CP v2

Blog

  • Valgykite šią daržovę kasdien: nustebsite, kas nutiks jūsų organizmui per kelias savaites

    Valgykite šią daržovę kasdien: nustebsite, kas nutiks jūsų organizmui per kelias savaites

    Mitybos specialistai ir gydytojai jau ne vienerius metus ragina į kasdienį racioną įtraukti kuo daugiau žalių daržovių – jos yra vertingas vitaminų, mineralų ir skaidulų šaltinis. Viena daržovė, valgoma reguliariai, gali suteikti ypač daug naudos sveikatai. Iš jos galima gaminti salotas, spausti sultis arba tiesiog užkandžiauti. Štai kodėl verta kasdien valgyti morką.

    Morkose gausu naudingų medžiagų, ypač antioksidantų ir fenolinių rūgščių, kurios gali padėti mažinti vadinamojo blogojo cholesterolio kiekį. Nemažas kalio kiekis taip pat prisideda prie kraujospūdžio reguliavimo. Dėl to reguliarus morkų vartojimas siejamas su mažesne aterosklerozės, hipertenzijos ir rimtesnių širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Morkos yra vienas svarbiausių beta karoteno šaltinių. Ši medžiaga organizme virsta vitaminu A ir yra reikalinga geram regėjimui. Ji padeda palaikyti gleivinių būklę, maitina akis ir gali apsaugoti nuo sausėjimo. Tyrimai rodo, kad dažnesnis morkų vartojimas gali būti susijęs su mažesne geltonosios dėmės degeneracijos ar kataraktos rizika, taip pat gali prisidėti prie geresnio matymo prietemoje.

    Subalansuota, daržovėmis praturtinta mityba apskritai siejama su mažesne kai kurių onkologinių ligų rizika, ypač virškinamojo trakto. Tyrimuose taip pat pastebėta, kad moterys, kurių kraujyje nustatomas aukštesnis karotenoidų (junginių, kurių gausu morkose) kiekis, rečiau susiduria su krūties vėžiu.

    Šviežia morka – patogus ir sveikas užkandis. Ji natūraliai saldi, turi nedaug kalorijų (apie 27 kcal 100 gramų), o kartu yra geras skaidulų šaltinis. Dėl to morkos gali suteikti sotumo jausmą, sumažinti norą užkandžiauti saldumynais ir padėti palaikyti stabilesnį cukraus kiekį kraujyje.

    Morkose esantys antioksidantai ir beta karotenas naudingai veikia ir odą: padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, siejamus su senėjimo procesais, gali prisidėti prie tolygesnio odos atspalvio ir mažesnio raukšlių ryškumo. Taip pat minima, kad šios medžiagos gali padėti apsaugoti odą nuo žalingo UV spindulių poveikio.

    Be to, morkose yra vitamino C ir vitamino B6, svarbių tinkamai imuninės sistemos veiklai. Natūralūs antioksidantai taip pat siejami su mažesniais uždegiminiais procesais ir geresne mikrocirkuliacija, o tai gali prisidėti prie mažesnės neurodegeneracinių sutrikimų rizikos.

  • Chia sėklos – mažytės, bet galingos: kuo jos naudingos ir kaip valgyti teisingai

    Chia sėklos – mažytės, bet galingos: kuo jos naudingos ir kaip valgyti teisingai

    Chia sėklos – vienas geriausiai žinomų supermaisto produktų, Lietuvoje populiarus jau ne vienerius metus. Jas į savo racioną dažniausiai įtraukia žmonės, besirūpinantys sveikata ir gera savijauta, aktyviai sportuojantys, taip pat tie, kuriuos vargina įvairūs negalavimai. Kuo ypatingos šios mažos sėklytės ir kaip jas vartoti, kad nauda būtų kuo didesnė?

    Chia sėklos, dar vadinamos ispaninio šalavijo sėklomis, yra smulkios, tamsios ir itin maistingos. Dėl savo vertingų savybių jos priskiriamos supermaistui, o kadangi šiandien jų nesunku įsigyti daugelyje parduotuvių, jas renkasi vis daugiau žmonių.

    Maistinė chia sėklų sudėtis yra išties įspūdinga: jose yra apie 15–25 proc. baltymų, 30–33 proc. riebalų ir 26–41 proc. angliavandenių. Dėl to jos gali būti geras pasirinkimas tiek fiziškai aktyviems, tiek svorį mažinantiems žmonėms.

    Reguliarus chia sėklų vartojimas siejamas su geresne bendra savijauta. Jos gali prisidėti prie pagalbos esant mažakraujystei, palengvinti vidurių užkietėjimą, būti naudinga atrama osteoporozės profilaktikai ir kaulų sistemos atsigavimui. Taip pat nurodoma, kad jos gali padėti mažinti kai kurių ligų riziką, įskaitant demenciją, prostatos ir krūties vėžį, II tipo diabetą bei aterosklerozę.

    Virtuvėje chia sėklas galima panaudoti įvairiai. Dažniausiai jos beriamos į glotnučius, košes ar pudingus. Jas galima valgyti ir žalias, tačiau patariama prieš tai pamirkyti sultyse, piene ar jogurte – po trumpo laiko sėklos išbrinksta ir suformuoja gelį.

    Chia sėklos taip pat tinka padažams (sumaltos gali veikti kaip natūralus tirštiklis), ryžių ar makaronų patiekalams, kepiniams ir duonai. Skirtingai nei linų sėmenų, jų nebūtina malti prieš vartojimą – plonas luobelės sluoksnis lengvai skyla, todėl organizmas gali įsisavinti naudingąsias medžiagas. Vis dėlto, jei norima maksimaliai pagerinti omega-3 riebalų rūgščių įsisavinimą arba vargina virškinimo sutrikimai, rekomenduojama chia sėklas sumalti.

