Blog

  • Archeologai pripažįsta: dalis žmonijos istorijos gali būti vis dar paslėpta po žeme ir džiunglėmis

    Archeologai pripažįsta: dalis žmonijos istorijos gali būti vis dar paslėpta po žeme ir džiunglėmis

    Atlantida, džiunglių prarytos gyvenvietės, smėlyje paskendę imperijų miestai – daugelį metų „prarastos civilizacijos“ gyvavo pirmiausia kaip kultūrinis motyvas, balansuojantis tarp mito, literatūros ir sensacijų. Tačiau archeologijai ir antropologijai tai šiandien tampa vienu nepatogiausių, bet kartu ir fundamentaliausių klausimų: kiek iš tiesų nepilnos yra mūsų žinios apie žmonijos praeitį?

    Prarastų civilizacijų idėja sena, tačiau jos prasmė keitėsi kartu su mokslo raida. Antikoje tokios istorijos dažnai buvo moralinės ar filosofinės pamokos dalis. Platono Atlantida veikiau turėjo įspėti apie puikybę, o ne būti lauko tyrimų ataskaita. Vėlesniais amžiais panašūs pasakojimai dažniausiai laikyti legendomis, daugiau pasakančiomis apie autorių vaizduotę nei apie realią praeitį.

    Situacija pradėjo keistis XIX amžiuje, kai archeologija ėmė formuotis kaip mokslo disciplina. Trojos atradimas, vėliau – minojų civilizacijos Kretoje ar majų miestų Mezoamerikoje tyrimai suabejojo paprastu skirstymu į „mitą“ ir „istoriją“. Paaiškėjo, kad sudėtingos visuomenės gali ilgam išnykti iš akiračio – šimtams ar net tūkstančiams metų – jeigu jų materialius pėdsakus užkloja žemė, augmenija arba vanduo.

    Nuo tada klausimas apie prarastas civilizacijas nustojo būti vien fantazija. Jis tapo klausimu apie šaltinių, metodų ir interpretacijų ribas.

    Kas iš tiesų yra „prarastos civilizacijos“?

    Kasdienėje kalboje tai dažnai suprantama kaip kultūra, po kurios neliko nieko. Moksle viskas gerokai subtiliau. Prarasta civilizacija – tai tokia, kurios egzistavimas anksčiau nebuvo atpažintas, arba tokia, kurios mastas, sudėtingumas ir veikimo būdas ilgą laiką buvo sistemingai neįvertinti.

    Archeologai vis dažniau pabrėžia: įrodymų nebuvimas nėra įrodymas, kad kažko nebuvo. Didžioji dalis žmonijos istorijoje gyvenusių visuomenių nestatė monumentalinių akmeninių miestų. Naudotos medžiagos buvo trapios – medis, džiovintas molis, nendrės. Raštas, jeigu apskritai egzistavo, neretai būdavo fiksuojamas ant organinių medžiagų. Tokiose sąlygose pakanka kelių šimtmečių, kad beveik viskas išnyktų.

    Tai reiškia, kad civilizacijų „žemėlapis“, kurį matome vadovėliuose, didele dalimi yra žemėlapis to, kas turėjo sėkmės išlikti.

    Šiuolaikinė archeologija vis atviriau kalba apie savo ribotumus: tiriame tai, kas pasiekiama, o ne būtinai tai, kas buvo svarbiausia. Akmuo ir keramika dominuoja archeologiniame įraše ne todėl, kad buvo dažniausiai naudojami, o todėl, kad jie patvarūs.

    Davidas Graeberis ir Davidas Wengrow savo knygoje „Narodzinach wszystkiego“ teigia, kad dešimtmečius žmonijos istoriją rekonstruodavome pernelyg supaprastintai. Dažnai buvo daroma prielaida apie linijinę raidą – nuo mažų, lygiaverčių grupių iki didelių, hierarchinių valstybių. Tačiau archeologiniai duomenys, žvelgiant į juos plačiau, rodo, kad visuomenės eksperimentavo su įvairiomis organizacijos formomis: galėjo būti sudėtingos ir be ilgalaikės hierarchijos, miestietiškos – be centralizuotos valdžios, o kartais net sąmoningai atsisakydavo sprendimų, kuriuos šiandien vadintume „pažanga“.

    Jeigu tokios visuomenės nepaliko monumentalių griuvėsių, jas buvo lengva nepastebėti.

    Technologijos, atveriančios tai, kas nematoma

    Tikroji revoliucija atėjo kartu su nuotoliniais tyrimų metodais. Lidar, gruntą skverbiantis radaras ir palydovinių nuotraukų analizė leido į kraštovaizdį pažvelgti visiškai kitaip. Centrinėje Amerikoje lazerinis skenavimas atskleidė tankų majų gyvenviečių tinklą, sujungtą keliais, kanalais ir žemdirbystės terasomis. Tyrimai, publikuoti žurnale „Science“, parodė, kad šių regionų populiacija galėjo būti kelis kartus didesnė, nei manyta dar prieš keliolika metų.

    Panašiai ir Amazonėje. Dešimtmečius vyravo požiūris, kad drėgnasis atogrąžų miškas negalėjo išlaikyti didelių, sudėtingų visuomenių. Tačiau Michaelio Heckenbergerio vadovaujami tyrėjai aptiko plačius gyvenviečių kompleksus, žemės pylimų sistemas, kelius ir žmogaus pakeistas dirvas. Tai nebuvo atsitiktinės gyvenvietės – veikiau kultūriniai kraštovaizdžiai, šimtmečius formuoti žmonių.

    Šie atradimai nepatvirtina sensacingų pasakojimų apie „prarastas superimperijas“. Tačiau jie atskleidžia kai ką labiau neraminančio: kaip lengvai gamta gali paslėpti civilizacijos pėdsakus, kai ši išnyksta.

    Žlugimas be katastrofos

    Priešingai populiarioms istorijoms, daugelis civilizacijų nežlugo per vieną įspūdingą kataklizmą. Dažniau tai buvo ilgai trunkantys procesai. Klimato pokyčiai, kuriuos šiandien atkuriame analizuodami ledynų gręžinius ir nuosėdas, galėjo lemti laipsnišką regionų sausėjimą, derliaus kritimą ir žmonių migraciją. Indo slėnio civilizacija – viena paslaptingiausių – nyko be aiškių karo ar miestų sunaikinimo ženklų. Vis daugiau duomenų rodo, kad svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti upių sistemų pokyčiai ir musonų režimo kaita.

    Panašiai vėlyvojo bronzos amžiaus krizė Viduržemio jūros baseine šiandien dažnai aiškinama kelių veiksnių sąveika: sausromis, žemės drebėjimais, prekybos žlugimu ir politiniu nestabilumu. Tokiais atvejais civilizacijos ne tiek „dingsta“, kiek suyra į mažesnes, mažiau matomas struktūras. Archeologui tai vienas sunkiausių scenarijų, nes nėra vieno aiškaus katastrofos momento, paliekančio ryškų pėdsaką žemėje.

    Vienas dramatiškiausių, ilgai nuvertintų civilizacijų nykimo veiksnių buvo ligos. Amerikose kontaktas su europiečiais sukėlė sunkiai įsivaizduojamo masto demografinį lūžį. Raupai, tymai ir gripas išretino gyventojus dar iki plataus masto karinių konfliktų.

    Daugelyje regionų tai reiškė staigų miestų, laukų ir drėkinimo sistemų apleidimą. Per kelis dešimtmečius džiunglės ir miškai atsiėmė teritorijas, kurios anksčiau buvo intensyviai naudojamos. Kai po kelių šimtų metų ten atvyko tyrėjai, jie matė „nepaliestą gamtą“, o ne sudėtingų visuomenių pėdsakus.

