CP v2

Blog

  • Sodas nereikalingas: užtenka svogūno ir stiklinės vandens – laiškinis augs ant palangės

    Sodas nereikalingas: užtenka svogūno ir stiklinės vandens – laiškinis augs ant palangės

    Šviežiam laiškiniam svogūnui užsiauginti nereikia nei daržo, nei dėžės, nei maišo žemių. Pakanka paprasto svogūno ir stiklinės vandens, kad po kelių savaičių žalias pagardas visada būtų po ranka.

    Kai kurie buitiniai triukai atrodo pernelyg paprasti, kad veiktų. Vis dėlto dažnai būtent jie ir pasiteisina geriausiai. Taip yra ir su svogūnu, pastatytu ant palangės: jis neužima daug vietos, beveik nieko nekainuoja, o atsidėkoja šviežiais laiškais.

    Užtenka svogūno, stiklinės, vandens ir palangės: netrukus pamatysite žalius laiškus

    Šiam būdui nereikia nei patirties, nei ypatingos „rankos augalams“. Užtenka mažos stiklinės, vandens ir parduotuvėje pirkto svogūno. Svarbiausia – apatinę svogūno dalį įstatyti taip, kad ji liestų vandenį, tačiau nebūtų visiškai panardinta. Tuomet belieka pastatyti jį šviesioje vietoje, geriausia ant palangės, kur pakanka dienos šviesos.

    Pirmosiomis dienomis stebuklų gali ir nesimatyti, tačiau verta apsišarvuoti kantrybe. Iš pradžių svogūnas sugeria vandenį, o netrukus ima leisti žalius ūglius. Maždaug po 2–3 savaičių laiškinį svogūną jau galima kirpti.

    Visa priežiūra iš esmės susiveda į vieną dalyką – vandens papildymą. Svogūnas jį po truputį „išgeria“, todėl verta kasdien patikrinti lygį ir įpilti tiek, kiek trūksta. Trąšų ar specialių priemonių nereikia – svarbiausia reguliarumas.

    Naminis laiškinis – ne tik sutaupymas, bet ir patogumas kasdien

    Tuomet nereikia kaskart eiti į parduotuvę dėl mažo ryšulėlio ir nerimauti, kad likučiai šaldytuve nuvys. Čia nusikerpate tik tiek, kiek tuo metu reikia. Tai patogu, šviežia ir praktiška – ypač jei mėgstate žalumynus ant sumuštinių, salotose ar prie bulvių.

    Toks būdas ypač tinka mažiems butams: nereikia nei balkono, nei daržo, o vietos užima labai mažai.

    Ne kiekvienas svogūnas duos vienodą rezultatą: kelios taisyklės padės išvengti nusivylimo

    Geriausia rinktis sveiką, kietą svogūną be pelėsio požymių ir be suminkštėjusių vietų. Jei daržovė smarkiai perdžiūvusi ar pažeista, ji gali augti silpniau. Taip pat svarbu nepersistengti su vandens kiekiu: per giliai panardintas svogūnas gali pradėti pūti. Tuomet vietoj žalumynų atsiranda nemalonus kvapas, o visa idėja praranda prasmę.

    Praktiška laiškus kirpti tuomet, kai jie pasiekia patogų ilgį, ir nelaukti per ilgai. Reguliarus trumpinimas padeda augalui atrodyti tvarkingai, o derlių iškart galima panaudoti virtuvėje. Paprasta, pigu ir išties veiksminga.

  • Meistras perspėja: skalbimo miltelius berkite tik įjungus skalbimą – štai kodėl taip svarbu

    Meistras perspėja: skalbimo miltelius berkite tik įjungus skalbimą – štai kodėl taip svarbu

    Daugelis skalbimo miltelius į beriamąją talpą ar net į būgną suberia dar prieš paspausdami mygtuką „Paleisti“. Atrodo logiška: pirma įdedame priemonę, tada pasirenkame programą ir pradedame skalbti. Visgi buitinės technikos meistrai tikina, kad toks įprotis gali pakenkti ir skalbimo kokybei, ir jūsų piniginei.

