CP v2

Blog

  • Ibizos DJ Hugo Bianco vadinamas narkotikų tinklo organizatoriumi: teismas paliko 9,5 metų bausmę

    Ibizos DJ Hugo Bianco vadinamas narkotikų tinklo organizatoriumi: teismas paliko 9,5 metų bausmę

    Ibizoje grojęs didžiuosiuose klubuose DJ Hugo Bianco atsidūrė didelės apimties Ispanijos ir JAV tyrimo centre: jis įvardijamas kaip tarptautinio narkotikų gabenimo tinklo organizatorius. Balearų salų Aukštasis teisingumo teismas paliko galioti 9,5 metų laisvės atėmimo bausmę ir 3 000 000 eurų baudą.

    Argentiną kilmę turintis atlikėjas, siejamas su tokiais Ibizos klubais kaip Amnesia, Pacha Ibiza ir Destino, byloje minimas kaip asmuo, teikęs logistinę pagalbą. Teismas nurodė, kad jis galėjo padėti koordinuoti kurjerių judėjimą tarp JAV ir Europos bei organizuoti narkotikų laikymą ir gabenimą.

    Kas žinoma apie operaciją

    Sulaikymas siejamas su operacija „Pertinax“, kurią kartu vykdė Ispanijos Guardia Civil ir JAV Homeland Security Investigations. Tyrėjai skelbė, kad tinklas veikė maršrutuose tarp Ibizos, Barselonos ir Majamio, o aktyviausias laikotarpis apėmė 2019 metų rugsėjo–2020 metų rugpjūčio mėnesius.

    Per kratas Ispanijoje, įskaitant ir atlikėjo gyvenamąją vietą Jesús gyvenvietėje Santa Eulària des Riu savivaldybėje, pareigūnai konfiskavo 38 kilogramus kanapių, 4 500 kanapių augalų, 8 kilogramus sintetinių narkotikų ir 45 000 eurų grynaisiais. JAV, Majamyje, per susijusius sulaikymus konfiskuota 15 kilogramų MDMA tablečių ir 14 kilogramų skysto ketamino.

    Kur dabar yra įtariamasis

    Bylos medžiagoje nurodoma, kad Hugo Bianco šiuo metu, kaip manoma, yra Floridoje. Jis, kartu su dar dviem bendrininkais, paskelbtas bėgliu nuo teisingumo, nes neatsiliepė į teismo šaukimus.

    Ši byla išryškina platesnę pastarųjų metų tendenciją, kai tarptautinės narkotikų grandinės vis dažniau išnaudoja turizmo centrus ir intensyvius skrydžių bei keltų maršrutus. Teisėsauga Europoje ir JAV vis dažniau remiasi bendromis operacijomis, kai informacija apie finansinius srautus, kurjerių judėjimą ir sandėliavimo grandis sujungiama į vieną tyrimo paveikslą.

  • Phoebe Bridgers grįžta po šešerių metų: rugpjūtį išleidžia albumą „Lost Weekend“ ir skelbia turą

    Phoebe Bridgers grįžta po šešerių metų: rugpjūtį išleidžia albumą „Lost Weekend“ ir skelbia turą

    Amerikiečių dainininkė ir dainų autorė Phoebe Bridgers pranešė apie sugrįžimą su nauju soliniu albumu „Lost Weekend“. Tai bus pirmasis jos studijinis solinis darbas per šešerius metus, o kartu atlikėja patvirtino ir koncertinį turą JAV bei Europoje.

    Albumą planuojama išleisti rugpjūčio 14 dieną per nepriklausomą leidybos kompaniją „Dead Oceans“. Skelbiama, kad įrašą sudarys 16 kūrinių, o pirmasis singlas turėtų pasirodyti artimiausiu metu.

    Apie naujieną Bridgers paskelbė socialiniuose tinkluose, pristatydama ir albumo viršelį, kurį fotografavo švedų fotografas Olof Grind. Įrašas sulaukė itin aktyvios gerbėjų reakcijos, priminusios, kokio masto dėmesio atlikėja sulaukia net ir po ilgesnės pauzės.

    „Atrodo, kad vertėtų iš anksto pasiruošti emociškai, nes jos muzika visada pataiko tiesiai“, – rašė vienas gerbėjas, komentuodamas atlikėjos sugrįžimą.

    Nors solinių albumų Bridgers ilgiau neleidusi, ji per pastaruosius metus išliko matoma per bendrus projektus ir pasirodymus. Po plačiai įvertinto albumo „Punisher“ (2020) atlikėja prisidėjo prie kitų muzikantų įrašų, o taip pat koncertavo su grupe Boygenius, kurioje groja kartu su Julien Baker ir Lucy Dacus.

