Blog

Echolokacija – ne vien delfinų ar šikšnosparnių gebėjimas. Pasirodo, žmonės taip pat gali „matyti garsu“, o šio įgūdžio pagrindų, kaip rodo ankstesni tyrimai, galima išmokti gana greitai.

Vis dėlto tapti tikru echolokacijos meistru – kur kas sudėtingiau.

Geriausi echolokatoriai, spragsėdami liežuviu ar pasitelkdami baltosios lazdelės bakstelėjimus, sukuria stebėtinai tikslų aplinkos „žemėlapį“ net ir tada, kai regėjimo nėra. Iš garso grįžtamųjų atspindžių galima spręsti ne tik apie objektų vietą, bet ir apie jų dydį, atstumą, formą bei medžiagą.

Naujame eksperimente pirmą kartą detaliau paaiškinta, kaip žmogaus smegenys sugeba taip apdoroti echolokacijos signalus. Rezultatai leidžia manyti, kad su kiekvienu sugrįžtančiu aido impulsu centrinė nervų sistema pamažu kuria ir tikslina aplinkinės erdvės vaizdą, vis labiau „įsikabindama“ į detales.

Kitaip tariant, smegenys neapsiriboja vienu aido signalu – orientacijai pasitelkiama ištisa grįžtančių garsų seka. Be to, ankstesni darbai rodo, kad tokių užuominų iššifravimui gali būti naudojami ne tik klausos, bet ir regėjimo informacijos apdorojimo keliai.

Tyrimą atliko neurologijos mokslininkai iš „Smith-Kettlewell Eye Research Institute“ – ne pelno siekiančio tyrimų instituto San Franciske, Kalifornijoje. Jie palygino 4 patyrusius echolokatorius su 21 reginčiu dalyviu, neturinčiu echolokacijos patirties.

Kiekvienos sesijos metu dalyviams buvo uždedamos EEG kepurės, fiksuojančios smegenų aktyvumą. Tamsiame kambaryje jie klausėsi iki 11 sintetinių spragsėjimų sekų, po kurių skambėdavo dirbtiniai aidai – tarsi garsas atsitrenktų į virtualų objektą patalpoje.

Dalyviai turėjo nustatyti, kur yra šis virtualus objektas – kairėje ar dešinėje – remdamiesi vien aido informacija.

Kaip ir tikėtasi, patyrę echolokatoriai gerokai tiksliau nustatydavo objekto vietą: jų rezultatai kiekvieną kartą buvo geresni nei atsitiktinis spėjimas.

Tuo metu regintys, echolokacijos neįvaldę dalyviai spėdavo ne geriau nei atsitiktinai – maždaug 50 proc. tikslumu.

Geriausiai pasirodė trys patyrę echolokatoriai, kurie apako ankstyvame amžiuje. Jie teisingai nustatydavo virtualaus objekto vietą daugiau nei 70 proc. atvejų, net kai išgirsdavo tik kelis spragsėjimus.

Rezultatai leidžia manyti, kad ankstyvas apakimas gali sustiprinti jautrumą garsui. Įdomu ir tai, kad kai virtualus objektas būdavo labiau pasislinkęs į kairę arba dešinę, jo vietai nustatyti prireikdavo mažiau spragsėjimų. Tyrime nurodoma, jog palankiausias kampas žmogaus smegenims buvo apie 45 laipsniai nuo vidurio linijos.

Autoriai taip pat pastebėjo, kad kiekvienas sugrįžtantis garsas vis greičiau aktyvindavo smegenų erdvinio suvokimo tinklus. Tai gali atspindėti, kaip jutiminė informacija greitai išgaunama, sujungiama ir tikslinama, kol susiformuoja nuoseklus aplinkos vaizdas.

Nors tyrimo imtis nedidelė, jis dera su platesniais įrodymais, kad netekus regėjimo smegenys gali tapti jautresnės erdvinėms akustinėms užuominoms.

Duose patyrusių echolokatorių, kurie apako anksti, užfiksuotas ryškus pagerėjimas tarp septinto ir aštunto spragsėjimo. Tai rodo, kad suvokimo sistema per laiką efektyviai integruoja aido akustines ypatybes, o pasiekus aukščiausią galimą lygį rezultatai stabilizuojasi.