    Pasak specialistų, miltelius geriausia berti ne prieš skalbimą, o jau įjungus programą. Priežastis paprasta: skalbyklė darbo pradžioje dažnai pirmiausia išleidžia vamzdžiuose ir žarnose užsilikusį seną vandenį. Jei milteliai buvo suberti iš anksto, dalis jų gali būti nuplauta į kanalizaciją dar iki realaus skalbimo pradžios.

    Tuomet drabužiai skalbiami prasčiau, nes skalbiklio tiesiog lieka mažiau nei planavote, o dalį priemonės iš esmės išmetate veltui.

    Rekomenduojama palaukti trumpai, kol skalbyklė prisipildys pirmąja švaraus vandens porcija, ir tik tada suberti miltelius į stalčiuką. Kad nepraleistumėte tinkamo momento, pakanka įsiklausyti: kai pasigirsta aiškus vandens bėgimo ir intensyvaus pildymo garsas, tai ženklas, kad jau galima atidaryti stalčiuką ir įberti skalbiklio.

    Dažniausiai tai nutinka praėjus maždaug 1–2 minutėms po to, kai paspaudžiate „Paleisti“ – kai skalbyklė jau būna patikrinusi būgno darbą ir išleidusi užsilikusį vandenį. Tuomet galima drąsiai ištraukti stalčiuką ir suberti miltelius.

  • Kaminas užsikimšo suodžiais? Senas triukas: į pakurą įmeskite tai ir trauka pagerės

    Kaminas užsikimšo suodžiais? Senas triukas: į pakurą įmeskite tai ir trauka pagerės

    Nežinote, kaip greitai ir be didelių pastangų namų sąlygomis išvalyti kaminą? Patyrę šeimininkai dalijasi senu, laiko patikrintu būdu, kuris padeda krosniai šildyti efektyviau.

    Šaltuoju metų laiku daugeliui senesnių sodybų ar namų savininkų kyla tas pats klausimas: kaip greitai išvalyti kaminą, kad krosnis geriau trauktų ir patalpos šiltų sparčiau?

    Suodžių sluoksnis kamine mažina trauką, todėl kiekvieną kartą tenka į pakurą dėti vis daugiau malkų, kad įkaistų dūmtraukis ir šiluma pasiektų gyvenamąsias patalpas. Specialistai atkreipia dėmesį, kad jei suodžių sluoksnis jau siekia apie 3 milimetrus, tai yra aiškus signalas, jog kaminą būtina kuo greičiau kruopščiai išvalyti.

    Vis dėlto ne kiekvienas nori leisti pinigus meistrams, todėl anksčiau daugelyje kaimų žmonės su tuo tvarkydavosi patys. Vienas dažnai minimas metodas – kaminą „pravalytį“ naudojant paprastus bulvių lupenų likučius.

    Metodo esmė paprasta: kartu su malkomis į krosnį ar krosnelę įmetamos sausos bulvių lupenos. Kaitinamos jos išskiria krakmolą, kuris, kaip teigiama, suminkština suodžius ir padeda mažinti apnašas ant kamino sienelių.

    Pasak šį būdą naudojančių žmonių, reguliariai deginant lupenas, krakmolas su dūmais kyla į viršų ir gali padėti sumažinti suodžių kaupimąsi. Ilgainiui suodžiai gali pradėti byrėti į pakurą, ypač lengvai pabeldus į dūmtraukio vamzdį – tai esą rodo, kad metodas veikia.

  • Į septiką įmetė 1 miško grybą – 365 dienas be kvapo ir atsiurbimo: kas iš tiesų veikia

    Į septiką įmetė 1 miško grybą – 365 dienas be kvapo ir atsiurbimo: kas iš tiesų veikia

    Norite rečiau kviesti asenizatorius ir sumažinti nemalonų kvapą iš septiko? Patyrę sodininkai dalijasi paprastu triuku, kuris, jų teigimu, padeda natūraliai skaidyti atliekas ir sumažinti priežiūros išlaidas.

