CP v2

Tag: Aldabros vėžliai

  • Bransonas 1978 metais įsigijo beveik pliką Neckerio salą: dabar joje gyvena per 140 gyvūnų rūšių

    Dar 1978 metais britų verslininkas Richardas Bransonas įsigijo Neckerio salą Karibų jūroje, tuo metu beveik visiškai tuščią ir menkai tinkamą gyvenimui. Per kelis dešimtmečius sala virto ne tik privačiu poilsio kurortu, bet ir vieta, kurioje šiandien skaičiuojama daugiau kaip 140 gyvūnų rūšių.

    Tuo metu 30 hektarų ploto sala neturėjo gėlo vandens šaltinių, joje nebuvo pastatų, o augmeniją daugiausia sudarė krūmynai ir kaktusai. Už salą, kaip skelbiama, buvo sumokėta apie 160 000 eurų pagal to meto sumą, o sandoris turėjo sąlygą per kelerius metus pradėti kurorto vystymą.

    Pasak viešai pasakotų istorijų, iš pradžių prašyta kaina buvo gerokai didesnė, tačiau nesulaukus pirkėjų derybos grįžo prie žymiai mažesnės sumos. Vis dėlto realus salos pritaikymas gyvenimui ir infrastruktūros sukūrimas užtruko ilgiau nei planuota ir, anot apžvalgų, truko beveik dešimtmetį.

    Per kelis dešimtmečius į Neckerio salą buvo atgabenami gyvūnai, kuriems natūralioje aplinkoje grėsė buveinių nykimas ar kiti išlikimo iššūkiai. Izoliuota salos padėtis padėjo sumažinti plėšrūnų spaudimą ir apriboti kai kurių ligų plitimą, todėl daliai rūšių sudarytos palankesnės sąlygos.

    Vienais žinomiausių salos gyventojų tapo lemūrai iš Madagaskaro, kurie į salą perkelti reaguojant į jų natūralių buveinių mažėjimą. Vėliau saloje įsitvirtino ir daugiau rūšių, o salos fauna palaipsniui plėtėsi.

    Pranešama, kad tarp svarbiausių ilgalaikių projektų buvo ir Aldabros milžiniškų vėžlių populiacijos kūrimas. Ši rūšis siejama su apsaugos bei veisimo programomis, o tokie projektai dažnai laikomi sėkmingais tada, kai gyvūnai pradeda daugintis natūraliai, be nuolatinio papildymo iš kitur.

    Neckerio saloje laukinės gamtos būklę prižiūri specializuota komanda, kuri užsiima populiacijų stebėsena, veterinarine priežiūra ir veisimo darbais. Tokia praktika įprasta vietovėse, kuriose siekiama suderinti žmogaus veiklą, turizmą ir gyvūnų gerovę.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad salų ekosistemos yra ypač jautrios: net ir gerų ketinimų perkėlimai reikalauja griežtų biologinės saugos priemonių, kad nebūtų įvežtos invazinės rūšys ar ligos. Dėl to tokio tipo projektų sėkmę lemia ne vien atvežimas, bet ir ilgalaikis monitoringas bei aiškūs gyvūnų gerovės standartai.

    Neckerio salos istorija dažnai minima kaip vienas neįprasčiausių privačių pirkinių, kai nuo menkai apželdintos, beveik negyvenamos teritorijos pereita prie išvystytos infrastruktūros ir kartu sukurta erdvė, kurioje telkiasi įvairios gyvūnų rūšys. Tai taip pat atspindi platesnę tendenciją, kai privatūs projektai, turizmas ir gamtosauga vis dažniau pristatomi kaip galintys veikti greta, tačiau tam būtina nuolatinė priežiūra ir skaidrūs tikslai.

  • Gineso rekordas Šv. Elenoje: vėžlys Džonatanas pripažintas seniausiu sausumos gyvūnu pasaulyje

    Atlanto vandenyne esančios Šv. Elenos salos gyventojai jau seniai vadina vėžlį Džonataną vietos simboliu, o dabar tai patvirtino ir oficialus įvertinimas. Aldabros milžiniškosios vėžlio rūšies patinas įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip seniausias pasaulyje gyvenantis sausumos gyvūnas.

    Rekordas paremtas vertinamu amžiumi, kuris siekia apie 194 metus. Skaičiuojama, kad Džonatanas galėjo išsiristi 1832 metais Seišelių regione, o į Šv. Eleną atgabentas 1882 metais, jau būdamas suaugęs vėžlys.

    Nors tokio amžiaus gyvūnams retai būna išlikę tikslūs gimimo įrašai, Džonatano atvejis remiasi istoriniais dokumentais ir nuosekliais stebėjimais. Į Šv. Eleną jis pateko XIX amžiaus pabaigoje, o tuometinėse nuotraukose ir aprašuose vėžlys jau fiksuojamas kaip pilnai užaugęs, todėl dabartinis amžiaus įvertinimas laikomas realistišku.

    Aldabros milžiniškosios vėžliai apskritai pasižymi ilgaamžiškumu, o geromis sąlygomis nelaisvėje jų gyvenimo trukmė gali būti ypač didelė. Šiuo atžvilgiu Džonatanas tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kaip stabilus klimatas, nuosekli priežiūra ir mažesnė plėšrūnų rizika gali lemti rekordinius rezultatus.

    Pranešimuose pabrėžiama, kad nepaisant garbingo amžiaus, Džonatanas išlieka gana aktyvus. Jam gyvenimą apsunkina regėjimo praradimas, tačiau, kaip nurodoma, apetitas ir socialinis aktyvumas nėra išnykę.

    Šv. Elenos valdžios atstovai ne kartą yra pabrėžę, kad vėžlys tapo ne tik turistų traukos objektu, bet ir savotiška salos tapatybės dalimi. Tarptautinis pripažinimas vietos bendruomenei veikiau buvo ne staigmena, o formalus patvirtinimas to, ką jie kartoja jau daug metų.

    „Daugelį kartų jis buvo laikomas vietos ikona, giliai įsišaknijusia salos tapatybėje ir jos kolektyvinėje atmintyje“, – sakė Šv. Elenos gubernatorius Nigelis Filipsas.

    Istorija turi ir netikėtą detalę: vienas ilgai minėtų Džonatano „partnerių“, vėžlys Frederika, vėliau buvo identifikuotas kaip patinas. Dėl to vardas kai kuriuose pasakojimuose keitėsi į Frederikas, tačiau pati istorija tik dar labiau išpopuliarino šį ilgaamžiškumo rekordininką.