CP v2

Blog

  • Parodė seną ketaus „mėsos malūnėlį“: mažai kas atspės, kam jis iš tikro skirtas

    Šiandien, kai virtuvėse karaliauja daugiafunkciai kombainai ir trintuvai, į masyvias ketaus konstrukcijas žiūrime su pagarba dėl jų tvirtumo ir kartu su nuostaba dėl paprastumo. Būtent taip nutiko, kai man parodė nuotraukoje matomą įrenginį – iš pirmo žvilgsnio jis primena įprastą mėsmalę, tačiau iš tiesų buvo skirtas gerokai labiau specializuotai, net prabangą menančiai paskirčiai.

    Jo išskirtinumas tas, kad, skirtingai nei klasikinė mėsmalė, kuri mėsą sumala į vientisą masę, šis prietaisas veikė taip, kaip šiandien pavadintume rankiniu kapojimu. Vietoje sraigto ir sietelio jis turi specialius aštriai suformuotus krumpliaračius arba peiliukus kameros viduje, kurie mėsą tiksliai supjausto į smulkius gabalėlius.

    Dėl to jautiena išlaiko struktūrą – ji nėra sutraiškoma ir nevirsta koše, o tai itin svarbu ruošiant tobulą tartarą. Konstrukcija paremta dviem vienas kitam priešpriešiais esančiais velenais su peiliais: jiems susikabinus, raumenų skaidulos tarsi „suplėšomos“ ir supjaustomos, o ne spaudžiamos per angas. Taip mėsos audiniui daroma kur kas mažesnė žala.

    Paslaptis slypi mechanikoje. Malant mėsą šiuolaikinėje mėsmalėje, raumenų skaidulų baltymai pažeidžiami taip, kad lengviau išteka sultys. Tuo tarpu senuoju įrenginiu paruoštas tartaras būdavo sultingas ir elastingas, nes peiliai audinį pjaudavo, o ne traiškydavo. Ši technika leido išgauti konsistenciją, kurią šiandien vertiname restoranuose, kai tartaras kapojamas peiliu, tik be ilgo ir varginančio darbo prie pjaustymo lentos.

    Tokios „tartaro mašinėlės“ dažniausiai būdavo gaminamos iš sunkaus ketaus. Vidus papildomai alavuojamas arba emaliuojamas, kad metalas nereaguotų su krauju ir mėsos sultimis – priešingu atveju patiekale galėjo atsirasti nemalonus metalo poskonis.

    Anksčiau specialus įrenginys tartarui gaminti buvo laikomas pasiturinčio žmogaus ženklu. Tai buvo daiktas, iš spintos ar sandėliuko ištraukiamas tik ypatingomis progomis, kai ant stalo turėdavo atsirasti geriausia jautienos išpjova. Tokia mėsmalė rodė, kad šeimininkai gali sau leisti ne tik brangią, švarią jautieną, bet ir specializuotą įrangą jos paruošimui.

    Ruošiant tartarą su šiuo senuoju prietaisu, jautieną rekomenduojama atšaldyti beveik iki užšalimo temperatūros. Tuomet ji būna standesnė, ją lengviau tiksliai pjaustyti, o peiliai mažiau kemšasi.

    Paruoštą patiekalą patiekite iš karto, geriausia su ruginės duonos rieke ir sviestu.

  • Jauna kopūstų bomba viename puode: šį sotų „chlopskį“ gaminu vos pasirodo turguje

    Kai tik turguje pasirodo jauni kopūstai, iškart žinau, ką gaminsiu pietums – savo mėgstamiausią sotų patiekalą viename puode. Tai vadinamasis valstietiškas troškinys su jaunais kopūstais: viską sudedu į vieną puodą ir leidžiu skoniams ramiai susijungti. Man tai – paprasto, naminio gaminimo esmė, kuri beveik visada pavyksta.

    Šiam patiekalui nereikia ypatingų įgūdžių, tačiau rezultatas teikia daug pasitenkinimo. Kvapas primena vaikystės virtuvę – intensyvus, savas ir labai naminis. Labiausiai patinka tai, kad didžioji dalis darbo įvyksta „pati“: tereikia prižiūrėti skonį ir prieskonius.

    Valstietišką troškinį su jaunais kopūstais gaminu tada, kai norisi rimto, konkretaus maisto, bet nesinori praleisti virtuvėje pusės dienos. Jauni kopūstai yra lengvi, švelnūs ir maistingi – juose gausu vitamino C, skaidulų, jie padeda virškinimui. Derinami su daržovėmis ir mėsa, jie virsta visaverčiu patiekalu, galinčiu be vargo atstoti klasikinus pietus.

    Dar vienas privalumas – visiška laisvė improvizuoti. Galima įdėti daugiau daržovių, sumažinti mėsos kiekį arba paryškinti skonį prieskoniais. Šis troškinys „atleidžia“ smulkius netikslumus ir nereikalauja preciziškumo, todėl beveik visada pavyksta.

    Papildomas pliusas – vienas puodas ir minimaliai indų plovimo, kaip ir turėtų būti kasdienėje virtuvėje.