    Privačių namų savininkai puikiai žino, kad tiek lauko tualetas, tiek nuotekų duobė ar septikas reikalauja nuolatinės priežiūros. Atliekos laikui bėgant kemša filtrus, ant sienelių kaupiasi dumblas, o išsiurbimą dažnai tenka užsakyti maždaug kas kelis mėnesius.

    Vis dėlto, pasak patyrusių sodybų ir sodų šeimininkų, yra seniai žinomas būdas, galintis padėti rečiau išvežti turinį ir mažinti kvapą. Jie tikina, kad kartą per metus į rezervuarą pakanka įmesti 3–4 nedidelius pintenius (miško grybus), kuriuose esą yra naudingas mikroorganizmas – trichoderma.

    Teigiama, kad trichoderma minta organinėmis medžiagomis, padeda skaidyti riebalus ir celiuliozę, o kietesnes nuosėdas paverčia vientisesne mase. Dėl to, kaip aiškinama, mažėja susikaupusio dumblo kiekis, slopinamos puvimą skatinančios bakterijos ir sumažėja nemalonus kvapas. Pats grybas, pasak šio metodo šalininkų, ilgainiui taip pat suyra natūraliai.

    Jei septiką tenka siurbti gana dažnai, rekomenduojama rinktis mažesnius grybus – didesni gali tapti papildoma kliūtimi siurbliui, kol dar nespėjo suirti.

    Neturint pintenių, siūloma alternatyva – miško humusas su baltu apnašu, kuriame, kaip teigiama, taip pat gali būti trichodermos. Tokios žemės esą nesunku rasti po senais rąstais ar pūvančia mediena.

  • Skonis kaip bananas, marakuja ir citrina: šis vaisius gali padėti odai ir uždegimams

    Bananinė marakuja vis dažniau pasirodo sveiko maisto parduotuvių lentynose ir egzotinių vaisių importuotojų pasiūloje. Nors ji dar nėra tokia populiari kaip įprasta marakuja, tai tik gera žinia – dar daug ką turime atrasti, ypač jei ieškome vaisių, kurie ne tik gardūs, bet ir gali prisidėti prie geresnės savijautos.

    Šis vaisius išsiskiria kremišku poskoniu, ryškesniu rūgštumu ir lengvu gėlišku aromatu. Skonis sodrus, sultingas ir išraiškingas, tačiau neįkyrus – jis pažadina skonio receptorius ir kartu palieka gaivumo pojūtį. Derinys, primenantis bananą, marakują ir citriną, nėra vien rinkodaros triukas.

    Bananinė marakuja kilusi iš Pietų Amerikos, daugiausia Andų regionų Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru. Ji auga vijokliuose ir turi būdingą pailgą formą. Iš toliau gali priminti bananą, tačiau atidžiau pažiūrėjus matyti, kad jos žievė lygesnė ir intensyvesnės spalvos. Skonis subtilesnis nei klasikinės marakujos, o viduje slepiasi šviesus, želė primenantis minkštimas su valgomomis sėklomis.

    Įsigyti jos galima didesniuose miestuose – egzotinių produktų parduotuvėse, kartais ir geriau aprūpintuose prekybos centruose, taip pat internetu. Renkantis verta ieškoti vaisių, kurie yra šiek tiek minkšti, bet ne pernokę. Svarbiausia – nepažeista žievė. Kuo vaisius aromatingesnis, tuo didesnė tikimybė, kad laikote rankose tikrai kokybišką egzempliorių.

    Ar bananinė marakuja išties naudinga? Taip – joje nemažai vitamino C, kuris prisideda prie imuninės sistemos veiklos ir dalyvauja kolageno gamyboje. Kolagenas svarbus odos stangrumui ir elastingumui. Be to, vaisiuje yra antioksidantų, padedančių neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurie siejami su uždegiminiais procesais ir organizmo senėjimu.

    Vaisius taip pat turi skaidulų, palaikančių žarnyno veiklą. Dėl to jis neretai minimas kalbant apie uždegiminių procesų slopinimą. Žinoma, tai nėra vaistas, tačiau gali tapti realia kasdienės profilaktikos dalimi.

