Blog

Wojciech Brzeziński

W lodowcu Weißseespitze w Alpach zapisane są tysiące lat historii atmosfery i działalności człowieka. Naukowcy wydobywają z niego rdzenie lodowe, zanim globalne ocieplenie zniszczy to niezwykłe archiwum klimatu.

Na wysokości około 3500 metrów w Alpach Wschodnich, na granicy Austrii i Włoch, znajduje się niewielka czapa lodowa Weißseespitze. Powstała z warstw śniegu, które przez tysiące lat stopniowo zagęszczały się w lodowiec, zamykając w sobie drobiny pyłu, popiołów i zanieczyszczeń z atmosfery.

Dla naukowców takie lodowce są wyjątkowym archiwum historii Ziemi. Najstarszy lód w Weißseespitze powstał około 6 tysięcy lat temu, w okresie tzw. środkowego holocenu, gdy klimat planety był stosunkowo ciepły po zakończeniu ostatniej epoki lodowej.

Problem polega na tym, że ten naturalny magazyn danych topnieje w szybkim tempie. Rosnące temperatury sprawiają, że naukowcy starają się jak najszybciej wydobyć z lodu zapisane w nim informacje.

Międzynarodowy zespół badaczy prowadził na lodowcu badania w latach 2019-2024. W trakcie ekspedycji naukowcy wiercili w lodzie szyby prowadzące aż do skały podłoża, wydobywając długie cylindryczne rdzenie lodowe.

Takie rdzenie działają jak kapsuły czasu. Każda warstwa lodu zawiera drobne cząstki pyłu, sadzy i związków chemicznych, które pozwalają odtworzyć skład atmosfery z różnych epok.

W badaniu opublikowanym w czasopiśmie Frontiers in Earth Science naukowcy przeanalizowali rdzeń lodowy o długości około 10 metrów. Zawierał on zapis atmosfery od czasów Imperium Rzymskiego aż do połowy XVII w.

“W tych dziesięciu metrach lodu mamy zapis tysięcy lat historii” – mówi paleoklimatolożka Azzurra Spagnesi z Uniwersytetu Ca’ Foscari w Wenecji, współautorka badania. “To trochę jak bardzo gęsta książka: niewielka objętość, ale ogrom informacji”.

Rdzenie lodowe analizuje się od warstwy powierzchniowej do najstarszych fragmentów. W laboratorium badacze powoli topią lód od góry i badają skład chemiczny powstającej wody. W próbkach poszukuje się m.in. metali takich jak ołów, cynk czy mangan. Obecność tych pierwiastków może wskazywać na działalność górniczą lub hutniczą w przeszłości.

Naukowcy analizują również stężenie levoglukozanu, związku chemicznego powstającego podczas spalania drewna. Jest on charakterystycznym sygnałem pożarów lasów lub wypalania terenów pod uprawy.

W badanym rdzeniu znaleziono wyraźny wzrost stężenia tego związku około 1128 r. Dane te pokrywają się z innymi zapisami środowiskowymi z regionu Alp, które wskazują na okres intensywnych pożarów.

Naukowcy łączą je z tzw. średniowiecznym optimum klimatycznym trwającym mniej więcej od 900 do 1300 r. W tym czasie w Europie występowały epizody suszy sprzyjające pożarom. Jednocześnie rozwijające się osady mogły wypalać lasy, aby powiększyć areał upraw.

Rdzeń lodowy zawiera także ślady intensywnej działalności górniczej w średniowiecznej Europie. W warstwach datowanych na okres od XI do XIV w. oraz ponownie od XV do XVII w. pojawiają się wyraźne wzrosty stężenia arsenu.

Zdaniem badaczy są one prawdopodobnie związane z wydobyciem i wytopem srebra oraz miedzi na obszarze dzisiejszych Niemiec, Austrii i północnych Włoch.

W lodzie znaleziono również sygnały wielkich erupcji wulkanicznych. Wysokie stężenia siarczanów w niektórych warstwach odpowiadają wydarzeniom znanym z innych archiwów klimatycznych, takich jak rdzenie lodowe z Grenlandii i Antarktydy.

Dla badaczy równie ważna jak same wyniki jest jednak szybkość, z jaką lodowiec znika. Podczas wizyty w 2025 r. naukowcy stwierdzili, że od pierwszych badań zaledwie sześć lat wcześniej ubyło około 4,5 metra lodu.

To oznacza, że część zapisu historycznego została już bezpowrotnie utracona. W wielu miejscach Alp topnienie lodowców postępuje tak szybko, że naukowcy obawiają się utraty całych archiwów klimatycznych.

Szacuje się, że do 2030 r. nawet 30 proc. lodowców w Alpach Wschodnich może zniknąć całkowicie.

Dlatego badacze planują jeszcze jedną wyprawę na Weißseespitze, aby wydobyć jak najwięcej rdzeni lodowych, zanim pozostałe warstwy stopnieją.

