CP v2

Tag: ADAC

  • Temperatūra krenta žemiau 7 laipsnių: štai kada keisti padangas – delsti pavojinga

    Temperatūra krenta žemiau 7 laipsnių: štai kada keisti padangas – delsti pavojinga

    Lietuvoje nėra įstatymo, kuris įpareigotų vairuotojus tam tikrą dieną pereiti prie žieminių padangų. Tačiau specialistai pabrėžia, kad padangų pasirinkimas šaltuoju sezonu pirmiausia yra saugumo klausimas, o vasarinės padangos žiemiškoms sąlygoms nepritaikytos.

    Dažniausiai rekomenduojama nelaukti pirmojo sniego ir keisti padangas tuomet, kai vidutinė paros temperatūra stabiliai nukrenta žemiau 7 laipsnių. Būtent ši riba siejama su tuo, kad vasarinės padangos vėsoje kietėja, praranda sukibimą ir ilgėja stabdymo kelias, ypač ant šlapios dangos.

    Rudens sezonu pavojingiausi tampa rytai ir vakarai, kai temperatūra krenta greičiausiai, o kelio danga būna drėgna ar pasidengusi plikledžiu. Dėl to vairuotojams, kurie daugiausia važinėja anksti ryte, naktį ar vėlai vakare, patariama apie žiemines padangas galvoti anksčiau.

    Padangų keitimas servise paprastai tampa proga įvertinti ir jų būklę. Minimalus leistinas protektoriaus gylis lengviesiems automobiliams yra 1,6 milimetro, tačiau reali saugumo riba žiemą dažnai būna aukštesnė, nes mažėjant protektoriui smarkiau prastėja sukibimas ant šlapios ir snieguotos dangos.

    Vokietijos automobilių klubo ADAC bandymai rodo, kad žieminės padangos, priartėjusios prie 2 milimetrų protektoriaus, gali pastebimai prarasti efektyvumą, o stabdymo kelias tam tikromis sąlygomis pailgėja iki 17 proc. Dėl to saugumo sumetimais dažnai rekomenduojama žiemines padangas keisti dar anksčiau, kai protektorius siekia apie 4 milimetrus.

    Žieminės padangos nuo vasarinių skiriasi ne tik protektoriaus raštu, bet ir gumos mišiniu. Jose įprastai naudojama daugiau natūralaus kaučiuko bei silicio dioksido, todėl jos išlieka elastingesnės šaltyje, o lamelės ir gilesni grioveliai padeda geriau susidoroti su šlapiu sniegu, pažliugusiu purvu ir vandeniu.

    Vis dažniau svarstomas ir universalesnis sprendimas, tai yra visasezonės padangos, tačiau jos laikomos kompromisu. Specializuotos padangų asociacijos atkreipia dėmesį, kad visasezonės padangos gali prasčiau veikti tiek per vasaros karščius, tiek per žiemos speigus, be to, kai kurie modeliai dėvisi greičiau.

    Renkantis visasezones padangas svarbu neapsigauti vien ženklinimu M+S ir ieškoti 3PMSF žymėjimo, vadinamo sniego dribsniu kalno fone. Šis ženklas reiškia, kad padanga yra išlaikiusi nustatytus bandymus ir pripažįstama tinkama žiemos sąlygoms.

    Praktinis pasirinkimas dažnai priklauso nuo važiavimo įpročių. Visasezonės padangos dažniau tinka lėtesniam miesto režimui ir mažesnei metinei ridai, o daug važinėjantiems užmiestyje, greitkeliais ar kalnuotose vietovėse paprastai saugiau turėti du atskirus komplektus.

    Padangų keitimo kaina Europoje auga dėl darbo įkainių, didėjančių ratlankių matmenų ir sudėtingesnių automobilio sistemų. Lenkijoje 2026 metais vidutinė keitimo su balansavimu kaina siekia apie 35–60 eurų, o didesniems ratams ar SUV tipo automobiliams gali priartėti prie 70–95 eurų.

    Padangas teoriškai galima pasikeisti ir savarankiškai, jei turimas antras ratų komplektas, tačiau vien to neužtenka. Po bet kokio ratų ar padangų montavimo būtinas balansavimas, o servise kartu patikrinama padangų būklė ir slėgis.

    Padangų slėgį rekomenduojama tikrinti ant šaltų padangų ir pagal gamintojo nurodymus. Per mažas slėgis gali pailginti stabdymo kelią, o per didelis spartina dėvėjimąsi, todėl šaltuoju sezonu reguliari kontrolė tampa ypač svarbi.

  • Kinų žieminės aplenkė garsius gamintojus: ADAC teste netikėtas lyderių fiasko

    Kinų žieminės aplenkė garsius gamintojus: ADAC teste netikėtas lyderių fiasko

    Vokietijos automobilių klubo ADAC ekspertai atliko 15 žieminių padangų modelių bandymą, vertindami populiarų 185/65 R15 dydį. Tokios padangos dažnai montuojamos miesto automobiliuose ir senesniuose kompaktiniuose modeliuose, todėl rezultatai aktualūs plačiam vairuotojų ratui. Teste aiškiai išryškėjo, kad šiame segmente skirtumai tarp gamintojų gali būti netikėtai dideli.