    Chia sėklų nereikėtų valgyti sausų, nes jos gali brinkti stemplėje ir sukelti diskomfortą bei apsunkinti virškinimą.

  • Kaimynai klaus, kas taip kvepia: ši gėlė žydi mėnesius ir skleidžia vanilės aromatą

    Kaimynai klaus, kas taip kvepia: ši gėlė žydi mėnesius ir skleidžia vanilės aromatą

    Vasaros pradžioje daugelis augalų greitai praranda ryškų kvapą, o jų efektas dažnai apsiriboja trumpalaikiu vizualiniu įspūdžiu. Peru heliotropas išsiskiria tuo, kad sujungia ilgą žydėjimą ir aiškiai juntamą, ilgai išliekantį aromatą. Paaiškiname, kodėl jis toks populiarus ir kaip jį auginti, kad dekoratyvumas išsilaikytų ištisus mėnesius.

    Peru heliotropas (Heliotropium arborescens) – agurklinių šeimos augalas, kilęs iš Pietų Amerikos. Mūsų klimato sąlygomis jis dažniausiai auginamas kaip sezoninis augalas – nuo pavasario iki rudens. Paprastai formuoja kompaktiškus, šakotus 20–50 cm aukščio kerelius, todėl tinka ir gėlynuose, ir vazonuose. Jo išskirtinis bruožas – tankūs žiedynai iš smulkių violetinių, purpurinių ar melsvų žiedelių, kuriuos papildo tamsūs, ryškiai gysloti lapai.

    Heliotropo populiarumą lemia intensyvi spalva, juntamas kvapas ir ilgas žydėjimo laikotarpis. Jis puikiai dera tiek tradiciniuose gėlynuose, tiek šiuolaikinėse balkonų kompozicijose. Geriausiai auga šviesiose ir šiltose vietose, kur gali atskleisti dekoratyvumą ir išlaikyti kompaktišką formą visą sezoną.

    Didžiausias šio augalo privalumas – kvapas, išskiriantis jį iš daugelio vienmečių gėlių, kurios auginamos vien dėl spalvos. Žiedai skleidžia intensyvų, saldų aromatą, primenantį vanilę, kartais juntamos migdolų ar vaisių natos. Kvapas ypač sustiprėja šiltomis dienomis, kai augalas auga nuo vėjo apsaugotoje, saulės įkaitintoje vietoje. Dėl to heliotropas dažnai sodinamas prie poilsio zonų, įėjimų ar langų.

    Svarbi ir paros meto įtaka: aromatas ryškiausiai juntamas šiltais popietės ir vakaro metu, kai oras ramesnis, o lakios kvapiosios medžiagos išsilaiko ilgiau. Tuomet heliotropas akivaizdžiai pranoksta daugelį kitų rūšių, kurių kvapas iš didesnio atstumo beveik nejuntamas. Be to, jo žiedai traukia apdulkintojus.

    Tinkamai prižiūrimas heliotropas žydi nuo birželio iki rudens, neretai – iki pirmųjų ryškesnių temperatūros kritimų spalį ar lapkritį. Dėl to jis išlieka pastebimas visą sezoną ir gali tapti nuolatiniu kompozicijos elementu, o ne tik laikinu gėlyno akcentu. Žydėjimo gausą ir trukmę labiausiai lemia reguliarus nužydėjusių žiedynų šalinimas ir sistemingas tręšimas.

    Sodinant svarbu įvertinti temperatūrą, nes heliotropas prastai toleruoja vėsą ir jo nereikėtų išnešti į lauką, kol nebelieka šalnų pavojaus. Sėklos dažniausiai sėjamos anksčiau, po priedanga – vasarį arba kovą, kad augalas spėtų sustiprėti iki sezono. Daigai į gruntą ar vazonus perkelti tinkamiausia antroje gegužės pusėje arba birželio pradžioje, kai orai tampa stabilesni.

    Sėkmingai auginant svarbiausi trys dalykai: pakankama saulė, tinkamas substratas ir pastovi, saikinga drėgmė. Augalui reikia šviesios vietos ir bent 8 valandų saulės per dieną. Dirva turėtų būti derlinga, puri, gerai praleidžianti vandenį ir neužmirkstanti. Optimalus pH – nuo silpnai rūgštaus iki neutralaus, maždaug 6,0–7,0. Dirvos struktūrą verta pagerinti komposto priedu, o jei žemė sunki ir suslėgta, prieš sodinimą būtina pasirūpinti drenažu ir dirvos purenimu.

    Priežiūra remiasi reguliariais, nesudėtingais darbais, kurie tiesiogiai veikia žydėjimo gausą. Laistyti reikia pagal oro sąlygas: vazonuose augantys heliotropai vandens paprastai reikalauja dažniau nei augantys grunte, ypač per karščius. Augimo ir žydėjimo metu tinka trąšos žydintiems augalams, kuriose daugiau fosforo – tai padeda formuotis pumpurams. Taip pat naudinga reguliariai nugnybti ūglių viršūnes ir šalinti nužydėjusius žiedynus – tai skatina krūmijimąsi ir prailgina žydėjimą.

    Heliotropas itin gerai tinka auginti induose, todėl balkonas ar terasa jam dažnai būna ideali vieta. Vazonuose lengviau kontroliuoti substratą, drėgmę ir apšvietimą, o augalo kvapas labiau susikoncentruoja poilsio zonoje. Tai ypač svarbu mažose erdvėse, kur kiekvienas augalas turėtų atlikti ne vieną funkciją.

    Geriausia jį sodinti į didesnius vazonus, balkonų dėžes ar kitus indus, pastatytus netoli dažniausiai naudojamų vietų. Heliotropas gražiai dera su šviesiau žydinčiais augalais ar kontrastiniu lapynu – pavyzdžiui, verbenomis, lobelijomis, bakopomis, petunijomis ar sidabriškąja dihondra. Tokie deriniai padeda dar labiau išryškinti tamsius žiedynus. Jis tinka ir klasikiniams sezoniniams deriniams, ir tvarkingoms, vienos spalvos kompozicijoms.

