CP v2

Blog

  • Ukrainos poliarininkai nufilmavo, kaip pingvinai po vandeniu „skrenda“ prie stoties „Akademik Vernadsky“

    Ukrainos poliarininkai prie mokslinės stoties „Akademik Vernadsky“ užfiksavo neįprastai atrodantį vaizdą: subantarktiniai pingvinai po vandeniu juda taip, lyg skristų. Įrašą paskelbė Nacionalinis Antarkties mokslo centras, paaiškindamas, kad tai įprastas, bet retai taip aiškiai matomas šių paukščių plaukimo būdas.

    Šie pingvinai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, kur medžioja krilį ir žuvis, o į sausumą išlipa perėti ir auginti jauniklių. Stotis įsikūrusi Galindezo saloje, kur šių paukščių kolonijos pastaraisiais metais pastebimai gausėja.

    Specialistai nurodo, kad subantarktiniai pingvinai vandenyje gali išvystyti maždaug iki 36 kilometrų per valandą greitį. Tokią spartą jie pasiekia „skrisdami“ po vandeniu, nes plaukdami naudoja sparnus kaip varomuosius „irklus“, o kūnas išlieka aptakios, mažą pasipriešinimą turinčios formos.

    Vaizdo įraše matyti ir dar viena detalė: pingvinai aplink save paleidžia oro burbuliukus. Tyrėjų teigimu, toks elgesys padeda sumažinti trintį ir palengvina slydimą vandenyje, todėl judesys atrodo ypač grakštus ir primena skrydį.

    Poliarininkai primena, kad Galindezo salos apylinkėse pingvinų skaičius sezoniškai svyruoja, tačiau pastaruoju metu fiksuojami ir netipiški pokyčiai. Anksčiau buvo skelbta apie rekordiniu mastu vėlyvą šių paukščių migraciją iš salos, kuri gali būti susijusi su švelnesnėmis žiemos sąlygomis ir palankesne maitinimosi baze aplink stotį.

    Stotis „Akademik Vernadsky“ yra vienas svarbiausių regiono stebėjimo taškų, kuriame nuolat registruojami orų, vandenyno ir gyvūnijos pokyčiai. Tokie kasdieniai, bet informatyvūs stebėjimai leidžia tiksliau vertinti, kaip kinta Antarkties ekosistemos ir kaip į tai reaguoja vietinės rūšys.

  • Giliai gyvenantis pelikaninis ungurys: kaip žuvis išplečia nasrus plačiau už galvą

    Giliavandenė žuvis pelikaninis ungurys (Eurypharynx pelecanoides) mokslui žinoma nuo 1882 metais, tačiau žmonės ją pamato itin retai. Taip nutinka todėl, kad šis gyvūnas daugiausia gyvena 500–3 000 metrų gylyje, kur beveik nepasiekia saulės šviesa.

    Tokiose gelmėse sąlygos ekstremalios: didžiulis slėgis, šaltis ir nuolatinė tamsa lemia, kad gyvūnai evoliuciškai prisitaiko labai specifiškai. Pelikaninis ungurys yra vienas iš tų rūšių, kurios išgyvena pasitelkdamos ne greitį, o energetiškai „taupią“ medžioklės strategiją.

    Ryškiausias pelikaninio ungurio bruožas – neįprastai dideli, išsitempiantys nasrai ir gerklės sritis, galinti veikti kaip talpus „maišas“. Kai burna neišpūsta, žuvis atrodo ilga ir plona, primenanti ungurį, o judėdama banguoja visu kūnu.

    Manoma, kad toks sandaros sprendimas padeda pasinaudoti reta proga pasimaitinti: gelmėse grobis pasitaiko ne taip dažnai, todėl svarbu sučiupti kuo daugiau, kai tik pavyksta. Kartu su grobiu žuvis įsiurbia ir nemažai vandens, kuris vėliau pašalinamas per žiaunas.

    Pelikaniniai unguriai dažniausiai būna tamsios spalvos, o kai kurių individų kūne matoma šviesesnė juosta. Uodegos gale gali pasirodyti rausvas ar rožinis švytėjimas, siejamas su bioliuminescencija – reiškiniu, kai gyvūnai patys skleidžia šviesą.

    Gyliau nei 1 000 metrų beveik vienintelis „apšvietimas“ vandenyne kyla būtent iš bioliuminescencinių organizmų. Toks švytėjimas gali padėti klaidinti plėšrūnus, bendrauti su tos pačios rūšies individais ar vilioti smulkius gyvūnus, nors tiksli konkrečių signalų paskirtis ne visada aiški.

