Kinijos pietvakariuose esantis Bianfu urvas atskleidė vieną svarbiausių pastarųjų metų radinių apie denisoviečius – paslaptingą žmonių giminės grupę, artimą neandertaliečiams ir šiuolaikiniams žmonėms. Tyrėjai pirmą kartą patikimai identifikavo šiai populiacijai priklausantį dilbio kaulo fragmentą, leidžiantį tiksliau suprasti jų kūno sandarą.
Denisoviečiai iki šiol buvo žinomi iš itin menkų ir dažniausiai fragmentiškų palaikų, todėl kiekviena nauja kaulo dalis turi neproporcingai didelę mokslinę vertę. Būtent dėl tokio šaltinių trūkumo mokslininkai ilgai negalėjo aiškiai įvertinti, kuo jų anatomija skyrėsi nuo kitų senųjų žmonių.
Kas rasta Bianfu urve
Kasindami Bianfu urve archeologai aptiko penkis žmogaus kaulų fragmentus, beveik 1 400 akmens įrankių ir daugiau kaip 64 000 gyvūnų kaulų liekanų. Ypatingą dėmesį patraukė stipinkaulio, vieno iš dilbio kaulų, dalis, kuri tapo pirmuoju tokio tipo patvirtintu denisoviečių radiniu.
Tyrėjai nustatė, kad denisoviečiai urve lankėsi pakartotinai maždaug 120 000 metų laikotarpiu, apytiksliai nuo 190 000 iki 70 000 metų prieš dabartį. Tuo metu urvą supo miškinga aplinka, gerokai besiskirianti nuo atšiaurių kraštovaizdžių, su kuriais denisoviečiai neretai buvo siejami anksčiau.
Kaip patvirtinta denisoviečių kilmė
Didžiausias iššūkis buvo tai, kad didžioji dalis kaulų fragmentų buvo smarkiai susmulkėję, todėl vien pagal formą jų atpažinti beveik neįmanoma. Dėl to komanda pasitelkė ZooMS metodą, kuris leidžia identifikuoti rūšį pagal kolageno baltymų paliekamus pėdsakus, o vėliau atliko detalesnes proteomines analizes.
Taip patvirtinta, kad trys fragmentai tikrai yra žmogaus kilmės: du iš kaukolės ir vienas iš dilbio. Tyrėjų teigimu, tai reikšmingai papildo itin mažą denisoviečių palaikų kolekciją ir suteikia naujų duomenų jų anatomijos rekonstrukcijai.
Ką tai pasako apie gyvenimo būdą
Ne mažiau svarbi yra urve rasta gausi gyvūnų kaulų sankaupa, įskaitant didesnių rūšių liekanas, bei akmens įrankiai ir kaulo apdirbimo pėdsakai. Šis derinys leidžia manyti, kad denisoviečiai medžiojo vidutinio ir stambaus dydžio gyvūnus, o laimikį naudojo ne tik maistui, bet ir kitoms reikmėms.
Mokslininkai pabrėžia, kad per dešimtis tūkstančių metų čia naudotų įrankių technologija kito nedaug, tačiau tai nereiškia primityvumo. Įrankiai akivaizdžiai buvo pakankamai funkcionalūs, kad padėtų efektyviai išnaudoti vietos išteklius.
Įdomu tai, kad kituose denisoviečių pėdsakų turinčiuose regionuose vaizdas skiriasi. Pavyzdžiui, Tibeto plynaukštėje jų gyvenimo sąlygos buvo gerokai sunkesnės, o išgyvenimo strategijos, sprendžiant iš radinių, galėjo būti kitokios, todėl denisoviečiai, tikėtina, buvo lanksti ir skirtingose vietovėse nevienodai prisitaikiusi populiacija.
Nauji duomenys iš Bianfu urvo stiprina bendrą kryptį šiuolaikinėje paleoantropologijoje: derinant archeologiją, proteomiką ir genetinius tyrimus pavyksta atpažinti net labai smulkias kaulų nuotrupas. Tai reiškia, kad ateityje panašūs metodai gali atverti dar daugiau iki šiol nepastebėtų denisoviečių pėdsakų Azijoje.
