CP v2

Blog

  • Palydovai fiksuoja, kad Meksikas grimzta: kai kuriuose rajonuose žemė leidžiasi iki 2 cm per mėnesį

    Palydoviniai radarų duomenys rodo, kad Meksikas – vienas didžiausių pasaulio miestų – pastebimai sėda, o kai kuriose vietose šis procesas vyksta itin greitai. Vertinimai, apie kuriuos pranešta tarptautinėje žiniasklaidoje, leidžia teigti, kad vidutinis grimzdimas gali siekti apie 1,3 centimetro per mėnesį.

    Toks tempas reiškia, kad per metus kai kuriuose rajonuose susidaro dešimčių centimetrų aukščio skirtumai, o tai didina riziką keliams, pastatams ir inžineriniams tinklams. Mieste jau fiksuojami plyšiai dangose, pasvirę statiniai ir deformuojamos geležinkelio atkarpos.

    Pagrindinė priežastis siejama su požeminio vandens gavyba. Meksikas istoriškai pastatytas buvusio ežero baseine, kur po minkštomis nuogulomis slūgso vandeningieji sluoksniai, o didelė dalis geriamojo vandens gaunama būtent iš jų.

    Ilgainiui intensyviai išgaunant vandenį poringos nuogulos susispaudžia, mažėja jų tūris, ir žemės paviršius ima leistis. Šį poveikį sustiprina ir urbanizacija: nauji, sunkūs pastatai spaudžia minkštą gruntą, todėl kai kurios zonos tampa ypač jautrios deformacijoms.

    Grimzdimas pavojingas tuo, kad jis vyksta netolygiai: vienoje gatvės pusėje gruntas gali leistis greičiau nei kitoje. Dėl to formuojasi įtampos, kurios „laužo“ asfaltą, trūkinėja vamzdynai, o pastatų konstrukcijos patiria papildomas apkrovas.

    Simboliniu pavyzdžiu dažnai minimi miesto monumentai ir istorinių vietų aplinka, kur dėl nuolatinio paviršiaus kritimo tenka keisti laiptų aukščius ar perprojektuoti privažiavimus. Tuo pat metu didėja ir potvynių rizika, nes pakitus reljefui lietaus vanduo kaupiasi žemiau esančiose vietose.

    Ekspertai įspėja, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai tampa ne tik infrastruktūros, bet ir vandens saugumo klausimu. Jei vandeningieji sluoksniai alinami greičiau, nei jie natūraliai atsistato, miestas priartėja prie scenarijaus, kai vandens tiekimas tampa nepatikimas, o sausros laikotarpiais rizika dar labiau išauga.

    Situaciją tiksliau vertinti padeda naujos kartos palydoviniai matavimai, leidžiantys sekti milimetrinius pokyčius dideliuose plotuose. DI vis dažniau taikomas apdorojant didžiulius radarinių vaizdų kiekius ir ieškant pavojingų „karštųjų taškų“, kad prioritetinės vietos būtų sutvarkytos dar prieš atsirandant kritiniams gedimams.

  • Po 200 metų pertraukos Brazilijos Atlanto miške vėl peri raudonžaliai arai: ką parodė pirmieji jaunikliai

    Brazilijos Atlanto miške pirmą kartą per maždaug 200 metų užfiksuotas sėkmingas raudonžalių arų (Ara chloropterus) perėjimas. Du išsiritę jaunikliai tapo aiškiu ženklu, kad rūšis gali sugrįžti į pakrantės miškų ekosistemą, iš kurios buvo praktiškai išnykusi.

    Šis atvejis siejamas su kryptinga reintrodukcijos programa, kurią 2022 metais pradėjo Brazilijos aplinkos ir atsinaujinančių gamtos išteklių institutas Ibama. Pagrindinis tikslas buvo atkurti populiaciją regionuose, kur ją išstūmė miškų naikinimas ir neteisėtas gaudymas prekybai augintiniais.

    Programoje dalyvavę paukščiai buvo laikomi nelaisvėje, dalis jų į ten pateko iš privačių namų ar po konfiskavimo dėl neteisėtos prekybos laukiniais gyvūnais. Prieš paleidžiant į laisvę, paukščiai buvo sužymėti, laikyti karantine ir reabilituoti specializuotuose centruose.

