Tag: Albumų recenzijos

  • Charli XCX albumas Music, Fashion, Film: bandymas pabėgti nuo Brat šlovės ar pritrūkęs idėjų eskizas?

    Charli XCX albumas Music, Fashion, Film: bandymas pabėgti nuo Brat šlovės ar pritrūkęs idėjų eskizas?

    Naujas posūkis po Brat

    Charli XCX pristatė albumą „Music, Fashion, Film“, kuris žymi sąmoningą atsitraukimą nuo 2024 metais išpopuliarėjusio „Brat“ estetikos ir ambicijų. Vietoje klubinio maksimalizmo čia dažniau girdėti gitaromis paremtas, sąmoningai „liesas“ skambesys ir trumpi, eskizą primenantys kūriniai.

    Tokį sprendimą galima suprasti: po karjerą apibrėžusio proveržio kartoti tą patį formulės principą būtų rizikinga. Tačiau albumo kryptis kelia klausimą, ar meninis persigrupavimas šįkart pavirto ne nauja kalba, o neužbaigtų minčių rinkiniu.

    Kas veikia, o kas praeina pro šalį

    Plokštelė trunka apie 30 minučių ir startuoja kūriniu „Rock Music“, kuriame dominuoja iškraipytos gitaros ir provokuojanti, sąmoningai šiurkšti lyrika. Būtent šis singlas daugeliui tampa „filtru“: jei humoro ir ironijos tonas neįtikina, likusi albumo dalis iš anksto pasmerkiama skeptiškam klausymui.

    Visgi ankstyvą įspūdį kiek pataiso „SS26“ – vienas ryškiausių albumo momentų, kuriame Charli XCX pavyksta sukurti įtampą ir aiškesnį emocinį stuburą. Problema ta, kad vėliau albumas vis dažniau slysta į fragmentiškumą: nemaža dalis dainų vos peržengia dviejų minučių ribą ir baigiasi dar nespėjusios „atsiskleisti“.

    Albumo tematika sukasi apie tapatybę, savivertę ir spaudimą po staigaus šlovės šuolio, tačiau šios temos dažnai pateikiamos tarsi užuominomis. Charli XCX žvilgsnis į save turi potencialo, bet dalis tekstų skamba kaip dar nepraėjęs redagavimo etapas, o ne galutinė, įtaigi išpažintis.

    Įvaizdis ir kultūros nuorodos

    „Music, Fashion, Film“ pavadinimas ir vizualinė koncepcija bando sujungti muzikos, mados ir kino pasaulius, pasitelkiant atpažįstamas kultūros figūras. Tokia idėja iš pirmo žvilgsnio atrodo ambicinga, tačiau rizika akivaizdi: kai simboliai parenkami pernelyg tiesmukai, įspūdis gali tapti labiau deklaratyvus nei organiškas.

    Šis „antitezių“ principas persikelia ir į pačias dainas: jos kartais bando būti vienu metu ir nuoširdžios, ir sąmoningai pašaipios. Kai kuriuose kūriniuose toks balansas suveikia, bet kitur ironija ima skambėti kaip pozavimas, o ne tiksliai nutaikyta savikritika.

    Albumas turi stiprių blyksnių, tačiau bendrai palieka įspūdį, kad Charli XCX šįkart pasirinko greitą, eskizinį formatą, kuris ne visada atlaiko lūkesčių svorį po „Brat“ sėkmės. „Music, Fashion, Film“ labiau intriguoja kaip tarpinė stotelė ir paieškų dokumentas nei kaip pilnai suformuotas pareiškimas.

  • Paulas McCartney grįžta su The Boys Of Dungeon Lane: nostalgiškas albumas, kuris neįklimpsta į praeitį

    Paulas McCartney grįžta su The Boys Of Dungeon Lane: nostalgiškas albumas, kuris neįklimpsta į praeitį

    Naujas albumas po šešerių metų

    Paulas McCartney išleido dvidešimtąjį solinį albumą The Boys Of Dungeon Lane, pasirodžiusį po šešerių metų pertraukos. Šįkart muzikantas sąmoningai atsigręžia į prisiminimus ir vaikystės Liverpulį, tačiau didžiąją dalį plokštelės išlaiko blaivų toną.

    Albumo pavadinimas siejamas su maršrutu nuo Liverpulio link Speke pakrantės, kur McCartney praleido dalį vaikystės. Ši geografinė nuoroda tampa raktu į visą kūrinio nuotaiką: tai ne demonstratyvus sugrįžimas, o ramus bandymas susidėlioti praeitį šiandienos akimis.

    Kai nostalgija veikia, o ne trukdo

    Ryškiausi albumo momentai atsiskleidžia tuomet, kai McCartney leidžia dainoms kalbėti paprastai, be bandymo skambėti šiuolaikiškai ar dirbtinai jaunėti. Pagrindinis singlas Days We Left Behind išsiskiria švelniu, populiarios melodijos tikslumu ir tekstais apie laiką, kuris negrįžta, bet gali būti priimtas be kartėlio.

    „Nieko nebelieka taip pat, ir niekam nereikia verkti: praeities dienų susigrąžinti neįmanoma“, – dainuoja McCartney.

    Stipriai veikia ir albumo pradžia As You Lie There, kurioje juntama sena, Wings laikus primenanti dinamika. Tarp romantiškesnių akcentų išsiskiria We Two, o pabaigoje pateikti kūriniai Salesman Saint ir Momma Gets By nukreipia dėmesį į šeimos istoriją bei tėvų atminimą.

    Ne vien baladės: rokas ir ritmas

    Nors albumo ašis yra refleksija, skambesyje netrūksta kontrastų. Mountain Top įneša psichodelikos ir žaismės, o Come Inside primena, kad McCartney vis dar geba sukurti arenoms tinkantį priedainį.

    Toks baladžių ir energingesnių epizodų derinys padeda išvengti monotoniškumo. Dėl to The Boys Of Dungeon Lane skamba ne kaip vienalytė prisiminimų kronika, o kaip įvairiapusis vėlyvojo laikotarpio poproko darbas.

    Vis dėlto, albumui įsibėgėjus, dalis dainų pasirodo mažiau įsimenančios. Down South ir First Star of the Night turi aiškų pasakojimo užtaisą, tačiau melodijoms pritrūksta ryškesnio kablio, kad emocija išliktų ilgiau nei klausymo akimirką.

    Šiek tiek per saldus skamba ir McCartney bei Ringo Starro duetas Home To Us: susitikimas malonus, bet kūrinys pernelyg remiasi pažįstamais sprendimais. Kita vertus, tokia pažinties ir komforto logika, panašu, ir yra vienas sąmoningų albumo tikslų.

    Bendras įspūdis išlieka tvirtas: The Boys Of Dungeon Lane nėra vėlyvosios karjeros šedevras, tačiau tai vientisas, šiltas ir profesionaliai sukonstruotas darbas. McCartney primena, kad nostalgija nebūtinai veda į liūdesį, ji gali padėti tiksliau suprasti, kaip atsidūrei dabartyje.

    Albumas jau pasiekiamas muzikos platformose.