Charli XCX albumas Music, Fashion, Film: bandymas pabėgti nuo Brat šlovės ar pritrūkęs idėjų eskizas?

Naujas posūkis po Brat

Charli XCX pristatė albumą „Music, Fashion, Film“, kuris žymi sąmoningą atsitraukimą nuo 2024 metais išpopuliarėjusio „Brat“ estetikos ir ambicijų. Vietoje klubinio maksimalizmo čia dažniau girdėti gitaromis paremtas, sąmoningai „liesas“ skambesys ir trumpi, eskizą primenantys kūriniai.

Tokį sprendimą galima suprasti: po karjerą apibrėžusio proveržio kartoti tą patį formulės principą būtų rizikinga. Tačiau albumo kryptis kelia klausimą, ar meninis persigrupavimas šįkart pavirto ne nauja kalba, o neužbaigtų minčių rinkiniu.

Kas veikia, o kas praeina pro šalį

Plokštelė trunka apie 30 minučių ir startuoja kūriniu „Rock Music“, kuriame dominuoja iškraipytos gitaros ir provokuojanti, sąmoningai šiurkšti lyrika. Būtent šis singlas daugeliui tampa „filtru“: jei humoro ir ironijos tonas neįtikina, likusi albumo dalis iš anksto pasmerkiama skeptiškam klausymui.

Visgi ankstyvą įspūdį kiek pataiso „SS26“ – vienas ryškiausių albumo momentų, kuriame Charli XCX pavyksta sukurti įtampą ir aiškesnį emocinį stuburą. Problema ta, kad vėliau albumas vis dažniau slysta į fragmentiškumą: nemaža dalis dainų vos peržengia dviejų minučių ribą ir baigiasi dar nespėjusios „atsiskleisti“.

Albumo tematika sukasi apie tapatybę, savivertę ir spaudimą po staigaus šlovės šuolio, tačiau šios temos dažnai pateikiamos tarsi užuominomis. Charli XCX žvilgsnis į save turi potencialo, bet dalis tekstų skamba kaip dar nepraėjęs redagavimo etapas, o ne galutinė, įtaigi išpažintis.

Įvaizdis ir kultūros nuorodos

„Music, Fashion, Film“ pavadinimas ir vizualinė koncepcija bando sujungti muzikos, mados ir kino pasaulius, pasitelkiant atpažįstamas kultūros figūras. Tokia idėja iš pirmo žvilgsnio atrodo ambicinga, tačiau rizika akivaizdi: kai simboliai parenkami pernelyg tiesmukai, įspūdis gali tapti labiau deklaratyvus nei organiškas.

Šis „antitezių“ principas persikelia ir į pačias dainas: jos kartais bando būti vienu metu ir nuoširdžios, ir sąmoningai pašaipios. Kai kuriuose kūriniuose toks balansas suveikia, bet kitur ironija ima skambėti kaip pozavimas, o ne tiksliai nutaikyta savikritika.

Albumas turi stiprių blyksnių, tačiau bendrai palieka įspūdį, kad Charli XCX šįkart pasirinko greitą, eskizinį formatą, kuris ne visada atlaiko lūkesčių svorį po „Brat“ sėkmės. „Music, Fashion, Film“ labiau intriguoja kaip tarpinė stotelė ir paieškų dokumentas nei kaip pilnai suformuotas pareiškimas.