  • Graikai tuo didžiuojasi: šios „Kalamata“ alyvuogės laikomos pačiomis skaniausiomis

    Šios alyvuogės kilusios iš pietinio Peloponeso, tiksliau – iš Kalamatos miesto apylinkių, nuo kurių ir gavo savo pavadinimą. Jos skinamos palyginti vėlai – tik tuomet, kai vaisiai ant medžio visiškai sunoksta. Būtent todėl alyvuogės įgauna savitą tamsų atspalvį ir išraiškingą, sodrų aromatą, kuriame juntamos lengvos vaisiškos ir vyniškos natos.

    Skirtingai nei kai kurios juodosios alyvuogės, kurios neretai būna dirbtinai nudažytos, „Kalamata“ alyvuogės sunoksta visiškai natūraliai, bręsdamos Graikijos saulėje. Jų išskirtinį skonį sukuria natūralios fermentacijos ir marinavimo procesas – dažniausiai jos marinuojamos alyvuogių aliejuje ir raudonojo vyno acte.

    Viduržemio jūros dieta dažnai vadinama viena sveikiausių pasaulyje – ir ne be priežasties. „Kalamata“ alyvuogės yra geras mononesočiųjų riebalų rūgščių šaltinis. Reguliarus jų vartojimas gali padėti mažinti „blogojo“ cholesterolio (LDL) kiekį ir didinti „gerojo“ (HDL), o tai siejama su mažesne aterosklerozės ir širdies infarkto rizika.

    Taip pat jose yra polifenolių, kurie kartu su didele vitamino E (dar vadinamo „jaunystės vitaminu“) doze padeda kovoti su laisvaisiais radikalais, lėtina senėjimo procesus ir gali pasižymėti priešvėžiniu poveikiu.

    Dėl intensyvaus, ryškaus skonio „Kalamata“ alyvuogėms nereikia sudėtingo paruošimo – jos puikiai tinka įvairiems patiekalams pagardinti.

    Vis dėlto šis produktas turi vieną trūkumą: labai didelį druskos (natrio) kiekį. Druska būtina jų marinavimo ir konservavimo procesui, todėl „Kalamata“ alyvuoges reikėtų vartoti saikingai, ypač tiems, kurie turi riboti natrio kiekį mityboje.

    Mūsų publikuojama informacija yra skirta informavimo ir edukacijos tikslams ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Prieš priimdami su sveikata susijusius sprendimus, pasitarkite su specialistu.

  • Lietuvoje dar mažai žinomas vaisius: gerina žarnyno veiklą ir padeda reguliuoti kraujospūdį

    Iš pirmo žvilgsnio jis primena mūsų slyvą ir didelę šilauogę, tačiau savo nauda sveikatai dažnai jas lenkia. Jamunas, dar vadinamas čapetka kuminine arba indiška slyva, – egzotiškas vaisius, tūkstančius metų laikomas vienu svarbiausių ajurvedos medicinos ramsčių. Nors Lietuvoje jo pavadinimas daugeliui dar skamba paslaptingai, Vakarų šalyse jis sparčiai populiarėja kaip natūralus „supermaistas“.

    Šalyse, kur jamunas auga natūraliai, švieži vaisiai neretai pabarstomi trupučiu druskos – taip sušvelninamas sutraukiantis skonis. Lietuvoje dažniau pasirenkamos šio augalo formos, patogios virtuvėje: sultys arba milteliai. Jie puikiai tinka desertams – gali būti naudojami kaip natūralus dažiklis ir skonio stipriklis naminiams ledams, jogurtams, čija pudingams ar nekeptiems varškės tortams.

    Juodosios „slyvos“ sultis galima skiesti gazuotu vandeniu, įdėti mėtų ir citrinos – taip gaunamas gaivus, vasariškas limonadas. Šie vaisiai taip pat dera su bananais, mangais ir kokosų pienu.

    Po tamsiai violetine jamuno odele slypi daug vertingų maistinių medžiagų, kurios gali kompleksiškai palaikyti organizmo veiklą. Dažniausiai pabrėžiama, kad šis vaisius siejamas su žarnyno veiklos skatinimu ir pagalba palaikant normalų kraujospūdį.

    Vis dėlto, nors jamunas vertinamas kaip profilaktiškai naudingas augalas, jis tinka ne visiems be išlygų. Nors vaisius dažnai minimas kaip palankus sergantiesiems diabetu, žmonės, vartojantys stipriai cukraus kiekį kraujyje mažinančius vaistus, turėtų būti itin atsargūs. Jamunas gali sustiprinti medikamentų poveikį, todėl kai kuriais atvejais gali didėti hipoglikemijos rizika.

    Dėl jamuno vartojimo taip pat verta pasitarti su gydytoju, jei turite lėtinių ligų ar vartojate receptinius vaistus.

  • Prieš verdant jaunas bulves paslėpkite skustuką: viena gudrybė, kad jos būtų tobulos

    Prie jaunų bulvių reikia prieiti švelniai ir apgalvotai, kad apdorojant nepažeistumėte jų struktūros ir neatimtumėte to, kas jose vertingiausia. Daugelis jas ruošia taip pat, kaip ir senesnes bulves, todėl praranda didžiausią jų privalumą. Laimei, pakanka nedidelio įpročių pokyčio, kad rezultatas lėkštėje būtų gerokai geresnis ir autentiškesnis.