“Lodowce przechowują pamięć naszej planety” – podkreśla Spagnesi. “Kiedy znikają, tracimy nie tylko lód, lecz także bezcenną wiedzę o tym, jak zmieniał się klimat Ziemi i jak wpływała na niego działalność człowieka”.

Žuvys visame pasaulyje tampa vis mažesnės – ir tai vyksta ne vien dėl intensyvios žvejybos. Naujausi Lenkijos ir Australijos mokslininkų tyrimai, publikuoti žurnale „Science“, rodo, kad šį procesą skatina ir klimato kaitos nulemti evoliuciniai pokyčiai.

Pagrindinis publikacijos autorius prof. Janas Kozłowskis iš „Jogailos universiteto“ kartu su komanda sukūrė modelį, aiškinantį šį reiškinį ir leidžiantį prognozuoti pasekmes ateities laimikiams. Modelis parodo, kaip žuvys paskirsto energiją: investuoti ją į augimą ar į dauginimąsi.

„Augimas yra investicija į ateitį. Jei žuvys dažniau žūsta, pavyzdžiui, dėl žvejybos ar aukštesnės vandens temperatūros, tokia investicija nebeatsiperka“, – Lenkijos naujienų agentūrai PAP aiškino prof. J. Kozłowskis.

Pasak jo, tokiais atvejais žuvims palankiau anksčiau pasiekti lytinę brandą ir daugiau energijos skirti dauginimuisi. Dėl to vėlesnės kartos subręsta greičiau, tačiau pasiekia mažesnius kūno dydžius.

Mokslininkas pabrėžė, kad šis mechanizmas siejamas tiek su žvejybos daromu spaudimu, tiek su klimato kaita. „Bet koks mirtingumo didėjimas veikia ta pačia kryptimi – skatina mažesnius kūno dydžius. Tai susiję ir su žuvų gaudymu, ir su vandenų šiltėjimu, taip pat su kitais veiksniais, pavyzdžiui, aplinkos tarša“, – teigė jis.

Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad evoliucija, kuri dar visai neseniai laikyta itin lėtu procesu, gali vykti gerokai sparčiau. „Evoliucija gali įvykti per kelias ar keliolika kartų, jei keičiasi aplinkos sąlygos“, – sakė prof. J. Kozłowskis.

Anot jo, iki šiol žuvininkystėje taikyti modeliai šių procesų neįvertino: jie rėmėsi supaprastintomis prielaidomis apie žuvų augimą ir dedamų ikrų skaičių, ignoruodami evoliucijos poveikį populiacijoms.

„Įtraukėme evoliuciją į žuvininkystės modelius ir parodėme, kad jos ignoruoti neįmanoma“, – pabrėžė „Jogailos universiteto“ mokslininkas.

Naujasis modelis buvo patikrintas naudojant daugiau kaip 2000 žuvų rūšių duomenis – jis tiksliai atkuria jų augimo dinamiką ir brandos amžių. Taip pat nustatyta, kad didelės patelės yra ypač svarbios populiacijų atkūrimui.

„Viena 10 kg masės patelė sudės gerokai daugiau ikrų nei dešimt 1 kg masės patelių“, – aiškino prof. J. Kozłowskis.

Evoliucinių procesų įtraukimas keičia ir prognozes žvejybos sektoriui. Tyrimas rodo, kad iki 2100 metų 43 svarbių žuvų rūšių laimikiai gali sumažėti apie 22 proc., jei bus įvertintas žuvų smulkėjimas. Neįtraukus šio veiksnio, prognozuojamas kritimas būtų apie 14 proc.

Remiantis 2025 metų Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos „FAO“ duomenimis, jau dabar 35 proc. žvejybos plotų yra peržvejoti. Vienas ryškių pokyčių pavyzdžių – Baltijos menkė: 1996–2019 metais jos maksimalus ilgis sumažėjo nuo 115 iki 54 cm, o lytinės brandos dydis – nuo 40 iki 20 cm.

Mokslininkai pabrėžė, kad vandenynų šiltėjimas situaciją dar labiau blogina. „Jei pokyčiai vyks greičiau, situacija gali būti dar prastesnė“, – perspėjo prof. J. Kozłowskis.

Žuvų smulkėjimas svarbus ne tik ekonomikai, bet ir maisto saugumui. Nors Lenkijoje šie pokyčiai gali būti ne tokie ryškūs, daugelyje pasaulio regionų problema kur kas opesnė.

„Šimtams milijonų žmonių žuvys yra pagrindinis baltymų šaltinis. Tai nėra prabangos klausimas“, – pažymėjo tyrėjas.

Mokslininkų teigimu, būtini pokyčiai žvejybos valdyme. Viena svarbiausių priemonių – geresnė didelių individų apsauga.

„Geriausias sprendimas – didelių jūrinių rezervatų plėtra, kur žuvys gali užaugti iki didelių dydžių ir daugintis. Jų palikuonys vėliau gali papildyti zonas, kuriose vykdoma žvejyba“, – sakė prof. J. Kozłowskis.

