CP v2

Blog

  • Starship Troopers režisierius apie Trumpo Kosmoso pajėgų uniformas: naudota nacių estetika

    Starship Troopers režisierius apie Trumpo Kosmoso pajėgų uniformas: naudota nacių estetika

    Filmo Starship Troopers režisierius Paulas Verhoevenas sureagavo į Donaldo Trumpo paskelbtus DI sugeneruotus Kosmoso pajėgų uniformų maketus, kuriuose buvo tiesiogiai nurodyta, kad dizainas įkvėptas Starship Troopers uniformos disciplinos ir funkcionalumo. Pasak režisieriaus, toks įkvėpimo šaltinis yra problemiškas, nes filmo estetika sąmoningai remiasi fašistinės propagandos ir nacių simbolikos užuominomis.

    Diskusijos kilo po to, kai Trumpas socialiniuose tinkluose paskelbė seriją DI vaizdų, susijusių su JAV kosmoso ambicijomis, tarp jų ir siūlomą naują vadinamąją tarnybinę paradinę uniformą. Kritikai atkreipė dėmesį, kad Starship Troopers nuo pat premjeros 1997 metais laikomas satyra, perspėjančia apie militarizmo, ksenofobijos ir autoritarizmo normalizavimą.

    Kodėl Starship Troopers estetika tokia jautri?

    Verhoeveno filmas buvo kuriamas kaip sąmoninga interpretacija, kuri, režisieriaus teigimu, dekonstruoja Roberto A. Heinleino romano idėjas ir parodo, kaip patriotinė retorika gali virsti visuomenę į autoritarizmą stumiančiu naratyvu. Dėl to filme tyčia pasirinkti uniformų siluetai ir simbolika, primenantys nacių laikotarpio vizualinę kalbą, kuri sustiprina satyrinę žinutę.

    Režisierius yra ne kartą aiškinęs, kad dalis auditorijos filmą klaidingai perskaito kaip paprastą karinį nuotykį, o ne kaip įspėjimą. Todėl, jo vertinimu, politinei komunikacijai pasiskolinti tokį vizualinį kodą reiškia rizikuoti sustiprinti būtent tas asociacijas, kurias filmas kritikavo.

    Verhoeveno žinutė Trumpo komandai

    Interviu metu režisierius pabrėžė, kad filmo veikėjai sąmoningai vaizduojami kaip žmonės, kurie patys nesupranta dalyvaujantys fašistinėje sistemoje, ir tai yra pagrindinis satyros taikinys. Jo teigimu, jei valdžios atstovai cituoja Starship Troopers kaip įkvėpimą, jie turėtų suprasti ir kontekstą, iš kurio ta estetika kilo.

    „Nežinau, ar šis prezidentas supranta, kad filmas sako: šie veikėjai yra fašistai, patys to nesuvokdami. Toks ir yra sumanymas“, – sakė Paulas Verhoevenas.

    Verhoevenas taip pat siejo filmo vizualinę kryptį su nacistinės propagandos estetika, primindamas, kad kūrėjai rėmėsi istoriniais vaizdiniais, kurie šiandien yra atpažįstami kaip autoritarinių režimų simbolika. Tai, jo manymu, turėtų būti aiškus signalas, kodėl tokio stiliaus perkėlimas į realių institucijų įvaizdį kelia klausimų.

    DI vaizdai politikoje: kuo didesnė rizika?

    Ši istorija dar kartą priminė, kaip DI keičia politinės komunikacijos greitį ir mastą: vaizdus galima pagaminti per minutes, o jų poveikis viešajai nuomonei dažnai atsiskleidžia tik vėliau. Ekspertai nuolat pabrėžia, kad DI sukurti vaizdai gali formuoti emocijas ir asociacijas net tada, kai jie pateikiami kaip akivaizdžios fantazijos.

    Pastaraisiais metais politikai vis dažniau naudoja popkultūros nuorodas, tačiau tokie pasirinkimai neretai atsisuka prieš pačius autorius, kai auditorija ar kūrėjai primena originalią kūrinio prasmę. Verhoeveno reakcija į Kosmoso pajėgų uniformų eskizus tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip satyra, ištraukta iš konteksto, gali būti suprasta priešingai, nei buvo sukurta.

  • Mirė Catherine Ringer: Prancūzijos muzikos ikoną prisimena Emmanuelis Macronas ir scena

    Mirė Catherine Ringer: Prancūzijos muzikos ikoną prisimena Emmanuelis Macronas ir scena

    Prancūzijos muzikos pasaulis neteko vieno ryškiausių savo balsų: rugsėjo 14 dieną, būdama 68-erių, nuo vėžio mirė dainininkė Catherine Ringer. Ji buvo grupės Les Rita Mitsouko lyderė, išgarsėjusi unikaliu tembru, teatrališku atlikimu ir drąsa nepaklusti žanrų rėmams.

