Blog

  • Lenkijos seniausias miestas stebina: 40 tiltų, fortepijonai, lėlės ir net „Grammy“

    Lenkijos seniausias miestas stebina: 40 tiltų, fortepijonai, lėlės ir net „Grammy“

    Mažai kas prisimena, kad Kaliszas turi net 40 tiltų, o seniausias jų pastatytas 1825 metais. Dėl to miestas pelnė „Lenkijos Šiaurės Venecijos“ vardą. Vis dėlto Kaliszo istorija siekia dar senesnius laikus: miestas buvo įsikūręs Gintaro kelyje, jungusiame Romos imperiją su Baltijos jūra, o šios vietovės buvo apgyvendintos dar akmens amžiuje.

    158 mūsų eros metais Klaudijus Ptolemėjus Kaliszą paminėjo kaip gyvenvietę Calisia. Tai laikoma vienu svarbiausių argumentų, kodėl Kaliszas dažnai įvardijamas seniausiu Lenkijos miestu. Tačiau Kaliszas įdomus ne vien dėl savo amžiaus.

    Ne visi žino, kad Kaliszas turi ir savą Romeo bei Džuljetos istoriją, o miestas garsėja ne tik fortepijonais, bet ir žaislais. Be to, jis gali pasigirti net „Grammy“ apdovanojimu: 2014 metais Kaliszo filharmonijos simfoninis orkestras buvo įvertintas už albumą Night in Calisia kategorijoje „Best Large Jazz Ensemble Album“.

    Viena žymiausių vietos legendų – pasakojimas apie Dorotką ir Maciejų, vadinamas Kaliszo Romeo ir Džuljetos versija. Legenda teigia, kad Kaliszo pilies seniūnas uždarė dukrą bokšte, kad ši nesusitikinėtų su neturtingu batsiuviu Maciejumi, o istorija baigėsi tragiškai. Šiandien Baszta Dorotka galima iš arčiau susipažinti su nelaimingos meilės pasakojimu, o netoliese stovi paminklas batsiuvui, laukiančiam mylimosios.

    Kaliszo fortepijonų istorija prasidėjo 1878 metais, kai mieste įkurta pirmoji fortepijonų ir pianinų gamykla. Iki 1945 metų čia gaminti instrumentai buvo vertinami ir pristatomi pasaulinėse parodose Paryžiuje, Londone bei Vilniuje. Vėliau įmonė buvo nacionalizuota ir veikė kaip „Fabryka Fortepianów i Pianin „Calisia““. Miestas taip pat išsiskiria tuo, kad čia veikia viena iš trijų mokyklų pasaulyje, rengiančių fortepijonų meistrus, taip pat siūlančių instrumentų derinimo kryptis.

    O kaip su žaislais? 1884 metais mieste įkurta „Fabryka Adama Szrajera“ – anuomet didžiausia, o šiandien dažnai vadinama ir seniausia lėlių gamykla Lenkijoje. Joje rankomis gamintos lėlės su mediniais korpusais, taip pat pliušiniai ir flaneliniai žaislai. Buvo kuriami ir konstruktorių rinkiniai, skirti, pavyzdžiui, funikulieriui į Kasprowy Wierch, lėktuvams ar sklandytuvams surinkti.

    Ypatingo populiarumo sulaukė vadinamosios shirlejki – lėlės, įkvėptos aktorės Shirley Temple išvaizdos. Jos išsiskyrė pieštomis arba stiklinėmis akimis, raudonomis lūpomis ir ryškiai nuspalvintais skruostais. Lėlių gamyba baigėsi 1965 metais, tačiau iki šiol Kaliszo lėlės yra geidžiamas kolekcininkų laimikis visame pasaulyje.

    Pagrindinė miesto traukos vieta – Kaliszo turgaus aikštė, apsupta istorinių namų ir išsiskirianti neorenesansine rotuše su bokštu. Bokšte yra paslaptinga patalpa, o įspūdingas laikrodis, pasak pasakojimų, prižiūrimas ir reguliuojamas vienos šeimos. Iš rotušės bokšto atsiveria miesto panorama.

    Be senamiesčio, verta aplankyti G. J. Osiakowskių muziejų, kuriame pristatoma Kaliszo istorija ir eksponuojami įvairūs dokumentai, buities daiktai bei įranga, priklausiusi miesto gyventojams. Turistų taip pat laukia Baszta Dorotka – vienintelis išlikęs miesto gynybinių sienų fragmentas iš XIV–XV amžių sandūros, bei XVIII amžiaus Rogatka Wrocławska, anksčiau naudota kaip sargybos postas ir priedanga.