Paklaustas, ar šiuos pokyčius įmanoma atkurti, mokslininkas pabrėžė, kad vienareikšmio atsakymo nėra – viskas priklauso nuo to, ar populiacijoje išliks pakankama genetinė įvairovė.

„Kol egzistuoja genai, leidžiantys grįžti prie ankstesnės strategijos, procesas yra grįžtamas. Greiti evoliuciniai pokyčiai reiškia genų dažnių kitimą, o ne jų išnykimą“, – aiškino jis.

Vis dėlto jis įspėjo: jei tam tikri genų variantai išnyks, sugrįžimas prie didesnių dydžių būtų labai sudėtingas ir užtruktų ilgai. „Naujų genų atsiradimas yra retas reiškinys. Todėl geriau užkirsti kelią, nei bandyti atšaukti pokyčių pasekmes“, – pridūrė prof. J. Kozłowskis.

Tyrėjų vertinimu, svarbiausia mažinti žvejybos spaudimą, saugoti dideles žuvis, plėsti jūrines saugomas teritorijas ir lėtinti klimato kaitą.

„Jei pokyčiai vyksta lėčiau, gamta turi didesnę galimybę su jais susitvarkyti“, – apibendrino prof. J. Kozłowskis.

Nuo aviacijos kuro, sudeginamo vykdant antskrydžius, iki aitraus dūmų debesies iš degančių naftos sandėlių – konfliktas Artimuosiuose Rytuose daro didžiulę žalą gamtai ir klimatui. Naujienų agentūra „AFP“ pakalbino ekspertus apie aplinkosaugines karo sąnaudas, kurios dažnai lieka nepastebėtos.

„JAV ir Izraelio lėktuvai, skrisdami virš Persijos įlankos ir vykdydami misijas virš Irano, sunaudoja milžiniškus kiekius degalų“, – „AFP“ teigė Londono „Queen Mary University“ tyrėjas Benjaminas Neimarkas. Pasak jo, nuolatinis nepastebimų bombonešių ir naikintuvų budėjimas ore reikšmingai didina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

„JAV karinis jūrų laivynas taip pat turi didelę flotilę, kuri kurį laiką veiks toli nuo namų“, – sakė B. Neimarkas. „Tai didelis skaičius karių, kuriuos reikia pamaitinti, apgyvendinti, o darbas vyksta visą parą. Tie plaukiojantys miestai reikalauja energijos.“

Dalis jos užtikrinama taršiais dyzeliniais generatoriais, nors dauguma didesnių lėktuvnešių varomi branduoline energija, kuri sukelia gerokai mažesnes emisijas nei iškastinis kuras.

Vertindami bendrą konfliktų poveikį aplinkai, daugelis ekspertų įskaičiuoja viską: nuo ginklų ir sprogmenų gamybos iki pokarinės rekonstrukcijos. Viename recenzuojamame žurnale „One Earth“ publikuotame tyrime teigiama, kad paskutinis konfliktas Gazos ruože sugeneravo apie 33 mln. tonų CO₂ ekvivalento – tai prilygsta maždaug 7,6 mln. benzininių automobilių emisijoms arba metiniam nedidelės valstybės, tokios kaip Jordanija, taršos kiekiui.

Kituose vertinimuose nurodoma, kad karas Ukrainoje lėmė daugiau kaip 300 mln. tonų papildomų emisijų – tai atitinka Prancūzijos metinį išmetimų lygį. Šį skaičiavimą parengusi iniciatyva „Initiative on GHG Accounting of War“ įtraukė karines operacijas ir atstatymo darbus, miškų gaisrus bei pailgėjusius skrydžių maršrutus.

Konfliktas vyksta Hormūzo sąsiaurio regione – tai itin svarbus naftos ir dujų transporto kelias į pasaulines rinkas, kurios priklausomos nuo Persijos įlankos energijos išteklių. Pasak B. Neimarko, per siaurą akvatoriją plaukiantys tanklaiviai, taip pat regiono naftos perdirbimo gamyklos bei naftos ir dujų saugyklos „tampa taikiniais“.

„Akivaizdu, kad šis konfliktas kitoks“, – pridūrė ekspertas. „Jau matėme daug išpuolių prieš naftos perdirbimo objektus. Tokios toksiškos liepsnos yra mirtinos ir turi didžiulę klimato kainą.“

Istorinis pavyzdys – pirmojo Persijos įlankos karo metu 10-ajame dešimtmetyje padegti Kuveito naftos gręžiniai. Jie degė mėnesius ir, skaičiuojama, į atmosferą galėjo išmesti nuo 130 iki 400 mln. tonų CO₂ ekvivalento.

Nuo konflikto pradžios vasario 28 d. buvo fiksuojamas staigus naftos kainų šuolis, o dėmesys dar kartą krypsta į pasaulinę transformaciją link švaresnių, klimatui palankesnių energijos šaltinių.

