Blog

Žuvis kasdienėje mityboje vertinama dėl didelio omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D ir jodo kiekio. Vis dėlto, pasak ekspertų, norint maksimaliai pasinaudoti jos nauda, svarbu rinktis rūšis, kuriose mažiausiai susikaupia sunkiųjų metalų – gyvsidabrio, kadmio ir švino.

Specialistai pabrėžia, kad saugiausias pasirinkimas dažnai yra mažesnės žuvys, kurių gyvenimo ciklas trumpesnis. Tokios žuvys paprastai nespėja sukaupti toksinų tiek, kiek didelės ir ilgai gyvenančios rūšys.

„Kad sumažintumėte riziką suvartoti gyvsidabrio, kadmio ar švino, geriausia rinktis smulkesnes, trumpiau gyvenančias žuvis, pavyzdžiui, silkes, šprotus ar sardines“, – teigiama publikacijoje.

Taip pat kaip geras pasirinkimas įvardijama balta žuvis – menkė, polokas ir jūrinė lydeka. Šios rūšys laikomos saugiu baltymų šaltiniu ir dažnai rekomenduojamos kaip alternatyva riebesnėms ar didesnėms žuvims.

Tuo pačiu įspėjama itin atsargiai vertinti dideles plėšriąsias žuvis, esančias maisto grandinės viršūnėje. Tokios žuvys kaip tunas, kardžuvė ar ryklys dėl mitybos ir ilgesnio gyvenimo dažniau sukaupia didžiausias kenksmingų medžiagų koncentracijas.

Ekspertai taip pat nerekomenduoja dažnai rinktis pangasijų ir tilapijų. Teigiama, kad jos neretai atkeliauja iš masinių ūkių užterštuose Azijos regionuose ir pasižymi mažesne maistine verte.

Pasak specialistų, viena geriausių strategijų – mitybos įvairovė ir patikimų šaltinių pasirinkimas. Ypatingas dėmesys rekomenduojamas žuviai iš Atlanto vandenyno vandenų, nes tokiose zonose dažnai fiksuojami geresni švaros ir maistinės vertės rodikliai.

Publikacijoje primenama, kad sunkieji metalai žuvų mėsoje gali kelti rimtą grėsmę sveikatai, nes šios medžiagos linkusios kauptis organizme ir jų poveikis dažnai pasireiškia tik po daugelio metų.

„Vienas pavojingiausių elementų yra gyvsidabris, ypač jo organinė forma, kuri pasižymi stipriu neurotoksiniu poveikiu ir gali sukelti ilgalaikius nervų sistemos pažeidimus, koordinacijos sutrikimus bei pažintinių funkcijų silpnėjimą. Tai ypač kritiška vaisiaus vystymosi laikotarpiu ir mažiems vaikams“, – pažymima publikacijoje.

Taip pat akcentuojama švino žala – jis neigiamai veikia kraujotakos sistemą ir inkstus, gali prisidėti prie hipertenzijos, mažakraujystės, taip pat dėmesio ir atminties problemų.

„Savo ruožtu ilgalaikis kadmio poveikis pirmiausia siejamas su inkstų pažeidimo rizika ir kaulų struktūros silpnėjimu, dėl ko jie tampa trapesni. Be to, šis elementas laikomas turinčiu galimą kancerogeninį poveikį“, – rašoma straipsnyje.

Ekspertai pabrėžia, kad šių medžiagų poveikis klastingas: neigiamos pasekmės dažnai nepastebimos iš karto, o išryškėja tik po ilgesnio laiko, kai teršalai sistemingai patenka į organizmą su užterštu maistu.

Alavijas (alojė) – nereiklus sukulentas, kuriam dažnas laistymas dažniausiai tik kenkia. Specialistai pabrėžia, kad šį augalą paprasčiau perlaistyti nei perdžiovinti, todėl svarbiausia – ne skubėti ir stebėti žemės drėgmę.

Dažniausiai alaviją pakanka laistyti maždaug kartą per mėnesį, tačiau tik tuomet, kai substratas visiškai išdžiūsta. Laistymo dažnumas priklauso nuo aplinkos sąlygų: kuo daugiau šviesos gauna augalas, tuo greičiau džiūsta žemė ir tuo dažniau gali prireikti vandens. Žiemą laistyti reikėtų rečiau, nes dienos trumpesnės, o augimas sulėtėja.