    Dar viena svarbi vieta – Kaliszo Piastų pilis, veikusi Mieszko III Senojo laikais. Joje galima pamatyti medines trobas su įranga, įvažiavimo vartus su palisada, tiltą ir gynybinį bokštą. Kalisze taip pat stovi XIII amžiaus Šv. Mikalojaus vyskupo katedra, o nuo XVI amžiaus veikia Šv. Juozapo nacionalinė šventovė, garsėjanti stebuklingu Šventosios Šeimos paveikslu.

    Miestas gali pasigirti ir Wojciecho Bogusławskio teatru, Puchalskių rūmais, Tribunolo rūmais, taip pat Knygos paminklu, menančiu 1939–1945 metų įvykius, smarkiai paveikusius Kaliszo kultūrą ir švietimą. Kalisze gimė „nepoetiškų laikų poetas“ Adam Asnyk, o čia užaugo ir Maria Konopnicka.

    Šaltiniai: hub.pl, fajnepodroze.pl, national-geographic.pl, informatorpolski.dk.

  • Panevėžyje startuoja vyskupijos šimtmečio maratonas: suplanuotas renginių ciklas visiems

    Panevėžyje startuoja vyskupijos šimtmečio maratonas: suplanuotas renginių ciklas visiems

    Panevėžyje pradedamas Panevėžio vyskupijos šimtmečio minėjimas – visus metus truksiantis renginių ciklas, sujungsiantis regiono bendruomenes tikėjimo, istorijos ir šiandienos patirčiai. Jubiliejinių metų pradžia bus pažymėta balandžio 11 dieną: nuo 15 val. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vyks iškilminga šventė, atversianti šimtmečio renginių programą.

    Artėjant sukakčiai buvo sukurtas Panevėžio vyskupijos logotipas ir himnas. Logotipą sukūrė menininkas Jokūbas Zovė, o himno žodžių autorė – panevėžietė pedagogė Laimutė Beinarauskienė.

    „Per šimtą metų vyskupija augo kartu su žmonėmis – per džiaugsmus ir išbandymus, per tylų kasdienybės tikėjimą ir bendruomenės stiprybę. Šis kelias primena, kad Bažnyčia pirmiausia yra žmonės – jų tikėjimas, jų ryšys su Dievu ir vienų su kitais. Artėjant svarbiai sukakčiai, kviečiu kiekvieną iš naujo apmąstyti, ką reiškia priklausyti Bažnyčiai. Vyskupija gyva tiek, kiek gyvas tikėjimas šeimose, parapijose, bendruomenėse – kiek jis išgyvenamas paprastoje kasdienybėje, rūpestyje vienų kitais, gebėjime išklausyti ir būti šalia. Tikėjimas auga tada, kai juo dalijamės – kai jis tampa gyvas mūsų darbuose, žodžiuose ir pasirinkimuose“, – sako Jo Ekscelencija Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

    „Šimtmetis – tai gyva žmonių istorija, kuri tęsiasi šiandien. Panevėžyje bendrystė visada rėmėsi paprastais, bet svarbiais dalykais – gebėjimu išgirsti, būti šalia ir veikti drauge. Bažnyčia ir miesto bendruomenė šį kelią eina drauge – per rūpestį žmogumi, per pagalbą silpnesniam, per tikėjimą, kuris telkia. Tegul šie metai tampa laiku, kai dar aiškiau pajuntame, kiek daug galime padaryti vieni dėl kitų, kai atsakomybė ir rūpestis tampa kasdieniu pasirinkimu“, – sako Panevėžio miesto merė Loreta Masiliūnienė.

    Jubiliejiniai Panevėžio vyskupijos šimtmečio renginiai vyks visus metus – nuo iškilmingų liturginių švenčių iki bendruomeninių susitikimų ir kultūrinių iniciatyvų. Minėjimas apims visus vyskupijos dekanatus: Anykščių, Biržų, Krekenavos, Kupiškio, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Utenos ir Zarasų. Programoje numatytos šv. Mišios, bendruomenių susitikimai, kultūriniai renginiai ir tikėjimo šventės, kviesiančios žmones susitikti ir stiprinti tarpusavio ryšį.

    Pirmasis renginys vyks gegužės 23 dieną Panevėžio dekanate, o šventinis ciklas tęsis iki lapkričio 21 dienos, kai katedroje bus minėjimo uždarymo iškilmės.