    Todėl sąvoka „prarasta civilizacija“ šiandien neretai vartojama atsargiai: dažnai kalbama ne apie paslaptingas kultūras iš neįsivaizduojamos senovės, o apie visuomenes, kurių atmintis buvo brutaliai nutraukta.

    Pseudomokslas ir spėlionių ribos

    Kalbant apie prarastas civilizacijas, neišvengiama pseudomokslo tema. Idėjos apie pasaulinę, techniškai itin pažangią civilizaciją, egzistavusią dar prieš ledynmetį, nuolat sugrįžta knygose ir serialuose. Problema ta, kad tokie teiginiai neturi atramos geologiniuose, archeologiniuose ar genetiniuose duomenyse.

    Mokslininkai neneigia, kad gali egzistuoti dar neatrastų visuomenių. Tačiau jie nepritaria interpretaciniams šuoliams, ignoruojantiems pramonės pėdsakų nebuvimą, technologinio tęstinumo stoką ir aiškių artefaktų trūkumą. Susidomėjimas žinių spragomis nėra pateisinimas bet kokioms išvadoms.

    Kas lieka po civilizacijos?

    Tai vienas sudėtingiausių klausimų. Kartais lieka monumentalūs griuvėsiai. Kartais – pakitusi dirvožemio struktūra, kaip Amazonėje aptinkama terra preta. Kartais – subtilūs kraštovaizdžio raštai, kurie matomi tik iš oro. O kartais – beveik nieko.

    Prarastos civilizacijos neegzistuoja romantinių legendų apie superimperijas prasme. Tačiau jos egzistuoja kaip reali tyrimų problema, kylanti dėl medžiagų trapumo, įrašo nepertraukiamumo ir mūsų metodų ribotumo. Kiekvienas naujas atradimas – nuo majų iki Amazonės – rodo, kad žmonijos istorija buvo sudėtingesnė, įvairesnė ir mažiau linijinė, nei norėtume tikėti.

    Galbūt svarbiausia šių tyrimų pamoka paprasta ir nepatogi: civilizacija nėra savaime patvari būsena. Ji gali išnykti greičiau, nei spėjame ją aprašyti. O tai, ką šiandien laikome akivaizdžiais žinių pamatais, rytoj gali pasirodyti tik fragmentas gerokai didesnio, vis dar paslėpto pasakojimo.

  • Černobylis vėl kelia nerimą: sarkofagas pažeistas, ekspertai įspėja, kas gali nutikti

    Černobylis vėl kelia nerimą: sarkofagas pažeistas, ekspertai įspėja, kas gali nutikti

    Pagalvojus apie Černobylį, daugeliui prieš akis iškyla 1986 metų katastrofos vaizdai: sprogimas, radioaktyvių dulkių debesys ir dešimčių tūkstančių žmonių evakuacija. Tačiau ar po daugiau nei 39 metų ši vieta vis dar kelia realią grėsmę? Į šį klausimą verta pažvelgti ramiai ir faktais.

    1986 metų balandžio 25-osios ir 26-osios naktį Černobylio atominės elektrinės 4-asis reaktorius per nepavykusį bandymą sprogo. Į atmosferą pateko didžiuliai radioaktyvių medžiagų kiekiai, o dalis kuro buvo išmesta į aplinką. Likusios reaktoriaus šerdies liekanos išsilydė ir susidarė vadinamasis koriumas. Sprogimo padariniai buvo juntami ne tik šalia elektrinės – tarša pasiekė daugelį Europos šalių. Reaguodama į nelaimę, tuometinė valdžia evakavo tūkstančius gyventojų ir aplink pažeistą objektą įkūrė plačią uždraustąją zoną.

    Po Sovietų Sąjungos žlugimo elektrinė palaipsniui buvo stabdoma: paskutinis reaktorius uždarytas 2000 metais. Nuo tada objektas nebegamina elektros energijos, tačiau išlieka radioaktyvių medžiagų saugojimo vieta – čia laikomas panaudotas branduolinis kuras, saugomas aušinimo baseinuose ir sausose saugyklose.

    Problemos dėl elektros tiekimo ir aušinimo: kas nutiko?

    2022 metais karas Ukrainoje paveikė ir Černobylio kompleksą: per kovas buvo nutrauktos elektros linijos, tiekusios energiją objektui. Tai sukėlė tarptautinį nerimą, nes be elektros neveiktų aušinimo siurbliai, vėdinimas ir radiacinės stebėsenos sistemos. Tuomet Ukrainos institucijos įspėjo, kad dyzeliniai avariniai generatoriai turi ribotą kuro atsargą, todėl kritinės sistemos galėtų sustoti maždaug po 48 valandų.

    Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) ramino, kad net visiškai netekus maitinimo staigaus temperatūros šuolio rizika būtų labai maža. Praktiškai tai reiškia, kad aušinimo baseinuose esantis vanduo veikia kaip didelis šilumos „buferis“. Net ir neveikiant siurbliams, jis gali sugerti šilumą iš kuro ilgą laiką, o temperatūra kiltų lėtai. Todėl staigaus „šerdies išsilydymo“ scenarijus, siejamas su 1986 metų Černobyliu ar 2011 metų Fukušima, šiuo atveju neturi fizinio pagrindo.

    Didžiausia problema praradus elektrą buvo ne kuro perkaitimo grėsmė, o operacinės kontrolės praradimas. Be maitinimo neveikia radiacinės stebėsenos sistemos, kurios nuolat fiksuoja spinduliuotės lygius ore, vandenyje ir dirvožemyje. Techninis personalas nebeturi pilnų duomenų, todėl net ir nedideli nukrypimai gali būti pastebėti pavėluotai. Be to, elektros trūkumas apsunkina įprastus priežiūros darbus ir saugų objekto eksploatavimą.

    Katastrofos likučių apsauga

    Vienas svarbiausių žingsnių po 1986 metų buvo sukurti patikimą barjerą tarp sugriauto 4-ojo reaktoriaus likučių ir aplinkos. Pirmasis, skubiai pastatytas sarkofagas buvo laikomas laikinu sprendimu: konstrukcija senėjo, trūkinėjo ir vis prasčiau atliko savo funkciją. Todėl XX ir XXI amžių sandūroje priimtas sprendimas įgyvendinti vieną ambicingiausių branduolinės inžinerijos projektų – pastatyti naują uždangalą „Chernobyl New Safe Confinement“.

    Naujoji konstrukcija – tai milžiniškas plieninis gaubtas, kurio aukštis viršija 100 metrų, o tarpatramis didesnis nei futbolo aikštės. Jis buvo surinktas saugiu atstumu nuo reaktoriaus, o 2016 metais užstumtas virš sugriauto bloko. Šio uždangalo paskirtis nėra vien „uždengti“ griuvėsius: jis turi riboti radioaktyvių dulkių ir dujų sklaidą, saugoti vidų nuo lietaus bei sniego ir sudaryti kontroliuojamas sąlygas laipsniškai demontuoti pavojingiausias senojo reaktoriaus dalis. Projektuota, kad gaubtas tarnaus mažiausiai 100 metų, suteikdamas inžinieriams laiko saugiai pašalinti kuro likučius ir užterštas konstrukcijas.

    Tačiau pastarųjų metų įvykiai parodė, kad net pažangiausi techniniai sprendimai išlieka pažeidžiami politinių ir karinių veiksnių. 2025 metais sarkofago konstrukcija buvo apgadinta per dronų atakas. TATENA patvirtino, kad uždanga prarado dalį sandarumo ir nebevisiškai atlieka barjero funkciją, ribojančią radioaktyvių medžiagų sklaidą. Vis dėlto agentūra pabrėžė, kad spinduliuotės lygio padidėjimo nefiksuota, todėl žala nesukėlė staigaus pavojaus žmonėms ar aplinkai.