    Boygenius 2023 metais išleistas albumas „The Record“ sustiprino visos trijulės pozicijas alternatyvios muzikos scenoje, o apdovanojimų sezonas parodė, kad auditorija vertina ne tik solinius, bet ir kolektyvinius Bridgers sprendimus. Tai svarbu ir „Lost Weekend“ kontekste, nes pastaraisiais metais alternatyvioje pop ir roko rinkoje ryškėja tendencija, kai atlikėjai sąmoningai kaitalioja solinius etapus su bendrais projektais, taip išlaikydami kūrybinį tempą ir mažindami perdegimo riziką.

    Koncertinis turas „The Lost Tour“ turėtų prasidėti rugsėjį ir tęstis iki 2026 metų gruodžio, apimdamas JAV bei šiaurinę Europą. Skelbiama, kad didžioji dalis numatytų pasirodymų jau išparduoti, o kaip apšildantieji atlikėjai minimi Alex G, Isaac Wood ir Anaïs.

    Prieš albumo paskelbimą Bridgers buvo grįžusi į viešumą ir su keliomis mažesnio masto koncertinėmis iniciatyvomis JAV, kurios padėjo atkurti ryšį su klausytojais. Muzikos industrijoje tai vis dažniau tampa strategija, kai po pauzės grįžtama ne iškart su didžiausia kampanija, o su ribotais pasirodymais, kuriančiais organišką susidomėjimą ir leidžiančiais suvaldyti paklausą.

  • Coheno palikimo valdytojai piktinasi „Hallelujah“ skambėjimu Trumpo renginyje Vašingtone

    Coheno palikimo valdytojai piktinasi „Hallelujah“ skambėjimu Trumpo renginyje Vašingtone

    Leonardo Coheno palikimą administruojanti komanda viešai pasmerkė dainos „Hallelujah“ panaudojimą Donaldo Trumpo renginyje Vašingtone. Kūrinys nuskambėjo per „Great American State Fair“ atidarymo vakarą, skirtą Jungtinių Valstijų 250 metų sukakčiai pažymėti.

    Pasak palikimo valdytojų, dainos naudojimas nebuvo suderintas ir nebuvo suteiktas leidimas ją atlikti politiniame mitinge. Jie pabrėžė, kad nepalaiko tokio kūrinio siejimo su kampanijomis ar panašiais viešais politiniais renginiais.

    Leidimo nebuvo, daina vis tiek skambėjo

    Viešame pranešime socialiniuose tinkluose Coheno palikimo valdytojai nurodė sužinoję, kad „Hallelujah“ planuojama atlikti Trumpo renginyje birželio 24 dieną. Jie akcentavo, kad toks panaudojimas nėra autorizuotas ir neatspindi nei paties atlikėjo kūrybinio palikimo, nei artimųjų pozicijos.

    Nepaisant perspėjimo, renginyje dainą atliko operos solistas Christopheris Macchio kartu su Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų orkestro atstovu. Organizatorių sprendimas tik dar labiau pakurstė seniau besitęsiančius ginčus dėl muzikos naudojimo politinėje komunikacijoje.

    Ilgesnė istorija ir aštrėjantis konfliktas

    Trumpo komanda su „Hallelujah“ kūriniu buvo siejama ir anksčiau, o Coheno palikimo valdytojai ne kartą reiškė nepritarimą. Pastaraisiais metais panašūs konfliktai tapo dažni: atlikėjai ir teisių turėtojai vis aktyviau reaguoja į kūrinių naudojimą mitinguose, ypač kai tai gali sudaryti klaidingą įspūdį apie paramą kandidatui.

    Šiuo atveju įtampą didino ir pats renginio kontekstas. Pradinius planus dėl didelio koncerto Nacionalinėje alėjoje organizatoriai buvo priversti keisti, kai dalis atlikėjų atsisakė dalyvauti, viešai kritikuodami renginio politinį atspalvį ir siejimą su MAGA judėjimu.

    Kritika dėl programos ir kaltinimai protekcija

    Atidarymo vakare nuskambėjo ir daugiau muzikinių numerių, tačiau diskusijų sukėlė ne tik Coheno daina. JAV himną atliko country atlikėja Alexis Wilkins, kuri žiniasklaidoje pristatyta kaip Federalinio tyrimų biuro vadovo Kasho Patelio draugė.