    Svarbiausias ADAC kriterijus yra bendra įvertinimo balų suma, kur mažesnis skaičius reiškia geresnį rezultatą. Geriausiai pasirodė „Continental“ modelis „WinterContact TS 870“, surinkęs 2,2 balo. Antroje vietoje liko „Michelin“ „Alpin 7“ su 2,5 balo, o tai buvo vienintelės padangos, gavusios gerą įvertinimą ir aiškią ekspertų rekomendaciją.

    Trečią vietą užėmė „Hankook“ „Winter i*cept RS3“, tačiau jos bendras 3,1 balo rezultatas jau nebebuvo priskirtas prie pilnai rekomenduojamų. Iki šios vietos rikiuotė atrodė prognozuojama: premium gamintojai priekyje, o patikimas masinės rinkos vardas šalia. Vis dėlto toliau testas pateikė staigmeną.

    Ketvirtoje vietoje atsidūrė Kinijos gamintojo „Linglong“ modelis „Sport Master Winter“, taip pat gavęs 3,1 balo. ADAC kontekste tai išskirtinis atvejis, kai kiniškos padangos pasiekia tokį aukštą bendrą įvertinimą ir realiai konkuruoja su labiau įsitvirtinusiais vardais. Tokie rezultatai rodo, kad kai kurių biudžetinių gamintojų technologinis lygis sparčiai artėja prie žinomų prekių ženklų.

    Dar vienas netikėtumas laukė penktoje pozicijoje, kur įsitvirtino „Optimo“ „Winter Touring OW41“. Šis pavadinimas daugeliui vairuotojų gali būti mažai girdėtas, tačiau tai ne naujas Kinijos žaidėjas, o „Hankook“ subprekių ženklas. ADAC pabrėžia, kad kai kurie rinkos lyderiai mažesniuose padangų dydžiuose, panašu, skiria mažiau dėmesio konstrukcijai ir mišiniams, todėl pralaimi lankstesniems konkurentams.

    „Dalis testuotų padangų parodė ribotą universalumą, o tai gali būti siejama su pigesnėmis medžiagomis ar mažiau kruopščiu projektavimu“, – teigia ADAC specialistai.

    ADAC duomenimis, šio dydžio segmente žemiau už „Linglong“ ir „Optimo“ atsidūrė ir kai kurių gerai žinomų gamintojų padangos, tarp jų minimi „Goodyear“, „Bridgestone“ ir „Nokian“. Vairuotojams tai svarbus priminimas, kad renkantis žiemines padangas vien prekės ženklas negarantuoja geriausio rezultato, ypač konkrečiame dydyje. Ekspertai rekomenduoja remtis nepriklausomais bandymais, nes skirtingų matmenų padangos to paties gamintojo asortimente gali skirtis labiau, nei tikimasi.

  • ADAC perspėja: dingus skaičiui 4 ant žieminės padangos, rizika išauga drastiškai

    ADAC perspėja: dingus skaičiui 4 ant žieminės padangos, rizika išauga drastiškai

    Vokietijos automobilių klubo ADAC specialistai išbandė neįprastą scenarijų: palygino naujas žiemines padangas su tomis, kurių protektorius nusidėvėjęs iki 4 mm ir iki 2 mm. Bandymuose vertintas stabdymas ir trauka ant sniego, stabdymas šlapioje dangoje bei atsparumas akvaplanavimui.

    Testui parinkti penki skirtingų segmentų modeliai, nuo biudžetinių iki premium klasės: „Bridgestone“, „Kumho“, „Linglong“, „Michelin“ ir „Vredestein“ žieminės padangos. ADAC pabrėžė, kad realiomis sąlygomis vairuotojams pavojingiausia tampa ne sniego danga, o šlapias asfaltas.

    Akvaplanavimas įvyksta tada, kai didėjant greičiui padangos protektorius nebespėja pašalinti vandens nuo kelio. Tarp gumos ir asfalto susidaro vandens plėvelė, automobilis praranda sukibimą ir gali elgtis tarsi važiuotų ledu.

    ADAC duomenys rodo aiškią ribą: kai protektorius nusidėvi iki 4 mm, akvaplanavimo rizika ryškiai padidėja. Važiuojant tiesiai akvaplanavimas su 4 mm protektoriumi pasireiškė esant maždaug 12 proc. mažesniam greičiui nei su nauja padanga, o su 2 mm protektoriumi skirtumas siekė apie 22 proc.

    Dar prastesni rezultatai fiksuoti posūkyje, kur sukibimas yra kritiškai svarbus. ADAC nurodo, kad posūkyje akvaplanavimo riba su 4 mm protektoriumi mažėjo apie 25 proc., o su 2 mm protektoriumi kritimas siekė net apie 55 proc.

    Skaičiai iliustruoja, kokia tai reikšminga rizika kasdienėje eismo situacijoje. ADAC pateikė pavyzdį, kad naujos padangos tiesiai akvaplanavo apie 93 km/h greičiu, o nusidėvėjusios iki 2 mm jau apie 77 km/h.

    Ant sniego skirtumai taip pat išryškėjo, nors ne visada buvo tokie drastiški kaip ant šlapios dangos. Stabdant sniege 4 mm protektoriaus padangoms prireikė apie 12 proc. ilgesnio kelio nei naujoms, o 2 mm protektoriaus padangoms skirtumas siekė apie 21 proc.