    Šiai rūšiai būdingos ir kitos netipinės savybės: pelikaninis ungurys neturi plaukiojimo pūslės, o jo kūnas pritaikytas ne staigiems šuoliams, bet lėtam judėjimui. Dėl to jis laikomas prastesniu plaukiku nei daugelis kitų giliavandenių plėšrūnų.

    Dar viena detalė – gana mažos akys, kurios, tikėtina, yra prisitaikymas prie nuolatinės tamsos, kur regėjimas vis tiek turi ribotą reikšmę. Dalis giliavandenių žuvų turi dideles akis, tačiau pelikaninis ungurys, panašu, labiau remiasi kitais jutimais ir „progos“ medžiokle.

    Mokslininkai apie šią rūšį vis dar žino palyginti nedaug, nes stebėti ją natūralioje aplinkoje sudėtinga ir brangu. Skelbiama, kad pelikaninio ungurio kūno ilgis dažniausiai siekia iki maždaug 80 centimetrų, o jo gyvenimo trukmė kol kas nėra patikimai nustatyta.

  • Ukrainoje – per 100 purvo ugnikalnių: geologai paaiškina, kas gali suaktyvinti šiuos židinius

    Ukrainoje suskaičiuojama daugiau kaip 100 purvo ugnikalnių, įskaitant ir šiandien pasireiškiančius, ir jau nurimusius, tačiau moksliškai jie nėra tikrieji ugnikalniai. Geologai pabrėžia, kad purvo ugnikalnių išmetimai siejami ne su magma, o su nuosėdinėse storymėse susikaupusių dujų, vandens ir smulkiagrūdžių uolienų slėgiu.

    Tikru ugnikalniu laikomas darinys, kuris dabartyje ar praeityje išsiveržė lava ar kitais magmos produktais, todėl pagrindinis kriterijus yra ryšys su magminiais procesais. Purvo ugnikalniai gali atrodyti panašiai į kūginius kalnelius, tačiau jų „išsiveržimus“ sukelia visai kitos priežastys.

    Ukrainoje aptinkama užgesusių, labai seniai aktyvių ugnikalnių, kurių veikla baigėsi gerokai iki žmogaus pasirodymo. Jauniausi užgesę vulkaniniai dariniai siejami su Užkarpatės Vulkaniniu kalnagūbriu, besidriekiančiu maždaug 100 kilometrų ruože tarp Užhorodo ir Chusto.

    Kryme geriausiai žinomas Karadago masyvas, susiformavęs dar juros laikotarpiu, o kai kurie itin seni vulkanizmo pėdsakai siejami su Ukrainos skydu. Tokiose vietovėse paties „vulkano kūno“ dažnai nebematyti, tačiau apie seną magminę istoriją liudija išlikusios vulkaninės kilmės uolienos.

    Daugiausia aktyvių purvo ugnikalnių tradiciškai minima Kerčės pusiasalyje ir gretimuose regionuose aplink Kerčės sąsiaurį. Šie dariniai gali būti ir sausumoje, ir po vandeniu, o galingesni išmetimai kartais iškelia tiek medžiagos, kad jūroje trumpam susiformuoja salelės.

    Purvo ugnikalniams būtina stora plastiškų, dažniausiai molingų nuosėdinių uolienų storymė, kurioje yra vandens ir dujų. Dujoms ir skysčiams kaupiantis, slėgis didėja, o per silpnesnes žemės plutos zonas mišinys prasiveržia į paviršių, išmesdamas purvą, vandenį, dujas ir uolienų fragmentus.

    Geologai atkreipia dėmesį, kad purvo ugnikalnių zonos dažnai sutampa su naftos ir dujų regionais, todėl pats reiškinys kartais vertinamas kaip vienas iš požymių, rodančių angliavandenilių kaupinių tikimybę. Aktyvesni epizodai gali būti susiję ir su seisminiais impulsais, kai net tolimi žemės drebėjimai sujudina gilesnius sluoksnius ir padidina išmetimų tikimybę.

    Geologų vertinimu, teoriškai net ir užgesusios vulkaninės sistemos kada nors galėtų suaktyvėti, tačiau tam reikėtų labai didelių pokyčių giliai Žemės gelmėse. Tokius scenarijus lemtų tektoninių plokščių judėjimas ir procesai, vykstantys dešimčių kilometrų gylyje, todėl praktiniu požiūriu tai laikoma itin menkai tikėtina artimoje ateityje.

    Tuo pačiu užgesusių ugnikalnių uolienos išlieka svarbus „archyvas“, leidžiantis atkurti regiono geologinę praeitį. Skirtingi sukietėjusios lavos ir vulkaninių uolienų sluoksniai padeda mokslininkams spręsti apie senovinius išsiveržimus, aplinkos sąlygas, o kai kuriais atvejais net apie tai, kur kadaise buvo jūros baseinai ir kaip keitėsi klimatas.