    Wilkins viešai teigė, kad buvo pakviesta kaip atlikėja, o ne dėl asmeninių ryšių, ir pabrėžė savo patirtį muzikos bei komentavimo srityse. Vis dėlto socialiniuose tinkluose netrūko kaltinimų, esą atranka buvo palanki dėl artimų ryšių su įtakingais asmenimis.

    „Great American State Fair“ programa turėtų tęstis 16 dienų, tačiau jau dabar dalis valstijų signalizuoja nenorą dalyvauti dėl renginio politizavimo. „Hallelujah“ istorija tapo dar vienu priminimu, kad kultūros simboliai politikoje dažnai virsta ne vien šventės, bet ir teisinių bei reputacinių ginčų objektu.

  • Karščio banga Paryžiuje: gyventojai nakvoja parkuose, nes butai nebeatsvėsta net naktį

    Karščio banga Paryžiuje: gyventojai nakvoja parkuose, nes butai nebeatsvėsta net naktį

    Prancūziją užklupus intensyviai karščio bangai, dalis Paryžiaus gyventojų ieško vėsos ten, kur jos dar įmanoma rasti be kondicionieriaus, – miesto parkuose. Kai kuriems tai tapo ne pavieniu nuotykiu, o praktišku sprendimu: naktimis butai, ypač viršutiniuose aukštuose, ilgai išlaiko dienos kaitrą.

    Viename didžiausių žaliųjų miesto plotų, Parc des Buttes-Chaumont, žmonės į parką atvyksta su antklodėmis, hamakais ir pripučiamais čiužiniais. Vėsesnis nakties oras, pavėsis ir atviresnės erdvės leidžia lengviau ištverti temperatūrą, kuri tankiai apstatytuose kvartaluose sumažėja tik minimaliai.

    „Šiąnakt čia jau kaip tikrame viešbutyje“, – sakė Camille Arregun, į parką atsinešusi kūdikį, kad išvengtų tvankos namuose.

    „Man būtų kur kas geriau miegoti po žvaigždėmis nei bute, kur viduje tiesiog nepakeliamai karšta“, – sakė Agathe Chebassier.

    Gyventojai pasakoja, kad dalis žmonių į parkus užsuka tik kelioms valandoms, kol šiek tiek atvėsta, tačiau kiti pasiruošę likti iki ryto. Paryžiuje, kaip ir daugelyje didmiesčių, karščio poveikį sustiprina vadinamasis miesto šilumos salos efektas: asfaltas, betonas ir pastatų stogai sukaupia šilumą dieną ir ją lėtai atiduoda naktį.

    Ši situacija išryškina seną sostinės problemą – ne visų būstų pritaikymą vis dažnėjančioms karščio bangoms. Specialistai primena, kad didžiausią riziką patiria vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir sergantieji lėtinėmis ligomis, o pagrindinės rekomendacijos išlieka paprastos: gerti pakankamai vandens, vengti fizinio krūvio per kaitrą, laikytis pavėsyje ir, jei įmanoma, vėsinti patalpas naktį.

    Prognozuojama, kad Europoje karščio bangos taps dažnesnės ir intensyvesnės, todėl miestai vis aktyviau ieško sprendimų – nuo papildomų želdynų ir pavėsio zonų iki vėsinimo centrų bei pastatų modernizavimo. Paryžiuje šios priemonės tampa vis aktualesnės, kai net nakties vėsa kai kuriose miesto dalyse nebeatneša palengvėjimo.

  • Karščio stresas darbe gresia 130 mln. europiečių: profsąjungų institutas siūlo ES taisykles

    Karščio stresas darbe gresia 130 mln. europiečių: profsąjungų institutas siūlo ES taisykles

    Europoje daugėjant karščio bangų, vis dažniau keliami klausimai ne tik apie sveikatą namuose, bet ir apie saugias darbo sąlygas. Europos profesinių sąjungų instituto (ETUI) pristatytoje analizėje teigiama, kad karščio stresas darbo vietoje gali paveikti apie 130 mln. darbuotojų visame žemyne.

    ETUI skaičiuoja, kad su karščiu siejami sužalojimai ir sveikatos sutrikimai kasmet lemia apie 277 000 nelaimingų atsitikimų darbe ir maždaug 230 mirčių. Institutas pabrėžia, kad rizika nebėra vien pietų Europos problema: sparčiausi nelaimingų atsitikimų augimo tempai fiksuojami ir Vidurio bei Šiaurės Europoje.

    Kodėl rizika auga ir šiaurėje?

    „Problema didžiausia pietuose, nes ten matome daugiausia nelaimingų atsitikimų. Tačiau didžiausias nelaimingų atsitikimų augimas fiksuojamas Vidurio ir Šiaurės Europoje“, – sakė Tesalijos universiteto fiziologijos profesorius Andreas Flouris.