    Problema slypi kitur: sarkofagas nėra pasyvus „stogas“, o sudėtinga sistema, kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra, maitinimas ir remontas. Konstrukcijos pažeidimai didina spartesnės degradacijos riziką, didina jautrumą oro sąlygoms ir apsunkina suplanuotus ardymo darbus. O remontuoti tokią infrastruktūrą aktyvaus ginkluoto konflikto sąlygomis – ne tik techniškai sudėtinga, bet ir politiškai bei logistiškai komplikuota. Dėl to ilgalaikis Černobylio saugumas vėl tampa atviru klausimu.

    Karas Ukrainoje taip pat išryškino platesnę problemą: grėsmės branduoliniams objektams šiandien kyla ne vien dėl techninių gedimų ar žmogiškų klaidų. Vis svarbesni tampa infrastruktūros destabilizacija, elektros tiekimo sutrikimai ir tyčiniai kariniai veiksmai prieš kritinius objektus. Černobylis nėra išimtis – panašūs nuogąstavimai nuolat reiškiami ir dėl Zaporižios elektrinės, kur ne kartą skelbta apie aušinimo sistemų priklausomybę nuo avarinių generatorių ir apie riziką, kylančią karo veiksmams vykstant netoliese.

    Ar galima miegoti ramiai?

    Atsakymas – ir taip, ir ne. Šiandien Černobylis nėra veikianti atominė elektrinė su aktyviu reaktoriumi, kuris galėtų vėl pasiekti kritinę būseną. Šiuo metu nėra sąlygų klasikiniam „šerdies išsilydymui“, kaip 1986 metais ar Fukušimoje 2011-aisiais. Tai esminis skirtumas nuo veikiančių atominių elektrinių, kur aušinimo palaikymas yra kritiškai svarbus saugai.

    Tačiau vietoje likusi infrastruktūra reikalauja nuolatinės priežiūros. Aušinimo, stebėsenos ir radioaktyvių medžiagų saugojimo sistemos turi veikti, kad būtų išvengta lokalių incidentų – nors jų mastas ir pasekmės iš esmės skiriasi nuo katastrofinių scenarijų. Tai, kas kadaise buvo viena didžiausių branduolinių grėsmių pasaulyje, šiandien labiau yra tikslaus techninio valdymo ir saugios priežiūros klausimas, o ne nekontroliuojamos avarijos rizika.

  • Egipte aptikti 18 mln. metų senumo beždžionės palaikai verčia abejoti žmonijos kilme

    Egipte aptikti 18 mln. metų senumo beždžionės palaikai verčia abejoti žmonijos kilme

    Šiaurės Afrikoje padarytas atradimas gali pakeisti vieną labiausiai įsitvirtinusių teorijų apie žmogaus ir artimiausių jo giminaičių kilmę. Mokslininkai pranešė Egipte aptikę maždaug 18 mln. metų senumo žmogbeždžionės fosilijų. Svarbiausia tai, kad radimvietė iki šiol nebuvo laikoma reikšminga šios grupės evoliucijai.

    Fosilijos – apatinio žandikaulio fragmentas ir dantys – priskirtos naujai aprašytai rūšiai Masripithecus moghraensis. Jos buvo rastos Vadi Mogros (Wadi Moghra) regione Egipto šiaurėje ir datuojamos ankstyvuoju miocenu – maždaug 17–18 mln. metų laikotarpiu. Tyrėjų teigimu, tai pirmasis aiškus įrodymas, kad tuo metu šioje Afrikos dalyje gyveno žmogbeždžionės.

    Iki šiol dominavo teorija, jog šiuolaikinių žmogbeždžionių – įskaitant ir žmones – protėviai daugiausia evoliucionavo Rytų Afrikoje. Toks požiūris susiformavo todėl, kad didžioji dalis žinomų fosilijų buvo rasta būtent šiame regione. Vis dėlto naujasis radinys verčia šį vaizdą permąstyti: galbūt svarbūs evoliucijos etapai vyko gerokai toliau į šiaurę, Afroarabijos regione.

    Dantų ir žandikaulio sandaros analizė rodo, kad Masripithecus galėjo būti artimai susijęs su linija, iš kurios išsivystė visos šiuolaikinės žmogbeždžionės. Tai leidžia manyti, kad ši rūšis galėjo būti netoli paskutinio bendro protėvio, siejančio tiek didžiąsias beždžiones, tokias kaip šimpanzės ir gorilos, tiek mažesnes – pavyzdžiui, gibonus.

    Galimos šio atradimo pasekmės tuo nesibaigia. Tyrėjai neatmeta, kad iki šiol turėtas evoliucijos vaizdas buvo tiesiog nepilnas, o fosilijų stoka Šiaurės Afrikoje galėjo būti nulemta ne šių gyvūnų nebuvimo, bet nepakankamų tyrimų. Nauji duomenys taip pat leidžia svarstyti, jog šiaurės rytų Afrikos ir Artimųjų Rytų regionas galėjo būti svarbus migracijos „mazgas“, iš kurio beždžionių protėviai plito tiek gilyn į Afriką, tiek į Euraziją, kur vėliau atsirado kitos evoliucinės linijos.

    Vis dėlto ne visi mokslininkai linkę daryti toli siekiančias išvadas. Fosilijos yra fragmentiškos, todėl dalis tyrėjų pabrėžia, kad būtina daugiau radinių, kurie leistų galutinai patvirtinti naują hipotezę dėl žmogbeždžionių kilmės vietos. Nepaisant atsargumo, šis atradimas jau dabar laikomas vienu reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių paleoantropologijoje.

    Šaltiniai: „Science“, „Discover Magazine“.

  • Japonijoje prabunda supervulkanas: po 7300 metų Kikai kaldera vėl pildosi magma

    Japonijoje prabunda supervulkanas: po 7300 metų Kikai kaldera vėl pildosi magma

    Po daugiau nei septynių tūkstančių metų santykinės ramybės vienas galingiausių Žemės vulkaninių kompleksų vėl rodo aktyvumo ženklus. Mokslininkai nustatė, kad didžiulė Kikai kaldera Japonijoje ima iš naujo pildytis magma. Šis procesas gali reikšti naujo ciklo pradžią, kuris ilgainiui galėtų baigtis dar vienu itin dideliu išsiveržimu.

    Kikai kaldera, esanti į pietus nuo Japonijos Kiūšiū salos, praeityje buvo vienos didžiausių holoceno epochos erupcijų vieta. Maždaug prieš 7300 metų čia įvyko katastrofiškas įvykis, vadinamas Akahojos erupcija. Tuomet į atmosferą buvo išmesti milžiniški magmos ir pelenų kiekiai, kurie pakeitė regiono kraštovaizdį ir turėjo įtakos klimatui.

    Naujausi tyrimai rodo, kad magminė sistema po kaldera nėra „mirusi“. Priešingai – ji pamažu atsistato. Taikydami pažangius seisminius metodus, tyrėjai aptiko didžiulį magmos telkinį, esantį kelių kilometrų gylyje po kalderos dugnu. Svarbu tai, kad jame jau yra dalinai išsilydžiusios medžiagos, todėl galima teigti, jog kalderos pildymosi procesas iš tiesų vyksta.

    Mokslininkai šį reiškinį apibūdina kaip pakartotinį magmos „maitinimą“. Po milžiniško išsiveržimo prieš tūkstančius metų beveik visa magma buvo išmesta į paviršių, o magmos kamera smarkiai ištuštėjo. Dabar nauja magma kyla iš gilesnių Žemės sluoksnių ir palaipsniui užpildo tą pačią struktūrą.

