CP v2

Blog

  • 1,3 mln. amerikiečių sieja DNR su 1634 m. kolonistais: netikėtas atradimas Merilende

    1,3 mln. amerikiečių sieja DNR su 1634 m. kolonistais: netikėtas atradimas Merilende

    DNR pėdsakai iš 1634 metų

    Naujas genetinis ir genealoginis tyrimas parodė, kad daugiau kaip 1 300 000 žmonių, dalyvavusių „23andMe“ moksliniuose tyrimuose, turi bendrų DNR atkarpų su ankstyvaisiais europiečiais kolonistais, palaidotais Merilende. Tokie ryšiai nustatyti lyginant senovinės DNR mėginius su šiuolaikinių savanorių genetiniais duomenimis.

    Tyrimo atspirties taškas buvo 1634 metais į dabartinį Merilendą atvykę kolonistai, plaukę laivais „Ark“ ir „Dove“. Jie įkūrė St. Mary’s City, laikomą viena seniausių nuolatinių anglų gyvenviečių regione.

    Kaip veikia giminystės paieška

    Mokslininkai analizavo 49 asmenų, palaidotų Chapel Field kapinėse St. Mary’s City, genomus ir ieškojo vadinamojo tapatumo pagal kilmę principo. Šis metodas remiasi tuo, kad giminaičiai, net ir labai tolimi, paveldi tas pačias DNR atkarpas iš bendrų protėvių.

    Gauti rezultatai parodė ryškias sąsajas su Vakarų Anglija ir Velsu, taip pat aptikta ryšių su Airijos kilmės žmonėmis. Tyrimas išryškino ir mažiau žinomą vidinę migraciją JAV po Nepriklausomybės karo, kai dalis Merilendo katalikų šeimų kėlėsi į pietus ieškodamos didesnio religinio saugumo ir ekonominių galimybių.

    Kas buvo palaidoti kapinėse

    Genetinė analizė leido atkurti kai kurių iki šiol nežinomų palaidotų asmenų tapatybes. Derinant DNR duomenis su genealoginiais sutapimais ir papildoma istorine informacija, tyrėjai identifikavo Merilendo antrąjį gubernatorių Thomasą Greene’ą, jo pirmąją žmoną Anne ir jų sūnų Leonardą.

    „Tai pirmas kartas, kai senovinė DNR panaudota nežinomų asmenų identifikavimui neturint išankstinės informacijos, kas jie galėjo būti“, – sakė „23andMe Research Institute“ populiacijų genetikė Éadaoin Harney.

    Tyrimas taip pat pateikė užuominų apie kai kurių kolonistų socialinį statusą. Pavyzdžiui, keli jauni vyrai, siejami su Airijos kilme, mirė anksti, jų kauluose matyti sunkaus fizinio darbo ir prastesnės sveikatos požymių, o laidojimo aplinkybės leido svarstyti, kad jie galėjo būti samdiniai ar priklausomi darbininkai.

    Ką tai reiškia šiandien

    Šis darbas parodo, kaip šiuolaikinė genetika, archeologija ir genealogija gali papildyti viena kitą, kai istoriniuose šaltiniuose trūksta duomenų. Tokie tyrimai vis dažniau naudojami ne tik migracijų kryptims atsekti, bet ir konkrečių bendruomenių istorijai atkurti, ypač kai dokumentai neišlikę arba buvo fragmentiški.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ateityje panašūs projektai galėtų suteikti dar tikslesnių įžvalgų, jei būtų plačiau naudojami papildomi genetiniai žymenys, padedantys atsekti tėvines ir motinines linijas. Tyrimas publikuotas žurnale „Current Biology“.

  • Padidėjęs cholesterolis metų metus tylus: šiuos ženklus žmonės supainioja su nuovargiu

    Padidėjęs cholesterolis metų metus tylus: šiuos ženklus žmonės supainioja su nuovargiu

    Padidėjęs cholesterolis ilgą laiką gali nesukelti jokių aiškių simptomų, todėl neretai nustatomas tik per profilaktinius tyrimus arba jau įvykus komplikacijoms. Didžiausia rizika kyla tada, kai kraujyje padaugėja mažo tankio lipoproteinų, vadinamų MTL, kurie siejami su aterosklerozės progresavimu.