„Institute for Sustainable Development and International Relations“ atstovas Andreasas Rudingeris sakė, kad ekonominės karo pasekmės didina spaudimą sprendimų priėmėjams „mažinti kainų spaudimą klimato veiksmų sąskaita“.

Pasak jo, Briuselis patiria spaudimą švelninti prekybos taršos leidimais taisykles, reaguojant į augančias energijos kainas, o kai kurios vyriausybės ėmėsi priemonių padėti vairuotojams įsigyti degalų.

Vis dėlto A. Rudingeris įžvelgia ir „optimistiškesnę perspektyvą“: „Grynu ekonominiu požiūriu… augančios iškastinio kuro kainos daro dekarbonizacijos ir elektrifikacijos sprendimus patrauklesnius.“

Jis priminė, kad po Rusijos invazijos į Ukrainą, kuri Europoje smarkiai pakėlė energijos kainas, išaugo šilumos siurblių populiarumas.

Ilgesnėje perspektyvoje energijos brangimas, kurį didina karas Artimuosiuose Rytuose, turėtų mažinti paklausą – tai atitinka ekonomistų vadinamą kainos elastingumo principą.

Be klimato klausimų, išpuoliai prieš energetikos infrastruktūrą, tanklaivius ir karinius taikinius, kaip teigia ekspertai, teršia orą ir vandenį bei paskleidžia itin toksiškas medžiagas.

Teherane pastarąjį savaitgalį atakos prieš kuro sandėlius, pranešama, kuriam laikui panardino miestą į tamsą, o virš degančių naftos objektų kilo nuodingi juodi dūmų debesys.

Mathilde Jourde iš „Institute for International and Strategic Relations“ („IRIS“) teigė, kad branduolinių, karinių ir energetikos objektų atakavimas turi „ypač taršų“ poveikį orui, vandeniui ir dirvožemiui.

„Tik pradedame suprasti problemos mastą, tačiau jau dabar aišku, kad šimtai apgadintų objektų Irane ir kaimyninėse šalyse kelia grėsmę žmonėms ir aplinkai“, – „AFP“ sakė „Conflict and Environment Observatory“ („CEOBS“) direktorius Dougas Weiras. „Ypač neramina žala naftos infrastruktūrai, kariniams objektams ir jautriai Persijos įlankos jūrinei aplinkai“, – apibendrino jis.

Ar mėsos ir pieno pramonės bei su ja susijusių organizacijų tikslas – nukreipti dėmesį nuo realaus gyvulininkystės poveikio klimatui ir tuo pačiu toliau reklamuoti savo verslą? Tokias išvadas pateikia JAV organizacija „Changing Markets Foundation“.

Naujame „Changing Markets Foundation“ pranešime teigiama, kad mėsos ir pieno sektorius naudoja įvairias komunikacines taktikas, kuriomis siekiama sumenkinti tikrąjį poveikį aplinkai, gyvūnų gerovei ir klimatui. Organizacija rėmėsi pokalbių turiniu ir įrašais iš Pasaulinio mėsos kongreso bei klimato viršūnių susitikimo COP30.

Ataskaitos autoriai tvirtina, kad mėsos sektoriaus lobistai klaidina politikus ir sprendimų priėmėjus, ypač konferencijose ir svarbiuose susitikimuose, kuriuose priimami sprendimai dėl gamtosaugos krypčių.

„Changing Markets Foundation“ taip pat pažymi, kad nepaisant mokslinio sutarimo dėl per didelio mėsos vartojimo poveikio sveikatai ir pramoninės gyvulininkystės pasekmių, pramonė toliau skatina mėsos vartojimą ir plečia gamybos mastus.

Aplinkosaugos organizacijos pabrėžia, kad mėsos gamintojai menkina savo įtaką klimatui, nors gyvulininkystė laikoma vienu reikšmingų šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinių. Stanfordo universiteto duomenimis, ši sritis sudaro apie 14–18 proc. visų emisijų ir apie 32 proc. metano emisijų. Tuo pat metu tik apie 4 proc. nacionalinių klimato planų numato konkrečius tikslus mažinti metano išmetimą šiame sektoriuje.

„Changing Markets Foundation“ nurodo, kad rėmėsi iki šiol neviešintais įrašais ir pokalbiais, vykusiais per Pasaulinį mėsos kongresą ir COP30. Organizacijos teigimu, šie duomenys atskleidžia koordinuotus reikšmingų gyvulininkystės sektoriaus žaidėjų veiksmus, kuriais esą siekta suabejoti įrodymais apie augančios mėsos gamybos poveikį klimatui.

Anot ataskaitos, Pasaulinis mėsos kongresas, rengiamas kas dvejus metus, įvyko vos kelioms savaitėms likus iki 30-ojo klimato viršūnių susitikimo Belėme, kuriame pagrindinė diskusijų tema turėjo būti tvarus vystymasis. Tačiau, kaip teigiama pranešime, pramonės atstovai daugiausia dėmesio skyrė komunikacijos strategijai.