    Anot jo, regionai, kuriuose istoriškai vasaros buvo vėsesnės, greitai „vejasi“ pietus, o darbuotojai ir darbdaviai dažnai neturi įpročių bei infrastruktūros prisitaikymui. Tai ypač aktualu lauko darbams, logistikai, statyboms, žemės ūkiui, taip pat prastai vėdinamoms vidaus patalpoms.

    Produktyvumas krenta, pavojai didėja

    ETUI remiasi tyrimais, rodančiais, kad kylant temperatūrai mažėja darbingumas ir didėja klaidų bei traumų rizika. Pasak A. Flourio, optimali temperatūra darbui yra apie 16 laipsnių, o kiekvienas papildomas 1 laipsnis vidutiniškai mažina produktyvumą maždaug 2 proc.

    Jo vertinimu, per įprastą karščio bangą Pietų Europoje produktyvumo nuostoliai gali siekti 20–25 proc., Vidurio Europoje – 8–14 proc., o Skandinavijoje per metus dėl karščio bangų fiksuojami 3–6 proc. nuostoliai. Tai reiškia ne tik mažesnį darbo našumą, bet ir didesnę riziką perkaisti, dehidratuoti ar patirti šilumos smūgį.

    2025 metais Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros (EU-OSHA) apklausa parodė, kad maždaug kas penktas ES darbuotojas per pastaruosius 12 mėnesių darbe susidūrė su ekstremaliu karščiu. Klimato kaita, mokslininkų vertinimu, didina karščio bangų dažnį ir intensyvumą, todėl darbo aplinkos rizikos tampa labiau nuspėjamos, bet kartu ir aktualesnės.

    ETUI siūlo privalomas taisykles ES mastu

    Institutas ragina Europos Sąjungą imtis specialaus reguliavimo, nukreipto į karščio riziką darbo vietoje. Vienas pagrindinių siūlymų – privalomas karščio rizikos vertinimas, kuris įpareigotų darbdavius identifikuoti, kada ir kokiose veiklose darbuotojai patiria pavojingą poveikį.

    „Siūlome privalomą karščio rizikos vertinimą, kad darbdaviai būtų įpareigoti įvertinti ir nustatyti su karščiu susijusias rizikas darbo vietoje. Tik žinodami, su kuo susiduriame, galime apsaugoti darbuotojus ir užkirsti kelią rizikoms“, – sakė ETUI tyrėjas Marouane Laabbas-el-Guennouni.

    Kartu siūloma plačiau vertinti karščio stresą, neapsiribojant vien oro temperatūra. ETUI akcentuoja, kad drėgmė ir vėjo greitis gali reikšmingai pakeisti realiai patiriamą apkrovą organizmui, todėl vertinimo rodikliai turėtų atspindėti faktinį šiluminį stresą.

    ETUI teigimu, karščio bangos yra išmatuojamas ir prognozuojamas reiškinys, todėl didelė dalis rizikų gali būti valdoma iš anksto. Praktikoje tai paprastai reiškia darbo organizavimo korekcijas, poilsio pertraukas, geriamojo vandens prieinamumą, pavėsį ar vėsinimą ir aiškias taisykles, kada darbas turi būti ribojamas.

  • Suskystintos gamtinės dujos ir minus 162 laipsniai: ką toks šaltis daro jūros ekosistemoms prie terminalų

    Suskystintos gamtinės dujos ir minus 162 laipsniai: ką toks šaltis daro jūros ekosistemoms prie terminalų

    Kai šaltą rytą įjungiate šildymą ar uždegate dujinę viryklę, dalis sunaudoto kuro gali būti atkeliavusi per vandenyną. Tam gamtinės dujos paverčiamos skysčiu, jas atšaldant iki maždaug minus 162 laipsnių. Šis technologinis sprendimas padėjo sukurti pasaulinę SGD prekybą, tačiau prie terminalų kelia ir aplinkosauginių klausimų.

    Pagrindinė priežastis paprasta: dujos užima milžinišką tūrį, todėl gabenti jas laivais dujine būsena būtų neefektyvu. Suskystinus gamtines dujas jų tūris sumažėja maždaug 600 kartų, todėl kuras telpa į specialius kriogeninius tankus ir gali būti transportuojamas SGD tanklaiviais. Tai tapo vienu svarbiausių energetikos infrastruktūros elementų Europoje ir Azijoje, ypač išaugus poreikiui diversifikuoti tiekimą.