    Žinia apie atlikėjos mirtį sukėlė plačią užuojautos ir pagarbos bangą ne tik tarp muzikantų, bet ir politikoje bei kultūros lauke. Catherine Ringer viešasis įvaizdis Prancūzijoje daugelį metų siejosi ne vien su populiariais hitais, bet ir su ryškia laikysena visuomenės klausimais.

    Reakcijos iš Eliziejaus rūmų

    Užuojautą pareiškė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, pabrėžęs, kad Catherine Ringer buvo sunkiai apibūdinama ir neįspraudžiama į rėmus asmenybė. Prezidento žinutė socialiniuose tinkluose priminė ir vieną iš pastarųjų metų ryškesnių atlikėjos pasirodymų valstybiniuose renginiuose.

    Eliziejaus rūmai taip pat paskelbė oficialų pareiškimą, kuriame apžvelgtas jos kelias nuo ankstyvų scenos patirčių iki proveržio, įvykusio po pažinties su Fred Chichin. Kartu jie sukūrė Les Rita Mitsouko – duetą, kurio estetika derino roko energiją, pop melodiką ir avangardo elementus.

    Les Rita Mitsouko fenomenas

    Platesnę auditoriją duetas pasiekė 1980-ųjų viduryje, kai daina Marcia Baïla tapo vienu atpažįstamiausių Prancūzijos poproko kūrinių. Grupės skambesys ir vaizdinė kalba išsiskyrė ironija, provokacija ir stipria scenine charizma, kurią įkūnijo Catherine Ringer.

    Po Fred Chichin mirties 2007 metais atlikėja tęsė solinę veiklą ir periodiškai grįždavo prie Les Rita Mitsouko repertuaro, išlaikydama ryšį su gerbėjais per koncertus ir naujus projektus. Prancūzijos kultūros erdvėje ji buvo apibūdinama ir kaip populiariosios muzikos žvaigždė, ir kaip menininkė, kuri nevengė rizikos.

    Atminimas už muzikos ribų

    Užuojautos žinutės pasirodė iš įvairių politinių stovyklų atstovų, pabrėžusių jos aktyvumą ir principingumą, ypač kalbant apie lyčių lygybę ir viešą kovą su seksizmu. Catherine Ringer dažnai buvo minima kaip asmenybė, kuri feminizmą demonstravo veiksmais dar tuomet, kai šis terminas nebuvo kasdienės politinės darbotvarkės dalis.

    Muzikos bendruomenėje ją prisiminė skirtingų kartų atlikėjai, o socialiniuose tinkluose netrūko asmeninių istorijų apie tai, kaip jos dainos tapo tam tikrų laikotarpių simboliu. Užuojautos žinutės ir prisiminimai sklido ir iš aktorių, televizijos veidų bei kitų kultūros atstovų, rodydami, kad jos įtaka gerokai peržengė vien sceną.

    Catherine Ringer palikimas siejamas su laisve kurti, drąsa kalbėti ir gebėjimu populiariojoje muzikoje išlaikyti savitumą. Jos kūryba ir šiandien laikoma vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip prancūziškas poprokas gali būti kartu masiškas ir nepatogus, elegantiškas ir aštrus.

  • Prancūzijoje „TotalEnergies“ nustatė degalų kainų lubas: konkurentai kalba apie nesąžiningą žaidimą

    Prancūzijoje „TotalEnergies“ nustatė degalų kainų lubas: konkurentai kalba apie nesąžiningą žaidimą

    Prancūzijoje vairuotojai vis dažniau renkasi „TotalEnergies“ degalines, kur įmonė jau kelis mėnesius taiko ribojamas degalų kainas. Tačiau toks sprendimas įplieskė konfliktą rinkoje: nepriklausomos degalinės ir prekybos tinklai teigia, kad milžinė iškraipo konkurenciją, o valdžia esą tam neprieštarauja.

    „TotalEnergies“ pavasarį paskelbė nustatanti kainų lubas: E10 benzinui iki 1,99 euro už litrą, o dyzelinui iki 2,25 euro už litrą. Tuo metu nacionalinis vidurkis siekė apie 2,15 euro už litrą, o kai kuriuose regionuose kainos kilo iki maždaug 2,50 euro.

    Įmonė skaičiuoja, kad tokia politika per maždaug penkis mėnesius kainavo 250–300 mln. eurų. Vis dėlto aukštesnės naftos kainos padėjo „TotalEnergies“ reikšmingai padidinti pelną: pirmojo pusmečio rezultatas siekė 11,2 mlrd. eurų.

