Blog

Hluboká nad Vltavou – nedidelis miestelis prie Vltavos upės, maždaug už 10 km nuo České Budějovice. Ant kalvos, iškilusios virš upės slėnio, stovi vieni labiausiai atpažįstamų rūmų Čekijoje. Balta rūmų išorė ir būdingi bokštai matomi iš tolo, todėl statinys nuolat traukia turistų dėmesį. Hluboká nad Vltavou rūmai laikomi viena gražiausių šalies rezidencijų ir yra tarp lankomiausių regiono objektų.

Šio statinio ištakos siekia XIII amžių, kai karaliaus Přemyslo Otakaro II nurodymu čia buvo pastatyta gynybinė tvirtovė. Ji atliko strateginę funkciją – saugojo netoliese ėjusį prekybos kelią. Per šimtmečius pilis ne kartą keitė šeimininkus, tarp jų minimas ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Ferdinandas I Habsburgas. Laikui bėgant pastatas virto gotikine tvirtove, vėliau – renesansine rezidencija ir barokiniu rūmu. Esminis lūžis įvyko 1661 metais, kai valda atiteko Schwarzenbergams – vienai įtakingiausių Vidurio Europos aristokratų giminių.

Būtent Schwarzenbergai suteikė rūmams dabartinį pavidalą. XIX amžiuje giminės kunigaikštis inicijavo didžiulę rekonstrukciją, trukusią daugiau kaip 30 metų ir užbaigtą tik 1871-aisiais. Dabartinė architektūra – neogotikos pavyzdys, įkvėptas angliškų rezidencijų tradicijų. Pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu laikoma Vindzoro pilis – viena oficialių Jungtinės Karalystės monarchų rezidencijų, todėl Hluboká neretai vadinama čekišku Vindzoru.

Rūmai suformuoti stačiakampiu planu, su vidiniais kiemais ir gausybe bokštų. Smailios kreneliažinės sienų detalės, fasadų simetrija ir šviesi spalvinė gama suteikia pastatui iškilmingą, reprezentatyvų įspūdį. Rezidencija iškilusi maždaug 83 metrus virš upės lygio, o tai dar labiau pabrėžia jos dominavimą kraštovaizdyje. Visą kompleksą supa didžiulis, beveik 200 ha ploto angliško stiliaus kraštovaizdžio parkas.

Rūmų interjerai išliko beveik nepakitę ir leidžia susidaryti aiškų vaizdą apie XIX amžiaus Europos aristokratų gyvenimo būdą. Sales puošia medžio drožiniai, Europos dailininkų paveikslai, gobelenai ir porceliano kolekcijos. Ypatingo dėmesio sulaukia paskutiniųjų savininkų privatūs apartamentai, leidžiantys pažvelgti į kasdienybę. Požemiuose įrengta istorinė virtuvė su techninėmis patalpomis, įskaitant XX amžiaus pradžios keleivinį ir krovininį liftus – tai primena, kad rezidencija buvo aprūpinta moderniais to meto sprendimais.

Rūmai atviri lankytojams ir siūlo kelis maršrutus: galima apžiūrėti reprezentacines sales, privačius apartamentus, taip pat pakilti į pagrindinį bokštą, iš kurio atsiveria pietų Čekijos panorama. Pats bokštas yra daugiau nei 50 metrų aukščio, o į viršų veda tiksliai 245 laipteliai. Teigiama, kad rūmuose yra 11 bokštų ir daugiau nei 140 kambarių, kuriuose gausu skulptūrinių detalių ir herbų.

Ekskursijų metu išskiriami kunigaikštienės Eleonoros privatūs apartamentai. Viename iš kambarių, priklausiusių jos kambarinėms, pristatoma rūmų statybos ir rekonstrukcijų istorija. Įspūdinga ir biblioteka, kurioje saugoma daugiau nei 12 tūkstančių istorinių tomų. Lankytojai taip pat gali pamatyti kunigaikštienės Terezos, kunigaikščio Schwarzenbergo ir kunigaikštienės Hildos apartamentus.

Įprastai siūlomi du pagrindiniai turai, leidžiantys pamatyti reprezentacines erdves ir privačius kambarius. Kiekvienas jų trunka apie 55 minutes. Atskiras maršrutas veda į rūmų virtuves – jam rekomenduojama skirti apie 35 minutes. Dar vienas variantas leidžia užlipti į pagrindinio bokšto viršų; pats bokštas pastatytas 1847 metais.

Vizitą verta papildyti pasivaikščiojimu po parką – jis laikomas vienu įspūdingiausių pilies parkų regione. Čia įrengti pažintiniai takai, vedantys pro apžvalgos vietas ir vaizdingus maršrutus.