    Cholesterolis pats savaime nėra priešas, nes organizmui jis būtinas hormonų gamybai, vitamino D sintezei ir ląstelių membranoms. Tačiau kai MTL dalelės ima kauptis kraujagyslių sienelėse, formuojasi aterosklerozinės plokštelės, o tai didina miokardo infarkto ir insulto tikimybę.

    Kodėl požymių gali nebūti?

    Cholesterolio perteklius nesukelia skausmo, o kraujagyslių siaurėjimas dažnai vyksta pamažu, todėl žmogus prie pokyčių prisitaiko. Dėl to savijauta gali atrodyti normali net tada, kai rizika širdies ir kraujagyslių ligoms jau padidėjusi.

    Gydytojai pabrėžia, kad sutrikęs lipidų profilis vis dažniau nustatomas ir jaunesniems suaugusiesiems, o ne tik vyresniame amžiuje. Tam įtakos turi mažas fizinis aktyvumas, perdirbtas maistas, antsvoris, rūkymas, lėtinis stresas ir miego trūkumas.

    Subtilūs signalai, kurių nepastebime

    Kai kurie žmonės pastebi šviesią pilkšvą juostą aplink rainelę, vadinamą ragenos lanku. Nors šis požymis ne visada reiškia ligą, jaunesniame amžiuje jis gali būti susijęs su riebalų apykaitos sutrikimais ir yra priežastis pasitikrinti.

    Dar vienas galimas signalas yra gelsvos sankaupos odoje, ypač apie vokus, taip pat ties alkūnėmis ar keliais. Tokie pakitimai dažnai laikomi kosmetine problema, tačiau jie gali rodyti, kad riebalai kaupiasi audiniuose ir verta atlikti lipidogramą.

    Cholesterolio perteklius gali prisidėti prie kraujotakos prastėjimo, todėl daliai žmonių pasitaiko šaltesnės galūnės, greitesnis nuovargis, sumažėjusi tolerancija fiziniam krūviui ar diskomfortas kojose vaikštant. Vis dėlto šie simptomai yra nespecifiniai ir dažnai paaiškinami stresu, miego stoka ar pervargimu.

    Ką daryti praktiškai?

    Patikimiausias būdas įvertinti riziką yra kraujo tyrimai, kuriuose nustatomas bendras cholesterolis, MTL, DTL ir trigliceridai. Gydymo taktika priklauso nuo bendros širdies ir kraujagyslių rizikos, gretutinių ligų ir šeiminės anamnezės, todėl rezultatų interpretaciją verta aptarti su gydytoju.

    Gyvensenos korekcija išlieka pagrindas: daugiau skaidulų ir daržovių, ankštinių ir pilno grūdo produktų, mažiau transriebalų ir stipriai perdirbto maisto. Reikšmę turi ir reguliari fizinė veikla, kūno masės kontrolė, nerūkymas bei pakankamas miegas, o kai kuriais atvejais prireikia ir vaistų, pavyzdžiui, statinų.

    Svarbiausia nelaukti, kol organizmas praneš apie bėdą skausmu, nes padidėjęs cholesterolis gali vystytis tyliai daugelį metų. Profilaktinis tyrimas neretai leidžia užkirsti kelią komplikacijoms, kurios pasireiškia staiga ir turi ilgalaikių pasekmių.

  • Padarei šią klaidą su sultiniu? Ekspertai įspėja: taip jis sugenda vos per naktį

    Daugelis įdeda daug pastangų virdami sultinį, tačiau vėliau likučius palieka tame pačiame puode ir tiesiog įstumia į šaldytuvą. Toks įprotis gali greitai sugadinti skonį ir išvaizdą, o kartais sultinys gali tapti ir nebetinkamas vartoti.

    Paliktas per naktį su mėsa, kaulais ir daržovėmis sultinys dažnai praranda skaidrumą, gali pakisti konsistencija, atsirasti kartumas ar pašalinis kvapas. Tai lemia ir spartesni skonio pokyčiai, ir didesnė mikrobiologinė rizika, jei patiekalas vėsinamas per lėtai.