    „Purvo ugnikalnio“ terminas yra vartojamas moksle, tačiau jis dažnai klaidina, nes tai nėra magminis vulkanizmas, o slėgio sukelti procesai nuosėdinėse uolienose, – aiškina geologai.

  • Buko vinoje aptiko retą šėtonišką baravyką: kaip jo nesupainioti su tikruoju baltuoju grybu

    Černivcių srityje, Buko venoje, gamtosaugininkai vėl užfiksavo retą ir pavojingą radinį – vadinamąjį šėtonišką baravyką (Rubroboletus satanas). Šis grybas laikomas nuodingu baltųjų baravykų giminaičiu, kurį nepatyrę grybautojai gali supainioti su valgomu.

    Apie radinį pranešė Nacionalinio gamtos parko Chotynskyi atstovas Serhijus Jakubyna, šią rūšį regione pastebėjęs jau antrą kartą. Grybas aptiktas netoli Šebutynecų kaimo Dniestro rajone, kur, pasak specialisto, jis pasitaiko labai retai ir ne kasmet.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas aiškiausių požymių – koto spalvos. Šėtoniško baravyko koto viršus dažniau būna gelsvas, o vidurinė ir apatinė dalis įgauna rausvai raudoną atspalvį, be to, ant koto neretai matomas ryškus tinkliškas raštas.

    Kitas svarbus signalas matomas perpjovus: minkštimas gali pamažu pamėlti. Nors spalvos kaita ne visada būdinga tik nuodingoms rūšims, kartu su ryškiai raudonu kotu ir tinkliškumu ji turėtų būti rimta priežastis grybą palikti miške.

    Šėtoniškas baravykas priskiriamas nuodingiems grybams, galintiems sukelti stiprius virškinamojo trakto sutrikimus. Dažniausiai minimi simptomai yra pykinimas, silpnumas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas ir galvos skausmas.

    Gamtosaugininkai atkreipia dėmesį, kad apsinuodijimų rizika priklauso nuo suvalgyto kiekio ir žmogaus organizmo, tačiau „ragauti“ nepažįstamų grybų nereikėtų niekada. Kilus įtarimui dėl apsinuodijimo, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į medikus.

    Rūšies paplitimas registruojamas ne tik vienoje vietovėje: viešose biologinės įvairovės stebėsenos platformose šėtoniškas baravykas Ukrainoje minimas ir kituose regionuose. Tokie duomenys paprastai kaupiami iš specialistų ir gamtos stebėtojų pranešimų, todėl tampa svarbūs vertinant, kur ir kada pasirodo retos rūšys.

    Ekspertai pabrėžia, kad grybo pasirodymas priklauso nuo sezoniškumo ir oro sąlygų: dažniau jis randamas šiltuoju laikotarpiu, o daugiausia radinių fiksuojama rudenį. Grybautojams primenama laikytis saugios taisyklės: rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be jokios abejonės.

    „Svarbiausia grybautojo taisyklė – rinkite tik tuos grybus, kuriuos pažįstate šimtu procentų. Jei abejojate, geriau nufotografuokite ir palikite jį miške“, – sakė Serhijus Jakubyna.

  • Kokveidė hortenzija prieš žiemą: šių klaidų nedarykite rudenį – pavasarį atsilygins žiedais

    Kokveidė hortenzija laikoma viena ištvermingiausių hortenzijų rūšių, todėl daugeliu atvejų jos nereikia perkelti į šiltesnę vietą ar kruopščiai apvynioti. Svarbiausia prieš žiemą – ne „uždusinti“ krūmo ir pasirūpinti šaknų zona, kad augalas išvengtų temperatūros svyravimų.

    Specialistai pabrėžia, kad per didelis uždengimas plėvele ar keliomis sluoksniuotomis dangomis gali pakenkti. Po sandaria danga kaupiasi drėgmė, blogėja vėdinimas, o tai didina puvinių ir ūglių pažeidimų riziką, ypač permainingu oru.

    Didžiausio dėmesio paprastai reikia ką tik pasodintiems, dar neįsišaknijusiems krūmams ir augalams atvirose vietose, kur juos nuolat talžo šiaurės ar rytų vėjai. Tokiais atvejais svarbiau ne apvynioti visą augalą, o stabilizuoti dirvos sąlygas prie šaknų.