Pranešime rašoma, kad renginio pranešėjai kalbėjo apie tai, jog problemų sprendimas esą slypi „gyvijų auginimo naratyvo kontrolėje“. Taip pat teigiama, jog dalis susitikime dalyvavusių dietetikų siekė įtikinti auditoriją, kad vartotojas turi jaustis patogiai valgydamas mėsą.

Kartu, anot ataskaitos, kai kurie kalbėjusieji kritikavo mokslines rekomendacijas, raginančias mažinti mėsos vartojimą.

„Didžioji mėsos ir pieno pramonė turi ilgą istoriją, kai trukdė klimato veiksmams. Šie dokumentai rodo, kad pramonė klimatą mato kaip viešųjų ryšių problemą, o ne realią grėsmę“, – teigia „Changing Markets Foundation“ vadovė Nusa Urbancic.

Ketvirtadienį „Polsat News“ laidoje „Debata Gozdyry“ PiS partijos parlamentaras Janas Dziedziczakas pareiškė, kad žmogaus įtaka globaliam atšilimui esą yra menka. Politikas taip pat teigė, jog tai esą ideologija. Tokie pasisakymai prieštarauja mokslo bendruomenėje vyraujančiam sutarimui.

J. Dziedziczakas anksčiau ėjo valstybės sekretoriaus pareigas Ministrų Tarybos pirmininko kanceliarijoje, o 2006–2007 m. buvo tuometinės Jaroslawo Kaczynskio vyriausybės atstovas spaudai.

Diskusijoje, kurioje buvo aptariama ETS sistema, politikas kritikavo Europos Sąjungos kryptį ir teigė, kad dabartiniai lyderiai pirminę Bendrijos idėją esą bando pakeisti centralizuotu „supervalstybės“ modeliu.

„Fanatikai, šiuo metu valdantys Europos Sąjungą, jos ankstyvą idėją, kurią kūrė Schumanas ir Gasperis kaip valstybių ekonominį, laisvos prekybos susitarimą, paremtą krikščioniškomis vertybėmis, bando pakeisti centralizuotu supervalstybės projektu su dviem religijomis: lyčių ideologija ir globaliniu atšilimu“, – laidoje kalbėjo J. Dziedziczakas.

Politikas taip pat pridūrė, kad šios „pseudoreligijos“, jo žodžiais, turinčios fanatiškų sekėjų. Tarp jų jis paminėjo ir Lenkijos premjerą Donaldą Tuską.

„Žmogaus įtaka globaliam atšilimui yra menka“, – tvirtino J. Dziedziczakas, pridėjęs, kad mokslininkai tai esą lygina su degtuko uždegimu krepšinio salėje.

Parlamentaras aiškino, kad klimatas, jo teigimu, keitėsi ir anksčiau: „Tai vyksta šimtmečius. Prieš 500 metų oras buvo kitoks, prieš 1000 metų – kitoks, bet mes, žmonės, tam įtakos nedarome. Tiesiog taip vyksta.“

Vis dėlto tokie teiginiai kertasi su mokslinių tyrimų išvadomis. 2021 m. paskelbta Kornelio universiteto mokslininkų analizė, apėmusi beveik 90 tūkst. klimato tematikos tyrimų, parodė, kad daugiau nei 99,9 proc. mokslininkų pritaria teiginiui, jog šiuo metu stebimą klimato kaitą lemia žmogaus veikla.

„Su aukštu statistinio patikimumo lygiu nustatome, kad mokslinis konsensusas dėl šiuolaikinės žmogaus sukeltos klimato kaitos – vertinant kaip visų publikacijų dalį – recenzuojamoje mokslinėje literatūroje viršija 99 proc.“, – argumentavo analizės autoriai.

Ormuzo sąsiauris – siauras vandens kelias tarp Persijos įlankos ir Indijos vandenyno – yra vienas svarbiausių pasaulio laivybos maršrutų. Jis tapo ir centriniu įtampos tašku Izraelio, JAV ir Irano konflikte. Teheranui apribojus ar užblokavus laivų judėjimą, pasekmės akimirksniu atsiliepia naftos kainoms. Tačiau tai – tik dalis problemos.

Ormuze driekiasi ir itin svarbus pasaulinės prekybos kelias trąšoms bei žaliavoms, reikalingoms jų gamybai. Jei sutrikimai užsitęs, poveikį pajusime ne tik degalinėse, bet ir ūkiuose bei maisto kainose.

Šiuolaikinis žemės ūkis yra taip pat priklausomas nuo gamtinių dujų, kaip transportas – nuo naftos. Iš dujų gaminamas amoniakas, o iš jo – azotinės trąšos, pirmiausia karbamidas, kuris laikomas plačiausiai pasaulyje naudojama azotine trąša.

Dėl to laivybos trikdžiai Ormuze gali sukelti tai, ką „The Conversation“ autoriai vadina trąšų šoku: situaciją, kai trąšų kainos staigiai šauna į viršų, o jų prieinamumas smunka. Tokie pokyčiai greitai padidina žemės ūkio gamybos kaštus, o vėliau – ir maisto kainas.