    Panevėžio vyskupija įkurta 1926 metais, popiežiui Pijui XI paskelbus Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą. Tuo pačiu metu buvo įsteigtos ir kitos Lietuvos vyskupijos bei Kauno arkivyskupija. Pirmuoju Panevėžio vyskupu tuomet buvo išrinktas Kauno metropolinės bažnyčios kanauninkas prof. Kazimieras Paltarokas.

    Šiandien Panevėžio vyskupija apima šiaurės rytinę Lietuvos dalį, vienija 111 parapijų ir 9 dekanatus. Joje tarnauja dvasininkai, veikia religinės bendruomenės, švietimo ir socialinės įstaigos, o šis tinklas kuria gyvą ryšį tarp žmonių, institucijų ir bendruomenių.

    Komunikacijos skyrius

  • Riebios dėmės ant staltiesės dings be chemijos: namų triukas, kurį vadina auksiniu

    Riebios dėmės ant staltiesės dings be chemijos: namų triukas, kurį vadina auksiniu

    Riebios dėmės ant staltiesės gali sugadinti net ir gražiausią vaišių stalą, tačiau dažnai jas įmanoma pašalinti paprastomis namų priemonėmis. Pirmiausia įvertinkite, ar dėmė šviežia, ar jau įsigėrusi ir sudžiūvusi – nuo to priklausys, kokį būdą pasirinkti.

    Namų triukas riebiosioms dėmėms

    Šviežioms riebalų dėmėms geriausiai tinka sugeriančių ir riebalus skaidančių priemonių derinys. Dėmę gausiai pabarstykite soda ir palikite 15–30 min. Vėliau sodą nuvalykite, užtepkite šiek tiek indų ploviklio ir kruopščiai įtrinkite į audinį. Palaukite apie 5 min. ir iš karto skalbkite skalbyklėje pagal staltiesės etiketėje nurodytą režimą.

    Svarbu, kad indų ploviklis neišdžiūtų ant audinio – išdžiūvęs jis gali palikti dėmių ar pakeisti spalvą.

    Jei dėmė senesnė, veikti reikės kitaip. Laikui bėgant riebalai įsigeria į pluoštą, oksiduojasi ir susimaišo su dulkėmis, todėl juos pašalinti sunkiau. Tokiu atveju padeda sodos pasta: sumaišykite sodą su drungnu vandeniu santykiu 3:1, kad gautumėte tirštą masę. Užtepkite ją ant dėmės ir gerai įtrinkite, pavyzdžiui, dantų šepetėliu. Palikite 20–30 min., tuomet ant viršaus užtepkite šiek tiek indų ploviklio ir iš karto skalbkite. Prireikus procedūrą galima pakartoti.

    Kiti būdai pašalinti dėmes nuo staltiesės

    Soda ir indų ploviklis dažnai vadinami tikru „auksiniu“ deriniu tiek šviežioms, tiek įsisenėjusioms riebalų dėmėms. Vis dėlto yra ir daugiau naminių metodų, kurie gali padėti kovojant su įvairiais nešvarumais.

    Glicerinas ir kalio muilas

    Šis mišinys ypač tinka riebiosioms, aliejinėms dėmėms. Sumaišykite 1/4 stiklinės augalinio glicerino, 1/4 stiklinės kalio muilo ir 1,5 stiklinės šilto vandens. Jei norite, įlašinkite kelis lašus citrinų eterinio aliejaus. Supilkite į purkštuvą, apipurkškite dėmę ir palikite: įsisenėjusiai dėmei – apie 1,5 val., šviežiai – 15–30 min. Tuomet skalbkite įprastu režimu.

    Actas arba vandenilio peroksidas

    Ant staltiesių pasitaiko ne tik riebalų, bet ir kavos ar arbatos dėmių. Kavos dėmėms gali padėti actas, praskiestas vandeniu: 1 arbatinis šaukštelis acto 1 l vandens. Tirpalu sudrėkinkite kempinėlę ir švelniai patrinkite dėmę.

    Arbatos dėmėms dažniau rekomenduojamas vandenilio peroksido ir drungno vandens mišinys santykiu 1:1. Pamirkius dėmę, staltiesę būtina išskalbti arba bent jau labai gerai išskalauti šiltu vandeniu.

    Po bet kurio iš šių būdų staltiesę geriausia išskalbti įprastu ciklu pagal gamintojo rekomendacijas etiketėje.

  • Vienas paprastas būdas be nuodų ir spąstų: taip nuo sklypo greitai atbaidysite peles

    Vienas paprastas būdas be nuodų ir spąstų: taip nuo sklypo greitai atbaidysite peles

    Atsibodo pelės, kurios niokoja lysves ir sėklas? Yra paprastų ir saugių būdų, kaip sumažinti graužikų skaičių sode pasitelkiant natūralias priemones – be spąstų ir cheminių preparatų.