    Svarbi proceso dalis buvo elgsenos paruošimas: arų mokymas bendrauti tarpusavyje, prisitaikyti prie natūralių sąlygų ir mažinti priklausomybę nuo žmogaus. Tuomet jie buvo perkelti į atkurtą miško teritoriją pietinėje Bahijos valstijos dalyje, kur įrengtos lesyklos ir inkilai, padedantys pirmaisiais adaptacijos mėnesiais.

    Kad būtų išvengta streso ir trikdymo, lizdavietės buvo stebimos nuotoliniu būdu. Balandį viename iš inkilų užfiksuota, kad pasirodė du jaunikliai, o vėliau jie paliko lizdą ir pradėjo tyrinėti aplinką.

    „Tai buvo labai ypatingas momentas“, – sakė projekto koordinatorė Ligia Ilg.

    „Pamatyti, kad jaunikliai gerai skraido, gauna maistą iš tėvų ir pradeda patys ieškoti lesalo, buvo nepaprastai jaudinanti patirtis“, – sakė ji.

    Sėkmingas perėjimas laikomas dvigubu laimėjimu: jis rodo ne tik rūšies sugrįžimo galimybę, bet ir tai, kad nelaisvėje laikyti arai gali vėl tapti visaverte laukinės populiacijos dalimi. Tai ypač aktualu rūšims, kurios nukentėjo nuo nelegalios prekybos ir buveinių nykimo.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad Atlanto miškas yra viena labiausiai fragmentuotų ir istoriškai labiausiai nuniokotų Brazilijos ekosistemų, todėl kiekvienas sėkmingas atkūrimo atvejis yra reikšmingas. Ilgalaikė sėkmė priklausys nuo buveinių apsaugos, kovos su neteisėta prekyba laukiniais gyvūnais ir nuoseklaus populiacijos stebėjimo.

    „Mintis, kad nelaisvėje laikyti laukiniai arai renkasi žmonių draugiją, yra mitas“, – sakė Ligia Ilg.

    Pasak jos, gavę pakankamai laiko ir tinkamas sąlygas, tokie paukščiai gali sėkmingai grįžti į natūralią aplinką ir prisidėti prie ekosistemų atsigavimo.

  • Karibų jūroje beveik 5 km gylyje aptiko 400 °C hidroterminį lauką: ten knibžda gyvybė

    Karibų jūroje, Kaimanų įduboje, mokslininkai fiksuoja vieną ekstremaliausių Žemės buveinių – hidroterminį lauką, esantį beveik 5 kilometrų gylyje. Čia iš jūros dugno veržiasi mineralais prisotinti skysčiai, kurių temperatūra siekia apie 400 laipsnių Celsijaus, tačiau, nepaisant to, vietovėje aptinkama gyvybės.

    Šis objektas žinomas kaip Beebe hidroterminis laukas ir laikomas vienu giliausių patvirtintų hidroterminių šaltinių pasaulyje. Jį užfiksuoti padėjo giliavandeniai robotai, galintys dirbti didžiuliame slėgyje, kur žmogui pasiekti praktiškai neįmanoma.

    Nors 400 laipsnių Celsijaus temperatūra skamba neįtikėtinai, tokiame gylyje vanduo neverda dėl milžiniško slėgio. Esant beveik 5 kilometrų gyliui, slėgis yra toks didelis, kad vandens virimo temperatūra smarkiai pakyla, todėl superkaršti skysčiai gali išlikti skystos būsenos.

    Hidroterminiai šaltiniai dažniausiai formuojasi ten, kur skiriasi tektoninės plokštės. Jūros vanduo prasiskverbia į plyšius, įkaista priartėjęs prie magmos ar įkaitusių uolienų, prisotėja metalų ir sieros junginių, o tuomet grįžta į dugno paviršių, sukeldamas chemiškai intensyvią, bet ekologiškai produktyvią aplinką.

    Mokslinėje literatūroje hidroterminiai šaltiniai dažniausiai skirstomi į vadinamuosius baltuosius ir juoduosius „dūmtraukius“. Baltieji paprastai būna vėsesni ir šviesesni dėl silicio dioksido bei kitų mineralų, o juodieji – karštesni ir „rūko“ tamsiai, nes skysčiuose gausu metalų sulfidų.