    Skaičiavimai leidžia manyti, kad procesas vyksta gana sparčiai – magma į sistemą patenka greičiau, nei manyta anksčiau. Tai reiškia santykinai greitesnį rezervuaro atsikūrimą, žinoma, geologiniu masteliu: vis dar kalbama apie tūkstančius metų, o ne dešimtmečius ar šimtmečius.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad dabartinė situacija nereiškia tiesioginės artėjančios erupcijos grėsmės. Po kaldera vykstantys procesai yra lėti, o šiuo etapu nėra požymių, rodančių neišvengiamą katastrofą. Tokios apimties magminės sistemos atsigavimas yra sudėtingas ir ilgas ciklas, kuris gali trukti labai ilgai, kol pasieks būseną, galinčią sukelti dar vieną itin didelį išsiveržimą.

    Tačiau pats atradimas mokslui yra itin reikšmingas. Jis parodo, kad net po pačių destruktyviausių Žemės istorijoje erupcijų vulkaninės sistemos gali atsinaujinti ir vėl kaupti energiją. Tai keičia supratimą apie supervulkanų „gyvavimo ciklus“ ir jų galimą grėsmę ateityje.

    Kikai kalderos tyrimai yra dalis platesnių pastangų stebėti vulkaninį aktyvumą Japonijoje – viename seismiškai aktyviausių pasaulio regionų. Geresnis tokių procesų supratimas ateityje gali padėti tiksliau prognozuoti išsiveržimus ir mažinti jų padarinius. Faktas, kad toks milžiniškas vulkaninis kompleksas vėl ima pildytis magma, primena, kokie dinamiški yra mūsų planetą valdantys procesai.

    Šaltiniai: „Communications Earth & Environment“, „Kobe University“.

  • Šokiruojantys radaro duomenys Gizoje: šalia Sfinkso aptikta anomalija ir požeminė struktūra

    Šokiruojantys radaro duomenys Gizoje: šalia Sfinkso aptikta anomalija ir požeminė struktūra

    Pastarosiomis dienomis pasaulį apskriejo sensacingi pranešimai, jog po Gizos plynaukšte gali slėptis tai, ko mokslininkai iki šiol nebuvo aptikę. Dalis tyrėjų teigia turintys požymių, rodančių galimą antrojo Sfinkso egzistavimą ir didelę, iki šiol nežinomą požeminę struktūrą. Nors tai skamba lyg scenarijus nuotykių filmui, pranešama, kad šiuos duomenis kai kurie mokslininkai vertina itin rimtai.

    Daugiau nei vienas Sfinksas? Radarai rodo, kad tai įmanoma

    Šios istorijos pradžia siejama su italų tyrėjų komandos atliktomis analizėmis, tarp jų – inžinieriaus Filippo Biondi. Mokslininkai, tirdami po dykumos paviršiumi esančias struktūras, pasitelkė pažangias palydovinio vaizdinimo ir radarines technologijas.

    Pasak tyrėjų, gauti duomenys rodo netoli gerai žinomo Sfinkso esančią ryškią anomaliją, kuri forma galėtų atitikti antrą monumentalų statinį. Teigiama, kad ši struktūra galėtų būti po sutvirtinta smėlio kopa, o jos aukštis – siekti iki maždaug 30 metrų.

    Tyrėjai pabrėžia, jog aptikimas esą nėra atsitiktinis. Jie nurodo tikslias geometrines sąsajas tarp jau žinomų objektų – Cheopso, Chefreno ir Mikerino piramidžių bei Sfinkso – ir vietos, kur, pagal šią hipotezę, galėtų būti dar vienas monumentas. Jei tai pasitvirtintų, visas Gizos kompleksas galėjo būti suplanuotas gerokai sudėtingiau, nei iki šiol manyta, o matomi statiniai būtų tik didesnio sumanymo dalis.

    Dar daugiau diskusijų sukėlė pranešimai apie galimą požeminę struktūrą. Radarų analizės, kaip teigiama, galėjo atskleisti vertikalių šachtų, horizontalių koridorių ir kamerų tinklą, sudarantį išplėtotą sistemą, architektūriškai primenančią žinomus elementus po Sfinksu. Tyrėjų komanda tvirtina, kad šios struktūros pasižymi stebinančia simetrija, o tai, jų nuomone, galėtų rodyti dirbtinę, o ne natūralią kilmę.

    Mokslo bendruomenė – itin susiskaldžiusi

    Šios teorijos šalininkų teigimu, aptiktos anomalijos galėtų reikšti nežinomą požeminį kompleksą – galbūt ceremoninės, simbolinės ar net „miestinės“ paskirties. Kai kurie spėja, kad piramidės ir Sfinksas galėjo būti tik matoma daug didesnės po žeme paslėptos sistemos dalis.

    Papildomu argumentu, tyrėjų manymu, galėtų tapti ir senovės šaltiniai. Dažnai minima faraono Tutmozio IV vadinamoji Sapno stela, esanti tarp Sfinkso letenų. Kai kuriuose vaizdavimuose matomi du sfinksai, o alternatyvios interpretacijos šį motyvą sieja su prielaida, jog iš pradžių galėjo egzistuoti du tokie statiniai.

    Vis dėlto panašios hipotezės sklandė ir anksčiau: buvo spėliojama apie paslėptas kameras, koridorius ar net vadinamąją Įrašų salę po Sfinksu, tačiau nė viena versija taip ir nebuvo vienareikšmiškai patvirtinta. Dabartinių pranešimų naujumas – šiuolaikinių technologijų, tokių kaip sintetinės apertūros radaras ar tomografija, taikymas. Pastaraisiais metais šios priemonės iš tiesų prisidėjo prie tuščių ertmių aptikimo piramidėse.

    Nepaisant didžiulio susidomėjimo, mokslo bendruomenė į šias išvadas žvelgia atsargiai. Dalis ekspertų pabrėžia, kad radarų duomenys gali rodyti tik grunto struktūros pakitimus, kurie nebūtinai yra žmogaus veiklos rezultatas.

    Šaltinis: „New York Post“

  • Seeds of doubt: The dark side of an Italian energy giant’s green jet fuel promise

    Seeds of doubt: The dark side of an Italian energy giant’s green jet fuel promise

    Italian state-owned oil giant Eni presents its Kenyan biofuel project as a model for sustainable air travel. Many small farmers say it’s failed them.

    By MARIANNE GROS, LEONIE CATER, LUKE BARRATT,
    and COSTANZA GAMBARINI

    in Kilifi, Kenya

    Illustration by Natália Delgado/ POLITICO

    AI generated Text-to-speech

    Four years ago, Italy’s biggest oil company started approaching Kenyan farmers with an intriguing pitch: Plant castor seeds on your land, and we’ll promise to buy the crop and turn it into climate-friendly jet fuel.

    Eni, which is part-owned by the Italian government and makes most of its money selling planet-warming fossil fuels, boasted that the Kenyan initiative would provide customers “with fully decarbonized products” while creating “models of sustainable agriculture by promoting social development.”

    Today, Eni’s Kenyan operation is sending tens of thousands of tons of vegetable oil back to its refinery in Sicily each year to make biofuels for planes, cars and trucks.

    All this is done with the backing of Prime Minister Giorgia Meloni’s government in Rome, and under the auspices of the European Union, which requires airlines to slowly replace fossil fuels with greener, bio-based alternatives.

    But a joint investigation by POLITICO and the British investigative outlet SourceMaterial reveals a dark side to this project. Interviews with more than 40 farmers reveal smallholders being encouraged to grow castor beans, only to be abandoned by the middlemen that had recruited them on Eni’s behalf. Many were left with a useless, inedible crop which they had planted instead of maize.