    Kaip laikyti, kad nesugestų

    Svarbiausia taisyklė paprasta: atskirkite skystį nuo priedų. Nukoštą sultinį verta perpilti į švarų, išplautą ir karštu vandeniu nuplikytą indą, uždengti ir tik tada dėti į šaldytuvą.

    Šaldytuve sultinys su mėsa ir daržovėmis paprastai išsilaiko trumpiau, o nukoštas, laikomas švariai ir sandariai, išlieka tinkamas ilgiau. Praktikoje dažnai rekomenduojama vadovautis saugiu režimu: su priedais suvartoti per 2–3 dienas, o nukoštą planuoti sunaudoti per maždaug savaitę, vertinant kvapą, skonį ir laikymo sąlygas.

    Vėsinimas ir higiena daro skirtumą

    Didžiausia klaida yra ilgai laikyti šiltą puodą kambario temperatūroje. Sultinį reikėtų kuo greičiau atvėsinti iki šaldytuvo temperatūros, pavyzdžiui, puodą įstatant į šalto vandens vonelę ir pamaišant, kad šiluma pasišalintų greičiau.

    Taip pat svarbu nenaudoti tų pačių šaukštų ragavimui ir maišymui, o indus rinktis sandarius. Kuo mažiau bereikalingo kontakto su oru ir nešvariais paviršiais, tuo ilgiau išlieka kokybė.

    Šaldymas ir ilgesnis išsaugojimas

    Nukoštą sultinį galima ir užšaldyti, geriausia porcijomis, kad vėliau nereikėtų atitirpinti viso kiekio. Patogu pilstyti į šaldymui tinkamus maišelius ar dėžutes ir užrašyti datą, kad būtų aišku, kiek laiko jis laikomas.

    Įprastai rekomenduojama šaldytą sultinį suvartoti per 6 mėnesius, nes vėliau prastėja skonis ir aromatas, net jei produktas išlieka saugus. Atitirpintą sultinį geriausia užvirinti ir nebeužšaldyti pakartotinai.

    Likusią mėsą ir daržoves taip pat galima panaudoti prasmingai: iš mėsos dažnai gaminami įdarai ar užtepėlės, o daržovės tinka sutrinti į tirštą sriubą. Taip sumažinsite maisto švaistymą ir sutaupysite laiko kitų dienų pietums.

  • Retai perkame, o be reikalo: šios pupelės guliaše gali atstoti mėsą ir kainuoja mažai

    Pupelės ilgą laiką daugeliui asocijavosi su paprasta namų virtuve ir atsargomis spintelėje. Tačiau mitybos specialistai vis dažniau primena, kad ankštiniai yra vienas nepelnytai nuvertintų produktų dėl skaidulų ir augalinių baltymų gausos. Reguliarus ankštinių vartojimas siejamas su geresne žarnyno mikrobiotos įvairove, ilgesniu sotumu ir palankesniais kraujo riebalų rodikliais.

    Didžiausias pupelių privalumas yra skaidulos, kurios padeda palaikyti reguliarų žarnyno darbą ir lėtina angliavandenių pasisavinimą. Dėl to po tokio patiekalo sotumas išlieka ilgiau, o cukraus kiekio kraujyje šuoliai gali būti mažesni. Skaidulos taip pat maitina naudingas žarnyno bakterijas, o tai siejama su platesne mikrobiotos įvairove.

    Širdžiai svarbus ir tirpiųjų skaidulų poveikis, nes jos gali prisidėti prie mažesnio MTL cholesterolio, dažnai vadinamo bloguoju. MTL perteklius didina aterosklerozės riziką, todėl ankštinių įtraukimas į kasdienę mitybą laikomas viena paprastų mitybos krypčių širdies ir kraujagyslių sveikatai. Pupelėse taip pat yra kalio, magnio, geležies, cinko ir B grupės vitaminų.