    Beebe lauke vyrauja būtent juodieji „dūmtraukiai“, primenantys pramoninius vamzdžius, iš kurių veržiasi tamsus mineralinis „dūmas“. Nors pati srovė prie išėjimo angos gali būti mirtinai karšta, temperatūra greitai krenta vos skysčiui susimaišius su aplinkiniu, gerokai vėsesniu jūros vandeniu.

    „Šie skysčiai yra labai karšti, bet jie labai greitai atvėsta, kai susimaišo su jūros vandeniu. Šaltinis gali būti itin karštas, tačiau pasitraukus šiek tiek į šoną temperatūra gali siekti apie 20 laipsnių Celsijaus, o tai daugeliui gyvūnų jau tinkama“, – sakė Londono Gamtos istorijos muziejaus tyrėja Maggie Georgieva.

    Šioje giliavandenėje zonoje nėra saulės šviesos, todėl įprasta fotosinteze paremta mitybos grandinė neveikia. Vis dėlto ekosistemą palaiko chemosintezė – mikroorganizmai energiją gauna ne iš šviesos, o iš cheminių reakcijų, pavyzdžiui, oksiduodami sieros vandenilį ar kitus junginius, kurių gausu hidroterminiuose skysčiuose.

    Prie Beebe šaltinių fiksuotos įvairios rūšys, galinčios gyventi tokiose sąlygose: aptikta zoarcidų šeimos žuvų, jūrų anemonų, smulkių vėžiagyvių ir kolonijų neįprastų krevečių. Pranešama, kad dalis šių krevečių turi šviesai jautrų organą, padedantį orientuotis labai silpno apšvietimo sąlygomis, kur vyrauja tik blankūs švytėjimai ir prietaisų šviesos.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik siekiant suprasti, kaip gyvybė prisitaiko prie ekstremalių sąlygų, bet ir aiškinantis ankstyvosios gyvybės Žemėje scenarijus. Be to, hidroterminiai laukai dažnai minimi ir kaip analogai ieškant gyvybės už Žemės ribų, pavyzdžiui, po ledu slypinčiuose vandenynuose kai kuriuose Saulės sistemos palydovuose.

  • Odesos srityje pastebėtas didžiausias Europos vandens vabalas: mokslininkas paaiškino, kur slypi rizika

    Odesos srityje užfiksuotas vienas didžiausių Europos vandens vabzdžių – didysis juodasis vandens vabalas, dar vadinamas vandens mėgėju. Apie radinį pranešė Odesos regiono nacionalinio parko Tuzlovo limanai mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, paviešinęs ir vaizdo įrašą.

    Pasak jo, šio vabalo kūno ilgis gali siekti iki 5 centimetrų, todėl iš tolo jis dažnai atrodo grėsmingai. Tačiau pats vabzdys žmogui paprastai nepavojingas, nors dėl dydžio ir blizgaus šarvo neretai supainiojamas su kitais, agresyvesniais vandens vabzdžiais.

    „Didysis juodasis vandens vabalas visiškai pateisina savo pavadinimą: jis tikrai juodas ir tikrai didelis. Dabar vyksta jų sezoninė migracija iš vieno telkinio į kitą. Ar šis milžinas pavojingas? Visai ne“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkas aiškina, kad šis vandens vabalas daugiausia minta augaliniu maistu ir vandens augalijos liekanomis, todėl žmogui neturi kuo skaudžiai įkasti. Ramiai plaukiodamas jis pereina nuo vieno vandens augalo prie kito, o baltymingo maisto, jei ir imasi, dažniausiai tik tuomet, kai grobis beveik nesipriešina.

    Pagrindinė rizika, anot specialisto, yra ne pats vandens mėgėjas, o painiava su panašiai atrodančiu vabalu plaukiku. Abu vabzdžiai gyvena panašiuose tvenkiniuose, užutekiuose ir sekliose vandens telkinių vietose, abu turi glotnų, ovalų kūną, todėl greitai įvertinti, kas pateko į rankas, nėra paprasta.

    Vabalas plaukikas paprastai būna mažesnis, tačiau gali būti gerokai agresyvesnis ir skaudžiai įkąsti, jei žmogus jį paima ar spaudžia. Specialistai pataria vandens vabzdžių neimti plikomis rankomis, ypač jei nesate tikri dėl rūšies, o radus netikėtai didelį vabalą prie vandens telkinio geriausia tiesiog palikti jį ramybėje.