    Traukos testuose, kur matuotas laikas įveikti apsnigtą atkarpą, 4 mm padangos prarado apie 9 proc. efektyvumo, o 2 mm padangos apie 16 proc. Tai reiškia, kad net jei žiemos švelnesnės, nusidėvėjusios padangos prasčiau susitvarko su staigiais manevrais ir netikėtomis situacijomis.

    Ant sauso asfalto iki 4 mm riba dar gali neatrodyti kritinė, nes stabdymo kelias išliko panašus į naujų padangų. Tačiau esant 2 mm protektoriui, ADAC fiksavo apie 17 proc. ilgesnį stabdymo kelią, o tai ypač svarbu mieste ir greitkeliuose.

    ADAC pabrėžia, kad padangų gamintojai šią 4 mm ribą žino ir dažnai taiko papildomus nusidėvėjimo indikatorius. Kai kuriuose modeliuose protektoriuje būna skaičiai, dažniausiai 8, 6 ir 4, kurie atitinka protektoriaus gylį milimetrais.

    Jei skaičius 4 nebesimato, tai signalas, kad padangos apsauga nuo vandens ir sukibimas gali greitai blogėti. Kiti gamintojai naudoja papildomus TWI indikatorius, kurie padeda atskirti teisės aktų minimumą nuo saugumo rekomendacijų.

    Praktinė išvada paprasta: nors minimalus leistinas protektoriaus gylis daugelyje šalių yra mažesnis, žieminėms padangoms saugumo prasme dažnai rekomenduojama nebelaukti, kol protektorius priartės prie minimalių ribų. Ypač jei automobilis dažnai važiuoja greitkeliais, lyjant ar keičiantis orams, kur didžiausią grėsmę kelia vanduo ir staigūs sukibimo praradimai.

  • Nuo 2027 metų vairuotojams Lenkijoje smogs problema: kondicionieriaus papildymas brangs

    Nuo 2027 metų vairuotojams Lenkijoje smogs problema: kondicionieriaus papildymas brangs

    Nuo 2027 metų daliai vairuotojų Lenkijoje automobilio kondicionieriaus priežiūra gali tapti gerokai brangesnė ir sudėtingesnė. Pagrindinė priežastis – Europos Sąjungos planuojamas fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų pasiūlos mažinimas, kuris tiesiogiai paliečia senesniuose automobiliuose naudojamą šaltnešį R134a.

    Daugelis iki 2017 metų registruotų automobilių kondicionierių sistemų dažniausiai naudoja R134a, nes ilgą laiką jis buvo palyginti pigus ir lengvai prieinamas. Tačiau ES šią medžiagą priskiria fluorintoms dujoms, kurių kiekiai rinkoje ribojami, todėl kainos kyla, o ilgainiui medžiaga turėtų būti visiškai išstumta.

    Ribojimai didės, pasiūla trauksis

    Vokietijos automobilių klubas ADAC, remdamasis ES kvotų mechanizmu, skaičiuoja, kad 2024 metais rinkoje buvo apie 31 proc. pradinės leistinos fluorintų dujų pasiūlos. 2027 metais ji turėtų sumažėti iki 17 proc., 2030 metais – iki 9 proc., o 2050 metais numatomas faktinis prieinamumo pabaigos taškas.

    Problema ta, kad automobilių, kuriems reikalingas R134a, skaičius nesumažėja tokiu pačiu tempu kaip pasiūla. Dėl to paklausa gali pradėti viršyti pasiūlą, o tai paprastai reiškia kainų šuolį ir riziką, kad kai kuriais laikotarpiais šaltnešio tiesiog trūks.

    Ką tai reiškia vairuotojams

    Vairuotojams tai pirmiausia reiškia didesnes sąskaitas už kondicionieriaus aptarnavimą ir didesnę riziką susidurti su ribotu serviso galimybių pasirinkimu. Kraštutiniu atveju, jei konkrečiu metu rinkoje pritrūktų šaltnešio, remontas ar sistemos atstatymas gali būti atidėtas arba komplikuotas.

    Tvarkingas kondicionierius svarbus ne tik komfortui per karščius, bet ir saugumui, nes greitai pašalina drėgmę nuo stiklų ir padeda išlaikyti gerą matomumą. Todėl ilgėjantis remontų laikas ar atidėtas aptarnavimas gali turėti praktinių pasekmių kasdieniam naudojimui.

    Kainos: senesnė sistema kol kas pigesnė

    Lenkijos rinkoje serviso kainą labiausiai lemia šaltnešio tipas ir reikalingas kiekis, nes daugumos automobilių sistemos talpa siekia apie 400–600 gramų. Tai reiškia, kad vien simbolinis papildymas dažnai nepadeda, jei reikia pilno užpildymo po nuotėkio ar remonto.

    Už R134a servisai dažnai taiko įkainius, kurie realiomis sumomis paprastai susideda į kelis šimtus zlotų už pilną užpildymą. Perskaičiavus į eurus, tai dažniausiai sudaro maždaug nuo 60 iki 95 eurų, priklausomai nuo dirbtuvių įkainių ir reikalingo kiekio.

    Naujesnis šaltnešis R1234yf, dažniau sutinkamas automobiliuose po 2017 metų, paprastai kainuoja dar daugiau. Tokia paslauga Lenkijoje dažnai atsieina apie 120–165 eurus, todėl kai kuriais atvejais tai gali būti beveik dvigubai daugiau nei senesnės sistemos aptarnavimas.