    Mulčias – svarbiausia apsauga

    Prieš įšąlant dirvai aplink hortenzijos pagrindą verta užberti mulčio sluoksnį iš komposto, smulkintos žievės ar kitos organikos. Praktikoje dažniausiai rekomenduojamas apie 5 centimetrų sluoksnis, nes jis padeda išlaikyti tolygesnę dirvos temperatūrą ir saugo šaknis nuo staigių atšilimo ir šalčio bangų.

    Mulčią svarbu berti ne priglaudžiant prie stiebų, o paliekant nedidelį tarpą aplink pagrindą. Taip sumažinama tikimybė, kad prie pat stiebo ilgai laikysis drėgmė ir prasidės žievės ar ūglių pažeidimai.

    Kada genėti, kad gausiai žydėtų?

    Viena dažniausių klaidų – stiprus genėjimas rudenį. Kokveidę hortenziją paprastai saugiau genėti žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, kai matyti, kurie ūgliai peržiemojo sėkmingai, o kurie apšalo.

    Ši hortenzija žydi ant naujų metų ūglių, todėl pavasarinis genėjimas gali būti gana ryžtingas. Trumpiau nukirpus praėjusių metų šakas, augalas dažniau išaugina stiprius jaunus ūglius ir suformuoja stambias žiedynų „kepures“, tačiau palikus ūglius ilgesnius krūmas būna vešlesnis.

    Rudenį galima palikti ir peržydėjusius žiedynus – jie suteikia dekoratyvumo ir šiek tiek pridengia apatinius ūglius. Esant šlapiam, sunkiam sniegui, per dideli žiedynai gali laužyti šakas, todėl jei krūmas labai tankus, dalį žiedynų verta pašalinti, bet be agresyvaus formavimo.

    Drėgmė prieš įšalą ir atsarga per speigą

    Iki dirvai įšąlant hortenzijai naudinga tolygi drėgmė, nes išsausėjusi šaknų zona didina streso riziką. Jei ruduo sausas, augalą verta gausiau palaistyti, tačiau neperlaistyti, kad vanduo neužsistovėtų ir nepažeistų šaknų.

    Jei prognozuojamas ilgas speigas be sniego, jauniems krūmams galima padidinti mulčio sluoksnį, o antžeminę dalį lengvai pridengti orui laidžia sodo danga. Sandarios plastiko plėvelės geriau nenaudoti, nes ji sukuria šiltnamio efektą, o atodrėkio metu drėgmė tampa didžiausiu priešu.

    Pavasarį dangas verta nuimti neskubant, nes vėlyvos šalnos dažnai pažeidžia būtent jaunus ūglius. Jei ūglių viršūnės vis dėlto apšąla, jas galima nukirpti iki pirmų sveikų pumpurų – tai dažnai paskatina augalą greitai atsigauti.

    Taigi patikimiausias planas paprastas: rudenį pasirūpinkite šaknimis, nepersistenkite su dengimu ir genėjimą palikite pavasariui. Toks režimas daugeliu atvejų padeda kokveidei hortenzijai ramiai peržiemoti ir vasarą gausiai žydėti.

  • Diabetas smogia ne tik kūnui: mokslininkai atskleidė pavojingas pasekmes psichikai

    Diabetas daugeliui žmonių reiškia ne tik nuolatinę gliukozės kontrolę, vaistų vartojimą ir mitybos planavimą, bet ir ilgalaikę emocinę įtampą. Vis daugiau tyrimų rodo, kad gyvenimas su šia lėtine liga susijęs su didesne depresijos, nerimo ir emocinio išsekimo rizika.

    Kasdieniai sprendimai dėl maisto, fizinio aktyvumo, vaistų dozių ar gliukozės matavimų gali tapti nuolatiniu stresoriumi. Papildomą įtampą kelia baimė dėl galimų komplikacijų, staigių cukraus svyravimų ir gydymo kaštų, kurie daliai pacientų tampa rimta našta.

    Kas yra diabetinis distresas?

    Specialistai vis dažniau vartoja terminą diabetinis distresas, apibūdinantį emocinę būseną, kai žmogų slegia kasdienė ligos priežiūros našta. Tai nėra tas pats, kas klinikinė depresija, tačiau distresas gali pabloginti savijautą ir paskatinti atsitraukimą nuo gydymo režimo.

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, 2021 metais apie 24 proc. suaugusiųjų, gyvenančių su diabetu, patyrė vidutinį, o 6,6 proc. – sunkų distresą. Tai rodo, kad emociniai sunkumai yra dažni ir gali paliesti reikšmingą dalį sergančiųjų.

