CP v2

Blog

  • Biopanašūs vaistai ES: kuo skiriasi nuo originalų ir kodėl reforma gali atpiginti gydymą

    Biopanašūs vaistai ES: kuo skiriasi nuo originalų ir kodėl reforma gali atpiginti gydymą

    Biopanašūs vaistai vis dažniau įvardijami kaip reali galimybė sumažinti gydymo kainą pacientams ir sveikatos sistemoms, ypač gydant lėtines bei sunkias ligas. Europos Sąjungoje jų prieinamumą siekiama didinti per farmacijos teisės aktų reformą, kuri turėtų pagreitinti patekimą į rinką ir sustiprinti konkurenciją.

    Skirtingai nei įprasti generiniai vaistai, biopanašūs vaistai yra kuriami pagal biologinius originalius preparatus, kurių gamyba paremta gyvų ląstelių procesais. Dėl biologinės prigimties jie negali būti identiškos kopijos, tačiau turi būti itin panašūs į etaloninį vaistą pagal struktūrą, biologinį aktyvumą, veiksmingumą ir saugumą.

    Kas yra biopanašūs vaistai?

    Europos vaistų agentūra biopanašų vaistą apibrėžia kaip biologinį vaistą, kuris yra labai panašus į kitą ES jau patvirtintą biologinį vaistą. Vertinant tokį preparatą, ypatingas dėmesys skiriamas ne tik klinikiniam poveikiui, bet ir imunogeniškumui, tai yra tikimybei sukelti imuninį atsaką.

    Prieš patekdami į rinką, biopanašūs vaistai praeina griežtą vertinimo procesą, o reikalavimai kokybei, saugumui ir veiksmingumui iš esmės sutampa su tais, kurie taikomi kitiems biologiniams vaistams. Praktikoje tai reiškia, kad gamintojas privalo įrodyti, jog preparatas yra stabiliai pagaminamas, nuosekliai atitinka specifikacijas ir klinikine prasme yra lygiavertis etalonui.

    Kada jie naudojami?

    Biologiniai ir biopanašūs vaistai plačiai taikomi gydant autoimunines ligas, diabetą, onkologines ligas ir kitas būkles, kurioms dažnai reikia ilgalaikio, brangaus gydymo. Dėl to būtent šioje srityje net ir nedidelis kainų sumažėjimas gali turėti didelį poveikį tiek pacientų priemokoms, tiek valstybės kompensavimo išlaidoms.

    Pacientams dažniausiai jautriausias momentas yra perėjimas nuo įprasto, gerai pažįstamo etaloninio vaisto prie biopanašaus. Abejonių kyla dėl to, ar gydymas išliks toks pat veiksmingas, tačiau klinikinėje praktikoje ir stebėsenos duomenyse daugelyje šalių fiksuojami panašūs gydymo rezultatai.

    „Kai man pasiūlė pereiti prie biopanašaus vaisto, pirmiausia norėjau būti tikra, kad jis veiks taip pat. Pasitariau su gydytoju, išbandžiau ir nepajutau jokių neigiamų pokyčių“, – sakė reumatoidiniu artritu serganti pacientė Connie Ziegler.

    Kaip tai gali atpiginti gydymą?

    Biopanašūs vaistai paprastai kainuoja mažiau nei originalūs biologiniai preparatai, todėl jų atsiradimas rinkoje didina konkurenciją. Tai gali lemti mažesnes kompensuojamųjų vaistų biudžeto išlaidas, o kai kuriais atvejais ir geresnį gydymo prieinamumą, kai anksčiau dėl kainos būdavo taikomi griežtesni skyrimo kriterijai.

    Danija dažnai minima kaip viena biopanašių vaistų diegimo lyderių, nes šalyje nuosekliai taikoma pacientų stebėsena ir registrų duomenų analizė. Klinikinėje praktikoje vertinant pacientus, kurie perėjo nuo etaloninio vaisto prie biopanašaus, daugelyje tyrimų nenustatyta reikšmingų veiksmingumo skirtumų.

    „Rezultatai praktiškai sutapo: pacientų būklės rodikliai buvo tokie patys, kaip ir vartojant etaloninį vaistą. Duomenyse linijos beveik nesiskyrė“, – sakė reumatologijos konsultantė Bente Glintborg.

