CP v2

Blog

  • Kada galite prarasti sklypą dėl įgyjamosios senaties? Teisininkai įspėja, ką daryti

    Kada galite prarasti sklypą dėl įgyjamosios senaties? Teisininkai įspėja, ką daryti

    Įgyjamoji senatis gali tapti rimtu netikėtumu žemės sklypo savininkui, kuris ilgą laiką nesirūpina savo turtu. Jei kitas asmuo sklypą valdo kaip savo, prižiūri ir elgiasi kaip šeimininkas, laikui bėgant jis gali siekti įteisinti nuosavybę per teismą.

    Lietuvos civilinė teisė numato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyta ne tik per pirkimo–pardavimo sutartį ar paveldėjimą, bet ir per įgyjamąją senatį. Paprastai tai siejama su ilgalaikiu, atviru ir nepertraukiamu daikto valdymu, kai asmuo realiai naudojasi turtu ir jį kontroliuoja.

    Teismai tokiose bylose vertina ne vien tai, kiek metų sklypu buvo naudojamasi, bet ir valdymo pobūdį. Svarbu, ar valdymas buvo viešas, ar nebuvo slepiamas nuo aplinkinių, ar asmuo elgėsi kaip savininkas, pavyzdžiui, tvarkė teritoriją, aptvėrė, atliko priežiūros darbus.

    Kokie įrodymai tampa lemiami?

    Praktikoje pareiškėjui neužtenka vien teiginio, kad jis sklypu naudojosi ilgai. Dažnai renkami dokumentai ir faktiniai duomenys, rodantys realų rūpinimąsi turtu: apmokėtos sąskaitos už darbus, išlaidas patvirtinantys kvitai, nuotraukos, kaimynų paaiškinimai ar kiti liudijimai.

    Reikšmę gali turėti ir tai, ar sklypo valdytojas mokėjo su turtu susijusias įmokas, ar priėmė sprendimus dėl naudojimo, ar neleido kitiems asmenims valdyti teritorijos. Kuo aiškiau parodomas nuolatinis šeimininko elgesys, tuo didesnė tikimybė, kad teismas į valdymą žiūrės rimtai.

    Ką daryti savininkui, kad apsisaugotų?

    Svarbiausia prevencija yra aktyvus turto administravimas ir reguliarus domėjimasis sklypo būkle. Jei savininkas pastebi, kad sklypu naudojasi kiti, vertėtų nedelsiant fiksuoti situaciją ir imtis teisinių veiksmų, kad būtų aiškiai parodyta, jog valdymas ginčijamas.

    Teisinėje praktikoje pabrėžiama, kad įgyjamosios senaties terminą galima nutraukti, kai savininkas pradeda ginti savo teises. Tam gali būti pasitelkiamas kreipimasis į teismą dėl turto išreikalavimo ar nuosavybės teisės nustatymo, o konkrečius žingsnius saugiausia pasirinkti pasitarus su teisininku.

    Net ir paprasti veiksmai, tokie kaip teritorijos apžiūra, ribų pažymėjimas, aptvėrimas ar aiškiai išreikštas reikalavimas nutraukti naudojimąsi, gali turėti reikšmės vėliau kilus ginčui. Kuo anksčiau savininkas sureaguoja, tuo mažesnė rizika, kad situacija peraugs į ilgą ir brangų teismo procesą.

  • Šis egzotinis šilko medis stebina žiedais: vakare atrodo, lyg švytėtų, bet yra svarbi sąlyga

    Šis egzotinis šilko medis stebina žiedais: vakare atrodo, lyg švytėtų, bet yra svarbi sąlyga

    Daržininkai vis dažniau ieško augalų, kurie ne tik puošia kiemą, bet ir turi išskirtinių savybių. Vienas įspūdingiausių pasirinkimų – albicija šilkinė (Albizia julibrissin), dar vadinama šilko medžiu, išsiskirianti pūkuotais žiedais ir paparčius primenančiais lapais. Šiltą vakarą ji gali sudaryti įspūdį, kad žiedai švelniai švyti, tačiau tai labiau optinis efektas nei tikras švytėjimas.

    Albicija kilusi iš Azijos, kur natūraliai paplitusi nuo Irano iki Kinijos, Korėjos ir Japonijos, o Europoje vertinama kaip dekoratyvinis medis. Dėl greito augimo ir egzotiškos išvaizdos ji tapo populiari ir šiltesniuose regionuose, tačiau vėsesnio klimato zonose ją reikia auginti apgalvotai. Lietuvoje tai nėra tipinis sodo medis, bet tinkamai prižiūrimas gali sėkmingai augti kaip terasos ar balkono augalas.