    Pupelės guliaše vietoje mėsos

    Pupelės ypač tinka tirštiems vieno puodo patiekalams, kai norisi sotaus ir šildančio maisto. Išvirtos jos būna minkštos, švelniai kremiškos ir gerai sugeria padažo skonį, todėl guliaše gali sėkmingai pakeisti dalį ar net visą mėsą. Skonį sustiprina svogūnai, česnakas, morkos, pomidorai, paprika, rūkyta paprika ir mairūnas.

    Norint geresnio virškinimo, ypač jei ankštinius valgote retai, verta pradėti nuo mažesnių porcijų. Daugeliui padeda pupelių mirkymas ir vandens nupylimas prieš verdant, taip pat ilgesnis terminis apdorojimas. Prieskoniai, tokie kaip kmynai ar pankoliai, kai kuriems žmonėms mažina pilvo pūtimą.

    Skirtingos pupelės, skirtinga nauda

    Įvairovė svarbi ne tik skoniui, bet ir žarnyno mikrobiotai. Juodosios pupelės vertinamos dėl didesnio antioksidantų kiekio, baltosios dažnai naudojamos sriuboms ir užtepėlėms, raudonosios tinka troškiniams, o adzuki pupelės išsiskiria mineralinėmis medžiagomis. Ankštinius galima kaitalioti ir derinti su avinžirniais, lęšiais ar žirniais.

    Kada ankštinius riboti?

    Ne visiems pupelės tinka vienodai. Jautresnį virškinimą turintiems žmonėms, ypač sergantiems dirgliosios žarnos sindromu ar turintiems ryškų pilvo pūtimą, ankštiniai gali sustiprinti nemalonius simptomus. Paūmėjus uždegiminėms žarnyno ligoms ar laikantis gydytojo skirtos lengvai virškinamos dietos, jų vartojimą taip pat gali tekti riboti.

    Specialistai pataria atsargiai elgtis ir tuomet, kai yra alergija ankštiniams arba nustatyta stipri jų netolerancija. Sergant inkstų ligomis ir ribojant kalį ar fosforą, ankštinių kiekį reikėtų aptarti su gydytoju ar dietologu. Mažiems vaikams didelių pupelių porcijų geriau neduoti, nes dėl didelio skaidulų kiekio jos gali būti sunkiai virškinamos.

  • Daugelis kepa kepenėles neteisingai: vienas riebalas gadina skonį ir gali pakenkti sveikatai

    Skrudintos kepenėlės daugeliui asocijuojasi su greita vakariene, tačiau dažna klaida slypi ne recepte, o keptuvėje. Mitybos specialistai pabrėžia, kad netinkamai parinkti riebalai, ypač kaitinami iki dūmijimo, keičia patiekalo kokybę ir gali didinti nepageidaujamų junginių susidarymo riziką.

    Sviestas ir nerafinuotas alyvuogių aliejus vertinami dėl skonio, tačiau jų dūmijimo taškas dažnai yra žemesnis, todėl kepant aukštesnėje temperatūroje jie greičiau pradeda svilti. Kai riebalai perkaista ir ima rūkti, blogėja skonis, o oksidacijos produktai nėra palankūs sveikatai, ypač jei taip gaminama nuolat.

    Kurie riebalai tinka kepenėlėms?

    Kepenėlėms labiau tinka riebalai, kurie išlieka stabilesni kaitinant, pavyzdžiui, rafinuotas rapsų aliejus. Jis dažnai rekomenduojamas dėl tinkamesnių savybių kepimui ir neutralesnio skonio, kuris neužgožia kepenėlių bei priedų, tokių kaip svogūnai ar obuoliai.

    Kartais pasirenkamas ir lydytas sviestas, nes jis atsparesnis kaitrai, tačiau jis didina sočiųjų riebalų dalį patiekale. Kadangi pačios kepenėlės taip pat turi sočiųjų riebalų, pasirinkus lengvesnį augalinį aliejų galima išlaikyti palankesnę riebalų rūgščių pusiausvyrą.

    Kaip iškepti, kad netaptų kietos?