Rinka į riziką reaguoja jau dabar. Pasak CNBC, didžiausi konteinerių vežėjai, tarp jų „Maersk“, „Hapag-Lloyd“, „MSC“ ir „CMA CGM“, sustabdė arba apribojo reisus per Ormuze, o dalis laivų nukreipiami aplink Gerosios Vilties kyšulį. Pranešama, kad regione išaugo frachto, draudimo ir karo rizikos kaštai.

Tai svarbu, nes Ormuzas yra vienas pagrindinių pasaulinės energetinių išteklių prekybos „butelio kakliukų“. JAV Energetikos informacijos administracija (EIA) skaičiavo, kad 2024 m. per sąsiaurį vidutiniškai plaukė apie 20 mln. barelių naftos per parą, tai yra maždaug 20 proc. pasaulinio skystųjų naftos produktų suvartojimo. Tuo pačiu keliu keliavo ir apie 20 proc. pasaulinės suskystintų gamtinių dujų (LNG) prekybos.

Už šių skaičių slypi technologija, be kurios modernus žemės ūkis nebūtų pasiekęs dabartinio produktyvumo. XX a. pradžioje sukurtas Haberio–Bošo procesas leido pramoniniu mastu surišti azotą ir gaminti amoniaką. Sintetinė azotinių trąšų gamyba iš amoniako daugiau nei šimtmetį padeda išmaitinti žmoniją, tačiau kartu stipriai pririša žemės ūkį prie iškastinio kuro.

Skaičiuojama, kad apie trečdalis pasaulyje prekyboje esančio karbamido keliauja būtent per Ormuzą. Tai lemia dvi ilgalaikės Persijos įlankos regiono stiprybės: prieiga prie palyginti pigių gamtinių dujų ir didelės, ilgus metus plėtotos amoniako bei karbamido gamybos investicijos Katare, Saudo Arabijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Tačiau rizika neapsiriboja vien tuo, kad iš regiono gali neišplaukti pagamintos trąšos. Per Ormuzą keliauja ir LNG, reikalingos trąšų gamykloms kituose pasaulio regionuose. Jei šis srautas sumažėtų, spaudimas kiltų iš karto keliose vietose: trąšų eksporte, jų transportavimo kaštuose ir pačioje gamyboje.

Praktiškai ūkininkai tokio pobūdžio krizės paprastai nepajunta iš karto – tik po kelių savaičių ar mėnesių, artėjant sėjos sezonui ir trąšų pirkimams. Šiaurės pusrutulyje net kelių savaičių vėlavimas gali būti skausmingas, o kelių mėnesių sutrikimai jau gali pakeisti sprendimus dėl pasėlių struktūros, tręšimo normų ir apskritai auginimo pelningumo.

Situacija pavojinga ir dėl to, kad augalai į trąšų sumažėjimą nereaguoja tiesiškai. Net ir santykinai nedidelis azoto trąšų kiekio sumažinimas gali lemti gerokai didesnį derliaus kritimą. Mažesni kviečių, kukurūzų ar ryžių derliai vėliau sukelia grandininę reakciją: brangsta pašarai, didėja spaudimas mėsos gamybai, biokuro sektoriui, o galiausiai – ir kainoms parduotuvėse.

Indija didelę dalį karbamido gamybos remia LNG importu iš Persijos įlankos. Brazilija išlieka stipriai priklausoma nuo importuojamų azotinių ir fosforinių trąšų, reikalingų aukštai sojų ir kukurūzų gamybai palaikyti. Net JAV, nors turi didelę vidaus gamybą, importuoja reikšmingus amoniako ir karbamido kiekius, kad subalansuotų regioninę paklausą ir pristabdytų kainų augimą.

Į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse rizika kitokia. Trąšų naudojimas ten ir taip yra palyginti mažas, todėl dar vienas kainų šuolis dalį ūkininkų gali tiesiog išstumti iš rinkos. Tai reikštų mažesnius derlius ir dar didesnį maisto saugumo neapibrėžtumą regionuose, kurie ir be to jautrūs kainų svyravimams bei prekybos trikdžiams.

Prie viso to prisideda ir siera, būtina augalų augimui. Didelė sieros dalis yra naftos ir dujų perdirbimo šalutinis produktas. Jei energetinių žaliavų eksportas per Ormuzą mažėja, krenta ir sieros pasiūla, o kartu – dar vieno svarbaus komponento trąšų sektoriui prieinamumas.

Rinkos perspektyva išlieka įtempta ir dėl to, kad alternatyvų greitai sukurti neįmanoma. Nauji amoniako ir karbamido gamybos pajėgumai kuriami metų metus, jiems reikia pigios energijos, kapitalo ir uostų infrastruktūros. Net dalinis eksporto sumažėjimas iš Persijos įlankos negali būti greitai kompensuotas kitų gamintojų.