Norint išvengti problemų, svarbu parinkti tinkamą žemę ir vazoną. Geriausiai tinka laidus, gerai drenuojamas substratas ir vazonas su skylėmis dugne. Dažnai rekomenduojami terakotiniai vazonai, nes jie padeda greičiau išgarinti drėgmės perteklių.

Patikimiausias alavijo laistymo būdas – „perliek ir išdžiovink“ principas: augalą reikia palaistyti gausiau, o po to leisti žemei visiškai išdžiūti iki kito laistymo. Galima laistyti ir per padėklą iš apačios, tačiau laistant iš viršaus paprasčiau kontroliuoti, kiek vandens iš tiesų patenka į substratą.

Didžiausia priežiūros klaida – per didelė drėgmė. Kad alavijas perlaistytas, dažniausiai išduoda suminkštėję lapai, jų gelsvumas, kartais tamsėjantys šaknų audiniai ir nuolat drėgna žemė. Tuo metu vandens trūkumą rodo plonėjantys, susiraukšlėję lapai, kurie gali pradėti džiūti pakraščiuose.

Kalis svarbus tuo, kad palaiko širdies veiklą ir padeda reguliuoti kraujospūdį.

Vienas dažnai nuvertinamų maistingųjų medžiagų šaltinių – baltoji pupelė. Nors ji dažnai siejama su sočiais naminiais patiekalais, iš tiesų išsiskiria dideliu augalinių baltymų, skaidulų ir vertingų mineralų kiekiu. Kaip rašo „Planeta“, kalio baltosiose pupelėse gali būti net daugiau nei bananuose.

Skaičiuojama, kad 100 g bananų yra apie 350–400 mg kalio, o 100 g virtų baltųjų pupelių – maždaug 400–600 mg. Kalis svarbus tuo, kad palaiko širdies veiklą ir padeda reguliuoti kraujospūdį.

Dėl gausaus augalinių baltymų kiekio pupelės gali tapti puikia mėsos alternatyva, ypač laikantis veganiškos mitybos. Be to, jos prisideda prie raumenų auginimo ir regeneracijos.

Pupelėse esanti skaidulinė medžiaga padeda palaikyti virškinimą, gerina žarnyno veiklą, gali mažinti vidurių užkietėjimo riziką, palaikyti sveiką žarnyno mikroflorą ir prisidėti prie mažesnio blogojo cholesterolio kiekio.

Leidinio duomenimis, pupelės yra ir vertingų mineralų šaltinis: jose yra geležies, padedančios mažinti mažakraujystės riziką, magnio, svarbaus nervų sistemai, bei kalcio, reikalingo kaulams.

Taip pat teigiama, kad pupelės gali padėti stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje, nes energija iš jų išsiskiria lėčiau, todėl sumažėja staigių gliukozės šuolių tikimybė. Jos gali prisidėti ir prie svorio kontrolės, nes ilgiau išlaikomas sotumo jausmas, o taip pat turi antioksidacinių savybių – jose esančios augalinės medžiagos padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

Geriausia pupeles vartoti termiškai apdorotas ir įtraukti į kasdienius patiekalus. Jos tinka sriuboms, salotoms su alyvuogių aliejumi ir daržovėmis, taip pat gali būti naudojamos kaip užtepėlės pagrindas – pupeles galima sutrinti ir sumaišyti su česnaku, citrina bei prieskoniais, rašoma „Planeta“.

Be to, pupelės dera su tokiais patiekalais kaip troškiniai ar lečo, nes padidina jų sotumą ir maistinę vertę. Jas galima lengvai apkepinti keptuvėje su žolelėmis arba dėti į ryžių ar perlines kruopas turinčius patiekalus.

Žmonėms, kurie anksčiau pupelių beveik nevartojo, patariama pradėti nuo mažų porcijų ir didinti jas palaipsniui, kad organizmas spėtų prisitaikyti. Šis produktas kai kuriems gali sukelti pilvo pūtimą ar virškinimo diskomfortą.

„Vertėtų pradėti nuo mažų porcijų ir prieš gaminimą pupeles kruopščiai pamirkyti (geriausia per naktį), vandenį nupilant. Taip pat jas visada būtina gerai išvirti, nes žaliose ar nepakankamai termiškai apdorotose pupelėse yra antimaistinių medžiagų, kurios gali būti kenksmingos“, – rašoma publikacijoje.