    Patyrę sodininkai pasidalijo, kaip greitai ir paprastai atbaidyti peles nuo bet kurio sodo ar daržo sklypo nenaudojant nei brangių parduotuvinių nuodų, nei žiaurių spąstų.

    Pavasarį nepageidaujami graužikai į sklypus užsuka itin dažnai: jie gali iškasinėti pasėlius ir vogti sėklas, paliktas būsimam derliui. Visgi peles galima atbaidyti ir be priemonių, kurios gali būti pavojingos naminiams augintiniams. Pasak patyrusių daržininkų, tam užtenka kelių paprastų sprendimų.

    Pirmiausia rekomenduojama imtis profilaktikos. Nupjaukite aukštą žolę, komposto dėžę uždenkite sandariu dangčiu, o lysves apsaugokite metaliniu tinklu su smulkiomis akutėmis. Taip pelėms sumažinsite ir maisto, ir slėptuvių.

    Taip pat verta prie lysvių pasodinti pipirmėčių ar ramunėlių – šių augalų kvapai graužikams nemalonūs ir gali padėti juos atbaidyti natūraliai. Be to, pelėms nepatinka šeivamedis ir džiovintos bitkrėslės. Norint sustiprinti poveikį, patariama paruošti nedidelius kvapnius maišelius su soda ir šiais aromatais, o tuomet lėkšteles ar indelius su jais išdėlioti skirtingose sklypo vietose.

    Natūralūs metodai ir tvarkinga aplinka leidžia humaniškai, tačiau veiksmingai kontroliuoti peles, nekenkiant nei žmonėms, nei gyvūnams. Tam tikri augalai, kvapnūs maišeliai ir sumažintos slėptuvės sukuria graužikams nepalankias sąlygas ir padeda apsaugoti sėklas bei derlių.

  • Obelų kamienai 8 metus be kerpių: senelio schema veikia – paprasta, bet svarbi klaida ją sugadina

    Obelų kamienai 8 metus be kerpių: senelio schema veikia – paprasta, bet svarbi klaida ją sugadina

    Atrodytų, paprastos problemos turėtų turėti paprastus sprendimus. Patyrę sodininkai pasakoja, kaip greitai ir be sudėtingų schemų atsikratyti kerpių ant vaismedžių.

    Dalis sodininkų į ant obelų ar kitų vaismedžių įsikūrusias kerpes numoja ranka – esą jos niekaip neveikia derliaus. Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Po kerpėmis sutrinka normalūs dujų apykaitos procesai: žievė prasčiau „kvėpuoja“, jai ima stigti deguonies, o tarpuose tarp kerpių ir medžio lengvai įsikuria kenkėjai. Jei problemą užleisti, medis silpsta, derlingumas vienaip ar kitaip mažėja, o obelis pamažu pradeda skursti. Todėl pamačius kerpes verta imtis darbo nedelsiant.

    Pirmas žingsnis – apdorojimas geležies sulfatu. 200 gramų miltelių suberkite į plastikinį kibirą, užpilkite 10 litrų vandens ir gerai išmaišykite, kol visiškai ištirps. Tuomet mišinį supilkite į purkštuvą ir kruopščiai nupurkškite visą medį: kamieną ir visas šakas, nepalikdami neapdorotų vietų. Geležies sulfatas suminkština kerpes ir susilpnina jų sukibimą su žieve. Po purškimo palikite tirpalui veikti kelias valandas.

    Antras žingsnis – mechaninis valymas. Pasiimkite medinę mentelę ir pradėkite atsargiai nugramdyti kerpes nuo šakų ir kamieno. Medinis įrankis žievės nepažeidžia taip, kaip metalinis, todėl venkite metalinių šepečių, peilių ar glaistyklių. Po apdorojimo geležies sulfatu kerpės dažniausiai lengviau atsiskiria – nusiima gabalais, nereikalaujant didelių pastangų.

    Sunkiau pasiekiamose vietose – šakų išsišakojimuose ar gilesnėse žievės vagelėse – mentelė gali nepadėti. Tokiu atveju praverčia pirštinė: užsimaukite ją ir atsargiai nuvalykite pirštais ten, kur įrankis neprieina. Kai kas mano, kad rankinis valymas nereikalingas ir viską esą nuplaus lietus, tačiau sodininkai, bandę apsiriboti vien purškimu be nugramdymo, pabrėžia, kad rezultatas tuomet būna gerokai prastesnis.