Mažiau nei 50 km nuo Ščecino įsikūręs išskirtinis miestelis, žavintis jaukia atmosfera ir įspūdinga gamtos apsuptimi. Nowe Warpno, esantis Nowowarpno pusiasalyje, tinka tiek ramiam poilsiui, tiek aktyvioms pramogoms – dviračių ir žygių maršrutams, jodinėjimui, šiaurietiškam ėjimui, žvejybai ar buriavimui. Nedaugelis žino, kad ši Vakarų Pamario „perla“ išsiskiria ir XVII amžiaus rotuše, apžvalgos bokštu bei kitais vertais dėmesio objektais.

Miestelio teisės Nowe Warpno gavo XIII amžiuje, o iki šių dienų išlaikė pirminį urbanistinį išplanavimą, kuris daugeliui lankytojų primena kelionę laiku. Ypač verta užsukti į nedidelę turgaus aikštę, kur stovi vienas įdomiausių architektūrinių pastatų regione – barokinė rotušė. Ji pastatyta fachverko (medinio karkaso) konstrukcija: medinis skeletas užpildytas molio, šiaudų ir medienos atliekų mišiniu.

Miesto centre taip pat yra Hanso Hartigo – tapytojo, grafiko ir Nowe Warpno garbės piliečio – paminklas. Būtent jis suprojektavo dalį rotušės su nedideliu bokšteliu. Be rotušės, miestelis garsėja apžvalgos bokštu prie Ščecino įlankos: jis stovi promenadoje ir atveria vaizdus į įlanką bei Nowowarpno ežerą, Altwarp vietovę, Podgrodzie pusiasalį ir Wkrzańskos girios masyvus.

Źródlana gatvėje nuo 2011 metų įrengta pirmoji Lenkijoje „Buriuotojų alėja“, kurioje pristatomi miestų herbai ir žymių buriuotojų atvaizdai, tarp jų – Krzysztofas Baranowskis ir Andrzejus Mendygrała. Alėjos pabaigoje galima pamatyti Žvejo paminklą, o netoliese veikia prieplauka (marina).

Nowe Warpno taip pat turi dvi istorines bažnyčias: Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kurios sudėtinga istorija siekia XIII amžių, ir XVIII amžiaus Šv. Huberto bažnyčią.

Dar viena įdomi vieta – XIX amžiuje pastatyti neorenesansinio prancūziško stiliaus rūmai, apsupti istorinio parko. Jie iškilo Albrechto von Enckevorto iniciatyva ir išsiskiria raudonų klinkerio plytų fasadu bei būdingu šiauriniu bokštu. Šiandien rūmų architektūrą galima apžiūrėti tik iš išorės – pastate šeimininkauja Ščecino „Książnica Pomorska“ (St. Staszico vardo) vadovas.

Be architektūros ir gamtos, čia galima pažinti ir ankstyvųjų viduramžių slavų kasdienybę – verta aplankyti „Słowiański Park Historyczny Podegrodzie“. Parkas pristato IX–XI amžių sandūros buitį, darbus, kultūrą ir šeimos gyvenimą. Teritorijoje įrengtos miško ir kaimo sodybos, taip pat galima pamatyti gyvūnų – ožkų, triušių, danielių, avių ir net putpelių.

Nors žbikai ir naminės katės turi nemažai panašumų, juos skiria keli esminiai bruožai. Į ką verta atkreipti dėmesį, kad miške ar jo pakraščiuose sutiktą gyvūną atpažintume teisingai?

Pirmieji skirtumai matomi iš išvaizdos. Žbikai paprastai yra masyvesni ir raumeningesni už mums įprastas namines kates. Jų kūno sudėjime ryškesnės letenos, kurios išduoda gerai prisitaikiusį medžiotoją, gebantį judėti miško aplinkoje. Žbiko kūno ilgis gali svyruoti maždaug nuo 45 iki 80 cm, o svoris – nuo 3 iki 8 kg, todėl jis dažnai atrodo gerokai stambesnis už daugumą naminių kačių.

Skiriasi ir kailis bei spalvos. Žbiko kailis būna tankesnis, šiurkštesnis. Jo spalva dažniausiai varijuoja nuo pilkai rusvos iki auksinės, o ant kūno aiškiai matomos tamsios juostos ir dėmės, padedančios maskuotis miške. Naminės katės kailio spalvos yra kur kas įvairesnės, neretai ryškesnės ir labiau krentančios į akis natūralioje aplinkoje.