    Valgyti bananinę marakują paprasta: perpjaukite išilgai ir minkštimą išskobkite šaukšteliu. Sėklos valgomos ir suteikia malonų traškumą. Skonis pakankamai ryškus, todėl dažnai nereikia jokių priedų, tačiau ji puikiai tinka su natūraliu jogurtu, koše ar kokteiliais, ypač gaminamais su augaliniu pienu.

    Bananinę marakują galima naudoti ir desertams bei gėrimams. Minkštimas tinka kaip pagrindas sorbetui, naminei limonadai ar lengvam padažui vaisių salotoms. Sūresnėse versijose jos rūgštelė gražiai kontrastuoja su švelniais sūriais ir šviežiomis žolelėmis.

    Bananinė marakuja sujungia įsimenantį skonį ir savybes, kurios gali prisidėti prie organizmo gerovės. Jei norite atnaujinti mitybą ir kartu pasirūpinti oda „iš vidaus“, šiam vaisiui tikrai verta suteikti progą.

  • Pamėginkite 1 prieskonį vietoj „Perwoll“: skalbiniai kvepės gaiva, o audiniai atrodys švaresni

    Pamėginkite 1 prieskonį vietoj „Perwoll“: skalbiniai kvepės gaiva, o audiniai atrodys švaresni

    Norisi, kad skalbiniai po skalbimo kvepėtų gaiviai ir atrodytų tarsi nauji, tačiau nevilioja brangūs parduotuviniai skalbikliai ir audinių minkštikliai? Patyrusios šeimininkės tikina, kad kartais pakanka vieno paprasto virtuvėje randamo prieskonio.

    Pasak specialistų, lauro lapai gali būti naudojami kaip natūrali priemonė audiniams atgaivinti ir švelniai pašviesinti. Šis būdas ypač tinka tiems, kurie nemėgsta intensyvių kondicionierių kvapų ir nori rinktis paprastesnes, natūralesnes alternatyvas.

    Lauro lapai dažniausiai praverčia skalbiant šviesią patalynę, rankšluosčius ir kasdienius drabužius. Vis dėlto svarbu įvertinti apribojimus: šio metodo nereikėtų taikyti itin ploniems, jautriems audiniams, taip pat drabužiams, kuriuos rekomenduojama skalbti tik rankomis.

    Paprasčiausias būdas – įdėti kelis sausus lauro lapus tiesiai į skalbyklės būgną prieš sudedant skalbinius. Šis variantas paprastai tinka daugumai audinių ir įprastiems skalbimo režimams.

    Kitas būdas – panaudoti skalbyklės stalčiuką, skirtą minkštikliui. Į jį įdėkite 2–3 didesnius sausus lauro lapus ir skalbkite kaip įprastai. Šį metodą žmonės dažniau renkasi tada, kai skalbiami švelnesni, delikatesni audiniai.

    Svarbu nepadauginti: didesnis lauro lapų kiekis efekto nesustiprins. Taip pat pabrėžiama, kad naudoti reikėtų tik sausą prieskonį.

    Lauro lapuose esančios eterinės medžiagos padeda audiniams suteikti gaivesnį kvapą. Toks paprastas sprendimas, anot patyrusių šeimininkių, gali tapti patogia alternatyva, kai norisi švaros pojūčio be stiprių sintetinių aromatų.

  • Šių uogų sultis verta turėti atsargoje: stiprina širdį, kraujagysles ir mažina aterosklerozės riziką

    Aronijos – tamsios, iš pirmo žvilgsnio kuklios uogos, tačiau jų sudėtis stebina. Moksliniame žurnale „Molecules“ publikuoto straipsnio apie juodavaisės aronijos (Aronia melanocarpa) naudą lėtinių ligų prevencijai autoriai pabrėžia, kad tai vienos vertingiausių uogų dėl itin didelio polifenolių ir antocianinų kiekio. Šie natūralūs junginiai padeda organizmui apsisaugoti nuo žalingų procesų.

