Dar 1978 metais britų verslininkas Richardas Bransonas įsigijo Neckerio salą Karibų jūroje, tuo metu beveik visiškai tuščią ir menkai tinkamą gyvenimui. Per kelis dešimtmečius sala virto ne tik privačiu poilsio kurortu, bet ir vieta, kurioje šiandien skaičiuojama daugiau kaip 140 gyvūnų rūšių.
Tuo metu 30 hektarų ploto sala neturėjo gėlo vandens šaltinių, joje nebuvo pastatų, o augmeniją daugiausia sudarė krūmynai ir kaktusai. Už salą, kaip skelbiama, buvo sumokėta apie 160 000 eurų pagal to meto sumą, o sandoris turėjo sąlygą per kelerius metus pradėti kurorto vystymą.
Pasak viešai pasakotų istorijų, iš pradžių prašyta kaina buvo gerokai didesnė, tačiau nesulaukus pirkėjų derybos grįžo prie žymiai mažesnės sumos. Vis dėlto realus salos pritaikymas gyvenimui ir infrastruktūros sukūrimas užtruko ilgiau nei planuota ir, anot apžvalgų, truko beveik dešimtmetį.
Kaip sala tapo prieglobsčiu gyvūnams
Per kelis dešimtmečius į Neckerio salą buvo atgabenami gyvūnai, kuriems natūralioje aplinkoje grėsė buveinių nykimas ar kiti išlikimo iššūkiai. Izoliuota salos padėtis padėjo sumažinti plėšrūnų spaudimą ir apriboti kai kurių ligų plitimą, todėl daliai rūšių sudarytos palankesnės sąlygos.
Vienais žinomiausių salos gyventojų tapo lemūrai iš Madagaskaro, kurie į salą perkelti reaguojant į jų natūralių buveinių mažėjimą. Vėliau saloje įsitvirtino ir daugiau rūšių, o salos fauna palaipsniui plėtėsi.
Pranešama, kad tarp svarbiausių ilgalaikių projektų buvo ir Aldabros milžiniškų vėžlių populiacijos kūrimas. Ši rūšis siejama su apsaugos bei veisimo programomis, o tokie projektai dažnai laikomi sėkmingais tada, kai gyvūnai pradeda daugintis natūraliai, be nuolatinio papildymo iš kitur.
Stebėsena ir ilgalaikė priežiūra
Neckerio saloje laukinės gamtos būklę prižiūri specializuota komanda, kuri užsiima populiacijų stebėsena, veterinarine priežiūra ir veisimo darbais. Tokia praktika įprasta vietovėse, kuriose siekiama suderinti žmogaus veiklą, turizmą ir gyvūnų gerovę.
Gamtosaugininkai pabrėžia, kad salų ekosistemos yra ypač jautrios: net ir gerų ketinimų perkėlimai reikalauja griežtų biologinės saugos priemonių, kad nebūtų įvežtos invazinės rūšys ar ligos. Dėl to tokio tipo projektų sėkmę lemia ne vien atvežimas, bet ir ilgalaikis monitoringas bei aiškūs gyvūnų gerovės standartai.
Neckerio salos istorija dažnai minima kaip vienas neįprasčiausių privačių pirkinių, kai nuo menkai apželdintos, beveik negyvenamos teritorijos pereita prie išvystytos infrastruktūros ir kartu sukurta erdvė, kurioje telkiasi įvairios gyvūnų rūšys. Tai taip pat atspindi platesnę tendenciją, kai privatūs projektai, turizmas ir gamtosauga vis dažniau pristatomi kaip galintys veikti greta, tačiau tam būtina nuolatinė priežiūra ir skaidrūs tikslai.
Leave a Reply