„The Conversation“ autoriai pabrėžia, kad tai nėra vien energetikos krizė. Tai ir pasaulinės maisto sistemos atsparumo testas: per dešimtmečius ji tapo globali, glaudžiai susieta ir pažeidžiama, jei sutrinka keli strategiškai svarbūs taškai.

Šį mechanizmą aprašo ir žurnale „PNAS“ publikuotas tyrimas. Jo autoriai, analizuodami pasaulinę maisto sistemą, darė išvadą, kad didėjant priklausomybei nuo tarptautinės prekybos, ji praranda atsparumą ir tampa labiau pažeidžiama krizėms. Kitaip tariant, kuo daugiau valstybių maisto saugumą grindžia tiekimu iš išorės, tuo lengviau vietinis sukrėtimas virsta pasauline problema.

Prie rizikų prisideda ir logistika. Laivų nukreipimas aplink Afriką reiškia ilgesnį pristatymo laiką, didesnes degalų sąnaudas ir augančius kaštus.

„Nėra realios alternatyvos jūriniam transportui“, – CNBC cituojamas „Xeneta“ vyriausiasis analitikas Peteris Sandas.

Energetikos rinkos situaciją atsargiai vertina ir „Energy Aspects“ įkūrėja bei vadovė Amrita Sen. „To, ko JAV nepajėgs užkardyti, yra pavienės atakos prieš tanklaivius, ir to pakanka, kad rinka būtų itin atsargi siųsdama laivus“, – CNBC teigė ji. Toks atsargumas pats savaime sukuria trikdžius dar iki formalaus maršruto uždarymo.

Ši problema gali būti mažiau pastebima nei naftos šokas. Degalų kainos keičiasi beveik akimirksniu ir tai mato kiekvienas. Trąšų ir derliaus atveju efektas ateina vėliau, bet gali būti ne mažiau skausmingas: iš pradžių brangsta logistika ir žaliavos, vėliau mažėja trąšų pirkimai, o tik po kelių mėnesių pasimato prastesni derliai ir didesnės maisto kainos.

Todėl Ormuzo sąsiauris šiandien yra ne tik energetikos įtampos simbolis. Tai vieta, kur susikerta energetinis saugumas, jūrinė prekyba ir maisto gamyba. Nafta varo automobilius, o azotas – derlių. Būtent todėl Ormuzo krizės pasekmės galiausiai gali skaudžiausiai smogti ne vairuotojams, o sistemai, kuri maitina pasaulį.

Augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai milijonus metų prisitaikydavo prie klimato svyravimų. Tačiau šiandien šiltėjimo tempas yra beprecedentis. Naujas tyrimas rodo, kad greita evoliucija kai kurias populiacijas gali išgelbėti, bet daugeliu atvejų to gali ir nepakakti.

Klimato kaitą dažniausiai siejame su rūšių nykimu. Vis dėlto mokslininkai seniai svarsto, ar kai kuriais atvejais gamta gali apsiginti pati. Tyrime aprašomas vadinamasis evoliucinis išsigelbėjimas – situacija, kai nykimo grėsmę patirianti populiacija išgyvena dėl itin greitų genetinių pokyčių.

Kalbama apie augalą Mimulus cardinalis, dar vadinamą skaisčiai raudonu „beždžionžiedžiu“. Ši rūšis auga palei upelius vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje ir yra stipriai priklausoma nuo drėgnų sąlygų. 2012–2015 m. Kalifornijoje kilus išskirtinei sausrai, daugelis populiacijų ėmė sparčiai mažėti.

Tyrėjų komandai, kuriai vadovavo Danielis Anstettas iš „Cornell University“, šie augalai buvo stebimi nuo 2010 m. Mokslininkai kasmet sekė populiacijas įvairiose vietovėse, vertino jų būklę ir sekoskaitė DNR. Tai leido tiksliai atsekti, kaip laikui bėgant kito augalų genetinė sandara.

Skaisčiai raudonas „beždžionžiedis“ yra ypač jautrus vandens trūkumui. „Jei pasodintumėte jį į vazoną ir kelias dienas nelaistytumėte, jis tiesiog numirtų“, – aiškino D. Anstettas. Todėl nenuostabu, kad ekstremali sausra šiems augalams tapo rimta grėsme.

Trys vietinės populiacijos iš tiesų išnyko. Tačiau kitose nutiko kai kas netikėto. DNR analizė parodė, kad per vos trejus metus daugelyje populiacijų atsirado su atsparumu sausrai susijusių mutacijų. Būtent šios populiacijos, pasibaigus ekstremalioms sąlygoms, ėmė sparčiausiai atsikurti.

Biologai tokį procesą vadina evoliuciniu išsigelbėjimu. Tai situacija, kai nykimo grėsmę patirianti populiacija atgauna gebėjimą išlikti dėl greitų genetinių pokyčių. Šis reiškinys buvo stebėtas laboratorijose, tačiau gamtoje jį įrodyti gerokai sunkiau.