    Tyrimai rodo, kad aronijos gali mažinti oksidacinį stresą, palaikyti kraujagyslių elastingumą, prisidėti prie geresnio jų praeinamumo ir padėti mažinti aterosklerozinių pakitimų riziką. Be to, aronijos siejamos su palankiu poveikiu kraujospūdžiui ir lipidų pusiausvyrai, todėl jos laikomos vienu iš natūralių būdų rūpintis širdies ir kraujotakos sistema.

    Aronijų vartojimas siejamas ir su kitais privalumais: reguliariai įtraukus jas į mitybą, gali stiprėti imuninė sistema, gerėti smegenų veikla dėl geresnės mikrocirkuliacijos, stabiliau palaikomas gliukozės lygis bei lengviau išlaikoma kasdienė energija. Dėl to aronijos ypač praverčia nuovargio, įtampos ir nusilpimo laikotarpiais.

    Aronijų sultys – tai uogų naudos koncentratas butelyje. Nedidelė kasdienė porcija gali padėti atsipalaiduoti po įtemptos dienos, palaikyti širdies veiklą ir kraujagyslių būklę. Šaltuoju metų laiku ypač vertinamas jų poveikis imunitetui: polifenoliai siejami su antivirusinėmis ir antibakterinėmis savybėmis, o antocianinai gali prisidėti prie imuninės sistemos veiklos ląstelių lygiu. Įtraukus aronijų sultis į rudens ir žiemos rutiną, peršalimo sezoną galima išgyventi švelniau.

    Žemiau pateikiamas naminių aronijų sulčių paruošimo būdas.

    Ingredientai: (nenurodyti pateiktame tekste)

    Gaminimas:

    Jei naudojamos šaldytos uogos, jas palikite dideliame puode atitirpti ir užberkite cukrumi kelioms valandoms arba per naktį. Jei turite šviežių aronijų, jas nuplaukite, nusausinkite ir taip pat užberkite cukrumi.

    Tuomet supilkite vandenį, įspauskite citrinos sulčių, o jei norisi ryškesnio citrusinio aromato – įdėkite šiek tiek tarkuotos žievelės. Skonį gali sustiprinti vyšnių arba aronijų lapai – verta jų įdėti.

    Puodą statykite ant viryklės ir užvirinkite. Maišykite, kad uogos neprisviltų. Užvirus sumažinkite kaitrą ir virkite dar apie 20–30 minučių. Nukelkite nuo ugnies, uždenkite ir palikite kelioms valandoms arba per naktį, kad uogos atiduotų likusias sultis.

    Po to viską perkoškite per sietą į kitą puodą, uogas lengvai pertrindami. Lapus pašalinkite. Kaitinkite vien sultis, kol pradės virti, ir iškart išjunkite kaitrą.

    Karštas sultis supilstykite į iš anksto nuplikytus, švarius ir sausus butelius ar stiklainius. Kad atsargos išsilaikytų per žiemą, indus pasterizuokite 15 minučių puode, kurio dugnas išklotas šluoste.

  • Paprastas gėrimas iš virtuvės: žarnynui ir kepenims, o saldumynų noras ima slopti

    Gvazdikėliai, kuriuos dažniausiai naudojame kaip prieskonį meduoliams, žiemos arbatoms ir karštiems gėrimams, iš tiesų yra džiovinti kvapiojo gvazdikmedžio (dar vadinamo prieskoniniu gvazdikmedžiu) žiedų pumpurai. Šis augalas kilęs iš Indonezijos, auginamas ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Malajų pusiasalyje, Zanzibare ar Šri Lankoje. Gvazdikėliai nuo seno naudojami ir kaip gydomoji priemonė, plačiai pritaikoma kinų bei indų tradicinėje medicinoje, o virtuvėje vertinami dėl išraiškingo aromato.

