Tag: Aflatoksinai

  • Dietologė perspėja: vengkite birių riešutų – juose greitai plinta pelėsis ir aflatoksinai

    Riešutai dažnai laikomi vienu sveikiausių užkandžių, tačiau ne visi jie vienodai saugūs. Dietologė įspėja, kad tam tikras populiarus jų pirkimo būdas gali padidinti riziką suvalgyti pelėsio pažeistą produktą.

    Pasak dietologės Annos Mizerskos, didžiausias pavojus kyla perkant riešutus sveriamus, kai jie parduotuvėse ar turguose laikomi atviruose induose ir pirkėjai patys įsipila norimą kiekį.

    Riešutai yra jautrūs pelėsiui, o šis gali gaminti aflatoksinus – kenksmingus junginius, kurie laikomi kancerogeniškais ir gali pažeisti kepenis. Dietologė taip pat atkreipia dėmesį, kad aflatoksinų įkvėpimas gali dirginti plaučius.

    Pagrindinis veiksnys, skatinantis pelėsio atsiradimą, yra drėgmė: atviri indai nuolat veikiami oro, todėl riešutai gali greičiau „užsikrėsti“, o pirkėjas ne visada gali įvertinti, kiek laiko jie taip stovėjo ir ar partija buvo tinkamai kontroliuota.

    Kodėl riešutai vis tiek vertingi

    Nors įspėjimas skamba grėsmingai, pats riešutų vartojimas nėra problema – priešingai, jie laikomi maistingais produktais. Riešutai suteikia organizmui nesočiųjų riebalų rūgščių, baltymų ir skaidulų.

    Sveikieji riebalai siejami su širdies ir smegenų veikla, o baltymai svarbūs audinių atsinaujinimui. Skaidulos prisideda prie virškinimo, sotumo jausmo ir gali padėti tolygesniam cukraus kiekiui kraujyje.

    Kuo rizikingi riešutai „iš atvirų dėžių“

    A. Mizerska ragina nepirkti riešutų, kurie laikomi palaidi dideliuose atviruose konteineriuose. Jos teigimu, pirkėjas niekada negali būti tikras, ar juose nėra pelėsio ir kiek laiko produktas jau stovi tokioje aplinkoje.

    Dietologė aiškina, kad pelėsis gali išskirti aflatoksinus – vienas stipriausių natūraliai gamtoje randamų kancerogeninių medžiagų. Atviri indai, nuolat veikiami aplinkos drėgmės, sudaro palankias sąlygas toksiniam pelėsiui vystytis nepastebimai.

    Kaip rinktis saugiau

    Saugesniu pasirinkimu dietologė įvardija riešutus, supakuotus į sandarias, nuo šviesos apsaugančias pakuotes. Tokiu atveju mažesnė tikimybė, kad produktas ilgai buvo veikiamas drėgmės ir aplinkos užterštumo.

    Jei riešutai turi įtartiną kvapą, skonį ar matosi pelėsio požymių, tokių produktų geriau nevartoti – rizika gali būti didesnė nei bet kokia maistinė nauda.

  • Pastebėjote lipnų ar riebų riešutų paviršių? Specialistai pataria jų nepirkti

    Riešutai gali atrodyti visiškai normalūs, tačiau vienas lengvai atpažįstamas požymis dažnai išduoda, kad produktas jau nebe toks šviežias, kaip turėtų būti. Specialistai ragina nepirkti riešutų, jei jų paviršius yra lipnus arba pernelyg riebus.

    Kaip rašo „EatingWell“, toks „slidus“ ar lipnus sluoksnis gali reikšti prastą kokybę ir gedimą, kuris kai kuriais atvejais siejamas ir su galimomis sveikatos rizikomis.

    Priežastis – riešutuose gausu nesočiųjų riebalų. Veikiami šilumos, šviesos ir oro, jie oksiduojasi: ilgainiui keičiasi riešuto struktūra, o natūralūs riebalai ima „keltis“ į paviršių.

    Dėl to riešutai ne tik praranda traškumą ir skonį, bet gali atsirasti ir daugiau nepageidaujamų požymių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį tiek parduotuvėje, tiek namuose.

    Ką gali reikšti riebus paviršius

    Vienas dažniausių paaiškinimų – riešutai gali būti pradėję gesti dėl oksidacijos, kitaip tariant, apkarsti. Šis procesas paprastai sukelia nemalonius kvapus ir skonį, o kartu gali atsirasti ir cheminių skilimo produktų, dėl kurių kyla klausimų dėl maisto kokybės.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad šviesa pagreitina riebalų irimą. Dėl to riešutai skaidriose pakuotėse yra labiau pažeidžiami – ypač jei ilgiau stovi apšviestose lentynose.

    Dar vienas aspektas – sudėtis. Riešutai, apdoroti papildomais augaliniais ar sėklų aliejais, gali prastėti greičiau, todėl jų galiojimo laikas ir kokybė gali suprastėti anksčiau nei tikėtasi.

    Kada rizika gali būti didesnė

    Netinkamos laikymo sąlygos, ypač drėgmė ir didelė oro drėgmė, sudaro palankias sąlygas pelėsiams. Kai kurios pelėsių rūšys gali gaminti aflatoksinus – stiprius toksinus, siejamus su kepenų pažeidimais ir didesne kepenų vėžio rizika.

    Svarbu tai, kad aflatoksinai gali būti aptinkami net tada, kai akivaizdaus pelėsio nesimato, o įprastas termiškas apdorojimas jų patikimai nepašalina.