    Ingredientai:

    Gaminimo būdas:

    Labiausiai šį troškinį mėgstu kitą dieną – tuomet skoniai būna dar sodresni ir geriau susijungę. Dažniausiai patiekiu su šviežios duonos riekele, tačiau jis puikiai tinka ir be jokių priedų, nes yra tikrai sotus.

  • Daug kas šį jautienos gabalą apeina, bet italai jį pjausto plonai ir valgo žalią

    Nors daugelis mėsos parduotuvėje šį jautienos gabalą apeina plačiu lanku, itališkoje virtuvėje jis laikomas tikru delikatesu. Švelniai paruoštas karpačas iš jautienos ligavos įrodo, kad paprastumas gali tapti prabanga – pakanka kelių kokybiškų ingredientų, kad gimtų gaivus, aromatingas ir elegantiškas patiekalas.

    Jautienos ligava nėra pats populiariausias pasirinkimas, tačiau tinkamai paruošta ji gali nustebinti minkštumu ir subtiliu skoniu. Italai jau seniai rodo, kad itin plonos mėsos riekelės, šlakelis citrinos sulčių, alyvuogių aliejus ir sūris gali virsti tikru kulinariniu šedevru. Būtent šiame paprastume ir slypi klasikinio karpačo paslaptis.

    Viduržemio jūros regiono virtuvėje svarbiausia – ingredientų kokybė, o ne jų gausa. Karpačas iš jautienos ligavos yra patiekalo pavyzdys, kai mėsai taikoma minimali apdorojimo technika, todėl išsaugomas natūralus skonis. Nors ligava dažnai pasirenkama troškiniui ar kepsniui, žalia – tinkamai paruošta ir plonai supjaustyta – ji tampa ypač švelni.

    Sėkmės raktas – kuo šviežesnė mėsa ir itin plonos riekelės, kurios, susijungusios su citrinos sultimis bei alyvuogių aliejumi, tiesiog tirpsta burnoje. Šis patiekalas puikiai parodo, kad net nuvertinamas jautienos gabalas gali tapti stalo žvaigžde.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

    Tai puikus pavyzdys virtuvės, kurioje mažiau reiškia daugiau. Karpačui iš jautienos ligavos nereikia sudėtingų technikų ar ilgo gaminimo – pakanka tikslumo, šviežių produktų ir šiek tiek kulinarinės fantazijos. Citrina paryškina mėsos skonį, rukola suteikia lengvos, pikantiškos gaivos, o parmezanas įneša gylio ir ryškumo.

  • Nekelkite į kompostą: šiuos lapus pakepinkite su sviestu – skonis pranoksta špinatus

    Daugelis vengia šį augalą net paliesti, baimindamiesi skausmingo dilgčiojimo. Tačiau baltoji notrelė (Lamium album) visai neturi geliančių plaukelių, todėl yra visiškai saugi. Jos skonis švelnus, malonus, o lapai neturi nei būdingo kartumo, nei didesnio kiekio oksalo rūgšties, kuri, vartojama per daug, gali apsunkinti inkstų darbą ir trukdyti įsisavinti kalcį. Notrelės lapai pasižymi subtiliu, lengvai riešutiniu aromatu, puikiai tinkančiu virtuvėje.

    Norėdami įsitikinti, kad renkate būtent šį augalą, atkreipkite dėmesį į stiebą – notrelės jis aiškiai keturbriaunis ir viduje tuščiaviduris. Lapai širdiški, ryškiai dantytais kraštais. Labiausiai atpažįstami – balti, lūpoms būdingos formos žiedai, augantys lapų pažastyse.

    Baltoji notrelė gali priminti labai jaunus špinatus, tačiau jos skonyje juntama ir lengva graikinių riešutų bei pievagrybių nata. Termiškai apdoroti lapai tampa švelnūs, aksominiai, beveik kreminiai, todėl ypač dera su riebesniais priedais, tokiais kaip sviestas ar grietinėlė.

    Valgomi ir notrelės žiedai – dėl nektaro jie švelniai saldūs ir gražiai papuošia patiekalą. Svarbu augalus rinkti toliau nuo kelių ir užterštų dirbamų laukų, nes notrelė lengvai iš dirvožemio sugeria sunkiuosius metalus.

    Kulinarijai geriausia rinktis jaunus ūglius ir lapus, idealiausia – dar iki pilno žydėjimo. Tuo metu jie būna trapiausi ir sultingiausi. Patariama skinti tik viršūnines augalo dalis, apie 10–15 cm, nes apatiniai lapai ilgainiui tampa pluoštiniai ir gali būti sukaupę daugiau teršalų.

    Baltoji notrelė – vertingas flavonoidų, rauginių medžiagų ir gleivių šaltinis. Nuo senų laikų liaudies medicinoje ji naudota virškinimui palaikyti ir kvėpavimo takų uždegimams švelninti. Fitoterapijoje šis augalas vertinamas dėl iridoidų ir fenolinių rūgščių, kurios siejamos su priešuždegiminiu poveikiu ir gleivinių apsauga.