Šis darbas yra vienas pirmųjų, kuriame EEG įrašai panaudoti aiškinantis, kaip žmogaus smegenys apdoroja echolokacijos informaciją spragsėjimas po spragsėjimo. Nors norint geriau suprasti šį įgūdį reikia daugiau tyrimų, eksperimentas parodė išskirtinį smegenų suvokimo sistemų lankstumą, kai regėjimo nėra.

Tyrimas publikuotas žurnale eNeuro.

Dvyniai ankstyvoje vaikystėje, panašu, dažniau patiria raidos vėlavimų nei jų vieni gimę broliai ar seserys, o tai gali turėti įtakos vėlesniems mokymosi įpročiams.

Nauja analizė rodo, kad artėjant mokykliniam amžiui dvyniai dažniau atsilieka pažinimo, kalbos ir socialinių-emocinių įgūdžių srityse. Vis dėlto kalbos raida ilgainiui pasiveja: sulaukę 7 metų dvyniai šiame aspekte jau ne tik susilygina, bet ir ima lenkti savo jaunesnius, vienus gimusius brolius ar seseris.

Bendra išvada – ankstyvas, tikslingas palaikymas galėtų padėti sumažinti mokymosi skirtumus ir sustiprinti dvynių galimybes ateityje siekti akademinės sėkmės.

„Dvynių patirtis sukuria specifinį iššūkių rinkinį, kuris dažnai lieka nepastebėtas“, – aiškina vystymosi psichologė Emily Wood iš „King’s College London“, šio tyrimo pagrindinė autorė.

„Kai augini du visiškai vienodo amžiaus vaikus, jie tiesiogiai konkuruoja dėl visko – nuo žaislų ir maisto iki tėvų individualaus dėmesio. Tai yra dvyniškumo dalis, su kuria vieną vaiką auginantys tėvai paprastai nesusiduria taip pat“, – priduria ji.

Ankstesni moksliniai duomenys apie dvynių raidos skirtumus buvo nevienareikšmiai. Viena metaanalizė, apėmusi 15 tūkst. dvynių porų ir 1,5 mln. vienų gimusių vaikų, parodė, kad vaikystėje ir paauglystėje dvyniai vidutiniškai surinkdavo keliais IQ taškais mažiau. Tačiau kituose tyrimuose skirtumai buvo minimalūs.

Šis naujausias tyrimas išsiskiria tuo, kad lygino dvynius su vienais gimusiais vaikais toje pačioje šeimoje, taip sumažindamas įprastų trikdančių veiksnių įtaką, pavyzdžiui, genetikos, aplinkos ir namų ūkio ypatumų.

Tyrėjai rėmėsi „Twins Early Development Study“ (TEDS) duomenimis ir analizavo 851 dvynių porą bei jų jaunesnius, vienus gimusius brolius ar seseris Jungtinėje Karalystėje. Duomenys, rinkti 1996–2004 m., leido sekti vaikų raidą 2, 3, 4 ir 7 metų amžiuje trijose srityse: kalbos, pažinimo ir socialinių-emocinių įgūdžių.

2, 3 ir 4 metų vaikų raida buvo vertinama pagal tėvų užpildytus klausimynus, o sulaukus 7 metų duomenys buvo renkami tiesiogiai iš vaikų telefonu.

Rezultatai parodė, kad vieni gimę vaikai visuose amžiaus tarpsniuose rinko aukštesnius pažinimo testų įverčius. Šiuose testuose buvo tiek konceptualių klausimų, tiek užduočių su dėlionėmis.

Visų amžių vieni gimę vaikai taip pat pasižymėjo geresne socialine-emocine raida: demonstravo daugiau prosocialaus elgesio ir turėjo mažiau elgesio bei emocinių sunkumų. Kai kurie socialinių-emocinių problemų skirtumai, pavyzdžiui, hiperaktyvumas ar sunkumai su bendraamžiais, vaikams artėjant prie mokyklinio amžiaus net didėjo.

Kalbos srityje tendencija buvo kitokia. Nors ankstyvame amžiuje dvyniai atsiliko nuo vienų gimusių brolių ar seserų, sulaukę 7 metų jie pasivijo ir net aplenkė juos pagal kalbinius gebėjimus.