    Vyriausybė stebi protestų riziką

    Kainų šuoliai Prancūzijoje turi didelį politinį svorį, ypač artėjant prezidento rinkimams ir prastėjant ekonominei situacijai. Pastarosiomis savaitėmis vėl pasigirsta raginimų protestuoti, o tai primena 2018 metų geltonųjų liemenių judėjimą, kurį išprovokavo degalų apmokestinimo planai.

    Vyriausybė taip pat sprendžia tiekimo klausimus. Jos atstovai viešai pripažino, kad daliai degalinių trūko bent vienos rūšies degalų, o didelė tokių atvejų dalis fiksuota „TotalEnergies“ tinkle, todėl žadama ieškoti būdų stabilizuoti tiekimą ir suteikti daugiau lankstumo perdirbimo grandinei.

    „Valdžios institucijos gana patenkintos, kad privatūs daro darbą, galbūt jų vietoje“, – sakė nepriklausomas degalines vienijančios asociacijos FF3C vadovas Jacques Goisque.

    Skundai dėl konkurencijos iškraipymo

    FF3C viduryje vasaros kreipėsi į Prancūzijos konkurencijos priežiūros instituciją, teigdama, kad rinkoje susiformavo situacija, kai vertikaliai integruotas rinkos dalyvis, turintis stiprias pozicijas žaliavos ir perdirbimo grandyse, gali nustatyti agresyvias kainas degalinėse.

    Nepriklausomų degalinių argumentas paprastas: jos negali prekiauti nuostolingai, kai tuo pat metu jų įsigijimo kaina tampa artima arba net didesnė už „TotalEnergies“ mažmeninę kainą. Dėl to dalis degalinių kai kuriuose regionuose buvo priverstos laikinai stabdyti veiklą.

    Į konfliktą įsitraukė ir prekybos tinklai, kurie tradiciškai degalus naudoja kaip priemonę pritraukti pirkėjų srautą, dažnai parduodami arti savikainos. Jų teigimu, kai perdirbimo grandinėje uždirbantis žaidėjas mažmeninėje rinkoje nuleidžia kainą, konkurencija tampa sunkiai atlaikoma.

    Tuo pat metu „TotalEnergies“ vadovas Patrick Pouyanné yra pareiškęs, kad kainų lubos nėra privalomos ir gali būti nutrauktos, jei būtų įvestas papildomas mokestis energetikos įmonėms. Įmonė šią priemonę pristato kaip laikino palengvinimo vartotojams sprendimą, tačiau oponentai ją mato kaip spaudimo instrumentą politinių sprendimų akivaizdoje.

    Ekspertai pažymi, kad degalų kainų ribojimas privataus rinkos dalyvio sprendimu trumpuoju laikotarpiu mažina vartotojų išlaidas, bet ilgainiui gali sukelti įtampą tiekimo grandinėje ir išstumti mažesnius žaidėjus. Todėl konkurencijos priežiūros institucijų vertinimas taps svarbus ne tik degalinių tinklams, bet ir platesnei Prancūzijos mažmeninės prekybos bei energetikos rinkos pusiausvyrai.

  • Atlantas be uraganų pasiekė 60 metų rekordą: kas nutiko ir kodėl tyla gali būti apgaulinga

    Atlantas be uraganų pasiekė 60 metų rekordą: kas nutiko ir kodėl tyla gali būti apgaulinga

    Atlanto uraganų sezonas šiemet pasiekė neįprastą ribą: iki rugsėjo 12 dienos Atlanto baseine nebuvo susiformavęs nė vienas uraganas. Tai vėliausia data be uragano nuo 1966 metais prasidėjusio nuolatinio stebėjimo palydovais, todėl meteorologai ją vadina istorine.

    Nors Atlante fiksuotos kelios tropinės audros, jų intensyvumas ir trukmė buvo menkesni nei įprasta. Ankstyvas ruduo paprastai yra sezono pikas, todėl toks užsitęsęs štilis signalizuoja apie neįprastai nepalankias sąlygas audroms stiprėti.

    Kas užgniaužė Atlanto audras

    Pagrindiniu veiksniu įvardijamas itin stiprus El Ninjo reiškinys Ramiajame vandenyne, keičiantis atmosferos cirkuliaciją visame pasaulyje. Tokiomis sąlygomis virš Atlanto dažnėja vertikalus vėjo poslinkis, kuris ardo besiformuojančių ciklonų struktūrą ir neleidžia jiems „susiklijuoti“ į uraganą.

    Prie to prisideda ir sausesnio oro įsiveržimai bei žemyn nukreiptos oro srovės, kurios slopina galingų perkūnijų židinius. Meteorologai pabrėžia, kad tropiniam ciklonui neužtenka vien šilto vandens: jam būtina ir palanki vėjo, drėgmės bei atmosferos stabilumo kombinacija.

    „Atlanto vandenynas dabar itin nedraugiškas bet kam, kas galėtų tapti tropiniu ciklonu“, – sakė Albanio universiteto atmosferos mokslų profesorė Kristen Corbosiero.