    Vis dėlto ADAC pabrėžia, kad ši kainų logika gali apsiversti: R134a, traukiantis iš rinkos, ilgainiui gali tapti brangesnis ir sunkiau gaunamas nei R1234yf. Tai reiškia, kad senesnių automobilių savininkai gali patirti vis didesnį finansinį spaudimą.

    Ar įmanoma pereiti prie kito šaltnešio?

    Teoriškai senesnę sistemą galima modifikuoti, tačiau praktikoje iškyla suderinamumo ir teisinių klausimų. ADAC atkreipia dėmesį, kad nėra vienareikšmio atsakymo, ar R1234yf leidžiama naudoti sistemose, suprojektuotose R134a, ir ar toks pakeitimas nesukeltų problemų dėl atitikties reikalavimams.

    Nors kai kurios dirbtuvės siūlo tokias paslaugas, prieš priimant sprendimą rekomenduojama tiksliai išsiaiškinti, kas leidžiama konkrečiam modeliui ir kokios yra gamintojo nuostatos. Kritiškai svarbu įvertinti ne tik kainą, bet ir galimas pasekmes sistemos patikimumui.

    Tuo pačiu ekspertai įspėja apie internete siūlomus savarankiško pildymo rinkinius, ypač tuos, kurie naudoja propano ir butano pagrindu pagamintus mišinius. Tokie produktai gali būti lengvai užsiliepsnojantys, todėl netinkamas naudojimas blogiausiu atveju gali baigtis automobilio gaisru.

    Praktinis patarimas vairuotojams – reguliariai tikrinti sistemos sandarumą ir greitai šalinti nuotėkius, nes būtent nuotėkiai dažniausiai lemia poreikį pildyti šaltnešį. Taip pat verta planuoti kondicionieriaus servisą iš anksto, ypač prieš vasaros sezoną, kai servisų apkrovimas didžiausias.

  • Ekspertai atrinko 10 automobilių senjorams: šie modeliai labiausiai palengvina kasdienę vairuotojo rutiną

    Ekspertai atrinko 10 automobilių senjorams: šie modeliai labiausiai palengvina kasdienę vairuotojo rutiną

    Kas svarbiausia vyresniam vairuotojui?

    Senstant keičiasi prioritetai renkantis automobilį: tai, kas anksčiau atrodė esminė dinamika ar sportiškumas, dažnai užleidžia vietą patogumui ir paprastam naudojimui. Žemesnė sėdėsena, sudėtingas įlipimas ir prastesnis matomumas ilgainiui tampa ne smulkmenomis, o kasdieniais nepatogumais.

    Vokietijos automobilių klubo ADAC ekspertai įvertino, kokie konstrukciniai sprendimai realiai palengvina gyvenimą vyresniems vairuotojams. Dėmesys buvo sutelktas į aukštesnę sėdėseną, lengvesnį patekimą į saloną, pakankamai erdvės ir aiškiai valdomas pagrindines funkcijas.

    ADAC kriterijai: konkretūs skaičiai

    Ekspertai rėmėsi ne vien subjektyviu komforto pojūčiu, bet ir aiškiais reikalavimais automobiliui. Jų vertinimu, tinkamas modelis turėtų turėti mažiausiai keturias sėdimas vietas, o kėbulo ilgis neturėtų viršyti 4,5 metro, kad automobilį būtų lengviau manevruoti ir parkuoti.

    Ne mažiau svarbus ir aukštis: ADAC kaip orientyrą nurodo bent 1,5 metro automobilio aukštį, o vairuotojo sėdynė turėtų būti ne žemiau kaip 47 centimetrai nuo žemės. Taip pat vertintas bagažinės slenksčio aukštis, kuris neturėtų būti didesnis nei 78 centimetrai, kad daiktus būtų patogiau įkelti ir išimti.

    10 modelių, kurie atitiko vertinimą

    Pagal šiuos kriterijus ADAC sudarė modelių grupę, kuri geriausiai atitinka vyresnių vairuotojų poreikius. Į sąrašą pateko tiek krosoveriai, tiek praktiškesni, erdvę geriau išnaudojantys automobiliai.

    Tarp paminėtų modelių yra BMW X1, „Citroen“ Berlingo ir „Ford“ Puma, taip pat „Ford“ Tourneo Courier, „Hyundai“ Kona Electric bei „Lexus“ LBX. Įvertinti ir Mercedes B klasė, „Mini“ Countryman, „Mitsubishi“ ASX bei „Nissan“ Juke.

    „Senjorams nebūtinai svarbiausia didelė variklio galia ar įspūdingas elektroninių priedų sąrašas, kur kas daugiau reiškia patogi, labiau vertikali sėdėsena ir lengvas įlipimas į automobilį“, – pabrėžė ekspertai.

    Vertinant kasdienį naudojimą, didelis SUV ne visada yra geriausias sprendimas, o žemai pakabintas sportiškas modelis dažnai tik apsunkina įlipimą ir išlipimą. ADAC analizė rodo, kad praktikoje labiausiai pasiteisina kompaktiški automobiliai su šiek tiek aukštesniu kėbulu, gera apžvalga ir nuspėjamu, paprastu valdymu.