Svarbi detalė – uodega. Europinio žbiko uodega yra neįprastai stora ir gana ilga, o jos gale dažnai matomi tamsūs ar net juodi žiedai. Naminės katės uodegos gali būti įvairaus ilgio ir storio, tačiau dažniausiai jos būna plonesnės, o raštai ir spalvos – itin įvairūs.

Atpažinti šiuos gyvūnus ne visada paprasta, nes abiejų rūšių elgsena kai kuriais aspektais panaši: jie gali būti teritoriški, judėti tyliai ir vikriai, o bendrauti – kūno kalbos signalais. Vis dėlto yra keletas įpročių, kurie aiškiai atskiria miško plėšrūną nuo prie žmogaus prisitaikiusio gyvūno.

Žbikai yra tipiški miško plėšrūnai. Jie dažniau laikosi atokiau, vengia žmonių ir renkasi laukines, tankias miško vietas. Taip pat jie palieka būdingus pėdsakus, kuriuose gali matytis nagų žymės. Dažniausiai žbikai būna baikštūs ir stengiasi nesilaikyti šalia gyvenviečių.

Naminės katės, priešingai, yra prijaukinti gyvūnai, todėl jų elgsena paprastai iš karto išduoda ryšį su žmogumi. Net jei tokios katės gyvena sulaukėjusios, jos dažniau renkasi teritorijas netoli žmonių: kaimus, miestus ar sodybas. Jos paprastai ne taip vengia žmogaus, o kartais net pasinaudoja jo pagalba – užuot medžiojusios, minta paliktu maistu.

Šaltiniai: hub.pl, ekologia.pl

Didysis buožgalvis (Otis tarda) daugelį dešimtmečių buvo neatsiejama Lenkijos žemdirbystės kraštovaizdžio dalis. Dar iki 1939 metų šio paukščio populiacija šalyje buvo vertinama maždaug 700 individų, tačiau vėliau skaičiai sparčiai mažėjo, kol rūšis visiškai išnyko. Paskutinį laisvėje gyvenusį individą pavyko pastebėti 1989 metais, o 1996-aisiais žuvo paskutinė nelaisvėje laikyta patelė.

Pagrindinės išnykimo priežastys buvo būdingos daugeliui atvirų teritorijų rūšių: intensyvėjantis žemės ūkis, laukų struktūrą skiriančių juostų ir natūralių plotelių naikinimas, infrastruktūros plėtra bei plėšrūnų daromas spaudimas. Problema tapo ir elektros perdavimo linijos, kurios itin pavojingos tokiam dideliam ir sunkiam paukščiui.

Didysis buožgalvis – įspūdingų matmenų paukštis, savo siluetu primenantis kalakutą. Jo galva ir kaklas šviesiai pilki, pilvas ir apatinė sparnų dalis taip pat šviesūs, o prie kaklo pagrindo plunksnos rusvos. Nugara ir viršutinė sparnų dalis – gelsvai rudos, su juodomis juostomis.

Paukščio kojos ilgos ir tvirtos, pritaikytos išlaikyti masyvų kūną. Suaugę patinai gali užaugti iki 102 cm ilgio, sverti apie 16 kg, stovėdami siekia apie 85 cm aukštį, o jų sparnų mostas dažnai viršija 2,2 m. Dėl to patinai laikomi vienais sunkiausių skraidančių paukščių pasaulyje. Patelės mažesnės, tačiau vis tiek įspūdingos: jų svoris siekia iki 6 kg, o sparnų mostas – 168–173 cm.

Nors Lenkijoje didysis buožgalvis išnyko, Europoje jis vis dar sutinkamas. Reikšminga žemyno populiacijos dalis gyvena Ispanijos stepėse ir dirbamuose laukuose. Šiuos paukščius taip pat galima pamatyti Portugalijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje.

Po ilgos tylos pradėtas neįprastas gamtosauginis projektas. Pławin vietovėje, Liubušo vaivadijoje, įkurta speciali buožgalvių veisimo stotis, kuri turėtų tapti jų sugrąžinimo į gamtą pagrindu. Į šią vietą bus atgabenti iš Vokietijos gauti kiaušiniai: po 25 dienų inkubacijos jaunikliai išsirits, o maždaug trijų savaičių paukštukai bus perkelti į šiltnamį ir auginami voljeruose. Po trijų mėnesių, pasiekę brandą, jie būtų paleisti į laisvę. Planuojama, kad reintrodukcijos programa startuos 2026 metų gegužę.

Didžiojo buožgalvio sugrąžinimo projektą inicijavo „Polski Związek Łowiecki“, bendradarbiaudamas su „Regionalna Dyrekcja Ochrony Środowiska w Gorzowie“ ir „Uniwersytet Zielonogórski“. Programa neapsiriboja vien paukščių paleidimu – svarbiausias tikslas yra sukurti stabilią veislinę populiaciją, kuri palaipsniui galėtų įsitvirtinti natūralioje aplinkoje.