    Kaip dujos tampa skysčiu

    SGD grandinėje svarbiausia yra temperatūra: atšaldytos iki minus 162 laipsnių dujos kondensuojasi ir virsta skysčiu. Tam reikalingi dideli suskystinimo įrenginiai, kuriuose dujos išvalomos nuo priemaišų ir etapais atšaldomos iki kriogeninių sąlygų. Vėliau SGD laikomos izoliuotuose rezervuaruose ir pakraunamos į laivus, suprojektuotus taip, kad krovinys išliktų skystas kelias savaites.

    Kelionės metu dalis SGD natūraliai išgaruoja, o susidariusios dujos dažnai panaudojamos laivo varikliams. Tokia schema padeda išlaikyti slėgį ir sumažina nuostolius, bet pati SGD logistika išlieka sudėtinga: jai reikia aukštų saugos standartų, nuolatinės temperatūros kontrolės ir brangios infrastruktūros.

    Kur atsiranda poveikis jūrai

    Didžiausi klausimai prasideda terminaluose, kai SGD vėl paverčiamos dujomis. Regazifikacijai reikia daug šilumos, o vienas dažniausių sprendimų yra naudoti jūros vandenį kaip šilumos šaltinį. Vanduo, atidavęs šilumą šilumokaičiams, į aplinką gali būti grąžinamas keliais laipsniais šaltesnis, o tokie temperatūros pokyčiai jautriose teritorijose gali turėti reikšmės vietos ekosistemoms.

    Mokslinėje literatūroje ir poveikio aplinkai vertinimuose pabrėžiama, kad rizika priklauso nuo konkrečios vietos: srovių, vandens apykaitos, dugno reljefo, sezoniškumo ir biologinės įvairovės. Koralams, mailiui, planktonui ir kitiems organizmams staigūs temperatūros svyravimai gali būti stresorius, ypač jei jie sutampa su kitais veiksniais, tokiais kaip tarša, triukšmas, drumstumas ar pakrančių statybos.

    Diskusijose dažnai minima Filipinų Batangaso pakrantė ir Verde salos sąsiauris, vadinamas viena turtingiausių pakrančių biologinės įvairovės zonų regione. Planuojant ar plečiant SGD terminalus tokiose vietovėse paprastai susiduria skirtingi interesai: energetinis saugumas, investicijos ir vietos bendruomenių lūkesčiai, o poveikio mastas neretai tampa ginčų objektu.

    Šaltį bandoma paversti ištekliumi

    Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie tai, kad regazifikacijos metu susidarantis šaltis gali būti panaudotas, o ne tiesiog išsklaidytas. Inžineriniai sprendimai leidžia kriogeninę energiją pritaikyti, pavyzdžiui, pramoniniam aušinimui, šaldymui ar kai kuriems oro kondicionavimo procesams. Tokios sistemos gali sumažinti vietinį poveikį vandens telkiniams ir kartu pagerinti terminalų energetinį efektyvumą.

    Kita kryptis susijusi su energetikos transformacija: dalis ekspertų vertina, ar šiandien kuriama SGD infrastruktūra ateityje galėtų būti pritaikoma kitoms dujinėms energijos rūšims, įskaitant biometaną ar vandenilį, nors tam reikėtų techninių ir reguliacinių sprendimų. Tačiau jau dabar aišku, kad SGD grandinė yra ne tik logistikos stebuklas, bet ir kompleksinė sistema, kurioje technologiniai pasirinkimai turi tiesioginę įtaką aplinkai prie terminalų.

  • Saulės elektrinė Indijoje netikėtai tapo kiškių prieglobsčiu: jų viduje dabar daugiau nei aplink

    Saulės elektrinė Indijoje netikėtai tapo kiškių prieglobsčiu: jų viduje dabar daugiau nei aplink

    Saulės elektrinės dažniausiai siejamos su triukšmu, tvora ir žmogaus veiklos įtaka aplinkai, todėl įprasta manyti, kad laukiniai gyvūnai tokias teritorijas apeina. Tačiau Indijoje užfiksuotas priešingas reiškinys: juodsprandžių indinių kiškių (Lepus nigricollis) populiacija persikėlė į saulės jėgainės vidų, kur jų aptinkama daugiau nei gretimose natūraliose buveinėse.

    Tai aprašyta moksliniame tyrime, publikuotame Journal of Threatened Taxa, kuriame lyginti kiškių stebėjimų duomenys jėgainės perimetre ir už jo ribų. Tyrėjai pabrėžia, kad toks sinantropinis prisitaikymas, kai laukinė rūšis ima naudotis žmogaus sukurta infrastruktūra, šiuo atveju gali būti susijęs ne su atsitiktinumu, o su aiškiomis išlikimo naudomis.