    Taip pat notrelė pasižymi lengvu atsikosėjimą lengvinančiu ir šlapimą varančiu poveikiu, todėl pavasarį neretai siejama su organizmo „apsivalymo“ laikotarpiu. Įtraukdami ją į racioną ne tik paįvairinsite mitybą, bet ir suteiksite organizmui papildomos paramos po žiemos.

    Kaip ir špinatus, notrelės lapus keptuvėje verta berti dalimis. Sudėjus per daug iš karto, riebalų temperatūra krenta, lapai pradeda troškintis savo sultyse, o ne kepti, todėl praranda ryškią žalią spalvą.

    Taip paruošta notrelė puikiai tinka kaip įdaras blyneliams, garnyras prie keptų kiaušinių ar pagrindas pavasariškiems makaronams su parmezanu.

  • Slovakų pietų atradimas: bulviniai gulkiai su brynza dingsta nuo stalo akimirksniu

    Gulkiai su brynza – vienas iš tų patiekalų, kuriems nereikia įmantrių ingredientų, kad sužavėtų skoniu. Šis slovakų virtuvės klasikinis receptas paremtas paprastais bulviniais kukuliukais, kurie kartu su ryškaus skonio brynza ir traškiais spirgučiais virsta sočiais, namus primenančiais pietumis. Gulkiai būna minkšti, švelnūs, bet kartu turintys charakterį – puikus pasirinkimas, kai norisi greitai paruošiamo, tačiau tikrai pasotinančio patiekalo.

    Šis valgis puikiai parodo, kad pietinių kaimynų virtuvė gali būti nepaprastai jauki ir „komfortiška“. Užtenka kelių kasdienių produktų, kad lėkštės ištuštėtų rekordiniu greičiu.

    Sėkmės paslaptis slypi tinkamai parinktose bulvėse ir gerai subalansuotose tešlos proporcijose. Geriausiai tinka miltingos bulvės – išvirus jos būna birios, lengvai susijungia su kitais ingredientais ir leidžia išgauti malonią, purią tekstūrą.

    Gulkiai su brynza – patiekalas, kuriame paprastumas dera su išskirtiniu skoniu. Jam nereikia brangių produktų ar sudėtingų technikų, tačiau aromato gylis gali maloniai nustebinti. Tai puiki idėja šeimos pietums, kai norisi ko nors sotaus, naminio ir šiek tiek kitokio nei įprasti bulviniai kukuliai.

  • Maroko paslaptis, kuri keičia kuskusą ir guliašą: šis produktas smogsmelį pakelia į kitą lygį

    Smenas – tai produktas, gaminamas iš avies, karvės arba ožkos sviesto (dažnai naudojami ir šių pienų mišiniai). Jo gamyba gerokai sudėtingesnė nei įprasto lydyto sviesto. Pirmajame etape šviežias sviestas užvirinamas, kruopščiai nugriebiamos putos ir jis perkošiamas, pašalinant vandens bei baltymų daleles. Dėl to smenas savo prigimtimi tampa panašus į indišką ghee ar Artimųjų Rytų samneh.

    Išskaidrintas sviestas vėliau pasūdomas ir pagardinamas žolelėmis. Dažniausiai naudojamas raudonėlio (oregano) arba čiobrelio užpilas – šios žolės veikia kaip natūralus fermentacijos procesą inicijuojantis „starteris“. Vis dėlto svarbiausias etapas yra brandinimas. Sviestas sandariai uždaromas moliniuose induose ir laikomas vėsioje, tamsioje vietoje.

    Pagal seną berberų ūkininkų iš Pietų Maroko tradiciją indai su smenu būdavo užkasami žemėje, kad būtų palaikoma stabili, žema temperatūra. Pasakojama ir legenda: esą smeno indas užkasamas dukrai gimus, o iškasamas tik po keliolikos metų – tam, kad juo būtų pagardinami vestuvių patiekalai.

    Maisto chemijos požiūriu fermentacijos metu vyksta gilus riebalų skaidymas (lipolizė) ir likusių baltymų pokyčiai, kuriuos lemia specifinės bakterijų kultūros. Dėl šio proceso sviestas įgauna būdingą, itin aštrų kvapą – jis gali priminti brandintą pelėsinį sūrį, turėti riešutinių natų ir lengvą rūgštumą.

    Vietos kultūroje smenas vertinamas ne tik kaip prieskonis, bet ir kaip tradicinė priemonė sveikatai. Jam priskiriamos virškinimą gerinančios savybės bei gebėjimas švelninti kvėpavimo takų uždegimus. Kuo smenas senesnis, tuo didesnė jo rinkos vertė – kartu neretai pabrėžiama ir tariamai didesnė nauda sveikatai.