Tyrėjų teigimu, nustatyti skirtumai pagal dydį dažniausiai buvo nuo mažų iki vidutinių, tačiau statistiškai reikšmingi.

Dvynių raidos ypatumus gali lemti įvairūs veiksniai. Pavyzdžiui, tėvai neretai daugiau dėmesio skiria jaunesniems vaikams, nes vyresni gali atrodyti savarankiškesni. Dvyniai, savo ruožtu, neišvengiamai dalijasi tėvų dėmesiu tarpusavyje.

Be to, dvynių auginimas gali kelti didesnį emocinį, fizinį ir finansinį krūvį, todėl tėvai dvynius gali rečiau kalbinti ar laikyti ant rankų. Kaip aiškina tyrėjai, tokie ir panašūs įtampos veiksniai siejami su tuo, kad kalba, kurią tėvai dažniau skiria dvyniams, būna trumpesnė ir mažiau sudėtinga nei ta, kuri adresuojama vieniems gimusiems vaikams.

Tyrimas kelia ir papildomų klausimų. Kaip rašo tyrėjų komanda, dvyniai vienas kito draugiją turi nuo pat pradžios: jie vystosi dalydamiesi ta pačia gimda, o vieno kiaušinėlio dvyniai neretai dalijasi net ir placenta, o kai kuriais atvejais – ir tuo pačiu vaisiaus vandenų maišu. Dėl to žaidimas su vaiku, kuris daug kuo panašus į tave patį, gali lemti mažesnį norą bendrauti su nesusijusiais vaikais.

Taip pat dvyniai dažnai suvokiami kaip „pora“, o ne kaip atskiri asmenys, jie dažnai lyginami tarpusavyje. Tai gali padėti formuoti ryšį, bet kartu gali paveikti kiekvieno vaiko tapatumo jausmą.

Dėl šių priežasčių dvyniams ankstyvaisiais metais gali būti naudinga papildoma pagalba, skirta sumažinti vėlavimus pagrindiniuose įgūdžiuose, kurie svarbūs vėlesniems gyvenimo rezultatams. Jei mokymosi atotrūkis neuždaromas, ilgainiui tai gali sietis su nepalankiais elgesio modeliais, tokiais kaip vengimas ar motyvacijos stoka.

Prevencinės ugdymo priemonės gali tapti dar aktualesnės, nes daugiavaisio gimdymo atvejų daugėja. Tai siejama su tendencijomis, tokiomis kaip vyresnis nėštumo amžius ir didėjantis pagalbinio apvaisinimo atvejų skaičius.

Tyrimas publikuotas žurnale „Child Development“.

Hjustonas (AP) – keturi „Artemis II“ misijos astronautai penktadienį sugrįžo iš skrydžio prie Mėnulio ir Ramiajame vandenyne nusileido su kapsule, užbaigdami pirmą žmonijos kelionę prie Mėnulio po daugiau nei pusės amžiaus pertraukos.

Komandai tai tapo triumfu: jų rekordus pagerinęs praskridimas pro Mėnulį atskleidė dideles nematomos Mėnulio pusės teritorijas, o taip pat leido išvysti visišką Saulės užtemimą.

Misijai vadovavo Reid Wiseman, pilotavo Victor Glover. Kartu skrido Christina Koch ir Kanados astronautas Jeremy Hansen. Į atmosferą kapsulė įskriejo skriejant Mačo 33 greičiu – tai yra 33 kartus greičiau už garso greitį. Toks greitis nebuvo pasiektas nuo „NASA“ „Apollo“ programos laikų. „Orion“ kapsulė, pavadinta Integrity, nusileidimą atliko autopilotu.

Misijos valdymo centre įtampa augo, kai kapsulę apgaubė įkaitusi plazma ir prasidėjo planuotas ryšio nutrūkimas. Didžiausias dėmesys buvo sutelktas į šiluminį skydą, kuris turėjo atlaikyti tūkstančių laipsnių temperatūrą. Per vienintelį ankstesnį bandomąjį skrydį 2022 metais, kai kapsulėje nebuvo žmonių, skydo paviršius grįžo smarkiai apdegęs ir nelygus.