    Po valymo kamieną ir stambesnes šakas galima nubalinti kalkėmis – tai papildoma apsauga ir prevencija, padedanti mažinti kerpių atsinaujinimo riziką. Visa nugramdyta masė turi būti surinkta ir sudeginta.

    Tokį apdorojimą galima atlikti pavasarį, dar prieš pumpurų brinkimą, arba rudenį, nukritus lapams.

  • 2 stiklinės į 2 litrus – amarai dingsta akimirksniu: lapai švarūs, o chemijos nė kvapo

    2 stiklinės į 2 litrus – amarai dingsta akimirksniu: lapai švarūs, o chemijos nė kvapo

    Nežinote, kaip greitai atsikratyti amarų be chemikalų ir papildomų išlaidų? Dalijamės paprastu, laiko patikrintu būdu, kuris padeda apsaugoti augalus ir grąžina lapams sveiką išvaizdą jau po pirmo purškimo.

    Deja, klastingi ir itin ėdrūs amarai gali padaryti didžiulę žalą įvairiems augalams bei krūmams. Kova su šiais kenkėjais neretai užtrunka, tačiau egzistuoja paprastas ir daugelio išbandytas metodas, leidžiantis problemą spręsti greitai ir be brangių parduotuvinių priemonių.

    Patyrę sodininkai ir daržininkai atskleidė, kaip namuose pasigaminti veiksmingą priemonę iš lengvai prieinamų ingredientų.

    Pirmiausia paimkite 2 stiklines įprastų medžio pelenų ir užpilkite juos 2 litrais karšto vandens. Tuomet puodą uždėkite ant ugnies ir mišinį pavirkite apie 30 minučių.

    Mišiniui atvėsus, tirpalą perkoškite, įpilkite dar 8 litrus vandens ir 100 mililitrų skysto muilo (ūkinio arba kito). Viską labai gerai išmaišykite.

    Gautą skystį supilkite į purkštuvą ir juo apipurkškite amarų pažeistus sodinukus bei krūmus. Teigiama, kad ši namuose paruošta priemonė greitai naikina amarus ir padeda patikimai apsaugoti augalus.

    Kaip aiškina patyrę sodininkai, medžio pelenai yra natūralus kalio, kalcio ir mikroelementų šaltinis, o muilas padeda tirpalui geriau prilipti prie augalo paviršiaus, todėl poveikis tampa stipresnis. Dėl paprastumo ir veiksmingumo šis būdas jau seniai išpopuliarėjo tarp daugelio sodininkų.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti saugumo. Specialistai rekomenduoja mūvėti apsaugines pirštines ir dėvėti tinkamus drabužius, kad būtų išvengta odos sudirginimo ar alerginių reakcijų. Dirbant su bet kokiomis priemonėmis būtinas atsargumas, net jei jos yra natūralios.

    Taigi, pelenų ir muilo tirpalas – daugelio metų patikrintas būdas kovoti su amarais, tinkantis įvairiems sodininkams ir daržininkams. Išbandykite ir pasirūpinkite sveikesniais augalais be chemijos.

  • Daugelis vis dar deda į Velykų krepšelį: 2 griežtai draudžiami produktai bažnyčioje

    Daugelis vis dar deda į Velykų krepšelį: 2 griežtai draudžiami produktai bažnyčioje

    Kiekvienam, kas ruošia Velykų krepšelį ir neša jį į bažnyčią, verta prisiminti: tai ne šiaip vaišių rinkinys, o gili tradicija, kurią įprasta gerbti. Kiekvienas į krepšelį dedamas produktas turi savo simboliką ir prasmę, todėl ne viskas tinka pašventinimui. Kad būtų paprasčiau, pateikiame aiškią atmintinę – kas turėtų būti krepšelyje, o ko jame neturi atsirasti.

    Svarbiausias Velykų krepšelio akcentas – Velykų pyragas (pascha, velykinė boba). Jis simbolizuoja Kristaus kūną ir gyvenimo pilnatvę, todėl be jo krepšelis praranda prasmę. Tradiciškai velykinį pyragą kepa Didįjį ketvirtadienį, Didįjį penktadienį arba šeštadienio rytą.

    Į krepšelį taip pat dedami margučiai – jie siejami su gyvybės atsinaujinimu ir prisikėlimo simbolika. Dažnai įdedama ir pieno produktų: varškės, grietinės ar varškės paschos. Druska laikoma sveikatos ir gerovės ženklu, o krienai siejami su dvasios stiprybe. Iš mėsos gaminių tradiciškai šventinami lašiniai, kepta mėsa, dešros bei rūkyti gaminiai.