    Didžiausia albicijos puošmena – šilkiniai, lyg smulkūs šepetėliai atrodantys žiedai, dažniausiai rožinių ir balkšvų atspalvių. Įprastai ji žydi vasarą ir ankstyvą rudenį, o žydėjimo metu skleidžia malonų, salstelėjusį aromatą, kuris vakare dažnai jaučiamas stipriau. Būtent tuomet ir atsiranda pasakojimai apie tariamą švytėjimą, nes šviesūs žiedai gerai atspindi leidžiamos saulės ar mėnulio šviesą.

    Ne mažiau įdomūs ir lapai: jie smulkūs, plunksniški, jautrūs aplinkos pokyčiams. Vakarais, taip pat per lietų, lapeliai gali susiskleisti, o ryte vėl atsiverti. Toks judėjimas yra natūrali augalo reakcija, susijusi su drėgmės ir šviesos pokyčiais, todėl albicija kartais vadinama miegančiu medeliu.

    Kad augalas atrodytų įspūdingai, svarbiausia sąlyga – kuo daugiau saulės ir šilumos. Albicijai tinka šviesi, nuo vėjo apsaugota vieta ir laidus, neužmirkstantis substratas, o laistymas turi būti saikingas. Perteklinė drėgmė ir nuolat šlapios šaknys dažnai tampa pagrindine silpimo priežastimi.

    Lietuvos sąlygomis dažniausiai rekomenduojama auginti albiciją vazone, kad atvėsus orams ją būtų galima perkelti į šviesią, vėsią patalpą. Toks sprendimas ypač svarbus dėl šalnų rizikos, kuri jaunus augalus gali pažeisti per vieną naktį. Žiemojant patalpoje, augalas paprastai ilsisi, todėl laistyti reikia minimaliai, o pavasarį – palaipsniui grąžinti į saulę, kad nepatirtų streso.

  • Po lietaus užtenka pabarstyti tai – šliužai naktimis nebelenda į daržą

    Po lietaus užtenka pabarstyti tai – šliužai naktimis nebelenda į daržą

    Šliužai, ypač juodi ir neturintys kiauto, po lietaus gali per kelias naktis apgraužti salotas, kopūstus, braškes ir ką tik sudygusius augalus. Jie aktyviausi sutemus ir drėgnu oru, o dieną slepiasi pavėsyje, po lentomis, mulčiu ar tankiais lapais.

    Nors šliužai prisideda prie organinių liekanų skaidymo, jų populiacijai išaugus nuostoliai darže tampa akivaizdūs: lieka skylėti lapai, nugraužti daigai ir būdingi gleivių pėdsakai. Ypač greitai jie plinta šiltomis, lietingomis vasaromis ir ten, kur daug slėptuvių.

    Kaip veikia barjerai po lietaus?

    Vienas paprasčiausių būdų mažinti žalą – aplink labiausiai pažeidžiamus augalus suformuoti sausą, birų ir šliužams nemalonų barjerą. Šliužams sunku judėti per birų pagrindą, o aštresnės ar sausinančios dalelės dirgina jų gleivinę ir skatina trauktis.

    Praktiškai tam dažniausiai naudojamas smėlis, smulkus žvyras arba pelenai, taip pat kavos tirščiai, kartais maišomi su cinamonu dėl intensyvesnio kvapo. Barjerą svarbu atnaujinti po stipresnio lietaus ar laistymo, nes sudrėkęs sluoksnis praranda efektyvumą.

    Kiaušinių lukštai ir kiti sprendimai

    Kiaušinių lukštų trupiniai veikia kaip mechaninė kliūtis: šiurkšti, nelygi danga šliužams nemaloni, todėl jie dažniau apsisuka. Vis dėlto lukštus reikėtų smulkinti taip, kad susidarytų grublėtas, o ne miltinis sluoksnis, ir berti sausu oru.

    Kita kryptis – prevencija: mažinti slėptuves, reguliariai surinkti pūvančias liekanas, nepalikti lentų ar drėgnų audinių ant žemės, laistyti rytais, o ne vakarais. Taip pat verta rinktis augalus, kurių kvapo šliužai vengia, ir stebėti, kas konkrečiame sklype jiems tampa didžiausiu masalu.

    Kodėl atsargiai su chemija?

    Parduotuvėse siūlomi cheminiai moliuskocidai gali būti veiksmingi, tačiau jie kelia riziką aplinkai ir netiksliniams gyvūnams, įskaitant naminius augintinius bei sode naudingus organizmus. Dėl to specialistai dažnai rekomenduoja pirmiausia išbandyti saugesnius, mechaninius ir prevencinius sprendimus, o priemones rinktis atsakingai pagal naudojimo instrukcijas.

    Jei šliužų itin daug, geriausi rezultatai pasiekiami derinant kelis metodus: barjerus, rankinį surinkimą drėgnais vakarais ir tvarkingą aplinką. Taip sumažinama tikimybė, kad po kiekvieno lietaus situacija kartosis iš naujo.