    Norint išvengti kartumo ir kietumo, kepenėles prieš kepant verta pamirkyti piene, pasukose ar kefyre, o vėliau gerai nusausinti. Į keptuvę jos turėtų keliauti tik tada, kai riebalai jau įkaitę, kad paviršius greitai apskrustų, o vidus neišdžiūtų.

    Dažniausiai pakanka trumpai kepti po kelias minutes iš kiekvienos pusės, tik iki gražios plutelės. Druską ir dalį prieskonių geriau berti pabaigoje, nes per anksti pasūdyta mėsa gali greičiau prarasti sultingumą ir tapti kietesnė.

    Kiek dažnai saugu valgyti?

    Kepenėlės vertinamos dėl baltymų, geležies ir vitamino A, tačiau su jomis svarbu nepersistengti. Dėl labai didelio vitamino A kiekio dažnai rekomenduojama subproduktus valgyti rečiau, pavyzdžiui, kartą per savaitę ar net rečiau, priklausomai nuo bendros mitybos.

    Nėščiosioms kepenėlių paprastai patariama vengti, nes per didelis retinolio kiekis gali būti žalingas vaisiui. Renkantis produktą verta atkreipti dėmesį į rūšį: dažniau pasirenkamos paukštienos ar veršienos kepenėlės, o porcijos dydį geriausia išlaikyti saikingą.

  • Paprastas padažas karkos gabalėliams: mėsa išeina stulbinamai sultinga net be grilio

    Paprastas padažas karkos gabalėliams: mėsa išeina stulbinamai sultinga net be grilio

    Šiltuoju sezonu grilis daugeliui tampa greičiausiu keliu į sočią vakarienę, tačiau sultingą sprandinę galima paruošti ir namuose. Skirtumą dažniausiai padaro ne kepimo būdas, o trumpa, bet taikli marinavimo schema, kuri išryškina mėsos skonį ir padeda išlaikyti drėgmę.

    Šiame recepte pagrindą sudaro medus, šviežias imbieras ir tamsus sojų padažas. Medus suteikia lengvą karamelizaciją, imbieras prideda gaivios aštrumos, o sojų padažas atstoja druską ir kartu sustiprina umami skonį, todėl sprandinė išlieka sodri net kepant ant keptuvės.

    Kaip veikia marinatas

    Svarbu suprasti, kad tokia marinato sudėtis pirmiausia veikia skonį, o ne stebuklingai suminkština mėsą per kelias minutes. Trumpas marinavimas, pavyzdžiui, apie 10 minučių, padeda prieskoniams tolygiau prilipti prie paviršiaus ir geriau apskrudinti, bet nepermuša natūralaus mėsos aromato.

    Jei turite laiko, sprandinę galima palaikyti ilgiau, tačiau tuomet verta stebėti sūrumą, nes sojų padažas yra koncentruotas. Norint švelnesnio rezultato, dalį sojų padažo galima keisti vandeniu, o saldumą reguliuoti mažesniu medaus kiekiu.

    Kepimas be klaidų

    Sprandinę galima kepti ant grilio, elektrinio grilio arba keptuvėje, o patogiausia, kai mėsa kepama ant įkaitinto aliejaus. Kad gabalėliai nesausėtų, svarbu jų neperkepti: geriau trumpiau apskrudinti iš abiejų pusių ir leisti mėsai kelias minutes pailsėti.

    Iš likusio marinato galima greitai pagaminti padažą: jį užvirinti, o tuomet įmaišyti sviestą, kad skonis suapvalėtų ir padažas taptų švelnesnės tekstūros. Tai taip pat saugesnis būdas naudoti marinatą, kuris lietė žalią mėsą.

    Su kuo derinti

    Prie saldžiai sūraus marinato ypač tinka grilyje kepti vaisiai, pavyzdžiui, persikai, kurie sustiprina karamelinę natą. Jei norisi klasikos, gerai dera ir ant grilio keptos daržovės, tokios kaip cukinija, paprika ar pomidorai, nes jos suteikia gaivumo ir lengvumo.

    Kaip garnyrą galima rinktis kuskusą su pakepintu svogūnu ir petražolėmis arba paprastas salotas. Tokie priedai subalansuoja riebesnę sprandinę ir padeda patiekalą paversti pilnaverte vakariene.

