Nijolė Giedraitienė – ilgametė Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos administracijos ir archyvo darbuotoja, kasdien prisidedanti prie vietos, kuri daugeliui alytiškių yra daugiau nei knygų skolinimas. Jos darbas dažnai lieka už kadro, tačiau būtent tokie žmonės padeda bibliotekai išlikti gyvai, patikimai ir atvirai bendruomenei.
Šiandien, minint Tarptautinę žavėjimosi augalais dieną, Nijolė sutiko pasidalyti savo pomėgiu, kuris netikėtai susiejo du pasaulius – gėlyną ir literatūrą. Jos kieme auga apie 130 skirtingų veislių rožių, o kiekvienas naujas žiedas čia neretai tampa ir naujos knygos pradžia.
Ji sako, kad gražiausia darbo bibliotekoje dalis – jausmas, jog prisideda prie žmonėms svarbios erdvės kūrimo. Nors pareigos administracinės, Nijolė nuolat mato bibliotekos kasdienybę: renginius, susitikimus ir lankytojų srautą, kuris parodo, kad biblioteka šiandien atlieka ir socialinės, ir kultūrinės erdvės vaidmenį.
Skaitomų knygų žanrų ji neriboja – renkasi istorinius romanus, psichologines dramas, gyvenimiškas istorijas, kriminalinius kūrinius. Tačiau yra ir knyga, palikusi itin ryškų įspūdį jautriu gyvenimo laikotarpiu – Majgull Axelsson romanas „Balandžio ragana“, kurį Nijolė prisimena kaip stiprų, nepagražintą ir ilgam mintyse išliekantį skaitinį.
Didžiausia jos asmeninė intriga prasidėjo tada, kai rožių pavadinimuose ėmė pastebėti literatūrines užuominas ir žinomų žmonių vardus. Kai rožė pavadinta rašytojo ar kūrinio vardu, Nijolė ima ieškoti istorijos už pavadinimo: kartais skaito biografijas, kartais užsisako knygas, o kartais atranda ir muziką, kuri anksčiau nebuvo jos akiratyje.
Vienas tokių atradimų – rožės pavadinimas, paskatinęs ieškoti Džordž Eliot romano „Malūnas ant Floso“. Kadangi šio kūrinio nebuvo lengva rasti lentynose, ji pasinaudojo tarpbibliotekiniu abonementu, o perskaičiusi sako, kad tai buvo verta pastangų ir galėtų sudominti ne vieną skaitytoją.
Rožė, pavadinta Emily Brontë vardu, atvedė į platesnį pažinimą – Nijolė domėjosi pačia rašytoja, žiūrėjo biografinį filmą ir prisiminė romano „Vėtrų kalnas“ ekranizacijas. Jai įstrigo rašytojos asmenybės tvirtumas, o kartu ji pastebi ir simbolinį sutapimą: rožė jos gėlyne jau atlaikė dvi lietuviškas žiemas.
Kitas pavadinimas – „Kylantis vieversys“ – tapo tiltu į klasikinę muziką. Ieškodama konteksto, Nijolė atrado Ralfo Vono Viljamso kūrinį, kurį dabar rekomenduoja paklausyti ir tiems, kurie klasiką renkasi retai, bet nori atrasti ramią, skaidrią nuotaiką.
Pavasaris ir vasara jai yra rožių metas, todėl skaitymui lieka mažiau laiko, tačiau rudeniui ir žiemai Nijolė palieka savotišką tradiciją – grįžti prie knygų, kurios išauga iš gėlyno pavadinimų. Taip rožynas tampa ne tik estetiniu džiaugsmu, bet ir asmenine skaitymo kryptimi, kuriai nereikia skubos.
Meilė gėlėms, pasak Nijolės, augo nuo vaikystės – nuo paprastų augalų, pievų ir noro turėti savo darželį. Šiandien, gyvenant daugiabučio aplinkoje, gėlynai jai yra kasdienis ritualas, o rožės – labiausiai laukiamos: kiekviena veislė atpažįstama iš žiedo, kvapo ir charakterio, o žydėjimo laikas tampa mažomis šventėmis.
Paklausta, ar turi mėgstamiausią rožių veislę, ji išskiria Davido Austino rožes, nors pabrėžia, kad kiekviena turi savą žavesį. Praėjusiais metais jos akį labiausiai traukė kelios veislės, o šiemet ji laukia naujų žiedų, kurie gali tapti naujais favoritais ir kartu naujais kultūriniais atradimais.
Darbas sode, sako Nijolė, ramina ir padeda atgauti vidinę pusiausvyrą, net jei ne visada užtenka jėgų ar laiko. Vakarinis pasivaikščiojimas iki gėlyno jai yra būdas sustoti po dienos darbų ir tiesiog pasižiūrėti, kaip gyvena jos rožynas.
Jei save galėtų apibūdinti viena gėle, Nijolė rinktųsi rožę – jautrią metų laikams, reikalaujančią nuolatinio rūpesčio ir dėmesio, bet kartu gyvą ir atsparią. O kasdien džiugina paprasti dalykai: šiltas žodis, anūkų juokas ir pirmasis pražydęs žiedas.
Bibliotekos lankytojams ji linki atrasti knygas, kurios įkvepia ir leidžia bent trumpam sustabdyti kasdienybės skubėjimą. Ir kartu primena, kad kartais netikėtas kelias – pavyzdžiui, per rožės pavadinimą – gali nuvesti į istorijas, kurių pats žmogus nebūtų sąmoningai ieškojęs.
Šiandien Nijolės tradicija apima ne tik knygas ir rožes: šeimoje gyvuoja ir šiltas kasmetinis ritualas, kai dukra tarp žiedų fotografuoja savo mamą. Tokios akimirkos primena, kad bibliotekos žmonių istorijos tęsiasi ir už darbo ribų – bendruomenėje, šeimoje ir kasdienėje, kruopščiai puoselėjamoje aplinkoje.
Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos informacija.