Blog

  • Du paprasti triukai, kad morkos neaugtų „raguotos“: 70 proc. sėkmės lemia dirva

    Du paprasti triukai, kad morkos neaugtų „raguotos“: 70 proc. sėkmės lemia dirva

    Norint, kad morkos augtų lygios, tankios, nesideformuotų, nesišakotų ir netrūkinėtų, pirmiausia verta atkreipti dėmesį ne į veislę, o į tai, į kokią dirvą sėjamos sėklos. Šis aspektas neretai pamirštamas, tačiau būtent jis gali sudaryti iki 70 proc. sėkmės.

    Daugelis daržininkų bent kartą yra susidūrę su situacija, kai visą sezoną morkos prižiūrimos kruopščiai: retinamos, tręšiamos, laistomos, tačiau rudenį, nuėmus derlių, randami kreivi, išsišakoję, „raguoti“ šakniavaisiai. Dažnai tai mažai priklauso nuo veislės: net ir pasėjus kelias skirtingas veisles toje pačioje lysvėje, rezultatas būna panašus.

    Dažniausiai problema slypi ne veislėje ir net ne priežiūroje, o pačioje dirvos paruošimo kokybėje. Morkoms patinka purus, lengvas gruntas, tačiau net patyrę daržininkai kartais mano, kad užtenka vien perkasti žemę.

    Vis dėlto sėkloms pradėjus dygti, paaiškėja, kad dirvoje esantys gumulėliai, akmenukai ar po lietaus susiklijavęs gruntas tampa kliūtimis. Per tokias „barikadas“ šakniavaisiui sunku prasiskverbti, todėl jis ima ieškoti lengvesnio kelio ir deformuojasi.

    Kad dirva būtų biria ir pralaidi, į ją verta įmaišyti paprasto upinio smėlio arba gerai perpuvusių pjuvenų. Taip žemė tampa puresnė, o šakniavaisiui lengviau augti tiesiai žemyn.

    Ne mažiau svarbus ir tinkamas laistymo režimas. Kai šakniavaisis jau pradeda augti gilyn, lysvę geriau laistyti rečiau, bet gausiai, kad drėgmė prasiskverbtų į gilesnius dirvos sluoksnius. Tuomet morkos „trauksis“ žemyn paskui vandenį ir augs tiesesnės.

    Jei laistoma dažnai, bet po nedaug, drėgmė lieka paviršiuje, todėl morka pradeda auginti daugiau šoninių šaknelių arčiau viršaus. Dėl to šakniavaisis tampa „kudlotas“ ir labiau šakotas.

    Taip pat verta prisiminti, kad šviežias ar netinkamai naudojamas humusas morkoms gali pakenkti: šakniavaisiai gali tapti kartesni ir labiau deformuotis. O štai medžio pelenai dažnai laikomi geru pasirinkimu, nes padeda aprūpinti augalus kaliu, kuris svarbus skoniui ir saldumui.

  • 3 ingredientų pigi trąša prilygsta brangiems mišiniams: po kelių dienų daržas atgyja

    3 ingredientų pigi trąša prilygsta brangiems mišiniams: po kelių dienų daržas atgyja

    Daržininkystės ir gėlininkystės pasaulyje, kur kasdien atsiranda vis naujų, sudėtingų tręšimo schemų, kartais verta sustoti ir grįžti prie patikrintų, lengvai prieinamų priemonių.

    Iš gausybės patarimų vertingiausi dažnai būna tie, kuriems tereikia kelių nebrangių ingredientų, o rezultatas prilygsta profesionalioms, brangioms trąšoms. Tokia paprasta trijų dalių tręšimo priemonė gali pažadinti augalus, paskatinti juos intensyviau augti, gausiau žydėti ir suvešėti, nepatiriant didelių išlaidų.

    Receptas labai paprastas. Norint paruošti 10 litrų darbinio tirpalo, reikės tik trijų komponentų:

    Visus šiuos ingredientus lengva rasti sodo prekių parduotuvėse ar vaistinėse, o bendra kaina paprastai būna nedidelė. Gintaro rūgštis padeda augalams geriau įsisavinti maisto medžiagas ir didina atsparumą stresui. Boro rūgštis skatina pumpurų formavimąsi ir prisideda prie kokybiško žydėjimo. Kalio humatas maitina šaknų sistemą, gerina dirvos struktūrą ir aktyvina mikrobiologinius procesus dirvožemyje.