    Svarbu žinoti, kad smenas nenaudojamas taip, kaip įprastas sviestas: juo paprastai netepama duona storu sluoksniu, nebent tai jaunas, dar nespėjęs fermentuotis produktas. Subrandintas smenas – labai stipraus poveikio prieskonis. Dažniausiai užtenka vieno arbatinio šaukštelio, įmaišyto pačioje gaminimo pabaigoje, kad patiekalas įgautų sodrų, gilų aromatą. Maroke jis laikomas nepakeičiamu kuskuso, hariros ir lėtai troškinamų tagine tipo patiekalų ingredientu.

    Norintiems eksperimentuoti namuose, smenas gali tapti puikiu būdu sustiprinti jautienos guliašo ar ankštinių pagrindu verdamų sriubų skonį. Įmaišytas į padažo pagrindą, jis veikia kaip natūralus skonio stipriklis (umami), padedantis išryškinti geriausias mėsos ir prieskonių natas.

  • Mokslininkai rado trūkstamą detalę: štai kaip galaktikos gimė ankstyvojoje Visatoje

    Mokslininkai rado trūkstamą detalę: štai kaip galaktikos gimė ankstyvojoje Visatoje

    Seniai, netrukus po Didžiojo sprogimo, Visata dar nebuvo tokia, kokią ją pažįstame šiandien: joje nebuvo susiformavusių galaktikų, o pirminė medžiaga tik pamažu pradėjo telktis į didesnes struktūras.

    Kaip tiksliai vyko šis procesas ir iš ko buvo sudaryta ankstyvoji medžiaga, ilgą laiką išliko viena didžiausių astronomijos mįslių. Dabar mokslininkai žengė dar vieną žingsnį link atsakymo: pasitelkę kur kas galingesnes simuliacijas, jie detaliau atkūrė chaotišką ankstyvosios Visatos aplinką, kurioje susipynė dulkės, naujai gimstančios žvaigždės ir sudėtingi cheminiai procesai.

    Gauti rezultatai rodo, kad Jameso Webbo kosminio teleskopo (JWST) aptiktos didelės galaktikos, regimos gerokai ankstesniu Visatos laikotarpiu, nei anksčiau manyta įmanoma, gali susiformuoti negriaunant dabartinių kosmologinių modelių – jei tik į skaičiavimus įtraukiama daugiau realių fizikos detalių.

    „Kai kurie ankstyvieji JWST rezultatai buvo laikomi iššūkiu standartiniam kosmologiniam modeliui. Tačiau, kai pagrindiniai fizikiniai procesai atvaizduojami realistiškiau, modelis dera su tuo, ką matome“, – teigė Leideno universiteto Nyderlanduose astronomas Evgenii Chaikinas.

    Po Didžiojo sprogimo kosmosas priminė itin karštą plazmos „sriubą“. Prireikė kelių šimtų milijonų metų, kol ji pakankamai atvėso ir sutankėjo, kad galėtų formuotis pirmosios žvaigždės ir galaktikos. Suprasti, kaip įvyko šis virsmas nuo „sriubos“ iki žvaigždžių, yra itin svarbu norint paaiškinti, kaip Visata tapo tokia, kokią ją stebime šiandien.

    Vis dėlto tai – miglotas kosminės istorijos laikotarpis, kurio tiesiogiai stebėti šiuo metu neįmanoma. Dėl to mokslininkai remiasi simuliacijomis, kurios padeda atkurti Visatos formavimąsi ir raidą pagal fizikos dėsnius.

    Tam reikia milžiniškų skaičiavimo resursų, todėl daugelis modelių ilgą laiką buvo kuriami supaprastinant dalį fizikos – taip siekiant sumažinti superkompiuterių apkrovą, bet išlaikyti patikimus rezultatus.

    Kosmoso simuliacijų projektas „COLIBRE“ siekia užpildyti dalį šių spragų. Jame naudojami detalesni dujų, dulkių ir galingų išmetimų, kuriuos sukelia žvaigždės bei juodosios skylės, modeliai. Tai leidžia tiksliau tirti ankstyvosios Visatos raidą.

    „Didelė dalis dujų realiose galaktikose yra šaltos ir dulkėtos, tačiau dauguma ankstesnių didelio masto simuliacijų to nepajėgė įtraukti. Su „COLIBRE“ pagaliau įtraukiame šiuos esminius komponentus“, – sakė Leideno universiteto astronomas Joop Schaye.

    Iš esmės „COLIBRE“ yra miniatiūrinė Visata virtualioje „dėžėje“. Mokslininkai įveda pradines sąlygas, nustato taisykles ir leidžia simuliacijai vykti nuo laikų iki pirmųjų žvaigždžių gimimo iki šių dienų. Jei gautas „galutinis“ vaizdas panašus į realų kosmosą, galima manyti, kad pasirinkti parametrai gana tiksliai atspindi tikrus procesus.

    Didžiausiems skaičiavimams prireikė apie 72 mln. procesoriaus valandų. Simuliacijos pagrindas – šaltos dujos, iš kurių, kaip žinoma, formuojasi žvaigždės. Tokį procesą modeliuoti sudėtinga, todėl tyrėjai įtraukė papildomą fiziką ir chemiją, kad sistema veiktų tikroviškiau.