    Europos Komisijos farmacijos teisės aktų reformos tikslas yra paspartinti biopanašių ir generinių vaistų patekimą į rinką ir taip pagerinti prieinamumą. Vienas iš siekių yra sukurti tokias paskatas, kad tam tikrais atvejais biopanašūs vaistai galėtų pasiekti rinką iki 2 metų anksčiau nei dabar, išlaikant tą patį pacientų saugumo standartą.

    Europos vaistų agentūra ir toliau išliks centrine institucija, vertinančia didžiąją dalį biopanašių vaistų registracijos paraiškų ES. Tai reiškia, kad didesnis biopanašių vaistų vaidmuo turėtų eiti kartu su aiškiomis taisyklėmis, skaidria stebėsena ir nuosekliu informavimu, kad pacientai suprastų, kuo toks gydymas skiriasi ir kodėl jis laikomas lygiaverčiu.

  • PSG grįžo į Paryžių su Čempionų lygos taure: šventę temdė naktiniai neramumai ir sulaikymai

    PSG grįžo į Paryžių su Čempionų lygos taure: šventę temdė naktiniai neramumai ir sulaikymai

    Praėjus dienai po PSG pergalės UEFA Čempionų lygos finale prieš „Arsenal“, komanda sekmadienį sugrįžo į Paryžių, kur ją pasitiko minios sirgalių ir miesto valdžios atstovai. Pagrindiniai šventės vaizdai persikėlė į Šampo de Marso parką prie Eifelio bokšto, kur buvo įrengti dideli ekranai.

    Sostinėje sirgaliai dar kartą stebėjo svarbiausius finalo epizodus: ankstyvą Londono klubo įvartį ir PSG atsaką, kai rezultatą išlygino Ousmane’as Dembélé. Nugalėtojas paaiškėjo tik po 120 minučių ir baudinių serijos, o tai dar labiau pakurstė emocijas tiek stadione, tiek vėliau mieste.

    Komandos kapitonas Marquinhos po rungtynių pabrėžė, kad antrasis titulas turi išliekamąją vertę ne mažiau nei pirmasis. Vienu labiausiai aptartų momentų tapo jo gestas po lemiamo varžovų nerealizuoto baudinio, kai gynėjas pirmiausia nuėjo paguosti „Arsenal“ žaidėją ir tik tada prisijungė prie komandos šventimo.

    Po parado PSG futbolininkus priėmė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, o vėliau suplanuota dar viena vieša ceremonija Parc des Princes stadione, kur sirgaliai turėjo progą išvysti trofėjų iš arti. Klubui tai ne tik emocinė viršūnė, bet ir ženklas, kad po ilgametės investicijų strategijos projektas pagaliau įtvirtino save Europoje.

    Vis dėlto šventinį savaitgalį temdė incidentai naktį: Paryžiuje fiksuoti rimti neramumai, dėl kurių sulaikyta 780 žmonių, o sužeistųjų skaičius viršijo 280. Taip pat pradėtas tyrimas dėl mirties atvejo, kuris, pareigūnų vertinimu, galėjo būti susijęs su po finalo kilusiais susidūrimais.

    Artimiausios dienos klubui bus intensyvios ne tik dėl šventinių renginių, bet ir dėl sportinio kalendoriaus, nes dalis žaidėjų netrukus išvyksta į rinktines. PSG jau dabar teks spręsti kitą uždavinį: išlaikyti aukščiausią lygį, apginti titulą ir įrodyti, kad pergalė nėra vienkartinis sėkmės blyksnis.

  • Vengrijos prezidentas Tamás Sulyok trauktis neketina: lauks Venecijos komisijos išvados

    Vengrijos prezidentas Tamás Sulyok trauktis neketina: lauks Venecijos komisijos išvados

    Vengrijos prezidentas Tamás Sulyok pareiškė neketinantis atsistatydinti, nors vyriausybės nustatytas terminas jo sprendimui jau buvo pasibaigęs. Valstybės vadovas teigia, kad situaciją vertins pagal konstituciją ir pirmiausia lauks Venecijos komisijos nuomonės.

    Šią poziciją prezidentas išdėstė socialiniuose tinkluose paskelbtame vaizdo įraše, pabrėždamas norą tęsti darbą su Vengrijos valdžia. Jis taip pat signalizavo, kad rems teisėkūros pakeitimus, kurie, valdžios vertinimu, gali padėti atlaisvinti įšaldytas Europos Sąjungos lėšas.