    Tačiau yra dalykų, kurių Velykų krepšelyje būti neturėtų. Pirmiausia – alkoholis. Bažnytinėje tradicijoje jis laikomas netinkamu, o išimtis kartais daroma tik kagorui. Visi kiti alkoholiniai gėrimai, tokie kaip degtinė ar alus, į bažnyčią nenešami.

    Antras produktas, kurio į krepšelį dėti nereikėtų, – kraujinė dešra. Jos šventinti neįprasta, todėl tokio gaminio atsisakoma.

    Taip pat verta prisiminti, kad krepšelis skirtas maistui, kuris po pašventinimo valgomas prie šventinio stalo. Todėl į jį nederėtų dėti pinigų, raktų, papuošalų ar kitų materialių vertybių, net jei kai kam kyla mintis juos „pašventinti“.

    Dar vienas dažnai girdimas mitas – esą į bažnyčią reikia neštis peilį, kad paskui tik „pašventintu peiliu“ būtų galima pjaustyti pašventintą maistą. Tai netiesa: velykinį pyragą ir kitus produktus galima pjaustyti įprastu peiliu namuose.

  • Kodėl per Velykas plakama verba: ne žaidimas, o tikėtas būdas „išvaryti“ ligas metams

    Kodėl per Velykas plakama verba: ne žaidimas, o tikėtas būdas „išvaryti“ ligas metams

    Velykų tradicijos, išlikusios iki mūsų dienų, skiriasi priklausomai nuo regiono. Vis dėlto viena iš jų – susijusi su verbos šakelėmis – pažįstama beveik visiems: kai artimieji ar draugai lengvai „plaka“ verba. Iš kur kilo šis paprotys ir ką jis reiškia?

    Daugelis bent kartą gyvenime yra girdėję posakį: „Ne aš plaku – verba plaka!“, kai kas nors švelniai baksteli ar pliaukšteli per nugarą pašventintomis verbos šakelėmis.

    Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprasta liaudiška pramoga ar vaikų žaidimas, tačiau šis paprotys turi gerokai gilesnę prasmę. Seniau buvo tikima, kad taip galima „išmušti“ ligas ir negandas bei užtikrinti žmogui sveikatą visiems metams į priekį.

    Verba laikyta ypatingu augalu, nes ji viena pirmųjų atgyja po žiemos. Dėl to manyta, kad bažnyčioje pašventintos šakelės žmogui perduoda gyvybinę energiją, stiprybę ir sveikatą. Taigi plakama ne tam, kad skaudėtų, o tam, kad būtų perduota „gamtos galia“.

    Svarbu tai daryti su geromis mintimis ir linkėjimais. Dažniausiai lengvai plakama per pečius ir nugarą, sakant:

    „Ne aš plaku – verba plaka, už savaitės Velykos, netoli raudonas kiaušinėlis!“

    Taip pat pabrėžiama, kad žmogus, kurį „plaka“, turėtų tai priimti geranoriškai. Jei toks gestas kitam nemalonus ar nesuprantamas, geriausia sustoti ir atsiprašyti.

    Pašventintų šakelių nebuvo įprasta tiesiog išmesti – jos laikytos namų apsauga. Jas padėdavo už ikonų arba laikydavo vazoje be vandens, kad išsilaikytų visus metus. Tikėta, jog verba saugo namus nuo piktos akies, ligų ir net blogo oro.

    Vyresni žmonės pasakoja ir dar vieną paprotį: jei kas nors šeimoje susirgdavo, tuo pačiu verbos ryšulėliu lengvai pabaksnodavo ar paplakdavo ligonį, tikėdami, kad taip jis greičiau pasveiks.

  • Draugė perka batų antbačius didelėmis pakuotėmis: sužinojusi kodėl, ėmiau ir aš

    Draugė perka batų antbačius didelėmis pakuotėmis: sužinojusi kodėl, ėmiau ir aš

    Kam pirkti batų antbačius pakuotėmis, jei nesiruošiate pas gydytoją? Pasirodo, jie gali praversti ir kasdienėje buityje. Štai keli praktiški būdai, kaip antbačius panaudoti virtuvėje, namuose ar net išvykose.

    Dažniausiai antbačiai perkami tada, kai tenka vykti į ligoninę ar medicinos laboratoriją. Tačiau jie gali būti naudingi ir kitose situacijose. Antbačiai kainuoja nedaug, o kai kada puikiai atstoja maišelius ar plėvelę.