  • Vaisių guminukus primenantis duonvaisis: keli gabalėliai gali numalšinti saldumynų norą

    Vaisių guminukus primenantis duonvaisis: keli gabalėliai gali numalšinti saldumynų norą

    Norintiems maitintis sveikiau saldumynų potraukis dažnai tampa didžiausiu iššūkiu. Tokiais atvejais dėmesio verta alternatyva gali būti džiovintas duonvaisis, dar vadinamas jackfruitu, kuris kai kam primena vaisinius guminukus. Dėl natūralaus saldumo ir skaidulų jis neretai pasirenkamas vietoj įprastų saldainių.

    Duonvaisis yra tropinis vaisius, kilęs iš Pietryčių Azijos, augantis ant didelių medžių. Subrendęs vaisius gali būti įspūdingo dydžio ir sverti nuo kelių iki keliolikos kilogramų, o jo minkštimas būna geltonas ir aromatingas. Azijos virtuvėse naudojami tiek neprinokę, tiek prinokę vaisiai, tik jų paskirtis skiriasi.

    Neprinokęs duonvaisis dažnai naudojamas kaip mėsiškos tekstūros ingredientas augaliniuose patiekaluose, nes jo skaidulinė struktūra tinka troškiniams ar plėšytos mėsos analogams. Tuo metu prinokęs, ypač džiovintas, dažniau vertinamas kaip saldus užkandis. Džiovinant skonis tampa ryškesnis, o saldumas labiau koncentruotas.

    Džiovinto duonvaisio skonis dažnai apibūdinamas kaip kelių tropinių vaisių derinys, o tekstūra būna minkšta, lengvai tąsi. Būtent dėl šių savybių jis neretai lyginamas su vaisiniais saldainiais. Vis dėlto svarbiausia priežastis, kodėl jis patrauklus ieškantiems sveikesnio pasirinkimo, yra maistinė sudėtis.

    Duonvaisyje yra skaidulų, kurios prisideda prie normalios virškinimo sistemos veiklos ir padeda ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Šis vaisius taip pat siejamas su vitamino C, kalio ir magnio šaltiniu, o antioksidantai vertinami dėl vaidmens apsaugant ląsteles nuo oksidacinio streso. Dėl natūralių cukrų džiovintas vaisius gali greitai suteikti energijos, todėl jį mėgsta fiziškai aktyvūs žmonės.

    Tačiau džiovinti vaisiai paprastai yra kaloringesni už šviežius, nes juose mažiau vandens ir daugiau koncentruotų angliavandenių. Dėl to svarbu stebėti porcijas ir neužmiršti, kad net ir natūralus užkandis neturėtų pakeisti visavertės mitybos. Jei tikslas yra mažinti itin perdirbtų saldumynų kiekį, duonvaisis gali būti viena iš išeičių, bet ne leidimas užkandžiauti be ribų.

    Renkantis džiovintą duonvaisį verta atidžiai perskaityti sudėtį. Geriausia rinktis produktus be pridėtinio cukraus, be nereikalingų riebalų ir be dirbtinių kvapiklių. Pastaraisiais metais populiarėja ir liofilizuoti variantai, kurie dažnai išsaugo daugiau maistinių savybių ir būna traškesni.

    Dar prieš kelerius metus džiovintas duonvaisis daugeliui buvo retenybė, tačiau dabar jo vis dažniau galima rasti sveiko maisto parduotuvėse, didžiuosiuose prekybos tinkluose ir elektroninėse parduotuvėse. Augant susidomėjimui augaline mityba ir mažiau perdirbtais užkandžiais, tokie produktai lentynose tampa vis įprastesni. Visgi pagrindinė taisyklė išlieka paprasta: net ir geresnė alternatyva geriausiai veikia tada, kai ji dera su subalansuota mityba.

  • Lapų arbata, kurią lenkai tik atranda: žada palengvinti virškinimą ir padėti kepenims

    Lapų arbata, kurią lenkai tik atranda: žada palengvinti virškinimą ir padėti kepenims

    Pietų Amerikoje nuo seno vartojami boldo lapai Europoje vis dažniau aptinkami arbatose ir prieskonių mišiniuose. Šis augalas siejamas su tradiciniu naudojimu virškinimui palengvinti ir kepenų bei tulžies sistemos veiklai palaikyti.

    Boldo, arba Peumus boldus, yra visžalis medis, natūraliai augantis Čilėje ir dalyje Peru. Jo lapai pasižymi ryškiu, specifiniu aromatu, kurį dažnai apibūdina kaip žolelių ir kamparo natų derinį, todėl džiovinti lapai naudojami ne tik užpilams, bet ir kaip prieskonis.