Pagrindinis skrydžio vadovas Jeffas Radiganas pripažino tikėjęsis pajusti „iracionalią baimę“, ypač per šešias minutes trukusį ryšio nutrūkimą, kuris baigėsi parašiutų išsiskleidimu.

Prie San Diego krantų įgula buvo laukiama gelbėjimo laive USS John P. Murtha, taip pat budėjo kariniai lėktuvai ir sraigtasparniai. Paskutinį kartą „NASA“ ir JAV Gynybos departamentas kartu užtikrino Mėnulio misijos įgulos sugrįžimą 1972 metais, per „Apollo 17“.

Skaičiuota, kad „Artemis II“ į Žemę grįš maždaug 11 025 metrų per sekundę greičiu (apie 39 668 km/val.), prieš nusileidimą sulėtėdama iki maždaug 30 km/val.

„Tobulas nusileidimas tiesiai į taikinį“, – pranešė Misijos valdymo centro atstovas Robas Navias.

Misija buvo pradėta balandžio 1 dieną, startuojant iš Floridos. Skrydis tapo svarbiu „NASA“ sugrįžimo prie Mėnulio etapu ir vienu iš žingsnių kuriant tvarią infrastruktūrą būsimai bazei.

„Artemis II“ į Mėnulį nenusileido ir jo neapskrido orbita. Vis dėlto misija pagerino „Apollo 13“ atstumo rekordą – įgula nuo Žemės nutolo iki 406 771 kilometro, tai yra toliausiai, kur kada nors buvo nukeliavę žmonės.

Vienu emocingiausių misijos momentų tapo įgulos prašymas leisti pavadinti du kraterius savo erdvėlaivio vardu ir R. Wisemano velionės žmonos Carroll vardu.

Per rekordinį praskridimą pirmadienį astronautai fiksavo vaizdus iš Mėnulio nematomos pusės ir stebėjo visišką Saulės užtemimą. Pasak V. Gloverio, būtent užtemimas „tiesiog pritrenkė“ visus.

Įspūdį paliko ir nuotraukos, kuriose matomas Žemės „nusileidimas“ už pilko Mėnulio horizonto – vaizdas, priminęs 1968 metais „Apollo 8“ užfiksuotą garsųjį Žemės patekėjimą.

R. Radiganas prieš nusileidimą sakė, kad tokios akimirkos skatina grįžti vėl ir vėl: „Tai pirmoji iš daugelio kelionių, ir mes turime tęsti, nes dar tiek daug galima sužinoti apie Mėnulį.“

Misija sulaukė didelio pasaulinio dėmesio, taip pat viešų sveikinimų iš žinomų politikos ir pramogų pasaulio atstovų.

Vis dėlto beveik 10 dienų trukęs skrydis neapsiėjo be techninių problemų. Sklido pranešimai apie vožtuvų sutrikimus geriamojo vandens ir kuro sistemose, o daugiausiai dėmesio sulaukė nuolat stringantis tualetas, tačiau astronautai situaciją priėmė ramiai.

„Negalime tyrinėti toliau, jei nedarysime kai kurių nepatogių dalykų, jei neaukosime, jei nerizikuosime – ir visa tai verta“, – sakė C. Koch.

J. Hansenas pridūrė, kad galutinis bandymas visada vyksta kosmose: „Žemėje daug ką ištestuoji, bet paskutinis egzaminas – kai šią įrangą iškeli į kosmosą, ir tai būna rimtas iššūkis.“

Atnaujintos „Artemis“ programos planuose – tolesnės misijos. Kitais metais „Artemis III“ turėtų treniruotis prijungiant kapsulę prie nusileidimo modulio (ar modulių) orbitoje aplink Žemę. „Artemis IV“ tikslas – 2028 metais išlaipinti dviejų astronautų įgulą netoli Mėnulio pietų ašigalio.

R. Wisemanas teigė, kad jų įgula jautė pareigą ateities misijoms, tačiau kartu norėjo, kad pasaulis bent akimirkai sustotų: „Mes nuoširdžiai tikėjomės, kad nors trumpam pasaulis sustos ir prisimins, jog tai – graži planeta ir labai ypatinga vieta visatoje, todėl turėtume branginti tai, ką gavome.“

Panspermijos teorija teigia, kad gyvybė kosmose gali plisti per asteroidus, kometas ir kitus dangaus kūnus. Kai vienoje planetoje susiformuoja gyvybės „statybiniai blokai“, stiprūs smūgiai gali išsviesti paviršiaus medžiagą į kosmosą, o ji, keliaudama tarp planetų, gali „nunešti“ šias užuomazgas į kitus pasaulius.