    Pirmiausia gintaro ir boro rūgštis ištirpinkite nedideliame kiekyje šilto vandens, kruopščiai maišydami, kol visiškai neliks kristalų. Tuomet įpilkite kalio humato ir papildykite vandeniu iki 10 litrų. Tirpalas paruoštas naudoti.

    Purškimą geriausia atlikti ramesnėmis valandomis, kai saulė nebekepina. Tinkamiausias metas – ankstyvas rytas apie 5 val. arba vakaras po 18 val., tačiau ne pernelyg vėlai, kad lapai spėtų išdžiūti iki nakties. Rytinis purškimas suteikia augalams energijos visai dienai, o vakarinis padeda atsigauti po dienos karščio.

    Tirpalą purkškite smulkia dulksna, stengdamiesi tolygiai padengti lapus iš abiejų pusių. Ši trąša ypač gerai tinka pomidorams, agurkams, paprikoms, braškėms, žydintiems vienmečiams ir daugiamečiams augalams. Po kelių dienų dažnai pastebimas suaktyvėjęs augimas, intensyvesnė lapų spalva ir gausesnis pumpurų formavimasis.

  • 0 šansų kenkėjams: kada ir kuo balinti medžius pavasarį, kad nenusiviltumėte

    0 šansų kenkėjams: kada ir kuo balinti medžius pavasarį, kad nenusiviltumėte

    Sodininkai jau pradeda balinti vaismedžius, ir tai daro tikrai ne dėl grožio. Ši procedūra gali gerokai sumažinti kenkėjų kiekį, tačiau svarbu žinoti, kaip teisingai paruošti kamieną, kokias priemones rinktis ir kada imtis darbo.

    Artėjant šiltesniems orams, kartu su pirmaisiais saulės spinduliais suaktyvėja ir kenkėjai. Jie puola ne tik daržo augalus, bet ir sode augančius vaismedžius. Dėl to kasmet kyla tas pats klausimas: kuo ir kaip balinti medžius, kad apsauga būtų maksimaliai veiksminga.

    Dažniausiai medžiai balinami kovą arba pačioje balandžio pradžioje, kai sniegas jau nutirpęs, tačiau žemė dar nespėjusi visiškai išdžiūti. Tradiciškai naudojamas kalkių tirpalas, bet vis daugiau sodininkų renkasi ir efektyvesnes alternatyvas.

    Vienas dažniausių kalkių balinimo trūkumų – tai, kad pirmasis lietus dangą gali greitai nuplauti. Dėl to verta apsvarstyti specialius akrilinius sodo dažus, kurie laikosi ilgiau ir patikimiau saugo žievę. Jų kaina gali skirtis, todėl prireikus verta pasižvalgyti sodo ir ūkio prekių parduotuvėse.

    Pirmiausia medžius siekiama apsaugoti nuo tokių kenkėjų kaip vaisėdžiai, auksauodegiai ir įvairių rūšių amarai. Jų aktyvumas prasideda anksti – vos temperatūra pakyla aukščiau 5 laipsnių šilumos.

    Žievėje peržiemojusios lervos pabunda ir ima kilti link pumpurų. Kad jos neturėtų jokių šansų, rekomenduojama bent savaitę prieš pagrindinį balinimą kamienus nupurkšti geležies arba vario sulfato tirpalu. Papildomas pliusas – taip sunaikinami ir grybeliai bei sporos, galėjusios likti nuo praėjusių metų.

    Į balinimo mišinį įmaišytas molis padeda jam geriau laikytis ant kamieno ir užpildo smulkius įtrūkimus, kuriuose slepiasi kenkėjai. O pridėjus šiek tiek ūkinio muilo, susidaro lipni plėvelė, kuri apsunkina vabzdžių judėjimą į viršų.

  • Žaliojo svogūno lysvės jau pilnos: 2 triukai su karštu vandeniu ir trąšomis duoda rekordą

    Žaliojo svogūno lysvės jau pilnos: 2 triukai su karštu vandeniu ir trąšomis duoda rekordą

    Stabili šiluma laikosi vos savaitę, o kai kurių daržininkų lysvės jau pilnos žaliojo svogūno derliaus. Nors ši kultūra laikoma nereikli, sodinant vis tiek yra keli niuansai, kurie lemia, ar plunksnos bus vešlios, tamsiai žalios ir sultingos.