    Jaunos bulvės nuo senesnių skiriasi tuo, kad jos nukasamos anksčiau, nespėjus visiškai „subręsti“ sudėčiai. Dėl to jose daugiau vandens ir mažiau krakmolo, kuris atsakingas už miltingumą. Todėl išvirtos jaunos bulvės būna tvirtesnės, šiek tiek elastingos. Jų luobelė plona ir minkšta, lengviau virškinama, be to, joje gausu skaidulų ir mineralinių medžiagų. Senesnės bulvės turi daugiau krakmolo ir storesnę luobelę, todėl jos lengviau suverda ir labiau tinka košei ar virtinukams.

    Jaunų bulvių dažniausiai nereikia skusti, nes jų luobelė labai plona ir švelni, o plaunant ar lengvai patrintus ji neretai pati atsiskiria. Tai svarbu ne tik dėl patogumo, bet ir dėl maistinės vertės: po luobele yra daugiau mineralų ir skaidulų. Skaidulos nėra virškinamos, tačiau jos labai reikalingos normaliai žarnyno veiklai. Nuskutus luobelę prarandama dalis šių medžiagų ir dalis skonio, kuris ryškiausiai juntamas valgant bulvę su luobele.

    Paprastai pakanka bulves gerai nuplauti po tekančiu vandeniu, geriausia – šepetėliu, kad būtų pašalinti žemių likučiai. Toks paruošimas taip pat sutrumpina apdorojimo laiką, todėl išvirusios bulvės išlieka tvirtesnės ir mažiau prisigeria vandens.

    Verdant jaunas bulves verta taikyti šiek tiek kitą metodą nei senesnėms, nes jų struktūra subtilesnė ir lengviau pažeidžiama. Geriausia jas dėti į šaltą, lengvai pasūdytą vandenį ir tik tuomet pradėti kaitinti – taip šiluma pasiskirsto tolygiau nuo vidaus. Tuomet bulvės išverda vienodai: vidus nelieka kietokas, o išorė neperverda.

    Virimo laikas dažniausiai trumpas – apie keliolika minučių, tačiau dėl skirtingo dydžio bulves verta tikrinti šakute. Nupylus vandenį, gerai jas kelioms minutėms palikti puode be dangčio, kad pasišalintų drėgmės perteklius. Taip skonis bus artimas idealui, o konsistencija – maloniai elastinga.

    Kepant keptuvėje, jaunas bulves reikia paruošti atidžiau, nes didesnis vandens kiekis apsunkina traškios plutelės susidarymą. Pirmiausia jas būtina gerai nusausinti. Patogu prieš tai trumpai apvirti – dalinai išvirti, kad suminkštėtų vidus. Drėgmė ant paviršiaus mažina riebalų temperatūrą ir vietoj skrudinimo prasideda troškinimas.

    Keptuvę su riebalais reikia gerai įkaitinti ir tik tuomet dėti bulves, kad jos iš karto pradėtų skrusti. Iš pradžių geriau jų nemaišyti – ramiai kepant iš vienos pusės susiformuoja tvirtesnis paviršius. Vėliau bulves galima atsargiai apversti, kad nesuirtų.

    Jaunos bulvės ypač tinka salotoms, nes išvirusios išlaiko formą ir nesubyra maišant. Geriausia jas derinti su paprastais ingredientais, neužgožiančiais natūralaus skonio – pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, alyvuogių aliejumi ar lengvu garstyčių pagrindo padažu. Svarbi ir temperatūra: dar šiltos bulvės geriau sugeria prieskonius ir aromatus, todėl padažą verta įmaišyti dar prieš joms visiškai atvėstant.

    Puikiai tinka šviežios žolelės, agurkas, ridikėliai – jie praturtina patiekalą ir suteikia gaivumo. Tinka ir kiaušinis, kuris papildomai padidina baltymų kiekį. Reikėtų vengti per sunkių, riebių padažų – jie gali užgožti subtilų skonį ir paversti patiekalą pernelyg riebiu bei „sunkiu“.

    Orkaitėje kepamos ar ant grotelių ruošiamos jaunos bulvės taip pat gali nustebinti, nes aukšta temperatūra pakeičia jų paviršių ir išryškina skonį. Orkaitę verta įkaitinti iki 200–220 laipsnių ir kepti apie 25–35 minutes (priklausomai nuo dydžio), kol luobelė lengvai parus, o vidus suminkštės. Bulves geriausia išdėlioti laisvai, kad nesiliestų – taip karštis pasiskirstys tolygiai ir susidarys švelniai traški plutelė.

    Prieš kepant galima jas apvirti 8–10 minučių: taip sutrumpėja kepimo laikas ir sumažėja rizika, kad išorė apskrus per stipriai, o vidus liks neiškepęs. Kepant ant grilio, paprastai pakanka 15–25 minučių ant vidutinės kaitros, bulves kas kelias minutes apverčiant, kad neprisviltų vienoje pusėje. Nedidelis riebalų kiekis ir druska, naudojami iš pradžių, padeda greičiau apskrusti paviršiui, o vidus išlieka minkštas ir tvirtas.

    Dažniausios klaidos ruošiant jaunas bulves atsiranda tuomet, kai su jomis elgiamasi kaip su senomis. Per ilgai laikomos jos praranda šviežumą, greitai netenka vandens ir suglemba, o skonis kinta. Klaida ir laikyti jas šaldytuve: žema temperatūra dalį krakmolo paverčia cukrumi, o tai vėliau keičia skonį ir kepimo rezultatą.

    Dar viena klaida – pjaustyti jas labai smulkiai: tuomet jos lengvai suyra ir praranda struktūrą. Taip pat neretai persistengiama su riebalais ar prieskoniais, todėl subtilus skonis tampa beveik nejuntamas, o patiekalas – per sunkus. Jaunoms bulvėms dažniausiai geriausiai tinka paprastesni priedai ir trumpesnis apdorojimas.