    Kas kiškius traukia į jėgainę?

    Juodsprandžiai indiniai kiškiai natūraliai gyvena atvirose lygumose, pievose ir krūmynuose, kur jų saugumas priklauso nuo maskuotės ir greičio. Kadangi jie nerausia urvų, dieną dažnai guli negiliose įdubose, pasislėpę žolėje, tačiau tokia strategija neužtikrina visiškos apsaugos nuo plėšrūnų.

    Saulės jėgainės infrastruktūra netikėtai sukuria sąlygas, kurios kai kuriais aspektais pranašesnės už natūralią aplinką. Pirmiausia, tvora aplink teritoriją riboja didesnių plėšrūnų ir benamių šunų patekimą, o kiškiai, būdami mažesni, gali prasprūsti pro tarpelius ir atsidurti erdvėje, kur rizika sumažėja.

    Antra, saulės moduliai formuoja šešėlio juostas ir vietinį mikroklimatą. Karštuose regionuose, kur temperatūra dienomis dažnai tampa ekstremali, pavėsis po moduliais gali tapti praktiška vieta poilsiui ir slėptuvei, mažinančia šilumos stresą. Tokie mikroklimato pokyčiai gali turėti realų poveikį gyvūnų aktyvumui, vandens poreikiui ir išgyvenamumui.

    Trečia, po moduliais ir šalia jų neretai išlieka daugiau drėgmės, todėl suveši žolės, dygsta sėklos, atsiranda daugiau šviežio augalinio maisto. Kadangi į aptvertą teritoriją nepatenka stambesni žolėdžiai, mažėja konkurencija dėl pašaro, o tai kiškiams sukuria savotišką maisto nišą.

    Ką tai reiškia gamtai ir energetikai?

    Ši istorija svarbi todėl, kad ji parodo ne tik galimą žalą, bet ir netikėtas sąveikas tarp atsinaujinančios energetikos infrastruktūros ir biologinės įvairovės. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vienos rūšies sėkmė dar nereiškia, jog saulės parkai automatiškai yra palankūs visai ekosistemai: skirtingos rūšys skirtingai reaguoja į buveinių fragmentaciją, triukšmą, apšvietimą ar augalijos pokyčius.

    Praktikoje tai stiprina argumentą, kad saulės elektrinių planavimas turėtų remtis poveikio aplinkai vertinimu, vietos biologine stebėsena ir pritaikytais sprendimais. Aptvarai, želdinių priežiūra, vandens nuvedimo sprendimai ir natūralių koridorių išlaikymas gali nulemti, ar tokios teritorijos taps barjeru gyvūnams, ar, kaip šiuo atveju, netikėtu prieglobsčiu.

    Juodsprandžių indinių kiškių atvejis rodo, kad žmogaus sukurta infrastruktūra kartais suformuoja saugesnes, vėsesnes ir maistingesnes mikrobūveines nei aplinkinė atvira gamta. Tačiau tam, kad atsinaujinanti energetika būtų išties tvari, tokie pavyzdžiai turėtų virsti ne atsitiktine sėkme, o sąmoningai planuojamomis gamtai palankiomis praktikomis.

  • Virš Lamanšo tunelio kyla naujas jūrinis vėjo parkas: 62 turbinos elektrins 850 000 žmonių

    Virš Lamanšo tunelio kyla naujas jūrinis vėjo parkas: 62 turbinos elektrins 850 000 žmonių

    Lamanšo sąsiauris daugeliui siejasi su po vandeniu nutiestu tuneliu, jungiančiu Jungtinę Karalystę ir Prancūziją. Tačiau netoli Normandijos krantų dėmesį pamažu perima kitas didelis inžinerinis projektas: Dieppe–Le Tréport jūrinis vėjo parkas, kuris keis regiono energetikos paveikslą.

    Planuojama, kad jūroje bus įrengtos 62 vėjo turbinos, o bendra parko galia sieks apie 496 megavatus. Projekto vystytojai skelbia, kad tiek pagaminamos elektros turėtų pakakti maždaug 850 000 gyventojų metiniam suvartojimui padengti, nors reali įtaka priklausys nuo vėjo sąlygų ir tinklo darbo.

    Kas statoma prie Normandijos?

    Vėjo parkas įrengiamas už keliolikos iki keliasdešimties kilometrų nuo kranto, šalia Dieppe ir Le Tréport uostų. Statyboms pasitelkiami specialūs jack-up tipo laivai, kurie dirba ištisą parą, o pagrindai tvirtinami jūros dugne vidutinio gylio vandenyse.