    Terminas baigėsi, spaudimas liko

    Premjeras Péter Magyar buvo viešai nurodęs gegužės 31 dieną kaip galutinį terminą, iki kurio atsistatydinti turėjo keli aukšti pareigūnai, tarp jų ir prezidentas bei generalinis prokuroras Gábor Bálint Nagy. Sekmadienį, artėjant terminui, premjeras priminė apie jį viešu įrašu ir pranešė planuojantis pirmadienio rytą atvykti pas prezidentą kartu su teisingumo ministru.

    Magyar anksčiau kritikavo Sulyok kaip Viktoro Orbáno stovyklai artimą prezidentą, kurio lojalumas, opozicijos vertinimu, labiau siejamas su valdančiąja partija „Fidesz“ nei su valstybės institucijų nepriklausomumu. Tokio pobūdžio kaltinimai Vengrijoje pastaraisiais metais tapo nuolatine vidaus politikos įtampos dalimi, ypač diskutuojant apie teisės viršenybę ir valdžių balansą.

    Kaltinimai dėl motyvų ir atlygio

    Premjeras sureagavo aštria kritika, teigdamas, kad prezidentas, jo manymu, neparodė lyderystės ginant teisės viršenybę ir visuomenės interesą. Be politinės kritikos, akcentuotas ir prezidento atlygis, kuris, pasak premjero, esą tapo svarbiausiu argumentu likti poste.

    „Tamás Sulyok niekada nestovėjo už silpnesniuosius, už tuos, kurie yra puolami, ar gindamas teisės viršenybę. Net per Vaikų dieną jis gina savo mėnesinį atlyginimą, o ne atsiprašo“, – sakė Péter Magyar.

    Pačiame ginčo centre atsidūrė ir procedūrinė pusė: Sulyok pabrėžia, kad sprendimai dėl jo statuso turi būti priimami griežtai laikantis konstitucinės tvarkos. Kreipimasis į Venecijos komisiją rodo siekį pasiremti tarptautiniais konstitucinės teisės ekspertais, kurių išvados dažnai cituojamos vertinant teisės viršenybės klausimus Europoje.

    Prezidento vaidmuo ir platesnis kontekstas

    Pagal Vengrijos konstitucinę sistemą prezidentą renka parlamentas, o jo galios daugiausia yra ceremoninės, tačiau pareigybė turi reikšmės įstatymų konstitucingumo patikros procese. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai kyla politinių ginčų dėl teisėkūros krypties ir suderinamumo su konstituciniais principais.

    Pastarųjų metų praktika rodo, kad „Fidesz“ turėdama stiprią daugumą parlamente formavo ir prezidento institucijos kryptį, o keli valstybės vadovai atsistatydino dėl rezonansinių skandalų. Pál Schmitt pasitraukė dėl plagiato istorijos, o Katalin Novák atsistatydino po visuomenėje audrą sukėlusio malonės sprendimo, todėl prezidento institucija išlieka jautri reputaciniams ir politiniams sukrėtimams.

    Ši situacija gali turėti ir praktinių pasekmių, nes Vengrijos valdžia siekia atnaujinti derybų dinamiką su Europos Sąjunga dėl įšaldytų lėšų. Diskusijos apie teismų nepriklausomumą, antikorupcines priemones ir konstitucinių saugiklių veikimą išlieka vienu pagrindinių taškų, lemiančių pasitikėjimą Vengrijos įsipareigojimais.

  • Kiek realiai tarnauja elektrinė rūkykla: ekspertai įvardijo ribą ir didžiausias klaidas

    Mėsą ir žuvį žmonės rūko šimtmečius, tačiau pastaraisiais metais į kiemus vis drąsiau keliasi elektrinės rūkyklos. Jas renkasi pradedantieji dėl paprastesnio valdymo ir stabilesnės temperatūros, o skonis dažnai būna švelnesnis nei naudojant malkas ar anglį.

    Praktikoje elektrinės rūkyklos vidutinė tarnavimo trukmė dažniausiai siekia apie 5–10 metų. Kiek ji tarnaus iš tikrųjų, labiausiai lemia įrenginio konstrukcija, naudojimo dažnis, laikymo sąlygos ir priežiūra po kiekvieno rūkymo.