    Vienas paprasčiausių pritaikymų – daržovių laikymas. Į antbačius galima dėti po vieną daržovę arba po 2–3 vienoje vietoje. Jei kas nors ims gesti, bus patogu išmesti kartu su tokia „pakuote“.

    Kitas būdas – užtempti antbačius ant puodų, indelių ar stiklainių dugno, ypač kai viduje būna lipnių produktų, pavyzdžiui, uogienės, kurią vėliau sunku išplauti. Po naudojimo antbačius galima tiesiog išmesti, jei jie jau nešvarūs.

    Antbačiai tinka ir dubenėliams uždengti iš viršaus. Pavyzdžiui, salotoms, kad nesimaišytų kvapai, arba mėsai, kad neapdžiūtų. Svarbu, kad antbačiai neliestų paties maisto.

    Tešlą taip pat reikia uždengti, kad ji kiltų. Vieni naudoja rankšluostį, kiti – maistinę plėvelę. Antbačiais galima padaryti abu dalykus vienu metu: uždengti greitai, kaip su rankšluosčiu, ir gana sandariai, kaip su plėvele.

    Vis dėlto yra vienas niuansas – dubens dydis. Jis turi būti pakankamai didelis, kad pakilusi tešla vis tiek nesiliestų prie antbačio, nes antbačiai gaminami ne iš maistui skirto plastiko.

    Kadangi antbačiai skirti apauti ant avalynės, jie praverčia ir spintoje: galima užtempti ant padų, ypač jei esate išmetę batų dėžes ir nenorite, kad avalynė liestųsi tarpusavyje.

    Antbačiais patogu rūšiuoti įvairius smulkius daiktus. Kelionėje, kraunantis lagaminą, jie padeda lengvai atskirti batus, drabužius, kosmetiką ir kitus daiktus.

    Jei gamindami mėgstate sekti receptus internete ar kažką žiūrėti, tikriausiai žinote, kaip greitai planšetė gali išsitepti riebalais, ypač ją liečiant nešvariomis rankomis.

    Ant įrenginio galima užtempti antbačius – taip jis išliks švaresnis. O ekraną galima papildomai pridengti maistine plėvele: ji geriau laikysis būtent dėl antbačio.

    Kitais atvejais antbačiai gali praversti uždengiant nedidelę techniką ar prietaisus, kai atliekate smulkų remontą. Jie padeda patikimai apsaugoti nuo dulkių ir šiukšlių.

    Vairuotojams verta turėti kelis antbačius automobilyje: jei kelyje kas nors sugestų ir tektų taisyti prastu oru, jie gali padėti bent iš dalies apsaugoti avalynę.

    Vedžiojant augintinius antbačiai naudingi, jei norite, kad batai liktų švaresni, kai tenka eiti per purvines vietas. Taip pat jais galima laikinai uždengti nešvarias šuns letenas, jei gyvūną vežate automobilio salone.

    Dviračių mėgėjai po pasivažinėjimo gali uždengti purvinus pedalus. O grįžtant iš sporto salės, į antbačius galima įdėti nešvarius drabužius ar avalynę, kad kvapas neįsigertų į krepšį.

  • 10 smulkmenų virtuvėje, kurios išduoda netvarką: jos akimirksniu sugadina įspūdį

    10 smulkmenų virtuvėje, kurios išduoda netvarką: jos akimirksniu sugadina įspūdį

    Virtuvė gali atrodyti prabangi, tačiau nešvari šluostė ar įskilęs puodelis akimirksniu sugadina bendrą vaizdą. Yra smulkių dalykų, kurie išduoda neatsakingą požiūrį į tvarką ir net moderniausią interjerą paverčia vizualine netvarka. Štai 10 ženklų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

    Virtuvė dažnai vadinama namų širdimi: čia ne tik gaminame, bet ir leidžiame laiką su artimaisiais, kalbamės, valgome. Vis dėlto net ir brangiai įrengtuose būstuose netvarkos įspūdį neretai sukuria visai smulkūs, kasdien matomi daiktai, prie kurių tiesiog priprantama.

    Tokie dalykai kaupiasi pamažu, todėl jų šeimininkai dažnai nebejaučia. Tačiau pašaliniam žmogui jie krenta į akis iš karto. Jei norite, kad virtuvė atrodytų tvarkinga ir prižiūrėta, verta peržiūrėti, kas joje užsilieka be reikalo.

    1. Nešvari kempinėlė ar šveistukas
    Nešvari indų plovimo kempinėlė – vienas aiškiausių signalų, kad su higiena virtuvėje ne viskas gerai. Maisto likučiai ne tik atrodo nehigieniškai, bet ir padeda bakterijoms plisti ant indų bei paviršių.