Dešimtmečius mokslininkai diskutavo, ar toks procesas galėjo vykti tarp Žemės ir Marso – ir net abiem kryptimis. Tačiau pastaruoju metu, kilus ginčams dėl galimos mikrobinės gyvybės Veneros tankiuose debesyse, daugiau dėmesio imta skirti ir tarpplanetiniams „pernešimams“ tarp Veneros, Žemės ir Marso.

Naujausiame tyrime, pristatytame 2026 metų Mėnulio ir planetų mokslo konferencijoje (LPSC), „The Johns Hopkins University Applied Physics Laboratory“ ir „Sandia National Laboratories“ komanda detaliau įvertino, ar gyvybei reikalinga medžiaga galėjo patekti į Veneros atmosferą iš Žemės.

Mokslininkai rėmėsi 2021 metais N. Izenbergo ir bendraautorių pasiūlytu vadinamosios Veneros gyvybės lygties (VLE) modeliu. Remiantis šiuo modeliu, skaičiavimai leidžia manyti, kad gyvybė Veneros debesyse galėtų egzistuoti bent kelias dienas per šimtmetį – dėl medžiagos, kuri į kosmosą buvo išmesta nuo Žemės paviršiaus.

VLE savo logika panaši į žinomą Dreiko lygtį: tikimybė išskaidoma į kelis veiksnius, kurių sandauga leidžia įvertinti, kiek realu aptikti gyvybę. Matematiškai tai aprašoma taip: L = O x R x C.

Šioje formulėje L reiškia tikimybę, kad gyvybė egzistuoja (nuo 0 iki 1, kur 0 – jokios galimybės, o 1 – visiškas tikrumas), O – kilmę (tikimybę, kad gyvybė Veneroje apskritai užsimezgė ir įsitvirtino), R – atsparumą (galimybę, kad biosfera galėtų egzistuoti ir atlaikyti pokyčius), C – tęstinumą (tikimybę, kad tinkamos sąlygos išliko iki šių dienų).

Pirmiausia komanda vertino, kaip bet kokia organinė medžiaga – nepriklausomai nuo jos kilmės – galėtų išgyventi kelionę kosmosu. Be paties smūgio sukelto šoko, svarbi ir smūgio metu išsiskirianti šiluma, taip pat ekstremalios temperatūros, radiacija ir kosmoso vakuumas.

Vis dėlto kompiuterinis modeliavimas ir Žemėje rastų meteoritų tyrimai rodo, kad organinė medžiaga gali išgyventi išmetimą į kosmosą ir tarpplanetinį pernašą. Atvykus į Venerą, tam, kad ji išliktų, ši medžiaga dar turėtų būti paskleista debesyse arba virš jų.

Į tai atsižvelgdami tyrėjai skaičiavimuose daugiausia dėmesio skyrė tam, kas nutiktų į Veneros atmosferą įskriejantiems „ugnies kamuoliams“ – itin ryškiems meteoritams (bolidams). Buvo vertinama, kaip jie patiria abliaciją, kaip sprogsta ir skyla į dalis, kurios galėtų kurį laiką išlikti plūduriuodamos debesyse.

Skaičiavimams panaudotas vadinamasis „blynų modelis“ – populiarus pusiau analitinis metodas, aprašantis, kaip bolidas fragmentuojasi skrisdamas per atmosferą. Kai bolidas atmosferoje sprogsta (vadinamasis oro sprogimas), aerodinaminė trauka fragmentus išsklaido horizontaliai, suformuodama tarsi „blyną“ iš pasklidusios medžiagos, kurią mokslininkai vadina „ląstelėmis“.

Remdamiesi šiuo modeliu ir ankstesnių tyrimų duomenimis, mokslininkai įvertino, kiek tokių bolidų iš Žemės ar Marso galėjo „pristatyti“ medžiagą į Veneros debesis. Skaičiavimai parodė, kad iš Žemės į Veneros debesis teoriškai galėjo būti pernešta šimtai milijardų „ląstelių“, o šimtai milijardų jų galėjo išlikti potencialiai gyvybingos.