    Kas slypi boldo lapuose?

    Boldo lapuose esantis alkaloidas boldinas tiriamas dėl sąsajų su tulžies išsiskyrimo skatinimu. Būtent dėl šios priežasties boldo užpilas dažniausiai minimas kaip priemonė po sotesnio maisto, kai vargina pilnumo jausmas, pūtimas ar epizodiniai virškinimo sutrikimai.

    Be boldino, lapuose yra eterinių aliejų ir polifenolių, kurie prisideda prie augalo biologinio aktyvumo. Vis dėlto dauguma teiginių apie poveikį sveikatai remiasi tradiciniu vartojimu ir atskirų medžiagų tyrimais, o ne vienareikšmėmis išvadomis, kad jis „gydo“ konkrečias ligas.

    Kaip vartojamas ir kur sutinkamas?

    Europoje boldo dažniausiai parduodamas džiovintų lapų pavidalu, skirtas užpilui. Taip pat jo galima rasti arbatų mišiniuose, o kai kuriose šalyse jis naudojamas kaip prieskonis žuvies, mėsos patiekalams, sriuboms ar padažams, kai norima išraiškingesnio, kartoko skonio.

    Praktikoje žmonės boldo dažniau renkasi po gausesnių valgymų ar tada, kai jaučia su virškinimu susijusį diskomfortą. Svarbu įvertinti, kad žolelių užpilai nėra vaistų pakaitalas, o jų poveikis skirtingiems žmonėms gali smarkiai skirtis.

    Kada reikėtų atsargumo?

    Specialistai paprastai ragina nepiktnaudžiauti boldo užpilais ir nevartoti jų ilgą laiką be pertraukų. Didesnė rizika siejama su būklėmis, kai yra tulžies latakų nepraeinamumas, taip pat nėštumo ir žindymo laikotarpiu.

    Jei vartojate receptinius vaistus, turite kepenų ar tulžies pūslės sutrikimų, arba simptomai kartojasi, saugiausia prieš įtraukiant boldo į mitybą pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Nuolatinis pilvo pūtimas, skausmas ar pykinimas gali signalizuoti ir apie būkles, kurias reikia ištirti, o ne maskuoti žolelėmis.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl mamos gali lemti ilgaamžiškumą: raktas slypi vaiko priežiūroje

    Mokslininkai atskleidė, kodėl mamos gali lemti ilgaamžiškumą: raktas slypi vaiko priežiūroje

    Kas sieja ilgaamžes rūšis?

    Žmonės gyvena neįprastai ilgai, lyginant su daugeliu panašaus kūno dydžio žinduolių, o mokslininkai vis dar aiškinasi, kodėl taip nutiko. Naujesni modeliavimu paremti tyrimai rodo, kad vienas svarbiausių veiksnių gali būti ilgas laikotarpis, kai jaunikliai priklauso nuo motinos priežiūros.

    Analizuodami lėtai bręstančias ir ilgai gyvenančias rūšis, tokias kaip kai kurie primatai, banginiai, hienos ar drambliai, tyrėjai ieškojo bendro bruožo. Paaiškėjo, kad šių rūšių jaunikliai dažnai ilgai išlieka priklausomi nuo motinos, o tai keičia visos populiacijos evoliucijos kryptį.

    Kodėl motinos išgyvenimas toks svarbus?

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Kornelio universiteto neurobiologo Matthew Zipple, modeliavo, kaip motinos išlikimas susijęs su palikuonių šansais išgyventi ir vėliau patiems susilaukti jauniklių. Išvada paprasta: kai jaunikliai ilgai remiasi motinos pagalba, ilgiau gyvenančios motinos suteikia tiesioginį pranašumą savo palikuonims.

    Tokiose populiacijose natūrali atranka ilgainiui gali palankiau vertinti ilgaamžiškumą, nes motinos buvimas didina palikuonių sėkmę. Kartu dažnai atsiranda ir kitas dėsningumas: tokios rūšys paprastai susilaukia mažiau jauniklių, bet kiekvienam jų skiria daugiau resursų.

    „Viena paslaptingiausių žmogaus savybių yra tai, kad gyvename itin ilgai, palyginti su daugybe kitų žinduolių“, – sakė Matthew Zipple.

    „Siūlome, kad dalis paaiškinimo slypi kitame esminiame mūsų gyvenimo aspekte – motinos ir vaiko ryšyje“, – sakė Matthew Zipple.

    Kaip tai siejasi su kitomis teorijomis?