    Moreover, trade data suggests as much as 80 percent of the vegetable oil that Eni exported from Kenya to Italy last year doesn’t actually come from sustainably grown Kenyan castor seeds at all, but is made from edible vegetable oil using rapeseed imported from South Africa — which critics say appears to violate EU standards that stipulate only non-food and non-feed crops can be used for sustainable aviation fuel.

    Eni says it complies with EU laws and that its Kenya programme is “designed to avoid negative impact on food production and guarantee food security for farmers” and is having a “positive impact on local communities.” The company denies that castor had replaced food production for farmers.

    The investigation — which involved nearly 60 interviews with farmers, NGOs, local government officials, lawyers, academics and companies — raises serious questions about the sustainability claims made by biofuel producers like Eni, and casts doubt over the European Union’s ability to enforce its own biofuel standards.

    It adds to broader concerns that the global biofuel supply chain, on which many sectors are depending to meet their climate targets, is opaque, poorly regulated, environmentally damaging and open to abuse.

    Katsele Shauri Mitsanze was one of many farmers in Kilifi County, Kenya who jumped at the opportunity to plant castor after a local company called Servizi Agricoli Forestali Africa pitched it as a wonder-crop.

    If farmers switched to growing castor, SAFA would pay life-changing cash for the harvests. Eni would use the plants to make vegetable oil and turn that into green fuel for customers including BMW, easyJet and Ryanair.

    Mitsanze planted castor across her smallholding, replacing the maize crops she and her seven children relied on for food. They harvested the inedible beans and waited, but SAFA never returned.

    “The officers said they would come and collect them, but they never came,” said Mitsanze. “My family really suffered because of the hunger.”

    Through local companies like SAFA, Eni has handed out seeds to more than a hundred thousand farmers across Kenya for a flagship project backed by the Italian government.

    Eni’s Kenyan project was partly funded by the International Finance Corporation, an arm of the World Bank, that lent it $135 million, and by the Italian Climate Fund, which loaned $75 million.

    The Italian government, which holds a major stake in Eni, hopes its Mattei Plan — named after Eni’s founder — will reset relations with Africa through investments aimed in part at curbing migration.

    Not all the farmers involved in Eni’s project complained. Out of 42 interviews with farmers involved in the project, two farmers from Nakuru county said they were satisfied with the project.

    Meanwhile, Eni has compensated for failing Kenyan harvests by shipping in vast quantities of South African rapeseed— a food crop that the EU says should only be used in minor quantities in green fuel — trade data suggests.

    “This is the exact opposite of what the project is supposed to achieve,” said Carlo Tritto, sustainable fuels manager at Transport & Environment, a non-profit group that shared the data exclusively with SourceMaterial and POLITICO.

    Eni had pledged to use rapeseed only in “marginal” quantities for one of its Kenya agrihubs. It acknowledged that use of edible oils for fuel production “affects the food market globally, destabilizing the availability and prices.”

    Asked about this, Eni argued that using rapeseed still complies with EU environmental laws and that using the crop made sense for the project to run as planned. “It is a standard and virtuous practice to optimize the supply mix of raw materials during the execution phase,” the company said.

    In its responses to POLITICO and SourceMaterial, Eni also argued that the rapeseed sourced from South Africa can be used to produce sustainable aviation fuel under EU law as it’s cultivated on “severely degraded land,” pointing to an annex under the Renewable Energy Directive.

    The annex in question states that it permits: “Crops grown on severely degraded land, except food and feed crops, where used for the production of biofuel for the aviation sector.”

    Eni denied that castor had replaced food production.

    “The programme is built on a principle of voluntary participation, according to contractual terms and conditions agreed between aggregators and farmers,” the Eni spokesperson said. “Farmers are free to join or exit the initiative at every cycle without any penalties,” he added.

    The European Union is betting big on what it calls the “bioeconomy.” In November 2025, it unveiled plans to replace fossil fuels in products like plastics, building materials, chemicals and fibers with biomass — organic materials from trees and crops.

    Biofuels are also a core part of the bloc’s green transition plan. The transport sector is the biggest cause of greenhouse gas emissions in the EU, according to the European Environment Agency. Aviation in particular is one of the toughest sectors to decarbonize. Brussels has set targets requiring airports to make at least 70 percent of aviation fuel “sustainable” by 2050.

    The EU’s agriculture commissioner, Christophe Hansen, called for more flexible rules to stimulate biofuels production at a global food conference earlier this month. Oil producers and car manufacturers have also lobbied for biofuels. Using them means holding onto petrol-burning engines rather than switching to electric power or alternative fuels like hydrogen.

    But environmental groups have warned of the risk of greenwashing due to a lack of transparency into the origins of the raw materials, and what they describe as exaggerated claims about the environmental benefits of biofuels.

    “It’s a mistake politically to bet on biofuels. The traceability standards are just not there yet,” said Pax Butchart, a campaigner at Biofuelwatch, a non-profit group. “Their ability to reduce carbon emissions is very suspect because of that.”

    The EU is “working on an improvement of the system of sustainable certification,” a spokesperson for the European Commission said.

    Eni’s Kenya project aims to enroll up to 200,000 small-scale farmers and reuse “degraded land not suitable for food production.” The company says it has recruited 130,000 farmers to date. The castor beans they grow are turned into oil that is shipped to Sicily to be refined into fuel.

    In 2022 Eni’s intermediaries began traveling between rural villages, drawing crowds with news of a drought-resistant crop that would thrive where maize and beans failed.

    “They were selling hope,” said Cherono Kimosop, 78, a farmer from Baringo county in northwestern Kenya.

    David Kemei was one of the agents tasked with winning farmers over. Hired by SAFA, Kemei went from farm to farm, eventually signing up around 200 growers for Eni’s scheme.

    They expected that buyers would pay “a very high price,” said Kemei, 45. “We really thought that this would be one of the biggest cash crops in Kenya.”

    But when the harvest came, only around 10 of Kemei’s recruits made a profit, he said. After making promises and handing out seeds, in many cases SAFA owner Diego Barili did not return to buy the crops, Kemei said.

    Barili and his farming estate are featured in some of Eni’s brochures advertising the project.

    “He was exploiting farmers,” Kemei said. “After he disappeared, a lot of the farmers were left with uncollected yields, so they had to destroy the harvest in order to prevent the cows from eating the castor and getting poisoned.”

    Kanini Chanze Menza, 56, who planted castor with seeds from another intermediary in Kwale near the coast, said her family was left without food when no one came to buy the beans.

    “We were depending on the harvest,” said Menza, who has 11 children. “There was a lot of hunger.”

    Michael Mwena, who managed 1,500 Kwale farmers for Agricycle East Africa, another Eni intermediary, said they turned on him when they were left with unsold crops.

    “I’m not ready to carry another bit of blame from such a kind of company,” he said. “They really betrayed my farmers.”

    In Kilifi, near the port city of Mombasa, another agent, Bryan Mulewa, said he helped distribute seeds to 800 cultivators before the intermediary that hired him went bankrupt in 2023 after buying harvests from only 50 of them.

    At his office in the Kenyan town of Naivasha, Barili declined requests for an interview and told SourceMaterial he would dismiss employees who spoke to reporters. In an email, he said that allegations his company failed to collect harvests were “fake” and that for food security he always encouraged farmers to plant castor on only 30 percent of their land.

    Agricycle did not respond to a request for comment. Eni’s spokesperson said: “Contractual terms between aggregators and farmers are set by them at the beginning of the season.”

    Eni had “no evidence or record” that the aggregators had changed the terms of the deals with farmers, the spokesperson added. The company had terminated contracts in “the few cases in which Eni Kenya learnt that the aggregator, notwithstanding the contractual obligation to do so, did not follow up properly the collection of seeds,” the spokesperson added.