  • Mokslininkai žada proveržį: viena injekcija per kelias savaites gali atkurti sąnarius

    Mokslininkai žada proveržį: viena injekcija per kelias savaites gali atkurti sąnarius

    Osteoartritas – alinantis, lėtinis sąnarių kremzlės nykimas – kasdien sukelia skausmą ir kaulų pokyčius šimtams milijonų žmonių. Tačiau pagal naujus bandymus su gyvūnais pagalba gali ateiti netikėta forma: viena paprasta injekcija.

    Atliekamuose eksperimentuose į pažeistą sąnarį suleidžiama specialiai sukurta, lėtai vaistą išskirianti sistema. Ji skatina paties organizmo kremzlės ir kaulo ląsteles per kelias savaites aktyviai „įsijungti“ į atstatymo procesą ir taisyti pažeidimus.

    „Per dvejus metus nuo, atrodė, beveik neįmanomos idėjos perėjome prie terapijų kūrimo ir parodėme, kad jos gyvūnams atverčia osteoartritą atgal“, – teigė Kolorado universiteto Bolderyje chemijos ir biologijos inžinierė Stephanie Bryant.

    Komanda jau užbaigė pirmąją bandymų su gyvūnais dalį ir ruošiasi antrajam etapui. Jame bus renkama daugiau duomenų apie saugumą ir galimą toksinį poveikį – tai būtinas pagrindas vėlesniems klinikiniams tyrimams su žmonėmis.

    „Mūsų tikslas – ne tik malšinti skausmą ir sustabdyti ligos progresavimą, bet ir užbaigti šią ligą“, – pabrėžė S. Bryant.

    Šiuo metu osteoartritas laikomas nepagydomu: dažniausiai tenka arba ilgai valdyti skausmą, arba sąnarį keisti dirbtiniu – metaliniu ar plastikiniu – implantu. Vystomas sprendimas (kol kas dar neperžiūrėtas recenzavimo būdu) rodo galimą kryptį, kaip į pagalbą pasitelkti paties organizmo ląsteles, kad jos imtųsi atstatyti pažeistą sąnarį.

    Be vaisto pernašos sistemos, mokslininkai kuria ir suleidžiamą „implantą“, kuris vietoje sustingsta ir pritraukia organizmo ląsteles, kad šios užpildytų kremzlės „spragas“. Ilgainiui siekiama pasiūlyti skirtingus sprendimus skirtingoms ligos stadijoms.

    Osteoartritas paprastai skirstomas į keturias stadijas: nuo ankstyvo, lengvo kremzlės nykimo iki būklės, kai kremzlės beveik nebelieka, o kaulas ima trintis į kaulą. Tada sustingimas, tinimas ir uždegimas būna ryškiausi, o skausmas – stipriausias.

    „Šiuo metu daugeliui pacientų pasirinkimas yra arba didelė, brangi operacija, arba nieko“, – sakė Kolorado universiteto Anšuce Ortopedijos skyriaus profesorė ir vadovė Evalina Burger. „Tarpinių variantų beveik nėra.“

    Atsižvelgiant į tai, koks dažnas osteoartritas, kiek skausmo jis sukelia ir kaip riboja judėjimą bei kasdienį gyvenimą, pasaulyje vyksta daug tyrimų, ieškančių veiksmingų gydymo metodų.

    Kremzlės sąnariuose natūraliai mažėja su amžiumi, tačiau reguliari fizinė veikla gali padėti apsaugoti sąnarius. Stipresni raumenys sumažina apkrovą sąnariams, o judėjimas padeda paskirstyti sąnariuose maistingomis medžiagomis turtingus skysčius.

    Tuo pat metu kitos mokslininkų grupės ieško papildomų kelių: pavyzdžiui, neseniai buvo identifikuotas konkretus baltymas, susijęs su kremzlės nykimu senstant, o jo kiekio mažinimas teoriškai galėtų padėti ilgiau išsaugoti sąnarių būklę. Taip pat nagrinėjamas semagliutido (veikliosios medžiagos, naudojamos kai kuriuose vaistuose) potencialas – manoma, kad jis gali teigiamai veikti ląstelių metabolizmą ir padėti kremzlei išlikti sveikesnei.

    Nors iki realiai taikomų gydymo metodų dar gali prireikti laiko, tokie rezultatai teikia vilčių. Injekcinį sprendimą kurianti komanda tikisi, kad klinikinius tyrimus būtų galima pradėti per artimiausius 18 mėnesių, tačiau tai priklausys nuo kito bandymų su gyvūnais etapo rezultatų.

    Tyrimus finansuoja osteoartrito audinių regeneracijai skirtų naujovių programa „Novel Innovations for Tissue Regeneration in Osteoarthritis“ (NITRO). Tai iniciatyva, susijusi su „Advanced Research Projects Agency for Health“ (ARPA-H), kuri veikia JAV Sveikatos ir socialinių paslaugų departamente.

    „Per ARPA-H siekiame ateities, kur žmonėms nereikės pabusti su skausmu, atsisakyti mėgstamų veiklų ar susidurti su didelėmis operacijomis ir pakartotiniais sąnarių keitimais – kad jie galėtų ilgiau išlikti aktyvūs, savarankiški ir sveiki“, – sakė ARPA-H direktorė Alicia Jackson.

  • Mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų yra raumenų atmintis – ir kodėl ji veikia net senstant

    Mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų yra raumenų atmintis – ir kodėl ji veikia net senstant

    Važiavimas dviračiu ar batraiščių užsirišimas dažnai vyksta beveik automatiškai – tarsi kūnas pats „žinotų“, ką daryti. Šis reiškinys populiariai vadinamas raumenų atmintimi, tačiau mokslas į jį žvelgia kiek tiksliau.

    Ar raumenys iš tiesų turi atmintį? Koks vaidmuo tenka smegenims? Mokslininkai aiškina, kad atsakymas priklauso nuo to, ką tiksliai vadiname „raumenų atmintimi“.