    Kodėl rekordas nereiškia saugumo

    Ramesnis Atlanto sezonas nereiškia, kad rizika išnyko: net ir vėlyvas vienas uraganas gali sukelti milžinišką žalą pakrantėms. Be to, uraganų statistiką lemia ne tik jų skaičius, bet ir bendra sukaupta ciklonų energija, atspindinti audrų stiprumą bei gyvavimo trukmę.

    Kol Atlante vyravo štilis, Ramiajame vandenyne aktyvumas buvo didesnis nei įprasta, o kai kuriuose regionuose El Ninjo siejamas ir su sausrų bei karščio bangų paaštrėjimu. Pasaulio meteorologijos organizacija prognozuoja, kad šis El Ninjo gali tęstis iki 2027 metų vasario, todėl ekstremalių orų rizikos persiskirstymas išlieka aktualus.

    Ką tai gali reikšti kitam sezonui

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita kelia vandenynų šilumos foną, o tai ilgainiui didina potencialą stiprioms audroms, kai tik atmosfera tampa palankesnė. Dalis mokslininkų įspėja, kad po El Ninjo nurimus vėjo poslinkiui Atlante kitas sezonas gali tapti gerokai aktyvesnis.

    Dėl to gyventojams ir institucijoms rekomenduojama neatsipalaiduoti vien dėl statistiškai ramaus laikotarpio. Ankstyvas perspėjimas, pasirengimo planai ir aiški komunikacija išlieka svarbiausios priemonės mažinant tiek ekonominius, tiek žmonių saugumo nuostolius.

  • Mini hiacintas sode? Ši pastelinių žiedų gėlė su mėlynais dryžiais pakeri net pradedančius

    Kol žiemos ir pavasario sandūra dar atrodo pilka, kai kuriuose soduose pasirodo subtilūs, varpelio formos žiedai, primenantys miniatiūrinį hiacintą. Tai puškinija, svogūninė ankstyvo pavasario gėlė, kilusi iš Kaukazo ir Mažosios Azijos kalnų regionų, todėl gerai prisitaikiusi prie permainingų orų.

    Labiausiai akį traukia jos žiedų spalva: šviesiai melsvi ar porcelianiškai balti žiedlapiai per vidurį turi ryškią tamsesnę mėlyną juostą. Pasodinta didesnėmis grupėmis, puškinija per kelis sezonus suformuoja tankius kerelius ir sukuria šviesų pavasarinį kilimą vejoje, alpinariume ar po dar be lapų esančiais medžiais.

    Kur ir kaip sodinti

    Puškinijai tinka saulėta arba lengvai pritemdyta vieta, ypač po lapuočiais krūmais ir medžiais, nes ji pražysta anksti, kol laja dar nepraleidžia mažiau šviesos. Svarbiausia sąlyga yra laidus dirvožemis, nes užmirkimas skatina svogūnėlių puvimą.

    Svogūnėlius įprastai sodina rudenį, kad augalas spėtų įsišaknyti iki šalčių. Praktikoje dažniausiai pasirenkamas 6–8 centimetrų gylis, o tarp svogūnėlių paliekami kelių centimetrų tarpai, kad kereliai galėtų natūraliai plėstis ir tankėti.

    Priežiūra po žydėjimo

    Puškinija vertinama dėl paprastos priežiūros: jai paprastai nereikia kasmetinio svogūnėlių kasimo, o pavasarį pakanka saikingos drėgmės. Jei pavasaris sausas, naudinga palaistyti, kad žydėjimas būtų vešlesnis ir ilgesnis.

    Vienas svarbiausių niuansų yra po žydėjimo neskubėti nupjauti lapų. Lapams natūraliai pageltonavus ir sudžiūvus, augalas būna sukaupęs maisto medžiagų kitų metų žydėjimui, o vėliau pereina į ramybės periodą.

    Su kuo derinti gėlyne

    Dėl švelnių melsvai baltų atspalvių puškinija lengvai įsilieja į pavasarines kompozicijas ir atrodo natūraliai. Ji ypač dera su kitais anksti žydinčiais svogūniniais augalais, pavyzdžiui, krokai, snieguolėmis, scylėmis ar ankstyvais narcizais.

    Puškinija tinka ir vazonams balkone ar terasoje, jei tik parenkamas laidus substratas ir neužlaikomas vanduo. Tokiu būdu pavasarinį žydėjimą galima turėti arčiau namų, o pasibaigus sezonui augalą palikti ramybės laikotarpiui iki kito pavasario.