    Ilgaamžiškumui svarbus korpuso metalas, sandarumas ir kaitinimo elemento kokybė. Tvirtesnės sienelės geriau atlaiko temperatūrų svyravimus ir aplinkos poveikį, o patikimesni jungikliai bei valdymo mazgai paprastai rečiau genda intensyviai naudojant.

    Didelę įtaką daro ir tai, kur rūkykla stovi bei kaip ji laikoma ne sezono metu. Drėgmė ir šaltis spartina koroziją, todėl rūkyklą verta laikyti po stogu, o žiemą, jei įmanoma, perkelti į sausą patalpą ir prieš sandėliavimą visiškai išdžiovinti.

    Priežiūra po rūkymo

    Dažna klaida yra palikti riebalus, suodžius ir maisto likučius viduje iki kito karto. Susikaupęs apnašų sluoksnis ne tik gadina skonį, bet ir didina nemalonių kvapų, pelėsio bei spartesnio dėvėjimosi riziką.

    Po kiekvieno naudojimo rekomenduojama išvalyti groteles, sieneles, lašėjimo padėklus ir laikiklius, o tuomet viską kruopščiai nusausinti. Taip pat verta periodiškai apžiūrėti korpusą ir siūles, kad laiku pastebėtumėte pirmuosius rūdžių židinius.

    Technologijos padeda, bet ir sendina

    Rinkoje yra tiek paprastesnių analoginių, tiek pažangesnių modelių su skaitmeniniais valdikliais, temperatūros jutikliais ar ryšiu per „Wi‑Fi“. Patogumas akivaizdus, tačiau daugiau elektronikos reiškia ir daugiau galimų gedimo taškų, o kai kurie moduliai ilgainiui gali pasenti ar tapti sunkiau keičiami.

    Vis dėlto dalis pagrindinių komponentų, pavyzdžiui, kaitinimo elementas ar termostatas, dažnai yra pakeičiami, todėl ekonomiškai verta pasidomėti atsarginių dalių prieinamumu dar prieš perkant. Tinkamai prižiūrima rūkykla realiai gali tarnauti ir apie dešimtmetį, ypač jei saugoma nuo drėgmės ir reguliariai valoma.

  • Viduramžiais laiką uostė nosimi: kaip veikė kvapų laikrodžiai Kinijoje ir Japonijoje

    Viduramžiais laiką uostė nosimi: kaip veikė kvapų laikrodžiai Kinijoje ir Japonijoje

    Gerokai iki šiuolaikinių mechaninių laikrodžių Rytų Azijoje paplito išradingas būdas skaičiuoti laiką: vadinamieji kvapų, arba smilkalų, laikrodžiai. Jie ypač siejami su Kinija, kur bent Songų dinastijos laikotarpiu laiko matavimas buvo svarbus ir valstybės administracijai, ir religiniams ritualams, ir kasdieniams įpročiams.

    Nors tuo metu jau egzistavo vandens laikrodžiai bei sudėtingi astronominiai mechanizmai, smilkstančios medžiagos pasirodė esąs patogus, palyginti stabilus „natūralus laikmatis“. Pagrindinė idėja paprasta: specialiai paruoštos aromatinių medžiagų kompozicijos degdavo prognozuojamu tempu, todėl buvo galima numatyti, kiek laiko truks jų sudegimas.

    Kaip „degdavo“ valandos

    Smilkalai būdavo dedami į specialius indus ar lovelius, suformuotus taip, kad ugnis keliautų iš anksto numatytu taku. Kartais tas takas primindavo labirintą: liepsnelė slinkdavo posūkiais, o kiekviena atkarpa atitikdavo tam tikrą laiko vienetą, pavyzdžiui, valandą ar jos dalį.

    Dalis įrenginių turėjo ir garsinį signalą. Degimo trasoje būdavo išdėstomi metaliniai rutuliukai ar mažyčiai varpeliai: ugniai pasiekus konkretų tašką, sudegdavo atrama, metalas nukrisdavo ant plokštelės ir pranešdavo, kad praėjo dar viena laiko atkarpa.