Specialistai pabrėžia, kad buožgalvių sugrįžimas yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Pavyzdžiu laikomi Vokietijoje, Austrijoje ir Vengrijoje vykdomi veiksmai, leidę rūšiai išlikti dėl aktyvios apsaugos. Viena svarbiausių priemonių – perėjimo vietų apsauga. Vokietijoje buožgalvių kiaušiniai surandami laukuose ir perkeliami į inkubatorius, kur jauniklių išgyvenimo tikimybė gerokai didesnė.

Panašūs sprendimai gali būti taikomi ir Lenkijoje. Be žmogaus pagalbos buožgalvių perėjimo sėkmė menka, nes kiaušiniams gresia ne tik plėšrūnai, bet ir žemės ūkio technika. Lygiagrečiai būtinas bendradarbiavimas su ūkininkais – Europos Sąjunga čia siūlo agroaplinkosauginę programą DROP, numatančią išmokas tiems, kurie pasirenka ekstensyvesnį ūkininkavimą.

Didžiausias iššūkis, anot gamtininkų, yra ne pati veisimo dalis, o aplinkos, į kurią buožgalviai galėtų sugrįžti, sukūrimas. Šiuolaikinis kraštovaizdis greitai kinta: intensyvūs pasėliai, natūralių struktūrų stoka ir besiplečianti infrastruktūra mažina erdvę ir trikdo ramybę, kurios reikia šiam dideliam paukščiui. Vis dėlto tikimasi, kad ekologinio ūkininkavimo plėtra, kartu su gamtosaugos programomis, gali sudaryti tinkamas sąlygas didžiajam buožgalviui vėl įsitvirtinti Lenkijoje.

Fenas – tai šiltas ir sausas vėjas, pučiantis nuo kalnų į slėnius. Šis reiškinys pasitaiko visuose pasaulio kalnų regionuose. Tatruose fenas vadinamas halniu, o jis susidaro abiejose Vakarų Karpatų pusėse, kai vakaruose įsivyrauja aukšto slėgio sritis, o rytuose – žemo slėgio sritis.

Šiltos oro masės, pasiekusios Tatrų viršūnes, pradeda kilti šlaitais ir formuoja tankų debesų „volą“, kuris dažnai praneša apie artėjantį stiprų, gūsingą vėją. Kildamas oras vėsta ir kondensuojasi, o vėliau, spaudžiamas naujų oro masių, staigiai leidžiasi žemyn slėnio link.

Įdomu tai, kad leisdamasis oras ima šilti maždaug 1 laipsniu kas 100 metrų. Dėl to pakyla temperatūra, didėja sausros rizika, žiemą gali greičiau tirpti sniego danga, o vasarą – paspartėti grūdų ir kitų augalų branda bei derliaus nuėmimo laikas.

Kodėl Tatruose šis vėjas vadinamas halniu? Pavadinimas siejamas su žodžiu „hole“, kuriuo vietos gyventojai kadaise vadino Tatruose esančias aukštikalnes. Halny iš esmės reiškia vėją, pučiantį nuo kalnų.

Dažniausiai halny pasireiškia nuo spalio iki gegužės, o vasarą susiformuoja retai. Istoriniai duomenys rodo, kad stipriausias halny Tatruose fiksuotas 1968 metais – vėjo greitis siekė 86 m/s (apie 300 km/h). Tuomet vėtra padarė didžiulių nuostolių – buvo nuniokota maždaug 1600 hektarų miškų.

Prieš halnio pradžią dalis žmonių jaučia dirglumą, pernelyg didelį susijaudinimą, prastesnę koncentraciją. Kitiems pasireiškia galvos skausmai, migrena, užsitęsęs prislėgtumas. Dėl staigių atmosferos slėgio pokyčių gali paaštrėti ir kraujotakos sistemos problemos. Šį vėją ypač stipriai jaučia meteopatija sergantys žmonės, o vietos tarnybos pastebi, kad halnio metu neretai padaugėja incidentų ir įvairių pažeidimų.

Seniau kalniečiai net tikėjo, kad halnį sukelia drakonas – esą jis stipriais sparnų mostais sukelia gūsius, kurie ne tik blogai veikia žmones, bet ir pridaro žalos aplinkai. Slovakijos pusėje buvo pasakojama legenda apie drakoną, gyvenusį Sławkowskim Szczycie, kuris neva sukeldavo ne tik halnį, bet ir uolienų griūtis.