„Kad tai įrodytum, reikia įvykdyti tris sąlygas, – teigė D. Anstettas. – Reikia parodyti, kad populiacija mažėja dėl konkrečios grėsmės, kad įvyksta genetinė adaptacija ir kad būtent ši adaptacija leidžia populiacijai atsikurti.“ Pasak jo, tai pirmas atvejis, kai visi trys elementai buvo dokumentuoti visame rūšies paplitimo areale.

Nors Kalifornijos augalo pavyzdys įspūdingas, pati idėja nėra nauja. Praeityje evoliucija ne kartą padėjo organizmams išgyventi klimato pokyčius. Per pastaruosius 500 mln. metų Žemėje būta ir gerokai šiltesnių periodų nei šiandien, ir ledynmečių.

Kai kuriais laikotarpiais Arkties regionuose gyveno net krokodilai – tai rodo, kaip radikaliai keitėsi sąlygos planetoje. Tačiau rūšys turėjo laiko prisitaikyti arba perkelti savo paplitimo ribas.

Šiandien didžiausia problema – pokyčių greitis. Iki šiol sparčiausiu žinomu globalinio atšilimo epizodu laikomas paleoceno–eoceno terminis maksimumas prieš maždaug 56 mln. metų. Tuomet temperatūra pakilo 5–8 laipsniais, tačiau procesas truko apie 20 tūkst. metų.

Tuo tarpu prognozuojama, kad iki šio amžiaus pabaigos pasaulinė temperatūra gali pakilti daugiau nei 4 laipsniais. Tai reiškia kelis kartus greitesnį tempą nei geologinėje praeityje.

Ne visos rūšys turi vienodas prisitaikymo galimybes. Didžiausias šansus turi organizmai, kurių gyvenimo ciklas trumpas, kurie greitai dauginasi ir per trumpą laiką sukuria daug kartų. Tokiose populiacijose naujos mutacijos gali išplisti itin sparčiai.

Todėl greitos evoliucijos reiškinys anksčiau buvo stebėtas, pavyzdžiui, bakterijose, vabzdžiuose ar kai kuriuose augaluose. Pavyzdžiai – vabzdžiai, įgyjantys atsparumą pesticidams, arba killifish genties žuvys, prisitaikiusios gyventi stipriai užterštose JAV upėse.

Taip pat nurodoma, kad Tasmanijos velniai pradėjo evoliucionuoti reaguodami į užkrečiamą snukio vėžį, kuris smarkiai mažina jų populiacijas. Kaip pažymi Andrew Storferis iš „Washington State University“, šiuo atveju pavyko dokumentuoti greitą evoliuciją, tačiau dar nėra įrodymų, kad ji jau lėmė populiacijos gausėjimą.

Nors Kalifornijos pavyzdys nuteikia optimistiškai, mokslininkai pabrėžia, kad viena sausra dar nėra tas pats, kas ilgalaikė klimato kaita. „Prisitaikymą prie klimato kaitos įrodyti prireiks daug laiko“, – teigė A. Storferis.

D. Anstettas atkreipia dėmesį į dar vieną problemą: kai populiacijos smarkiai sumažėja, jos praranda genetinę įvairovę. O būtent ši įvairovė yra „kuras“ evoliucijai. Kuo įvairovė mažesnė, tuo sunkiau atsiranda nauji genetiniai variantai, kurie galėtų padėti prisitaikyti.

Jei populiacijas per trumpą laiką pakartotinai paveiks ekstremalūs orų reiškiniai, jų gebėjimas evoliucionuoti gali palaipsniui silpnėti.

Ypač sudėtinga padėtis rūšims, kurių gyvenimo ciklas ilgas, pavyzdžiui, stambiems žinduoliams ar medžiams. Jų kartos keičiasi retai, todėl genetinių pokyčių tempas yra daug lėtesnis.

Nepaisant šių ribojimų, tyrėjai pabrėžia, kad nauji rezultatai suteikia pagrindo atsargiam optimizmui. Jie rodo, kad rūšių nykimo prognozėse neretai neįvertinama greitos evoliucijos galimybė.

„Daugelyje dabartinių prognozių, numatančių rūšių gausos mažėjimą, evoliucija neįtraukiama, – sakė D. Anstettas. – Tai istorija, kuri suteikia vilties.“

Vis dėlto dauguma biologų pabrėžia, kad evoliucija neturėtų būti laikoma paprastu sprendimu klimato kaitos problemai. Prisitaikymui reikia laiko, pakankamos genetinės įvairovės ir santykinai stabilių aplinkos sąlygų.

Jei pokyčių tempas bus per didelis, net ir lanksčiausios rūšys gali nespėti prisitaikyti.

Tyrimas apie skaisčiai raudoną „beždžionžiedį“ publikuotas žurnale „Science“. Jis parodo, kad gamta į krizes kartais geba reaguoti greičiau, nei manyta, tačiau kartu primena, jog prisitaikymo galimybės turi ribas.