    Uždaras ratas: emocijos ir gliukozė

    Psichologiniai iššūkiai neretai sukuria uždarą ratą: emocinis nuovargis mažina motyvaciją reguliariai matuoti gliukozę, laikytis mitybos plano ar vartoti vaistus. Tuo metu prastesnė diabeto kontrolė gali dar labiau didinti stresą, nerimą ir kaltės jausmą.

    Ilgalaikis stresas taip pat siejamas su fiziologiniais pokyčiais, galinčiais daryti įtaką gliukozės svyravimams, ypač kai sutrinka miegas, didėja uždegiminiai procesai ar keičiasi hormonų pusiausvyra. Dėl to psichikos sveikata tampa ne šalutiniu, o esminiu diabeto valdymo elementu.

    Kada verta kreiptis pagalbos?

    Medikai pabrėžia, kad prislėgta nuotaika, nuolatinis nerimas, dirglumas ar jausmas, kad ligos priežiūra tapo nepakeliama, neturėtų būti ignoruojami. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei šie simptomai tęsiasi kelias savaites, blogina miegą, darbą ar santykius ir trukdo laikytis gydymo plano.

    Pagalba gali būti įvairi: nuo diabeto slaugytojo ar endokrinologo konsultacijų dėl režimo supaprastinimo iki psichologo ar psichiatro įvertinimo, jei įtariama depresija ar nerimo sutrikimas. Ankstyvas įsikišimas dažnai padeda sumažinti distresą ir kartu pagerinti diabeto kontrolę.

  • Zarasų rajonas pagaliau atsikvėpė: „ESO“ pranešė, kad audros išdarkytas tinklas sutvarkytas

    Zarasų rajonas pagaliau atsikvėpė: „ESO“ pranešė, kad audros išdarkytas tinklas sutvarkytas

    „ESO“ pranešė, kad Zarasų rajono savivaldybėje pašalinti visi elektros tiekimo sutrikimai, kuriuos sukėlė rugpjūčio 22 dieną praūžusi audra. Bendrovė nurodo, jog po kelių savaičių trukusių remonto darbų elektros tiekimas gyventojams ir verslui yra atkurtas visoje teritorijoje.

    Pasak „ESO“, audros metu dalyje rajono buvo apgadintos oro linijos, atramos ir kita infrastruktūra, todėl gedimų šalinimas užtruko ilgiau nei įprastai. Tokiais atvejais darbų trukmę lemia pažeidimų mastas, privažiavimo sąlygos ir būtinybė užtikrinti saugą, ypač tvarkant nulaužtų medžių užverstus ruožus.

    „Dėkojame gyventojams už kantrybę ir visiems, kurie prisidėjo prie audros padarinių šalinimo bei pagalbos žmonėms“, – teigiama „ESO“ pranešime.

    Bendrovė atkreipia dėmesį, kad po didelių audrų gali pasitaikyti pavienių naujų gedimų, kurie išryškėja vėliau, pavyzdžiui, dėl papildomai lūžtančių šakų ar pažeistų jungčių. Gyventojai, pastebėję naują sutrikimą, raginami apie jį pranešti, kad ekipažai galėtų operatyviai sureaguoti.

    Apie elektros tiekimo sutrikimus galima pranešti „ESO“ nemokamu telefonu 1852 arba užregistruoti gedimą bendrovės savitarnos sistemoje. „ESO“ primena, kad nutrūkus tiekimui svarbu laikytis saugumo reikalavimų: nesiartinti prie nutrauktų laidų ir apie pavojų nedelsiant informuoti atsakingas tarnybas.

  • Rudenį valgykite dažniau: moliūgas stiprina regėjimą ir padeda lengviau kontroliuoti svorį

    Rudenį valgykite dažniau: moliūgas stiprina regėjimą ir padeda lengviau kontroliuoti svorį

    Rudenį moliūgas dažnai sugrįžta į virtuvę, tačiau jo nauda nėra vien sezoniškas skonis. Moliūgo minkštime apie 90 proc. sudaro vanduo, todėl jis yra mažo energinio tankio produktas. Dėl to patiekalai su moliūgu gali padėti padidinti porcijos tūrį nepridedant daug kalorijų.

    Maistinė vertė priklauso nuo veislės ir paruošimo, tačiau orientacinis dydis dažnai minimas apie 26 kilokalorijas 100 gramų virto moliūgo. Kuo daugiau priedų, ypač cukraus ar riebių padažų, tuo greičiau toks patiekalas praranda lengvo pasirinkimo privalumus. Todėl svarbu vertinti ne tik moliūgą, bet ir visą receptą.

