Blog

Augintinis namuose – ne tik džiaugsmas, bet ir atsakomybė. Veterinarai primena kelias svarbiausias taisykles, kurios padeda katei išlikti sveikai, aktyviai ir gyventi ilgiau.

Tinkamai prižiūrima naminė katė gali sulaukti 18–20 metų ir didžiąją šio laiko dalį jaustis gerai. Specialistai pabrėžia, kad nemaža dalis sveikatos problemų kyla dėl kelių bazinių priežiūros klaidų, kurių galima nesunkiai išvengti. Jei norite, kad jūsų augintinis gyventų ilgą ir kokybišką gyvenimą, verta atkreipti dėmesį į pagrindinius jo poreikius.

Pirmiausia – mityba. Košės, daržovės, duona ar maisto likučiai nuo stalo katei nėra tinkamas maistas, net jei ji tai ėda su apetitu. Ilgainiui toks racionas gali prisidėti prie inkstų, širdies ar regėjimo problemų. Veterinarai rekomenduoja rinktis kokybišką drėgną pašarą, kuriame daug mėsos, arba natūralią mitybą, paremtą žalia ar virta mėsa. Sausas pašaras kaip vienintelis maistas nėra geriausias pasirinkimas, nes katė dažnai negauna pakankamai vandens, o tai didina krūvį inkstams.

Antra – reguliarūs vizitai pas veterinarą, net jei katė atrodo visiškai sveika. Katės instinktyviai slepia skausmą ir silpnumą, todėl liga gali vystytis nepastebimai. Reguliarus patikrinimas ir baziniai tyrimai – svarbi profilaktikos dalis. Taip pat būtina laikytis vakcinacijos grafiko ir reguliariai naudoti priemones nuo parazitų. Šių procedūrų nereikėtų praleisti net ir toms katėms, kurios neišeina į lauką.

Trečia – fizinis ir protinis aktyvumas. Katė, kuri visą dieną guli ir mažai juda, sensta greičiau: silpnėja raumenys, auga svoris, o kartu didėja sąnarių ir širdies problemų rizika. Su augintiniu verta kasdien pažaisti, parūpinti draskyklę, laipiojimo namelį ar kelis aukštus turinčią konstrukciją, kad jis galėtų judėti ir tyrinėti aplinką.

Galiausiai svarbi ir emocinė gerovė. Katės jautriai reaguoja į stresą, todėl jų nereikėtų gąsdinti, rėkti, stumdyti ar bausti fizinėmis priemonėmis. Rami aplinka, dėmesys ir nuosekli priežiūra – paprasti dalykai, kurie dažnai lemia labai daug.

Chalva daugeliui iki šiol kelia nostalgiškus prisiminimus – tai saldumynas, kurį dažnas ragavo dar vaikystėje. Tačiau, pasak mitybos specialistų, šis desertas gali turėti ir vertingų maistinių savybių, nors dažnai laikomas vien tik saldžiu užkandžiu.

Specialistai pabrėžia, kad chalva gaminama iš maltų sezamų, riešutų arba saulėgrąžų sėklų, todėl joje natūraliai gali būti nemažai baltymų, vitaminų ir mineralų. Tarp dažniausiai minimų medžiagų – kalcis, geležis ir magnis. Dėl to chalva gali būti laikoma energijos ir maistinių medžiagų šaltiniu.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad chalvoje esančios riebalų rūgštys ir antioksidantai gali prisidėti prie širdies sveikatos bei padėti mažinti uždegiminius procesus organizme.

Mitybos specialistų teigimu, chalvoje neretai būna skaidulų ir vitamino E, todėl ji gali būti ypač aktuali vyresnio amžiaus žmonėms. Minima ir tai, kad žemės riešutų chalvoje gali būti daugiau silicio, kuris svarbus kremzlėms, sausgyslėms ir dantims. Tuo metu chalva, pagaminta iš linų sėmenų, gali būti palankesnė širdies ir kraujagyslių sistemai.

Istoriškai chalva žinoma nuo labai senų laikų – pirmieji paminėjimai siekia V amžių prieš mūsų erą, o jos kilmės šalimi dažniausiai įvardijamas Iranas, kur šis skanėstas pradėtas gaminti vienas pirmųjų.

Ši informacija yra bendro pobūdžio. Dėl mitybos pokyčių ar konkretaus produkto tinkamumo jūsų sveikatai rekomenduojama pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

Net jei parduotuvėje nusipirkote neprinokusių ar mažai skonio turinčių pomidorų, tai dar ne priežastis nusivilti. Yra paprastas veiksmas, kuris gali pastebimai pagerinti jų skonį.