  • Vietoj hortenzijų sodinkite hebe: rudenį žydi ilgiau, bet viena klaida gali kainuoti krūmą

    Ieškant alternatyvos hortenzijoms, vis dažniau minimas hebe krūmelis. Tai visžalių krūmų ir puskrūmių grupė, vertinama dėl tankių, pailgų žiedynų rausvais, violetiniais ar baltais atspalviais bei dekoratyvios lapijos, kuri rudenį gali dar labiau išryškėti. Net ir po žydėjimo hebe išlaiko tvarkingą formą, o žiedai vilioja bites ir kitus apdulkintojus.

    Vis dėlto hebe nėra universalus pasirinkimas visiems Lietuvos sodams. Dalis veislių jautresnės šalčiui, o didžiausia rizika slypi ne tik žemoje temperatūroje, bet ir žiemą užmirkstančioje dirvoje ar vėjuotose vietose. Todėl prieš sodinant svarbu įvertinti mikroklimatą ir pasiruošti tinkamą vietą.

    Veislė, kuri žydi iki rudens

    Norint ilgesnio žydėjimo, dažnai rekomenduojama veislė „Autumn Glory“. Tai nedidelis, iki maždaug 60 centimetrų užaugantis krūmelis, žydintis nuo vasaros vidurio, o palankiomis sąlygomis žiedus išlaikantis ir rudenį. Vėsesniu metų laiku lapai gali įgauti rausvai purpurinius tonus, todėl augalas atrodo dekoratyviai net tada, kai žydėjimas silpnėja.

    Hebe tinka ir gėlynų priekiui, ir vazonams prie terasos, tačiau būtent žiemojimas dažniausiai tampa silpniausia grandimi. Jei vietovėje pasitaiko stipresnių šalčių ar sklypas atviras vėjams, saugesnis sprendimas būna auginti hebe vazone, kad augalą būtų galima perkelti į apsaugotą vietą.

    Kada sodinti ir ko vengti

    Sodinimo laikas turi didelę įtaką, ar krūmas spės įsišaknyti iki šaltesnių orų. Patikimiausias metas hebe sodinti yra pavasaris, kai dirva jau įšilusi, dažniausiai balandį ar gegužę, nes augalas turi visą sezoną šaknims sustiprinti. Rudenį, ypač rugsėjį, sodinti verta tik tada, kai vieta šilta, apsaugota, o veislės atsparumas jūsų sąlygoms žinomas.

    Hebe nemėgsta ilgai šlapios, sunkios dirvos, todėl svarbiausia parinkti laidų, vandens neužlaikantį gruntą. Sodinant iš vazono, krūmelį reikėtų gausiai palaistyti dar prieš išimant, sodinti tokiame pat gylyje, kaip augo inde, o pasodinus dar kartą gerai sudrėkinti. Pirmosiomis savaitėmis būtina stebėti drėgmę, nes net vėsesnėmis dienomis šaknys toliau aktyviai formuojasi.

    Priežiūra rudenį ir žiemą

    Per sezoną verta reguliariai pašalinti nužydėjusius žiedynus, kad krūmas atrodytų tvarkingiau ir lengviau megztų naujus pumpurus, jei veislė linkusi kartoti žydėjimą. Genėjimą geriausia atidėti iki ankstyvo pavasario, kai aiškiai matyti, kurios šakelės pažeistos ar apšalusios. Taip sumažinama rizika paskatinti naujus ūglius prieš pat šalčius.

    Vazone auginamam hebe būtina užtikrinti drenažo angas ir laidų substratą, nes perlaistymas greičiau sukelia šaknų problemas. Jautresnėms šalčiui veislėms žiemai reikalinga šviesi ir vėsi, bet nuo įšalo apsaugota vieta. Paliktas lauke vazonas dažnai neapsaugo šaknų, nes jos inde atšąla greičiau nei grunte.

  • Atrodo tik rudens puošmena? Šie oranžiniai „žibintai“ slepia vitaminų užtaisą

    Ryškiai oranžiniai, tarsi popieriniai žibintai atrodantys miechunkos vaisių apvalkalai rudenį dažnai tampa sodybų ir namų dekoru. Tačiau po trapia luobele slepiasi valgomas, sultingas vaisius, kurį vis dažniau atranda ir sveikos mitybos šalininkai. Svarbiausia žinoti, kad valgoma yra uoga apvalkalo viduje, o ne pats apdžiūvęs „žibintas“.

    Miechunkos priklauso fizalių genčiai, o skirtingos rūšys gali būti auginamos tiek dėl grožio, tiek dėl derliaus. Dažniausiai parduotuvėse sutinkamas fizalis, dar vadinamas peruine miechunka, o kai kuriose virtuvėse populiarus ir tomatilas, naudojamas padažams. Ne visos dekoratyvinės miechunkos tinka maistui, todėl renkantis svarbu atskirti valgomus vaisius nuo augalų, skirtų tik puokštėms.

    Kas iš tiesų slepiasi viduje?