    Numatyta naudoti maždaug 8 megavatų klasės „Siemens Gamesa“ turbinas. Jos bus montuojamos ant vadinamųjų „jacket“ tipo keturkojų konstrukcijų, kurios jūrinėje vėjo energetikoje vertinamos dėl stabilumo, ypač kai reikia tvirtų pamatų sudėtingesnėse dugno sąlygose.

    Kaina, terminai ir darbo vietos

    Projekto investicijos vertinamos apie 2 700 000 000 eurų. Planuojama, kad vėjo parkas pilną komercinį darbą pasieks iki 2026 metų pabaigos, nors jūrinių projektų grafikus dažnai veikia orai, tiekimo grandinės ir prijungimo prie tinklo darbai.

    Vietos savivaldybėms ir uostams tai reikšmingas impulsas: statybų etapas siejamas su maždaug 2 000 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Tokie projektai paprastai didina ir ilgalaikį poreikį uostų logistikai, aptarnavimo infrastruktūrai bei techninės priežiūros specialistams.

    Kodėl projektas svarbus platesniame kontekste?

    Prancūzija, kaip ir kitos Europos šalys, siekia sparčiau didinti atsinaujinančios energijos dalį ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Jūrinė vėjo energetika laikoma viena iš krypčių, galinčių tiekti didelius elektros kiekius, ypač kai sausumoje tampa sudėtingiau rasti vietų naujiems parkams.

    Kartu didelio masto infrastruktūra neišvengiamai keičia kraštovaizdį: dalis visuomenės tokius projektus vertina kaip būtinybę energetiniam saugumui, kiti kelia klausimus dėl poveikio vaizdui, žvejybai ar biologinei įvairovei. Dieppe–Le Tréport parkas tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip pakrantės regionai derina klimato tikslus, ekonominę naudą ir aplinkosaugos lūkesčius.

  • Arbūzas ne tik vanduo: mokslininkai išskyrė dar vieną priežastį, kodėl vasarą verta jo valgyti

    Arbūzas ne tik vanduo: mokslininkai išskyrė dar vieną priežastį, kodėl vasarą verta jo valgyti

    Arbūzas dažnai laikomas tiesiog gaiviu vasaros užkandžiu, tačiau jo sudėtis rodo, kad tai daugiau nei vanduo ir saldus skonis. Maistinė vertė nėra didelė, bet vaisius gali padėti pakeisti kaloringesnius desertus ir prisidėti prie bendro skysčių suvartojimo karštomis dienomis.

    100 gramų arbūzo paprastai turi apie 30–40 kilokalorijų, todėl tai vienas lengvesnių pasirinkimų, kai norisi kažko saldaus. Kartu jis suteikia angliavandenių, šiek tiek skaidulų, vitamino C, beta karoteno ir kalio, svarbaus raumenų darbui bei nervų sistemai.

    Kodėl arbūzas raudonas?

    Ryškiai raudoną minkštimo spalvą daugiausia lemia likopenas, karotenoidas, gerai žinomas ir iš pomidorų. Likopenas veikia kaip antioksidantas, todėl siejamas su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso, kuris laikomas vienu iš veiksnių, prisidedančių prie lėtinių ligų rizikos.

    Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad likopeno poveikis labiausiai atsiskleidžia tada, kai jis gaunamas su įvairia, daržovėmis ir vaisiais turtinga mityba. Vien arbūzas nėra stebuklingas sprendimas, tačiau gali būti praktiškas būdas dažniau rinktis maistingesnį užkandį.

    Citrulinas ir širdies sveikata

    Dar viena medžiaga, dėl kurios arbūzas sulaukia mokslininkų dėmesio, yra citrulinas. Tai aminorūgštis, dalyvaujanti procesuose, susijusiuose su azoto oksido gamyba, o šis junginys svarbus kraujagyslių funkcijai ir kraujotakai.

    Metaanalizėse, kur vertinti atsitiktinių imčių tyrimai, arbūzo vartojimas ar jo pagrindu sukurti produktai siejami su nedideliu sistolinio kraujospūdžio mažėjimu, taip pat palankesniais kai kurių lipidų rodikliais, įskaitant bendrąjį ir MTL cholesterolį. Tyrėjai pabrėžia, kad išvadoms stiprinti dar reikia didesnių ir ilgesnių tyrimų, ypač vertinančių šviežio vaisiaus poveikį.