    Ingredientai: apie 8 sprandinės riekės, 2 šaukštai skysto medaus, 2 arbatiniai šaukšteliai tarkuoto imbiero, 3 šaukštai tamsaus sojų padažo, 2 šaukštai aliejaus, 2 šaukštai sviesto, pasirinktinai 4 persikai. Paruošimas: medų sumaišykite su imbieru ir sojų padažu, sudėkite mėsą, palaikykite apie 10 minučių, tuomet kepkite; marinatą užvirinkite ir įmaišykite sviestą, patiekite su padažu ir persikais.

  • Traškūs, bet minkšti blynai su pekino kopūstais: dažna klaida sugadina visą įdarą

    Pekino kopūstai dažniausiai keliauja į salotas, tačiau tinkamai paruošti jie puikiai tinka ir šiltam įdarui, pavyzdžiui, blynams ar virtiniams. Svarbiausia neperkepti, nes tuomet lapai praranda tekstūrą, sukrenta ir įdaras tampa vandeningas.

    Norint išlaikyti traškumą, kopūstus verta kepti trumpai ir vidutinėje kaitroje, kol lapai tik šiek tiek suminkštėja ir sumažėja jų tūris. Keptuvės dengti nereikėtų, nes susikaupę garai pradeda troškinti daržoves, o tai greitai paverčia jas per minkštomis.

    Kas svarbiausia kepant kopūstus

    Geriausias rezultatas pasiekiamas, kai kopūstai į įdarą dedami supjaustyti plonais šiaudeliais ir kepami kelias minutes, nuolat pamaišant. Druska taip pat turi įtakos: pasūdžius per anksti, kopūstai greičiau išleidžia sultis, todėl įdaras gali tapti šlapias.

    Jei norisi sodresnio skonio, į keptuvę galima įdėti šiek tiek svogūno ar česnako, tačiau jie neturėtų dominuoti. Kai kopūstai paruošti tinkamai, įdaras būna lengvas, švelnus, bet išlaiko malonų traškumą, kuris blynams suteikia gerą tekstūrą.

    Paprasta blynų kryptis vakarienei

    Blynams dažniausiai naudojama klasikinė tešla iš pieno, kiaušinių ir miltų, o įdaras paruošiamas atskirai. Kopūstų įdarą verta šiek tiek atvėsinti prieš sukant blynus, kad tešla nesuminkštėtų ir blynai neplyštų.

    Patiekimui tinka natūralus jogurtas, grietinė ar lengvas padažas, tačiau svarbiausia išlaikyti balansą, kad neužgožtų daržovių. Toks patiekalas gali tapti ir būdu sunaudoti likusius kopūstus, kai norisi kažko greito, bet ne banalaus.

  • Uošvė kopūstų lapų gołąbkiams neplikina: vienas triukas ir jie tampa minkšti per naktį

    Kopūstų suktinukai, Lietuvoje dažnai vadinami balandėliais, daug kam prasideda nuo vargo: lapai plyšta, būna kieti, o nuplikymas verdančiu vandeniu atima laiką ir kantrybę. Tačiau virtuvėje yra paprastas būdas, leidžiantis išvengti ir puodo, ir nuolatinio lapų „gaudymo“ verdančiame vandenyje.

    Vietoj plikymo kopūsto gūžė tiesiog užšaldoma. Po atitirpinimo lapai suminkštėja, tampa elastingi ir lengviau nusiima nuo gūžės, todėl įdarą galima susukti tvarkingiau, o patys suktinukai rečiau suyra gaminant.

    Kaip veikia šaldiklio metodas?

    Šaltis pažeidžia augalinių ląstelių struktūrą: vanduo lapuose užšąla, o atitirpinant audiniai tampa minkštesni. Dėl to kopūsto lapai praranda dalį standumo ir tampa panašūs į tuos, kurie būna po trumpesnio apvirimo.

    Šis metodas ypač patogus, kai gaminate didesnį kiekį ir norite pasiruošti iš anksto. Užšaldytą gūžę galima planuoti pagal laiką, o ne pagal tai, kiek kartų teks iš naujo kaitinti vandenį.