    Vieni dar tik stebi pirmuosius svogūnų daigus, kiti tuo metu jau pjauna gražias, tankias kekes. Atrodo, kad visi sodino panašiu metu, tačiau rezultatą stipriai pakeitė detalės: tinkamas laikas ir teisingas tręšimas.

    Žaliasis svogūnas gali sudygti net ir padėtas ant drėgnos skiautės, tačiau norint kokybiško derliaus vien to neužtenka. Svarbiausi dalykai – sodinimo terminai ir papildomos maisto medžiagos, kurios padeda išauginti ryškias, tvirtas ir sultingas plunksnas.

    Paprastai svogūnėliai į dirvą sodinami, kai žemė šiek tiek sušyla – dažniausiai kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Vis dėlto yra gudrybė, kurią taiko tik nedaugelis.

    Svogūnus verta sodinti ne į lygų paviršių, o į iš anksto paruoštas gilesnes vagas. Dar geriau, jei likus parai iki sodinimo šias vagas perliejate karštu vandeniu. Taip sušildomi gilesni dirvos sluoksniai ir sukuriamas savotiškas „šiltnamio“ efektas – šaknys greičiau „atsibunda“ ir augalas startuoja sparčiau.

    Taip pat svarbu duoti augalui bent šiek tiek maisto medžiagų. Svogūnas užaugs ir be tręšimo, tačiau skirtumas kokybėje dažnai būna akivaizdus: tręštame plote plunksnos būna vešlesnės ir sodresnės spalvos.

    Nieko specialiai pirkti nereikia – dažniausiai viskas yra namuose. Galite naudoti paprastus medžio pelenus arba bananų žievių užpilą. Pelenai suteikia kalio ir fosforo, o bananų žievių užpilas turi daug magnio, kuris padeda plunksnoms tapti tamsiai žalioms ir sultingoms.

    Nebijokite svogūnų prisodinti daugiau. Net jei neplanuojate jų valgyti kasdien, perteklių galima smulkiai supjaustyti ir užšaldyti dėžutėse ar užspaudžiamuose maišeliuose. Tai patogu, nes atėjus vasaros karščiams svogūnų plunksnos lysvėse ima kietėti ir nebebūna tokios švelnios bei sultingos kaip pavasarį.

  • Kada jau laikas sėti agurkus lauke: 3 svarbiausi dalykai, kad derlius nenuviltų

    Kada jau laikas sėti agurkus lauke: 3 svarbiausi dalykai, kad derlius nenuviltų

    Jeigu dar neapsisprendėte, kurią dieną sėti agurkus, verta atkreipti dėmesį į kelis paprastus patarimus. Juos pritaikyti nesudėtinga, o tinkamai pasirinktas laikas gali gerokai padėti išvengti nesėkmių.

    Jau visai netrukus sodininkams ir daržininkams teks sėti agurkus į atvirą gruntą. Dažniausiai tai daroma gegužės antroje pusėje arba net birželio pradžioje, kai sumažėja rizika, kad naktimis sugrįš šaltis.

    Kad neprašautumėte ir pasirinktumėte tinkamiausią dieną, svarbu įvertinti kelis pagrindinius veiksnius. Pirmiausia atkreipkite dėmesį į dirvos drėgnumą: agurkus geriausia sėti į vidutiniškai drėgną žemę, bet ne į per daug permirkusią po liūčių. Idealu sėti praėjus porai dienų po lietaus, kai dirva jau „atsikvėpavo“, arba prieš sėją gerai palaistyti duobutes šiltu vandeniu.

    Taip pat nepamirškite, kad agurkai yra itin šilumą mėgstanti kultūra. Net jeigu dieną saulėta, tačiau naktimis temperatūra krinta žemiau 12–15 laipsnių, su sėja geriau palaukti bent savaitę. Šaltoje žemėje sėklos gali ne dygti, o pradėti pūti.

    Todėl nebijokite, kad derlių pradėsite rinkti vėliau nei kaimynai: į gerai įšilusią dirvą pasėti agurkai dažnai greitai pasiveja, o kartais ir pranoksta ankstyvesnius pasėlius – tam gali prireikti vos kelių dienų.