    Rekomenduojama kempinėles keisti reguliariai, net jei jos dar „atrodo pakenčiamos“. Dar praktiškesnė alternatyva – indų plovimo šepetėlis, kurį lengviau išplauti ir prižiūrėti.

    2. Seni, dėmėti ar suplyšę rankšluosčiai
    Skylėti, išblukę, pilkšvi rankšluosčiai sukuria apleistumo įspūdį. Virtuvėje geriau turėti mažiau, bet švarių ir tvarkingų tekstilės gaminių, o kasdieniams darbams rinktis kokybišką mikropluoštą, kuris gerai sugeria drėgmę ir riebalus.

    3. Įskilę ar nuskilę puodeliai ir lėkštės
    Laikyti indus su nuskilusiais kraštais ar įtrūkimais – ne tik prastas estetinis sprendimas. Tokiuose pažeidimuose gali kauptis nešvarumai ir ploviklio likučiai. Net jei daiktas mielas ar turi sentimentalią vertę, kasdieniam naudojimui geriau rinktis saugius ir tvarkingus indus.

    4. Per daug magnetukų ant šaldytuvo
    Didelė pigių magnetukų kolekcija šaldytuvą paverčia skelbimų lenta. Prie vizualinio triukšmo galima priprasti, tačiau bendrai virtuvės estetikai tai dažnai kenkia. Jei norisi pasilikti prisiminimų, verta palikti kelis gražiausius, o likusius sudėti į dėžutę.

    5. Perteklinis plastikinių maišelių „archyvas“
    Daugelio spintelėse vis dar slepiasi didžiulės plastiko atsargos, kurios užima vietą ir kuria netvarkos jausmą. Pravartu pasilikti tik tiek, kiek realiai naudojate, o likusius išrūšiuoti. Kasdieniams pirkiniams patogiau turėti daugkartinį maišelį.

    6. Sukaupti jogurto ar grietinės indeliai
    Dažnas įprotis – laikyti plastiko indelius „gal prireiks“. Tačiau jie neretai stovi metus, užgrūda spintas ir nesuteikia jokios naudos. Produktų laikymui patogiau įsigyti vienodų stiklinių indų rinkinį su sandariais dangteliais.

    7. Lipnios aliejaus ar padažų pakuotės
    Aliejus ir padažai dažnai palieka lipnius pėdsakus ant butelių, o vėliau – ant lentynų, stalviršio ir rankų. Jei yra pakuočių, prie kurių nemalonu prisiliesti, tai aiškus ženklas, kad reikia daugiau priežiūros. Patogus sprendimas – specialūs stikliniai buteliai, kuriuos lengviau plauti ir išlaikyti švarius.

    8. Matomoje vietoje palikti čekiai, rašteliai ir seni kalendoriai
    Ant paviršių ar šaldytuvo besikaupiantys čekiai, pirkinių lapeliai, praėjusių metų kalendoriai sukuria vizualinės netvarkos įspūdį. Priminti sau svarbius dalykus geriau vienoje vietoje: mažoje lentoje, užrašų knygelėje arba telefone.

    9. Stalviršis kaip „sandėliukas“
    Stalviršis turėtų būti darbo zona, o ne vieta raktams, monetoms, segtukams ar kitoms smulkmenoms. Tokie daiktai greitai susikaupia, nors atrodo, kad jų „beveik nėra“. Juos verta iškart išrūšiuoti ir perkelti ten, kur jie priklauso – į koridorių ar kitą namų zoną.

    10. Susidėvėjusios medinės pjaustymo lentelės
    Patamsėjusios, giliai įrėžtos medinės lentelės gali tapti mikrobų židiniu, nes nešvarumai įstringa įpjovose ir jų praktiškai neįmanoma išvalyti idealiai. Patogesnė alternatyva – kokybiškos plastiko ar dirbtinio akmens lentelės, kurias galima plauti indaplovėje ir kurios mažiau sugeria kvapus bei skysčius.

    11. Vysta gėlės ir tušti vazonai
    Nuvytę puokščių likučiai ar pusiau tušti vazonai su išdžiūvusia žeme virtuvėje akimirksniu sukuria niūrią, apleistą nuotaiką. Jei šiuo metu nėra laiko rūpintis augalais, geriau jų nelaikyti ant palangės. Tušti vazonai taip pat tik renka dulkes ir užima vietą – juos verta grąžinti tik tada, kai juose iš tiesų augs augalas.