    Ilgaamžiškumo aiškinimuose dažnai minima vadinamoji močiutės hipotezė, teigianti, kad vyresnės patelės po reprodukcinio laikotarpio gali didinti palikuonių išgyvenimą, padėdamos auginti anūkus. Vis dėlto ši idėja tinka ne visoms rūšims, nes aiškus pomenopauzinis etapas būdingas tik daliai gyvūnų, pavyzdžiui, žmonėms ir kai kuriems banginiams.

    Naujesnis požiūris siūlo platesnį paaiškinimą: net ir ten, kur nėra aiškaus močiutės vaidmens, vien motinos išlikimas ir ilgalaikė priežiūra gali stipriai pakreipti evoliuciją ilgesnės gyvenimo trukmės link. Modeliai rodo, kad kuo labiau jauniklių sėkmė priklauso nuo motinos, tuo labiau populiacijoje įsitvirtina ilgaamžiškumas ir lėtesnis dauginimasis.

    Ar tėvų vaidmuo taip pat svarbus?

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta motinoms, nes daugumoje analizuotų rūšių būtent jos atlieka didžiąją priežiūros dalį, o patikimų duomenų apie tėvų įtaką dažnai trūksta. Ten, kur tokie ryšiai tirti, pavyzdžiui, žmonių ir kai kurių primatų populiacijose, motinos įtaka paprastai būna ilgesnė ir stipresnė nei tėvo.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra paprastas receptas ilgaamžiškumui, o evoliucinis mechanizmas, veikiantis per kartas. Vis dėlto tokie darbai padeda geriau suprasti, kodėl žmonėms būdingas ilgas gyvenimas, lėtesnis brendimas ir ilga vaikystė, o kartu atveria kelią tikslesnėms hipotezėms apie sveiko senėjimo biologiją.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences.

  • Mažiau druskos, daugiau skonio: paprasti triukai, kurie pakeis jūsų virtuvę per savaitę

    Mažiau druskos, daugiau skonio: paprasti triukai, kurie pakeis jūsų virtuvę per savaitę

    Mažinti druskos kiekį mityboje nereiškia valgyti prėską maistą. Skonį kuria ne vien sūrumas, bet ir rūgštumas, prieskonių aromatai bei tinkamai parinkta gaminimo technika. Dažnai būtent paruošimo būdas lemia, ar patiekalas išliks ryškus net sumažinus natrio kiekį.

    Daugelis žmonių druską beria automatiškai: į sriubą, bulves, kiaušinius ar net sumuštinius, kartais net neparagavę. Taip perteklinis sūrumas tampa įpročiu, o organizmas pamažu pripranta prie intensyvaus skonio ir ima jį laikyti norma. Dėl to sumažinus druską staiga gali atrodyti, kad maistas tapo blankus, nors iš tiesų tiesiog keičiasi skonio suvokimas.

    Per didelis druskos kiekis ypač aktualus žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, širdies ir kraujagyslių ligų riziką ar inkstų sutrikimų. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems neviršyti 5 gramų druskos per parą, tai yra maždaug vieno arbatinio šaukštelio. Praktikoje nemaža dalis druskos gaunama ne iš druskinės, o iš pramoniniu būdu pagamintų produktų.

    Skonį sustiprina ne druska

    Vienas patikimiausių būdų išlaikyti ryškų skonį yra remtis žolelėmis ir prieskoniais, kurie neturi pridėtinės druskos. Krapai, petražolės, laiškiniai česnakai ar bazilikai suteikia patiekalui šviežumo, o džiovintos žolelės gali būti patogus pasirinkimas kasdienai. Svarbiausia jų nepagailėti ir derinti su pagrindiniu produktu.

    Stipresniam aromatui tinka juodieji pipirai, česnakas, saldžioji ar rūkyta paprika, kmynai, kalendra, mairūnas, imbieras, ciberžolė. Tokie prieskoniai kuria gylį ir šilumą, todėl druskos poreikis natūraliai mažėja. Vertinga taisyklė paprasta: jei mažinate druską, skonį kompensuokite aromatu.

    Rūgštumas ir technika daro stebuklus

    Rūgštūs ingredientai dažnai veikia kaip skonio stiprintuvas. Citrinos sultys, obuolių ar vyno actas, garstyčios, pomidorai, natūralus jogurtas, taip pat raugintos daržovės padeda paryškinti patiekalo skonį, todėl papildomos druskos norisi mažiau. Kartais keli lašai citrinos ant žuvies ar daržovių suteikia daugiau ryškumo nei dar viena žiupsnelio druskos porcija.

    Ne mažiau svarbi ir gaminimo technika. Kepimas orkaitėje, trumpas apskrudinimas keptuvėje, daržovių karamelizavimas ar padažo redukcija sukuria sodresnį skonį, nes sukoncentruoja natūralų saldumą ir aromatus. Pavyzdžiui, keptos morkos, burokėliai ar žiediniai kopūstai dažnai atrodo skanesni net su mažiau druskos, palyginti su ilgai virtais vandenyje.