    Galiausiai, nustatyti tinkamą laiką padeda ir liaudies išmintis. Mūsų protėviai nuolat stebėjo gamtą, o kai kurios senosios orų ir sėjos „ženklų“ taisyklės neretai pasitvirtina net geriau nei prognozės.

  • Velykinė žolė paskutinę minutę: ką sėti dabar, jei nebespėjote kviečių ar miežių

    Pamiršote į dubenėlį pasėti grūdų, kad ant velykinio stalo turėtumėte žalią dekoraciją? Nenusiminkite. Kviečiams ar miežiams užaugti laiko jau gali nebeužtekti, tačiau pipirnė, garstyčios ar lęšiai dar spės. Kad suželtų tankus žalias kilimėlis, jiems dažniausiai pakanka 3–5 dienų.

    Kaip ir margučiai bei įvairios Velykų puošmenos, sultinga velykinė žolė, papuošta dailiu smeigtuku, geltonais viščiukais, zuikučiais ar avinėliais, daugeliui tapusi šventine tradicija. Ji primena artėjantį pavasarį – laiką, kai gamta atgyja, viskas pradeda žaliuoti, pasirodo pirmieji žiedai. Vis dėlto klasikiniam grūdų „kilimėliui“ dažniausiai reikia bent 10 dienų, o tiek laiko jau gali nebūti. Tačiau velykinės žalumos idėjos dar tikrai nereikia atsisakyti.

    Jei prireikė sprendimo paskutinę minutę, viena greičiausių išeičių – pipirnė. Jos sėklos sudygsta ir auga itin sparčiai: tankiam žaliam sluoksniui dažnai užtenka vos 3 dienų. Per tą laiką daigeliai gali pasiekti apie 4 cm aukštį. Pasirinkite negilią talpą, jos dugną išklokite vata arba popieriniu rankšluosčiu. Svarbiausia – pagrindą nuolat išlaikyti drėgną, bet neperlieti. Vietoj pipirnės galima sėti ir garstyčias, tik joms paprastai prireikia apie 5 dienų.

    Malonus tokios žalumos privalumas – po Velykų ją galima suvalgyti: įmaišyti į kiaušinių užtepėlę ar pabarstyti ant duonos su sviestu.

    Maždaug savaitės dažniausiai prireikia ir ankštiniams, kurių dažnai turime spintelėje. Ypač tinka lęšiai – nesvarbu, raudonieji ar žalieji, tačiau jie turi būti nelukštenti, neskelti ir neapvirti. Sausus lęšius kelis kartus gerai perplaukite, tuomet bent 12 valandų pamirkykite drungname vandenyje ir indą laikykite šiltoje vietoje. Vėliau vandenį nupilkite, išbrinkusius lęšius pasėkite į dubenėlį su substratu. Po kelių dienų ant daigelių pasirodys maži lapeliai.

    Panašiai greitai dygsta ir mung pupelės ar žirniai, tik prieš sėją juos geriau pamirkyti apie 2 dienas, per tą laiką kelis kartus pakeičiant vandenį.

  • Velykų stalas atrodys įspūdingai: iš vienos servetėlės sulankstykite zuikutį per minutes

    Svarstote, kuo šiemet pagyvinti velykinį stalą? Pabandykite nustebinti kiekvieną valgytoją mielu zuikučiu, pagamintu iš sulankstytos servetėlės ir virto kiaušinio. Pamatysite, sėkmė garantuota.

    Progų per metus šventiškai serviruoti stalą nėra daug, todėl būtų gaila neišnaudoti Velykų. Ant stalo dažnai puikuojasi velykinis avinėlis su kaspinu ant kaklo ir velykinė boba. Tačiau šįkart galite papildomai papuošti kiekvieną lėkštę medžiagine servetėle, kūrybiškai sulankstyta į zuikučio formą. Tokia velykinė dekoracija neužims daug laiko, bet neabejotinai sukels šypseną visiems šeimos nariams.

    Beje, tai visai nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai tik pabandysite ir pavyks sulankstyti pirmąjį „ausiuką“, toliau viskas vyks daug lengviau.