    Renkantis automobilį vyresniam žmogui, ekspertai pataria atkreipti dėmesį ir į kasdienes smulkmenas: ar patogu sureguliuoti sėdynę, ar aiškiai matomi prietaisai, ar lengvai pasiekiami pagrindiniai valdikliai. Tai sprendimai, kurie ilgainiui mažina nuovargį ir didina saugumą, ypač važinėjant mieste.

  • ADAC įspėja: kas trečią keyless automobilį galima pavogti per minutes – padeda tik UWB

    ADAC įspėja: kas trečią keyless automobilį galima pavogti per minutes – padeda tik UWB

    Kur slypi keyless spraga?

    Vokietijos automobilių klubas ADAC, išbandęs apie 850 įvairių gamintojų automobilių, skelbia, kad maždaug 70 proc. šiuolaikinių modelių nuo tam tikros vagystės schemos jau apsaugoti geriau. Tačiau likę apie 30 proc. vis dar turi tą pačią pažeidžiamumo spragą, kurią tyrėjai viešai aprašė dar 2011 metais.

    Kalbama apie automobilius su keyless, arba bekontakčiu įėjimu ir užvedimu, kai automobilis atpažįsta raktelį būnant šalia, atrakina duris, o variklis paleidžiamas mygtuku. Vagys išnaudoja vadinamąjį perdavimo, arba relės, atakos principą, kai raktelio signalas dirbtinai „prailginamas“ iki automobilio.

    Praktikoje vienas nusikaltėlis su nedideliu įrenginiu priartėja prie raktelio, pavyzdžiui, namuose prie sienos ar lango, o bendrininkas su antru įrenginiu stovi prie automobilio. Sistema gauna sustiprintą signalą ir elgiasi taip, tarsi teisėtas savininkas būtų šalia: automobilis atsirakina ir užsiveda.

    Kodėl tokios vagystės sunkiai įrodomos?

    ADAC pabrėžia, kad šis metodas dažnai nereikalauja laužti automobilio elektronikos ar fizinių spynų, todėl po vagystės gali nelikti akivaizdžių įsilaužimo žymių. Dėl to vėliau, radus automobilį ar vertinant aplinkybes, gali kilti papildomų klausimų, o įrodymų rinkimas tampa sudėtingesnis.

    Dar vienas praktinis niuansas – jei variklis jau užvestas, kai kurie automobiliai gali nuvažiuoti net ir be raktelio salone. Kelionė baigiasi tik tuomet, kai baigiasi degalai arba išsenka traukos akumuliatoriaus energija, jei tai elektromobilis.

    ADAC atkreipia dėmesį, kad tokiose situacijose ypač vertinga tampa namų aplinkos vaizdo stebėjimo medžiaga. Ji gali padėti atkurti įvykių seką, net jei ant automobilio neliko įsilaužimo pėdsakų.

    UWB – efektyviausias sprendimas

    Klubas nurodo, kad realiai šią spragą patikimai uždaro UWB technologija, vadinama ultrasiajuosčiu ryšiu. Tokia sistema vertina ne vien tai, ar signalas pasiekia automobilį, bet ir tiksliau apskaičiuoja raktelio atstumą pagal signalo perdavimo laiką.

    Per ADAC bandymus, kai tyrėjas bandė „prailginti“ signalą naudojant stiprintuvą, automobilis su UWB tiesiog nustojo reaguoti. Tai reiškia, kad vien signalo sustiprinimo nebeužtenka, nes sistema tikrina, ar raktelis fiziškai yra šalia.

    UWB sprendimus anksčiau pradėjo diegti „Jaguar“ ir „Land Rover“, vėliau prisijungė „Volkswagen“ grupė, taip pat tokias apsaugas palaipsniui siūlė ir kiti gamintojai, tarp jų „BMW“, „Hyundai“, „Kia“ ir „Mercedes“. Vis dėlto rinkoje dar daug modelių, kuriuose tokios apsaugos nėra arba ji veikia tik tam tikrose komplektacijose.

    ADAC taip pat perspėja dėl dalies gamintojų naudojamų judesio jutiklių raktelyje, kurie po kurio laiko nejudinami sumažina ar išjungia signalą. Klubo vertinimu, tai nėra pilnai patikima priemonė, nes iki signalo išjungimo vagystė vis tiek gali būti įmanoma.

    Jei automobilis neturi pažangesnės apsaugos, pirmas žingsnis – patikrinti instrukcijoje, ar galima išjungti keyless funkciją. Tokiu atveju perdavimo ataka tampa neveiksminga, nors tenka atsisakyti dalies patogumo.

    Kasdienėje praktikoje rekomenduojama raktelio nelaikyti prie lauko durų, langų ar išorinių sienų. Taip pat gali padėti raktelio laikymas metalinėje dėžutėje ar ekranuojančiame dėkle, tačiau efektyvumą verta pasitikrinti realiai, nes svarbu, kad būtų blokuojamos visos reikalingos bangos.

    ADAC ragina atsargiai vertinti ir papildomai įsigyjamas apsaugos sistemas, jei jos pačios naudoja panašų bekontaktį valdymą. Kai kuriuos sprendimus įmanoma apeiti taip pat lengvai kaip ir gamyklinį keyless.

    Senesnio automobilio modernizavimas į pilnavertę keyless sistemą dažnai būna brangus ir sudėtingas, nes gali reikalauti naujų rankenų, antenų ir laidynų. Be to, pigūs sprendimai, kurie verčia išjungti imobilizatorių, didina riziką ir gali sukelti problemų dėl draudimo apsaugos.