    Skiriamuoju požymiu, kuris gali padėti, laikoma spalva: vandens mėgėjo chitininis dangalas dažniausiai būna vientisai tamsus, o plaukiko šarvo pakraščiuose neretai matyti šviesesnė juostelė. Vis dėlto gamtoje spalvos gali kisti dėl apšvietimo, purvo ar vandens augalijos, todėl saugiausia taisyklė išlieka ta pati: negaudyti ir nebandyti laikyti vabzdžių rankose.

  • Černihivo pasienyje po Rusijos apšaudymų įsiplieskė 2 400 ha miško gaisras: gesinti beveik neįmanoma

    Ukrainos Černihivo srityje, pasienyje su Rusija, po apšaudymų kilo didelio masto miško gaisras. Valstybinė įmonė „Ukrainos miškai“ pranešė, kad ugnis apėmė apie 2 400 hektarų teritoriją, o patekti į dalį židinių šiuo metu praktiškai neįmanoma dėl saugumo situacijos.

    Anot įmonės, gaisras fiksuotas penkių kilometrų pločio pasienio ruože, į kurį miškininkai jau kurį laiką neturi prieigos. Ugnis išplito Elynės ir Tichonovyčių girininkijose, priklausančiose Korjukivkos miškų padaliniui, o liepsnas užfiksavo vaizdo stebėjimo kameros.

    Miškininkų pajėgos telkiamos ten, kur dar įmanoma dirbti, kad ugnis nepersimestų į prieinamas teritorijas ir fronto ruože esančius kaimus. Pagrindinis tikslas dabar yra sustabdyti plitimą, o ne tiesiogiai gesinti gaisro epicentrą, kuris išlieka pavojingiausioje zonoje.

    Įmonė nurodė, kad įrengiamos papildomos mineralizuotos juostos, kurios padeda sudaryti barjerą liepsnoms. Technika dirba padidintos rizikos sąlygomis, todėl darbus tenka derinti su saugumo priemonėmis ir nuolat vertinti situaciją.

    „Pirmiausia įrengiame papildomas mineralizuotas juostas. Įmonės traktoriai dirba po radijo elektroninės kovos priemonių priedanga, nes priešas apšaudo bet kokią techniką“, – sakė valstybės įmonės „Ukrainos miškai“ atstovai.

    Taip pat surengtas pasitarimas su kariškiais, gelbėjimo tarnybomis ir vietos valdžia, siekiant apsaugoti gyvenvietes prie fronto linijos. Įmonė praneša mobilizavusi naują gaisrų gesinimo techniką, tačiau ją panaudoti visu pajėgumu trukdo nuolatinė dronų grėsmė ore.

    Pastaruoju metu Ukrainoje dažnėja pranešimų apie gaisrus, kylančius dėl apšaudymų ir karo veiksmų. Pasienio ir fronto zonose gesinimą apsunkina ne tik ugnies mastas, bet ir ribota prieiga, sprogmenų bei nuotolinių atakų rizika, todėl prioritetu dažnai tampa gaisro plitimo stabdymas ir civilių apsauga.

  • Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena: kodėl gegužės 7-oji svarbi ir šiandien?

    Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena: kodėl gegužės 7-oji svarbi ir šiandien?

    Gegužės 7 dieną minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena primena laikotarpį, kai lietuviškas žodis buvo draudžiamas, o knygos tapo pasipriešinimo forma. Tai proga prisiminti spaudos laisvės kainą ir žmones, kurie rizikavo dėl teisės skaityti ir rašyti lietuviškai.

    1864 metais, po 1863–1864 metų sukilimo, carinė valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Draudimas truko iki 1904 metų, todėl beveik 40 metų lietuviški leidiniai buvo leidžiami už imperijos ribų ir slapta platinami Lietuvoje.

    Knygnešiai tapo vienu ryškiausių šio laikotarpio simbolių: jie gabeno ir platino lietuviškas knygas, laikraščius, maldaknyges, dažnai patirdami kratas, bausmes, tremtį. Spaudos draudimo metais formavosi ir moderni lietuvių tautinė savimonė, o kalba tapo ne tik bendravimo, bet ir tapatybės pagrindu.