Raudoni, blizgūs pomidorai iš prekybos centro dažnai atrodo nepriekaištingai, tačiau skoniu primena žolę ar šlapią kartoną. Dažna klaida padaroma vos peržengus virtuvės slenkstį – daržovės iš karto keliauja į šaldytuvą. Vis dėlto yra paprasta gudrybė, kuri gali „plastikiniams“ pomidorams sugrąžinti bent dalį naminio aromato.

Pomidorams reikia leisti ramiai pastovėti kambario temperatūroje. Esmė ne vien tame, kad jie tiesiog pagulėtų, o tame, kad vėl suaktyvėtų procesai, kurie buvo pristabdyti transportuojant ir laikant šaltyje. Prekybos tinkluose pomidorai dažnai laikomi vėsiai, kad nesugestų ir pasiektų lentynas nepažeisti. Tačiau žema temperatūra slopina fermentus, atsakingus už cukrų ir aromatinių medžiagų susidarymą, todėl vaisius tampa miltingas ir prėskas.

Ką daryti? Išimkite pomidorus iš maišelio ir išdėliokite ant lėkštės ar medinės lentelės. Geriausia juos dėti „nosimi“ žemyn, koteliu į viršų – taip sumažėja spaudimas minkštimui ir pomidorai lėčiau genda. Paprastai pakanka 2–3 dienų tamsesniame virtuvės kampe, kad pomidorai „prieitų“: sumažėja rūgštumas, o saldumas tampa labiau juntamas.

Jei pomidorai visai kieti, šalia galite padėti prinokusį obuolį arba bananą. Šie vaisiai išskiria dujas, kurios pagreitina nokimą, todėl jau maždaug po paros pomidorai suminkštėja, o jų spalva tampa sodresnė.

Neramina nemalonus pėdų kvapas? Tai dar nereiškia, kad nesilaikote higienos. Net ir kasdien prausiant kojas ši problema gali užklupti bet kurios lyties ar amžiaus žmogų. Vis dėlto yra paprastas ir nebrangus sprendimas, kuris dažnai padeda.

Su situacija, kai nuo kojų atsiranda įkyrus prakaito kvapas, susiduria ir vyrai, ir moterys. Taip nutinka net tuomet, kai reguliariai keičiate kojines (kartais net du kartus per dieną), skalbiate avalynę skalbimo mašinoje ir dažnai plaunate kojas muilu. Ypač pavasarį, kai orai šyla, bet žmonės dar nespėja pereiti prie lengvesnės, atviros avalynės.

Viena dažniausių priežasčių – sintetinės kojinės ir dirbtinės medžiagos bato viduje. Jos neleidžia odai „kvėpuoti“, todėl susidaro palankios sąlygos prakaitavimui. Kai kuriais atvejais pasireiškia hiperhidrozė – būklė, kai prakaito liaukos dirba per aktyviai dėl perkaitimo ar individualių organizmo ypatumų.

Pats prakaitas kvapo neturi, tačiau jis tampa puikia terpe bakterijoms daugintis. Net ir nuplovus kojas karštu vandeniu su muilu, kvapas gali greitai sugrįžti, nes bakterijos išlieka gilesniuose odos sluoksniuose, mikroįtrūkimuose.

Šį diskomfortą kai kas mažina pasitelkdami vaistinėse parduodamą priemonę – ąžuolo žievę. Ji kainuoja nedaug, o dėl savo savybių neretai veikia geriau nei įprasti dezodorantai pėdoms.

Paruošimui reikės 3 valgomųjų šaukštų ąžuolo žievės ir 1 litro šalto vandens. Jei gaminsite didesnį kiekį, proporcingai padidinkite ir žaliavos kiekį. Puodą uždėkite ant viryklės, užvirkite ir virkite ant silpnos ugnies apie 15 minučių. Tuomet uždenkite ir leiskite nuovirui atvėsti iki maloniai šiltos, bet ne karštos temperatūros.

Nuovirą perkoškite į dubenį, įmerkite iš anksto su muilu nuplautas kojas ir laikykite 15–20 minučių. Ąžuolo žievėje esančios rauginės medžiagos sutraukia poras, gali sumažinti prakaito išsiskyrimą, o antiseptinis poveikis padeda neutralizuoti kvapo priežastį.

Tokias procedūras rekomenduojama atlikti bent kas antrą dieną. Teigiama, kad po maždaug savaitės daugeliui žmonių pėdų kvapas pastebimai sumažėja arba visai išnyksta.

Jei jau planuojate generalinį namų tvarkymą prieš Velykas, bet dar neapsisprendėte, kada imtis langų plovimo, liaudies tradicija turi aiškų atsakymą – yra viena „laiminga“ diena, kuri, tikima, atneša daugiausia naudos.