    Nuotraukos šaltinis: „iStock“

  • Pasimatuoji dešimtis saulės akinių, bet vis tiek netinka? Štai kaip juos parinkti pagal veidą

    Pasimatuoji dešimtis saulės akinių, bet vis tiek netinka? Štai kaip juos parinkti pagal veidą

    Kiek kartų buvo taip: užeini į parduotuvę, pasimatuoji kelias poras akinių ir pagalvoji: „Čia turbūt ne man. Nė vieni netinka!“? Jei taip nutiko bent kartą, viskas gerai – taip nutinka daugeliui. Tinkamų rėmelių paieškos kartais užtrunka, tačiau išsirinkti nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti. Pakanka žinoti kelias paprastas taisykles.

    Žemiau – aiškus gidas, kaip rinktis saulės akinius pagal veido formą. Atmink: tai labiau kryptys ir įkvėpimas, o ne griežtos taisyklės.

    Apvalus veidas

    Jei veidas yra panašaus pločio ir ilgio, o skruostai – pilnesni, greičiausiai tavo veido forma apvali. Tokiu atveju geriausiai veikia kontrasto principas: tikslas – suteikti veidui daugiau kampuotumo ir vizualiai jį pailginti.

    Tinka aiškių linijų rėmeliai: stačiakampiai, kvadratiniai ar geometriniai. Jie suteikia struktūros ir padeda veidui atrodyti lieknesniam. Puikus pasirinkimas – „katės akių“ formos akiniai: pakelti išoriniai kampai pabrėžia skruostikaulius ir optiškai kelia veidą į viršų.

    Ko vengti? Apvalių ir ovalių rėmelių, kurie kartoja natūralią veido formą ir gali dar labiau išryškinti apvalumą. Taip pat verta atkreipti dėmesį į dydį – per maži rėmeliai dažnai iškreipia proporcijas.

    Kvadratinis veidas

    Platesnė kakta, ryški žandikaulio linija ir tvirtesni bruožai dažnai rodo kvadratinę veido formą. Renkantis akinius tokiam veidui paprastai siekiama sušvelninti ryškesnius kontūrus.

    Čia veikia priešinga taisyklė nei apvaliam veidui: geriau rinktis minkštas, užapvalintas formas. Tinka didesni apvalūs rėmeliai, kurie vizualiai švelnina žandikaulį ir suteikia harmonijos. Taip pat gerai atrodo klasikiniai „aviatoriai“ – jų švelniai krentanti forma subtilina bruožus.

    Dar viena alternatyva – dideli, išraiškingi, į 7-ojo dešimtmečio stilių panašūs rėmeliai, dažnai vadinami „musės“ tipo akiniais: jie traukia akį ir padeda subalansuoti proporcijas.

    Ko vengti? Mažų, stačiakampių ar labai kampuotų rėmelių – jie gali dar labiau pabrėžti žandikaulio plotį ir vizualiai „apsunkinti“ veidą.

    Ovalus veidas

    Jei veidas proporcingas, šiek tiek pailgas ir švelniai siaurėja smakro link, tai ovali forma. Ji laikoma universalia – dažniausiai tinka beveik bet kokie rėmeliai.

    Galima drąsiai rinktis ir naujausias mados kryptis, ir klasiką: geometrinius rėmelius, stačiakampius, retro apvalius akinius ar „katės akių“ formą. Ovalus veidas gerai „laiko“ ir didesnius, ryškesnius modelius – pavyzdžiui, „oversize“ rėmelius.

    Vis dėlto verta prisiminti vieną proporcijų taisyklę: rėmeliai neturėtų būti platesni nei plačiausia veido vieta – taip išlaikysi natūralų balansą.

    Trikampis (širdies formos) veidas

    Trikampiam, dar vadinamam širdies formos, veidui būdinga platesnė kakta ir siauresnis, neretai smailesnis smakras. Svarbiausia – subalansuoti viršutinės ir apatinės veido dalies proporcijas.

    Geriausiai tinka rėmeliai, kurie neapsunkina viršutinės veido dalies ir vizualiai suteikia apimties apačiai. Klasikiniai „aviatoriai“ dažnai pasiteisina, nes jų forma natūraliai platėja žemyn. Taip pat tinka lengvesni apvalūs ar ovalūs rėmeliai, suteikiantys bruožams švelnumo.