    Valgomų fizalių uogos išsiskiria saldžiarūgščiu skoniu ir aromatu, kuris primena tropinių vaisių bei uogų mišinį. Jos dažnai vertinamos kaip papildomas antioksidantų ir biologiškai aktyvių medžiagų šaltinis, todėl tinka kaip užkandis ar desertų ingredientas. Mitybos požiūriu tai nėra stebuklingas produktas, bet gali praturtinti racioną įvairesniais augaliniais junginiais.

    Fizalių vaisiuose natūraliai yra vitaminų ir mineralų, o ryški spalva paprastai signalizuoja apie karotenoidus. Vis dėlto tiksli maistinė vertė priklauso nuo rūšies, sunokimo, auginimo sąlygų ir laikymo, todėl neverta pasikliauti vien tik bendrais teiginiais apie vitaminų gausą. Patikimiausia taisyklė paprasta: kuo įvairesni vaisiai ir daržovės kasdienėje mityboje, tuo geriau.

    Kaip saugiai valgyti fizalius?

    Prieš valgant rekomenduojama pašalinti apvalkalą ir vaisius nuplauti, nes jų paviršius gali būti lipnus nuo natūralių augalo išskyrų. Valgomi fizaliai turi būti pilnai sunokę, be kartumo ir be pažeidimų, o kilus abejonių dėl rūšies geriau neragauti. Kai kurie nakvišinių šeimos augalai turi nepageidaujamų junginių, todėl identifikavimas ir tinkamas paruošimas yra svarbūs.

    Virtuvėje fizaliai dažniausiai naudojami švieži, dedami į vaisių salotas, košes, desertus, taip pat verdami į uogienes ar padažus. Tomatilai paprastai termiškai apdorojami ir naudojami salsoms, troškiniams ar mėsos patiekalams, nes jų skonis labiau rūgštus ir žolinis. Auginant namuose verta rinktis aiškiai pažymėtas valgomų veislių sėklas ir laikytis auginimo rekomendacijų.

    Rudeniniai oranžiniai „žibintai“ sode gali būti ne tik dekoracija, bet ir įdomus sezoninis atradimas lėkštėje. Vis dėlto svarbu nepainioti dekoratyvinių miechunkų su valgomomis veislėmis ir nepamiršti, kad sveikatai naudingiausi rezultatai pasiekiami ne vienu produktu, o subalansuota, įvairia mityba.

  • Pamiršote glicinijos genėjimą vasarą? Rugsėjį dar galite išgelbėti pavasario žiedus

    Glicinija auga greitai, bet žydi ne visada

    Glicinija, dar vadinama visterija, yra vienas įspūdingiausių vijoklinių augalų, tačiau kartu ir vienas agresyviausiai augančių. Jei jos ūgliai nevaldomi, augalas energiją nukreipia į lapiją ir ilgus stiebus, o ne į žiedinių pumpurų formavimą. Dėl to sodininkai neretai nusivilia: žalumos daug, o žiedų mažai.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: gausiam žydėjimui reikia reguliaraus genėjimo ir saikingo tręšimo. Glicinija gerai atželia po kirpimo, todėl bijoti ryžtingesnio genėjimo paprastai nereikia, jei tai daroma tinkamu metu ir švariais įrankiais.

    Kada glicinija paprastai genima?

    Įprastai glicinija genima du kartus per metus, nes šie du darbai atlieka skirtingas funkcijas. Žieminis arba ankstyvo pavasario genėjimas padeda suformuoti augalo karkasą ir išretinti lają, o vasaros genėjimas tiesiogiai susijęs su žydėjimu kitą sezoną.

    Žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai augalas be lapų, šoniniai ūgliai dažnai trumpinami iki 2–3 pumpurų nuo pagrindo, o pažeistos ar netinkamai augančios šakos pašalinamos. Vasarą, dažniausiai liepos–rugpjūčio laikotarpiu, šių metų ilgi prieaugiai trumpinami paliekant maždaug 5–6 lapus, kad augalas formuotų trumpuosius ūglius su žiediniais pumpurais.

    Jei praleidote rugpjūtį, rugsėjis dar gali padėti

    Jeigu vasaros genėjimas buvo praleistas, rugsėjis dažnai laikomas paskutiniu realiu terminu sureaguoti, kol augalas dar aktyvus, bet pamažu ruošiasi ramybės periodui. Vėliau stiprus genėjimas gali paskatinti naujus švelnius ūglius, kurie nespės sumedėti ir gali nukentėti nuo pirmųjų šalnų.

    Rugsėjo genėjimo esmė yra sustabdyti nekontroliuojamą žalios masės augimą ir nukreipti augalą į pumpurų formavimą. Praktikoje tai reiškia, kad ilgi, žali, šio sezono ūgliai ryžtingai patrumpinami, paliekant apie 5–6 pumpurus nuo pagrindo, dažnai gaunant maždaug 15–20 centimetrų ilgio atkarpas.