    Kvapas kaip papildomas „rodmuo“

    Didžiausias išskirtinumas buvo kvapas, kuris keitėsi priklausomai nuo naudojamų mišinių ir degimo etapų. Žmonės galėjo orientuotis ne vien pagal patį įrenginį ar skambesį, bet ir pagal ore tvyrantį aromatą, todėl laiko tėkmė tapdavo ne vien matoma, bet ir užuodžiama.

    Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai nebuvo vien subjektyvus „spėjimas pagal kvapo stiprumą“. Laikas buvo žymimas konstrukciškai: degimo kelias, atkarpų ilgis, smilkalų sudėtis ir aplinkos sąlygos turėjo būti apgalvotos taip, kad rezultatas būtų pakankamai patikimas.

    Japonijoje virto kultūros dalimi

    Vėliau technologija paplito Japonijoje, kur įgavo dar ryškesnį kultūrinį krūvį. Šalyje susiformavo tradicija, siejama su sąmoningu aromatų patyrimu ir interpretavimu, todėl laiko matavimas smilkalais natūraliai įsiliejo į estetikos ir kasdienybės ritualus.

    Tyrėjai pažymi, kad Europos keliautojams šie įrenginiai ilgą laiką atrodė mįslingi: XVII–XVIII amžių aprašymuose jie neretai pateikiami kaip egzotiška keistenybė. Tačiau iš tiesų kvapų laikrodžiai rėmėsi gana racionalia idėja: kontroliuojamu degimu, suplanuotu keliu ir, kai kuriais atvejais, garsiniu laiko „mušimu“.

    Šiandien, kai laiką matuojame atominių laikrodžių tikslumu ir sinchronizuojame išmaniaisiais įrenginiais, kvapų laikrodžiai primena kitokią laiko sampratą. Jie rodo, kad technologija gali būti ne tik tiksli, bet ir juntama pojūčiais, o kasdienis laiko skaičiavimas gali tapti kultūros dalimi.

  • Įžengė į urvą ir rado 200 000 metų „namų tvarką“: tai keičia požiūrį į protėvius

    Įžengė į urvą ir rado 200 000 metų „namų tvarką“: tai keičia požiūrį į protėvius

    Daugelį dešimtmečių ankstyviausi žmonės dažnai buvo vaizduojami kaip beveik vien išlikimu besirūpinantys, „primityvūs“ medžiotojai. Tačiau nauji tyrimai iš pietinės Afrikos rodo kur kas sudėtingesnį kasdienybės paveikslą: žmonės urvuose ne tik gyveno, bet ir kryptingai organizavo erdvę poilsiui.

    Mokslininkai, nagrinėję Border urvo nuosėdas, aptiko mikroskopinių augalų likučių, leidžiančių atkurti senovinių guolių struktūrą. Nustatyta, kad maždaug prieš 200 000 metų čia buvo klojamos „lovos“ iš žolių, ypač Panicoideae grupei priskiriamų augalų, kurių giminaičių esama ir šiandien.

    Šie guoliai nebuvo atsitiktinai sumestos žolės krūvos. Tyrėjai pastebėjo, kad paklotai būdavo reguliariai atnaujinami, papildomi naujais sluoksniais, o senesnė medžiaga pašalinama, tarsi laikantis nusistovėjusios tvarkos ir higienos įpročių.

    Dar įdomiau tai, kad kai kuriose vietose užfiksuotos pakartotinio deginimo žymės, o ant susidariusio pelenų sluoksnio vėl klojami švieži augalai. Toks ciklas, sprendžiant iš sluoksnių sekos, kartojosi ilgą laiką, o tai rodo ne vienkartinį sprendimą, bet tradiciją.

    Mokslininkų vertinimu, pelenai galėjo atlikti kelias praktines funkcijas: jie padeda izoliuoti nuo drėgno pagrindo ir gali apsunkinti vabzdžių bei parazitų judėjimą. Tokia „pelenų higiena“ būtų buvusi paprasta, bet veiksminga priemonė geresnei miego kokybei ir švaresnei aplinkai užtikrinti.

    Specialistai pabrėžia, kad kryptingas guolių įrengimas reikalauja planavimo, tinkamų medžiagų parinkimo ir nuoseklaus elgesio modelio. Tai siejama su išvystytomis pažintinėmis gebomis ir gebėjimu kurti komfortiškesnę gyvenamąją aplinką, o ne vien reaguoti į momentinius pavojus.

