Tag: Akrilas

  • Renkantis žieminį megztinį verta skaityti etiketes: kodėl akrilas ir poliesteris – prastas pasirinkimas

    Gražus kirpimas ir malonus minkštumas dar negarantuoja, kad žieminis megztinis bus šiltas, ilgaamžis ir draugiškas odai. Greitosios mados gamintojai neretai siūlo vizualiai patrauklius drabužius, siūtus mažomis sąnaudomis iš sintetinių pluoštų.

    Dažniausiai tai poliesteris, akrilas ar nailonas – medžiagos, gaunamos iš naftos. Tokie megztiniai gerai atrodo ant pakabos ar nuotraukose, tačiau realybėje gali būti ne itin patvarūs ir ne tokie komfortiški, kaip tikimasi.

    Problema neapsiriboja vien dėvėjimo patogumu. Tekstilės pramonė siejama su reikšminga tarša: ji sudaro apie 10 proc. pasaulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, naudoja daug vandens, o skalbiant sintetinius drabužius į aplinką patenka mikrodalelės.

    Be to, sintetiniai megztiniai kartais kenkia odai: gali skatinti prakaitavimą, dirginimą ar alergines reakcijas. Šilta ir drėgna terpė po „plastikiniu“ audiniu sudaro palankias sąlygas bakterijoms ir grybeliams, o tai gali prisidėti ir prie bėrimų atsiradimo, pavyzdžiui, nugaros ar dekoltė srityje.

    Į ką atkreipti dėmesį etiketėje

    Renkantis kokybišką megztinį, svarbiausia – mokėti perskaityti sudėtį. Šiltas ir patvarus gaminys dažniausiai bus iš natūralios kilmės pluoštų (gyvūninės arba augalinės kilmės), o sintetika sudėtyje neturėtų dominuoti.

    Itin šilti ir malonūs dėvėti dažnai būna vilnoniai megztiniai – iš merino, alpakos, moheros, kašmyro ar ėriukų vilnos. Tai brangesni, vadinamieji „premium“ pluoštai, tačiau tokia apranga paprastai tarnauja ilgiau ir gali būti laikoma investicija.

    Gera taisyklė – ieškoti megztinio, kuriame natūralaus pluošto būtų bent 70 proc. Tai gali būti ne tik vilna, bet ir medvilnė, viskozė ar modalas.

    Nedidelė sintetinių pluoštų dalis kartais gali būti naudinga: iki maždaug 30 proc. priemaiša gali sustiprinti audinį, padėti išlaikyti formą po skalbimų ir mažinti intensyvų pūkavimąsi. Esminis kriterijus – kad sintetika nebūtų pagrindinė sudedamoji dalis.

  • Poliakrilas ar akrilas? Štai kuo iš tiesų skiriasi šie užrašai ant megztinių etikečių

    Ant megztinio etiketės matote „100 proc. poliakrilas“, „acrylic“ ar „acrilico“ ir kyla klausimas, ar tai skirtingi audiniai? Iš esmės – ne: poliakrilas ir akrilas yra tas pats sintetinis pluoštas.

    Tekstilės pramonėje šis pluoštas siejamas su poliakrilonitrilu (PAN), o skirtingi pavadinimai dažniausiai atsiranda dėl prekybinių žymėjimų ir kalbinių tradicijų, naudojamų skirtingose šalyse.

    Akrilas buvo sukurtas kaip pigesnė alternatyva natūraliai vilnai – siekta išgauti lengvą, purų, vilną primenantį mezginį. Todėl nenuostabu, kad tokie megztiniai dažnai būna švelnūs ir malonūs liesti.

    Vis dėlto prieš perkant verta žinoti ne tik pavadinimą, bet ir realias savybes: akrilas gali šildyti, tačiau dažnai prasčiau „kvėpuoja“, linkęs elektrintis ir ilgainiui apsivelti kamuoliukais.

    Kodėl etiketėse rašoma skirtingai?

    „Poliakrilas“ dažnai pateikiamas kaip pilnesnis, „chemiškesnis“ pavadinimas, o „akrilas“ – labiau įprastas, prekybinis terminas. Užsienio prekių ženklų etiketėse neretai matysite ir anglišką „acrylic“ ar itališką bei ispanišką „acrilico“.

    Praktiškai tai nereiškia skirtumo nei nešiojimo, nei priežiūros prasme: matote skirtingą užrašą, bet kalbama apie tą patį pluoštą. Skirtumai labiau susiję su ženklinimo tradicijomis ir taisyklėmis skirtinguose regionuose.

    Kas yra akrilas ir iš ko jis pagamintas?

    Akrilo pluoštas nėra natūralios kilmės – jis gaminamas cheminių procesų metu, o žaliava siejama su naftos chemijos produktais. Dėl to tai yra sintetinis, o ne gyvūninės ar augalinės kilmės pluoštas.