    Kasdienėje kalboje raumenų atmintimi vadiname gebėjimą atlikti sudėtingus veiksmus beveik negalvojant: groti instrumentu, megzti, vairuoti ar atlikti sportinius judesius. Vis dėlto kognityviniai mokslininkai šią atminties rūšį dažniau vadina procedūrine atmintimi.

    Procedūrinė atmintis priskiriama nedeklaratyviajai atminčiai – tai reiškia, kad ji labiau susijusi su veiksmais, o ne su žodžiais ar sąmoningai įvardijamomis žiniomis. Dėl to dažnai būna lengviau parodyti, kaip atlikti veiksmą, nei tiksliai jį paaiškinti vien žodžiais. Pavyzdžiui, suaugusiajam nesunku pačiam užsėsti ant dviračio ir važiuoti, tačiau detaliai paaiškinti vaikui, kada ir kaip tiksliai pasukti vairą ar perkelti svorį, gali būti gerokai sudėtingiau.

    Kartojimas laikomas vienu greičiausių būdų stiprinti procedūrinę atmintį. Mokantis naujo įgūdžio pradžioje reikia daug sąmoningų pastangų: kiekvienas judesys turi būti kontroliuojamas, tikrinama seka, taisomos klaidos. Ilgainiui, kai įgūdis kartojamas, jis tampa vis labiau automatinis. Dėl to žmogus kartais net neprisimena, kuriuo keliu parvažiavo namo – maršrutas buvo atliktas kaip daug kartų kartota veiksmų grandinė.

    Mokslininkai pabrėžia, kad procedūrinei atminčiai palaikyti svarbus įvairių smegenų sričių bendras darbas. Mokantis naujo dalyko aktyviau įsitraukia prefrontalinė ir frontoparietalinė smegenų žievė – sritys, susijusios su dėmesiu, darbine atmintimi ir sąmoningu, pastangų reikalaujančiu mąstymu. Tačiau įgūdžiui tampant automatiniu, vis daugiau pasikliaujama sensomotoriniais tinklais, kurie apdoroja jutiminę informaciją ir padeda parinkti tinkamiausią fizinį atsaką. Dėl to sudėtingus veiksmus galima atlikti su mažesnėmis sąmoningomis pastangomis.

    Įdomu tai, kad procedūrinė atmintis dažnai išlieka gana stabili net esant kognityviniam nuosmukiui. Sergant demencija ar patiriant kitus pažinimo sutrikimus, sunkiausi paprastai būna tie uždaviniai, kurie reikalauja sąmoningų pastangų. Vis dėlto ilgainiui įgyti automatiniai įgūdžiai neretai išlieka. Todėl galima sutikti demencija sergančių žmonių, kurie vis dar geba megzti ar šokti, nors jiems sunku prisiminti artimųjų vardus.

    Tyrimai rodo, kad muzika ypač stipriai „pasiekia“ procedūrinę atmintį. Pavyzdžiui, viename Kanadoje atliktame tyrime nustatyta, kad Alzheimerio demencija sergantys žmonės žodžius geriau atpažino tada, kai jie buvo dainuojami, o ne tiesiog pasakomi. Kitas tyrimas Australijoje parodė, kad net ir sunkios Alzheimerio demencijos atveju žmogus gali išmokti naują dainą: 91 metų moteris, anksčiau niekada nebuvusi muzikante, išmoko visiškai naują kūrinį ir sugebėjo jį padainuoti dar ir po dviejų savaičių, nors atminties testo metu žodžių neatsiminė.

    Terminas „raumenų atmintis“ kartais vartojamas ir tiesiogine prasme, kalbant apie tai, kad anksčiau treniruoti raumenys gali greičiau atgauti jėgą ar masę po pertraukos. Tyrimai leidžia manyti, kad ankstesnės treniruotės gali pagreitinti raumenų augimą – tikėtina, dėl pokyčių raumenų ląstelių veikloje ar sandaroje. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad net ir tokiu atveju raumenys „nesaugo“ prisiminimų taip, kaip tai daro smegenys.

    Greito ir paprasto būdo sustiprinti procedūrinę atmintį nėra. Pirmiausia tenka pereiti pradinį mokymosi etapą, kai įgūdis reikalauja daug dėmesio ir pastangų. Praktika padeda smegenims mažiau remtis dėmesį valdančiomis priekinėmis sritimis ir daugiau įtraukti motorines funkcijas palaikančius tinklus.

    Kad treniruotės būtų efektyvesnės, mokslininkai rekomenduoja praktiką paskirstyti per kelis užsiėmimus, o ne viską daryti vienu kartu. Toks išdėstymas verčia prisiminimą „atkurti“ iš naujo, todėl gerėja ilgalaikis įsiminimas. Taip pat gali padėti miegas po treniruočių – tyrimai rodo, kad miegant sustiprėja naujai išmoktų įgūdžių įtvirtinimas.

    Nors procedūrinės atminties stiprinimas reikalauja laiko, nauji įgūdžiai praturtina kasdienybę. Be to, per gyvenimą išlavinti automatiniai gebėjimai gali padėti išlaikyti ryšį su svarbiomis patirtimis ir artimaisiais net tada, kai bendra kognityvinė sveikata ima silpti.

  • Airijos pelkėse auganti maža gėlė gali tapti netikėtu ginklu prieš supermikrobus

    Airijos pelkėse auganti maža gėlė gali tapti netikėtu ginklu prieš supermikrobus

    Dar gerokai prieš modernių antibiotikų erą žmonės dažnai rėmėsi augaliniais tradicinės medicinos preparatais, bandydami gydyti įvairias infekcijas.

    Viena tokių priemonių buvo dirvinės sidabražolės (Potentilla erecta) šaknis. Šis nedidelis geltonas laukinis augalas plačiai paplitęs Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose Europos šalyse, o jo šaknis šimtmečius naudota Airijos ir Europos liaudies medicinoje.