    Problema aktuali ne tik automobiliams: bekontakčius sprendimus siūlo ir dalis motociklų gamintojų. ADAC bandymai rodo, kad analogiškas signalo perdavimo principas gali leisti atrakinti vairo užraktą, įjungti degimą ir nuvažiuoti, todėl saugumo kartelė turėtų būti tokia pati aukšta ir dviratėms transporto priemonėms.

  • Kokį automobilį rinktis po 60-ies? Ekspertai išvardijo konkrečius modelius ir kriterijus

    Kokį automobilį rinktis po 60-ies? Ekspertai išvardijo konkrečius modelius ir kriterijus

    Vyresniems vairuotojams automobilio pasirinkimas dažnai prasideda ne nuo arklio galių ar dizaino, o nuo kasdienio patogumo. Vertinama, ar lengva įlipti ir išlipti, ar sėdėsena pakankamai aukšta, ar gerai matyti eismą ir automobilio gabaritus. Svarbu ir tai, kad pagrindinės funkcijos būtų valdomos intuityviai, o salonas neperkrautas painiais meniu.

    Vokietijos automobilių klubas ADAC, sudarydamas rekomenduojamų automobilių sąrašą, taikė aiškius matmenų kriterijus. Pasak specialistų, praktiškas pasirinkimas miestui yra automobilis su bent keturiomis sėdimomis vietomis, kurio ilgis neviršija 4,5 metro. Tokie gabaritai paprastai palengvina parkavimą ir manevravimą, tačiau dar leidžia išlaikyti pakankamai erdvės salone.

    Kas svarbiausia vyresniam vairuotojui

    ADAC akcentuoja ir kėbulo aukštį bei sėdynės padėtį. Rekomenduojama, kad kėbulas būtų ne žemesnis nei 1,5 metro, o sėdynė būtų bent 47 centimetrų aukštyje nuo žemės. Toks derinys mažina poreikį giliai pritūpti ar aukštai lipti, todėl įlipimas ir išlipimas tampa fiziškai lengvesnis.

    Kitas dažnai pamirštamas parametras yra bagažinės pakrovimo slenkstis. ADAC vertino, kad jis neturėtų būti aukštesnis nei 78 centimetrai, nes tai palengvina kasdienių pirkinių ar daiktų kėlimą. Praktikoje tai reiškia, kad daugeliui labiausiai tinka kompaktiški krosoveriai ar nedideli vienatūriai, o ne labai aukšti SUV ar žemi sedanai.

    Konkretūs modeliai, patekę į sąrašą

    Specialistų išskirtame sąraše atsidūrė įvairių tipų automobiliai, kuriuos vienija aukštesnė sėdėsena, geras matomumas ir paprastesnė kasdienė eksploatacija. Tarp rekomenduojamų modelių minimi BMW X1, „Citroen“ „Berlingo“, „Ford“ „Puma“ ir „Ford“ „Tourneo Courier“. Taip pat įvardyti „Hyundai“ „Kona Electric“, „Lexus“ LBX, „Mercedes-Benz“ B klasė, „Mini“ „Countryman“, „Mitsubishi“ ASX ir „Nissan“ „Juke“.

    Elektromobiliai šiame kontekste dažnai vertinami dėl tylesnės, tolygesnės traukos ir mažesnio vibracijų lygio, o tai gali mažinti nuovargį ilgesnėse kelionėse. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad svarbiausia lieka ne pavaros tipas, o ergonomika: patogi sėdėsena, aiškus valdymas ir saugumą didinančios pagalbinės sistemos, kurios netrukdo kasdieniam naudojimui.

    Ko vengti renkantis automobilį

    Vyresniems vairuotojams nebūtinai tinka maksimaliai dideli SUV, jei jie turi aukštą slenkstį, sunkias duris ar prastesnį gabaritų pajautimą mieste. Ne visada geras pasirinkimas ir žemi, sportiškesni modeliai, nes į juos dažniau tenka įsmukti ir išlipant labiau apkraunamos kojos bei nugara. Dažniausiai geriausias kompromisas yra kompaktiškas automobilis su šiek tiek pakeltu kėbulu ir tvarkingu matomumu į visas puses.

    Renkantis verta atlikti paprastą bandymą: kelis kartus iš eilės įlipti ir išlipti, įvertinti sėdynės aukštį, vairo reguliavimo amplitudę, matomumą per statramsčius ir tai, ar pagrindiniai mygtukai randami neatitraukiant dėmesio nuo kelio. Tokia praktinė patikra dažnai pasako daugiau nei specifikacijų lentelės ir padeda išsirinkti automobilį, kuris kasdien bus patogus, o ne varginantis.

  • Hibriduose ir elektromobiliuose ši bėda kartojasi dažniausiai: padeda vienas mygtukas

    Hibriduose ir elektromobiliuose ši bėda kartojasi dažniausiai: padeda vienas mygtukas

    Šiuolaikiniai automobiliai vis dažniau sustoja ne dėl variklio ar traukos baterijos, o dėl paprastesnės priežasties: išsikraunančio 12 voltų akumuliatoriaus. Tai aktualu ne tik benzininiams ar dyzeliniams modeliams, bet ir hibridams bei elektromobiliams, kuriuose elektronikos apkrova nuolat auga.