    Taip pat pabrėžiama, jog data „geriausias iki“ ar galiojimo terminas savaime nepasako visko: produktas nebūtinai tampa nesaugus kitą dieną po termino, tačiau ir normaliai atrodantis, kvepiantis ar skanus riešutas negarantuoja, kad jis tikrai saugus.

    Kaip išsirinkti ir laikyti riešutus

    Renkantis riešutus patariama atkreipti dėmesį į sudėtį – geriausia, kai tai vieno ingrediento produktas, pavyzdžiui, žali arba sausai skrudinti riešutai be papildomų aliejų.

    Jei įmanoma, verta rinktis nepermatomas pakuotes. O kai parduotuvėje yra tik skaidrios, rekomenduojama imti pakuotes, kurios stovi giliau lentynoje ir mažiau veikiamos šviesos.

    Atidarius pakuotę riešutus patariama kuo greičiau perpilti į sandarų indą – taip sumažinamas kontaktas su oru. Ilgesniam laikymui tinkamesnė vieta yra šaldytuvas ar šaldiklis, nes žema temperatūra stipriai sulėtina oksidaciją.

    Jeigu riešutuose pastebite pelėsį, neįprastą patamsėjimą, susiraukšlėjimą, apkartimą ar drėgmės požymių, saugiausia juos iš karto išmesti.

  • Skrudinote riešutus? Dietologas perspėja: šis įprotis gali kainuoti sveikatą

    Riešutai dažnai laikomi vienu naudingiausių užkandžių, tačiau ne visais atvejais jie yra saugus pasirinkimas. Specialistai primena, kad didžiausia rizika prasideda tuomet, kai riešutai yra sugedę, netinkamai laikyti arba smarkiai perkaitinti, o vartotojai to nepastebi.

    Ypač atsargiai reikėtų vertinti riešutus, ant kurių matyti pelėsio, pakitusios spalvos ar dėmių. Tokie produktai gali būti užteršti aflatoksinais – pelėsių gaminamomis medžiagomis, kurios siejamos su rimta žala sveikatai, ypač kepenims, ir laikomos kancerogeninėmis.

    „Jei ant riešutų matote pelėsio požymių, išmesti reikėtų visą pakuotę, o ne tik kelis gabalėlius“, – sakė dietologas Bartekas Kulczyńskis.

    Problema ta, kad pavojingi junginiai ne visada „matosi“ plika akimi. Riešutai gali atrodyti normaliai, tačiau išduoti juos gali nemalonus kvapas, žemiškas, kartus ar tiesiog keistas skonis. Maisto saugos ekspertai pabrėžia, kad toks produktas neturėtų būti ragaujamas pakartotinai.

    Ne mažiau dėmesio verta skirti ir laikymo sąlygoms. Riešutuose gausu riebalų, todėl jie greitai apkarsta, ypač kai laikomi šilumoje, šviesoje ar atidarytoje pakuotėje. Saugesnis pasirinkimas yra sandariai uždaryti riešutai, laikomi vėsiai, o ilgesniam laikymui dažnai rekomenduojamas šaldytuvas ar šaldiklis.

    Kasdieniam vartojimui dietologai dažniausiai pataria rinktis natūralius riešutus be saldžių glajų, be šokolado ir be gausaus druskos kiekio. Saldinti riešutų gaminiai gali turėti daug pridėtinio cukraus ir prastesnės kokybės riebalų, o tai ilgainiui siejama su didesne antsvorio, metabolinių sutrikimų ir kepenų suriebėjimo rizika.

    Dar viena dažna klaida – sūdyti riešutai kaip įprastas kasdienis užkandis. Didesnis druskos kiekis mityboje yra susijęs su aukštesniu kraujospūdžiu ir didesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika, todėl sūdyti produktai turėtų likti tik retais pasirinkimais.

    Net ir natūralūs riešutai ne visada tinka valgyti dideliais kiekiais. Išskiriami braziliški riešutai, kuriuose itin daug seleno, todėl persistengus galima viršyti saugų šio mikroelemento kiekį. Ilgalaikis per didelis seleno suvartojimas siejamas su selenozės simptomais, tarp kurių minimi virškinimo sutrikimai, plaukų ir nagų pokyčiai bei poveikis nervų sistemai.

    Daug diskusijų kelia ir riešutų skrudinimas. Kai riešutai kaitinami ilgai ir aukštoje temperatūroje, gali susidaryti nepageidaujamų junginių, o dalis vitaminų mažėja. Dėl to specialistai dažnai pabrėžia, kad saugiausia kasdienybėje rinktis žalius riešutus, o skrudinti tik retkarčiais ir švelniai.

    Vis dėlto visiškai atsisakyti skrudinimo nereikia. Jei norisi ryškesnio skonio ir traškumo, rekomenduojama rinktis trumpą kaitinimą ir vidutinę temperatūrą, neleisti riešutams patamsėti iki tamsiai rudos spalvos ir jų nesudeginti. Taip pat patariama pirkti žalius riešutus ir skrudinti namuose, nes tuomet lengviau kontroliuoti procesą.

    Galiausiai, svarbiausias principas paprastas: jei riešutai kelia įtarimų dėl kvapo, skonio ar išvaizdos, neverta rizikuoti. Nors riešutai gali būti vertinga mitybos dalis, jų sauga prasideda nuo tinkamo pasirinkimo, laikymo ir saikingo paruošimo.