    Istoriškai dirvinės sidabražolės preparatais buvo gydomos žaizdos, gerklės skausmas, viduriavimas ir dantenų ligos. Tokia praktika leido manyti, kad augale gali būti junginių, pakankamai stiprių veikti mikrobus.

    Naujausi tyrimai parodė, kad dirvinės sidabražolės ekstraktai iš tiesų pasižymi antimikrobiniu aktyvumu ir potencialiai gali padėti kovoti net su bakterijomis, atspariomis šiuolaikiniams antibiotikams.

    Antimikrobinis atsparumas visame pasaulyje laikomas augančia grėsme. Jis atsiranda tuomet, kai bakterijos evoliucionuoja taip, kad geba išgyventi vaistus, skirtus gydyti dažnas infekcijas. Dėl to kai kurias ligas tampa labai sunku, o kartais ir neįmanoma gydyti, o medicinai kyla rizika sugrįžti į laikus, kai iš pažiūros įprastos infekcijos galėjo baigtis mirtimi.

    Todėl mokslininkai intensyviai ieško naujų antimikrobinių medžiagų. Augalai laikomi perspektyviu šaltiniu, nes per tūkstantmečius prisitaikė gaminti įvairias biologiškai aktyvias chemines medžiagas, padedančias gintis nuo mikrobų.

    Minėtame tyrime buvo nagrinėta, ar Airijos pelkėse augantys augalai turi junginių, galinčių padėti kovoti su daugeliui vaistų atspariomis bakterijomis. Tam paruošti daugiau nei 70 skirtingų augalų rūšių ekstraktai, surinkti pelkėse įvairiose Airijos vietovėse, o vėliau laboratorijoje išbandyti prieš kliniškai reikšmingus bakterinius patogenus, įskaitant sunkių plaučių uždegimų ir šlapimo takų infekcijų sukėlėjus.

    Buvo taikomi jautrumo antimikrobinėms medžiagoms testai, vertinant, ar ekstraktai slopina bakterijų augimą. Paprastai tariant, bakterijos buvo veikiamos skirtingais augalų ekstraktais ir stebėta, kurie jų efektyviausiai stabdo dauginimąsi.

    Vėliau perspektyviausi ekstraktai buvo tikrinami ir biofilmų modeliuose, siekiant nustatyti, ar augaliniai junginiai gali trukdyti bakterijoms formuoti biofilmus. Biofilmai – tai bakterijų bendruomenės, apsuptos gleivėtu angliavandenių sluoksniu, kuris apsaugo jas nuo antibiotikų, dezinfekantų ir imuninės sistemos.

    Pradinė atranka parodė, kad dirvinės sidabražolės ekstraktai ne tik veikia antimikrobiškai, bet ir riboja biofilmų formavimąsi. Tai gali paaiškinti, kodėl šis augalas istorijoje buvo naudojamas infekcijoms gydyti.

    Taip pat buvo vertinta, ar augaliniai ekstraktai galėtų veikti kartu su esamais antibiotikais. Žinoma, kad kai kurie augaliniai junginiai nebūtinai tiesiogiai naikina bakterijas, tačiau gali sustiprinti antibiotikų poveikį.

    Tyrėjai sujungė mažas kolistino – antibiotiko, kuris dėl galimo toksiškumo pacientams paprastai skiriamas kaip paskutinė priemonė gydant sunkias infekcijas – dozes su dirvinės sidabražolės ekstraktu. Vien tik tokia maža kolistino dozė bakterijų nesunaikino, tačiau kartu su augaliniu ekstraktu antibiotiko veiksmingumas pastebimai padidėjo.

    Vėliau dalis komandos atliko ekstraktų sudėties analizę, siekdama nustatyti, kokie junginiai juose yra. Potentilla genties augalai žinomi dėl natūraliai susidarančių medžiagų, tokių kaip elaginė rūgštis ir agrimoniinas, kurioms priskiriamos antioksidacinės ir priešuždegiminės savybės.

    Ištyrus būtent šiuos junginius, esančius pelkėse augusioje dirvinėje sidabražolėje, nustatyta, kad elaginė rūgštis ir agrimoniinas gali slopinti bakterijų augimą. Tai leidžia manyti, kad būtent jie gali būti atsakingi už augalo antimikrobinį poveikį.

    Taip pat nustatyta tikėtina veikimo priežastis: šie junginiai „suriša“ geležį – maistinę medžiagą, būtiną bakterijoms augti. Dėl to bakterijų ląstelės tarsi „badauja“ ir nebegali sėkmingai daugintis.

    Tyrėjai teigia, kad dabar daugiausia dėmesio skiriama šio antimikrobinio poveikio optimizavimui ir formulių kūrimui, kad būtų galima įvertinti jų potencialą eksperimentiniuose modeliuose.

    Gamta nuo seno buvo turtingas vaistinių medžiagų šaltinis. Daugelis šiandien naudojamų antibiotikų kilo iš natūralių šaltinių. Pavyzdžiui, vienas stiprių „paskutinės vilties“ antibiotikų vankomicinas, taikomas gydant MRSA (meticilinui atsparaus Staphylococcus aureus) ir C. difficile sukeltas infekcijas, buvo atrastas dirvožemio mikroorganizmų aplinkoje.

    Antimikrobiniam atsparumui toliau augant visame pasaulyje, vis labiau reikia naujų metodų ir gydymo priemonių. Augalai gali būti dar nepakankamai ištirtas šaltinis tiek naujų antimikrobinių junginių, tiek medžiagų, kurios sustiprintų jau turimų vaistų veikimą.

    Dirvinės sidabražolės pavyzdys parodo, kaip gamta ir tradicinė medicina gali derėti su šiuolaikiniu mokslu sprendžiant dabarties problemas. Jis taip pat primena, kad atsakymai kartais slypi netikėtose vietose – net ir mažoje geltonoje gėlėje, augančioje pelkėje.