    Tyrimas taip pat rodo, kad urvo naudojimas bėgant tūkstantmečiams kito. Senesniuose sluoksniuose matyti intensyvesnio gyvenimo ir pakartotinių pertvarkymų ženklai, o jaunesniuose gali atsispindėti trumpesni apsistojimai ar mažesnės grupės.

    Tokie duomenys prisideda prie platesnės tendencijos archeologijoje ir paleoantropologijoje, kai ankstyvųjų žmonių elgsena vertinama per kasdienybės, technologinių sprendimų ir socialinių įpročių prizmę. Kuo daugiau randama apčiuopiamų organizuotos buities pėdsakų, tuo mažiau pagrindo lieka senajam stereotipui apie „primityvius“ protėvius.

    Šio darbo išvados publikuotos moksliniame leidinyje Journal of Archaeological Science. Tyrėjai pabrėžia, kad išskirtinai gerai išlikę organiniai pėdsakai suteikė retą galimybę atsekti ne tik tai, ką žmonės veikė, bet ir kaip jie kūrė poilsiui skirtą aplinką.

  • Pietų Korėja žengė lemtingą žingsnį: „Korea Aerospace Industries“ MAH sėkmingai išlaikė bandymus

    Pietų Korėja žengė lemtingą žingsnį: „Korea Aerospace Industries“ MAH sėkmingai išlaikė bandymus

    Pietų Korėjos gynybos įsigijimų agentūra DAPA pranešė, kad kuriamas naujas jūrinis smogiamasis sraigtasparnis MAH sėkmingai įveikė svarbiausią bandymų etapą ir pasiekė pažangią vystymo stadiją. Tai reiškia, kad artėja sprendimas dėl serijinės gamybos starto ir būsimų užsakymų apimčių.

    Projektą vykdo „Korea Aerospace Industries“, o pati platforma kuriama remiantis MUH-1 „Marineon“ sprendiniais, kurie yra jūrinė KUH-1 „Surion“ versija. Toks pasirinkimas leidžia greičiau pereiti nuo prototipo prie eksploatacijai paruoštos sistemos, nes dalis technologijų ir grandžių jau patikrintos.

    Pagrindinė MAH paskirtis – teikti ugnies paramą Pietų Korėjos jūrų pėstininkams desantinėse operacijose, kai veikiama nuo amfibinių laivų. Tarp minimų platformų – ROKS Dokdo ir ROKS Marado, todėl sraigtasparnis projektuojamas atsižvelgiant į darbą virš jūros ir laivų denių sąlygas.

    DAPA teigimu, bandymų metu MAH demonstravo gebėjimus ne tik atakuoti antžeminius taikinius, bet ir neutralizuoti grėsmes ore. Agentūra akcentuoja, kad sraigtasparnis gali dengti transporto sraigtasparnius, susidurdamas su priešo smogiamaisiais sraigtasparniais ar dronais.

    Vienu reikšmingiausių pasiekimų įvardijama integruota valdoma ginkluotė oras–oras, kuri, pasak DAPA, yra pirmas toks atvejis šalies sukurtame kariniame sraigtasparnyje. Toks sprendimas siejamas su platesne tendencija, kai dronų grėsmė verčia didinti trumpojo nuotolio oro gynybos ir savisaugos galimybes net ir rotacinių orlaivių segmentuose.

    „Tai pirmas atvejis, kai šalyje pagamintas karinis sraigtasparnis pademonstravo galimybę nešti ir paleisti valdomas oras–oras raketas. Tikimasi, kad tai reikšmingai padidins jūrų pėstininkų desantinių operacijų pajėgumus“, – sakė DAPA.

    MAH viešai pirmą kartą pristatytas 2021 metais Seule vykusioje ADEX parodoje. 2024 metais buvo užbaigti trys prototipai, pradėti antžeminiai bandymai, o 2024 metų gruodį įvyko pirmasis skrydis, kurio metu tikrintos bazinės manevravimo ir valdymo charakteristikos.

    Pagal DAPA skelbiamą grafiką, vystymo darbai turėtų būti baigti 2026 metų rugpjūtį, o serijinė gamyba planuojama nuo 2027 metų. Jei terminai bus išlaikyti, Pietų Korėja turės naują specializuotą jūrinį smogiamąjį sraigtasparnį, pritaikytą amfibinėms operacijoms ir modernioms grėsmėms ore.