    Modelyje taip pat panaudotas dulkių aprašymas: dulkių grūdeliai suskirstyti į tris tipus ir du dydžius. Šios smulkios dalelės gali stipriai veikti Visatos evoliuciją. Pavyzdžiui, dulkės skatina laisvų atomų jungimąsi į molekules, o taip pat keičia spinduliuotės sklidimą – ją blokuodamos arba sąveikaudamos su tam tikrais bangos ilgiais.

    Galiausiai tyrėjams pavyko sukurti virtualią Visatą, kuri daugeliu požymių primena mūsiškę.

    „Neįtikėtina matyti, kaip iš kompiuterio skaičiavimų „išnyra“ galaktikos, kurios beveik nesiskiria nuo realių ir turi daugelį savybių, kurias astronomai matuoja stebėjimuose: jų skaičių, šviesį, spalvas ir dydžius“, – teigė Durhamo universiteto Jungtinėje Karalystėje fizikas Carlos Frenk.

    „Labiausiai stebina tai, kad šią sintetinę Visatą sukuriame vien spręsdami aktualias fizikos lygtis besiplečiančioje Visatoje“, – pridūrė jis.

    Nors „COLIBRE“ priartino simuliacijas prie realybės, dalis klausimų lieka neatsakyti. Viena ryškiausių JWST iškeltų mįslių, siejamų su kosmine aušra, yra reiškinys, kurį astronomai vadina mažaisiais raudonais taškais (angl. Little Red Dots).

    Siūlomi paaiškinimai įvairūs: nuo milžiniškų žvaigždžių iki milžiniškų juodųjų skylių ar net žvaigždžių, kurių viduje slypi juodosios skylės. Kad ir kas tai būtų, šie objektai sunkiai pasiduoda aiškiam aiškinimui, o „COLIBRE“ kol kas taip pat nepateikia galutinio atsakymo.

    Mažųjų raudonų taškų klausimas gali tapti vienu svarbiausių būsimų tyrimų krypčių. Tačiau jau dabar šie rezultatai rodo, kad mokslininkai artėja prie atsakymų apie vieną paslaptingiausių Visatos istorijos etapų.

    Tyrimas publikuotas žurnale Monthly Notices of the Royal Astronomical Society.

  • Tyrimas sukrėtė: niekada nesusituokę vėžiu serga gerokai dažniau – paaiškino kodėl

    Tyrimas sukrėtė: niekada nesusituokę vėžiu serga gerokai dažniau – paaiškino kodėl

    Niekada nesusituokę suaugusieji gali turėti gerokai didesnę riziką susirgti vėžiu nei tie, kurie yra susituokę ar buvo susituokę anksčiau, rodo naujas tyrimas.

    Majamio universiteto tyrėjų komanda nustatė, kad vėžio atvejų dažnis tarp niekada nesusituokusių vyrų buvo 68 proc. didesnis, o tarp niekada nesusituokusių moterų – 85 proc. didesnis.

    Skirtumai dideli, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad šių rezultatų nereikėtų interpretuoti taip, tarsi santuoka „apsaugotų“ nuo vėžio ar kad dėl sveikatos verta skubėti tuoktis.

    Tyrėjų teigimu, už antraščių slypi kur kas sudėtingesnė realybė. Vėžiniai navikai „nežino“ žmogaus šeiminės padėties, tačiau nemažai vėžio rizikos veiksnių yra susiję su tuo, ar žmogus gyvena santuokoje. Tarp tokių veiksnių minimi rūkymas, patiriamas stresas, taip pat ir tai, ar moteris yra gimdžiusi.

    Mokslininkai taip pat kelia prielaidą, kad sveikesni žmonės apskritai gali būti labiau linkę sudaryti santuoką. Be to, šiame tyrime romantiškus santykius palaikantys, bet nesusituokę ir kartu gyvenantys asmenys buvo priskirti nesusituokusiųjų grupei.

    Klinikinis psichologas Frankas Penedo akcentavo prevencijos svarbą:

    „Tai reiškia, kad jei nesate susituokę, turėtumėte skirti daugiau dėmesio vėžio rizikos veiksniams, atlikti reikiamas patikras ir rūpintis, kad sveikatos priežiūra būtų nuolat prieinama. Prevencijos pastangos, remiantis mūsų išvadomis, turėtų apimti vėžio rizikos suvokimo didinimą ir prevencijos strategijas, atsižvelgiant į šeiminę padėtį“, – teigė jis.

    Šios išvados gautos išanalizavus daugiau nei 4 mln. vėžio atvejų 12 JAV valstijų. Duomenys apėmė 2015–2022 metų laikotarpį ir buvo vertinami 30 metų ir vyresni žmonės. Tyrimas buvo vieno laikotarpio „pjūvis“, todėl santuokos poveikis vėžio rodikliams nebuvo stebimas ilgą laiką.