    Žingsniai, kad lapai nusiimtų lengvai

    Pirmiausia nuimkite pažeistus viršutinius lapus, gūžę nuplaukite ir gerai nusausinkite. Tada aštriu peiliu išpjaukite kietą kotą ties pagrindu, nes būtent jis dažniausiai trukdo lapams atsiskirti gražiai ir be plėšymo.

    Paruoštą gūžę sandariai suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldiklį bent 12 valandų, o geriausia visai parai. Kitą dieną gūžę palikite atitirpti kambario temperatūroje maždaug 6–8 valandoms, o jei skubate, galite atitirpinti dubenyje su šaltu vandeniu.

    Kai lapai suminkštėja, nuimkite juos po vieną ir, jei reikia, plokščiai apipjaukite storą gyslą lapo viduryje, stengdamiesi lapo neperpjauti. Taip lapas lengviau susilanksto, o suktinukas būna tvirtesnis.

    Kaip sukti, kad įdaras neišbėgtų?

    Įdarą dėkite ties lapo pagrindu, tuomet užlenkite šonus į vidų ir tik tada susukite, kad susidarytų tvirta „kišenė“. Suktinukus dėkite glaudžiai vieną prie kito siūle žemyn, kad verdant ar troškinant jie neišsivyniotų.

    Troškinti įprasta apie 60 minučių, tačiau laikas priklauso nuo kopūsto rūšies ir suktinukų dydžio. Ant jaunų kopūstų gaminimo trukmė paprastai trumpesnė, o padažą patogu gaminti iš sultinio, likusio po troškinimo, pritaikant pomidorų ar grybų variantą pagal skonį.

  • Manėte, stracciatella yra tik ledai? Italijoje šis pavadinimas slepia net tris skonius

    Daugelis stracciatellą sieja tik su ledais, tačiau Italijoje šis žodis reiškia kur kas daugiau. Stracciatella gali būti ir tradicinė sriuba, ir kreminis sūris, ir klasikinis desertas, o visus tris variantus jungia viena idėja – „suplėšyta“, netolygi tekstūra.

    Itališkas veiksmažodis stracciare reiškia plėšyti arba draskyti. Būtent taip apibūdinamas gaminimo principas, kai ingredientai virsta smulkiais, netaisyklingais gabalėliais ar gijų pavidalo struktūra, kuri patiekalui suteikia lengvumo, bet kartu ir ryškų pojūtį burnoje.

    Seniausia versija – romietiška sriuba

    Istoriškai seniausiai minima stracciatella alla romana – Romos virtuvėje įsitvirtinusi sriuba, dažnai siejama su Velykų laikotarpiu. Ji gaminama į karštą sultinį supilant išplaktus kiaušinius su kietuoju sūriu, o masė sukreša į plonas gijas.

    Ši sriuba vertinama dėl paprastumo ir greito paruošimo, tačiau skonis priklauso nuo detalių. Italai dažniausiai naudoja jautienos arba vištienos sultinį, pagardina kietuoju sūriu ir juodaisiais pipirais, o prieskoniai turi tik paryškinti, o ne užgožti sultinio charakterį.

    Kreminis sūris, kurį slepia burrata

    Kitas stracciatellos veidas – Apulijos regione paplitęs sūris, kuris daugeliui pažįstamas kaip burratos vidus. Tai smulkiai suplėšyti mocarelos gabalėliai, sumaišyti su tiršta grietinėle, todėl skonis būna švelnus, o tekstūra itin kreminė.

    Dėl riebesnės sudėties ir trumpesnio galiojimo toks sūris dažniausiai vertinamas kaip šviežias, greitai suvartojamas produktas. Jį įprasta valgyti su pomidorais, alyvuogių aliejumi, ant šiltos duonos arba kaip priedą prie ką tik išvirtų makaronų, kad kremiškumas išliktų pagrindiniu akcentu.

    Ledai, gimę Bergame 1961 metais

    Trečioji, moderniausia stracciatellos versija – ledai, sukurti Bergame 1961 metais. Idėja paprasta: į besisukančią pieninę masę supilama karšta šokolado srovė, kuri akimirksniu sustingsta ir suskyla į netaisyklingas šokolado drožles.