    Įdomus variantas – berėmiai akiniai, dažnai vadinami „patentkėmis“: dėl subtilios konstrukcijos jie neatkreipia perteklinio dėmesio į kaktą ir padeda išlaikyti proporcijas.

    Ko saugotis? Masyvių, sunkių rėmelių su ryškiai išreikšta viršutine linija – tokie modeliai gali dar labiau „praplėsti“ kaktą.

    Galiausiai, nors patarimai pagal veido formą tikrai padeda, verta jų nelaikyti geležinėmis taisyklėmis. Stilius – tai saviraiška, o svarbiausia yra tai, kaip jautiesi su pasirinktais akiniais. Kartais modelis, kuris teoriškai „neturėtų tikti“, realybėje tampa geriausiu pasirinkimu.

    Eksperimentuok: matuokis skirtingas formas, žaisk rėmelių spalvomis, išbandyk naujus trendus. Idealūs saulės akiniai – ne tik tie, kurie tinka pagal proporcijas, bet ir tie, su kuriais jautiesi užtikrintai, stilingai ir gerai.

  • Velykų aprangos idėjos, kurios sukels wow: įkvėpkitės Ispanijos karalienės Leticijos stiliaus

    Velykų aprangos idėjos, kurios sukels wow: įkvėpkitės Ispanijos karalienės Leticijos stiliaus

    Vis dar ieškote įkvėpimo Velykų ir pavasario aprangai? Užuot be tikslo vaikščiojus po prekybos centrus ir ieškojus drabužių, tinkančių figūrai bei jūsų stiliui, verta pasidairyti į žmogų, kuris elegancijos ir skonio temoje laikomas autoritetu. Viena tokių moterų – Ispanijos karalienė Leticija. Kurios jos pastarųjų metų įvaizdžiai gali tapti puikia idėja artėjančioms šventėms ir ne tik?

    Pavasaris ne veltui daugeliui yra laukiamiausias metų laikas. Po pilkų žiemos dienų, žemų temperatūrų ir saulės trūkumo norisi rengtis lengviau, pajusti šiltesnį vėją ir atgauti energiją. Kartu keičiasi ir nuotaika – į daugelį dalykų pradedame žiūrėti optimistiškiau. Tai lemia ne tik daugiau šviesos ir atbundanti gamta, bet ir apranga: psichologų teigimu, tai, ką dėvime, gali teigiamai veikti emocinę būseną, gerinti nuotaiką ir stiprinti pasitikėjimą savimi.

    Todėl verta sąmoningai rinktis drabužius: daugiau spalvų, patogūs siluetai ir išskirtiniai aksesuarai gali akimirksniu suteikti įvaizdžiui gyvybės. Artėjančios Velykos – puiki proga pasipuošti. Ką vilkėti Didįjį šeštadienį, pirmąją ar antrąją šventų dieną? Įkvėpimo galima semtis iš karalienės Leticijos, kurios stilių dažnai palankiai vertina mados ekspertai.

    Ispanijos karaliaus Pilypo VI Burbono žmona garsėja puikiu stiliaus pojūčiu. Jos įvaizdžiai vienu metu ir minimalistiniai, ir itin elegantiški – su aiškiai apgalvotomis detalėmis. Ji geba derinti laiko patikrintus siluetus bei spalvas su šiuolaikine, rafinuota elegancija, aktualiomis tendencijomis ir ispanišku temperamentu. Dauguma jos pasirinkimų gali tapti įkvėpimu įvairaus amžiaus ir skirtingų figūrų moterims.

    Karalienė Leticija dažnai renkasi elegantiškus kostiumus, įspūdingus marškinius bei švarkus, taip pat lengvas midi ar maxi ilgio sukneles. Ji vertina patogumą, todėl dažnai avi batus su neaukštu kulnu. Nors neretai renkasi santūrias spalvas, gyvų, sodrių atspalvių ji taip pat nevengia – verta prisiminti ir drąsiau panaudoti spalvingus drabužius, kurių galima rasti tiek parduotuvėse, tiek savo spintos gilumoje.

    Naujausi karalienės Leticijos įvaizdžiai puikiai atitinka šių metų tendencijas ir tinka artėjančioms Velykoms. Nesvarbu, ar labiau mėgstate ramius tonus, ar ryškesnes spalvas, ar renkatės kelnes, sukneles, ar sijonus – idėjų tikrai netrūks.