    Didžiausi skirtumai pastebėti kai kurių konkrečių ligų atvejais. Pavyzdžiui, išangės vėžio dažnis vyrams buvo maždaug penkis kartus didesnis tarp niekada nesusituokusių, palyginti su susituokusiais ar anksčiau susituokusiais. Tuo tarpu gimdos kaklelio vėžio dažnis moterims buvo beveik tris kartus didesnis tarp niekada nesusituokusių, lyginant su susituokusiomis ar anksčiau susituokusiomis.

    Šios ligos glaudžiai siejamos su žmogaus papilomos virusu (ŽPV). Tyrėjai pažymi, kad partneris gali paskatinti laiku pasitikrinti, o tai gali turėti reikšmės ankstyvai diagnostikai. Tuo tarpu tų vėžio rūšių, kurioms taikomos plačiai organizuotos patikros programos (pavyzdžiui, krūties ar prostatos vėžys), atveju skirtumai buvo mažesni.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tai, kad tyrimo grupavimas nebuvo itin detalus: vienoje kategorijoje galėjo atsidurti tiek dešimtmečius laimingai gyvenę sutuoktiniai, tiek žmonės, kurie buvo trumpai susituokę ir didžiąją gyvenimo dalį praleido po skyrybų. Vis dėlto ryšys tarp šeiminės padėties ir vėžio rizikos, tyrėjų vertinimu, yra įdomus ir iki šiol palyginti mažai nagrinėtas.

    F. Penedo pabrėžė, kad rezultatai siunčia aiškų signalą:

    „Tai aiškus ir stiprus signalas, kad kai kuriems žmonėms rizika yra didesnė“, – teigė jis.

    Kartu mokslininkai primena, kad vienatvė ir nesusituokimas kai kuriuose tyrimuose siejami ir su tam tikrais privalumais, pavyzdžiui, glaudesniais socialiniais ryšiais ar didesnėmis asmeninio augimo galimybėmis. Todėl, kaip pabrėžiama, šiuos duomenis būtina vertinti platesniame kontekste.

    Taip pat esama įrodymų, kad santuoka gali turėti ir neigiamų aspektų – kai kurie tyrimai, pavyzdžiui, yra sieję ją su didesne demencijos rizika. Tad vien šeiminės padėties nepakanka laikyti vienareikšmiu sveikatos rodikliu.

    Epidemiologas Paulo Pinheiro teigė, kad gauti rezultatai rodo socialinių veiksnių svarbą visuomenės mastu:

    „Šie rezultatai leidžia manyti, kad tokie socialiniai veiksniai kaip šeiminė padėtis gali būti svarbūs vėžio rizikos žymenys populiacijos lygmeniu“, – sakė jis.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Cancer Research Communications“.

  • Nerimas ar OKS? Psichologai paaiškina, kur riba ir kada metas kreiptis pagalbos

    Nerimas ar OKS? Psichologai paaiškina, kur riba ir kada metas kreiptis pagalbos

    Nerimas savaime nėra psichikos liga. Tai normali, prisitaikanti emocija, padedanti reaguoti į galimas grėsmes.

    Nerimas yra automatinė reakcija, kai eidami mišku staiga krūptelite, nes pasirodo, jog pamatėte gyvatę, o po akimirkos suprantate, kad tai buvo tik šakelė.

    Taip pat tai (deja, dažnai nepatogūs) prakaituojantys delnai ir drebulys balse prieš pristatymą ar pirmą pasimatymą, taip pat įkyriai besisukančios mintys, neleidžiančios užmigti trečią valandą nakties.

    Daugelis turime būdų, kaip tvarkytis su nerimą keliančiomis mintimis ir jausmais, kad jaustumėmės labiau kontroliuojantys situaciją. Pavyzdžiui, prieš pristatymą galime tikrinti ir dar kartą tikrinti, ar viskas paruošta, arba ieškoti artimo žmogaus patikinimo, kad viskas bus gerai.

    Tačiau kada tokie elgesio modeliai jau gali atitikti nerimo sutrikimo diagnozę? O kada jie gali rodyti obsesinį kompulsinį sutrikimą (OKS)?

    Klinikiniams psichologams šie klausimai kyla dažnai. Pastaruoju metu juos dar labiau paskatino išaugęs susidomėjimas OKS socialiniuose tinkluose. Tad kuo skiriasi nerimas ir OKS, ir kaip jie gydomi?

    „Įprastas“ nerimas gali tapti nerimo sutrikimu, kai baimės ar nerimas yra nuolatiniai, labai intensyvūs ir pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui.

    Skaičiuojama, kad maždaug vienas iš trijų žmonių per gyvenimą patirs nerimo sutrikimą.

    Vieni dažniausių – socialinio nerimo sutrikimas (baimė socialinėse situacijose), panikos sutrikimas (pasikartojantys panikos priepuoliai ir baimė, kad jie vėl pasikartos) bei generalizuotas nerimo sutrikimas (nuolatinis ir per didelis nerimavimas).

    Nors šių sutrikimų simptomai šiek tiek skiriasi, visiems būdingas perdėtas ir užsitęsęs nerimas ar baimė, sukeliantys didelį diskomfortą arba verčiantys vengti svarbių gyvenimo sričių, įskaitant darbą, mokslus ar socialinę veiklą.