    Iš gvazdikėlių galima pasigaminti ir gvazdikėlių vandenį – tai paprastas užpilas, ruošiamas iš vandens ir sutrintų ar sumaltų gvazdikėlių. Šiuose nedideliuose pumpuruose slypi nemažai naudingų savybių: gvazdikėliai pasižymi antibakteriniu poveikiu, todėl gali prisidėti prie imuniteto stiprinimo ir būti naudingi pajutus peršalimo ar gripo simptomus. Taip pat jie turi antiseptinių savybių, kurios siejamos su medžiaga eugenoliu.

    Teigiama, kad gvazdikėliai gali palankiai veikti burnos ertmę: padėti palaikyti gaivesnį kvapą ir mažinti ėduonies riziką. Be to, kartais minimas ir jų poveikis kovojant su bakterijomis, kurios prisideda prie nemalonaus prakaito kvapo – dėl to gvazdikėlių užpilas neretai apibūdinamas kaip tarsi „vidiniai kvepalai“.

    Gvazdikėlių vanduo gali būti naudojamas ne tik geriant, bet ir išoriškai. Jis kartais taikomas kaip priemonė mažinti gausų prakaitavimą, taip pat – kaip veido tonikas, kuris gali padėti prižiūrėti į aknę linkusią odą ar vizualiai sušvelninti smulkias raukšleles.

    Kalbant apie virškinimą, gvazdikėliai siejami su palankiu poveikiu virškinimo sistemai – gali padėti esant sunkumo jausmui, pilvo pūtimui ar dujų kaupimuisi. Minima ir tai, kad gvazdikėlių aliejus kai kuriems žmonėms gali prisidėti prie galvos skausmo mažinimo. Taip pat nurodoma, jog gvazdikėliuose esančios medžiagos gali palaikyti kepenų funkciją, prisidėti prie organizmo detoksikacijos procesų ir pasižymėti antioksidaciniu poveikiu, padedančiu neutralizuoti laisvųjų radikalų poveikį.

    Kai kur gvazdikėlių vanduo minimas ir kaip pagalbinė priemonė metant svorį – teigiama, kad toks gėrimas gali padėti slopinti apetitą ir mažinti norą užkandžiauti tarp valgymų, o tai gali padėti lengviau kontroliuoti suvartojamo maisto kiekį.

    Verta prisiminti ir bendrą taisyklę: pakankamas vandens kiekis yra svarbus daugeliui organizmo procesų. Vanduo padeda pernešti medžiagas, reguliuoti kūno temperatūrą, šalinti medžiagų apykaitos produktus, palaikyti sklandesnį virškinimą, geresnę koncentraciją ir odos elastingumą.

    Gvazdikėlių vandeniui paruošti reikia vos dviejų ingredientų: stiklinės verdančio vandens ir kelių gvazdikėlių (apie 3–5). Gvazdikėlius pirmiausia reikėtų sutraiškyti, pavyzdžiui, grūstuvėje. Tuomet užpilkite maždaug 250 ml verdančio vandens, uždenkite ir palikite pritraukti apie 15 minučių. Gėrimą perkoškite. Jį galima gerti šiltą arba atvėsintą.

    Dažniausiai rekomenduojama tokį užpilą vartoti dalijant į dvi porcijas, du kartus per dieną. Nurodoma, kad kursą galima tęsti apie mėnesį, o vėliau padaryti kelių dienų pertrauką.

  • „NASA“ pradėjo atgalinį skaičiavimą: pirmas žmonių skrydis į Mėnulį po 53 metų jau čia

    „NASA“ pradėjo atgalinį skaičiavimą: pirmas žmonių skrydis į Mėnulį po 53 metų jau čia

    NASA pirmadienį pradėjo atgalinį skaičiavimą pirmajam žmonijos skrydžiui į Mėnulį per pastaruosius 53 metus.

    32 aukštų „Space Launch System“ raketa trečiadienio vakarą turėtų pakilti su keturiais astronautais. Po paros Žemės orbitoje jų kapsulė „Orion“ leisis į kelionę Mėnulio link ir grįš atgal – be jokių sustojimų, tik apskriejant Mėnulį ir apsisukant atgal.