    Toks sutrumpinimas skatina trumpųjų ūglių formavimąsi, ant kurių ir mezgasi žiediniai pumpurai kitam pavasariui. Kartu išretinus augalą į vidų geriau patenka šviesa, o ūglių pagrindai greičiau sumedėja, todėl augalas į žiemą įeina tvirtesnis.

    Rudenį svarbu ir tręšimo pauzė

    Rugsėjį, tvarkant gliciniją, rekomenduojama nutraukti tręšimą, ypač azoto turinčiomis trąšomis. Azotas skatina naują vegetatyvinį augimą, o rudenį tai dažniausiai yra minusas, nes nauji ūgliai būna minkšti ir jautrūs šalnoms.

    Vietoj tręšimo verta sutvarkyti augalo pagrindą, pašalinti nudžiūvusias ar pažeistas dalis ir pasirūpinti, kad atramos būtų tvirtos. Glicinija greitai storina stiebus ir gali spausti konstrukcijas, todėl rudeninis patikrinimas padeda išvengti žalos pergolėms, tvoroms ar fasadui.

    Jei rugsėjį gliciniją patrumpinsite laiku ir nebeskatinsite jos trąšomis, tikimybė sulaukti gausesnio žydėjimo kitą pavasarį pastebimai išauga. Svarbiausia nepalikti augalo savieigai, nes būtent nekontroliuojamas augimas dažniausiai ir tampa priežastimi, kodėl įspūdingi žiedynai taip ir nepasirodo.

  • Ketinote rudenį pjauti medžius savo sklype? Spalio 15 diena ne išlaisvina: štai ką privalote žinoti

    Paukščių perėjimas netelpa į datas

    Rudenį daugelis planuoja tvarkyti sklypą ir pašalinti pavojingus ar trukdančius medžius bei krūmus. Praktikoje dažnai kartojama, kad paukščių perėjimo sezonas tęsiasi nuo kovo 1 dienos iki spalio 15 dienos, todėl po šios datos esą galima pjauti drąsiau.

    Vis dėlto ši riba nėra universali taisyklė, automatiškai suteikianti laisvę kirsti medžius. Skirtingos paukščių rūšys peri nevienodu metu, o šiltėjant klimatui perėjimo ir jauniklių auginimo laikotarpiai kai kuriais metais gali pasislinkti.

    Ką iš tiesų draudžia teisė

    Svarbiausia nuostata yra ne kalendorius, o laukinių gyvūnų apsauga. Draudžiama naikinti aktyvius lizdus, kiaušinius ar jauniklius, taip pat trikdyti saugomas rūšis taip, kad būtų daroma žala jų veisimuisi ar buveinėms.

    Tai reiškia, kad medis gali kelti riziką ne tik pavasarį ar vasarą. Medžiuose ir drevėse gali būti ir kitų saugomų gyvūnų, pavyzdžiui, šikšnosparnių, todėl prieš darbus būtina įvertinti, ar medis nėra buveinė.

    „Spalio 15 diena nėra stebuklinga riba, po kurios galima ignoruoti saugomų rūšių apsaugą“, – sako gamtosaugos specialistai.

    Kada reikia kreiptis į savivaldybę

    Privalomos formalumos priklauso ne nuo sezono, o nuo to, kokio dydžio ir rūšies medis, bei kokiu tikslu jis šalinamas. Jei esate fizinis asmuo ir medį pjaunate savo privačioje valdoje ne su verslu susijusiais tikslais, dažniausiai taikomi kamieno apimties slenksčiai.

    Kamieno apimtis matuojama 5 centimetrų aukštyje nuo žemės. Pranešimo paprastai nereikia, jei apimtis neviršija 80 centimetrų tuopoms, gluosniams, uosialapiams ir sidabriniams klevams.

    Taip pat dažnai netaikomas pranešimas, jei apimtis neviršija 65 centimetrų kaštonams, robinijoms ir platanams. Kitų rūšių medžiams dažniausiai taikoma 50 centimetrų riba.

    Kai apimtis didesnė už nustatytas ribas, pranešimas savivaldybei tampa privalomas. Išimtys gali būti taikomos vaismedžiams ir krūmams, tačiau jos negalioja visais atvejais, ypač jei teritorija susijusi su želdynais ar paveldu.

    Kaip vyksta pranešimas ir kas gresia

    Pranešimas savivaldybei paprastai yra nemokamas, tačiau reikalauja tikslumo. Dažniausiai reikia nurodyti sklypo duomenis ir medžio vietą, o savivaldybės atstovas per nustatytą terminą atvyksta apžiūrai ir patikrina rūšį bei matmenis.