    Spaudos atgavimo diena siejama su 1904 metų sprendimu panaikinti draudimą, atvėrusiu kelią legaliai lietuviškai leidybai ir platesniam švietimui. Netrukus daugėjo laikraščių, stiprėjo kultūriniai judėjimai, o visuomenė sparčiau telkėsi politiniams pokyčiams, kurie vedė į valstybingumo atkūrimą.

    Šiandien ši data įgauna ir naują prasmę, kai informacija skleidžiasi akimirksniu, o visuomenė kasdien susiduria su dezinformacija bei manipuliacijomis. Spaudos laisvė reiškia ne tik teisę skelbti, bet ir atsakomybę tikrinti faktus, aiškiai atskirti nuomonę nuo žinių ir gerbti žmogaus teises.

    Kalbos ir knygos dimensija taip pat aktuali, nes skaitmeninėje erdvėje kinta skaitymo įpročiai, o lietuvių kalba nuolat prisitaiko prie naujų technologijų ir terminų. Vis daugiau dėmesio sulaukia ir tai, kaip turinį veikia DI, nes jis gali padėti kurti tekstus, bet kartu kelia klausimų dėl autorystės, patikimumo ir klaidų rizikos.

    Minint šią dieną, dažnai dėkojama žurnalistams, redaktoriams, leidėjams, bibliotekininkams, mokytojams ir visiems, kurie prisideda prie lietuviško žodžio sklaidos. Tai priminimas, kad laisva spauda, gyva kalba ir skaitoma knyga nėra savaime suprantami dalykai, o nuolatinis bendras darbas.

  • Nemokami nuotoliniai mokymai ūkiams: kaip mažinti ŠESD ir amoniako emisijas bei stiprinti bioįvairovę

    Nemokami nuotoliniai mokymai ūkiams: kaip mažinti ŠESD ir amoniako emisijas bei stiprinti bioįvairovę

    Ūkininkams ir žemės ūkio sektoriaus specialistams rengiami nemokami nuotoliniai mokymai, skirti praktiniams sprendimams, kaip mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir amoniako emisijas bei kartu stiprinti bioįvairovę ūkyje. Po mokymų dalyviams bus išduodami kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimai.

    Mokymai vyks 2026 metais gegužės 14 dieną nuo 9.00 iki 16.00 valandos, numatyta 8 akademinės valandos. Nuotolinis formatas leidžia dalyvauti iš bet kurios vietos, o turinys orientuotas į priemones, kurias galima pritaikyti tiek augalininkystės, tiek gyvulininkystės ūkiuose.

    Kas praktiškai mažina emisijas?

    Didžiausias poveikis emisijų mažinimui dažniausiai siejamas su tręšimo planavimu ir azoto nuostolių valdymu. Tikslesnis trąšų normų parinkimas pagal dirvožemio tyrimus, tinkamas tręšimo laikas ir technologijos padeda mažinti tiek azoto išplovimą, tiek amoniako išsiskyrimą.

    Gyvulininkystėje daug dėmesio skiriama mėšlo tvarkymui: sandėliavimo sąlygoms, srutų paskleidimo būdams, taip pat pašarų raciono balansavimui. Šios priemonės svarbios, nes amoniako emisijos tiesiogiai siejasi su oro tarša, o dalis azoto nuostolių vėliau prisideda ir prie šiltnamio dujų susidarymo.

    Bioįvairovė kaip ūkio atsparumo dalis

    Bioįvairovės skatinimas dažnai duoda dvigubą naudą: gerina dirvožemio būklę ir didina ūkio atsparumą sausroms ar liūtims. Praktikoje tai gali reikšti tarpinių pasėlių auginimą, sėjomainos plėtrą, mažesnį dirvos judinimą, taip pat kraštovaizdžio elementų, tokių kaip gyvatvorės ar apsauginės juostos, išlaikymą.

    Tokios priemonės siejamos su ilgalaike dirvožemio organinės anglies išsaugojimo kryptimi, kuri svarbi ir klimato kaitos švelninimui. Kuo geresnė dirvos struktūra ir biologinis aktyvumas, tuo efektyviau panaudojamos maisto medžiagos ir mažesni nuostoliai.

    Kodėl šie mokymai aktualūs dabar?