    Nors OKS susijęs su nerimu, psichikos sveikatos specialistų naudojamuose diagnostikos vadovuose jis laikomas atskiru sutrikimu.

    Taip pat įmanoma turėti abu sutrikimus: maždaug pusei ar net trims ketvirtadaliams žmonių, sergančių OKS, nustatomas ir vienas ar keli nerimo sutrikimai.

    OKS pasireiškia obsesijomis, kompulsijomis arba abiem. Šie simptomai sukelia reikšmingą kančią arba trukdo kasdieniam funkcionavimui.

    Obsesijos – tai įkyrios, nepageidaujamos mintys, vaizdiniai ar impulsai. Tai gali būti intensyvi baimė, kad maistas užterštas, staigūs vaizdiniai apie galimą žalos padarymą kitam žmogui, arba nuolat grįžtanti mintis, jog padarėte rimtą klaidą.

    Kompulsijos – tai pasikartojantys veiksmai arba mintiniai ritualai, kuriuos žmogus jaučia privalantis atlikti, kad sumažintų kylantį nerimą. Pavyzdžiui, tai nuolatinis tikrinimas, frazių kartojimas, pernelyg dažnas rankų plovimas ar nuolatinis patikinimo ieškojimas.

    Daugeliui žmonių kartais pasitaiko nepageidaujamų minčių arba noras grįžti ir patikrinti, ar tikrai išjungta viryklė. Tvarkos palaikymas ar polinkis laikytis rutinos gali būti tiesiog įpročiai, kurie nesukelia didelio diskomforto.

    Tačiau OKS išsiskiria sunkumu ir poveikiu kasdienybei.

    Jei obsesijos ar kompulsijos užima daug laiko, sukelia didelę kančią arba trukdo kasdieniam gyvenimui, tai gali būti OKS požymis.

    Svarbu žinoti, kad OKS neįmanoma „atpažinti“ vien iš elgesio. Sutrikimas gali būti nematomas, nes dalis kompulsijų vyksta mintyse, pavyzdžiui, žmogus nuolat skaičiuoja ar kartoja tam tikras frazes. Be to, dėl gėdos žmonės neretai stengiasi slėpti simptomus.

    Nors nerimo sutrikimai ir OKS turi panašumų, įskaitant pasikartojančias, varginančias mintis, jų mechanizmai ir įsitikinimai, kurie šiuos simptomus palaiko, skiriasi. Dėl to skiriasi ir gydymo principai.

    Viena efektyviausių gydymo krypčių tiek nerimo sutrikimams, tiek OKS yra kognityvinė elgesio terapija (KET).

    OKS atveju gydymui dažnai taikoma specializuota KET forma – ekspozicija ir reakcijos prevencija (ERP). Jos esmė – palaipsniui susidurti su situacijomis, kurios sukelia įkyrias mintis ir nerimą, kartu atsispiriant norui atlikti kompulsijas.

    Pavyzdžiui, žmogus, turintis užterštumo baimę, gali pamažu mažinti kartų skaičių, kiek plauna rankas prieš valgį. Ilgainiui mokomasi, kad bijomas scenarijus neįvyksta, kad diskomfortą įmanoma ištverti be ritualo, o nerimas savaime sumažėja.

    Nerimo sutrikimų gydymas dažniausiai orientuojamas į konkretų baimės ar nerimavimo turinį. Pavyzdžiui, generalizuoto nerimo atveju svarbu atpažinti nerimavimo modelius, kvestionuoti įsitikinimus, palaikančius nerimą, ir mokytis naudingesnių problemų sprendimo būdų – nuo idėjų generavimo iki mažų, realių veiksmų.

    Antidepresantai, ypač selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI), gali būti veiksminga gydymo dalis tiek nerimo sutrikimų, tiek OKS atvejais. Dažnai geriausių rezultatų pasiekiama derinant medikamentinį gydymą (SSRI) su psichoterapija (KET), ypač kai OKS yra sunkios eigos.

    Nors gerai, kad apie psichikos sveikatą internete kalbama atviriau ir mažėja stigma, socialiniai tinklai kartais ištrina ribą tarp asmeninės patirties ir mokslo įrodymais pagrįstos informacijos.

    Jei internete matyta informacija paskatino susimąstyti apie savo savijautą, geriausias kitas žingsnis – pasikalbėti su kvalifikuotu specialistu. Jis gali padėti suprasti, ką iš tiesų patiriate, ir kokia pagalba būtų tinkamiausia.

  • Mėsa mažina demencijos riziką? Švedų tyrimas parodė netikėtą išimtį vienai genų grupei

    Mėsa mažina demencijos riziką? Švedų tyrimas parodė netikėtą išimtį vienai genų grupei

    Naujas stebimasis tyrimas atskleidė netikėtą sąsają: didesnis mėsos vartojimas gali būti susijęs su mažesne demencijos išsivystymo rizika. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad toks ryšys pastebėtas tik žmonėms, turintiems specifinį APOE4 geno variantą, kuris yra glaudžiai siejamas su didesne Alzheimerio ligos rizika.