    Paradoksas paprastas: elektromobilis gali turėti pakankamai energijos keliems šimtams kilometrų, tačiau vis tiek neužsivesti, jei 12 voltų sistema nebegali maitinti valdymo blokų, spynų, signalizacijos ir kitų mazgų. Vokietijos automobilių klubo ADAC statistikoje 12 voltų akumuliatorius ne vienus metus išlieka dažniausia techninės pagalbos iškvietimų priežastis, o elektromobiliuose ši problema ypač išryškėja šaltuoju sezonu.

    Didelę įtaką turi nuolatinis energijos vartojimas stovint, programinių sistemų budėjimo režimai ir tokios funkcijos kaip bekontaktis atrakinimas. Net jei automobilis nevažiuoja, dalis sistemų periodiškai pabunda, o vairuotojui su raktu priėjus prie automobilio, kai kurie moduliai trumpam aktyvuojami ir taip greičiau eikvojamas 12 voltų akumuliatorius.

    Hibridiniuose automobiliuose problema gali būti dar labiau juntama, nes dalyje modelių montuojami mažesnės talpos 12 voltų akumuliatoriai. Gamintojai tai aiškina tuo, kad automobilyje yra ir traukos baterija, tačiau praktikoje daug elektronikos turintis automobilis stovėjimo metu vis tiek gali išsekinti mažą akumuliatorių, ypač jei važinėjama trumpais atstumais.

    Kas yra 12V batt reset

    Kai kurie gamintojai problemą sprendžia konstrukciškai. Pavyzdžiui, dalyje „Kia“ ir „Hyundai“ hibridinių modelių vietoje klasikinio 12 voltų švino rūgšties akumuliatoriaus naudojamas ličio tipo sprendimas, integruotas su traukos baterija ir turintis apsaugą nuo per gilaus iškrovimo.

    Kai apsauga suveikia, automobilis gali elgtis taip, lyg 12 voltų akumuliatorius būtų visiškai miręs. Vis dėlto kai kuriuose modeliuose numatytas paprastas avarinis veiksmas: paspaudžiamas mygtukas 12V batt reset, kuris trumpam vėl prijungia 12 voltų grandinę ir leidžia įjungti automobilį.

    Tokiu atveju svarbu veikti greitai, nes sistema gali vėl atjungti grandinę, jei užvedimas neatliekamas per trumpą laiką. Po sėkmingo paleidimo dažniausiai rekomenduojama važiuoti bent apie pusvalandį, kad 12 voltų akumuliatorius spėtų normaliai pasikrauti nuo automobilio energijos valdymo sistemos.

    Ką daryti, kad problema nepasikartotų

    Ekspertai pataria nepalikti automobilio ilgam laikui su įjungtais energiją vartojančiais režimais, o jei mašina naudojama retai, periodiškai ją išvažiuoti ilgesniam maršrutui. Šaltuoju metų laiku padeda ir elementarūs įpročiai: vengti daug trumpų kelionių, tikrinti 12 voltų akumuliatoriaus būklę bei įsitikinti, kad papildoma įranga nepalikta veikti stovėjimo metu.

    Jei automobilis dažnai stovi, reali alternatyva yra 12 voltų palaikomasis įkroviklis arba energijos taupymo nustatymai, jei juos siūlo gamintojas. O tais atvejais, kai automobilyje yra 12V batt reset funkcija, ji gali tapti greičiausiu būdu pajudėti iš vietos be pagalbos laidais ar išorinės įkrovimo įrangos.

  • Ši padangų taisyklė gelbsti gyvybes: daug vairuotojų laukia iki 1,6 mm ir klysta

    Ši padangų taisyklė gelbsti gyvybes: daug vairuotojų laukia iki 1,6 mm ir klysta

    Padangų protektoriaus gylis yra viena svarbiausių saugaus važiavimo sąlygų, tačiau daugelis vairuotojų prisimena tai tik prieš sezoninį keitimą. Nors teisės aktai numato minimalų 1,6 milimetro protektoriaus gylį, bandymai rodo, kad tai tėra riba, nuo kurios prasideda rimtos rizikos.

    Vokietijos automobilių klubas ADAC ne kartą pabrėžė, kad 1,6 milimetro dažniau reiškia minimalų atitikimą reikalavimams, o ne realų saugumą. Mažėjant protektoriui, ypač ant šlapios dangos, smarkiai prastėja sukibimas ir ilgėja stabdymo kelias.

    Kada iš tiesų laikas keisti?

    Praktikoje saugesne riba vasarinėms padangoms laikomi 3 milimetrai. Žemiau šios ribos vandens šalinimas iš po padangos tampa gerokai prastesnis, todėl didėja akvaplanavimo tikimybė ir automobilis lengviau praranda stabilumą liūties metu.

    Žieminėms ir universaliosioms padangoms dažnai rekomenduojama riba yra 4 milimetrai. Tam, kad protektorius galėtų efektyviai įsikabinti į sniegą ar šlapdribą, reikia didesnio gylio, o nusidėvėjusios žieminės padangos pranašumą prieš vasarines praranda greičiau, nei daug kas tikisi.

    ADAC bandymuose, lyginant skirtingai nudėvėtas padangas, tendencija aiški: kuo mažesnis protektorius, tuo blogesnis valdymas ir ilgesnis stabdymo kelias ant šlapios ir slidžios dangos. Tai aktualu ne tik žieminėms, bet ir vasarinėms bei universalioms padangoms.