    Dar vienas paprastas triukas – prieskonius trumpai pakaitinti keptuvėje prieš pilant skystį ar dedant kitus produktus. Taip jų aromatai atsiskleidžia stipriau, o skonis tampa sluoksniuotas, neparemtas vien sūrumu. Rezultatas dažnai būna toks, kad druska tampa tik detalė, o ne pagrindinis patiekalo ramstis.

    Daugiausia natrio slepiasi pakuotėse

    Didelę kasdienio natrio dalį sudaro itin perdirbti produktai: dešros, vytinti gaminiai, sultinio kubeliai, tirpios sriubos, paruošti padažai, užtepėlės, konservai ir sūrūs užkandžiai. Net prieskonių mišiniai dažnai būna su dideliu druskos kiekiu, todėl verta skaityti etiketes ir rinktis variantus be pridėtinės druskos. Kuo daugiau gaminate nuo pradžių, tuo daugiau kontrolės turite, kiek druskos iš tiesų patenka į lėkštę.

    Jei ilgus metus valgėte sūriai, staigus druskos sumažinimas gali nuvilti. Daug efektyviau druską mažinti palaipsniui ir kartu stiprinti skonį rūgštumu, žolelėmis, prieskoniais bei geresne gaminimo technika. Dažnai jau po kelių savaičių žmonės pastebi, kad natūralūs produktų skoniai atsiskleidžia ryškiau, o ankstesnis sūrumas ima atrodyti perteklinis.

  • Šis madingas papildas gali pakenkti: kada graviola tampa pavojinga ir kam jos vengti

    Graviola, dar vadinama dygliuotuoju anonu (Annona muricata), pastaraisiais metais tapo madingu maisto papildu ir egzotišku „supervaisiumi“. Internete jai dažnai priskiriamas itin platus poveikis sveikatai, tačiau moksliniai įrodymai žmonėms išlieka riboti. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla ne nuo paties vaisiaus, o nuo koncentruotų ekstraktų ir ilgalaikio vartojimo.

    Šis vaisius auga tropikuose, ypač Karibų regione ir Pietų Amerikoje, o Europoje dažniau pasitaiko miltelių, kapsulių, arbatos ar sulčių pavidalu. Skirtingos formos gali turėti nevienodą veikliųjų medžiagų kiekį, todėl tas pats pavadinimas ant pakuotės dar nereiškia tokio pat poveikio. Dėl to vartotojams sunku įvertinti realią dozę ir galimą riziką.

    Kas joje kelia daugiausia klausimų?

    Daugiausia dėmesio sulaukia annonacinai ir kitos annonacinių acetogeninų grupės medžiagos, apie kurias daug kalbama laboratoriniuose tyrimuose. Šios medžiagos gali veikti ląstelių energijos gamybos procesus, todėl mokslinėje literatūroje aptariamas jų potencialas, bet kartu ir galimos grėsmės. Svarbu tai, kad rezultatai mėgintuvėlyje ar su gyvūnais nebūtinai persikelia į saugų ir veiksmingą poveikį žmonėms.

    Didžiausią susirūpinimą kelia neurologinio saugumo tema. Kai kuriuose regionuose, kur graviolos vartojama daug ir ilgą laiką, stebėtos sąsajos su netipiniais parkinsonizmo simptomais, o tyrimuose aptariama, kad tam tikri annonacinių junginiai gali būti neurotoksiški. Nors priežastinis ryšys žmonėms nėra galutinai patvirtintas, atsargumo principas ypač aktualus vartojant koncentruotus produktus.

    Kam vertėtų būti itin atsargiems?

    Jei žmogus serga neurologinėmis ligomis ar turi simptomų, susijusių su tremoru, raumenų rigidiškumu ar pusiausvyros sutrikimais, graviolos papildų reikėtų vengti arba vartojimą aptarti su gydytoju. Taip pat atsargumas svarbus tiems, kurie vartoja vaistus kraujospūdžiui ar cukraus kiekiui mažinti, nes augaliniai produktai gali turėti papildomą poveikį ir didinti nepageidaujamų reakcijų tikimybę. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu koncentruotų ekstraktų paprastai nerekomenduojama, nes trūksta patikimų saugumo duomenų.

    Dažna klaida yra manyti, kad jei produktas augalinis, jis savaime saugus ir tinka ilgalaikiam vartojimui. Maisto papildai dažnai nėra standartizuoti taip griežtai kaip vaistai, o veikliųjų medžiagų kiekis gali svyruoti priklausomai nuo žaliavos, apdorojimo ir gamintojo. Dėl to ypač rizikinga jungti kelias formas iš karto, pavyzdžiui, kapsules ir arbatą ar ekstraktą.