    Tyrimą atlikę Švedijos Karolinska Institutet ir Stokholmo universiteto mokslininkai iki 15 metų stebėjo 2 157 vyresnius nei 60 metų asmenis. Jie lygino dalyvių pačių nurodytą mitybą su kognityvinių testų rezultatais ir demencijos diagnozėmis.

    Nors nemažai ankstesnių tyrimų yra įspėję apie neigiamą perdirbtų produktų poveikį sveikatai, šis darbas taip pat parodė panašią tendenciją. Mokslininkai nustatė, kad mažesnė perdirbtos mėsos dalis bendrame mėsos suvartojime buvo susijusi su mažesne demencijos rizika, nepriklausomai nuo APOE genotipo.

    „Mažesnė perdirbtos mėsos dalis bendrame suvartojamos mėsos kiekyje buvo siejama su mažesne demencijos rizika, nepriklausomai nuo APOE genotipo“, – teigė Karolinska Institutet neurologė Sara Garcia-Ptacek.

    Tyrėjai APOE4 apibūdina kaip „protėvių žmogaus formą“ APOE geno. Tai paskatino hipotezę, kad žmonių, turinčių vieną ar dvi šio varianto kopijas, smegenys į mitybą, kurioje daugiau mėsos, gali reaguoti kitaip.

    Vis dėlto patys autoriai atkreipia dėmesį, kad prielaidos apie tai, jog mūsų protėviai gausiai maitinosi mėsa, pastaruoju metu yra ginčijamos. Be to, daug metų kaupti duomenys, ypač apie perdirbtą raudoną mėsą, neretai siejo didesnį jos vartojimą su didesne demencijos rizika. Dėl to mokslininkai ragina vertinti rezultatus atsargiai ir laukti daugiau tyrimų.

    Šis darbas įneša daugiau niuansų ir primena, kad žmonės skiriasi tiek genetika, tiek aplinkos veiksniais.

    „Šis tyrimas tikrino hipotezę, kad žmonėms, turintiems APOE4, didesnis mėsos vartojimas būtų susijęs su mažesne kognityvinio silpnėjimo ir demencijos rizika“, – aiškino Karolinska Institutet gerontologas Jakob Norgren.

    Stebimieji duomenys šią hipotezę palaikė: dalyviai, turintys APOE4 ir valgę daugiausiai mėsos, statistiškai reikšmingai rečiau susirgdavo demencija, o atminties prastėjimas, kaip rodo tyrimo rezultatai, vyko lėčiau.

    Šioje tiriamųjų grupėje perdirbta mėsa sudarė apie trečdalį visos suvartotos mėsos. Rezultatai leidžia manyti, kad kai kuriais atvejais mėsos vartojimas, įskaitant raudoną mėsą, gali būti palankus smegenų sveikatai.

    Kol kas nėra aišku, kodėl stebimas toks ryšys, tačiau jis rodo, kad mitybos ir demencijos rizikos sąveika gali skirtis priklausomai nuo žmogaus. Tyrėjai svarsto, jog APOE4 turintys asmenys tam tikras maistines medžiagas iš mėsos gali įsisavinti kitaip.

    Tuo metu dalyviams, kurie neturėjo APOE4, bendras mėsos vartojimas nebuvo susijęs nei su kognityvinių testų rezultatais, nei su tikimybe susirgti demencija.

    Vis dėlto reikšmės turėjo mėsos rūšis: didesnis neperdirbtos mėsos santykis bendrame mėsos kiekyje, pavyzdžiui, valgant daugiau raudonos mėsos ar paukštienos, buvo siejamas su mažesne demencijos rizika, nepriklausomai nuo APOE statuso, palyginti su didesniu perdirbtos mėsos vartojimu.

    APOE genas koduoja apolipoproteiną E – baltymą, kuris padeda organizme, įskaitant smegenis, pernešti cholesterolį ir riebalus. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl APOE4 siejamas su Alzheimerio ligos rizika, tačiau ši sąsaja dar nėra iki galo paaiškinta.

    Svarbu pabrėžti, kad tai stebimasis tyrimas: mokslininkai fiksavo, ką žmonės ir taip valgė, ir kaip laikui bėgant kito jų kognityvinė būklė, tačiau specialiai nepriskyrė dalyviams konkrečių dietų. Todėl rezultatai rodo sąsają, bet neįrodo, kad didesnis mėsos vartojimas apsaugo nuo demencijos.

    Tyrėjai pažymi, kad maždaug ketvirtadalis pasaulio gyventojų turi APOE4 variantą, todėl ateityje gali būti svarstoma, ar demencijos riziką šiai grupei galima mažinti individualizuotomis mitybos rekomendacijomis.

    „Dabar reikalingi klinikiniai tyrimai, kad būtų galima parengti mitybos rekomendacijas, pritaikytas pagal APOE genotipą“, – teigė J. Norgren.

    Tyrimas publikuotas žurnale JAMA Network Open.