    Local intermediaries like SAFA and Agricycle are responsible for checking that castor farms meet standards set by International Sustainability & Carbon Certification, the body Eni relies on to verify that its project follows EU laws. The ISCC is recognized by the EU as a legitimate voluntary certification scheme for biofuels.

    Customers including the airlines that buy Eni’s biofuels also rely on ISCC ratings to make claims about the sustainability of their fuel, as does Eni’s refinery at Gela in Sicily.

    ISCC’s audits have come under scrutiny after allegations of serial fraud in biofuel imports from Southeast Asia caused alarm in the EU. Earlier this month, a SourceMaterial investigation revealed that an ISCC-certified Indonesian exporter targeted in a fraud probe supplied European energy majors, including Eni.

    Reliance on voluntary certification schemes “can make the system intrinsically vulnerable,” said Massimiliano Bienati, head of transport policy at the think tank ECCO, adding that with “control mechanisms depending largely on company records and the link to the original biomass becoming progressively more indirect,” there is an increased risk of fraud.

    There are also doubts over corporate claims about biofuels’ green credentials. In 2024, Dutch airline KLM retracted sustainability claims about ISCC-certified fuel after a lawsuit. The same year, the European Commission launched an investigation into 20 airlines, asking them to review their biofuels claims.

    The Eni spokesperson said that “some aggregators working with several farmers” had received certificates from ISCC guaranteeing a low risk of land for food crops being planted with castor.

    Of the nine aggregators identified in this investigation, none has a “low risk” certificate, according to ISCC’s online records. Only one, Janari Farms, previously held a certificate, which expired in August 2025.

    ISCC said in a statement that it does not comment on specific cases and that compliance “is verified through independent third-party audits.”

    Eni’s Kenyan biofuels project uses “raw materials cultivated on degraded, semi-arid or abandoned land that are not in competition with the food supply chain,” according to the company’s website.

    Castor is “not replacing previous food crop production,” Eni said, and safeguarding food crops is also among the conditions laid down for Eni by the International Finance Corporation, the World Bank arm that has lent $135 million to the project.

    “What the standard says is that there should be no impact on food security,” said Anastasia Ngatti, environmental specialist at the IFC. “You cannot replace corn with castor.”

    In interviews with farmers across Kenya, SourceMaterial heard repeated claims from farmers that planting castor instead of maize had left families without enough to eat.

    Jackson Chepkaitani Changkmsony, a 66-year-old farmer from Koitumet in Baringo County, said he bought seeds because intermediaries told him they could be “intercropped” — grown among food plants in the same field.

    Jackson Chepkaitani Changkmsony, a 66-year-old farmer from Koitumet in Baringo County. | Photo by Costanza Gambarini

    “They enticed us by saying that they would till our land and give us the seeds, and we could also intercrop with greengrams and beans,” he said. “I had to forgo maize because we were discouraged from intercropping both. That year, the castor failed. I had no reserves of maize.”

    To feed his family, Changkmsony was forced to sell goats and scrape a pittance from charcoal burning, often relying on handouts delivered through the local chief’s office, he said.

    “How do you advise farmers to plant castor and not maize, which will bring food to their tables?” said Hamisi Thuva Salim, 34, the assistant chief of Mnyenzeni, in Kilifi County.

    Valerio Bini, a University of Milan professor who interviewed 50 farmers in Eni’s project in May 2025, said that virtually all had replaced food crops with castor.

    “Despite everything that’s said about using marginal lands, essentially 100 percent of the farmers — except for very rare cases — were growing food on those fields before planting castor,” he said. “This directly competes with food production in areas where food security is already fragile.”

    Changkmsony is not the only farmer whose castor crop failed.

    Across Kenya, Eni’s project has struggled to deliver enough castor to its Sicilian refinery — so much so that it has begun to combine the castor oil it makes in Kenya with oil from rapeseed shipped from South Africa.

    According to 2025 trade data from Volza, rapeseed oil represented about 80 percent of all biofuel feedstock exports from Kenya to Italy. In the same year, Eni Kenya imported about 58 kilotons of rapeseeds from South Africa, the data shows. Eni told POLITICO that the rapeseed oil made up about 40 percent of “total exported volumes” by Eni Kenya in 2025, which refers to all exports, not just biofuel feedstock.

    Rapeseed is a food crop and EU rules say that food and feed crops cannot be used in sustainable aviation fuels unless it is “offset” with other genuinely sustainable feedstocks elsewhere in a company’s supply chain — a method called the “mass balance system,” which Eni employs.

    It means that Eni mixes “different batches” of feedstock into its biofuels, using a “strict bookkeeping system” to ensure the overall balance of green fuel is maintained, a company spokesperson said.

    Critics say this amounts to greenwashing. “Food-crop biofuels deliver limited climate benefits, pose land-use change risks and compete with food production,” said Transport & Environment’s Tritto.

    Although Eni said that rapeseed is acceptable for sustainable aviation fuel because it is “cultivated on severely degraded land,” EU rules state that such cultivation must not include “food and feed crops.”

    Eni did not answer detailed questions about the company’s land use, nor did the company provide certification proving this claim when asked by POLITICO and SourceMaterial. The energy company insists its Kenya project is proceeding as planned and compliant with IFC conditions.

    The IFC said in a statement that “Eni remains in compliance with both the IFC’s financing conditions and performance standards” and that it “is aware of concerns about the welfare of smallholder farmers participating in the project and is engaging with Eni to understand the situation.” The project is not “a simple trade-off between biofuel production and food crop cultivation,” it said.

    Despite farmers’ complaints, Eni, a self-described “key player in biofuel innovation,” is pressing ahead in Kenya. Its Sicilian refinery produced 40,000 tonnes of sustainable aviation fuel last year, and Eni aims to supply a third of the European market, pushing capacity to more than 2 million tonnes a year by 2030.

    Even as criticism mounts, Eni has been able to count on a powerful ally: the Italian government. In October, Italy’s environment and energy minister, Gilberto Pichetto Fratin, called biofuels a “path to growth for Italy, for the transformation of refineries.”

    Italian delegates helped spearhead a pledge at last year’s COP30 climate summit to quadruple sustainable fuel use by 2035, while Italy has helped push the EU to drop an outright ban on the sale of combustion engines by 2035 in favor of more flexibility for the use of biofuels. At an Italy-Africa summit in Ethiopia in February, Meloni underlined biofuels’ key role in the EU-backed Mattei Plan.

    The Italian Ministry of Environment and Energy Security did not respond to multiple requests for comment.

    Angelo Bonelli, an MP for Italy’s Greens and Left Alliance, told SourceMaterial that the government-run Italian Climate Fund has repeatedly refused his requests for information about its $75 million support for what he described as Eni’s “predatory” Kenyan project.

    “Agricultural land is taken away — often in areas where hunger and malnutrition are everyday emergencies — to be used for biofuel crops that serve to guarantee energy for Italy rather than food for local communities,” he said.

    In Baringo, farmer Pius Kipkemboi remembers how in 2022 he attended a baraza, a village meeting where SAFA’s Barili encouraged the community to embrace Eni’s biofuel crops.

    A year later he cut his losses, ripping up his castor trees and replanting maize for food.

    “I thought they were sincere. I thought they had done their research and that this would be a suitable place to grow castor,” he said. “They conned us.”

    Costanza Gambarini and Luke Barratt reported from London and Kenya. Marianne Gros and Leonie Cater reported from Brussels. Pierra Nyaruai contributed additional reporting from Kenya and Amy Thorpe contributed reporting from London.

    CORRECTION: This article has been amended with the correct spelling of Carlo Tritto.