    Beveik 10 dienų truksianti misija turėtų baigtis nusileidimu į Ramųjį vandenyną.

    „Mūsų komanda labai sunkiai dirbo, kad pasiektume šią akimirką“, – sakė skrydžio direktorius Charlie Blackwell-Thompson.

    „Šiuo metu visi požymiai rodo, kad esame puikios formos“, – pridūrė jis.

    Misijos vadovai teigė, kad po naujausio remonto etapo raketos būklė yra gera, o sinoptikai prognozuoja palankias oro sąlygas startui.

    „Artemis II“ misija turėjo įvykti dar vasarį, tačiau ją sustabdė vandenilio kuro nuotėkiai. Problemas pavyko pašalinti, tačiau vėliau užsikimšo helio slėgio linija, dėl ko praėjusio mėnesio pabaigoje raketą teko grąžinti į angarą.

    Į starto aikštelę raketa sugrįžo prieš pusantros savaitės, o JAV ir Kanados įgula penktadienį atvyko į paleidimo vietą.

    Skirtingai nei „Apollo“ programa, kuri 1968–1972 m. į Mėnulį siuntė tik vyrus, „Artemis“ debiutinėje įguloje yra moteris, nebaltasis astronautas ir ne JAV pilietis.

    Pilotas Victor Glover savaitgalį sakė, kad nori, jog jaunimas pamatytų jų komandą ir pagalvotų apie platesnes galimybes ateities kartoms.

    Tuo pačiu jis pabrėžė, jog laukia dienos, kai nebereikės akcentuoti „pirmų kartų“, o kosmoso tyrinėjimas taps visų žmonių istorijos dalimi.

    NASA turi pirmąsias šešias balandžio dienas „Artemis II“ startui, po to planuojama pertrauka iki mėnesio pabaigos.

  • LIGO užfiksavo paslaptingą signalą: mokslininkai įtaria pirmąją pirmykštę juodąją skylę

    LIGO užfiksavo paslaptingą signalą: mokslininkai įtaria pirmąją pirmykštę juodąją skylę

    Pirmykštės juodosios skylės (angl. PBH) – ypatinga juodųjų skylių rūšis, kuri, mokslininkų manymu, galėjo susiformuoti iš itin tankių subatominių medžiagos sankaupų vos per pirmąją sekundę po Didžiojo sprogimo. Naujas tyrimas skelbia, kad gali būti užfiksuotas pirmasis tiesioginis tokio objekto stebėjimas.

    Nors galutiniams įrodymams gali prireikti metų, pati galimybė laikoma itin jaudinančia.

    Įprastai juodosios skylės atsiranda, kai žvaigždė žūsta supernovos sprogime ir jos branduolys subliūkšta. Tačiau jau seniai svarstoma, kad pirmykštės juodosios skylės galėjo egzistuoti pačioje Visatos pradžioje – joms nereikėjo žvaigždės kaip „pradinės medžiagos“. Ilgą laiką tai buvo tik teorija, tačiau pastaraisiais metais daugėja užuominų, kurios leidžia manyti, kad tokie objektai gali būti realūs.

    Dabar Majamio universiteto astrofizikai Alberto Magaraggia ir Nico Cappelluti praneša aptikę dar vieną galimą pirmykštės juodosios skylės kandidatą, pasitelkę Lazerinį interferometrinį gravitacinių bangų observatorijų tinklą „LIGO“, veikiantį dviejose vietose – Vašingtone ir Luizianoje.

    „LIGO“ fiksuojamos gravitacinės bangos yra erdvėlaikio „raibuliai“, galintys kilti susidūrus dviem juodosioms skylėms. Tyrėjų analizuotas signalas rodė susidūrimą, kurio metu vieno objekto masė buvo mažesnė nei Saulės masė. Tai ypač svarbu, nes toks „posaulės“ masės objektas galėtų būti būtent pirmykštė juodoji skylė.

    „Dažniausiai juodosios skylės susidaro po supernovos – masyvios žvaigždės mirties, – teigia N. Cappelluti. – Todėl jų masė gali svyruoti nuo kelių Saulės masių iki milijardų Saulės masių.“

    Pasak mokslininkų, pirmykštės juodosios skylės turėtų būti gerokai mažesnės masės.