    Kaip vartoti saugiau?

    Jei graviola pasirenkama kaip egzotiškas maisto produktas, saugesnis kelias paprastai yra retkarčiais vartojamas pats vaisius ar jo minkštimas, o ne didelės koncentracijos ekstraktai. Perkant sultis ar šaldytą minkštimą verta rinktis produktus be pridėtinio cukraus ir kuo trumpesnės sudėties. O renkantis kapsules ar miltelius svarbiausia aiški sudėtis, atsakingos vartojimo rekomendacijos ir vengimas „stebuklingų“ pažadų apie ligų gydymą.

    Apibendrinant, graviola gali būti įdomus raciono paįvairinimas, bet jos nereikėtų laikyti gydymo priemone. Patikimų klinikinių įrodymų apie ryškų terapinį efektą žmonėms trūksta, o galimos rizikos, ypač nervų sistemai, skatina atsargiai vertinti ilgalaikį ir didelėmis dozėmis vartojamą papildų pavidalą. Jei yra lėtinių ligų ar vartojami vaistai, prieš pradedant vartoti graviolos papildus saugiausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Calmcation mieste: parkai, pirtys ir skaitmeninis detoksas, kurie leidžia pailsėti be kelionės

    Calmcation mieste: parkai, pirtys ir skaitmeninis detoksas, kurie leidžia pailsėti be kelionės

    Kas yra calmcation ir kodėl jis populiarėja?

    Calmcation vadinamos atostogos, kurių tikslas ne kuo daugiau pamatyti, o sąmoningai sulėtinti tempą, sumažinti stresą ir atkurti jėgas. Ši kryptis siejama su laiku gamtoje, skaitmeniniu detoksu ir paprastomis geros savijautos praktikomis.

    Pastaraisiais metais kelionių rinkoje vis ryškesnė tendencija rinktis trumpesnes, arčiau namų esančias išvykas ir kokybišką poilsį be didelio planavimo. Tai ypač aktualu miestų gyventojams, kuriems vasara nebūtinai reiškia kelionę į kurortą.

    Gamta mieste: greičiausias kelias į ramybę

    Ryšys su gamta laikomas vienu svarbiausių calmcation elementų: žaliosios erdvės gali padėti greičiau nusiraminti, lengviau atsitraukti nuo kasdienių minčių ir pagerinti nuotaiką. Net trumpas pasivaikščiojimas parke veikia kaip pertrauka nervų sistemai, ypač jei tai daroma be skubėjimo.

    Didmiesčiuose parkų ir natūralesnių teritorijų dažnai daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, Edinburge žygiui vilioja Arthur’s Seat, Paryžiuje miesto gamtos pojūtį kuria atgaivinta Petite Ceinture žalioji juosta, o Londone Richmond Park išsiskiria plačiomis pievomis ir laukinių elnių bandomis.

    Lėtas gyvenimo ritmas: mažiau triukšmo, daugiau prasmės

    Mieste calmcation dažnai prasideda nuo paprasto sprendimo atsisakyti įprastų „must see“ maršrutų: perpildytų prekybos gatvių, populiariausių objektų ir nuolatinio bėgimo nuo vienos vietos prie kitos. Vietoj to pasirenkamos ramesnės veiklos, kurios neturi aiškaus rezultato, bet grąžina savijautą į balansą.

    Tam tinka ramios kavinės žaliose vietose, kur galima skaityti, rašyti dienoraštį ar tiesiog stebėti aplinką. Skaitmeninis detoksas čia tampa praktiniu įrankiu: kuo mažiau ekranų, tuo lengviau pastebėti, kad poilsis mieste gali būti visavertis.

    Miesto gerovė: pirtys, joga ir vanduo

    Gerovės paslaugos daug kur jau seniai nebėra tik prabangių viešbučių privilegija: miestų sporto ir laisvalaikio centrai plečia pirčių zonas, siūlo jogos užsiėmimus, kvėpavimo praktikas ir ramesnes treniruotes. Europoje kai kur tokios tradicijos yra kasdienybės dalis, todėl į jas lengva įsilieti net trumpam.

    Milane neseniai atidarytas „Terme de Montel“ kompleksas pristatomas kaip vienas didžiausių miesto terminių parkų Italijoje, o Suomijos Tamperė dažnai minima kaip pirčių kultūros centras su dešimtimis viešų saunų. Tuo metu šalto vandens maudynės taip pat persikelia į miestus: Londone populiarūs atviri baseinai, o Miunchene ar Ciuriche žmonės maudosi upėse ir ežeruose.

    Norint susikurti calmcation mieste, svarbiausia ne konkretus miestas ar biudžetas, o sąmoningas planas: daugiau žalumos, mažiau informacinio triukšmo ir bent viena veikla, kuri ramina kūną. Kartais tokios atostogos prasideda ne nuo bilieto pirkimo, o nuo sprendimo kelioms valandoms tiesiog sustoti.