  • Briuselis siunčia aiškią žinią europiečiams: dirbkite iš namų ir mažiau vairuokite

    Briuselis siunčia aiškią žinią europiečiams: dirbkite iš namų ir mažiau vairuokite

    Europos Komisija ragina europiečius, kur įmanoma, dirbti iš namų, rečiau vairuoti ir skraidyti, o ES valstybėms nedelsiant spartinti atsinaujinančios energetikos plėtrą. Taip siekiama sušvelninti užsitęsusios energetikos krizės padarinius, kilusius dėl konflikto Persijos įlankoje.

    Kalboje, priminusioje ankstyvąsias COVID-19 pandemijos dienas, už energetiką atsakingas Europos Komisijos narys Danas Jørgensenas pareiškė, kad Europa susidūrė su „labai rimta situacija“, kurios pabaigos kol kas nematyti.

    „Net jei… taika ateitų rytoj, artimiausiu metu į normalias vėžes nebegrįšime“, – po antradienį įvykusio neeilinio ES 27 energetikos ministrų susitikimo sakė D. Jørgensenas.

    Pasak jo, kuo daugiau pavyks sutaupyti naftos produktų – ypač dyzelino ir reaktyvinių degalų – tuo palankesnė bus bendra situacija. Jis taip pat paragino valstybes nares vadovautis Tarptautinės energetikos agentūros rekomendacijomis.

    Tarp siūlomų priemonių įvardyta: dirbti iš namų, kai tai įmanoma, greitkeliuose sumažinti leistiną greitį 10 kilometrų per valandą, skatinti viešąjį transportą, taikyti alternuojamą privataus transporto naudojimą, plėsti pavėžėjimo ir dalijimosi automobiliais sprendimus bei diegti efektyvaus vairavimo praktiką.

    Ilgesnėje perspektyvoje D. Jørgensenas ragino dvigubinti pastangas diegiant atsinaujinančius energijos šaltinius. Jo teigimu, „tai turi būti metas, kai pagaliau perlaužiame situaciją ir iš tiesų tampame energetiškai nepriklausomi“.

    Nors ministrų diskusijos baigėsi be konkrečių sprendimų, D. Jørgensenas pažadėjo, kad Europos Komisija artimiausiu metu pristatys ES lygmens priemonių paketą.

    Tuo metu vis labiau baiminamasi, kad pasaulis gali atsidurti didelėje energetikos krizėje, kuri savo mastu pralenktų net 1970-ųjų naftos šoką ir turėtų pasaulinei ekonomikai reikšmingų pasekmių, prilygstančių pandemijos sukrėtimams.

    Nuo tada, kai JAV ir Izraelis prieš daugiau nei mėnesį pradėjo pirmuosius smūgius Iranui, naftos ir dujų kainos šoktelėjo iki 70 proc. Pranešama, kad Persijos įlankoje įstrigo penktadalis pasaulinės žalios naftos ir suskystintų gamtinių dujų tiekimo.

    Pasak su derybomis susipažinusių asmenų, ministrų pokalbiuose skambėjo raginimai dėl valstybės pagalbos, didesnių investicijų į atsinaujinančią ir branduolinę energetiką siekiant sustiprinti energetinį saugumą, taip pat – paramos Europos Komisijos siūlymui plėsti biodegalų naudojimą. Šiaurės šalys papildomai kėlė poreikį stiprinti energetinės infrastruktūros apsaugą.

    Keli diplomatai, kalbėję su anonimiškumo sąlyga, teigė, kad konkrečių sprendimų tikėtasi nedaug, o pagrindinis susitikimo tikslas buvo suderinti bendrą veiksmų kryptį ir koordinuoti atsaką.

    ES beveik visus iškastinio kuro išteklius importuoja, todėl išlieka itin pažeidžiama geopolitinių konfliktų. Energetikos krizės kontekste taip pat aptartos priemonės, susijusios su energetinės infrastruktūros atstatymu po mėnesius trunkančių Rusijos apšaudymų.

    Be to, ministrų diskusijose nuskambėjo kritika dėl priemonių, ribojančių rusišką energetiką: vienas iš pareigūnų pareiškė, kad Rusijos energijos draudimas buvo priimtas pasitelkiant prekybos priemonės „priedangą“.

  • Klaipėdos rajono šviesuolis sulaukė ypatingo įvertinimo: M. Raštikiui įteiktas medalis

    Klaipėdos rajono šviesuolis sulaukė ypatingo įvertinimo: M. Raštikiui įteiktas medalis

    Panevėžio kultūros centre vykusios iškilmingos ceremonijos metu įteikti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“. Šis apdovanojimas skiriamas už visuomeninę veiklą, pilietiškumo stiprinimą ir darbus, prisidedančius prie Lietuvos gerovės. Tarp šiemet įvertintųjų – Klaipėdos rajonui nusipelnęs visuomenininkas Mėčislovas Raštikis.

    M. Raštikis apdovanotas už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą. Daugiau nei tris dešimtmečius jis aktyviai dirba su jaunimu, ugdo pilietiškas vertybes ir puoselėja Klaipėdos krašto istorinę atmintį.

    Jo iniciatyva atkurta lakūno Stepono Dariaus gimtinė ir įkurtas muziejus, kuris šiandien yra svarbus kultūros bei bendruomenės traukos centras. Čia kasmet rengiami „Lituanicos“ skrydžio atminimo renginiai, suburiantys skirtingų kartų žmones.

    Reikšmingas M. Raštikio indėlis ir į skautiškos veiklos plėtrą Klaipėdos rajone. Jis įkūrė pirmąją skautų draugovę, dvi kadencijas vadovavo Lietuvos skautijai, taip pat prisidėjo prie organizacijos įsiliejimo į Pasaulio skautų organizaciją.

    Nuotraukos: Seimo kanceliarija (autorė Viktoriia Chorna) ir Indrė Sliužinskaitė.

  • Klaipėdoje spręs, kaip Lietuva išnaudos jūrinį proveržį: atvyksta ministrai ir merai

    Klaipėdoje spręs, kaip Lietuva išnaudos jūrinį proveržį: atvyksta ministrai ir merai

    Kovo 27 d. Klaipėdoje vyks trečią kartą rengiama konferencija „Jūrinis potencialas. Kaip išnaudosime vandenynų ekonomikos galimybes?“. Renginyje valstybės institucijų, verslo ir savivaldos atstovai aptars Lietuvos jūrinės ekonomikos plėtros kryptis ir sprendimus, galinčius sustiprinti šalies konkurencingumą.

    Pastaruosius dvejus metus vykusios konferencijos – „Vartai į jūrą. Lietuvos uostų proveržis“ (2024 m.) ir „Kaip išnaudoti jūrinį ekonomikos ir energetikos potencialą?“ (2025 m.) – tapo pagrindu tęstiniam dialogui apie mažųjų uostų strategiją ir jūrinio potencialo įveiklinimą. Šių metų renginį organizuoja Lietuvos buriuotojų sąjunga, bendradarbiaudama su Klaipėdos miesto, Palangos miesto, Neringos, Klaipėdos rajono ir Šilutės rajono savivaldybėmis.

    Konferencijoje numatytos pagrindinės temos:

    • valstybės jūrinė strategija, vidaus vandenų ir jūros jungtys, uostų vystymas;
    • vidaus vandenų ir jūros jungtys: potencialas Lietuvai ir Klaipėdos regionui;
    • technologinis ir inovacinis proveržis Klaipėdos regione;
    • valstybės saugumas Baltijos jūroje.

    Diskusijose ir pranešimuose dalyvaus susisiekimo ministras Juras Taminskas, aplinkos ministras Kastytis Žuromskas, Klaipėdos miesto meras Arvydas Vaitkus, Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus, Neringos meras Darius Jasaitis, Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas, Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis Latakas, Kauno vicemeras Andrius Palionis, Vidaus vandenų direkcijos laivybos direktorius Aurelijus Rimas.