    Ryškiai oranžinę spalvą moliūgui suteikia karotenoidai, ypač alfa ir beta karotenas. Dalis jų žmogaus organizme gali būti paverčiami vitaminu A, kuris svarbus normaliam regėjimui, imuninės sistemos veiklai ir ląstelių augimui. Dėl šios priežasties moliūgas dažnai siejamas su akių sveikata.

    Karotenoidų įsisavinimą pagerina riebalai, todėl vien tik virta daržovė ne visada yra geriausias variantas. Praktinis sprendimas paprastas: keptą moliūgą galima apšlakstyti alyvuogių aliejumi, o sriubą patiekti su jogurtu ar sėklomis. Taip skonis tampa sodresnis, o naudingos medžiagos pasisavinamos efektyviau.

    Moliūgas taip pat suteikia kalio, šiek tiek vitamino C ir skaidulų, nors jų kiekiai skirtingose veislėse gali smarkiai skirtis. Skaidulos siejamos su geresne virškinamojo trakto veikla, ypač kai racione jų trūksta. Mokslinėse apžvalgose pabrėžiama, kad didesnis skaidulų kiekis gali padėti esant lėtiniam vidurių užkietėjimui, tačiau poveikis priklauso nuo skaidulų tipo, dozės ir trukmės.

    Skaidulos svarbios ir svorio kontrolei, nes jos ilgiau suteikia sotumo jausmą ir gali mažinti bendrą suvartojamos energijos kiekį. Vis dėlto nereikėtų teigti, kad vien moliūgas lieknina: tyrimuose dažnai vertinama skaidulų papildų vartojimo nauda, o ne konkreti daržovė. Moliūgo stiprybė labiau susijusi su tuo, kad jis vandeningas, nekaloringas ir lengvai pritaikomas įvairiems patiekalams.

    Kalbant apie cukraus kiekį, kartais pasitaiko supaprastinimas, esą moliūgas visada turi žemą glikeminį indeksą. Iš tiesų rodikliai skiriasi pagal veislę ir terminį apdorojimą, o kai kurių virtų moliūgų glikeminis indeksas gali būti vidutinis. Praktikoje svarbus ir glikeminis krūvis, nes įprasta porcija dažnai turi nedaug pasisavinamų angliavandenių.

    Didžiausią įtaką gliukozės šuoliams daro visas patiekalas. Kitaip organizmą veiks keptas moliūgas su baltymais ir riebalais, o kitaip saldintas desertas, sirupai ar sriuba, sutirštinta dideliu kiekiu bulvių. Sergantiems cukriniu diabetu moliūgas nebūtinai yra draudžiamas, tačiau verta stebėti porcijos dydį ir kitus lėkštės komponentus.

    Moliūgas tinka kepti gabalais, troškinti, dėti į troškinius, karį, rizotą, makaronų patiekalus ar blynelius. Iš jo gaminama tyrė gali praversti kepiniuose, kartais leidžia sumažinti riebalų kiekį, bet saldumynų automatiškai nepaverčia sveikais. Renkantis produktus parduotuvėje verta atskirti gryną moliūgų tyrę nuo mišinių su pridėtiniu cukrumi.

    Valgomos ir moliūgų sėklos, tačiau jų maistinė sudėtis visai kitokia nei minkštimo. Jos kaloringesnės, bet suteikia daugiau riebalų, baltymų ir mineralų, todėl gali būti naudingas priedas prie salotų ar košių. Taip moliūgas rudenį gali tapti ne stebuklingu produktu, o universaliu ir praktišku kasdienės mitybos ingredientu.

  • Narkozė – ne vien „užmigdantys“ vaistai: štai kas iš tiesų vyksta kūne operacijos metu

    Narkozė – ne vien „užmigdantys“ vaistai: štai kas iš tiesų vyksta kūne operacijos metu

    Kas yra nejautra ir ką ji valdo

    Nejautra operacijos metu nėra vienas vaistas, kuris pacientą „išjungia“. Anesteziologų tikslas yra kontroliuoti kelias funkcijas vienu metu: sąmonę, skausmo jutimą, raumenų tonusą ir apsauginius refleksus, kad procedūra būtų saugi ir neskausminga.

    Šiam tikslui pasitelkiami anestetikai ir kiti vaistai, kurie parenkami pagal planuojamą operaciją bei paciento būklę. Dažniausiai vaistai leidžiami į veną arba skiriami įkvepiant, nes taip poveikis prasideda greitai ir jį galima tiksliai reguliuoti.

    Kokie vaistai naudojami operacijos metu

    Praktikoje dažnai taikomas kelių vaistų derinys, nes vienas preparatas retai užtikrina visus reikalingus efektus. Greta anestetikų gali būti skiriami stiprūs nuskausminamieji, raumenis atpalaiduojantys vaistai, taip pat priemonės pykinimui, nerimui ar uždegimui mažinti.