Leidinys rekomenduoja žmonėms, kurių virškinimo sistema jautri, stebėti organizmo reakciją, o turintiems žarnyno problemų ar sunkumų virškinant pupeles – būti itin atsargiems.

Taip pat pabrėžiama, kad dėl didesnio kalio kiekio žmonėms, sergantiems inkstų ligomis, prieš dažniau vartojant pupeles verta pasitarti su gydytoju.

Ši galvosūkio užduotis – puiki proga pasitikrinti matematinius gebėjimus ir nestandartinį mąstymą. Degtukų galvosūkiai, kuriuose reikia ištaisyti neteisingą lygybę, lavina erdvinį vaizduotės suvokimą, dėmesingumą ir gebėjimą greitai rasti kūrybiškus sprendimus.

Šį kartą jūsų laukia klasikinis iššūkis: reikia pataisyti neteisingą lygybę 6 + 1 = 12, perkeliant tik vieną degtuką. Užduočiai skiriama vos 15 sekundžių, tad teks veikti greitai. Čia svarbu ne vien žinoti matematiką, bet ir mokėti „pamatyti“ skaičius kitu kampu.

Kad sprendimas ateitų greičiau, prieš imdamiesi veiksmų mintyse įsivaizduokite galimus pokyčius. Atkreipkite dėmesį, kurios skaitmenų dalys gali būti lengviausiai transformuojamos – kartais pakanka pakeisti vieną detalę, ir gaunamas visiškai kitas skaičius. Taip pat verta pažvelgti į užduotį iš skirtingų perspektyvų: neretai sprendimas būna visai šalia, tačiau jo nepastebime.

Jei laiko mažai, nebijokite greitai peržvelgti kelis variantus. Net ir neteisingi bandymai gali padėti suprasti, kuria kryptimi judėti. Svarbiausia – neužsifiksuoti ties vienu sprendimu ir išlaikyti ramybę, nes įtampa silpnina koncentraciją.

Jeigu iš karto nepavyko rasti atsakymo, tai visiškai normalu. Tokie galvosūkiai skirti treniruoti smegenis, o kiekvienas bandymas gerina logiką, dėmesį ir gebėjimą greitai priimti sprendimus. Teisingas sprendimas – žemiau.

Teisinga išeitis tokia: vieną degtuką reikia paimti iš skaičiaus 6 ir pridėti prie skaičiaus 1. Tuomet 6 virsta 5, o 1 – 7. Galiausiai gauname teisingą lygybę: 5 + 7 = 12.

Taip pat galima išbandyti ir kitus panašius galvosūkius – jie puikiai lavina pastabumą, koncentraciją ir dėmesį detalėms.

Pagal žmogaus gimimo datą galima spėti, ar jis bus ilgaamžis, ar greičiau gyvens trumpiau. Tai siejama su numerologija – mokymu apie skaičių reikšmes, kuriuo bandoma aiškinti asmens charakterį, polinkius ir net galimą gyvenimo trukmę.

Teigiama, kad gimimo data, suskaičiavus ją iki vienženklio skaičiaus, gali parodyti, kiek metų žmogus dar gali gyventi. Vis dėlto pabrėžiama, jog tokie skaičiavimai yra tik apytikriai: tikslios mirties datos nežino niekas, o reali gyvenimo trukmė gali būti ir ilgesnė, ir trumpesnė. Numerologija esą nurodo tik polinkius, tačiau gyvenimo eiga priklauso nuo paties žmogaus sprendimų ir aplinkybių.

Taip pat svarbu žinoti, kad astrologija, tarologija, numerologija, chiromantija, ekstrasensorika ir panašios praktikos nėra mokslinės disciplinos. Jos remiasi tradicijomis, tikėjimais ir interpretacijomis, kurios nėra patvirtintos mokslo tyrimais ir neturi objektyvių įrodymų apie veiksmingumą. Tokios temos dažnai pateikiamos pramoginiu formatu, todėl jų nereikėtų laikyti patikimu įrankiu priimant sprendimus ar planuojant ateitį. Kilus klausimų dėl psichologinės savijautos ar sveikatos, visada verta kreiptis į kvalifikuotus medicinos ar psichikos sveikatos specialistus.

Norint apskaičiuoti tariamą gyvenimo trukmę pagal numerologiją, siūloma visą gimimo datą išskaidyti į atskirus skaitmenis, juos sudėti ir gautą rezultatą sumažinti iki vienženklio skaičiaus.