  • „Nvidia“ suplaka kortas: Taivanas skelbiamas DI revoliucijos epicentru, skaičiai stulbina

    „Nvidia“ suplaka kortas: Taivanas skelbiamas DI revoliucijos epicentru, skaičiai stulbina

    „Nvidia“ vis garsiau įvardija Taivaną kaip vieną svarbiausių pasaulio vietų, kur koncentruojasi dirbtinio intelekto proveržiui būtina infrastruktūra. Bendrovė pranešė planuojanti Taipėjuje kurti naują globalią bazę, kuri turėtų veikti iki 2030 metų ir įdarbinti apie 4 000 žmonių.

    Įmonės vadovas Jensenas Huangas renginyje Taipėjuje akcentavo, kad Taivane gimsta esminės DI tiekimo grandinės dalys: lustai, sistemos ir superkompiuteriai. Tai glaudžiai siejasi su faktu, jog būtent Taivanas yra pasaulinės puslaidininkių gamybos centras, o pažangiausius lustus masiškai gamina „TSMC“.

    „Taivanas šiandien yra dirbtinio intelekto revoliucijos epicentras“, – sakė Jensenas Huangas.

    Didžiausią dėmesį kelia investicijų mastas. Remiantis viešai cituotais vadovo teiginiais, „Nvidia“ planuoja Taivane išleisti iki maždaug 140 milijardų eurų per metus, kai prieš kelerius metus išlaidos regione buvo keliskart mažesnės.

    Tokie skaičiai atspindi ne tik „Nvidia“ plėtrą, bet ir viso sektoriaus kryptį: DI modelių mokymui ir diegimui reikia milžiniškų duomenų centrų pajėgumų, o jų širdis yra GPU ir pažangūs akceleratoriai. Dėl to pasaulinė konkurencija dėl gamybos pajėgumų ir tiekimo grandinių stabilumo aštrėja, o Taivano vaidmuo tik didėja.

    „Nvidia“ glaudžiai bendradarbiauja su Taivano technologijų ekosistema, kuri apima ne tik „TSMC“, bet ir serverių bei infrastruktūros gamintojus. Rinkos dalyviai paprastai mini tokius partnerius kaip „Foxconn“, „Wistron“ ir „Quanta“, kurie dalyvauja kuriant ir surenkant duomenų centrų įrangą.

    Investuotojai į tokius pranešimus reaguoja greitai. Po naujienų apie „Nvidia“ ambicijas Taivane finansų rinkose fiksuotas „TSMC“ akcijų brangimas, o tai dar kartą parodė, kaip glaudžiai susieti DI paklausos lūkesčiai ir puslaidininkių gamintojų vertinimai.

    Taivane savo projektus didina ir kiti lustų bei skaičiavimo sprendimų kūrėjai. Konkurentai, įskaitant AMD, taip pat skelbia apie dideles investicijas DI infrastruktūroje, nes pasaulinės bendrovės lenktyniauja, kas greičiau pasiūlys galingesnius sprendimus debesijai, robotikai ir pramonės automatizavimui.

  • Kinija baigė rekordinį eksperimentą: 537 dienas bandė medžiagas 11 000 metrų gylyje

    Kinija baigė rekordinį eksperimentą: 537 dienas bandė medžiagas 11 000 metrų gylyje

    Kinija pranešė užbaigusi išskirtinį, realiomis sąlygomis vykdytą medžiagų atsparumo korozijai bandymą. Eksperimentas truko 537 dienas ir buvo atliktas maždaug 11 000 metrų gylyje, kur vyrauja vienos ekstremaliausių sąlygų Žemėje.

    Tokio gylio aplinkoje derinasi milžiniškas slėgis, žema temperatūra, didelis druskingumas ir ribotas deguonies kiekis. Būtent šie veiksniai spartina kai kurių lydinių, dangų ir konstrukcinių elementų irimą, o laboratorinės simuliacijos ne visada tiksliai atkuria realų poveikį.

    Projektą vykdė su laivų statyba ir jūrinėmis technologijomis siejama Kinijos valstybinė pramonės grupė „CSSC“. Pagrindinis tikslas buvo surinkti duomenis vietoje, stebint, kaip skirtingos medžiagų grupės elgiasi ilgą laiką veikiamos giliavandenių sąlygų.