    Ypač svarbu suprasti, kad nejautra nėra „suleido ir pamiršo“ principas. Vaistai dozuojami nuolat arba kartotinėmis dozėmis, o jų kiekis koreguojamas pagal operacijos eigą, skausmo dirgiklius, kraujospūdį, pulsą ir kvėpavimo rodiklius.

    „Nejautra nėra vienas švirkštas vaistų iki operacijos pabaigos – jos gylis valdoma nuolat, atsižvelgiant į paciento reakcijas“, – pabrėžia anesteziologijos praktikoje taikomas principas.

    Kaip užtikrinamas saugumas

    Nejautra dažniausiai taikoma ligoninėje, prižiūrint anesteziologų komandai. Operacijos metu nuolat stebimi gyvybiniai rodikliai: kvėpavimas, širdies darbas, arterinis kraujospūdis, deguonies kiekis kraujyje, kartais ir gylį rodantys sąmonės monitoravimo parametrai.

    Ne visada reikia visiškai užmigdyti. Esant vietinei nejautrai vaistas suleidžiamas į konkrečią sritį, o regioninės nejautros atveju nervinių impulsų perdavimas blokuojamas platesnėje zonoje, pavyzdžiui, atliekant spinalinę ar epidurinę nejautrą.

    Ką nejautra daro nervų sistemai

    Anestetikai „neišjungia“ smegenų paprastai ir tiesiogiai. Jų poveikis siejamas su tuo, kaip nervų ląstelės perduoda signalus: vieni vaistai sustiprina slopinamuosius procesus, kiti sumažina sužadinimą, todėl smegenų tinklams tampa sunkiau palaikyti sąmoningą būseną.

    Svarbų vaidmenį atlieka jonų kanalai nervų ląstelių membranose. Vietiniai anestetikai, veikdami šiuos kanalus, gali blokuoti skausmo impulsų plitimą iš konkrečios kūno vietos, todėl pacientas nejaučia skausmo net išlikdamas sąmoningas.

    „Mokslas vis dar aiškinasi, kodėl skirtingi žmonės iš nejautros pabunda nevienodu greičiu, nors bendrieji mechanizmai jau gerai suprantami“, – nurodo šiuolaikinė anesteziologijos tyrimų kryptis.

    Kodėl vieni pabunda greičiau už kitus

    Atsigavimo po nejautros greitis gali skirtis dėl individualių organizmo ypatybių, gretutinių ligų, amžiaus, kūno masės, kepenų ir inkstų funkcijos. Reikšmę turi ir tai, kokie vaistai naudoti, kiek laiko truko operacija, ar reikėjo intensyvesnio nuskausminimo.

    Vis daugiau dėmesio skiriama personalizuotai nejautrai, kai vaistų parinkimas ir dozavimas dar tiksliau pritaikomas konkrečiam pacientui. Ši kryptis glaudžiai susijusi su geresniu metabolizmo, genetinių skirtumų ir pooperacinio skausmo kontrolės supratimu.

    Naujausios tendencijos: mažiau opioidų, daugiau tikslumo

    Pooperacinio skausmo valdyme vis dažniau siekiama mažinti opioidinių vaistų poreikį, pasitelkiant kelių metodų derinius: regionines blokadas, ilgesnio veikimo vietinius anestetikus ir papildomus nuskausminimo būdus. Tai aktualu dėl opioidų sukeliamų nepageidaujamų reiškinių, tokių kaip kvėpavimo slopinimas, pykinimas ar priklausomybės rizika.

    Tyrimuose taip pat nagrinėjamos ilgiau veikiančios vietinės nejautros formos ir pažangesnės vaistų pateikimo sistemos, kurios galėtų užtikrinti ilgalaikį nuskausminimą po tam tikrų operacijų. Kartu tobulėja paciento būklės stebėsena, o kai kur taikomi sprendimai, kuriuose padeda ir DI, tačiau galutiniai klinikiniai sprendimai išlieka medicinos komandos atsakomybė.

  • Testosteronas krenta ne tik dėl amžiaus: mokslininkai įvardijo klastingą pilvo riebalų vaidmenį

    Testosteronas krenta ne tik dėl amžiaus: mokslininkai įvardijo klastingą pilvo riebalų vaidmenį

    Testosteronas yra vienas svarbiausių vyrų lytinių hormonų: jis susijęs su lytine funkcija, lytiniu potraukiu, raumenų mase, kaulų tankiu ir medžiagų apykaita. Nors su amžiumi jo kiekis gali mažėti, specialistai pabrėžia, kad vien amžius ne visada paaiškina prastesnius tyrimų rezultatus.

