Judumo savaitė tapo praktiniu eksperimentu
Vilniaus rajono savivaldybėje Europos judumo savaitė virto realiu bandymu pakeisti kasdienius įpročius ir patikrinti, kiek iš tiesų įmanoma judėti be nuosavo automobilio. Rugsėjo 16–22 dienomis iniciatyvoje dalyvavo 9 komandos, subūrusios 63 darbuotojus.
Dalyviai sprendė ne sportinį, o praktinį iššūkį: kaip pasiekti darbą, susitikimus ir užduotis, kai prioritetu tampa pėsčiųjų maršrutai, dviratis ar viešasis transportas. Vertintas ne kilometrų skaičius, o įsitraukimas, kūrybiškumas ir pateiktos įžvalgos.
Savaitės metu darbuotojai įgyvendino septynis iššūkius: bent vieną dieną atvykti be automobilio, aktyviai įveikti paskutinę kelionės dalį, pavežti kolegą, surengti pasitarimą vaikštant. Taip pat lyginti skirtingų kartų judumo poreikius, maršrutą įvertinti žmogaus su negalia požiūriu ir sudėti komandos judumo kuprinę.
Tokio formato užduotys atitiko Europos judumo savaitės kryptį, kuri pastaraisiais metais vis labiau orientuojasi į kasdienį patogumą, saugumą ir prieinamumą, o ne vien į raginimą persėsti ant dviračio. Miestams ir priemiesčiams aktualiausi tampa trumpi atstumai, paskutinės atkarpos sprendimai ir viešojo transporto patikimumas.
Nuo 100 kilometrų dviračiu iki pirmos kelionės autobusu
Pirmąją vietą laimėjo Energetikos ir inžinerinių tinklų skyriaus komanda „NEUŽTRUMPINK“. Komandos narys Andrejus vieną dieną į darbą ir atgal dviračiu įveikė apie 100 kilometrų, o pati kelionė į savivaldybę truko 53 minutes.
Patirtis išryškino infrastruktūros spragas: dėl dviračių takų trūkumo Avižieniuose pasirinkti tiesiausio maršruto nepavyko, todėl kelią teko ilginti, kol pasiekti patogesni Vilniaus miesto takai. Tokie atvejai dažni priemiesčiuose, kur maršrutų vientisumas ir saugūs kirtimai neretai tampa pagrindiniu barjeru.
„Nepaisant visų iššūkių, kelionę užskaitau. Tokios dienos yra proga pamatyti, ką dar galėtume pagerinti, kad važiuoti dviračiu būtų patogu ir saugu“, – sakė Andrejus.
Komandoje buvo ir visai kitokio masto išbandymų. Renatai diena be automobilio tapo pirmu bandymu po maždaug 20 metų pertraukos vėl keliauti viešuoju transportu, o didžiausias nerimas buvo ne pats važiavimas, bet nežinomybė dėl kelionės sklandumo.
„Supratau, kad į darbą viešuoju transportu nuvykti tikrai patogu. Kartais verta išbandyti tai, ko ilgą laiką nedrįsai“, – sakė Renata.
Darbuotojai taip pat fiksavo kliūtis, kurios tiesiogiai veikia kasdienį judėjimo saugumą ir prieinamumą: nesaugius takus, didelius atstumus tarp perėjų, aukštus bortelius, laiptus be alternatyvos, kliūtis ant taktilinių paviršių. Tai tapo konkrečiu grįžtamuoju ryšiu apie aplinkos kokybę, kuri svarbi ne tik dviratininkams, bet ir tėvams su vežimėliais ar vyresnio amžiaus žmonėms.
Pasitarimai vaikštant ir kelionės kartu
Antrąją vietą užėmė Architektūros skyriaus komanda „Ant ribos“, kuri judumo pokytį apibūdino kaip ribą tarp automatinio sprendimo sėsti į automobilį ir sąmoningo pasirinkimo eiti, važiuoti dviračiu ar rinktis viešąjį transportą. Komandoje atsirado ir maršrutų, kuriuose paskutinė kelionės dalis buvo įveikta pėsčiomis per žaliąsias erdves bei Neries pakrantę.
Šios komandos nariai išbandė pasitarimus vaikštant, aptardami darbinius klausimus be ekranų ir kabineto aplinkos. Dalyviai pastebėjo, kad judant lengviau išlaikyti dėmesį, o pokalbis tampa gyvesnis ir labiau įtraukiantis.
Trečiąją vietą pelnė Socialinės gerovės skyriaus komanda „Gerovės žingsniu“. Darbuotojai derino skirtingus keliavimo būdus, o bendroms kelionėms maršrutus planavo taip, kad vienoje transporto priemonėje galėtų važiuoti daugiau kolegų ir būtų atsisakyta kelių atskirų važiavimų.
Skirtingų kartų maršrutuose išryškėjo, kad tas pats kelias skirtingiems žmonėms reiškia nevienodus dalykus: vieniems svarbus greitis, kitiems lygi danga, aiškus ženklinimas, galimybė prisėsti ir saugiai pereiti gatvę. Tokios įžvalgos ypač reikšmingos planuojant viešąsias erdves ir susisiekimo sprendimus.
Iniciatyvoje aktyviai dalyvavo ir Aplinkos apsaugos skyriaus „Gamtos komanda“, o viename maršrutų pėsčiomis įveikta 4,9 kilometro per 36 minutes. Kitur pasirinktas kombinuotas variantas, kai automobilis paliekamas aikštelėje, o likusi dalis įveikiama viešuoju transportu ir pėsčiomis, parodant, kad pereinant prie tvaresnio judumo nebūtina iš karto atsisakyti automobilio visiškai.
Savaitę užbaigė bendras įvertinimas, kad didžiausi pokyčiai dažnai prasideda nuo mažų sprendimų: 15 minučių pėsčiomis, vienos kelionės kartu ar pasitarimo gryname ore. Dalyvių patirtys parodė, kad įpročius lengviausia keisti tada, kai tam sudaromos patogios ir saugios sąlygos.
„Tvaresnis judumas nėra vien pasirinkimas tarp automobilio ir dviračio. Jį lemia patogus viešasis transportas, saugūs takai, apšvietimas, perėjos ir aplinka, kurioje savarankiškai gali judėti skirtingų poreikių žmonės“, – sakė iniciatyvos autorė, Aplinkos apsaugos skyriaus patarėja Jolanta Volodko.