    Toks kontrastas tapo viena sėkmingiausių itališkų desertų formulių: švelni bazė ir traškūs šokolado gabalėliai. Šiandien stracciatella ledai laikomi klasika, o variacijų atsiranda vis daugiau, tačiau pagrindinis principas išlieka tas pats – netolygūs šokolado „plėšiniai“.

    Italijoje vienas žodis dažnai slepia visą kulinarinę istoriją, o stracciatella yra geras to pavyzdys. Jei meniu matote šį pavadinimą, verta pasitikslinti, ar kalbama apie sriubą, sūrį, ar desertą, nes nustebti galima ne tik skoniu, bet ir patiekimo temperatūra.

  • Sezono hitas: soti salotos su bobais vakarienei – skonį pakels paprastas padažas

    Sezono hitas: soti salotos su bobais vakarienei – skonį pakels paprastas padažas

    Prasidėjus šviežių bobų sezonui, virtuvėje vis dažniau ieškoma greitų, bet sočių vakarienės idėjų. Vienas universaliausių pasirinkimų – salotos su bobais, pomidorais ir feta, kurios tinka ir kaip lengvas pagrindinis patiekalas, ir kaip garnyras.

    Renkantis bobus svarbiausia įvertinti jų šviežumą: ankštys turėtų būti ryškiai žalios, standžios, be patamsėjimų ar pelėsio požymių. Praktinis patarimas paprastas: jei bobaI parduodami atviri, o ne sandariai supakuoti, lengviau įvertinti jų kokybę ir išvengti greičiau gendančio produkto.

    Maistine verte bobaI priskiriami ankštiniams, todėl natūraliai suteikia sotumo. Šimte gramų virtų bobų paprastai yra apie 60–70 kilokalorijų, o didžiausi jų privalumai – augaliniai baltymai ir skaidulos, padedančios ilgiau jaustis pavalgus ir palaikyti normalią žarnyno veiklą.

    BobaI taip pat vertinami dėl mikroelementų ir vitaminų: juose aptinkama folio rūgšties, vitamino C, taip pat B grupės vitaminų, o mineralų sąraše dažniausiai minimi kalis, magnis, fosforas ir geležis. Dėl šios sudėties bobaI vis dažniau įtraukiami į subalansuotos mitybos planus, ypač kai siekiama sumažinti mėsos kiekį racione.

    Kaip paruošti bobus salotoms

    Salotoms bobaI dažniausiai trumpai apverdami pasūdytame vandenyje apie 3 minutes, tuomet nukošiami ir atvėsinami šaltu vandeniu. Jei grūdai didesni ir odelė kietesnė, ją galima nuimti, tačiau jauniems bobams dažnai pakanka tik atvėsinimo.

    Atvėsinti bobaI geriau išlaiko tekstūrą, todėl salotose išlieka maloniai tvirti, o ne sukrenta. Tai ypač svarbu, jei patiekalą planuojama patiekti po kelių valandų, pavyzdžiui, paruošus iš anksto vakarienei.

    Sotos salotos su feta ir pomidorais

    Šių salotų pagrindas paprastas: salotų lapai, virti bobaI, pomidorai, feta ir šviežia mėta. Toks derinys subalansuoja sūrumą, rūgštumą ir gaivą, o ankštiniai suteikia patiekalui sotumo be sunkių priedų.

    Skonį labiausiai pakelia padažas, ruošiamas iš alyvuogių aliejaus, baltojo vyno acto, česnako, Dižono garstyčių, žiupsnelio cukraus ir smulkintos mėtų. Padažą patogu sumaišyti atskirai ir užpilti prieš pat patiekiant, kad salotos išliktų traškios.

    Patiekimui dažnai rekomenduojama salotas trumpai atšaldyti, kad skoniai susijungtų. Jei norisi dar sotesnės vakarienės, prie salotų tinka riekė pilno grūdo duonos arba keptos daržovės, tačiau pats patiekalas dažnai pakankamas ir be papildymų.