    Žemės ūkio sektoriui didėja reikalavimai mažinti poveikį aplinkai, o kartu auga poreikis aiškiems, ekonomiškai pagrįstiems sprendimams. Emisijų mažinimo priemonės vis dažniau vertinamos ne tik kaip atitiktis, bet ir kaip būdas mažinti sąnaudas, ypač kai kalbama apie efektyvesnį trąšų ir pašarų panaudojimą.

    Mokymų organizatoriai kviečia dalyvius skirti laiko tiek teorijai, tiek praktiniams pavyzdžiams, kad sprendimai būtų pritaikomi konkrečioms ūkio sąlygoms. Dalyvavimas nemokamas, o kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimas gali būti svarbus planuojant profesinį tobulėjimą.

  • Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo diena: kodėl šiandien laisvas lietuviškas žodis svarbus labiau nei bet kada

    Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo diena: kodėl šiandien laisvas lietuviškas žodis svarbus labiau nei bet kada

    Gegužės 7 dieną minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena primena laiką, kai lietuviškas žodis buvo draudžiamas, o spauda ir knygos lietuvių kalba plito slapta. Ši diena tapo laisvės simboliu ir kasmet kviečia įvertinti, kiek kainavo teisė skaityti, rašyti ir kalbėti gimtąja kalba.

    Po 1864 metais įvesto lietuviškos spaudos draudimo lietuviški leidiniai lotyniškais rašmenimis buvo persekiojami, o jų platinimas laikytas nusikaltimu. Vis dėlto lietuviškas žodis išliko dėl knygnešių, švietėjų ir bendruomenių pastangų, kol 1904 metais draudimas buvo panaikintas.

    Laisvas žodis ir atsakomybė

    Šiandien spaudos laisvė reiškia ne tik galimybę skelbti informaciją, bet ir atsakomybę ją tikrinti, atskirti faktus nuo nuomonės ir saugoti visuomenės pasitikėjimą. Žurnalistų, redaktorių ir leidėjų darbas kasdien padeda suprasti sprendimus, kurie veikia žmonių gyvenimą, ir fiksuoja įvykius, tampančius rytojaus istorija.

    Kartu tai ir priminimas, kad informacinėje erdvėje daugėja manipuliacijų, dezinformacijos ir greitų, emocijas žadinančių žinučių. Todėl kritinis skaitymas, šaltinių tikrinimas ir gebėjimas suprasti kontekstą tampa ne mažiau svarbūs nei pati teisė laisvai kalbėti.

    Knyga ir kalba skaitmeniniame amžiuje

    Skaitmeninė žiniasklaida ir socialiniai tinklai pakeitė naujienų vartojimą, o turinys pasiekia auditorijas per sekundes. Dėl to stiprėja poreikis kokybiškam turiniui, aiškiai kalbai ir redakciniams standartams, nes nuo jų priklauso, ar visuomenė gauna patikimą informaciją.

    Vis dažniau diskutuojama ir apie dirbtinis intelektas poveikį turinio kūrimui bei sklaidai. Nors DI gali padėti greičiau apdoroti duomenis ar aptikti klaidinančias žinutes, galutinis patikimumas remiasi žmogaus atsakomybe, redagavimu ir skaidrumu.

    Kvietimas švęsti prasmingai

    Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena yra proga padėkoti spaudos žmonėms už kasdienį darbą ir kartu atsigręžti į skaitymo įpročius. Knyga išlieka vienu patikimiausių būdų gilesniam pažinimui, o lietuvių kalba yra bendruomenę telkiantis pagrindas.

    „Tegul laisvas žodis telkia prasmingiems darbams, o kiekvienas naujas spaudos puslapis neša tiesą ir šviesą“, – sakė Kaišiadorių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Aušra Grigonienė.

    Šią dieną verta rasti laiko gerai knygai, palaikyti kokybišką žurnalistiką ir išlikti smalsiais, kritiškais skaitytojais. Tai paprastos, bet svarbios kasdienės praktikos, kurios padeda išsaugoti laisvą ir atsakingą viešąjį žodį.

