Toli nuo Žemės, vienišame Marso krateryje, kuriame „gyvena“ tik robotai, „NASA“ marsaeigis „Perseverance“ tyrinėja sausą kraštovaizdį, kuris prieš milijardus metų buvo upių ir sąnašų sistema.
Nauji duomenys rodo, kad Jezero delta nėra vienintelis gausaus vandens, kadaise tekėjusio Marso paviršiumi, pėdsakas. Marsaeigio georadaro prietaisas „RIMFAX“ pirmą kartą taip giliai „pažvelgė“ po Jezero krateriu ir atskleidė didžiulę, senesnę deltą po šiandien matoma sąnašų struktūra. Tai reiškia, kad vanduo Marse galėjo tekėti gerokai ilgiau, nei leidžia spręsti vien paviršiaus požymiai, o tai svarbu vertinant planetos tinkamumą gyvybei praeityje.
„Apskritai „RIMFAX“ atskleidžia platesnę upinę sistemą, nei buvo matyti iš orbitos, ir rodo ilgesnį upinių sąnašų kaupimosi, vandens sukeltų pakitimų ir tinkamų gyvybei sąlygų laikotarpį, nei anksčiau buvo manyta Jezero krateryje“, – teigė Kalifornijos universiteto Los Andžele geomikrobiologė Emily Cardarelli.
„„RIMFAX“ atskleidė ankstesnę požeminę deltinių sąnašų aplinką po dabartine delta, taip dar labiau atitolindamas Jezero galimo tinkamumo gyvybei laikotarpį į praeitį“, – pridūrė ji.
Per daugelį metų sukaupti duomenys vis aiškiau rodo, kad Marsas ne visada buvo sausas, rūdžių spalvos dulkių pasaulis. Įrodymai – įvairūs: nuo vandens suformuotų reljefo struktūrų iki mineralų, kurie galėjo susidaryti tik esant skystam vandeniui.
Tai kelia ir kitą svarbų klausimą: kiek ilgai skystas vanduo išliko Marso paviršiuje. Kuo ilgesnis šis laikotarpis, tuo didesnis „langas“, per kurį galėjo atsirasti mikrobinė gyvybė – būtent ji laikoma tikėtiniausia gyvybės forma, galėjusia egzistuoti Marse.
Marso kraštovaizdis milijardus metų išliko palyginti gerai „užkonservuotas“, nes planeta nepatiria tokių tektoninių procesų ir oro sąlygų kaitos, kaip Žemė. Manoma, kad Jezero delta, kurią dabar tyrinėja „Perseverance“, yra maždaug 3,7 mlrd. metų senumo ir susiformavo vėlyvuoju Nojaus laikotarpiu – ankstyvuoju Hesperio laikotarpiu.
Tačiau būtent tuo metu Marsas, kaip žinoma, turėjo paviršinio vandens, o tekantis vanduo skatina intensyvesnę eroziją ir nuosėdų kaupimąsi.
Mokslininkus glumino kai kurių Jezero krateryje esančių mineralinių sankaupų kilmė – ypač karbonatais ir olivinu turtingas sluoksnis, vadinamas pakraščio zona (angl. Margin). Norėdami išsiaiškinti, kaip jis susiformavo, tyrėjai pasitelkė „Perseverance“ prietaisą „RIMFAX“, kad ieškotų užuominų giliai po žeme.
Nuo 2023 m. rugsėjo iki 2024 m. vasario per 78 važiavimus marsaeigis daug kartų atliko matavimus georadaru. Duomenys rinkti maždaug 6,1 km ilgio maršrute, o signalas skverbėsi giliau nei 35 m.
Analizuojant informaciją, iš „tamsos“ ėmė ryškėti paslėptas deltinis kraštovaizdis.
„Kai pamatėme 909-os sols dienos radarogramą, supratome, kad šis sluoksnis radarui yra skaidresnis nei kiti anksčiau matyti. Važiuodami pakraščio zona, galėjome vis giliau pažvelgti į požemį – iki maždaug 35 metrų“, – pasakojo E. Cardarelli.
„1052-os sols dienos radarograma buvo ypač įdomi, nes pradėjome matyti sudėtingas struktūras gylyje, kurių anksčiau nebuvome pastebėję“, – pridūrė ji.
Radaras atskleidė daugybę uolienų sluoksnių, besitęsiančių giliai po paviršiumi. Jie išsidėstę nuožulniais raštais, kurie Žemėje būdingi nuosėdoms, nusėdančioms vandeniui tekant į platesnį baseiną.
Be to, tyrėjai aptiko „liežuvių“ ir kanalų struktūrų, atitinkančių tekėjusio vandens suformuotus darinius, taip pat išgraužas, užneštas formas ir palaidotus riedulius.
„Tai įprasti upių sistemų bruožai, nors jų išsaugojimas ne visada garantuotas, nes upių sistemos yra dinamiškos“, – aiškino E. Cardarelli.
Nors vienoje vietoje radaras gali ištirti tik kelias dešimtis metrų gylio, sujungus matavimus per visą „Perseverance“ maršrutą mokslininkai gali atkurti daug storesnį nuogulų paketą.
Sujungti duomenys leidžia manyti, kad pakraščio zonos nuogulos galėjo siekti iki 90 m storio. Tai rodo kelis nuosėdų kaupimosi epizodus, tarp kurių esama ir erozijos požymių. Remdamiesi Jezero kraterio geologiniu kontekstu, tyrėjai įvertino, kad ši vietovė veikiančią deltą galėjo turėti dar Nojaus laikotarpiu – maždaug prieš 4,2–3,7 mlrd. metų.
„Vertiname, kad pakraščio zonos tikrasis storis, t. y. vertikalus išsiplėtimas, yra bent 85–90 metrų“, – sakė E. Cardarelli.
„Mūsų aprašytos struktūros įvairaus dydžio – nuo mažesnių nei metras iki kelių šimtų metrų ilgio“, – pridūrė ji.
Visa tai leidžia daryti išvadą, kad vanduo Marse nebuvo tik trumpas epizodas: planeta galėjo patirti kelis tekėjimo ir paviršiaus formavimo etapus. Ilgesnė vandens istorija reiškia ir didesnes galimybes, kad tam tikru laikotarpiu galėjo atsirasti gyvybė.
„Šis darbas taip pat gali būti svarbus vertinant galimų biosignatūrų išlikimą ir tinkamumą gyvybei Jezero kraterio požemyje“, – rašo tyrėjai.
„Smulkios vidinės struktūros galėtų išsaugoti mineralinę sudėtį ir geochemines sąlygas, susijusias su praeities vandens įvykiais, ir kadaise galėjo sudaryti tinkamas gyvybei sąlygas“, – teigiama publikacijoje.
Tyrimas paskelbtas mokslo žurnale „Science Advances“.