    „Manome, kad mūsų tyrimas padės patvirtinti, jog [pirmykštės juodosios skylės] iš tiesų egzistuoja“, – sako N. Cappelluti.

    Vis dėlto, norint tvirtai atsakyti, reikės papildomų tyrimų: signalą, pavadintą S251112cm, dar būtina išsamiau išanalizuoti. Tačiau, tyrėjų teigimu, pirmykštės juodosios skylės, kurios masė mažesnė nei Saulės, egzistavimas šiuo metu yra labiausiai tikėtinas paaiškinimas.

    A. Magaraggia ir N. Cappelluti taip pat skaičiavo, kokio dažnio pirmykščių juodųjų skylių būtų galima tikėtis Visatoje, ir kaip dažnai jas teoriškai galėtų užfiksuoti „LIGO“. Šie skaičiavimai esą dera su duomenimis, kuriuos „LIGO“ renka nuo 2015 metų, kai pirmą kartą pradėjo aptikti gravitacines bangas.

    „Bandėme įvertinti, kiek pirmykščių juodųjų skylių galėtų egzistuoti Visatoje ir kiek jų turėtų būti pajėgus aptikti „LIGO“, – teigia A. Magaraggia. – Mūsų rezultatai nuteikia optimistiškai. Prognozuojame, kad posaulės masės juodosios skylės, panašios į tą, kurią galėjo užfiksuoti „LIGO“, turėtų būti retos, ir tai atitinka tai, kaip retai iki šiol buvo stebėti tokie įvykiai.“

    Kaip ir įprastos juodosios skylės, pirmykštės neleidžia iš jų pabėgti šviesai, todėl jas aptikti labai sunku. Be to, manoma, kad jos gali būti mažesnės už kitas juodąsias skyles – kai kuriais atvejais net prilygti asteroidų dydžiui.

    Pridėjus dar ir tai, kad kalbama apie įvykius prieš milijardus metų, toks aptikimas prilygsta adatos paieškai kosminėje šieno kupetoje. Vis dėlto, jei pirmykštes juodąsias skyles pavyktų patikimai identifikuoti ir „sukataloguoti“, jos galėtų padėti paaiškinti kitą didžiulę kosmologijos mįslę – tamsiąją medžiagą.

    Tamsioji medžiaga taip pat yra hipotetinė: tiesiogiai jos nematome, tačiau astrofizikai mano, kad ji gali sudaryti apie 85 proc. Visatos masės ir būti atsakinga už tai, kad kosminės struktūros laikytųsi kartu. Nors jos neįmanoma stebėti tiesiogiai, jos egzistavimą išduoda erdvės ir laiko elgsena.

    Ekspertų manymu, pirmykštės juodosios skylės galėtų sudaryti didelę, o gal net ir didžiąją tamsiosios medžiagos dalį. Teoriškai jų turėjo būti neįtikėtinai daug: jos galėjo prasidėti nuo itin mažų dydžių ir ilgainiui „pasklisti“ po erdvės platybes.

    Norint galutinai patvirtinti jų egzistavimą, reikės aptikti daugiau tokių objektų. Tikimasi, kad tai taps vis labiau įmanoma tobulinant „LIGO“ ir įjungiant naujus prietaisus, pavyzdžiui, Europos kosmoso agentūros projektą „Interferometer Space Antenna“ (LISA) – gravitacinių bangų detektorių, kurį planuojama paleisti 2035 metais.

    „LIGO“ užfiksavo labai stiprių įrodymų, kad tokio tipo juodosios skylės egzistuoja, tačiau norint gauti neginčijamą patvirtinimą, reikės aptikti dar vieną tokį signalą – arba net kelis, – teigia N. Cappelluti. – Aišku viena: atmesti jų realumo nebegalime.“

    Tyrimą planuojama publikuoti būsimame žurnalo The Astrophysical Journal numeryje.