Maisto produktai, minimi Biblijoje, vis dažniau grįžta į mitybos rekomendacijas ne dėl simbolikos, o dėl maistinės sudėties. Alyvuogių aliejus, granatai ar fermentuoti vynuogių produktai siejami su Viduržemio jūros regiono mityba, kurią specialistai dažnai įvardija kaip vieną palankiausių širdžiai ir bendrai sveikatai.
Pastaraisiais metais ypač daug dėmesio skiriama uždegiminius procesus organizme veikiančioms medžiagoms, skaiduloms ir gerųjų riebalų šaltiniams. Dalis Biblijoje aprašomų produktų atitinka šias kryptis, tačiau svarbu išlaikyti saiką ir vertinti bendrą racioną, o ne vieną „stebuklingą“ ingredientą.
Kas iš tiesų vertinga šiandien?
Alyvuogės ir alyvuogių aliejus išlieka vienu dažniausių pasirinkimų, kai siekiama pakeisti sočiuosius riebalus. Šis produktas vertinamas dėl mononesočiųjų riebalų, vitamino E ir polifenolių, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu.
Granatai dažnai minimi dėl polifenolių ir kalio, o jų sultys tiriamos širdies ir kraujagyslių sveikatos kontekste. Vis dėlto gėrimų atveju svarbu rinktis be pridėtinio cukraus, nes kitaip nauda lengvai „prapuola“ dėl didesnio cukrų kiekio.
Vynuogės ir jų produktai tradiciškai siejami su vynu, tačiau sveikatos požiūriu alkoholio nereikėtų laikyti profilaktikos priemone. Norint gauti vynuogių bioaktyvių medžiagų, praktiškiau rinktis šviežias uogas arba sultis be pridėtinio cukraus.
Nuo skaidulų iki baltymų
Linų sėmenys dažnai įvardijami kaip patogus būdas papildyti mitybą skaidulomis ir omega-3 riebalų rūgštimis. Jie gali padėti virškinimui, tačiau didesni kiekiai kai kuriems žmonėms sukelia pilvo pūtimą, todėl pradėti verta nuo mažesnės porcijos.
Daigintų grūdų duona, neretai siejama su Ezechielio knygoje minima grūdų ir ankštinių kombinacija, išsiskiria tuo, kad viename produkte sujungiami grūdai ir ankštiniai. Tokie deriniai gali pagerinti aminorūgščių profilį ir padidinti skaidulų kiekį, tačiau pasirinkimas priklauso ir nuo individualios tolerancijos.
Ožkos pienas minimas kaip alternatyva karvės pienui, nes daliai žmonių jis lengviau virškinamas. Vis dėlto saugumo požiūriu svarbu rinktis pasterizuotą produktą, nes nepasterizuotas pienas gali kelti didesnę mikrobiologinę riziką.
Ką daryti su mėsa, žolelėmis ir medumi?
Aviena vertinama dėl visaverčių baltymų, geležies, cinko ir vitamino B12, tačiau, kaip ir kita raudona mėsa, turėtų būti valgoma saikingai. Šiuolaikinėse gairėse pabrėžiama, kad geriausia sveikatai palankią mitybą kurti taip, kad dominuotų augaliniai produktai, o mėsa būtų tik dalis raciono.
„Karčios žolės“ Biblijoje minimos kaip ritualinės mitybos dalis, o šiandien tai gali reikšti paprastą principą: daugiau žalumynų ir žolelių kasdieniuose patiekaluose. Petražolės, kalendros ir kitos žolelės papildo racioną vitaminais ir augaliniais junginiais, be to, padeda mažinti druskos poreikį dėl ryškesnio skonio.
Daržovės išlieka universaliausia ir moksliškai geriausiai pagrįsta „biblinių“ produktų grupė, nes jos didina skaidulų kiekį, aprūpina vitaminais ir mineralais. Specialistai dažniausiai akcentuoja įvairovę ir skirtingas spalvas lėkštėje, nes taip didėja tikimybė gauti platesnį mikroelementų spektrą.
Medus nuo senų laikų vartojamas kaip saldiklis ir tradicinė priemonė, tačiau mitybos požiūriu tai visų pirma cukrų šaltinis. Dėl to medų geriausia traktuoti kaip desertą ar prieskonį, o ne kaip kasdienę sveikatingumo „dozę“.
Galiausiai, Biblijoje aprašomi „švaraus“ ir „nešvaraus“ maisto principai šiandien dažniau vertinami kaip kultūrinė istorija, o ne medicininė taisyklė. Praktinė šių idėjų vertė gali būti paprasta: rinktis mažiau perdirbtą maistą, daugiau augalinių produktų ir laikytis saiko.