  • Mokslininkai nustebino: 5 dienų magnetiniai impulsai pagerino autistiškų vaikų bendravimą

    Mokslininkai nustebino: 5 dienų magnetiniai impulsai pagerino autistiškų vaikų bendravimą

    Trumpas, vos penkias dienas trunkantis neinvazinės smegenų stimuliacijos kursas gali reikšmingai pagerinti dalies autistiškų vaikų socialinę komunikaciją ir kalbinius gebėjimus, rodo BMJ paskelbtas klinikinis tyrimas. Tyrime dalyvavo ir vaikai, turintys intelekto negalią, kurie tokio tipo bandymuose dažnai apskritai neįtraukiami.

    Mokslininkai pabrėžia, kad autizmo spektro sutrikimui būdingi socialinės sąveikos ir komunikacijos sunkumai dažnai mažinami elgesio ir kalbos terapijomis, tačiau specialistų trūkumas bei ilgi užsiėmimų ciklai riboja jų prieinamumą. Daliai šeimų ypač sudėtinga rasti intensyvią, nuoseklią pagalbą, kai vaikas turi ir intelekto negalią.

    Kas yra magnetinė stimuliacija

    Tyrime taikyta neinvazinė neuromoduliacija, kai prie galvos odos priglaustas prietaisas generuoja greitai kintantį magnetinį lauką ir taip veikia po kaukole esančių neuronų aktyvumą. Šis metodas nereikalauja operacijos, nejautros ar vaistų, o pati procedūra paprastai trunka minutes.

    Mokslininkai naudojo vadinamąją teta impulso bangų stimuliaciją, kai impulsai pateikiami trumpomis „paketų“ serijomis. Praktinis tokio sprendimo pranašumas ypač svarbus dirbant su mažais vaikais, nes trumpesnė sesija didina tikimybę, kad vaikas išbus ramiai ir bendradarbiaus.

    Tyrimo eiga ir rezultatai

    Tyrime dalyvavo 194 vaikai, kurių vidutinis amžius siekė apie 6,5 metų. Maždaug pusės dalyvių intelekto koeficientas buvo mažesnis nei 70, tačiau visi vaikai turėjo bent 50 balų, kad būtų užtikrintas patikimas įvertinimas ir prasmingas dalyvavimas.

    Dalis vaikų gavo tikrą stimuliaciją, o kontrolinė grupė gavo imituotą procedūrą: prietaisas buvo naudojamas taip pat, tačiau aktyvūs impulsai nebuvo taikomi. Toks palyginimas leidžia objektyviau įvertinti, ar pokyčiai susiję su pačiu metodu, o ne su lūkesčių efektu ar natūraliu raidos svyravimu.

    Vaikų tėvai prieš kursą, iškart po jo ir po mėnesio pildė klausimynus apie socialinę komunikaciją. Tyrėjai nurodo, kad po penkių dienų fiksuoti pagerėjimai išliko ir po mėnesio, be to, užfiksuota kalbinių gebėjimų pažanga.

    Pranešta, kad rimtų nepageidaujamų reiškinių nebuvo, o lengvi šalutiniai poveikiai, jei pasireiškė, praeidavo savaime. Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad saugumo vertinimas visuomet priklauso ir nuo ilgesnio stebėjimo, todėl svarbūs tolesni tyrimai.

    Ką tai reiškia šeimoms ir gydytojams

    Autistiški vaikai, turintys intelekto negalią, neretai sulaukia mažiau tyrimais pagrįstų gydymo alternatyvų, nors pagalbos poreikis jų šeimoms būna didesnis. Dėl to pats faktas, kad ši grupė įtraukta į klinikinį tyrimą dideliu mastu, laikomas svarbiu žingsniu į priekį.

    Ekspertai pabrėžia, kad neuromoduliacija nėra elgesio ir edukacinės pagalbos pakaitalas. Tačiau trumpas penkių dienų kursas galėtų tapti papildoma priemone, ypač jei vėlesni darbai patvirtins, kiek laiko išlieka nauda, kiek kursų reikia palaikymui ir kaip metodas veikia kasdienėje klinikinėje praktikoje.

    Ne mažiau svarbus ir prieinamumo klausimas: magnetinės stimuliacijos įranga kainuoja, o paslauga nėra visuotinai prieinama visose gydymo įstaigose. Kita vertus, ilgalaikės programos, kurioms reikia kasdienių vizitų kelias savaites, taip pat reikalauja didelių laiko ir finansinių išteklių, todėl trumpesnės intervencijos potencialas sveikatos sistemoms ir šeimoms išlieka aktualus.