    Bandymuose naudotos kelios kategorijos: geležies ir spalvotųjų metalų lydiniai, įvairios funkcinės apsauginės dangos, anodinės katodinės apsaugos elementai bei nemetalinių, plūdrumą suteikiančių medžiagų pavyzdžiai. Pasak projekto rengėjų, dalis mėginių jau rodo irimo požymius, o kiti išliko stabilūs, todėl svarbiausia taps detali laboratorinė analizė po iškėlimo.

    Gauti rezultatai svarbūs kuriant giliavandenę įrangą, kurioje gedimų kaina yra itin didelė: nuo povandeninių robotų ir sensorių iki kabelių, jungčių bei tyrimų platformų. Realių bandymų duomenys padeda tiksliau parinkti medžiagas, apsaugines dangas ir konstrukcinius sprendimus, taip mažinant eksploatacijos riziką ir priežiūros kaštus.

    Korozija jūroje aktuali ne tik mokslo tyrimams, bet ir pramonei, ypač ten, kur įranga dirba dešimtmečiais. Kinija nurodo, kad projekto metu tobulintos apsauginės dangos gali praversti naftos ir dujų gavybos infrastruktūroje bei giliavandeniame kasime, kur medžiagų patvarumas lemia tiek saugą, tiek investicijų grąžą.

    Pastaraisiais metais vis daugiau šalių investuoja į giliavandenių technologijų vystymą, nes auga poreikis patikimai stebėti vandenynus, užtikrinti infrastruktūros saugumą ir plėsti jūrinių resursų panaudojimą. Todėl ilgalaikiai bandymai itin dideliame gylyje laikomi vienu iš nedaugelio būdų gauti patikimą, inžinerijai pritaikomą informaciją.

  • Grigiškėse planuojamas sklypo Afindevičių g. 8 naudojimo keitimas: nuo daugiabučių į namų valdas

    Kas siūloma keisti?

    Vilniaus miesto savivaldybė informuoja gavusi prašymą pakeisti žemės sklypo Afindevičių g. 8, Grigiškėse (kadastro Nr. 7937/0002:0378), pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) naudojimo būdą. Tokie pakeitimai teritorijų planavimo praktikoje paprastai reiškia kitokią leistiną plėtrą ir skirtingus statybos parametrus.

    Šiuo metu sklypui nurodoma paskirtis ir naudojimo būdas: kita; daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos. Prašyme prašoma nustatyti kitą naudojimo kryptį: kita; vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.

    Kuo skiriasi šie naudojimo būdai?

    Perėjimas nuo daugiabučių ir bendrabučių teritorijų prie vienbučių ir dvibučių teritorijų dažniausiai keičia galimą užstatymo intensyvumą bei teritorijos vystymo logiką. Paprastai tai reiškia, kad vietoje didesnio tankio gyvenamosios statybos būtų orientuojamasi į mažesnio mastelio individualius namus.

    Tokio tipo sprendimai gali turėti įtakos ir aplinkiniams gyventojams, nes skiriasi planuojami srautai, automobilių parkavimo poreikis bei inžinerinės infrastruktūros apkrovos. Galutinis suderinimas priklauso nuo teisės aktų reikalavimų, konkrečių teritorijų planavimo dokumentų ir savivaldybės vertinimo.

    Viešinimo terminas ir kaip teikti pasiūlymus

    Prašymas viešinamas 10 darbo dienų nuo 2026 metų birželio 1 dienos iki 2026 metų birželio 12 dienos. Viešinimo laikotarpiu gyventojai ir suinteresuotos šalys gali teikti pasiūlymus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui raštu.

    Pasiūlymai priimami adresu Konstitucijos pr. 3, Vilnius, taip pat elektroniniu paštu savivaldybe@vilnius.lt. Taip pat numatyta galimybė teikti pastabas per teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinę sistemą.

    Dėl papildomos informacijos nurodomas telefonas +370 5 211 2868 ir el. paštas valerija.sabaliauskiene@vilnius.lt. Savivaldybė primena, kad pasiūlymai vertinami pagal nustatytas procedūras, o sprendimas priimamas įvertinus visumą aplinkybių.