  • Mokslininkai įspėja: „amžinosios cheminės medžiagos“ gali silpninti vaikų kaulus

    Mokslininkai įspėja: „amžinosios cheminės medžiagos“ gali silpninti vaikų kaulus

    Vis daugiau dėmesio sulaukia vadinamosios „amžinosios cheminės medžiagos“ – mokslininkai vis dažniau kelia klausimą, kokią žalą jos gali daryti sveikatai. Naujas tyrimas rodo, kad dalis šių medžiagų gali būti susijusios su silpnesniais vaikų kaulais.

    Per- ir polifluoralkilinės medžiagos (PFAS) „amžinosiomis“ vadinamos todėl, kad itin ilgai išlieka aplinkoje. Jos dešimtmečius naudojamos įvairiose pramonės šakose ir gamyboje, todėl praktiškai tapo sunkiai išvengiamos kasdienėje aplinkoje.

    Naujame tyrime JAV ir Kanados mokslininkai analizavo 218 vaikų sveikatos duomenis jų augimo laikotarpiu. Buvo vertinami kelių PFAS junginių kiekiai kraujyje: perfluorheksano sulfonrūgšties (PFHxS), perfluoroktano sulfonrūgšties (PFOS), perfluoroktano rūgšties (PFOA) ir perfluorononano rūgšties (PFNA).

    Šie rodikliai buvo sugretinti su kaulų tankio matavimais skirtingose vaikų skeleto dalyse, atliktais tam tikrais amžiaus tarpsniais.

    Duomenys parodė, kad PFOA buvo siejama su mažesniu dilbio kaulų tankiu 12 metų amžiuje. Kitų tirtų medžiagų atveju ryšys su kaulų tankiu priklausė nuo poveikio laiko, o tai leidžia manyti, jog amžius gali būti svarbus veiksnys vertinant galimą PFAS žalą.

    „Šie rezultatai papildo vis didėjantį įrodymų kiekį, kad PFAS poveikis ankstyvame gyvenimo etape gali turėti ilgalaikių pasekmių sveikatai, ir pabrėžia pastangų mažinti užterštumą geriamajame vandenyje bei vartojimo produktuose svarbą“, – teigė epidemiologė Jessie Buckley iš Šiaurės Karolinos universiteto.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad sąsajos tarp didesnių PFAS kiekių ir mažesnio kaulų tankio buvo ryškesnės mergaitėms. Šį aspektą, anot jų, ateities tyrimai galėtų išnagrinėti detaliau.

    Mokslininkai pabrėžia, jog tai stebimasis tyrimas – tyrėjai tiesiogiai nesikišo, todėl jis neįrodo priežastinio ryšio. Vis dėlto aptiktos sąsajos laikomos pakankamai reikšmingomis, kad būtų pagrindas tęsti tyrimus.

    Autorių vertinimu, skirtumas tarp didžiausių ir mažiausių PFAS kiekių galėtų reikšti maždaug 30 proc. didesnę kaulų lūžių tikimybę, nors pabrėžiama, kad tai yra tik apytikris skaičiavimas.

    Ankstesni moksliniai darbai yra rodę, kad mažesnė kaulų masė vaikystėje siejama su didesne lūžių rizika ir tokiomis būklėmis kaip osteoporozė suaugus.

    Kodėl toks ryšys gali atsirasti? Tyrėjai atkreipė dėmesį į ankstesnius tyrimus, kuriuose skirtingos PFAS rūšys sietos su vitamino D apykaitos sutrikimais. Tai galėtų paaiškinti dalį mechanizmų, dėl kurių kaulai formuotųsi prasčiau.

    Vitaminas D yra viena iš medžiagų, būtina tinkamai kaulų raidai. Nors šiame tyrime vaikai stebėti tik iki 12 metų, būtent šis laikotarpis yra itin svarbus augimui ir vystymuisi.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad PFAS poveikio mažinimas svarbiais vystymosi laikotarpiais galėtų prisidėti prie sveikesnių kaulų visą gyvenimą“, – sakė J. Buckley.

    PFOA yra vienas dažniau aptinkamų PFAS junginių, nes ilgą laiką plačiai naudotas tekstilės, elektronikos ir valymo priemonių gamyboje. Nors dėl ryšių su galimomis sveikatos problemomis šios medžiagos naudojimas pasauliniu mastu yra uždraustas pagal Stokholmo konvenciją, ji vis dar plačiai paplitusi aplinkoje.

    Iš daugiau nei 10 tūkst. PFAS junginių tik nedidelė dalis yra išsamiai ištirti saugumo požiūriu, o kai kurie siejami su nerimą keliančiais sveikatos padariniais esant tam tikroms koncentracijoms. PFOA, pavyzdžiui, Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros yra priskiriama kancerogenams. PFOS siejama su vėžiu ir apsigimimais, o PFNA – su spartesniu biologiniu senėjimu kai kuriems žmonėms.

    Nors ieškoma būdų, kaip pašalinti pavojingiausias šių medžiagų rūšis iš aplinkos, tokios pastangos dar yra ankstyvoje stadijoje. PFAS aptinkamos maiste ir gėrimuose, vandens apytakos cikle ir dirvožemyje, todėl jų mažinimas reikalauja didelio masto priemonių.

    Tyrime nebuvo vertinama, kaip kaulų tankis kito paauglystėje ir suaugus, todėl autoriai pažymi, kad kitas žingsnis turėtų būti ilgalaikis stebėjimas, siekiant patikrinti, ar nustatytos sąsajos išlieka arba kinta.

    „Reikalingi tolesni tyrimai, kad būtų įvertinta, ar šios sąsajos išlieka ar keičiasi suaugus“, – rašo autoriai publikuotame straipsnyje.

    Tyrimas publikuotas „Journal of the Endocrine Society“.