    Naujesni darbai vis dažniau rodo, kad testosterono koncentraciją lemia ir gyvenimo būdas, miegas, lėtinės ligos bei kūno sudėtis. Ypač daug dėmesio skiriama nutukimui ir metaboliniams sutrikimams, nes jie gali būti susiję su vadinamuoju funkciniu hipogonadizmu, kai hormonų pokyčius išprovokuoja grįžtamos priežastys.

    Pilvo riebalai svarbesni nei svoris

    2026 metais Journal of the Endocrine Society paskelbtoje analizėje buvo vertinti 4 948 20–59 metų vyrai iš JAV NHANES programos. Tyrėjai matavo bendrą testosteroną, o 4 492 dalyviams turėjo duomenis apie visceralinį, arba pilvo ertmės, riebalų kiekį.

    Tyrimas išryškino problemą, kuri dažnai pasimeta kasdienėje praktikoje: kūno masės indeksas parodo svorio ir ūgio santykį, tačiau neatskleidžia, kiek to svorio sudaro riebalai ir kur jie susikaupę. Dėl to du vyrai su tuo pačiu KMI gali turėti visiškai skirtingą metabolinę ir hormoninę riziką.

    Skaičiai buvo iškalbingi: tose pačiose KMI grupėse vyrai, turintys daugiau visceralinio riebalo, pasižymėjo maždaug 33–36 proc. mažesniu testosterono lygiu nei jų bendraamžiai su panašiu KMI, bet mažesniu pilvo riebalų kiekiu. Panaši tendencija matyta ir vertinant liemens apimtį, skirtumai siekė apie 25–39 proc.

    Ypač svarbus pastebėjimas buvo susijęs su iš pažiūros normaliu svoriu. Vyrai, kurių KMI atitiko normą, bet visceralinio riebalo buvo daug, testosterono rodikliais galėjo priartėti prie nutukusių vyrų, kurių hormono lygis dažniau būna sumažėjęs.

    Kodėl visceralinis riebalas veikia hormonus

    Po oda esantis riebalinis audinys labiau susijęs su išvaizda, o visceralinis riebalas kaupiasi giliau, aplink vidaus organus. Būtent jo perteklius dažniau siejamas su atsparumu insulinui, 2 tipo diabetu ir didesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika, o kartu gali keisti ir hormonų pusiausvyrą.

    Tiksli mechanizmų grandinė dar tiriama, tačiau dažniausiai minimos kelios kryptys. Viena jų yra metaboliniai pokyčiai ir atsparumas insulinui, galintys paveikti ašį, kuri reguliuoja testosterono gamybą, kita kryptis yra lėtinis uždegimas, nes riebalinis audinys veikia kaip aktyvus organas, gaminantis biologiškai aktyvias medžiagas.

    Tyrimuose taip pat akcentuojamas SHBG baltymas, kuris perneša lytinius hormonus ir lemia, kiek testosterono yra biologiškai prieinama organizmui. Be to, ryšys gali būti dvikryptis: mažesnis testosterono lygis gali skatinti riebalų kaupimąsi pilvo srityje, o daugiau pilvo riebalų gali dar labiau bloginti hormoninę situaciją.

    Ką tai reiškia praktiškai

    Ankstesnės apžvalgos ir metaanalizės rodo, kad vyrams, turintiems nutukimą, svorio mažinimas dažnai siejamas su testosterono koncentracijos didėjimu. Pokyčiai fiksuojami tiek koreguojant mitybą ir fizinį aktyvumą, tiek po bariatrinių operacijų, nors poveikio dydis priklauso nuo pasirinkto metodo ir numesto svorio.

    Vis dėlto žema testosterono reikšmė viename tyrime dar nereiškia diagnozės. Hormonų koncentracija kinta paros metu, ją gali paveikti miegas, ūmi liga, stresas ar vaistai, todėl vertinant būtina atsižvelgti ir į simptomus, ir į pakartotinius, tinkamai atliktus laboratorinius tyrimus.

    Jei pasireiškia aiškūs simptomai, tokie kaip sumažėjęs libido, erekcijos sutrikimai, nuolatinis nuovargis, sumažėjusi raumenų masė ar jėga, verta kreiptis į gydytoją dėl išsamesnio ištyrimo. Svarbiausia žinia iš naujausių duomenų yra ta, kad vien skaičius svarstyklėse ar KMI ne visada atskleidžia tikrąją riziką, o pilvo riebalų perteklius gali būti vienas svarbiausių veiksnių.