Prieš Velykas daugelis šeimininkių namus tvarko ne tik dėl švaros, bet ir dėl simbolinės prasmės. Manoma, kad kiekvienas darbas turi savo laiką, o langų plovimas – ne išimtis. Pagal seną paprotį, langai prieš šventę plaunami Didįjį ketvirtadienį, dar vadinamą Švariuoju ketvirtadieniu, t. y. likus trims dienoms iki Velykų. Ši diena laikoma ypatinga apsivalymui – tiek namų, tiek paties žmogaus.

Švarusis ketvirtadienis daug metų įvardijamas kaip tinkamiausias metas generaliniam tvarkymui. Tikima, kad jei tądien darbai atliekami su švariomis mintimis ir gera nuotaika, į namus lengviau ateina ramybė, darna ir gausa. Langai plaunami ne vien tam, kad blizgėtų – esą taip įsileidžiama daugiau šviesos. O purvinas langas, kaip byloja prietarai, gali tapti tarsi užtvara laimei, neleidžianti jai „įžengti“ į namus.

Šioje tradicijoje įžvelgiama ir praktiška logika. Švarusis ketvirtadienis yra Didžiosios savaitės vidurys, todėl iki sekmadienio dar lieka laiko. Nuplovus langus ir apsitvarkius, vėliau nebereikia skubėti, blaškytis ir paskutinę minutę griebtis šluosčių ar šluotų. Penktadienis ir šeštadienis dažnai skiriami velykinių kepinių ruošai bei kiaušinių marginimui, todėl ketvirtadienis tampa patogiausia diena užbaigti ūkinius darbus.

Vyresnės kartos žmonės neretai pabrėžia dar vieną dalyką: langus reikėtų plauti lengva širdimi, be pykčio, susierzinimo ir skubos. Sakoma, kad darbai, atliekami prasta nuotaika, geriau neduoda naudos, todėl tokiu atveju juos patariama atidėti. Esą tai, kokią energiją įdedate, su tuo ir sugrįžta į jūsų namus.

Norite tikėkite, norite ne, tačiau ši tradicija daug kur tebėra gyva. Pro švarius langus į namus patenka daugiau saulės, aplinka atrodo šviesesnė ir šventiškesnė. O net jei prietarais netikite, Švarusis ketvirtadienis daugeliui vis tiek išlieka patogiausia diena langams plauti savaitę prieš Velykas.

Patyrusios šeimininkės primena: svarbu ne tik tinkamai išplauti indus, bet ir teisingai juos išdžiovinti. Pakeitus vieną paprastą įprotį galima sumažinti bakterijų plitimo riziką ir pasirūpinti geresne visos šeimos savijauta.

Daugelis po plovimo, ypač stiklines, taures ar stikliukus, pirmiausia palieka džiūti, kad neliktų vandens žymių ir dėmių. Vieni indus sudeda ant rankšluosčio, kiti naudoja specialų džiovinimo kilimėlį. Tačiau dažna klaida daroma tuomet, kai stiklinės pastatomos apverstos – „aukštyn kojomis“.

Audiniai, silikoniniai ar kitokie džiovinimo kilimėliai dažnai išlieka drėgni, o drėgnoje aplinkoje bakterijos dauginasi sparčiausiai. Kai stiklinė pastatoma briauna ant tokio paviršiaus, ji gali perimti mikrobus nuo kilimėlio. Vėliau įsipylus gėrimo, jie gali patekti į organizmą.

Stiklinės kraštas laikomas jautriausia vieta, nes būtent jis tiesiogiai liečiasi su lūpomis. Jei indas kelias valandas stovėjo apverstas ant drėgno pagrindo, ant briaunos ir viduje gali susidaryti palankios sąlygos mikroorganizmams kauptis. Dėl to kai kurie žmonės vėliau sieja prastą savijautą, pykinimą ar staigų skrandžio sutrikimą su, atrodytų, nekalta kasdiene rutina.

Teisingas džiovinimas turėtų atrodyti kitaip: stiklinės ir lėkštės turėtų stovėti taip, kad oras laisvai cirkuliuotų iš visų pusių. Tam geriausiai tinka metalinės (iš nerūdijančio plieno) arba plastikinės indų džiovyklės, kuriose vanduo nubėga žemyn, o pats indas nesiliečia su nuolat drėgnu paviršiumi.

Jei vis dėlto naudojate audinį ar kilimėlį, po kiekvieno naudojimo jį būtina gerai išdžiovinti, o keisti – dažniau, nei įprasta. Be to, ne iki galo išdžiūvę indai neretai įgauna nemalonų kvapą – tai taip pat gali būti bakterijų veiklos požymis.

Dėti drėgnus indus į spintelę nereikėtų: uždaroje erdvėje užlaikoma drėgmė sudaro tinkamas sąlygas mikrobams daugintis iki kito naudojimo. Tad kitą kartą džiovindami indus atkreipkite dėmesį, kaip jie stovi, ir ar paviršius, ant kurio dedate, nėra nuolat drėgnas.