    Po apžiūros institucija dar turi laiką pareikšti prieštaravimą, o jei jo nėra, darbai gali būti pradedami pagal vadinamąją tylųją procedūrą. Jei per maždaug 6 mėnesius nuo apžiūros medis nepašalinamas, pranešimą gali tekti teikti iš naujo.

    Pašalinus medį be privalomo pranešimo arba nelaukiant termino, galima sulaukti administracinės baudos. Praktikoje tokios sankcijos skaičiuojamos pagal nustatytas taisykles ir gali būti labai skausmingos, todėl saugiausia viską susitvarkyti prieš įjungiant pjūklą.

    Ruduo ir žiema išlieka palankiausias metas sklypo darbams, nes mažėja tikimybė sutrikdyti paukščių perėjimą. Tačiau pagrindinės dvi taisyklės nesikeičia: įsitikinkite, kad nėra saugomų rūšių buveinės, ir, jei reikia, laiku praneškite savivaldybei.

  • Sodininkai pataria: šias svogūnėles pasodinkite rugsėjį–spalį ir pavasarį turėsite mėlyną kilimą

    Kas yra sniegžydrės ir kodėl jos tokios populiarios

    Sniegžydrės, dar vadinamos chionodoksomis, yra vienos ankstyviausių svogūninių gėlių, pražystančių vos atšilus orams. Dažniausiai jos džiugina melsvais, žvaigždutės formos žiedais su šviesesniu centru, o geromis sąlygomis greitai sudaro tankius kerelius.

    Šios gėlės vertinamos dėl nereiklumo ir natūraliai atrodančių sąžalynų, ypač po lapuočiais medžiais, alpinariumuose ar vejoje. Pavasarį, kol medžiai dar be lapų, sniegžydrėms pakanka šviesos, o vėliau jos ramiai pereina į poilsio laikotarpį.

    Populiariausios rūšys ir spalvos

    Dažniausiai soduose auginamos kelios sniegžydrių rūšys, kurios skiriasi žiedų atspalviu ir augimo intensyvumu. Įprasta matyti sodrią mėlyną spalvą, tačiau pasitaiko ir baltų ar rausvų žiedų formų, todėl jas galima derinti su krokiais ir snieguolėmis.

    Tarp žinomiausių minimos spindinčioji sniegžydrė, sardinė sniegžydrė ir Forbso sniegžydrė, paprastai užaugančios apie 10–20 centimetrų. Ankstyvas žydėjimas dažniausiai prasideda kovą ir tęsiasi iki balandžio, priklausomai nuo pavasario šilumos.

    Kada ir kaip sodinti, kad pavasarį būtų kilimo efektas

    Geriausias metas sodinti sniegžydrių svogūnėlius yra rugsėjį ir spalį, kad iki pirmųjų šalnų jie spėtų įsišaknyti. Pavasarį tai padeda greičiau startuoti ir suformuoti tankesnį žydėjimą, todėl ir atsiranda vadinamojo mėlyno kilimo įspūdis.

    Svogūnėliai paprastai sodinami maždaug 5–8 centimetrų gylyje, paliekant apie 5–7 centimetrų atstumus. Gražiausiai jos atrodo sodinamos grupėmis, nes pavieniai augalai nekuria tokio ryškaus vaizdo kaip kelios dešimtys vienoje vietoje.

    Vieta, dirva ir priežiūros klaidos, kurios kainuoja žydėjimą

    Sniegžydrėms labiausiai tinka nuo saulėtos iki pusiau pavėsingos vietos ir lengva, humusinga, gerai drenuota dirva. Didžiausias pavojus yra vandens sąstovis, nes tuomet svogūnėliai gali pradėti pūti, ypač jei dirva sunki ir molinga.

    Laistyti jas verta tik pavasarį augimo ir žydėjimo metu, jei užsitęsia sausra. Vasarą, kai lapai nudžiūsta ir augalas pereina į ramybės periodą, dirva turėtų išlikti greičiau sausesnė, o ne nuolat drėgna.

    Jei sniegžydrės sodinamos vejoje, svarbu neskubėti su pirmuoju pjovimu. Lapams reikia maždaug 4–6 savaičių po žydėjimo, kad sukauptų maisto medžiagų kitų metų žiedams, todėl per anksti nupjovus žydėjimas gali smarkiai susilpnėti.

    „Tankiai pasodintos sniegžydrės per kelerius metus pačios sukuria natūralų kilimo efektą, jei tik dirva neužmirksta“, – sako sodininkystės specialistai.

    Planuojant kompozicijas, sniegžydrės ypač tinka po lapuočiais medžiais, alpinariumuose, prie rabatų krašto ir vazonuose. Prie jų dažnai derinami kiti ankstyvieji svogūniniai augalai, o tuščias vietas vasaros pradžioje gali uždengti vėliau išsiskleidžiančios daugiametės gėlės.