Vis dėlto, geriausiu modelio vertinimu, vidutiniškai Veneros debesyse per vienus Žemės metus galėtų pasklisti apie 100 „ląstelių“, o per pastarąjį 1 mlrd. metų iš Žemės galėjo būti pernešta iki 20 mlrd. „ląstelių“.

Tyrėjai pripažįsta, kad jų modelis neapima visų bolido ir atmosferos sąveikos detalių, o kiekvienas VLE parametras turi didelių neapibrėžtumų – panašiai kaip ir Dreiko lygties atveju. Vis dėlto skaičiavimai rodo, kad panspermija tarp Žemės ir Veneros teoriškai yra įmanoma.

Taigi, jei būsimos astrobiologinės misijos kada nors aptiktų gyvybę Veneros debesyse, išlieka tikimybė, kad jos ištakos galėjo būti Žemėje.

Paukščių Take aptikta žvaigždė yra pati „gryniausia“ senovinė žvaigždė, kokią iki šiol pavyko rasti astronomams. Tai reiškia, kad ją beveik (nors ir ne visiškai) aplenkė vadinamieji metalai – sunkesni už helį elementai, kurie Visatoje plačiau paplito tik po to, kai pirmosios žvaigždės spėjo nugyventi savo gyvenimą ir žūti.

Ši žvaigždė – tarsi ankstyvosios Visatos fosilija, greičiausiai susiformavusi iš dujų, kurias praturtino vienas pirmųjų supernovos sprogimų. Kadaise tai buvo nedidelės masės, į Saulę panaši žvaigždė, tačiau dabar SDSS J0715-7334 jau pasiekė pagrindinės sekos pabaigą ir virto raudonąja milžine, artėjančia prie savo gyvenimo pabaigos.

„Šios beveik nepaliestos žvaigždės yra langai į žvaigždžių ir galaktikų aušrą Visatoje“, – teigė Čikagos universiteto kosmologas Alexanderis Ji, vadovavęs tyrimui.

Po Didžiojo sprogimo erdvę užpildė karštas, tankus plazmos „rūkas“, sudarytas iš mažų atominių branduolių ir laisvųjų elektronų. Šviesa pro jį sklisti negalėjo: fotonai nuolat atsitrenkdavo į elektronus, todėl Visata buvo tamsi.

Maždaug po 300 tūkst. metų Visata atvėso tiek, kad protonai ir elektronai galėjo susijungti ir suformuoti neutralų vandenilį bei nedidelį kiekį helio. Iš tankesnių šių pirmapradžių dujų sankaupų gimė pačios pirmosios žvaigždės – vadinamosios III populiacijos žvaigždės.

Elementai, sunkesni už helį, plačiau paplito tik tuomet, kai šios pirmosios žvaigždės mirė. Žvaigždės energiją gauna iš branduolinės sintezės – proceso, kurio metu lengvesni atomai jungiasi į sunkesnius: vandenilis virsta heliu, helis – anglimi ir taip toliau. Astronomijoje elementai, sunkesni už helį, vadinami metalais.

Sintezės grandinė žvaigždėse iš esmės baigiasi ties geležimi, nes jos jungimas reikalauja daugiau energijos, nei jos išskiria. Vis dėlto dar sunkesni elementai susidaro per galingus supernovų sprogimus, žyminčius masyvių žvaigždžių mirtį. Tokie sprogimai paskleidžia sunkiuosius elementus kosmose, o vėliau jie patenka į naujai besiformuojančias žvaigždes.

Visos iki šiol ištirtos žvaigždės turi bent šiek tiek tokių metalų, tačiau jų kiekiai labai skiriasi. Mažiausiai metalų turinčios žvaigždės priskiriamos II populiacijai – jų sudėtis rodo, kad jos galėjo būti praturtintos tik III populiacijos žvaigždžių palikimu.