    Nauda svoriui, bet su sąlyga

    Arbūzas gali būti naudingas bandant mažinti svorį, tačiau tik kaip visos mitybos dalis. Dėl didelio vandens kiekio jis suteikia sotumo pojūtį, o saldus skonis padeda lengviau atsisakyti saldainių, batonėlių ar saldintų gėrimų, kurie dažnai sudaro didžiausią perteklinių kalorijų dalį.

    Tyrimuose, kuriuose arbūzas lygintas su panašaus kaloringumo saldžiais užkandžiais, žmonės, turintys antsvorio ar nutukimą, dažniau jautė didesnį sotumą, o po kelių savaičių stebėti palankūs pokyčiai, susiję su kūno mase, kūno masės indeksu, kraujospūdžiu ir lipidų profiliu. Vis dėlto rezultatai nereiškia, kad pakanka valgyti daugiau arbūzo, jei bendras kalorijų kiekis lieka per didelis.

    Atsargiau arbūzą reikėtų vertinti tiems, kurie privalo griežtai kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Nors cukrūs yra natūralūs, skaidulų jame nedaug, todėl protingiausia rinktis saikingą porciją ir valgyti kartu su kitu maistu, o ne gerti didelį kiekį sulčių vienu metu.

    Kasdienybėje paprasčiausia rinktis gerai atšaldytą arbūzą be papildomo cukraus. Jis tinka salotoms su feta, agurku ir mėtomis, naminiams gėrimams ar net trumpai pakeptas ant grotelių, tačiau svarbiausia išlieka saikas ir subalansuota mityba.

  • Šis vijoklis veržiasi į sodus: mini kiviai be lupimo ir iki 15 kg derliaus per metus

    Šis vijoklis veržiasi į sodus: mini kiviai be lupimo ir iki 15 kg derliaus per metus

    Mini kiviai, dar vadinami aktinidijos uogomis, vis dažniau atsiduria sodininkų planuose: tai vijoklinis augalas, kuris vienu metu gali būti ir dekoratyvus, ir praktiškas. Dažniausiai auginama smailialapė aktinidija, vertinama dėl greito augimo ir gausaus derėjimo.

    Skirtingai nei įprasti prekybos centrų kiviai, mini kivių vaisiai yra mažesni, su plona, lygesne odele, todėl dažnai valgomi nelupant. Dėl to jie patogūs kaip užkandis, tinka desertams, vaisių salotoms, taip pat uogienėms ar sultims.

    Greitai apželdina pergoles

    Aktinidija yra stipriai augantis vijoklis, kuris tinkamomis sąlygomis per kelerius metus gali uždengti pergolę, tvorą ar pavėsinę ir sukurti tankią žalią sieną. Dėl vešlios lapijos ji dažnai pasirenkama ir kaip natūrali užuovėja bei pavėsis kieme.

    Kad augalas augtų tvarkingai ir geriau derėtų, jam reikalinga atrama ir formuojamasis genėjimas. Praktikoje tai reiškia, kad vijoklį verta auginti ant tvirtų grotelių, vielų ar pergolės konstrukcijų, o šakoms neleidžiama chaotiškai susipinti.

    Derlius gali nustebinti

    Sodininkams svarbu tai, kad pirmųjų vaisių dažnai sulaukiama palyginti greitai, neretai apie trečiaisiais metais po pasodinimo, jei augalas prigijo ir gavo tinkamas sąlygas. Vėliau derėjimas stiprėja, o subrendęs augalas gali užauginti apie 15 kilogramų vaisių per sezoną.

    Derliaus apimtis labai priklauso nuo veislės, vietos parinkimo, drėgmės ir saulės kiekio, taip pat nuo to, ar užtikrintas apdulkinimas. Daug aktinidijų veislių yra dvinamės, todėl norint stabilaus derliaus dažnai reikia ir vyriško, ir moteriško augalo, nors rinkoje pasitaiko ir savidulkių variantų.

    Atsparumas žiemai ir vietos parinkimas

    Mini kivių populiarumą augina ir tai, kad smailialapė aktinidija laikoma atsparesne šalčiui nei įprastinių kivių rūšys. Vis dėlto jautriausia vieta dažnai būna pavasarinės šalnos, galinčios pažeisti anksti sprogstančius pumpurus, todėl verta vengti šalnų duburių ir rinktis nuo vėjų apsaugotą vietą.

    Geriausiai aktinidijos jaučiasi saulėtoje ar lengvai pritemdytoje vietoje, derlingame ir laidžiame dirvožemyje, kur nėra užmirkimo. Tinkamai prižiūrimas vijoklis gali tapti ilgaamže sodo investicija: papuošti kiemą, suteikti pavėsį ir kasmet atnešti dėžę aromatingų mini kivių.