Pavyzdžiui, jei gimėte 1987 m. spalio 12 d., skaičiuojama taip:

1 + 2 + 1 + 0 + 1 + 9 + 8 + 7 = 29

2 + 9 = 11

1 + 1 = 2

Gautas vienženklis skaičius aiškinamas kaip vadinamasis gyvenimo kelio arba likimo skaičius.

Toliau pateikiamos dažniausiai nurodomos reikšmės:

1

Teigiama, kad tiksli gyvenimo trukmė iš anksto nėra aiški, o gyvenimo kelias baigsis pasiekus didžiausią svajonę ar tikslą.

2

Siejamą su ilgaamžiškumu: esą žmogus gali sulaukti garbaus amžiaus, išlaikyti neblogą savijautą ir artimųjų palaikymą.

3

Gyvenimo trukmė laikoma vidutine, tačiau, anot šio aiškinimo, yra potencialo gyventi iki 80 metų ar ilgiau.

4

Teigiama, kad gyvenimas gali būti trumpesnis nei daugelio, tačiau galimi reikšmingi pasiekimai ir dideli darbai.

5

Priskiriamas didelis ilgaamžiškumo potencialas – net iki 100 metų, jei bus palankios aplinkybės, gera sveikata ir artimųjų parama.

6

Nurodoma, kad gyvenimo trukmė gali siekti apie 60 metų, o galutinis rezultatas esą labai priklauso nuo to, kaip žmogus rūpinasi sveikata.

7

Aiškinama, kad žmogus gali gyventi apie 50 intensyvių, įvykių kupinų metų ir patirti daug džiaugsmo bei pasiekimų.

8

Teigiama, kad gyvenimo trukmė gali būti ne itin ilga, o norint ją pailginti reikėtų ypač rūpintis savimi ir gyventi aktyviai.

9

Siejama su ilgesniu gyvenimu, tačiau pabrėžiama, kad vyresniame amžiuje gali išryškėti sveikatos problemų, kurioms gali prireikti medicininės pagalbos.

Urvininkų ir geologų komanda Pietų Kinijoje aptiko įspūdingą radinį – giliai didžiulėje karstinėje įduboje, daugiau nei 200 metrų po žemės paviršiumi, slypintį tankų, beveik nepaliestą mišką.

Karstinė įduba yra netoli Ping’e kaimo, Leye apskrityje, garsėjančio neįprastu reljefu. Ši įduba – viena iš maždaug 30 regione užfiksuotų milžiniškų karstinių smegduobių.

Tokie dariniai, vadinami tiankengais arba „dangaus duobėmis“, susiformuoja tuomet, kai vanduo ilgainiui tirpdo po žeme esantį kalkakmenį. Dėl šio proceso susidaro didelės požeminės ertmės, kurios galiausiai įgriūva, atverdamos masyvias įdubas.

Tyrėjai nusileido į karstinį provėžį, kurio gylis siekia apie 192 metrus. Apačioje jie aptiko vešlų, nepaliestą mišką, besidriekiantį maždaug trijų futbolo aikščių ilgio ruože.

Ekspedicijai vadovavęs Kinijos geologijos tarnybos atstovas Čen Lisin pabrėžė, kad tokiose vietose gali būti ir mokslui dar nežinomų organizmų.

„Nenustebčiau sužinojęs, kad šiuose urvuose bus aptikta rūšių, kurios iki šiol niekada nebuvo aprašytos ar užregistruotos mokslo“, – sakė jis.

Didžiausią įspūdį paliko seni medžiai – kai kurie jų siekia beveik 40 metrų aukštį.

Pasak žiniasklaidos, tokios izoliuotos ekosistemos gali tapti natūraliomis augalijos „slėptuvėmis“: jose rūšys gali vystytis kitaip nei už įdubos ribų. Būtent izoliacija, manoma, ir padėjo šį mišką išsaugoti beveik nepaliestą laiko.

Nacionalinio urvų ir karsto tyrimų instituto atstovas Džordžas Veni yra pažymėjęs, kad karstiniai kraštovaizdžiai įvairiose pasaulio vietose gali smarkiai skirtis. Kinijoje jie dažnai būna ypač dideli ir įspūdingi – su milžiniškomis įdubomis ir plačiais įėjimais į urvus, kai tuo tarpu kitur pasaulyje tokie dariniai gali būti gerokai mažesni ir mažiau pastebimi.