    Taip pat renginyje dalyvaus „Vakarų laivų gamykla“ generalinis direktorius Arnoldas Šileika, „Limarko laivininkystės kompanija“ generalinis direktorius Vytautas Lygnugaris, „Unicorns Lithuania“ vadovė Gintarė Verbickaitė, „Scalewolf“ vadovaujantis partneris Edvinas Kerza, Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų vadas Tadas Jablonskis, krašto apsaugos viceministrė Vitalija Zumerienė, ekonomikos ir inovacijų viceministras Paulius Petrauskas, taip pat akademinės bendruomenės atstovai – prof. Vytautas Paulauskas (Klaipėdos universitetas) ir prof. Artūras Serackis (VilniusTech).

    Organizatoriai kviečia dalyvauti visus, kuriems aktuali Lietuvos jūrinės valstybės ambicija ir praktiniai žingsniai, kaip ją įgyvendinti.

    Konferencija vyks kovo 27 d. nuo 10.00 iki 15.30 val. Klaipėdos piliavietės rytinės kurtinos konferencijų centre. Dalyvavimas nemokamas, tačiau būtina registracija iki kovo 25 d. imtinai.

  • Klaipėdoje pradedama Danės gatvės rekonstrukcija: paaiškėjo, kas keisis ir kiek tai kainuos

    Klaipėdoje pradedama Danės gatvės rekonstrukcija: paaiškėjo, kas keisis ir kiek tai kainuos

    Klaipėdos miesto savivaldybė toliau gerina miesto infrastruktūrą – pradedama Danės gatvės rekonstrukcija. Darbų metu bus iš esmės atnaujinta daugiau nei 1,7 km ilgio atkarpa.

    „Danės gatvės projekto įgyvendinimas ir gatvės ruožo pratęsimas sukurs labai svarbią jungtį su Artojo, Mokyklos ir Liepų gatvėmis. Šiuo projektu sprendžiame centrinės miesto dalies spūsčių problemą, nukreipiant srautus į Mokyklos gatvę. Tai ne tik taupys gyventojų laiką, praleidžiamą spūstyse – atsirandanti paralelinė gatvė Liepų gatvei didins aplinkinių teritorijų komercinį patrauklumą vietose, kurios dabar yra akligatviai ir niekam nereikalingos. Investuojame ne tik į dangą, bet ir į apšvietimą, perėjas, dviračių takus – į viską, kas kuria saugų miestą. Ir tai nėra pabaiga. Judame pirmyn, nesustosime – toliau tvarkysime Klaipėdą taip, kad ji būtų dar jaukesnė, saugesnė ir patogesnė kasdieniam gyvenimui“, – sako Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus.

    Projektas apima ne tik kelio dangos remontą, bet ir visapusišką infrastruktūros modernizavimą: gatvė bus rekonstruota ir pratęsta iki Artojo gatvės. Darbų zona apims ruožą nuo Laivų skersgatvio iki Artojo gatvės, taip pat Mokyklos ir Liepų gatvių sankryžos prieigas.

    Numatyta įrengti naują LED apšvietimą, viešojo transporto stoteles, sutvarkyti arba rekonstruoti lietaus nuotekų, elektros bei kitus inžinerinius tinklus. Planuojami ir estetiniai pokyčiai – bus sodinami nauji želdiniai.

    Didelis dėmesys skiriamas darniam judumui miesto centre. Pėsčiųjų takai atsiras abiejose gatvės pusėse, o vienoje pusėje bus įrengtas atskiras 2,5 m pločio dviračių takas. Jis numatytas Danės gatvės atkarpoje nuo Laivų skersgatvio iki Artojo gatvės bei Artojo gatvės ruože nuo Danės gatvės iki Liepų gatvės.

    Taip pat planuojama nauja dviračių tako jungtis nuo Danės gatvės iki Liepų gatvės, vedanti į Skulptūrų parką. Siekiant didesnio saugumo, numatytos iškilios pėsčiųjų perėjos ir sankryžos.

    Tvarkant aplinką, bus rekonstruojamas ir pravažiuojamasis kelias tarp Danės ir Liepų gatvių (buvęs Fabrikų skersgatvis). Čia planuojama įrengti automobilių stovėjimo juostą su 10 lygiagretaus parkavimo vietų.

    Kartu su gatvės rekonstrukcija bus įgyvendinamas ir šilumos tinklų projektas: antžeminiai šilumos tinklai bus rekonstruojami ir paklojami po žeme. Šiuos darbus iki 2026 metų pabaigos vykdys AB „Klaipėdos energija“, o savivaldybė numatė skirti 310 tūkst. eurų.

    Bendrus Danės gatvės rekonstrukcijos darbus atliks UAB „YIT Lietuva“. Sutarties vertė siekia beveik 4,8 mln. eurų, o planuojama darbų trukmė – 18 mėnesių.

    Klaipėdoje po žiemos pertraukos tęsiamas ir antrasis Šilutės plento rekonstrukcijos etapas. Čia bus atnaujinta gatvės danga, įrengtos papildomos eismo juostos, nauji pėsčiųjų ir dviračių takai, numatyti želdiniai.

    Visiškai įgyvendinus projektą bus sutvarkyta apie 1,2 km ilgio Šilutės plento atkarpa: įrengtas naujas apšvietimas, vandens surinkimo sistema, dvi viešojo transporto stotelės. Sankryžoje ties Jūrininkų prospektu eismą reguliuos nauji šviesoforai, taip pat planuojama pasodinti 60 naujų medžių.

    Dar vienas šių metų planas – kompleksinis Smiltelės gatvės, Taikos prospekto, Tiltų gatvės, H. Manto gatvės ir Liepojos gatvės ruožo sutvarkymas. Numatyta įrengti ir atnaujinti šviesoforais reguliuojamas sankryžas, modernizuoti jų valdymo sistemą, rekonstruoti pėsčiųjų perėjas.

    Taip pat bus tvarkomi dviračių ir pėsčiųjų takai, atnaujinamos saugumo salelės, įrengiami įspėjamieji paviršiai regos negalią turintiems žmonėms, pertvarkomi apšvietimo bei lietaus nuotekų tinklai.

    Prieš kelis mėnesius Klaipėdoje užbaigtas Paryžiaus Komunos gatvės atnaujinimas. Gatvėje įrengta nauja žiedinė sankryža, atnaujintos požeminės komunikacijos, įrengtas naujas gatvės pagrindas, šaligatviai, nutiestas dviračių takas ir paklotas naujas asfaltas.

    Pokyčiai vyksta ir anksčiau žvyru dengtose gatvėse: pernai pradėti darbai miesto pakraščiuose ir buvusių sodų teritorijose artėja prie pabaigos – išasfaltuota 5,9 km žvyrkelių. Darbai atlikti Rasos gatvėje, pravažiuojamajame kelyje tarp Statybininkų prospekto 36 ir 70, Pušyno skersgatvyje, Svajonės gatvės atkarpoje, pravažiuojamajame kelyje tarp Smilčių ir Vėtros gatvių, Smilčių gatvėje, Raganių 1-ojoje ir 2-ojoje gatvėse, Karlskronos gatvės atkarpoje, Saulės, Barškių, Obelų ir Baltijos 11-ojoje gatvėse. Pavasariui įpusėjus planuojama užbaigti darbus ir Tauro 17-ojoje gatvėje.

    Daugelyje vietų buvo ne tik klojamas asfaltas, bet ir tvarkoma kita infrastruktūra: įrengtos lietaus nuotekų sistemos, šaligatviai, apšvietimas.

    Pasak savivaldybės, tai nuoseklūs darbai, kuriais siekiama, kad Klaipėda būtų patogesnė ir saugesnė kasdieniam judėjimui.