arba violetinio batato miltelių.

    Pieną pašildykite ir suputokite (avižų pienas suteikia itin malonią tekstūrą). Atskirai nedideliame kiekyje šilto vandens ištirpinkite šaukštelį ube miltelių arba įlašinkite kelis lašus ekstrakto. Jei norisi saldžiau, galima įdėti truputį klevų sirupo ar agavų sirupo.

    Violetinę bazę supilkite į stiklinę, o tuomet atsargiai užpilkite suputotu pienu – taip susiformuos gražūs sluoksniai. O jei rytas neįsivaizduojamas be kofeino, ube latte galima pagardinti espreso šotu: kava ir violetinis batatas netikėtai dera labai harmoningai.

  • Lietuviai jo beveik neperka: šis egzotiškas vaisius gali padėti žarnynui ir kraujospūdžiui

    Lietuviai jo beveik neperka: šis egzotiškas vaisius gali padėti žarnynui ir kraujospūdžiui

    Beveik nežinomas mūsų krašte, tačiau Indijoje laikomas tikru gamtos lobiu. Jamunas – vaisius, augantis ant medžio Syzygium cumini, – ten nuo seno apipintas pasakojimais ir vertinamas dėl savo savybių. Kodėl vadinamoji „juodoji indiška slyva“ sulaukia tiek dėmesio?

    Vaisius, kurį retas yra ragavęs

    Indijos karštame ir drėgname klimate auga medis, kurio vaisiai vietos gyventojams neretai atrodo vertingesni už auksą. Jamunas, dažnai vadinamas juodąja indiška slyva, šiuose regionuose naudojamas šimtmečius – kaip natūrali pagalba įvairiems sveikatos negalavimams.

    Vertinama ne tik vaisiaus minkštimas. Naudojama ir odelė bei kauliukas – iš jų gaminami milteliai, populiarūs liaudies medicinoje. Taip pat minimi lapai ir net žievė, kuri tradiciškai laikoma naudinga sveikatai.

    Gali padėti žarnynui ir kraujospūdžiui

    Nors jamuno vaisių parduotuvėse ar turguose dažnai nepamatysite, juo domėtis verta dėl galimo teigiamo poveikio organizmui.

    Dažniausiai pabrėžiamas jo poveikis virškinimo sistemai: jamunas siejamas su žarnyno veiklos reguliavimu, pagalba viduriuojant, geresniu virškinimu ir žarnyno mikrofloros palaikymu. Teigiama, kad jis gali būti naudingas ir tiems, kuriuos vargina pilvo pūtimas ar rėmuo.

    Be to, juodoji indiška slyva laikoma kalio šaltiniu – šis mineralas svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei, o taip pat siejamas su kraujagyslių atsipalaidavimu. Dėl to jamunas neretai minimas kaip galimas širdžiai palankios mitybos papildymas.

    Vaisius taip pat apibūdinamas kaip galintis prisidėti prie odos būklės gerėjimo, veikti priešuždegimiškai, padėti suvaldyti cukraus kiekio svyravimus, mažinti oksidacinį stresą ir būti papildoma pagalba kovojant su mažakraujyste.

    Koks jamuno skonis?

    Indijoje jamunas dažniausiai valgomas šviežias, su odele. Sezono metu iš jo gaminami sirupai, džemai ir uogienės, ruošiami gėrimai, o gatvės prekyboje populiarus ir užkandis su juodąja druska.

    Jo skonis dažnai lyginamas su slyvos, granato ir mėlynės deriniu: saldžiarūgštis, su lengvu „vyniniu“ aromatu. Dėl didelio antocianinų kiekio vaisius gali nudažyti liežuvį violetine spalva.

    Jamuno kartais galima rasti egzotiškų vaisių asortimentą siūlančiose internetinėse parduotuvėse – tiek šviežią, tiek džiovintą. Taip pat pasitaiko miltelių pavidalo produktų ar jamuno sulčių.

    Kam jamuno geriau vengti?

    Nors jamunas siejamas su įvairiomis naudingomis savybėmis, jis tinka ne visiems. Atsargumo turėtų laikytis:

    • žmonės, turintys hipoglikemiją (polinkį į per žemą cukraus kiekį kraujyje);
    • vartojantys vaistus nuo diabeto;
    • turintys labai žemą kraujospūdį;
    • nėščiosios, žindančios moterys ir vaikai;
    • žmonės su itin jautriu žarnynu.