    Tekstilės klasifikacijoje akrilo pluoštas paprastai apibūdinamas kaip turintis didelę dalį poliakrilonitrilo (PAN). Istoriškai jis pradėtas plačiau naudoti kaip lengvai prieinama ir nebrangi vilnos alternatyva.

    Pliusai ir minusai kasdien nešiojant

    Vienas didžiausių akrilo privalumų – švelnumas: mezginiai dažnai nedirgina odos ir „nekanda“ taip, kaip kai kuriems žmonėms būna su vilna. Dėl to akrilas neretai pasirenkamas jautresnę odą turintiems žmonėms.

    Kita vertus, akrilas neturi tokių termoreguliacinių savybių kaip vilna: jis gali suteikti šilumos pojūtį, bet prastai sugeria drėgmę ir ne visada užtikrina gerą oro cirkuliaciją. Dėl to lengviau suprakaituoti, o komfortas gali suprastėti.

    Dar vienas dažnas trūkumas – polinkis veltis (susidaro „kamuoliukai“ trinties vietose) ir elektrintis. Jei nusivelkant megztinį girdite spragsėjimą, o plaukai ima „stotis“, tikėtina, kad sudėtyje dominuoja akrilas.

    Prižiūrint svarbu atkreipti dėmesį ir į formos išlaikymą: šlapias mezginys gali pasunkėti, todėl pakabintas ant pakabos po skalbimo gali išsitampyti. Tokius drabužius dažniau rekomenduojama džiovinti paguldžius, kad išlaikytų fasoną.

  • Lenkai masiškai renkasi akrilinius virtuvės fasadus: kuo jie pranašesni už dažytus?

    Lenkai masiškai renkasi akrilinius virtuvės fasadus: kuo jie pranašesni už dažytus?

    Virtuvės fasadų mados keičiasi, o kartu auga ir reikalavimai praktikai. Šalia laminuotų ir dažytų fasadų vis dažniau pasirenkami akriliniai sprendimai, vertinami dėl itin lygios dangos ir sodrios spalvos.

    Akriliniai fasadai gali būti tiek ryškaus blizgesio, primenančio stiklo plokštumą, tiek modernaus matinio efekto. Toks pasirinkimas leidžia išlaikyti vientisą dizainą net dideliuose virtuvės balduose, kur labiausiai matosi paviršiaus kokybė.

    Kas yra akrilinis fasadas?

    Dažniausiai akrilinis fasadas gaminamas iš MDF plokštės, kuri padengiama polimerine akrilo danga. Būtent ši danga sukuria tolygų, vienodą paviršių ir išraiškingą spalvos gylį, kuris ypač ryškus didelėse, vientisose plokštumose.

    Blizgus paviršius stipriai atspindi šviesą ir interjero objektus, todėl virtuvė vizualiai gali atrodyti modernesnė ir šviesesnė. Tuo metu matinis akrilas atrodo ramesnis, mažiau „veidrodiškas“, tačiau išlaiko tvarkingo, lygaus paviršiaus įspūdį.

    Matinis akrilas ir pirštų žymės

    Vienas dažniausių argumentų prieš matinį paviršių yra pirštų atspaudai, ypač ant tamsių spalvų. Dalis matinių akrilinių fasadų gaminami naudojant technologijas, kurios mažina pirštų žymių matomumą kasdienio naudojimo metu.

    Praktiškai tai svarbu virtuvėje, kur spintelės ir stalčiai atidaromi daug kartų per dieną. Mažiau pastebimos dėmės reiškia retesnį valymą ir tvarkingesnį vaizdą be nuolatinio paviršių poliravimo.

    Atsparumas saulei ir kraštams

    Virtuvės baldai, esantys arčiau langų, nuolat veikiami saulės, todėl ilgainiui kai kurios dangos gali keisti atspalvį. Akrilinės dangos dažnai vertinamos dėl stabilesnės spalvos, ypač kalbant apie baltus ir kitus šviesius tonus.

    Kitas jautrus taškas yra briaunos, kurios kasdien gauna daugiausia „smūgių“ atidarant ir uždarant spinteles. Lyginant su dažytais paviršiais, akrilas dažnai pristatomas kaip atsparesnis kraštų pažeidimams, todėl ilgiau išlaiko tvarkingą vaizdą intensyviai naudojamoje virtuvėje.

    Renkantis tarp blizgaus ir matinio akrilo, verta įvertinti ne tik estetiką, bet ir kasdienę priežiūrą, apšvietimą bei spalvos praktiškumą. Dizaino požiūriu akrilas patrauklus tuo, kad leidžia sukurti vientisą, šiuolaikišką plokštumų vaizdą, o funkcionalumo prasme siūlo alternatyvą įprastiems dažytiems fasadams.