  • Pašulių pilkapiai Kaišiadorių rajone: registre patikslintos ribos, savybės ir apsaugos zonos

    Pašulių pilkapiai Kaišiadorių rajone: registre patikslintos ribos, savybės ir apsaugos zonos

    Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos patikslino Pašulių pilkapių vietos (unikalus kodas 5940) duomenis Kultūros vertybių registre. Pokyčiai susiję su objekto vertingosiomis savybėmis, reikšmingumo lygmeniu ir teritorijos ribų apibrėžimu.

    Kaip nurodoma, vertinimo tarybos aktu nustatytas regioninis reikšmingumo lygmuo ir tiksliau apibrėžtos teritorijos ribos Kaišiadorių rajono savivaldybėje, Palomenės seniūnijoje, Šilinių kaime. Tokie tikslinimai paprastai reikalingi tam, kad apsauga atitiktų realią situaciją vietoje ir registrų duomenis.

    Taip pat panaikintas vizualinės apsaugos pozonis ir apibrėžtas apsaugos nuo fizinio poveikio pozonis. Praktikoje tai reiškia, kad akcentuojama apsauga nuo veiklų, galinčių tiesiogiai pažeisti kultūros paveldo objektą ar jo sluoksnius, pavyzdžiui, žemės darbų ar statybos poveikio.

    Patikslintos teritorijos ir apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio ribose daliai žemės sklypų taikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 60 straipsnio reikalavimai. Dėl galimų nuostolių, atsiradusių taikant tokius apribojimus, numatyta galimybė teikti prašymus kompensacijai Kultūros paveldo departamentui.

    Kartu pažymima, kad po duomenų patikslinimo dalis anksčiau į apsaugos zoną patekusių sklypų į ją nebepatenka, todėl toms teritorijoms minėto įstatymo reikalavimai nebetaikomi. Atnaujinti Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši ir skelbiami oficialiuose registruose.

  • Ringailių kalno duomenys registre patikslinti: pakeistos ribos ir apsaugos zonos Kaišiadorių rajone

    Ringailių kalno duomenys registre patikslinti: pakeistos ribos ir apsaugos zonos Kaišiadorių rajone

    Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos patikslino Ringailių kalno, vadinamo Kupolio kalnu, duomenis Kultūros vertybių registre. Objektas yra Kaišiadorių rajono savivaldybėje, Nemaitonių seniūnijoje, Ringailių kaime.

    Sprendimas įtvirtintas 2026 metų vasario 25 dieną patvirtintu Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu Nr. KPD-VL-2398. Registrui atnaujinta informacija apima tiek vertingųjų savybių aprašą, tiek reikšmingumo ir teritorijų nustatymą.

    Kas pasikeitė registre?

    Patikslinus įrašą, Ringailių kalnui nustatytos vertingosios savybės ir priskirtas regioninis reikšmingumo lygmuo. Taip pat patikslintos apibrėžtos teritorijos ribos, kurios apibrėžia saugomo objekto erdvę.

    Kartu panaikintas apsaugos nuo fizinio poveikio pozonis. Be to, patikslintos apibrėžtos vizualinės apsaugos pozonio ribos, kurios svarbios vertinant, kaip aplinkinė veikla gali paveikti objekto aplinkos vaizdinį.

    Ką tai reiškia žemės sklypų savininkams?

    Ringailių kalno teritorijai ir vizualinės apsaugos pozoniui taikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 60 straipsnio reikalavimai. Į šią teritoriją patenka ir žemės sklypas, kurio unikalus numeris 4962-0003-0050.

    Tuo pačiu patikslinus duomenis nurodyta, kad žemės sklypai, kurių unikalūs numeriai 4962-0003-0049 ir 4962-0003-0032, į kultūros paveldo objekto apsaugos zoną nebepatenka. Dėl to jiems minėto įstatymo 60 straipsnio reikalavimai nebetaikomi.

    Kur skelbiami atnaujinti duomenys?

    Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši, o atnaujinta informacija skelbiama oficialiuose valstybės registruose ir erdvinės informacijos sistemose. Praktikoje tai reiškia, kad su patikslintomis ribomis ir apsaugos reikalavimais gali susipažinti tiek gyventojai, tiek planavimo ar statybos procesų dalyviai.

    Tokie patikslinimai paprastai svarbūs derinant teritorijų planavimą, vertinant planuojamos ūkinės veiklos ribojimus ir aiškiau atskiriant, kuriems sklypams taikomi kultūros paveldo apsaugos reikalavimai.