„III populiacijos žvaigždžių niekada nepavyko tiesiogiai stebėti – arba todėl, kad jos buvo masyvios, gyveno trumpai ir greitai žuvo, arba todėl, kad mažos masės III populiacijos žvaigždės, kurios galėtų išlikti iki šių dienų, yra itin retos“, – aiškino „Johns Hopkins“ universiteto astronomas Kevinas Schlaufmanas. Pasak jo, pirmosios žvaigždžių kartos savybės išlieka vienas svarbiausių šiuolaikinės astrofizikos nežinomųjų.

Dėl šios priežasties astronomai itin aktyviai ieško II populiacijos žvaigždžių ir tiria jų cheminę sudėtį – taip galima netiesiogiai suprasti, kokios buvo žvaigždės, iš kurių „pelenų“ jos susiformavo.

SDSS J0715-7334 buvo aptikta beveik atsitiktinai. A. Ji ir jo studentai, naudodamiesi „Sloan Digital Sky Survey“ duomenimis, mokymo proceso metu ieškojo įdomesnių objektų stebėjimams. Pirmąją naktį prie teleskopo ši žvaigždė buvo vos antrasis pasirinktas taikinys: planuota ją stebėti 10 minučių, tačiau galiausiai į ją žiūrėta net tris valandas.

„Visą naktį žiūrėjau į kamerą, kad įsitikinčiau, jog ji tikrai veikia“, – pasakojo viena iš tyrime dalyvavusių studenčių astronomė Natalie Orrantia.

Detalesnė analizė parodė, kad žvaigždės sudėtis beveik vien vandenilis ir helis. Jos metalingumas siekia vos 0,005 proc. Saulės metalingumo ir yra beveik perpus mažesnis nei ankstesnio rekordininko.

Spektre aptiktas tik menkas geležies pėdsakas, o bendras metalingumas yra 40 kartų mažesnis nei kitos, iki tol žinotos, labiausiai geležies stokojančios žvaigždės. Tačiau labiausiai tyrėjus nustebino ypač mažas anglies kiekis.

„Žvaigždėje anglies tiek mažai, kad tai leidžia manyti, jog ją formuotis padėjo ankstyvas kosminių dulkių „pabarstymas“. Tokį susidarymo kelią esame matę tik vieną kartą“, – teigė A. Ji.

Paprastai dujoms, kad jos galėtų pakankamai atvėsti ir pradėti formuoti žvaigždes, reikia tam tikrų elementų, tokių kaip anglis ar deguonis. Manoma, kad pirmųjų – III populiacijos – žvaigždžių formavimasis rėmėsi vandenilio molekulėmis, tačiau šis mechanizmas yra mažiau efektyvus. Atsiradus angliai, ji tapo pagrindiniu „aušinimo“ veiksniu, leidusiu žvaigždėms formuotis visoje Visatoje.

Vis dėlto SDSS J0715-7334 spektras nerodo gryno vandenilio aušinimo scenarijaus, kuris, tikėtina, būdingas pačioms pirmosioms žvaigždėms. Vietoj to žvaigždės chemija leidžia įtarti retą tarpinį režimą: anglies buvo per mažai įprastam aušinimo keliui, todėl dujoms subliūkšti greičiausiai padėjo menki kosminių dulkių kiekiai – III populiacijos supernovų paliktos „pelenų“ dalelės.

Tyrėjai pabrėžia, kad šiai hipotezei patikrinti reikės rasti daugiau panašiai metalų stokojančių žvaigždžių skirtingose aplinkose.

Žvaigždės padėtis ir judėjimas danguje rodo, kad ji galėjo atkeliauti ne iš Paukščių Tako, o iš Didžiojo Magelano Debesies – nykštukinės galaktikos, skriejančios aplink Paukščių Taką. Tai reikštų, kad Didžiajame Magelano Debesyje gali būti daugiau itin metalų stokojančių žvaigždžių, kurios dar laukia atradimo.

„Gali būti, kad tokiose galaktikose kaip Magelano Debesys rasime santykinai didesnę itin metalų neturtingų žvaigždžių dalį nei pačiame Paukščių Take“, – sakė K. Schlaufmanas. Pasak jo, norint suprasti, kas iš tiesų vyko labai seniai, kai Paukščių Takas buvo jaunas, dar liko daug darbo – kol kas mokslininkai tik pradėjo braižyti šio laikotarpio žemėlapį.

Atradimas paskelbtas žurnale Nature Astronomy.