  • Po remonto vonioje liko apnašų ir klijų? Šis vandens mišinys padeda nuvalyti be šveitimo

    Po remonto vonioje liko apnašų ir klijų? Šis vandens mišinys padeda nuvalyti be šveitimo

    Po remonto vonioje ant naujų plytelių ir įrangos dažnai lieka statybinių dulkių, balto apnašo, glaisto ar klijų pėdsakų. Skubėjimas viską nuplauti vandeniu neretai tik pablogina situaciją, nes smulkios dulkės sušlampa ir virsta sunkiai nuvalomu šydu.

    Pirmas žingsnis turėtų būti sausas valymas: surinkite didesnes šiukšles ir kruopščiai išsiurbkite grindis, sienų apačią, palanges, radiatorių ir kampus. Tik po to verta pereiti prie drėgno valymo, kad neįtrintumėte abrazyvių dalelių į glazūrą ar metalines detales.

    Skirtingoms dangoms reikia skirtingo valymo

    Vonioje dažniausiai sutinkamas akmens masės porcelianas, glazūruotos keraminės plytelės, stiklas, chromuotas ar dažytas metalas, akrilas, o kartais ir natūralus akmuo. Viena priemonė viskam netinka, nes rūgštys gali pažeisti akmenį, o abrazyvai subraižyti akrilą ar blizgias dangas.

    Kasdieniam valymui dažniausiai pakanka mikropluošto šluostės, švelnios kempinės ir silpno indų ploviklio tirpalo. Agresyvesnius būdus verta rinktis tik ten, kur to tikrai reikia, ir pirmiausia išbandyti mažoje, mažiau matomoje vietoje.

    Acto tirpalas plytelėms ir stiklui

    Ant atsparių, glazūruotų paviršių, tokių kaip keraminės plytelės ar dušo kabinos stiklas, dažnai padeda švelnus acto tirpalas. Praktinis santykis, kurį patogu naudoti buityje, yra maždaug 4 litrai šilto vandens ir 250 mililitrų 10 proc. spirito acto.

    Paviršių valykite mikropluošto šluoste ar švelniu šepečiu, o po to perbraukite švariu vandeniu, kad neliktų likučių. Svarbu prisiminti, kad actas netinka marmurui, travertinui, kalkakmeniui ir kitam natūraliam akmeniui, jautriam rūgštims.

    Dušo kabinos stiklui patogu naudoti purkštuvą ir lygiomis dalimis sumaišytą tirpalą, pavyzdžiui, 250 mililitrų acto ir 250 mililitrų vandens. Tirpalą purkškite ant stiklo, nuvalykite mikropluoštu, nuskalaukite ir nusausinkite, tačiau venkite gausiai drėkinti metalinius profilius bei sandarinimo gumą.

    Soda ir alkoholis, kai yra klijų

    Jei ant tvirtų plytelių po įprasto plovimo lieka atskirų, įsisenėjusių dėmių, gali padėti valomoji soda. Dažniausiai naudojama tiršta pasta iš 3 šaukštų sodos ir 1 šaukšto vandens, ją tepant tik ant dėmės ir švelniai perbraukiant minkšta kempine.

    Sodos pastos nereikėtų naudoti ant akrilo, poliruotos ar dekoratyvinės armaturos, taip pat ant lengvai susibraižančių blizgių paviršių. Jeigu baltas apnašas yra cementinio pobūdžio po fugavimo, namų metodų gali nepakakti, o intensyvus šveitimas gali pažeisti naują apdailą.

    Lipniems klijų pėdsakams nuo lipdukų ar juostos ant stiklo ir atsparių plytelių dažnai tinka 70 proc. izopropilo alkoholis. Jį geriau pilti ant mikropluošto šluostės, o ne tiesiai ant paviršiaus, ir valyti tik klijų vietą, po to nuplauti vandeniu ir nusausinti.

    Akrilinę vonią ar padėklą saugiausia valyti švelniai: apie 2 litrus šilto vandens sumaišykite su maždaug 5 mililitrais švelnaus indų ploviklio. Akrilas lengvai braižosi, todėl venkite sodos, miltelių, šiurkščių kempinių ir eksperimentų su tirpikliais.

    Maišytuvams ir kitai armaturai geriausia rinktis neutralų plovimą, kad neliktų matinimo ar dėmių, ypač jei danga juoda, auksinė ar varinė. Praktikoje dažnai pakanka 1 litro šilto vandens ir maždaug 1 mililitro indų ploviklio, o pabaigoje paviršių būtina nuvalyti švariu vandeniu ir nusausinti.

    Valant po remonto svarbiausia neskubėti ir nemaišyti skirtingų priemonių tikintis stipresnio efekto. Saugiausia laikytis paprastos taisyklės: pirmiausia sausas valymas, po to švelnus plovimas ir tik galiausiai taškinės priemonės konkrečioms dėmėms.