    Viena universaliausių pasirinkimų – kokybiškas, laiko patikrintas moteriškas kostiumas, kurį stilistai dažnai vadina būtinu kiekvienoje spintoje. Karalienės garderobe jų gausu: nuo tamsių ir šviesių iki drąsesnių, akį traukiančių spalvų. Toks derinys suteikia įvaizdžiui grakštumo, patraukia dėmesį, gali vizualiai dailinti figūrą ir suteikti jaunatviškumo.

    Puikus būdas paįvairinti aprangą – balti, elegantiški marškiniai su dekoro detalėmis: raukiniais ties sagomis ar rankogaliais, arba su rišama kaspino tipo detale prie kaklo. Net ir nedidelis akcentas gali paprasčiausiam deriniui suteikti šventiškumo ir išskirtinumo.

    Sijonų mėgėjoms taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, ką mėgsta karalienė Leticija: šį sezoną madingus gėlėtus raštus arba vientisas, klasikines spalvas. Geras pasirinkimas – lengvai krintantis, bet figūrą pabrėžiantis modelis su subtiliu liemens įliemeniu. Šventėms tiks ir lengvai klostuoti sijonai, siekiantys iki kelių arba šiek tiek žemiau. Žemesnio ūgio moterims tai dažnai patogesnė alternatyva nei midi ar maxi ilgis.

  • Joanna Racewicz išdavė naują mados maniją: šią spalvą renkasi vis dažniau

    Joanna Racewicz išdavė naują mados maniją: šią spalvą renkasi vis dažniau

    Žurnalistė Joanna Racewicz šį pavasarį itin dažnai renkasi rudą spalvą. Jos „Instagram“ profilyje galima pamatyti ne vieną skirtingą šios spalvos derinį – nuo elegantiškų kostiumų iki laisvesnio, rokeriško stiliaus. Ieškantiems įkvėpimo, kaip dėvėti rudus drabužius, verta atkreipti dėmesį į jos pasirinktus derinius.

    Susitikimui, skirtam knygai „Sypiając z prezesem: historie kobiet w przemocowych związkach“, kurią ji parašė kartu su Kiara Ulli, naujosios Sąčo bibliotekos renginyje Joanna Racewicz pasirinko elegantišką rudą kostiumą su plačiomis kelnėmis. Vienu sagutės užsegimu po krūtine susegta švarko dalis išryškino liemenį, o 7/8 ilgio, praskelti rankovių kraštai atkreipė dėmesį į plačią odinę apyrankę su dekoratyviomis detalėmis. Įvaizdį papildė tematiškai priderinta plunksnos formos segė, o po kostiumu ji vilkėjo juodą palaidinę.

    Rudą kostiumą Joanna Racewicz vilkėjo ir kovo 23-ąją, kai lankėsi spektaklio „Żyj Teraz“ premjeroje „Teatr Kamienica“. Šįkart ji 3/4 rankovių švarką derino su permatoma, leopardo rašto palaidine ilgomis rankovėmis – toks sprendimas sukūrė įdomų, vizualiai išskirtinį efektą. Įvaizdį užbaigė ruda odinė rankinė su metalinėmis, auksinės spalvos detalėmis, laikrodis su rudu odiniu dirželiu, taip pat auksinė apyrankė ir auskarai. Ji vėl segėjo tą pačią segę, kurią buvo pasirinkusi ir susitikimui Naujojoje Sąče.

    Kitas rudas Joanna Racewicz įvaizdis – artimas jos mėgstamam rokeriškam stiliui. Vietoje įprastos juodos ji pasirinko rudą odinę striukę. Prie jos derino siauresnes, elegantiškas rudas kelnes aukštu liemeniu, baltą palaidinę V formos iškirpte bei auksinės ir rudos spalvų papuošalus. Lengvumo suteikė šviesi skarelė su rudais ir žalsvais akcentais, o zomšiniai batai buvo priderinti prie bendros spalvinės gamos.

    Pavasarį Joanna Racewicz pasitiko ir visiškai rudu deriniu nuo galvos iki kojų. Ji pasirinko rudas pėdkelnes, min sijoną, megztinį, skarelę, batus, kojines ir tos pačios spalvos akinius. Monochrominį įvaizdį ji pagyvino šviesiu pakabuku ir raštu skarelėje.