    Kaip greitai pasitikrinti protektorių?

    Daugelyje padangų yra nusidėvėjimo indikatoriai, vadinami TWI, esantys protektoriaus grioveliuose. Protektoriaus gylį patogiausia vertinti būtent šalia jų, o kai indikatorius beveik susilygina su protektoriumi, tai signalas, kad artėjama prie kritinės ribos.

    Jei norisi tikslesnio atsakymo, patikimiausia naudoti protektoriaus gylio matuoklį, nes jis parodo milimetrais ir leidžia palyginti skirtingas vietas. Svarbu matuoti ne vieną tašką: netolygus nusidėvėjimas gali reikšti ratų geometrijos, slėgio ar važiuoklės problemas.

    Ne tik gylis: svarbus ir padangos amžius

    Vien protektoriaus nepakanka, nes laikui bėgant kietėja gumos mišinys, prastėja elastingumas ir sukibimas. Dėl to padanga gali atrodyti dar padori, bet realiomis sąlygomis, ypač šaltyje ar lietuje, elgtis prasčiau.

    Padangos amžių galima patikrinti pagal DOT žymėjimą ant šono: keturi skaitmenys nurodo pagaminimo savaitę ir metus. Jei padanga turi pažeidimų, iškilimų, įpjovimų ar matyti kordas, ją reikia keisti nedelsiant, o saugumo sumetimais dažniausiai rekomenduojama keisti bent dvi tos pačios ašies padangas.

  • Nėščiosios be diržų? Ekspertai įspėja: tai pavojingiausias mitas, kurį kartoja daugelis

    Nėščiosios be diržų? Ekspertai įspėja: tai pavojingiausias mitas, kurį kartoja daugelis

    Kai kuriose Europos šalyse nėščiosios aiškiai atleidžiamos nuo pareigos segėti saugos diržą, todėl dalis būsimų mamų sąmoningai jo nenaudoja. Tačiau eismo įvykių analizės ir medicininiai tyrimai rodo priešingai: didžiausią riziką motinai ir vaisiui kelia būtent neprisegtas diržas.

    Susidūrimo metu kūną veikia staigus lėtėjimas, o neprisegta keleivė ar vairuotoja smarkiai metama į vairą ar prietaisų skydą. Oro pagalvė viena pati nėra išeitis, nes ji sukurta veikti kartu su diržu ir ne visada išsiskleidžia mažesnio greičio smūgiuose.

    Bandymuose su nėščiosios anatomiją imituojančiais manekenais nustatyta, kad pavojingos apkrovos gali atsirasti ir esant palyginti nedideliam greičiui. Net kai oro pagalvė išsiskleidžia, neprisegtas kūnas gali nuslysti ir patirti smūgį apatinėje zonoje, o tai padidina rimtų sužalojimų tikimybę.

    Kaip diržą segėti teisingai

    Vien prisisegti neužtenka, nes klaidos daromos dažnai: tyrimai rodo, kad taisyklingai diržą užsisega tik maždaug kas ketvirta nėščioji. Netinkamai per pilvą einanti juosta gali padidinti sužalojimų riziką.

    Apatinė diržo dalis turi eiti po pilvu ir remtis į klubakaulius, o ne spausti pilvą. Viršutinė dalis vedama per petį ir tarp krūtų, aplenkiant pilvo vidurį; diržas turi priglusti, būti neįsisukęs, o tvirtinimo taškas sureguliuotas taip, kad juosta nekliudytų kaklo.

    Pavojus slypi ir prieduose

    Internetu platinami diržo adapteriai ar specialios pagalvėlės neretai reklamuojami kaip saugesni vaisiui. Vis dėlto susidūrimo bandymai rodo, kad tokie priedai gali ne pagerinti, o pabloginti apsaugą ir padidinti sužalojimų riziką.

    Ne mažiau svarbi ir sėdėsena: atlošą rekomenduojama laikyti kuo statesnį, o sėdynę atstumti atgal tiek, kad būtų patogu valdyti automobilį. Tarp pilvo ir vairo vertėtų išlaikyti kuo didesnį atstumą, o priekyje sėdinčiai keleivei ta pati logika galioja prietaisų skydui.

    Kelionės nėštumo metu: ką dar verta žinoti

    Pažengus nėštumui specialistai pataria, jei įmanoma, vengti ilgų kelionių, o jei jų išvengti nepavyksta, daryti reguliarias pertraukas bent kas dvi valandas. Trumpas pasivaikščiojimas sumažina nugaros apkrovą ir tinimo riziką, kuri nėštumo metu paprastai didėja.

    Taip pat rekomenduojama gerti pakankamai skysčių ir, esant poreikiui, naudoti tinkamai parinktas kompresines kojines, nes netinkamas dydis gali sukelti priešingą efektą. Vairuoti dažniausiai galima, jei savijauta gera, tačiau esant pykinimui, galvos svaigimui, silpnumui ar mieguistumui saugiau vairą patikėti kitam.

    Jei įvyksta incidentas kelyje, svarbu, kad nėščioji turėtų su savimi medicininius dokumentus, susijusius su nėštumu. Tai pagreitina medikų sprendimus ir padeda tiksliau įvertinti rizikas tiek motinai, tiek vaisiui.